Baudžiamoji byla Nr. 2K-15-654/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30912-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aleno Piesliako (pranešėjas),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Anatolijui Koržovui,
išteisintojo L. B. gynėjai advokatei Lauretai Ulbienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Orijos Audronės Kolbienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 17 d. nutartis, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Sandros Čaplikaitės apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. L. B. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą turtą, būtent: nuo 2024 m. rugpjūčio 3 d. apie 13.00 val. iki 2024 m. rugpjūčio 10 d. apie 20.00 val., gyvendamas bute, (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiajai A. D. priklausantį 600 Eur vertės elektrinį paspirtuką „Xiaomi Mi Pro 2“.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausioji prokurorė O. A. Kolbienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė nurodo:
2.1. Laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo jį galutinai užvaldyti, kai asmuo, pasinaudojęs turtu, neturi turto savininko leidimo (vienkartinio ar daugkartinio) šiuo turtu naudotis, sudaro BK 178 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusioji buvo leidusi išteisintajam naudotis paspirtuku, tačiau po eismo įvykio, kuriame su paspirtuku dalyvavo išteisintasis, buvo žodžiu išreikštas draudimas naudotis paspirtuku. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad nukentėjusioji rakino jai priklausantį paspirtuką ir slėpė raktus nuo išteisintojo. Be to, asmens leidimas naudotis jam priklausančiu daiktu negali būti neatšaukiamas. L. B. neturėjo teisės į grobiamą paspirtuką, t. y. be nukentėjusiosios žinios ir leidimo tyčiniais veiksmais jis nuėmė lyną, kuriuo buvo prirakintas paspirtukas, ir šį užvaldė bei juo naudojosi kaip nuosavu, t. y. važiavo į darbą ir tokiu būdu turėjo galimybę disponuoti (naudotis) svetimu turtu kaip savo, taip tapdamas pagrobto turto neteisėtu savininku. Taigi paspirtukas buvo ne teisėto savininko žinioje, o L. B., paimdamas paspirtuką, siekė neteisėto valdymo kaip nuosavo, t. y. paspirtuką neteisėtai pasisavino ir tai atliko tyčia. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išteisintasis paspirtuku naudojosi pakankamai ilgą laiko tarpą, nepasinaudojo galimybe paspirtuką grąžinti ar pranešti apie jo buvimo vietą. Priešingai – kai paspirtukas buvo sugadintas, jis sąmoningai nutraukė bet kokius ryšius su nukentėjusiąja, išvyko iš jos namų į kitą miestą, o vėliau – ir į kitą šalį. Nors L. B. nurodė, kad ėmėsi rūpestingų veiksmų dėl paspirtuko, t. y. pridavė jį remontuoti, tačiau net ir remonto įstaigoje būtent save jis nurodė kaip teisėtą paspirtuko savininką (o ne nukentėjusiąją), nors nurodė, kad derino paspirtuko remonto klausimą ir apmokėjimą, tačiau jokie remonto darbai nebuvo atlikti, kaip ir, beje, nebuvo apmokėtas pats remontas.
2.2. Motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai. Vadinasi, nors šiuo atveju daroma prielaida, kad nebuvo L. B. tikslo visam laikui pagrobti paspirtuką ir jo negrąžinti, o buvo tikslas tik pasivažinėti, tačiau jis veikė savanaudiškais tikslais ir, būdamas pakaltinamas, puikiai suprato, kad turto savininkė neteks galimybės kurį laiką turtu naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje konstatuota, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pvz., automobilį ar kitą transporto priemonę), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.), be turto savininko sutikimo ar jam nežinant užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp jų nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEyLTUxMS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-212-511/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-212-511/2023">2K-212-511/2023</a>). Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad išteisintasis nebuvo abejingas paspirtuko likimui, tai įrodo aplinkybė, kad po eismo įvykio išteisintasis pristatė paspirtuką į taisyklą, tačiau iš skundžiamos nutarties nėra aišku, kokiu būtent būdu patekimas į eismo įvykį trukdo pranešti apie turto buvimo vietą to turto savininkui. L. B. apie tai, jog tariamai skolinasi paspirtuką, galėjo pranešti dar prieš pašalindamas lyną, bet tai, kad jis nesiėmė jokių veiksmų, rodo jo tyčią tai daryti slaptai ir nukentėjusiajai nežinant apie jo veiksmus, o tai leidžia abejoti ir tuo, kad jis buvo suinteresuotas grąžinti paspirtuką. Išteisintasis tik perdavė paspirtuką taisyklos darbuotojams, nesirūpino apmokėjimu (nesiėmė jokių veiksmų padarytai žalai atlyginti), nesidomėjo taisymo eiga. Išteisintasis paspirtuko negrąžino į jo paėmimo vietą, savininkės neinformavo apie jo buvimo vietą, o tiesiog paliko svetimą turtą likimo valiai.
2.4. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir motyvuodamas ją iš esmės, prioritetą teikė išimtinai L. B. nenuosekliems, prieštaringiems parodymams ir jais vadovavosi, o į liudytojo ir nukentėjusiosios parodymus bei kitus byloje užfiksuotus duomenis nepagrįstai neatsižvelgė.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės O. A. Kolbienės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimų ir BK 178 straipsnio 1 dalies taikymo
4. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog L. B. veikė turėdamas tiesioginę tyčią pasisavinti nukentėjusiajai priklausantį turtą. Tokį sprendimą lėmė tai, kad teismas nenustatė turto savininkės leidimo L. B. naudotis elektriniu paspirtuku apimties, išteisintasis neturėjo tikslo jį pasisavinti ir nebuvo abejingas elektrinio paspirtuko likimui. Pirmosios instancijos teismui tokios aplinkybės atitiko nuosprendyje nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikant BK 178 straipsnį atvejus, pagal kuriuos, asmeniui laikinai pasinaudojus svetimu turtu, tačiau neturint tikslo jį pasisavinti ir negrąžinti, jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir nurodęs tokius pat argumentus, kaip pirmosios instancijos teismas, pritarė jo sprendimui.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis nustato teismo funkciją vykdyti teisingumą. Baudžiamosiose bylose teisingumas vykdomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka. Pagal BPK 1 straipsnį, baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
6. Įrodymais laikomi teismo tokiais pripažinti įstatyme nustatyta tvarka gauti duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, nusprendžia, ar asmens veiksmus galima pripažinti nusikalstamais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMtNjk3LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23-697/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23-697/2019">2K-23-697/2019</a>, 2K-7-57-648/2021). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu ir prieštaravimų pašalinimu bei argumentuotas. Vertindamas įrodymus teismas turi nustatyti ir motyvuose naudoti tikrąjį įrodymų turinį, koks jis yra fiksuotas procesinių veiksmų protokoluose ar ištirtas teisme, jo neiškreipti. Iškreipęs įrodymų turinį teismas padarys neteisingas išvadas ir netinkamai vykdys teisingumą. Nustatydamas faktinę aplinkybę teismas gali panaudoti BPK reglamentuotus įrodymų rinkimo būdus. Jeigu įrodymų visuma teismui nurodo, kad koks nors faktas buvo, teismas konstatuoja, kad tai yra nustatyta.
7. Pirmosios instancijos teismas turi pareigą tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, t. y. teisiamajame posėdyje privalo kruopščiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylai reikšmingus rašytinius duomenis, juos sugretinti tarpusavyje, pašalinti esančius prieštaravimus, įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir, vadovaudamasis įstatymu, priimti teisėtą bei pagrįstą, BPK reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą (nuosprendį ar nutartį) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-3-648/2021 ir kt.).
8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-48-511/2020 ir kt.).
9. Tiek BPK 305 straipsnio, tiek 331 straipsnio nuostatos įpareigoja teismus motyvuoti savo sprendimus. Tiek apkaltinamojo, tiek išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais remdamasis teismas daro išvadas, ir jų vertinimo motyvai. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzItNjk5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32-699/2016">2K-32-699/2016</a>, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jo turinys turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-976/2015">2K-319-976/2015</a>, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).
10. Pagal kasacinio teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
11. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai ir teismų išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.
12. Viena iš sąlygų baudžiamajai atsakomybei šioje situacijoje kilti yra turto savininko duotas leidimas naudotis turtu ir jo apimtis. Tai yra svarbu, nes neteisėtas turto užvaldymas gali būti konstatuotas tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228/2013">2K-228/2013</a>, 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-61-489/2018). Jeigu turto savininkas leido asmeniui naudotis savo turtu, tokiu atveju asmens veiksmai gali būti vertinami kaip nenusikalstami. Todėl turto savininko leidimo apimtis turi būti nustatyta byloje esančiais įrodymais ir teismas dėl jo turi padaryti aiškią išvadą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš nukentėjusiosios paaiškinimų nėra aišku, kokia buvo leidimo naudotis elektriniu paspirtuku apimtis, ir tai buvo vienas iš motyvų, vedusių prie tiesioginės tyčios nebuvimo konstatavimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neatlikusi įrodymų tyrimo ir nepateikusi papildomų argumentų, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai.
13. Kaip matyti iš nuosprendyje išdėstytų įrodymų, apie turto savininkės leidimo naudotis jos turtu apimtį nurodė trys asmenys: nukentėjusioji, išteisintasis ir liudytojas E. Š.. Todėl nėra aišku, kodėl nustatydami leidimo naudotis turtu apimtį teismai naudojosi tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau nesinaudojo išteisintojo ir liudytojo E. Š. parodymais. Antra, susipažinus su nukentėjusiosios, išteisintojo ir liudytojo E. Š. parodymais, matyti, kad jie visi davė parodymus apie A. D. duoto leidimo naudotis jos turtu apimtį ir jų parodymai buvo vienodi. Apklausta pirmosios instancijos teisme A. D. paaiškino, kad tuo metu, kai ji buvo išvykusi į Trakus, ji neleido L. B. imti paspirtuko ir rakindavo elektrinį paspirtuką, kad L. B. neimtų, nes pirmą kartą, kai buvo paėmęs, jį sudaužė; ji žodžiu buvo pasakiusi, kad neleidžia imti paspirtuko. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepaaiškino, kodėl tokiuose nukentėjusiosios parodymuose nurodytas neleidimas naudotis jos turtu lemia neaiškumus dėl leidimo apimties. Apklaustas teisme liudytojas E. Š. paaiškino, kad elektrinis paspirtukas namuose buvo prirakintas ir L. B. buvo pasakyta, kad jis negali jo imti. Jis pats girdėjo, kaip nukentėjusioji uždraudė kaltinamajam imti paspirtuką. Be to, apklaustas teisme pats L. B. paaiškino, kad jis pasiėmė paspirtuką, kuris buvo prirakintas balkone, žinojo, kur yra raktas nuo užrakinimo spynelės. Anksčiau A. D. jam buvo leidusi naudotis paspirtuku, tačiau tą dieną lijo lietus, jis vėlavo į darbą, todėl ir pasiėmė paspirtuką. Jis paspirtuką pasiėmė neatsiklausęs, žinojo, kad nukentėjusioji rakina paspirtuką, kad jis neimtų jo. Pirmosios instancijos teismas šiuos išteisintojo parodymus nurodė nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, tačiau jokios reikšmės jiems nesuteikė ir darydamas išvadą jais nesinaudojo. Visų trijų asmenų, žinojusių apie turto savininkės neleidimą naudotis jos turtu, parodymai buvo vienodi ir priešingi pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Be to, teismai nustatė, kad paspirtukas buvo rakinamas, L. B. jį paėmė be turto savininkės žinios atsirakinęs arba nukirpęs apsaugą, tai irgi rodo veikimą prieš turto savininkės valią. Trečia, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos. Teismai savo sprendimuose yra padarę išvadą, tiek kad turto savininkės leidimo naudotis jos turtu apimtis nėra aiški, tiek kad L. B. paėmė elektrinį paspirtuką be turto savininkės leidimo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 12 punkte teisėjų kolegija nurodė, jog byloje nustatyta, kad nukentėjusioji leido L. B. naudotis elektriniu paspirtuku, kad leidimo naudotis paspirtuku apimtis nėra aiški, taip pat kad nesutinka su prokuratūros motyvais, jog nukentėjusioji neleido naudotis paspirtuku važiuojant į darbą. Tačiau nutarties 15 punkte teisėjų kolegija nurodė, kad dėl išteisintojo suvokimo, jog jis paėmė jam svetimą turtą be jo savininkės leidimo, byloje ginčo nėra. Iš tokių formuluočių nėra aišku, ar ginčo nėra, kad savininkė leido paimti elektrinį paspirtuką, ar kad neleido paimti jai priklausančio turto. Tai kelia abejonių tikrosiomis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Todėl pirmosios instancijos teismas neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų ir vertindamas jų parodymus padarė klaidų dėl jų turinio, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė.
14. Kita svarbi šios bylos aplinkybė – tyčios turinys kaltininko veiksmuose, kokia tikslo pasisavinti svetimą turtą nustatymo reikšmė taikant BK 178 straipsnį ir ar L. B. turėjo tikslą pasisavinti svetimą turtą, ar norėjo juo pasinaudoti laikinai, koks neabejingumo daikto likimui turinys ir kokiais įrodymais tai nustatyta.
15. Nuosavybės teisė, įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, yra viena pagrindinių teisių demokratinėje visuomenėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia (be kita ko), reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
16. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Nors pagal BK 178 straipsnio sudėtį tikslas nėra šio nusikaltimo sudėties požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUxLTYyOC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-151-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-151-628/2018">2K-151-628/2018</a>, 2K-219-495/2022 ir kt.), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vertinant grobimo veiksmus tikslas yra svarbus tinkamam šios normos taikymui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodyta, kad vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą, tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2022). Svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-326/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-326/2010">2K-326/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228/2013">2K-228/2013</a>, 2K-517-303/2015), pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė arba ji yra pasunkinama. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228/2013">2K-228/2013</a>, 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-61-489/2018).
17. Kasacinės instancijos teismo praktikoje paaiškinta, jog nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, kuria siekiama negrįžtamai užvaldyti svetimą turtą ir padaryti atitinkamą žalą nukentėjusiajam, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-108/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-108/2013">2K-108/2013</a>, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg3LTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-187-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-187-895/2017">2K-187-895/2017</a>). Kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg3LTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-187-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-187-895/2017">2K-187-895/2017</a>, 2K-61-489/2018), arba jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016). Vagyste (arba turto pagrobimu) paprastai nepripažįstamos tam tikros situacijos, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, kad savininkas leidžia jam tuo turtu naudotis (pvz., savininkas leidžia automobiliu naudotis šeimos nariui, draugui ar pažįstamam asmeniui), turtas yra ginčo objektas (pvz., sutuoktinių, bendraturčių ir pan.) arba turtą, laikinai juo naudojantis (važiuojant automobiliu), siekiama perduoti savininkui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-108/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-108/2013">2K-108/2013</a>, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg3LTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-187-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-187-895/2017">2K-187-895/2017</a>).
18. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje paaiškinta, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pvz., automobilį), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.), be turto savininko sutikimo ar jam nežinant užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp jų nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEyLTUxMS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-212-511/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-212-511/2023">2K-212-511/2023</a>).
19. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUxLTYyOC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-151-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-151-628/2018">2K-151-628/2018</a>, 2K-153-511/2020 ir kt.).
20. Apibendrinant šiuos teismų praktikos išaiškinimus svarbu, kad Konstitucija nustato savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo. Šią savininko teisę gina BK 178 straipsnio nuostatos. Asmens veiksmai gali būti nevertinami pagal BK 178 straipsnį tuo atveju, kai yra nustatoma, kad jis neturi tikslo pasisavinti svetimą turtą, paversti jį savo turtu ir akivaizdžiai nori turtu pasinaudoti laikinai, nepadarydamas turto savininkui žalos arba akivaizdžiai turėdamas tikslą vėliau jį grąžinti. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi objektyviai nustatomi faktai – noras turtu pasinaudoti laikinai ir tikslas grąžinti turtą savininkui. Laikinas pasinaudojimas daiktu yra susijęs tiek su žalos turto savininkui nepadarymu, tiek su jo teisės valdyti, disponuoti ir naudotis savo turtu netrukdomu ir nepertraukiamu įgyvendinimu. Paprastai situacija, kai teismas gali svartyti tikslo pasisavinti turtą neturėjimą, susijusi su atvejais, kai kaltininką su turto savininku sieja šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai ir tarp jų yra ar buvo nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus. Tai yra siejama ir su kaltininko sąžiningu elgesiu turto savininko atžvilgiu siekiant pasinaudojus turtu kuo greičiau grąžinti turtą savininkui, nepadarant jam žalos ar nepatogumų, kaltininkas neturi būti abejingas turto grąžinimui savininkui. Be to, kaltininko noras turtu pasinaudoti laikinai ir tikslas jį grąžinti turi būti nustatytas įrodymais ir teismo sprendime tinkamai pagrįstas bei motyvuotas.
21. Šioje byloje teismai nenustatė neabejotino pagrindo spręsti, kad, paimdamas A. D. priklausantį elektrinį paspirtuką, L. B. veikė tiesiogine tyčia, norėdamas šį jam svetimą turtą pasisavinti, t. y. jį turėti kaip nuosavą, suvokdamas, jog nukentėjusioji jai priklausančio turto neteks, o pats išteisintasis būtent to norėjo. Kokie yra asmens tikslai, pirmiausia yra sužinoma jį apklausiant. Susipažinus su pirmosios instancijos teisme duotais L. B. parodymais matyti, kad teismas neklausė L. B. apie jo tikslus, nesužinojo, ką jis ketino padaryti su paimtu elektriniu paspirtuku, kas jam sutrukdė sąžiningai elgtis su turto savininke ir kiek tokie elgesio motyvai yra pateisinami. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios klaidos neištaisė. Antra, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad L. B. patekimas į eismo įvykį sutrukdė jam grąžinti turtą savininkei, tačiau teismas nenurodė, kaip jis vertina tai, kad į gydymo įstaigą L. B. kreipėsi 2024 m. rugpjūčio 7 d., iš gydymo įstaigos jis buvo išleistas tą pačią dieną, o nukentėjusioji apie vagystę policijai pranešė 2024 m. rugpjūčio 10 d., kaip L. B. padaryti sužalojimai sutrukdė jam elgtis sąžiningai ir bent jau pranešti nukentėjusiajai apie jos turtą. Trečia, spręsdami dėl L. B. tikslo grąžinti elektrinį paspirtuką, teismai nenustatė, kaip jis ketino grąžinti turtą savininkei, kai iš jos buto jis išsikraustė dar prieš jai grįžtant, raktą paliko, nutraukė bendravimą su nukentėjusiąja ir ją užblokavo susirašinėjimo programėlėje. Teismai neįvertino, ar tokie veiksmai reiškia tikslo grąžinti turtą turėjimą. Ketvirta, nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad L. B. elektrinį paspirtuką pristatė į servisą, ir tai rodo, kad jis nebuvo abejingas jo likimui, tačiau neabejingumas turtui taikant BK 178 straipsnį reiškia ne pasirūpinimą atiduoti sugadintą daiktą į taisyklą (tai gali būti padaryta ir turint tikslą pačiam toliau naudotis turtu), o pasirūpinimą pranešti apie daikto likimą ir jo būseną daikto savininkui, rūpinimąsi kuo greičiau grąžinti daiktą savininkui.
22. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, išteisinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl byloje nagrinėtos nusikalstamos veikos nepagrįstos visapusišku bylos įrodymų vertinimu, kelia abejonių jų teisingumu, be to, nėra pagrįstos nuosekliais ir tarpusavyje logiškai susijusiais argumentais.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo
23. Kasacinės instancijos teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. vasario 9 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad advokatės L. Ulbienės išteisintajam L. B. suteiktos teisinės pagalbos išlaidų dydis yra 150 Eur.
24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-143-788/2022 ir kt.), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-46-895/2015, 2K-24-654/2023 ir kt.).
25. Šiuo atveju, remiantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, teismas gynėjo dalyvavimą pripažino būtinu ir paskyrė nuteistajam gynėją – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktą advokatę L. Ulbienę, o tokiais atvejais už gynėjo darbą mokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis), todėl prašymas priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą iš išteisintojo L. B. atmetamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Eligijus Gladutis
Alenas Piesliakas
