Baudžiamoji byla Nr. 2K-111/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.28.3;
2.1.12.2.3.2
2008 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,
gynėjui advokatui A. Liutvinskui,
nukentėjusiesiems Z. A., D. A.,
nukentėjusiųjų atstovui A. Gudžinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiųjų Z. A. ir D. A., nuteistojo S. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. S. B. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Iš S. B. priteista nukentėjusiesiems Z. A. ir D. A. 290 000 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 26 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendį – panaikino nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio tenkinimo iš dalies, pripažino nukentėjusiųjų teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 27 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 26 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2007 m. birželio 29 d. nutartimi nuteistojo S. B. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų Z. A. ir D. A. apeliacinius skundus atmetė; Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeitė – nustatė, kad S. B. apskųstame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis savavaldžiaudamas faktiškai įgijo nuosavybės teisę į bendros 38 301 Lt vertės turtą; Z. A. ir D. A. priteistą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo sumažino iki 12 767 Lt; kitos nuosprendžio dalies nekeitė; priteisė iš S. B. Z. A. ir D. A. po 5000 Lt kiekvienam atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti visiškai, o nukentėjusiųjų – iš dalies, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų ir prokuroro kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
S. B. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis nuo 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio, tiksliai tyrimo metu nenustatytomis dienomis iki 2003 m. birželio 13 d., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas prieš nukentėjusiuosius Z. A. ir D. A. psichinę prievartą – grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais, reikalavo perrašyti nukentėjusiajai D. A. priklausiusias 100 proc. UAB „A.“ akcijų jo vardu ir 2003 m. birželio 13 d. UAB „A.“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), privertė nukentėjusiuosius perrašyti D. A. priklausančių 100 proc. 10 000 Lt nominalios vertės UAB „A.“ akcijų jo nurodyto A. Š. vardu, ir taip faktiškai įgijo nuosavybės teisę į bendros 38 301 Lt vertės UAB „A.“ turtą. Taip veikdamas S. B. savavaldžiavo, t. y. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrą ginčijamą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiesiems.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartį pakeisti: perkvalifikuoti S. B. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 181 straipsnio 3 dalį, paskiriant jam penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaityti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės dalį; Z. A. ir D. A. priteistą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo padidinti iki 46 456 Lt; kitos nuosprendžio ir nutarties dalies nekeisti.
Kasatorius nurodo, kad nuosprendis ir nutartis keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. S. B., reikalaudamas perduoti visą turtą, siekė ne apginti savo pažeistus interesus, atgauti investicijas, o užvaldyti svetimą turtą, kurio reikalauti neturėjo jokio teisėto pagrindo. Todėl jo veiksmai dėl reikalavimo perduoti 100 proc. UAB „A.“ akcijų šioje dalyje turėjo būti kvalifikuoti kaip didelės vertės (92 911 Lt) turto prievartavimas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Anot kasatoriaus, kvalifikuodamas S. B. nusikalstamą veiką dėl reikalavimo perleisti UAB „A.“ akcijas kaip savavaldžiavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad S. B. savo pretenzijas Z. A. grindė investicija į bendrą verslą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pakartotinai nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, iš dalies sutiko su prokuroro apeliacinio skundo motyvais pripažindama, kad S. B. galėjo pretenduoti tik į 1/3 UAB „A.“ turto dalį, ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad reikalauto ir perduoto turto vertė aiškiai viršijo sutartinius įsipareigojimus bei S. B. investicijas į bendrą verslą (10 000 Lt). Kita vertus, teismas, neįskaitydamas į išreikalauto turto vertę 2003 m. balandžio 17 d. už 101 066 Lt nupirkto pastato, esančio (duomenys neskelbtini) vertės (T. 3, b. l. 40), nepagrįstai sumažino turto prievartavimo dalyko apimtį. Kasatorius nurodo, kad šis pastatas buvo bendrovės nuosavybė – tai patvirtina 2003 m. balandžio 16 d. Viešųjų varžytinių aktas Nr. 10 ir įrašai Valstybinės įmonės registrų centro (duomenys neskelbtini) registre. Taigi S. B., reikalaudamas perduoti 100 proc. bendrovės akcijų (visą bendrovės turtą), reikalavo perduoti ir šį 101 066 Lt vertės pastatą. Kasatorius nurodo, kad, užvaldęs bendrovės turtą, nuteistasis faktiškai įgijo nuosavybės teisę į 139 367 Lt vertės UAB „A.“ turtą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina nustatant, kad S. B. galėjo pretenduoti tik į 46 456 Lt arba 1/3 dalį akcijų, o reikalauti perduoti 92 911 Lt vertės turto jis neturėjo jokio teisėto pagrindo. Būtent tokios vertės turtas yra S. B. įvykdytos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo – dalykas. Proporcingai didintinas iki 46 456 Lt ir iš nuteistojo nukentėjusiesiems priteistinas civilinis ieškinys padarytai turtinei žalai atlyginti.
Anot kasatoriaus, Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad S. B. reikalaujamo perduoti ir perduoto turto vertė aiškiai viršijo sutartinius įsipareigojimus ir jo investicijas į bendrą verslą, padarė savo paties nustatytomis aplinkybėmis prieštaraujančią išvadą, kad S. B. nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog reikalauja perduoti žymiai didesnės vertės nei jo investicija į verslą. Turėdamas tai galvoje, teismas nurodė, kad nenustatytas vienas iš turto prievartavimo sudėties elementų – tiesioginė tyčia. Tačiau teismas visiškai neįvertino to, kad S. B. visiškai suvokė, kad reikalauti kitiems priklausiančių akcijų dalies jis neturėjo jokio teisėto pagrindo, kad reikalavo perduoti daug didesnę turto dalį nei jo investuoti į bendrovę pinigai. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. B. buvo žinoma tiek apie UAB „A.“ priklausančio pastato pirkimo kainą (T. 9, b. l. 111), tiek ir tikrąją rinkos vertę. Tai rodo faktas, kad po bendrovės turto užvaldymo jis iš karto šį pastatą pardavė 2003 m. liepos 31 d. už 165 200 Lt (T. 3, b. l. 108). Grąžinęs 104 626 Lt paskolą bankui, jis neteisėtai praturtėjo 60 574 Lt. Kasatorius teigia, kad teismas, neįvertinęs šių nusikaltimo kvalifikavimui itin svarbių faktinių bylos aplinkybių, padarė neteisingą išvadą dėl S. B. tyčios turinio ir tai turėjo įtakos netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymui.
Kasaciniais skundais nukentėjusieji D. A. ir Z. A. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir S. B. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį; priteisti iš S. B. 309 800 Lt turtinės žalos ir 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (po 100 000 Lt nukentėjusiesiems Z. A. ir D. A.), taip pat atstovavimo išlaidas.
Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, nes teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, neteisingai nustatė turtinės ir neturtinės žalos dydžius. Kasatoriai nurodo, kad nesutinka nei su apeliacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 26 d. nutartimi, kuria nukentėjusiesiems buvo suteikta teisė išspręsti žalos klausimą civiline tvarka, nei su apeliacinės instancijos teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartimi, kuria priteistas ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo sumažintas iki 12 767 Lt. Kalbėdami apie apeliacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 26 d. nutartį kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi kaltinamojo pasamdyto turto vertintojo S. Š. išvada, nes jis neturėjo licencijos vertinti turtą ir jo individuali nekilnojamojo turto firma (duomenys neskelbtini) nepriklausė Turto vertintojų asociacijai. Teismas, vadovaudamasis jo išvadomis, nepagrįstai taikyti išimtį, numatytą BPK 115 straipsnio 2 dalyje, nors privalėjo neturtinės žalos klausimą išspręsti iki galo arba patvirtinti pirmosios instancijos sprendimą priteisiant nukentėjusiems po 10 000 Lt, arba tą sumą padidinti. Pasielgdamas priešingai, teismas neteisingai pritaikė įstatymą ir nuskriaudė nukentėjusiuosius. Kalbėdami apie apeliacinės instancijos teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį, kasatoriai teigia, kad teismas neteisingai nustatė turtinės ir neturtinės žalos dydžius ir taip pažeidė BPK normas.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė įstatymą, nes byloje yra pakankamai duomenų, kad S. B. turtą iš nukentėjusiųjų prievartavo, o ne pasisavino savo turtą neteisėtais metodais. Be to, Apeliacinis teismas nesirėmė Aukščiausiojo Teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad S. B. perimto viso UAB „A.“ turto vertė keliasdešimt kartų viršijo tariamą S. B. investiciją į bendrą verslą, ir tai įrodo turto prievartavimą, kad akcijas privertė perrašyti pašaliniams asmenims, kad jo tyčia buvo nukreipta į svetimo turto užvaldymą. Teismas šios aplinkybės neišnagrinėjo, todėl jo išvados yra neteisingos. Taigi teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Be to, Apeliacinis teismas, vertindamas civilinio ieškinio dėl turtinės žalos klausimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai ir nešališkai ištirti visas dėl to iškilusias aplinkybes ir rėmėsi tik gynybos pateiktais vertintojais, kurie neturėjo galimybės ir leidimų vertinti atimto turto. Šis pažeidimas yra esminis, nes dėl to priimta neteisinga nutartis. Teismas taip pat pažeidė BPK 109 ir 115 straipsnių, CK 1.138 ir 6.250 straipsnių reikalavimus.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Anot kasatoriaus, psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius jis nenaudojo. Bylos duomenimis nustatyta, jog A. išvyka iš (duomenys neskelbtini), jeigu tokia buvo, nebuvo nulemta kokių nors kasatoriaus veiksmų. Liudytojo V. G. nurodytos aplinkybės dėl dviejų BMW automobilių atvykimo į liudytojo bendrovės teritoriją ir liudytojo sukeltos panikos, negalėjo nulemti išvados, kad padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnyje. Nustatyta, kad bendrovę „A.“ įsteigė R. P., S. B. ir Z. A., o bendrovės akcijos bendru sutarimu buvo įformintos D. A. vardu. Be to, Z. A. buvo dar ir samdomas bendrovės vadovas. S. B. lėšomis buvo suformuotas 10 000 Lt įstatinis kapitalas. Kasatorius teigia, kad jis bendrovei suteikė patalpas, rūpinosi kitais bendrovės reikalais, tačiau iškilus nesutarimams dėl bendrovės veiklos perspektyvų, bendrovės akcijas D. A. perleido kasatoriaus nurodytam asmeniui. Kilusius ginčus dėl atlyginimo Z. A. sprendė civilinio proceso nustatyta tvarka. Jokių pretenzijų akcijų perleidimo metu nei akcininkė D. A., nei jos sutuoktinis Z. A. nereiškė. Kreipdamasis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą Z. A. nenurodė, kad akcijas jo sutuoktinė perleido prieš savo valią, jo pretenzijos atsirado vėliau.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad bendrovės akcijos, lygiomis dalimis priklausė S. B., R. P. ir Z. A.. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus domėjimasis bendrovės reikalais negalėjo būti vertinamas kaip neteisėtas, o akcijų perleidimas jo nurodytam asmeniui – kaip nusikalstamas. Pirma, teisės taikymo prasme svarbu tai, kad bendrovės akcijos priklausė trims asmenims lygiomis dalimis, nors jos ir buvo įformintos D. A. vardu. Todėl nuteistojo pretenzijos bendrovės direktoriui ir tolesnis akcijų judėjimas negalėjo būti vertinamas kaip savavališkas. Antra, taikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už savavaldžiavimą, būtina nustatyti, kad šiuo atveju tikra teisė buvo realizuojama nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos (akcijų judėjimas vyko įstatymų nustatyta tvarka). Įstatymų nustatyta tvarka perleidusi bendrovės akcijas kasatoriaus nurodytam asmeniui D. A. didelės žalos nepatyrė, nes ji buvo tik formali akcijų savininkė, o Z. A. po akcijų perleidimo kilusius turtinius ginčus sprendė civilinio proceso nustatyta tvarka ir neturėjo pretenzijų dėl jam padarytos turtinės žalos. Ta aplinkybė, kad Z. A. turtines pretenzijas sprendė civilinio proceso tvarka, paneigia pirmosios instancijos teismo nuostatą, kad nuteistasis prieš jį naudojo psichinę prievartą reikalaudamas perleisti akcijas.
Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai akcentavo tariamą A. išvyką, kuris, pasak Z. A., buvo jau perleidęs akcijas ir atidavęs S. B. bendrovės dokumentus ir antspaudą. Tuo metu, kai Z. A. buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini), bendrovei vadovavo kitas asmuo, kuriam ir priklausė visos bendrovės akcijos. Tokiu būdu objektyviai S. B. nebuvo jokio reikalo psichiškai veikti Z. A.. Kasatorius mano, kad šiuo atveju psichinė prievarta galima tik iki veiksmų atlikimo, kai ji turėjo įtakos tiems veiksmams. Nuosprendyje ji jam inkriminuota apibendrintai, nenustačius asmenų, kurie, kaip teigė Z. A., buvo apsilankę kažkokioje bendrovėje ir kažko ieškojo. Be to, Z. A., dalyvaudamas teismo posėdžiuose, galėjo pasisakyti dėl akcijų prievartinio praradimo, tačiau to nepadarė. S. B. nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, kuriuos buvo galima pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais psichinę prievartą.
Prokuroro ir nukentėjusiųjų kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, dėl nuteistojo kasacinio skundo argumentų nepasisakytina.
Dėl prokuroro ir nukentėjusiųjų kasacinių skundų argumentų, susijusių su civilinio ieškinio išsprendimu baudžiamojoje byloje
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų nustatinėti ar paneiginėti faktus, tirti bylai reikšmingas aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus, nustatinėti padarytos žalos dydį. Tikrindama prokuroro ir nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatytos turtinės žalos dydžio (12 767 Lt), kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas šios žalos dydį apskaičiavo taip: pirma, remdamasis 2003 m. balandžio 15 d. akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 3 (T. 4, b.l. 63-64) konstatavo, kad UAB „A.“ turtas sudarė 38 301 Lt; antra, atsižvelgdamas į tai, kad du trečdaliai bendrovės akcijų neoficialiai priklausė nuteistajam S. B. ir liudytojui R. P., padalijo 38 301 Lt iš trijų ir gautą rezultatą (12 767 Lt) priteisė nukentėjusiesiems.
Kolegija konstatuoja, kad taip apskaičiuodamas turtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė civilinės teisės nuostatų ir pažeidė BPK 44 straipsnio 10 dalį, įtvirtinančią nukentėjusiojo teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinė nutartis naikintina, o byla grąžintina nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo išvada, jog S. B. davė pinigus UAB „A.“ įstatiniam kapitalui formuoti ir susitarė dėl akcijų padalijimo ateityje, nesuteikia pagrindo pripažinti S. B. akcininku. Nėra pagrindo laikyti akcininku ir kito neoficialaus susitarimo dalyvio – R. P.. Darydamas priešingą išvadą apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nerašytinius susitarimus (kuriuos nukentėjusieji neigia) ir nesuteikė deramos svarbos bylos dokumentams, kurie patvirtina, kad D. A. priklausė 100 proc. akcijų. Kaip jos sutuoktinis akcijų bendrasavininkiu laikytinas ir Z. A.. Turtinė žala apskaičiuojama pagal civilinės teisės nuostatas, tuo tarpu civilinėje teisėje juridiškai neįforminta nuosavybės teisė į akcijas apskritai negalima. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnį akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Akcinių bendrovių įstatymas detaliai reglamentuoja steigiamos bendrovės akcijų pasirašymo ir apmokėjimo tvarką. Bendrovės steigimo sutartis turi būti rašytinės formos, ji pateikiama juridinių asmenų registro tvarkytojui kartu su kitais įstatymų nustatytais bendrovei įregistruoti reikalingais dokumentais. Todėl juridiškai neįforminto akcininko statuso apskritai negali būti, o neoficialūs susitarimai formuojant įstatinį UAB kapitalą negali būti imami kaip pagrindas identifikuojant akcininkus ir sprendžiant su jų teisėmis susijusius ginčus. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į šią civilinių santykių sritį reglamentuojančius teisės aktus, dėl to nepagrįstai pripažino S. B. ir R. P. UAB „A.“ akcininkais ir šiuo pagrindu neteisingai sumažino nukentėjusiesiems atlygintinos turtinės žalos dydį.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų patirtos turtinės žalos dydį bandė nustatyti pagal UAB „A.“ turto vertę, kurią įvertino 38 301 Lt. Šis skaičius paimtas iš 2003 m. balandžio 15 d. akcininkų susirinkimo protokolu (T. 4, b.l. 63-64) patvirtinto 2002 metų finansinės veiklos balanso (T. 3, b.l. 75-77), tuo tarpu balansas buhalterijoje daugiau parodo apskaitos aritmetiką nei įmonės vertę. Kolegija konstatuoja, kad šis skaičius neidentifikuoja nei UAB turto, nei nukentėjusiųjų netekto turto realios vertės. Pirma, įmonę kaip objektą sudaro turto, turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma (CK 1.110 straipsnis), todėl dėl įmonės netekimo patirta žala negali būti nustatyta vien pagal įmonei priklausančio turto vertę. Antra, bylos medžiaga rodo, kad nukentėjusioji D. A. (ir jos sutuoktinis Z. A.) patyrė turtinę žalą netekus jiems priklausiusių akcijų ir pajamų šaltinio, bet ne UAB turto. Nukentėjusieji, steigdami UAB „A.“, pasirinko tokią teisinę ūkininkavimo formą, pagal kurią bendrovės turtas yra atskiras nuo akcininkų turto, pagal savo prievoles bendrovė atsako savo turtu, o akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Tai nedviprasmiškai nurodyta UAB „A.“ steigimo akte (T. 3, b.l. 45-49). Pagal CK 1.102 straipsnio 1 dalį akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, taip pat kitas įstatymų nustatytas teises. Taigi akcininkui nuosavybės teise priklauso bendrovės akcijos, suteikiančios teisę į pelno dalį (dividendus) ir į likusią turto dalį, tik likvidavus bendrovę ir atsiskaičius su kreditoriais (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-202/2006, 2K-213/2006). Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-440/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8, 4 punktas).
Byloje esantys dokumentai rodo, kad bendrovės steigėja – D. A. – pasirašė 100 paprastųjų vardinių akcijų (100 proc.), kurių vienos nominali vertė lygi 100 Lt, pervesdama 10 000 Lt į bendrovės kaupiamąją sąskaitą. Tokiu būdu sutuoktiniai D. ir Z. A. įgijo nuosavybės teisę į 100 proc. UAB akcijų ir teisę visiškai kontroliuoti UAB veiklą. Tačiau pagal pasirinktą teisinę ūkininkavimo formą UAB „A.“ turtas jiems buvo svetimas. Kolegijos nuomone, pagal civilinės teisės nuostatas nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos turinį šiuo atveju sudaro netektų akcijų reali rinkos vertė (ši vertė atspindi UAB turto ir veiklos kiekybines bei kokybines charakteristikas), taip pat negautos pajamos, kurias nukentėjusieji būtų gavę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismas, nesiėmęs teisinių priemonių nustatyti tikrosios akcijų vertės, negalėjo tinkamai apskaičiuoti ir nukentėjusiesiems padarytos žalos dydžio.
Nagrinėdama nukentėjusiųjų kasacinio skundo teiginius dėl neteisingai nustatytos neturtinės žalos dydžio (po 10 000 Lt kiekvienam nukentėjusiajam), kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai nemotyvavo nei šios žalos dydžio, nei turinio. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir kad nuteistųjų reikalavimai priteisti po 100 000 Lt prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Kita vertus, iš šios motyvacijos neaišku, ar apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į nukentėjusiųjų argumentus, kad dėl neteisėtų veiksmų jie buvo priversti tam tikrą laiką slapstytis ir išgyveno atitinkamus nepatogumus, kad dvasinius sukrėtimus pajuto visa jų šeima, kad iš jų buvo atimtas verslas ir pragyvenimo šaltinis, kad pasikeitė jų socialinė padėtis ir t.t.
Dėl prokuroro ir nukentėjusiųjų kasacinių skundų argumentų, susijusių su veikos kvalifikavimu
Esminiai prokuroro skundo argumentai, pagrindžiantys teiginį dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, yra tai, kad nuteistojo S. B. turtinės pretenzijos viršijo jam priklausančios teisės apimtį ir kad jis tą suvokė. Pirma, jis reikalavo 100 proc. akcijų, nors turėjo teisę tik į trečdalį jų; antra, reikalaudamas perduoti 100 proc. bendrovės akcijų, jis reikalavo perduoti visą įmonės turtą, įskaitant ir 101 066 Lt vertės pastatą; trečia, nuteistasis suvokė, kad reikalavo perduoti daug didesnę turto dalį nei jo investuoti į bendrovę pinigai. Nukentėjusieji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis privertė perleisti akcijas trečiajam asmeniui ir tai irgi rodo jo tyčią prievartauti turtą.
Vertindama šiuos argumentus, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo S. B. veikos kvalifikavimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nulėmė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad jis, naudodamas psichinę prievartą, savavališkai vykdė savo tikrą teisę, kurios atsiradimo pagrindas yra ankstesni nuteistojo ir nukentėjusiųjų turtiniai santykiai – nuteistasis davė 10 000 Lt UAB „A.“ įstatiniam kapitalui suformuoti ir pagal nerašytinį susitarimą jam ateityje turėjo atitekti trečdalis šių akcijų, jis rūpindavosi įvairiais įsteigtos UAB veiklos klausimais. Teismai nustatė tik vieną kaltinime minimą epizodą – nukentėjusiosios D. A. privertimą perleisti 100 proc. 10 000 Lt nominalios vertės UAB „A.“ akcijų trečiajam asmeniui – A. Š.. Kolegija, vertindama prokuroro ir nukentėjusiųjų argumentus, remiasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis, nes kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, įrodymų nevertina ir naujų faktinių aplinkybių nustatyti negali.
Kita vertus, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo prievarta įgyvendintų turtinių pretenzijų apimtį (38 301 Lt) apeliacinės instancijos teismas nustatė neteisingai. Šis skaičius, paimtas iš UAB „A.“ 2002 metų finansinės veiklos balanso (T. 3 b.l. 75-77), neidentifikuoja nuteistojo išreikalauto turto ir nukentėjusiųjų netekto verslo vertės. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai nustatęs nuteistojo įgyvendintų pretenzijų dydį, turintį reikšmę kvalifikuojant veiką ir nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl prieštaravimų nustatant nuteistojo prievarta išreikalauto turto vertę šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 27 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 26 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Plėtodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, kolegija pažymi, kad šiuo atveju prievarta įgyvendintų turtinių pretenzijų apimtis nustatytina ne pagal UAB „A.“ turto, bet pagal perleistų akcijų rinkos vertę, kuriai nustatyti būtinos atitinkamo specialisto žinios.
Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad išreikalauto turto vertė aiškiai viršija nuteistojo investicijas į bendrą verslą, tačiau veika kvalifikuotina kaip savavaldžiavimas, nes nėra turto prievartavimui būdingos tyčios – nuteistasis negalėjo suvokti, kad reikalauja perduoti didesnės vertės turtą nei jo investicija į verslą. Kita vertus, padaręs tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis įgyvendino savo tikrą teisę. Kolegija pažymi, kad tikra gali būti pripažinta tik realiai egzistuojanti, teisės normų pagrįsta subjektinė teisė. Teisė, kuri egzistuoja tik asmens sąmonėje ir pagrįsta tik jo įsitikinimu, nevadintina tikra. Taigi iš išvados, kad nuteistasis negalėjo suvokti, jog reikalauja perduoti didesnės vertės turtą nei jo investicija į verslą, išplaukia kita išvada – kad jis įgyvendino ne tikrą, bet tariamą teisę. Kolegijos nuomone, tokie netikslumai šalintini, nes gali turėti neigiamos reikšmės sprendžiant turtinius ginčus ir patirtos žalos atlyginimo klausimus.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes pinigų davimas Z. A. įstatiniam UAB kapitalui suformuoti buvo susijęs su S. B. tikslu tapti šešėliniu UAB akcininku (oficialaus statuso jis norėjęs išvengti dėl savo blogos reputacijos). Kolegijos nuomone, toks šešėlinis sandoris objektyviai nesuteikia jokių teisių reikalauti perleisti akcijas nei savo, nei trečiojo asmens naudai, ir negali tapti pagrindas išvadai, jog buvo įgyvendinama tikra teisė. Įmonių, kurių teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė, steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą, atskyrimą ir likvidavimą, akcininkų teises ir pareigas reglamentuoja specialus Akcinių bendrovių įstatymas. Neoficialaus akcininko statuso ir neoficialių susitarimų dėl akcijų priklausomumo šis įstatymas neįteisina.
Dėl nuteistojo S. B. kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nuteistasis ginčija teismo išvadą dėl psichinės prievartos naudojimo verčiant nukentėjusiuosius perleisti akcijas trečiojo asmens (A. Š.) naudai, tvirtindamas, kad akcijų perleidimo sandoris vyko įstatymo nustatyta tvarka. Kolegija dėl šių argumentų nepasisako, nes byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, analogiškus argumentus nuteistasis yra pateikęs savo apeliaciniame skunde ir jie bus apeliacinės instancijos teismo nagrinėjami iš naujo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Egidijus Bieliūnas
Olegas Fedosiukas
