G. Ž. pagal BK 222 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-388-507/2015

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10071-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,

nuteistosios gynėjui advokatui Eligijui Karbauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo, patenkinus Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – G. Ž. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2259 Eur) dydžio bauda; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nuosprendžiu G. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl tikrų dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. Ž. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. būdama UAB „J.“, įregistruotos 1995 m. gruodžio 28 d. Juridinių asmenų registre adresu: (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktore, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia, siekdama iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pagal kuriuos į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 13 straipsnį, nustatantį, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, veikdama per UAB „J.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią vyr. buhalterę V. Ch., nesuvokusią jos nusikalstamos veikos pobūdžio, organizavo UAB „J.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, būtent – UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo žinomai netikras Latvijos Respublikos įmonės SIA „D.“ sąskaitas faktūras: 2008-11-14 Nr. 14/11/08-01, 2008-11-15 Nr. 15/11/08-01, 2008-11-22 Nr. 22/11/08-01, 2008-11-29 Nr. 29/11/08-01, 2008-11-29 Nr. 29/11/08-02, 2008-11-29 Nr. 29/11/08-05, 2008-11-29 Nr. 29/11/08-04, 2008-11-29 Nr. 29/11/08-03, 2008-12-06 Nr. 06/12/08-01, 2008-12- Nr. 06/12/08-02, 2008-12-06 Nr. 06/12/08-03, 2008-12-06 Nr. 06/12/08-04, 2008-12-06 Nr. 06/12/08-05, 2008-12-06 Nr. 06/12/08-06, 2008-12-07 Nr. 07/12/08-02, 2008-12-07 Nr. 07/12/08-01, 2008-12-09 Nr. 09/12/08-02, 2008-12-09 Nr. 09/12/08-01, 2008-12-10 Nr. 09/12/08-03, 2008-12-10 Nr. 09/12/08-04, 2008-12-10 Nr. 09/12/08-05, 2008-12-13 Nr. 13/12/08-01, 2008-12-13 Nr. 13/12/08-02, 2008-12-16 Nr. 16/12/08-01L, 2008-12-21 Nr. 21/12/08-02, 2008-12-20 Nr. 20/12/08-01, 2009-01-11 Nr. 11/01/09-02, 2009-01-15 Nr. 15/01/09-01, 2009-01-15 Nr. 15/01/09-02, 2009-01-18 Nr. 18/01/09-01, 2009-01-18 Nr. 18/01/09-02, 2009-01-18 Nr. 18/01/09-03, 2009-02-19 Nr. 19/02/09-01, taip buhalterinėje apskaitoje parodė tariamą prekių įsigijimą iš SIA „D.“ iš viso už 4 140 341,15 Lt; taip pat UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo žinomai netikras PVM sąskaitas faktūras: 2008-11-16 Nr. JRT0000992, 2008-11-16 Nr. JRT0000993, 2008-11-23 Nr. JRT0001000, 2008-11-30 Nr. JRT0001003, 2008-11-30 Nr. JRT0001004, 2008-11-30 Nr. JRT0001005, 2008-11-30 Nr. JRT0001009, 2008-11-30 Nr. JRT0001010, 2008-12-06 Nr. JRT0001029, 2008-12-06 Nr. JRT0001030, 2008-12-06 Nr. JRT0001031, 2008-12-06 Nr. JRT0001032, 2008-12-06 Nr. JRT0001033, 2008-12-06 Nr. JRT0001034, 2008-12-07 Nr. JRT0001036, 2008-12-07 Nr. JRT0001035, 2008-12-09 Nr. JRT0001040, 2008-12-09 Nr. JRT0001041, 2008-12-10 Nr. JRT0001046, 2008-12-10 Nr. JRT0001047, 2008-12-10 Nr. JRT0001048, 2008-12-13 Nr. JRT0001051, 2008-12-13 Nr. JRT0001052, 2008-12-17 Nr. JRT0001065, 2008-12-21 Nr. JRT0001073, 2008-12-21 Nr. JRT0001071, 2009-01-11 Nr. JRT0001084, 2009-01-15 Nr. JRT0001088, 2009-01-15 Nr. JRT0001089, 2009-01-18 Nr. JRT0001093, 2009-01-18 Nr. JRT0001094, 2009-01-18 Nr. JRT0001095, 2009-02-20 Nr. JRT0001124, taip buhalterinėje apskaitoje parodė tariamą prekių pardavimą SIA „O. I.“ iš viso už 4 154 668,99 Lt; dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. UAB „J.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistoji G. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 222 straipsnio 1 dalį ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1-5 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuteisė ją pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, byloje nesurinkus įrodymų, patvirtinančių jos veiksmuose buvus šio nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyvių požymių.

Abiejų instancijų teismai šioje byloje pripažino – to neginčija ir kasatorė, – kad tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose CMR, kuriuose užfiksuotas UAB „J.“ įsigytų ir parduotų prekių vežimas, buvo pateikta neteisinga informacija – tai, kad prekės buvo atvežtos į UAB „F.“ sandėlius ir iš jų išvežtos, tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl kasatorės kaltės apgaulingai tvarkius UAB „J.“ buhalterinę apskaitą padarė iš esmės remdamasis tik vienu įrodymu – specialisto išvada, kad UAB „J.“ įsigytos ir parduotos prekės nebuvo vežamos tokiu maršrutu ir tų vežėjų, kurie buvo nurodyti Klaipėdos apskrities VMI pateiktuose CMR važtaraščiuose, t. y. kad prekių gabenimas buvo įformintas tikrovės neatitinkančiais tarptautiniais krovinių transportavimo važtaraščiais. Kasatorės nuomone, priešingai apeliacinės instancijos teismo išaiškinimui, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog šios su prekių vežimu susijusios aplinkybės savaime nereiškia, kad UAB „J.“ ir SIA „D.“ bei UAB „J.“ ir SIA „O. I.“ sandoriai faktiškai neįvyko ir kad į UAB „J.“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos tikrovės neatitinkančios PVM sąskaitos faktūros apie neįvykusias ūkines operacijas.

Tai, kad kaltinime nurodyti žuvies pirkimo–pardavimo sandoriai realiai įvyko ir dėl to pagrįstai buvo užfiksuoti įmonės buhalterinėje apskaitoje, patvirtina bendrovių pasirašytos sutartys, PVM sąskaitos faktūros, banko pavedimai apmokant už įsigytą ir parduotą žuvį, SIA „D.“ ir SIA „O. I.“ raštai, buhalterinės apskaitos registrai, SIA „D.“ mokestinio patikrinimo duomenys, pateiktas patvirtinimas apie sandorius, vežėjų paaiškinimai, jog prekės faktiškai buvo vežamos ir perduotos jų gavėjams, liudytojų parodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepaisė šių byloje esančių įrodymų. Teismas visą dėmesį teikė tam, kaip buvo pervežamos UAB „J.“ įsigytos ir parduotos prekės, ar važtaraščiuose pateikta informacija yra teisinga, kaip neginčytinu ir savaime objektyviai teisingu įrodymu rėmėsi specialisto išvada bei specialistų paaiškinimais vien dėl to, kad šie duoti asmens, kuris turi specialių žinių, nevertino visumos kitų byloje surinktų įrodymų, kurie akivaizdžiai paneigia kasatorės kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, nepatikrino specialisto išvados pagrįstumo, todėl padarė klaidingas išvadas. Toks teismo įrodymų vertinimas prieštarauja BPK normoms ir kasacinio teismo praktikoje pateiktiems išaiškinimams.

Kasatorė pažymi ir tai, kad pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 4 straipsnį važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, tačiau važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Taigi aplinkybė, kad CMR važtaraščiai, kuriais įformintas UAB „J.“ įsigytų ir parduotų prekių vežimas, buvo surašyti netinkamai, nereiškia, jog prekės apskritai nebuvo vežamos ir iš siuntėjo pristatytos gavėjui, o ūkinės operacijos tarp UAB „J.“ ir SIA „D.“ bei tarp UAB „J.“ ir SIA „O. I.“ neįvyko.

Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad UAB „J.“ krovinių pervežimais neužsiėmė, bendrovių, kurios tuo užsiėmė, nesamdė (šiuos veiksmus atliko SIA „D.“ ir SIA „O. I.“), taigi kasatorė neturėjo nei teisės, nei pareigos tikrinti, kokių vežėjų ir kokiu maršrutu būdavo pristatomos įsigytos ir parduotos prekės, kasatorė buvo atsakinga tik už sutarčių su įmone sudarymą ir jų įvykdymą. Mokesčių administratoriui ji pateikė CMR, gautus iš kitų bendrovių, juose esančių duomenų netikrino, tačiau neturėjo jokio pagrindo manyti, kad informacija gali būti neteisinga, nes UAB „J.“ gavo Latvijos bendrovių patvirtinimus, jog prekės buvo išsiųstos ir gautos, jokių pretenzijų, susijusių su sutarčių vykdymu, bendrovės viena kitai nepateikė. Tai reiškia, kad kasatorė, kaip UAB „J.“ direktorė, negalėjo būti laikoma atsakinga už Klaipėdos apskrities VMI pateiktų CMR važtaraščių turinio teisingumą.

Nors specialistė byloje pažymėjo, kad tyrimo metu surinkti faktai ir aplinkybės nepatvirtina prekių išgabenimo iš šalies teritorijos fakto, numatyto Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 56 straipsnyje, todėl UAB „J.“ negalėjo sandoriams pritaikyti 0 procento PVM tarifo, o pagal PVMĮ 49 straipsnio nuostatas prekių tiekimai turi būti apmokestinami standartiniu PVM tarifu, šios aplinkybės nepatvirtina, jog kasatorė, veikdama UAB „J.“ vardu, įvykdė tam tikrus neteisėtus veiksmus, kuriais siekė išvengti privalomų mokesčių valstybei sumokėjimo. PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Nagrinėjamu atveju UAB „J.“ pateikė mokesčių administratoriui teisingus duomenis apie prekių įsigijimą iš Latvijos bendrovės SIA „D.“ už 4 140 341,15 Lt ir kad šios prekės tą pačią dieną buvo parduotos kitai Latvijos bendrovei SIA „O. I.“ už 4 154 668,99 Lt. Pagal pateiktą informaciją taip pat matyti, kad prekės į Lietuvos rinką nepateko. Kasatorės vadovaujama bendrovė prekybos santykiuose veikė kaip tarpininkas, UAB „J.“ verslo santykiuose dėl žuvies prekybos su SIA „D.“, SIA „O. I.“, SIA „A. T. C.“ bendradarbiavo nuotoliniu būdu, dokumentais, UAB „J.“ darbuotojai niekada atvykusio krovinio nematydavo, o vadovavosi tik dokumentais, pagal kuriuos matydavo, kada prekės realiai atvykdavo ir išvykdavo. Byloje apklausti muitinės pareigūnai, muitinės sandėlio darbuotojai patvirtino, kad visos prekės buvo laisvai ES cirkuliuojančios ir su jomis muitinės sankcionuoti veiksmai neatliekami. Anot kasatorės, šiuo atveju iš esmės nėra svarbu, ar faktiškai prekės buvo pristatytos į muitinės sandėlį, ar ne. Be to, pagal bylos duomenis matyti, kad vežėjai net keletą kartų keitė vežimo maršrutą, keitėsi ir krovinio gavėjai, būdavo perrašomi važtaraščiai (pvz., tam, kad būtų išvengta privalomo vežėjų vairuotojų poilsio režimo apribojimų). Tačiau šios aplinkybės nėra susijusios su kasatorės veiksmais ir jomis negali būti įrodinėjama jos kaltė bei neteisėta veika. Svarbu tai, kad prekės gavėjams pagal sutartį buvo pateiktos, už jas buvo apmokėta, mokesčiai sumokėti, nė viena iš šalių jokių pretenzijų neturėjo ir neturi, todėl ūkinės operacijos UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje buvo įregistruotos teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos realiai įvykusios ūkinės operacijos – pirkimai ir pardavimai. Be to, pati specialistė pripažino, kad pirkimo–pardavimo sandoriai realiai įvyko, tačiau ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose. Taigi, jeigu sandoriai realiai įvyko – UAB „J.“ prekes iš SIA „D.“ įsigijo ir jas pardavė SIA „O. I.“, nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvados, kad UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos ir dėl to kilo BK 222 straipsnyje numatyti padariniai. Be to, kasatorės nuomone, šiuo atveju vien VMI specialistės pasakymo nepakanka daryti išvadą, kad negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pagal byloje surinktus įrodymus UAB „J.“ turtas, įsipareigojimų dydis ir struktūra yra nustatyti pagal bendrovės registrus ir juose užfiksuotas ūkines operacijas. Priešpriešiniai kitų juridinių asmenų (vežėjų) patikrinimai visiškai nesusiję su UAB „J.“ ir jos veikla. Su šiais juridiniais asmenimis UAB „J.“ jokių teisinių santykių neturėjo.

Kasatorė pažymi, kad, priešingai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui, kuriame tik atkartojama specialisto išvada ir iš esmės neatliktas įrodymų vertinimas, pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų vertinimą atliko vadovaudamasis BPK normomis ir remdamasis kasacinio teismo praktika. Teismas aiškiai apibrėžė įrodinėjimo dalyką byloje, t. y. įvertino, kad tam, jog atsirastų teisinis pagrindas pripažinti kasatorę kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, reikalinga nustatyti, kad jos vadovaujama UAB „J.“ 2008–2009 m. laikotarpiu sandorių su Latvijos įmonėmis SIA „D.“ ir SIA „O. I.“ nesudarinėjo, šie sandoriai buvo apsimestiniai, jų pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros netikros, dėl to užfiksavus jas UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje atsirado neigiami padariniai – laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „J.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar kasatorė įvykdė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, atsižvelgė ne tik į specialistės išvadą, bet ir į kitus pirmiau nurodytus įrodymus, ir pagrįstai nustatė, kad vienintelis kasatorės kaltę dėl nusikalstamos veikos įvykdymo patvirtinantis įrodymas yra specialisto išvada, kuri, nors yra svarbus įrodymas, tačiau negali būti vertinamas atskirai nuo kitų byloje esančių duomenų, kurie patvirtina visiškai priešingas šiai išvadai aplinkybes. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad specialisto išvada yra prieštaringa, nes joje nustačius, kad UAB „J.“ į buhalterinę apskaitą įtraukė tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras apie neįvykusias ūkines operacijas, kartu konstatuota, jog prekybiniai sandoriai įvyko, tačiau ne tarp dokumentuose nurodytų ūkio subjektų. Atsižvelgdamas į tai ir įvertindamas kitus pateiktus reikšmingus duomenis, rodančius, kad bendrovės, dalyvavusios sandoriuose, patvirtino, jog jie faktiškai buvo sudaryti ir įvykdyti – atsiskaitymai už prekes išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu atlikti, prekės perduotos bei gautos, jokių pretenzijų bendrovės viena kitai nebuvo pareiškusios, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad kasatorė nepadarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes jos vadovaujamos UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje 2008–2009 m. laikotarpiu buvo užfiksuotos įvykusios ūkinės operacijos su Latvijos bendrovėmis. Šias pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas motyvuotas išvadas apygardos teismas, nesivadovaudamas įstatymo nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nepagrįstai atmetė.

Nuteistosios G. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo, nurodant BPK 20 straipsnio 1-5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimus, bei baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 222 straipsnio 1 dalies, taikymo aspektais.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Ar teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nustatoma pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, tuo tarpu, kai byloje ginčijamas įrodymų vertinimo tinkamumas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant atitinkamų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame nenurodoma jokių naujų argumentų, duomenų ir faktų, kurie nebūtų buvę žinomi abiejų instancijų teismams ir teismų nebūtų vertinami sprendžiant dėl šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių, tarp jų – ir ūkinių operacijų (žuvies pirkimo ir pardavimo), kurių realumą skunde įrodinėja kasatorė. Kasatorė iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pritaria šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriuo ji išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, išdėstytai pozicijai. Iš teismų sprendimų matyti, kad abiejų instancijų teismai nuosprendžiuose išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Šiuo požiūriu teisingas ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 1–5 dalių bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų reikalavimus atitinkančias išvadas padarė apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai pripažinęs pirmosios instancijos teismo specialisto išvadų bei teisme duotų specialistų paaiškinimų vertinimą prieštaringu, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bei tinkamai kvalifikavęs G. Ž. veiksmus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos įstatymo nustatyta tvarka gautais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje išdėstyti motyvai aiškūs bei atitinka bylos medžiagą. Taip pat negalima sutikti su kasaciniame skunde daroma išvada, kad teismas rėmėsi tik vieninteliu byloje įrodymu – specialisto išvadomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad būtent specialisto išvadų pagrįstumo vertinimas buvo pagrindinis gynybos ir kaltinimo ginčo dalykas. Taigi įrodymų vertinimo požiūriu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neatitikimo BPK reikalavimams nenustatyta.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai atsiranda BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Dėl buhalterinės apskaitos specifikos, esant specialių žinių poreikiui, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo proceso veiksmai ir dėl to kylantys padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad G. Ž. veiksmuose nėra įrodyti ir nustatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, tačiau iš esmės nesutinkama tik su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl dalies UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų ūkinių operacijų neatitikties tikrovei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie teiginiai ir juos kasaciniame skunde detalizuojantys argumentai, iš esmės atkartojantys pirmosios instancijos teismo motyvus dėl G. Ž. padarytos veikos pobūdžio ir jos teisinio vertinimo, nepagrįsti. Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatyta.

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, įvertinę bylos duomenų visumą, sutikdami su specialisto išvadomis dėl UAB „J.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. UAB „J.“ prekės, deklaruotos kaip atgabentos iš SIA „D.“ į UAB „F.“ muitinės sandėlius už 4 140 341,15 Lt, nurodytu adresu nebuvo atgabentos į Lietuvą ir Latvijos bendrovei SIA „O. I.“ šios prekės už 4 154 668, 99 Lt iš UAB „F.“ muitinės sandėlių į Latvijos miestą Rygą fiziškai nebuvo išgabentos. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sandorių šalys patvirtino jų realumą, pretenzijų viena kitai neturi, yra jų pasirašytos sutartys, PVM sąskaitos faktūros, banko pavedimai, patvirtinantys apmokėjimą už įsigytą bei parduotą žuvį, SIA „D.“ ir SIA „O. I.“ raštai, sprendė, kad faktai pagal CMR, nepatvirtinantys faktinio prekių atgabenimo į UAB „F.“ muitinės sandėlius ir jų išgabenimo iš sandėlių, dar nereiškia, kad prekybiniai sandoriai realiai neįvyko ir kad UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos. Ši pirmosios instancijos teismo išvada apie UAB „J.“, SIA „D.“ ir SIA „O. I.“ vykdytų ūkinių operacijų realumą paneigta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, kurie atitinka byloje gautas specialisto išvadas ir kitą bylos medžiagą, todėl nesutikti su jais nėra teisinio pagrindo.

Pagal specialisto išvadose įvertintų priešpriešinių, operatyvinių tyrimų medžiagą, vežėjų, realiai gabenusių prekes (UAB „D.“, K. M. transporto paslaugų įmonės, UAB „Z.“ ir kt.) duomenis, prekės daugeliu atveju faktiškai buvo gabenamos iš Danijos žuvies apdirbimo įmonių tiesiogiai į Lietuvą UAB „M.“ sandėlius, esančius Klaipėdoje ir Vilniuje, ir nenustatyta, kad jos buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos bei patiektos SIA „O. I.“, taigi UAB „J.“ tiriamu laikotarpiu tik imitavo iš Latvijos SIA „D.“ įsigytų dalies prekių – šaldytos žuvies atgabenimą į UAB „F.“ sandėlius Šiauliuose ir iš jų šių prekių pardavimą bei gabenimą Latvijos įmonei SIA „O. I.“, nes realiai šios prekės pagal kaltinime nurodytas sąskaitas faktūras nebuvo atgabenamos ir išgabenamos nurodytais adresais. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nors sąskaitose faktūrose buvo nurodyti visi Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje nurodyti rekvizitai, tačiau jose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, jose užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos (realiai prekės nebuvo atgabenamos ir išgabenamos), todėl ir PVM sąskaitos faktūros neatitinka tikrovės ir neturi juridinės galios, o prekybiniai sandoriai realiai įvyko ne tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose. Taigi UAB „J.“ direktorė G. Ž., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, veikdama per jos nusikalstamų veiksmų nesuvokusią buhalterę V. Ch., pateikdama jai neteisingus duomenis apie įvykusias ūkines operacijas, panaudojo buhalterinėje apskaitoje tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras apie prekių įsigijimą iš SIA „D.“ už 4 140 341,15 Lt ir jų pardavimą SIA „O. I.“ už 4 154 668,99 Lt bei šiuos tikrovę neatitinkančius duomenis užfiksavo buhalterinės apskaitos registruose, taip pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, ir 13 straipsnio nuostatą – įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus. Kadangi UAB „J.“ į apskaitos registrus buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkines operacijas, kurios nėra susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu, iškreipiant tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą, tai iš dalies negalima nustatyti UAB „J.“ nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nepaisant to, kad Latvijos bendrovės SIA „D.“ ir SIA „O. I.“ nepaneigė su UAB „J.“ sudarytų žuvies pirkimo-pardavimo sandorių, jų realumą taip pat deklaravo ir UAB „J.“, tačiau UAB „J.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, taip pat kitos medžiagos pagrindu nustatyti faktai paneigė vykdytų operacijų turinį kaip pagrindinį juridinę galią turinčio dokumento rekvizitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Juridiniam veikos vertinimui (kaip ir PVM lengvatos taikymui pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, kuria pasinaudojo UAB „J.“) neturi reikšmės tai, kad UAB „J.“ neužsakinėjo prekių (žuvies) atgabenimo į UAB „F.“ muitinės sandėlius ir išgabenimo iš jų paslaugų ir už tai neapmokėjo. Be to, nors, kaip patvirtino teisme apklaustos specialistės, tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis – CMR ir nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, tačiau šių dokumentų svarbos negalima sumenkinti, nes jie reikšmingi aiškinantis faktinius prekių gabenimo maršrutus, turinčius įtakos sandorių realumo vertinimui. Būtent išanalizavus CMR ir kitą susijusią medžiagą paaiškėjo, kad prekės fiziškai nebuvo atgabentos į UAB „F.“ muitinės sandėlius ir iš šių sandėlių išgabentos į Latviją prekių pirkėjui SIA „O. I.“, taigi nenustatyta, kad sandoriai realiai vyko tomis aplinkybėmis, kurios pagal apskaitos dokumentus nurodytos UAB „J.“ buhalterinėje apskaitoje. Kasatorė akcentuoja Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 4 straipsnį, pagal kurį važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, tačiau jo nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui, tačiau, nepaneigiant būtent tokios įstatyme įtvirtintos šio dokumento reikšmės, CMR, kaip įrodymų šaltinis, gali būti naudojamas kitų bylos duomenų kontekste vertinant sandorių realumą, kaip tai buvo padaryta šioje byloje.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal bylos faktines aplinkybes, kurias nustatė nepažeisdamas BPK reikalavimų, tinkamai kvalifikavo G. Ž. veiksmus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, todėl pagrindų naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios G. Ž. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Rima Ažubalytė

Gintaras Goda