Baudžiamoji byla Nr. 2K-115/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.2.1
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,
nuteistajam M. P.,
gynėjui advokatui B. Paulauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. gynėjo advokato Benedikto Paulausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. nuosprendžio ir 2007 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties.
2007 m. vasario 6 d. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo nuosprendžiu M. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Civilinei ieškovei G. A. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
2007 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi 2007 m. vasario 6 d. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo nuosprendis pakeistas: G. A. priteista iš UADB „Ergo Lietuva“ 1726,40 Lt, iš M. P. – 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2500 Lt advokato atstovavimo išlaidoms sumokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, gynėjo ir nuteistojo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
M. P. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 145, 148, 173 punktų reikalavimus, padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje: jis 2004 m. rugsėjo 19 d., apie 22.56 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), nesilaikė eismo saugumo reikalavimų: atsiradus kliūčiai – važiavusiam priešinga kryptimi ir sukančiam į kairę automobiliui „Mazda 626“, vairuojamam N. R., bei iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustabdė automobilio, persirikiuodamas nedavė kelio gretima juosta ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Opel Corsa“, vairuojamam G. A., ir su juo susidūrė; po susidūrimo automobilis „Opel Corsa“ atsitrenkė į elektros tinklų atramą. Eismo įvykio metu G. A. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Kasaciniu skundu nuteistojo M. P. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. nuosprendį ir 2007 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir bylą M. P. nutraukti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančias teisės normas. Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas tik eksperto išvadomis, prieštaraujančiomis kitiems byloje surinktiems įrodymams; teismas, be to, remdamasis tik eksperto išvada, nemotyvavo, kodėl atmeta liudytojo N. R. ir nuteistojo M. P. parodymus. Ekspertas savo išvadoje nurodo, kad objektyvių duomenų, susijusių su šiuo eismo įvykiu, taip pat ir automobilių stabdymo pėdsakų, nebuvo užfiksuota, tačiau vis tiek daro kategoriškas išvadas apie tai, jog nuteistasis M. P. turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį iki kliūties, ir nurodo tikslią automobilio „Audi“ padėtį stabdžių pedalo nuspaudimo pradžios momentu. Anot kasatoriaus, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, eksperto išvada dėl galimybės sustabdyti transporto priemonę iki kliūties negali būti laikoma įrodymu, nes tokio duomens negalima patikrinti. Kasatorius pažymi, kad tiek ekspertas, tiek specialistas savo išvadose nubrėžė automobilio „Audi“ važiavimo trajektoriją, tačiau tai padaryta neatsižvelgiant nei į liudytojo N. R., nei į nuteistojo M. P. duotus parodymus apie „Audi“ manevrą į dešinę; byloje nustatyta, kad automobilis „Opel Corsa“ trenkėsi į automobilį „Audi“ M. P. pravažiavus kliūtį (šią aplinkybę patvirtina ne tik nuteistasis M. P., bet ir liudytojas N. R.), taigi darytina išvada, jog automobilis „Opel Corsa“ trenkėsi į automobilį „Audi“ ne tada, kai šis darė staigų posūkį į dešinę, o automobiliui„Audi“ pravažiavus kliūtį. Kasatorius nurodo, kad įvykio situacija buvo tokia, jog, net M. P. stabdant automobilį, susidūrimas su kliūtimi būtų neišvengiamas, nebent darant staigų manevrą; šių veiksmų derinys, t. y. efektyvus stabdymas ir staigus vairo pasukimas, siekiant išsaugoti važiuojančio 50 km/val. greičiu (pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nenustatyta, jog automobilis „Audi“ važiavo didesniu nei 50 km/val. greičiu) automobilio stabilumą, yra nepriimtini.
Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertas, darydamas ekspertizę, išskaidė eismo įvykį į dvi sąlygines dalis ir analizavo automobilių „Mazda“ ir „Audi“ vairuotojų veiksmus bei dėl kiekvienos dalies padarė atitinkamas išvadas; tai, anot kasatoriaus, gali būti leidžiama ir pateisinama tik dėl tyrimo tikslų, tačiau neleistina ir nepateisinama darant išvadas apie tyrimo objektą kaip visumą. Remdamasis specialistės Lazarenko teisme duotais parodymais, kasatorius daro išvadą, kad tarp nuteistojo M. P. veiksmų ir eismo įvykio yra tik netiesioginis priežastinis ryšys.
Taip pat kasatorius pažymi, kad nuteistasis nenumatė, tačiau nei galėjo, nei turėjo numatyti, jog G. A. vairuojamas automobilis „Opel Corsa“ po kontakto su automobiliu „Audi“ atsitrenks į elektros apšvietimo stulpą, t. y. kad G. A. suks vairą į dešinę, vadinasi, nuteistojo M. P. veikoje nėra nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės; teismai neteisingai nustatė, kad jis veikė neatsargiai, nusikalstamo nerūpestingumo forma.
Kasaciniame skunde, be to, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir netaikė CK 6.282 straipsnio nuostatų dėl paties nukentėjusio asmens didelio neatsargumo (nukentėjusioji G. A. suko vairą į dešinę ir dėl to trenkėsi į elektros apšvietimo stulpą).
Kasatorius skunde nurodo, kad byloje yra duomenų, jog susidūrimas su nuteistojo M. P. vairuojamu automobiliu G. A. vairuojamo automobilio krypčiai ir greičiui esminės įtakos neturėjo (susidūrimas buvo nestiprus, o tai matyti iš M. P. vairuojamo automobilio pažeidimų).
Kasatorius pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nesprendė M. P. prašymo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. lapkričio 11 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo N. R. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2005 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. E.2-3345 advokatą informavo, kad baigus ikiteisminį tyrimą visi prašymai dėl bylos turi būti paduoti teismui, todėl bylą nagrinėjusių teismų atsisakymas spręsti prašymą yra nepagrįstas ir varžo nuteistojo M. P. teises.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Šis pažeidimas laikytinas esminiu, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama.
Pirma, nuteistasis M. P. proceso metu reiškė prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. lapkričio 11 d. nutarimo panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ikiteisminį tyrimą reglamentuojančiomis BPK normomis, vien tik formaliai pareiškė, kad toks skundas (prašymas) apeliacine tvarka nenagrinėtinas. Pažymėtina, kad teisė reikšti prašymus ir paduoti skundus yra svarbi baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė, sudaranti sąlygas jam proceso metu užimti aktyvią poziciją, t. y. būti visateisiu proceso subjektu. Tik procesas, kurio metu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo turi galimybes aktyviai naudotis tokiomis teisėmis, gali būti laikomas atitinkančiu pagrindinius teisinei valstybei būdingus proceso principus: teisės į gynybą, teisės į teisingą (sąžiningą) procesą, rungimosi ir kt. Kiekvienas baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens prašymas ar skundas turi būti nagrinėjamas ir tenkinamas arba motyvuotai atmetamas. Situacija, kai į prašymą ar skundą viso proceso metu lieka visai neatsakyta, nesuderinama su bendra BPK paskirtimi ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kiekviena tokia situacija laikytina BPK nuostatų pažeidimu, tačiau, atsižvelgiant į skundo ar prašymo reiškimo aplinkybes, toks pažeidimas gali būti ir nepripažintas kasaciniu pagrindu (kai būtų nustatyta, kad BPK pažeidimas nebuvo esminis, nes negalėjo turėti jokios įtakos nuosprendžio ar nutarties teisėtumui). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nuteistasis M. P. viso proceso metu reiškė poziciją, jog jis nėra (ar bent nėra pagrindinis) eismo įvykio kaltininkas, kad atsakomybėn jis traukiamas nepagrįstai, kad eismo įvykis kilo dėl kito asmens padaryto pažeidimo. Tokioje situacijoje M. P. prašymo dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. lapkričio 11 d. nutarimo panaikinimo nenagrinėjimas jokioje proceso stadijoje laikytinas M. P. teisių suvaržymu ir esminiu BPK pažeidimu. Procesas, kurio metu aiškiai neatsakinėjama į pagrindinį gynybos argumentą, negali būti laikomas teisingu, o teismų priimti sprendimai - įtikinančiais..
Antra, apeliacinės instancijos teismo atsakymas į apelianto argumentą dėl būtinojo reikalingumo situacijos buvimo yra neišsamus. Jis paremtas ne kruopščia visų įrodymų analize, o išskirtinę svarbą suteikiant panaudojus specialiąsias žinias gautiems duomenims. Vertinant šiuos duomenis visai nėra aptarta, kad tiek specialisto, tiek eksperto išvados darytos remiantis tikėtinomis automobilių padėtimis, neturint tikslesnių duomenų apie automobilių greičius, važiavimo trajektorijas ir pan. Specialisto išvados ir ekspertizės aktai yra vieni iš įrodymų rūšių, neturintys jokio prioriteto prieš kitas įrodymų rūšis. Visais atvejais nagrinėjant bylą turi būti vertinama įrodymų visuma. Teisines išvadas apie asmens kaltę daro bylą nagrinėjantis teismas; specialistų ir ekspertų padarytos išvados apie tam tikrų įvykių kilimo, padarinių atsiradimo sąlygas ar priežastis teismo neįpareigoja byloje priimti tam tikrą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat išsamiais teisiniais argumentais nepasisakyta dėl BK 31 straipsnio 1 dalyje numatytos ir sprendžiant BK 31 straipsnio klausimus aptartinos sąlygos – galimybės pašalinti gresianti pavojų kitomis priemonėmis. Iš kasacine tvarka apskųstos nutarties motyvų nėra pakankamai aišku, kuo remiantis byloje gali būti daroma neabejotina išvada, kad nagrinėjamo įvykio metu egzistavo galimybė, kurios buvimą nuteistasis M. P. suvokė ar privalėjo suvokti, jog susidūrimo su N. R. vairuojamu automobiliu galima išvengti stabdant M. P. vairuojamą automobilį, t. y. kad M. P., turėdamas galimybę gresiantį pavojų pašalinti kitomis priemonėmis bei suvokdamas (ar privalėdamas suvokti) tokių priemonių panaudojimo galimybę, to nepadarė.
.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Aldona Rakauskienė
Gintaras Goda
