Baudžiamoji byla Nr. 2K-570/2009
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.4.1. (S)
2009 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. (A. D.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, konfiskuojant 8 000 Lt, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 347 straipsnio tvarka, ir pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendis: A. D. paskirta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, konfiskuojant 8 000 Lt, – BK 64 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta tvarka subendrinta su neatlikta bausmės dalimi pagal Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas šešeriems metams, konfiskuojant 8 000 Lt, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
A. D. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo pabaigoje Vilniaus miesto ir rajono teritorijoje susitarė su nenustatytais asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai pareikalauti iš D. S. 3 000 Lt, grasindamas priešingu atveju panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ar psichinę prievartą, po to 2008 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto ir rajono teritorijoje telefoninių pokalbių metu reikalavo iš D. S. 3 000 Lt, priešingu atveju grasindamas nukentėjusiajam jį sumušti. Po to 2008 m. balandžio 1 d. kartu su ne mažiau kaip šešiais nenustatytais asmenimis, iš kurių vienas turėjo beisbolo lazdą, atvyko į susitikimą su D. S. prie autoserviso pastato, esančio Vilniuje, Justiniškių g. 126 d, ir taip sukūrė situaciją, kuri vertė nukentėjusįjį bijoti, kad, neįvykdžius reikalavimo perduoti 3 000 Lt, atsiras žalingos pasekmės, t. y. bus panaudotas fizinis smurtas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. balandžio 1-2 dienomis, Vilniaus miesto ir rajono teritorijoje, veikdamas su nenustatytais asmenimis, telefoninių pokalbių metu pareikalavo iš D. S. 10 000 Lt, grasindamas priešingu atveju neteisėtai atimti laisvę, sumušti, išžaginti jo žmoną R. S., ir 2008 m. balandžio 3 d., apie 00.30 val., picerijoje „Čili“, Vilniuje, Fabijoniškių g. 2a, priėmė iš D. S. reikalautos pinigų sumos dalį – 8 000 Lt.
Nuteistasis A. D. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti: jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 1 dalį ir panaikinti BK 72 straipsnio nuostatų taikymą. Kasatorius nurodo, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiajam D. S. buvo grasinama panaudoti smurtą, ir nuteistojo padarytai veikai netinkamai pritaikė BK 181 straipsnio 1 dalį. Byloje neįrodyta, kad buvo prievartaujamas turtas ir dėl to nuteistajam perduoti pinigai, o iš bylos duomenų matyti, kad A. D. turėjo teisę reikalauti atlygio už laiku nesuremontuotą automobilį, tik jis tai padarė neteisėtais būdais, todėl jo padaryta veika atitinka savavaldžiavimo požymius. Nagrinėdami bylą, teismai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 3, 5 dalis, 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnį, nes išnagrinėjo bylą neišsamiai ir šališkai, nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais liudytojo J. T. (J. T.) ir nukentėjusiojo parodymais, neišreikalavo telefoninių pokalbių tarp J. T. ir A. D. duomenų, nepašalino kilusių abejonių bei jų nevertino kaltinamojo naudai, neištyrė svarbios aplinkybės apie provokuojantį paties nukentėjusiojo elgesį. Kasatorius taip pat nurodo, kad skirdamas bausmę teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 3 dalis, 109 straipsnio 3 dalį, nesivadovavo BK 56 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nuteistojo manymu, nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir jam nesant pavojingu recidyvistu, paskirta bausmė negalėjo viršyti baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio. Be to, nepagrįstai pritaikytas BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir iš jo konfiskuota 8 000 Lt, nes byloje nėra duomenų, kad D. S. tuos pinigus perdavė A. D..
Atsiliepimu į nuteistojo A. D. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad, pagal bylos duomenis, teismo nustatyti A. D. atlikti nusikalstami veiksmai, reikalaujant perduoti turtą, turi visus turto prievartavimo požymius, o kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis jam neperdavė pinigų, neturi jokios įtakos, sprendžiant padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą. Kadangi turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento, o realaus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui neturi reikšmės, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Skirdamas bausmę A. D., teismas nepažeidė BK 54 straipsnio ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nors teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau, paskirdamas sankcijos vidurkį viršijančią bausmę, baudžiamojo įstatymo taisyklėms nenusižengė, nes įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas teismas taip pat tinkamai pritaikė, nors teismų priimtuose sprendimuose ir nebuvo nurodytas baudžiamasis įstatymas, kuriuo remiantis buvo konfiskuoti 8 000 Lt, tačiau iš nuosprendžio motyvų matyti, kad buvo pritaikytas būtent šis įstatymas. Teismas įvertino įrodymų visumą ir konstatavo, kad A. D. iš nusikalstamos veikos neteisėtai gavo 8 000 Lt, kurie pripažinti nusikalstamos veikos rezultatu, todėl šie pinigai pagrįstai konfiskuoti. Prokurorė taip pat nurodo, kad bylos duomenys gauti teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), jų patikimumą teismas patikrino BPK nustatytomis priemonėmis, o spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tinkamumą, leistinumą ir liečiamumą, išnagrinėjo jų tarpusavio ryšį bei įvertino visus įrodymus kaip visumą. Atsiliepime pažymima, kad nuteistojo argumentai dėl nusikalstamos veikos aplinkybių ir nukentėjusiojo bei liudytojo parodymų vertinimo nenagrinėtini (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistasis A. D. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti: jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 1 dalį. Toks prašymas grindžiamas manymu, kad nuteistasis rūpinosi anksčiau priklausiusio jo žmonai, tačiau parduoto liudytojui J. T., automobilio „Subaru Legacy“ remontu, o nukentėjusysis automobilio laiku nesuremontavo ir taip tiesiogiai pažeidė nuteistojo interesus, už ką nuteistasis ir reikalavo kompensacijos. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad dėl automobilio sankabos remonto žodžiu buvo susitarę liudytojas J. T. ir nukentėjusysis D. S., o A. D. liudytojo interesams neatstovavo. 300 Lt sumą už automobilio remontą nukentėjusiajam sumokėjo liudytojas J. T., o ne nuteistasis. Nesuremontavus automobilio šiuos pinigus J. T. gražino D. S. sesuo. Taigi nuteistojo su nukentėjusiuoju nesiejo jokie turtiniai santykiai ir negalima daryti išvados, kad A. D. turtinės pretenzijos buvo teisėtos, jos atsirado tikros civilinės teisės, numatytos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, nustatytais pagrindais ar tariamos teisės vykdymo pagrindu. Esminis požymis, skiriantis savavaldžiavimą, numatytą BK 294 straipsnyje, nuo turto prievartavimo, numatyto BK 181 straipsnyje, yra tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininkas neturi jokių teisėtų turtinių pretenzijų ir reikalauja jam nepriklausančio svetimo turto, o savavaldžiavimo atveju kaltininkas turi teisėtų tikrų ar tariamų turtinių pretenzijų, kildinamų iš civilinės teisės.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, jog nuteistasis A. D., neturėdamas teisėto pagrindo, pasitelkdamas kitus ikiteisminio tyrimo nenustatytus asmenis, panaudodamas psichinę prievartą ir grasinimus panaudoti fizinį smurtą, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti 3 000 Lt, o nukentėjusiajam pinigų nesumokėjus padidino reikalaujamą sumą iki 10 000 Lt, toliau jos reikalavo, tokia veika atitinka nekvalifikuoto turto prievartavimo sudėtį. Taigi A. D. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 1, 20, 241, 242, 301 straipsniuose esančias normas, nes nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais liudytojo J. T. (J. T.) parodymais, neišreikalavo telefoninių pokalbių tarp J. T. ir A. D. duomenų, netikrino provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, nenustatė 8000 Lt gavimo fakto. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, o teismo išvadų dėl faktinių aplinkybių nustatymo pagrįstumas, įrodymų tyrimo veiksmų atlikimas yra apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas kasaciniame skunde esančių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nenurodė, atlikti įrodymų tyrimo neprašė, todėl šie kasatoriaus skundo argumentai paliekami nenagrinėti.
Patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminių BPK 1, 20, 241, 242, 301 straipsniuose esančių taisyklių pažeidimų nepadaryta, visos reikšmingos bylai aplinkybės išnagrinėtos ir byloje esantys įrodymai tiesiogiai ištirti, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė esminių nuteistojo skunde iškeltų prieštaravimų nuosprendžiui atmetimo motyvus. Abiejų teismų sprendimuose yra įvertinti nukentėjusiojo D. S. parodymai, atkreiptas dėmesys į šių parodymų nenuoseklumą, tačiau pasisakyta, kokia nukentėjusiojo parodymų dalis yra patikima ir kodėl. Apkaltinamajame nuosprendyje atskleistas ir įvertintas telefoninių pokalbių turinys ir nurodyti liudytojų parodymai, kuriais tvirtinamos nukentėjusiojo D. S. nurodomos aplinkybės dėl psichinės prievartos, grasinimų naudojimo ir prievartaujamos pinigų sumos didinimo.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. A. D. bausmė paskirta BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose. Nors laisvės atėmimo bausmės dydis viršija sankcijos vidurkį, tačiau tokia bausmė parinkta įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą. Kasaciniame skunde klaidingai suprantama bausmės skyrimo taisyklė, numatyta BK 56 straipsnio 2 dalyje, ir visiškai be jokio pagrindo manoma, kad už tyčinį nusikaltimą griežtesnė už sankcijos vidurkį bausmė gali būti skiriama tik pavojingam recidyvistui. Darytina išvada, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą A. D., buvo pritaikytos tinkamai, todėl švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo. A. D. neteisingos bausmės paskyrimo klausimą kėlė apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismas dėl to pateikė motyvuotas išvadas.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų BK 72 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad A. D. prievartaudamas turtą 2008 m. balandžio 3 d., apie 00.30 val., picerijoje „Čili“ Vilniuje, Fabijoniškių g. 2a, priėmė iš D. S. reikalautos pinigų sumos dalį – 8 000 Lt. Šie pinigai bylos proceso metu nerasti ir nukentėjusiajam negrąžinti. Todėl teismas teisingai nustatė BK 72 straipsnyje esančias sąlygas, pritaikė šiame straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir nusprendė konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, išieškant 8000 Lt pinigų sumą iš nuteistojo.
Nors nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir nėra nurodyti teismo pritaikyti BK 72 straipsnio atitinkamos dalys ir punktai, tačiau iš aprašomoje dalyje esančio motyvo matyti, kad teismas nustatė, jog konfiskuojami būtent iš teismo nustatytos nusikalstamos veikos gauti pinigai. Todėl šis nuosprendžio trūkumas nelaikytinas netinkamu BK bendrosios dalies normų pritaikymu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. D. (A. D.) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
