Baudžiamoji byla Nr. 2K-479/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4.; 2.4.5.2.1. (S)
2009 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 23 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo V. J. apeliacinis skundas.
Taip pat skunde nurodomi prieštaravimai Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 5 d. nuosprendžiui, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
V. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 26 d., apie 14 val., Varėnos rajone, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – prie jam priklausančios sodybos, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. tyčia be jokios priežasties, priėjęs prie S. V., sudavė replėmis jam į veido sritį, padarydamas odos nubrozdinimą dešiniajame žande ir poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis V. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus: įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, nepagrįstai teikė prioritetą nukentėjusiojo ir jo parodymus patvirtinusių kelių liudytojų parodymams, o tai lėmė esminius prieštaravimus nuosprendžio ir nutarties išvadose. Šių įrodymų nepakanka nuteistojo kaltei padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtinti, nes liudytojų J. J., B. J., T. K. parodymai ir teisės medicinos specialisto (toliau - teismo mediko) išvada Nr. G 5339/08(01) leidžia daryti priešingas išvadas, nei padarė teismai. Kasatorius pažymi, kad liudytojai E. S., S. R. ir V. S. su nukentėjusiuoju buvo susieti verslo santykiais, todėl jų parodymai nebuvo objektyvūs bei nešališki, jiems galėjo daryti įtaką nukentėjusysis, tačiau dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų ir taip nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes neatliko įrodymų tyrimo ir nepašalino prieštaravimų tarp pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei juose esančių netikslumų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, į teismo posėdį nepagrįstai nebuvo pakviestas teismo mediko išvadą pateikęs ekspertas, nepaskirta ekspertizė teismo mediko išvadoje Nr. G-2381/08(02) esančioms abejonėms pašalinti. Nuteistasis teigia, kad, nesilaikydami baudžiamojo proceso įstatymo normų, teismai nutolo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Atsiliepimu į nuteistojo V. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis deklaratyviai ginčija teismų padarytas išvadas, nekreipdamas dėmesio į nuosprendyje ir nutartyje išdėstytus motyvus kasatoriaus nurodytais klausimais apie neatitikimus liudytojų parodymuose bei atskirų liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi. Prokuroras pabrėžia, kad nuteistasis turėjo galimybę aiškintis jam rūpimus klausimus dėl ekspertizės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes teismo posėdyje dalyvavo teismo medicinos ekspertė. Be to, teismo medikės išvada yra aptarta tiek nuosprendyje, tiek nutartyje. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta apie visus apeliacinio skundo motyvus.
Nuteistojo V. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde V. J. nurodo, kad nagrinėdami jo baudžiamąją bylą teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tokios taisyklės yra išdėstytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kur nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Bylos įrodymų vertinimas yra sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, kuri susijusi su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, o vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Taigi, vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad teismai tokių įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikė.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylos duomenys buvo patikrinti BPK numatyta tvarka. Neįvertinta liko tik 2008 m. lapkričio 5 d. teismo mediko išvada Nr. G 5339/08(01), pagal kurią V. J. šonkaulių srityje nustatyti trys sugiję odos įbrėžimai. Iš apeliacinės instancijos nutarties turinio matyti, kad šis teismas įvertino išvadoje esančius duomenis apie konstatuotą V. J. nežymų sveikatos sutrikdymą ir, atkreipdamas dėmesį į sužalojimų pobūdį, į aplinkybes, kad ekspertizė buvo atlikta nuteistojo iniciatyva praėjus trims mėnesiams po įvykio, joje tikslus sužalojimo laikas objektyviai negalėjo būti nustatytas, ją įvertino kaip neturinčią įrodomosios reikšmės. Šis teismas taip pat pasisakė dėl nuosprendyje padarytų teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms ir argumentuotai patvirtino, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų E. S., S. R. parodymais, liudytojų L. J., D. K., V. S., parodymų dalimi, nes jų parodymai iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymus, kitą bylos medžiagą. Šie liudytojai įvykio vietoje atsidūrė tik todėl, kad buvo užsisakę pas nukentėjusįjį baidares ir vyko su juo, todėl nesusiję su nukentėjusiuoju nei giminystės, nei verslo ryšiais ir neturi pagrįsto suinteresuotumo byloje. Taip pat teismas nustatė, kad šių liudytojų parodymų negalima laikyti nenuosekliais, prieštaringais, neišsamiais, nors jie ir nėra visiškai identiški, nurodant atskiras detales dėl smūgio nukentėjusiajam sudavimo mechanizmo. Liudytojų E. S., S. R. ir nukentėjusiojo S. V. parodymus apie V. J. suduotą smūgį būtent replėmis patvirtino teismo mediko išvada Nr. G-2381/08(02) bei teismo posėdyje apklausta šią išvadą davusi teismo medicinos ekspertė. Apygardos teismas taip pat motyvavo, kodėl, jo manymu, apylinkės teismas pagrįstai atmetė liudytojų J. J., B. J. ir T. K. parodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas dar kartą išnagrinėjo nuteistojo ginčijamus bylos duomenis kiekvieną atskirai ir kaip visumą bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Darytina išvada, kad tikrinamos apeliacinės instancijos teismo nutarties analizė nerodo, jog šis teismas nemotyvuotinai ir pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė nukentėjusiojo parodymams ir juos tvirtinamiems įrodymams, nei nuteistojo V. J. aiškinimams ir juos tvirtinantiems duomenims. Tai, kad teismas padarė išvadas ne tokias, kokių norėjo nuteistasis, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
Dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo
Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nevykdė pareigos atlikti įrodymų tyrimo, nepagrįstai į teismo posėdį nepakvietė teismo mediko ir nepaskyrė ekspertizės.
Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Tai reiškia, kad ši baudžiamojo proceso įstatymo norma suteikia teismui galimybę nagrinėjant bylą apeliacine tvarka reikalui esant pačiam tirti bylos duomenis, tačiau imperatyviai nenustato tokios pareigos. Išklausęs proceso dalyvių nuomones, apeliacinės instancijos teismas paprastai priima sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, jeigu byloje būtina ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Jeigu tokios būtinybės nėra, teismas savo išvadas pagrindžia ir prieštaravimus aptaria pirmosios instancijos teisme išnagrinėtais įrodymais.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą, nes teismo mediko išvadoje Nr. G-2381/08(02) yra neaiškumų. Nuteistojo minimoje išvadoje buvo konstatuoti nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai, jų pobūdis, galimas padarymo mechanizmas, laikas ir nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas ištyrė šiuos duomenis kartu su kitais bylos įrodymais ir nenustatė jokių šios išvados trūkumų ar netikslumų. Teismo posėdyje taipogi buvo apklausta išvadą davusi teismo medikė, ekspertė L. K., kuri atsakė į nuteistojo klausimus ir patvirtino, kad sužalojimai galėjo būti padaryti replėmis. Taigi nuteistasis pirmosios instancijos teisme turėjo visas galimybes išsiaiškinti jam kilusius neaiškumus, susijusius su aptariamoje išvadoje pateiktais duomenimis. Apeliaciniame skunde nuteistasis buvo pateikęs versiją, kad susižaloti veidą nukentėjusysis galėjo krisdamas veidu į žemę, t. y. galėjo susižaloti į vielą, tvoros tinklą ar kokį įrankį. Tačiau teismas, vadovaudamasis nukentėjusiojo, liudytojų E. S. ir S. R. parodymais, ekspertės paaiškinimais motyvuotai nustatė bei nutartyje konstatavo, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas būtent replėmis. Taigi kasatoriaus nurodyti argumentai dėl būtinybės apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą, atlikti papildomą ekspertizę yra nepagrįsti. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nei nuteistasis, nei jo gynėja apygardos teisme neprašė atlikti jokio įrodymų tyrimo ir kviesti teismo mediką, pateikusį išvadą Nr. G 5339/08(01).
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Nuteistasis V. J. nurodo, kad apygardos teismas pažeidė 320 straipsnio 3 dalį, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo.
Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Skųsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, V. J. apeliaciniame skunde pateikė platų byloje esančių duomenų vertinimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas ne tik aptarė skunde nurodytus liudytojų parodymus ir teismo medikų išvadas Nr. G-2381/08(02), Nr. G 5339/08(01), kuriomis nustatyti nukentėjusiajam bei nuteistajam padaryti sužalojimai, pateikė argumentus dėl visų liudytojų parodymų patikimumo, tačiau išanalizavo ir paneigė nuteistojo pateiktą versiją dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties, kuria atmetamas apeliacinis skundas, aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau nereikalaujama pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas išsamiai išnagrinėjo V. J. apeliacinį skundą ir iš esmės atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas motyvuotas išvadas.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo normų, vadovaudamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatomis, todėl grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nuteistojo V. J. kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius
Tomas Šeškauskas
