Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palūkanų dydį, kildinamą iš vartojimo teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-485-916/2015

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03191-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui R. Ž. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palūkanų dydį, kildinamą iš vartojimo teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „LSV Intergroup“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. Ž., prašydama priteisti 800 Lt (231,70 Eur) paskolos, 75 Lt (21,72 Eur) kredito mokesčio, 6,75 Lt (1,95 Eur) delspinigių, 1502,50 Lt (435,15 Eur) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2012 m. sausio 26 d. šalys pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 21007, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 800 Lt (231,70 Eur) kreditą, atsakovas įsipareigojo iki 2012 m. vasario 26 d. grąžinti kreditą ir sumokėti 75 Lt (21,72 Eur) kredito mokestį; kredito grąžinimo terminas buvo pratęsiamas, o galutinis kredito terminas nustatytas 2012 m. rugsėjo 1 d. Atsakovas skolos ieškovei negrąžino ir pradelsė įvykdyti savo prievolę 601 dieną, į ieškovės raginimus atsiskaityti nereagavo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas su ieškove sutartyje nustatyta tvarka kredito ir kitų mokesčių nesumokėjo, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 800 Lt (231,70 Eur) negrąžinto kredito, 75 Lt (21,72 Eur) kredito mokesčio ir 6,75 Lt (1,95 Eur) delspinigių laikė pagrįstu ir jį tenkino.

Spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju 130,85 proc. palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovė, yra nepagrįstai didelis, vertinant, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygas aiškino vartotojo naudai. Teismas, atsižvelgdamas į kredito dydį, jo grąžinimo terminą, taip pat į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sprendė, kad šiuo atveju galėtų būti taikomos ne didesnės nei 36 proc. dydžio metinės palūkanos už naudojimąsi suteikta pinigų suma, todėl, taikydamas 36 proc. palūkanų dydį, iš atsakovo ieškovei priteisė 413,37 Lt (119,72 Eur) palūkanų, o kitą reikalavimo dalį dėl palūkanų priteisimo atmetė.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės UAB „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą už akių paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai vartojimo kredito sutartyje nustatytą metinių palūkanų normą – 130,85 proc. – tapatina su tuo, kad atsakovas tokias šalių sutartas palūkanas turi mokėti ir po to, kai kredito grąžinimo terminas yra suėjęs, t. y. kaip mokestį už pinigų skolinimąsi. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomos priteisti 1502,50 Lt (435,15 Eur) dydžio palūkanos atitinka kompensuojamųjų palūkanų, kurias privalo mokėti skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą, funkciją. Siekdamas užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos yra aiškiai per didelės ir mažintinos. Ieškovės prašomos priteisti 1502,50 Lt (435,15 Eur) dydžio palūkanos, viršijančios pagrindinės skolos sumą (800 Lt (231,70 Eur), vertintinos kaip neprotingai didelės, neatitinkančios šalių kredito davėjo ir vartotojo – fizinio asmens – interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė, būdama stipresnioji šalis, atsižvelgiant į sutartimi sulygtų palūkanų dydį, savo teise kreiptis dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo galėjo pasinaudoti anksčiau ir operatyviau (dėl skolos priteisimo ieškovė kreipėsi praėjus 1 metams 8 mėnesiams), taip nepažeisdama šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei sumažindama galimų nuostolių atsiradimo riziką.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „LSV Intergroup“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį dėl palūkanų mažinimo ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo ieškovės reikalaujamų palūkanų dydį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl palūkanų dydžio, kildinamo iš vartojimo teisinių santykių, priteisimo. Teismo sprendimas sumažinti sutartą palūkanų sumą pažeidžia ne tik kredito sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bet ir prieštarauja pačiam sutarčių laisvės principui. Vien tas faktas, kad viena iš sutarties šalių yra vartotojas, neleidžia daryti išvados, kad sutartinės palūkanos yra per didelės – pasirašydamas vartojimo kredito sutartį atsakovas sutiko su sutarties sąlygomis, prieštaravimų nereiškė, sutartis yra galiojanti. Ieškovės reikalavimas kildinamas iš vartojimo teisinių santykių, kurie apibrėžiami Vartojimo kredito įstatyme – sutartyje nustatyta 130,85 proc. metinė kredito grąžinimo norma neprieštarauja šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytai prezumpcijai, kad bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Kasatorės teigimu, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes kasatorė prašo piniginę prievolę įvykdyti natūra. Pelno (arba mokėjimo) palūkanos gali būti mažinamos, tačiau vadovaujantis ne teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o CK 6.223, 6.228 straipsnių pagrindu. Tam reikalingas kitos sutarties šalies ieškinys (priešieškinis), tačiau atsakovas nereiškė priešieškinio dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų pakeitimo ar pripažinimo negaliojančiomis.

2. Dėl nesivadovavimo CK 1.125 straipsnio 9 dalimi. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovė turėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą, – pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį reikalavimams dėl palūkanų ir kitų periodinių išmokų išmokėjimo taikomas penkerių metų senaties terminas, kasatorė šio termino nėra praleidusi. Kasatorė norėjo išvengti ginčo sprendimo būdo teisminiu keliu, į atsakovą, jo nurodytais kontaktiniais duomenimis (elektroniniu paštu ir SMS žinutėmis), siunčiant pranešimus apie prievolės įvykdymą, buvo kreiptasi 62 kartus.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palūkanų dydžio, kildinamo iš vartojimo teisinių santykių

Kasatorė nurodo, kad teismo sprendimas sumažinti sutartą palūkanų sumą pažeidžia ne tik kredito sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bet ir prieštarauja pačiam sutarčių laisvės principui; vien tas faktas, kad viena iš sutarties šalių yra vartotojas, neleidžia daryti išvados, kad sutartinės palūkanos yra per didelės – pasirašydamas vartojimo kredito sutartį atsakovas sutiko su sutarties sąlygomis, prieštaravimų nereiškė, sutartis yra galiojanti. Ieškovės reikalavimas kildinamas iš vartojimo teisinių santykių, kurie apibrėžiami Vartojimo kredito įstatyme – sutartyje nustatyta 130,85 proc. metinė kredito grąžinimo norma neprieštarauja šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai prezumpcijai, kad bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2012 m. sausio 26 d. ieškovė ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 21007, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 800 Lt dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo iki 2012 m. vasario 26 d. (kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. kovo 29 d., vėliau dar kartą pratęstas iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) grąžinti ieškovei kreditą ir sumokėti 75 Lt kredito mokestį. Šalių sudarytos sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metinė palūkanų norma – 130,85 proc. Atsakovas skolos ieškovei negrąžino ir pradelsė įvykdyti savo prievolę 601 dieną. Ieškovė 62 kartus ragino atsakovą atsiskaityti, tačiau atsakovas į raginimus nereagavo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes, pažymi, kad vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau – ir Direktyva 2008/48/EB), panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB, kurios nuostatos taikomos nuo 2010 m. gegužės 12 d. Direktyva 2008/48/EB į nacionalinę teisę perkelta 2010 m. gruodžio 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą. Direktyvos tikslas – suderinti tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektus (1 straipsnis). Direktyvoje 2008/48/EB nustatyti vartotojo informavimo reikalavimai siekiant, kad vartotojai galėtų priimti sprendimus turėdami visą reikiamą informaciją apie faktus, todėl prieš sudarydami kredito sutartis jie turėtų gauti pakankamai informacijos apie kredito sąlygas ir kainą bei apie savo įsipareigojimus (Preambulės 19 punktas).

Informavimo reikalavimus įtvirtina Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnis, kuriame kreditoriui (kredito tarpininkui) nustatyta pareiga iki kredito sutartis taps privaloma suteikti vartotojui informaciją, reikalingą tam, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus ir priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo. Šalia kitos būtinos pateikti informacijos turi būti nurodyta kredito palūkanų norma ir bendros kredito kainos metinė norma. Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintos metinės vartojimo kredito palūkanų normos ir bendros vartojimo kredito kainos metinės normos sąvokos (2 straipsnio 3, 6 dalys), o įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad šią informaciją kredito davėjas privalo pateikti vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje taip pat nustatyti tam tikri reikalavimai bendrai vartojimo kredito kainai: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodytų reikalavimų, jeigu bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Ši prezumpcija gali būti nuginčyta, todėl ir dėl palūkanų dydžio, nepažeidžiant kredito gavėjo kaip vartotojo teisių, spręstina individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai yra imamas trumpam laikotarpiui (pvz., mėnesiui), todėl palūkanos už tokio tipo kreditus paprastai būna didesnės. Visų pirma kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Taip pat pabrėžtina, kad atsakovas neįrodė, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, ir nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos.

Kaip minėta, šalių sudarytos sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metinė palūkanų norma – 130,85 proc., o bendra vartojimo kredito metinė norma neviršija Vartojimo kredito įstatymu įtvirtintos 200 proc. ribos. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra teisinio pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis ir sumažinti.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl nutartyje išdėstytų argumentų skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis netenkintas ieškinio reikalavimas dėl 1502,50 Lt (435,15 Eur) palūkanų priteisimo, turi būti panaikintos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai ištyrė visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau nepagrįstai sprendė, kad kredito sutartimi buvo nustatytos aiškiai per aukštos vartotojų interesų neatitinkančios palūkanos. Kadangi teismų procesinių sprendimų dalys naikintinos dėl materialiosios teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo, tai, jas panaikinus, priimamas naujas procesinis sprendimas – ieškinį dėl 1502,50 Lt (435,15 Eur) palūkanų priteisimo tenkinti (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui bei apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 3,54 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Tenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties dalis, kuriomis netenkintas ieškinio reikalavimas dėl 1502,50 Lt (435,15 Eur) palūkanų priteisimo, panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ ieškinio reikalavimą dėl 1502,50 Lt (435,15 Eur) palūkanų priteisimo tenkinti.

Kitas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,54 Eur (tris Eur 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė