T. S. pagal BK 235 str., 248 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-113/2008

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.20; 2.1.6.2.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant M. Čiučiulkai,

dalyvaujant prokurorei D. Skorupskaitei – Lisauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. S. gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6250 Lt) bauda.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 20 d. nutartis, kuria nuteistosios T. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą atmesti,

n u s t a t ė:

T. S. nuteista už tai, kad davė žinomai melagingus parodymus, o būtent: 2006 m. balandžio 24 d., 15.20 val., Klaipėdos miesto VPK KP NTT Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje, esančiame Klaipėdoje, Priestočio g. 16, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tą ji patvirtino savo parašu, melagingai parodė, kad nuo 2006 m. balandžio 22 d. 23.50 val. iki balandžio 23 d. 20 val. iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Klaipėdoje, Laukininkų g. 17A, buvo pagrobtas V. S. priklausantis 2000 Lt vertės automobilis „Ford Scorpio“(valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Nuteistosios T. S. gynėjas kasaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 20 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

Gynėjas nurodo, kad sprendžiant, ar T. S. turėtų atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus už melagingų parodymų davimą, yra reikšminga nustatyti, ar T. S. ir jos valdyto automobilio vagyste įtariamas M. N. negyveno bendrai neįregistravę santuokos. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė, o apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad T. S. ir M. N. negyveno bendrai neįregistravę santuokos, padarė išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių. Gynėjo nuomone, nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad bylos ikiteisminio tyrimo metu nei T. S., nei M. N. nenurodė šios aplinkybės, nes iš ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad nei T. S., nei M. N. nebuvo klausiama, ar jie gyvena bendrai neįregistravę santuokos. Nepagrįstas ir kitas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad apklausų protokoluose nurodyti skirtingi T. S. ir M. N. gyvenamųjų vietų adresai, nes tarp T. S. ir M. N. apklausų praėjo nemažas laiko tarpas ir M. N. apklausos metu šis jau gyveno atskirai nuo T. S. Išvadą apie tai, kad T. S. ir M. N. gyveno bendrai neįregistravę santuokos, kai T. S. davė parodymus policijos pareigūnams, leidžia padaryti liudytojų R. A., M. N., A. R., I. M. parodymai. Gynėjo manymu, įtakos pripažįstant T. S. ir M. N. partneriais neturi aplinkybė, kad jų partnerystė nebuvo registruota, nes nėra partnerystės įregistravimo tvarką nustatančio įstatymo. Gynėjas nurodo, kad nustačius, jog T. S. ir M. N. parodymų davimo metu bendrai gyveno neįregistravę santuokos, jie pripažintini partneriais, o tiek pagal BK 248 straipsnį, tiek pagal BPK 38 straipsnį partneriai pripažįstami įtariamojo šeimos nariais. BPK 82 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įtariamojo šeimos nariai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Apie tai, kad turi teisę atsisakyti duoti parodymus ar atsakyti į kai kuriuos klausimus, T. S. nebuvo išaiškinta. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, byloje buvo visos sąlygos, dėl kurių T. S. vadovaujantis BK 235 straipsnio 4 dalimi negalėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą, tačiau teismai to nepastebėjo, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Gynėjas pažymi, kad pagal teismų praktiką aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinomas įtariamasis ir todėl nebuvo galima įvertinti liudytojo ir įtariamojo tarpusavio santykių, nesuteikia pagrindo traukti liudytoją baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis byloje Nr. 2K-615/2004).

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio5 dalies taikymo

Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamoji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, vertino juos ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek T. S. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama T. S. kaltė, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu pagrįstai sutiko. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl T. S. nusikalstamos veikos padarymo ir jos pripažinimo kalta. Todėl nepagrįstas kasacinio skundo motyvas, kad T. S. ir M. N. buvo partneriai ir T. S. dėl šios aplinkybės negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn dėl jai inkriminuoto nusikaltimo. Išvadą apie tai, kad T. S. ir M. N. nebuvo partneriai, patikimai patvirtina šie bylos duomenys. Nuteistoji T. S. niekada nedavė parodymų, kad ji ir M. N. būtų gyvenę kartu, būtų ketinę sudaryti santuoką, nors apie tai nuteistosios tiesiogiai buvo klausiama ikiteisminio tyrimo metu (T. 1 b.l. 11-12, 112, 115). Liudytųjų R. A. ir I. M. parodymuose nėra jokių duomenų apie tai, kad T. S. ir M. N. būtų gyvenę kartu, ketinę sudaryti santuoką (T. 2 b.l. 88-92). Iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos bei įrašų darymo protokole užfiksuotų telefoninių pokalbių, įvykusių tarp T. S. ir M. N., išklotinių matyti, kad šiose nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad T. S. ir M. N. sietų bendra buitis (T. 1 b.l. 55-71). Pažymėtina ir tai, kad nors, pagal kasatoriaus teigimą, jog jie buvo partneriai ir gyveno kartu, iš telefoninių pokalbių turinio matyti, kad jie aptarinėjo klausimus dėl pranešimo apie automobilio vagystę telefonu ir ne vieną kartą, nors tą geriau galėjo padaryti namuose. Nors kasatorius teisingai pastebi, kad tarp T. S. ir M. N. apklausų praėjo nemažas laiko tarpas, ir tik vėliau T. S. ir M. N. pradėjo atskirai gyventi, tačiau teismų sprendimuose taip pat teisingai nurodoma, kad iš T. S. ir M. N. apklausų protokolų matyti, jog šie ir anksčiau gyveno skirtingose faktinėse gyvenamosiose vietose (T. 1 b.l. 11-12, 98, 112), todėl šie duomenys teismų teisingai įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų visete. Liudytojo M. N. parodymai apie jo santykius su T. S. nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad jis ir T. S. gyveno kartu, siekė sudaryti santuoką, nes nėra panašaus turinio T. S. parodymų; M. N. yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes skatino T. S. duoti melagingus parodymus. Liudytojo A. R. parodymai teismų teisingai įvertinti atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visetą, taip pat į tai, kad jis suinteresuotas bylos baigtimi, nes yra artimas T. S. ir M. N. draugas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

Dėl BPK 235 straipsnio 1 dalies taikymo

Byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad T. S., žinodama, jog jos valdytas automobilis „Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo pavogtas, būdama kaip liudytoja įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tą patvirtino savo parašu, policijai melagingai parodė, kad nuo 2006 m. balandžio 22 d. 23.50 val. iki balandžio 23 d. 20 val. iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Klaipėdoje, Laukininkų g. 17A, buvo pagrobtas jos tėvui V. S. priklausantis ir jos valdytas 2000 Lt vertės automobilis „Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Kolegijos nuomone, T. S. žinodama, tikrąsias įvykio aplinkybes, ir būdama įspėta apie atsakomybę už melagingų liudytojo parodymų davimą, duodama melagingus parodymus, kad buvo pagrobtas jos valdytas automobilis, suprato, kad apklausiama kaip liudytoja duoda melagingus parodymus ir kad tokiais veiksmais gali būti sutrikdyta normali policijos veikla, ir norėjo taip veikti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, T. S. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios T. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Josifas Tomaševičius

Lidija Liucija Žilienė

Rimantas Baumilas