Civilinė byla Nr. 3K-3-438/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.3; 21.4.2.6; 21.4.2.7; 41; 49 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. J. ir E. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. J. ir E. J. ieškinį atsakovams T. J. ir L. J., dalyvaujanti tretiesiems asmenims M. V., L. J., E. J., M. J., Lazdijų rajono 1-ojo notaro biuro notarei S. V., dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai nurodė, kad 2007 metais atsakovai (jų sūnus T. J. ir jo sutuoktinė L. J.), motyvuodami silpna jų sveikata, pradėjo įkalbinėti juos sudaryti testamentą dėl sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), palikimo. Ieškovų teigimu, jie, pasitikėdami sūnumi ir jo sutuoktine, sutiko sudaryti testamentą dėl sodybos visiems keturiems vaikams lygiomis dalimis palikimo. 2007 m. birželio 11 d. atsakovai nusivežė juos į Lazdijų rajono 1-ojo notaro biuro notarės S. V. kontorą, tačiau joje ieškovų sūnus pasakė, kad bus sudarytas ne testamentas, o dovanojimo sandoris, nes taip yra paprasčiau, kartu užtikrindamas, jog sodyba atiteks visiems jų vaikams, o jie galės gyventi joje ir toliau. Atvykus į notarės kontorą, visi dokumentai sandoriui sudaryti jau buvo parengti; notarė nieko nepaaiškino, tik parodė, kur pasirašyti; paprašius sandorio nuorašų, paaiškino, kad jiems šie nepriklauso. Ieškovų teigimu, pasirašydami šį sandorį, jie, senyvo amžiaus, menkai išsilavinę žmonės, pasitikėjo atsakovu, savo sūnumi, ir manė, kad sodybą dovanoja visiems vaikams lygiomis dalimis. 2008 m. gegužės mėnesį kilo konfliktas su atsakovais, nes jie pradėjo sodyboje šeimininkauti, varyti ieškovus iš namų. Gavus dovanojimo sandorio nuorašą, paaiškėjo, kad dėl atsakovo T. Jakšto apgaulės, šiam pasinaudojus senyvu tėvų amžiumi, silpna sveikata ir tuo, kad jie pasitikėjo sūnumi, sodyba buvo padovanota tik šiam atsakovui. Toks dovanojimas neatitinka tikrosios ieškovų valios, buvusios sandorio sudarymo metu, sandoris sudarytas, neatskleidžiant tikrosios dovanojimo esmės ir esminių sąlygų, todėl jis pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
Tvirtindami, kad atsakovas T. J. nesirūpino jų sveikata, išmėtė jų daiktus ir liepė išsikraustyti iš namų, pradėjo naikinti jų turtą, įžeidinėjo, grasino jiems, ir tokius atsakovo veiksmus įvardydami griežtai smerktinais geros moralės požiūriu, be to, nurodydami, jog atsakovas pažeidė ir kitą savo, kaip apdovanotojo, pareigą – jis griauna sodybą, todėl yra reali šio turto žuvimo grėsmė, ieškovai teigė, kad sodybos atsakovams dovanojimas panaikintinas vadovaujantis CK 6.472 straipsnio nuostatomis.
Ieškinyje taip pat nurodyta, kad atsakovai, sužinoję apie ieškovų ketinimą kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, 2008 m. liepos 21 d. sudarė dovanojimo sandorį, pagal kurį atsakovas T. Jakštas padovanojo ginčo sodybą savo sutuoktinei atsakovei L. J. Ieškovų teigimu, šis sandoris yra tariamas, nes juo siekta ne sukurti teisinius padarinius, o išvengti restitucijos ieškinio patenkinimo atveju. Toks sandoris negalioja ir, atsižvelgiant į atsakovų nesąžiningumą, taikytini CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyti padariniai – restitucija (CK 1.86 straipsnis).
Ieškovai prašė: 1) pripažinti atsakovų T. J. ir L. J. 2008 m. liepos 21 d. dovanojimo sandorį tariamu ir taikyti restituciją; 2) pripažinti 2007 m. birželio 11 d. dovanojimo sandorį, sudarytą dovanotojų S. J., E. J. ir apdovanotojo T. J., negaliojančiu bei taikyti restituciją.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2007 m. birželio 11 d. Lazdijų rajono 1-ojo notaro biuro notarė S. V. patvirtino ieškovų ir atsakovo T. J. (ieškovų sūnaus) sandorį dėl 0,41 ha žemės sklypo su jame esančiais pastatais dovanojimo atsakovui. 2007 m. birželio 8 d., t. y. prieš tris dienas iki sandorio sudarymo, Lazdijų rajono 1-ajame notarų biure ieškovai dovanojimo sandoriui sudaryti užsakė VĮ Registrų centro pažymą apie jiems priklausančius žemės sklypą ir pastatus, abu pasirašė šį prašymą. Įvertinęs ieškovų paaiškinimus apie jų valią dėl sodybos perleidimo, teismas nurodė, kad jie yra prieštaringi (vieną kartą ieškovai teigė supratę, jog sudaro sodybos dovanojimo visiems vaikams sandorį, kitą kartą – jog pasirašo testamentą), kartu pažymėjo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu yra grindžiamas ne tik atsakovo T. J. apgaule, bet ir ieškovų suklydimu, nors šis pagrindas ieškinyje ir nenurodytas. Spręsdamas, ieškovai buvo apgauti ar suklydo, teismas jų elgesį vertino lygindamas su apdairaus, atidaus žmogaus elgesiu tokiomis pat aplinkybėmis. Teismo vertinimu, ieškovų teiginius apie apgaulę ir suklydimą paneigia trečiojo asmens – ieškovų sūnaus M. J. – paaiškinimai, kad ieškovai pirmiausia jam siūlė padovanoti sodybą, šiam atsisakius – kitam sūnui, taip siekdami užtikrinti tinkamą sodybos priežiūrą, nes patys dėl senyvo amžiaus nebepajėgė jos remontuoti, o ieškovų vaikai, neturėdami nuosavybės teisių, nedėjo pastangų tai daryti. Teismas pažymėjo, kad sandorį tvirtinusi notarė ir jos padėjėja patvirtino, jog ieškovai iš anksto užsakė pažymą dovanojimo sandoriui sudaryti, jo sudarymo dieną jiems buvo išaiškinti dovanojimo padariniai, dovanojimo sandorio bei testamento skirtumai, ir ieškovai aiškiai išreiškė valią sudaryti dovanojimo sandorį. Faktą, kad ieškovams buvo žinomos dovanojimo sandorio sąlygos bei padariniai, teismo nuomone, patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, kad prieš ginčijamo sandorio sudarymą ieškovas S. J. jau buvo padovanojęs butą kitam sūnui L. J., vėliau inicijavo dovanojimo panaikinimą, po to vėl tą patį butą padovanojo tam pačiam sūnui. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovai buvo sudarę ne vieną kitokio pobūdžio nekilnojamojo turto sandorį: 1992 m. pirko butą, 2005 m. įsigijo iš valstybės žemės sklypą, 2008 m. padovanojo sūnui L. J. butą. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad, nepaisant senyvo amžiaus, dovanojimo procedūra ieškovams nebuvo nežinoma, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jie galėjo lengvabūdiškai elgtis ir leistis būti atsakovo apgauti. Įvertinęs bylos duomenis, susijusius su ieškovų sveikatos būkle, teismas sprendė, kad jų sveikata dovanojimo sandorio sudarymo metu netrukdė tinkamai apsispręsti ir suvokti savo veiksmus; ginčo sandorio sudarymo metu jie buvo pakankamai apdairūs žmonės ir suprato dovanojimo sandorio esmę bei padarinius. Ieškovų ir trečiųjų asmenų M. V. bei L. J. paaiškinimus, kad tėvai ketino sodybą palikti visiems vaikams, įvertino kaip patvirtinančius ieškovų valios išraišką, kuri vėliau keitėsi ir nebuvo įgyvendinta, teismas nurodė, jog ieškovų persigalvojimas dėl dovanojimo nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas T. J. atliko nesąžiningus ar apgaulingus veiksmus (pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių dovanojimo sandorio elementų), siekdamas suklaidinti ieškovus. Tai, kad po sandorio sudarymo atsakovas T. J. ėmė aktyviau remontuoti padovanotos sodybos pastatus, pradėjo tvarkyti patalpas, remontuoti krosnį, teismo nuomone, leido ieškovams, kurie ir toliau vasarojo sodyboje, susidaryti nuomonę, jog T. J. tapo sodybos šeimininku. Tik praėjus beveik metams po ginčijamo sandorio sudarymo, kilus trečiųjų asmenų M. V. ir L. J. nesutarimams su atsakovu T. J., kilo klausimas dėl šio sandorio priimtinumo kitiems šeimos nariams (tretiesiems asmenims). Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad jos nesudaro pagrindo pripažinti, jog sandorio sudarymo momentu ieškovų valia neatitiko pasirašyto sandorio esmės. Teismas pažymėjo, kad vėlesnis ieškovų valios pasikeitimas negali būti pagrindas pripažinti sudarytą sandorį negaliojančiu.
Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškinyje griežtai geros moralės požiūriu smerktinais įvardytus atsakovo T. J. veiksmus (nesirūpinimą tėvų sveikata, liepimą išsikraustyti iš dovanotų namų, įžeidinėjimą, grasinimą, daiktų išmėtymą, dovanoto turto naikinimą), kurių pagrindu prašoma panaikinti dovanojimą. Teismo vertinimu, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina priešingus faktus: atsakovai tinkamai rūpinosi padovanotu turtu, ieškovams buvo leidžiama naudotis sodyba ir po dovanojimo sandorio sudarymo. Nustatęs, kad ieškovai įvairiomis ligomis sirgo ir iki dovanojimo sandorio sudarymo, teismas nepripažino ieškovų įrodžiusiais, jog jų sveikatos būklė pablogėjo po 2007 m. birželio 11 d. sandorio sudarymo ir būtent dėl atsakovo T. J. veiksmų. Tai, kad ieškovas S. J., besigydydamas ligoninėje 2008 m. kovo 18–31 d., pasirašytinai nurodė informaciją apie jo sveikatos būklę teikti būtent T. J., teismo nuomone, patvirtina, jog praėjus beveik metams po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovas dar pasitikėjo atsakovu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai nesutarė su atsakovais tam tikrais dovanoto turto naudojimosi, taip pat jo remonto klausimais, tačiau šių nesutarimų nevertino kaip pakankamų konstatuoti apdovanotųjų (atsakovų) griežtai smerktinus geros moralės požiūriu veiksmus prieš dovanotojus (ieškovus). Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė CK 6.472 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų dovanojimo panaikinimo pagrindų buvimo.
Spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo pripažinti 2008 m. liepos 21 d. dovanojimo sandorį tariamu (CK 1.86 straipsnis), teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šio jų reikalavimo argumentus ir paneigiančių atsakovų nurodytą sandorio sudarymo priežastį – palengvinti kredito namo remontui gavimą, ko nepadarė dėl prasidėjusių teisminių ginčų. Pažymėjęs, kad ieškinys dėl ankstesniojo – 2007 m. birželio 11 d. – dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu (taip pat ir dėl 2008 m. liepos 21 d. sandorio pripažinimo tariamu) pateiktas gerokai vėliau – 2009 m. vasario 9 d., teismas kaip abejotiną vertino ieškovų argumentą dėl atsakovų sandorio sudarymo siekiant išvengti galimos restitucijos. Aplinkybės, kad apdovanotoji pagal 2008 m. liepos 21 d. sandorį yra dovanotojo sutuoktinė, teismas nepripažino pakankama šio sandorio šalių nesąžiningumui konstatuoti. Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, nei kad 2008 m. liepos 21 d. sandorio šalių valia buvo kitokia, negu apibrėžta sutartyje, nei kad neatsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių, t. y. kad apdovanotoji realiai neįgijo nuosavybės teisių į dovaną.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovai ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu nesuklydo dėl sandorio esmės ir esminių sutarties sąlygų, ir jie nebuvo apgauti atsakovo, jam primygtinai siekiant dovanojimo sutarties sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo aptartų bylos duomenų visuma (trečiojo asmens – kito ieškovų sūnaus M. J. – paaiškinimai; teismo nustatytas sandorio sudarymo motyvas, kad asmuo, gavęs sodybą nuosavybėn, labiau užtikrintų tinkamą jos priežiūrą, pastatų remontą, ko jau nebepajėgė daryti patys ieškovai; notarės S. V. ir jos padėjėjos J. V. paaiškinimai) patvirtina, jog ieškovai sandorio sudarymo metu suprato, kad dovanoja ginčo sodybą būtent vienam iš vaikų – atsakovui T. J. Pirmosios instancijos teismo nustatytus ieškovų veiksmus, kad jie prieš ginčo sandorio sudarymą jau buvo kartą sudarę tokio pat pobūdžio sandorį, dovanodami butą kitam savo sūnui L. J., ir kad šį sandorį jie taip pat buvo panaikinę, o vėliau sudarė tokį patį sandorį, teisėjų kolegija vertino kaip patvirtinančius ne tik tai, jog jiems buvo žinoma dovanojimo sandorio esmė, bet ir jų apsisprendimą skirstyti jiems priklausantį turtą ne visiems vaikams lygiomis dalimis, bet atskirais objektais savo nuožiūra vienam iš vaikų. Nesutikdama su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojo B. V., trečiųjų asmenų M. V., L. J. paaiškinimų apie tai, jog ieškovai ketino perleisti sodybą visiems vaikams lygiomis dalimis, teisėjų kolegija nurodė, kad teismas įvertino šiuos paaiškinimus, padarydamas išvadą, jog nurodytų asmenų liudijamos aplinkybės pagrindžia tik ankstesnę ieškovų valią paskirstyti turtą vaikams lygiomis dalimis, kuri vėliau pakito. Dėl ieškovų paaiškinimų apie tai, kad būtent atsakovas T. J. inicijavo ginčo sandorio sudarymą, nuolatos ragino juos tai padaryti ir kad ieškovai buvo klaidinami dėl sandorio esmės, paskutinę minutę jiems pranešant apie dovanojimo sandorio (o ne testamento) sudarymą, pažymėjusi, jog jie nepagrįsti jokiais kitais įrodymais, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių ginčo pobūdį bei į tai, kad atsakovas šių faktų nėra pripažinęs (CPK 187 straipsnis), nurodytų ieškovų paaiškinimų nelaikė pakankamais ir tinkamais įrodymais. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bylos duomenys apie ieškovų sveikatos būklę teikia pagrindą išvadai, jog ieškovų sveikata sandorio sudarymo metu jiems nekliudė apsispręsti ir tinkamai suvokti savo veiksmus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovų valiai (jų apsisprendimui sudaryti dovanojimo sandorį) įvertinti atsižvelgė ir į šalių santykius po sandorio sudarymo: atsakovas T. J. po sandorio sudarymo pradėjo aktyviau remontuoti sodybos pastatus, patalpas, t. y. elgtis kaip sodybos savininkas, ir ieškovai tam neprieštaravo; šalių konfliktas kilo tik po metų, jis ir lėmė ieškinio pareiškimą. Šias aplinkybes teisėjų kolegija vertino kaip patvirtinančias, kad ieškovų valios dėl sudaryto sandorio pasikeitimą lėmė kiti veiksniai (galbūt ieškovų tam tikrų lūkesčių dėl sodybos priežiūros nepateisinimas arba trečiųjų asmenų, kurie liko neapdovanoti, įtaka), tačiau, kolegijos nuomone, tai nereiškia, kad ieškovų valia buvo ydinga dėl suklydimo ar atsakovo apgaulės sandorio sudarymo metu.
Teisėjų kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas CK 6.472 straipsniui taikyti ir ginčijamam dovanojimui dėl šiame straipsnyje nurodytų aplinkybių panaikinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikta jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų netinkamą, t. y. griežtai smerktiną moralės požiūriu, atsakovo elgesį prieš ieškovus (CPK 178 straipsnis); ieškovų ir trečiųjų asmenų jų pusėje paaiškinimai, nesant kitų objektyvių duomenų, nepakankami ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovai neneigia, jog ir po dovanojimo jiems buvo leidžiama naudotis sodyba, jie turi sodybos raktus, ten yra jų daiktai, teisėjų kolegija nurodė, kad dėl to negalima daryti išvados, jog jie buvo iškraustyti (išmesti) iš sodybos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dovanotas turtas yra naikinamas. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateiktos nuotraukos patvirtina priešingai, kad sodyba yra remontuojama ir prižiūrima, o nesutarimai dėl remonto negali būti pripažinti veiksmais, griežtai smerktinais moralės požiūriu. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas savo veiksmais būtų kaip nors pakenkęs ieškovų sveikatai ar juos sužalojęs.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo teismų sprendimą bei nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, šiam prašymui pagrįsti nurodydami tokius argumentus:
1. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami CPK 12, 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, taip pat CPK 176, 179, 183 straipsniuose, 235 straipsnio 1 dalyje, 250 straipsnyje reglamentuojamas įrodinėjimo bei įrodymų tyrimo taisykles, visapusiškai neišsiaiškino bylos aplinkybių, išsamiai neištyrė joje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad kasatoriai patyrė sūnaus apgaulę ir dėl jos įvyko ginčo dovanojimas, o vėliau – psichologinį smurtą bei grasinimus sunaikinti turtą ir dėl to jiems pablogėjo sveikata, taip pat vienašališkai (tik atsakovų pateiktus ir tik jų naudai) vertino bylos duomenis. Kasatorių teigimu, teismai, nenurodydami jokių argumentų, ieškovų pateiktų įrodymų nevertino arba atmetė juos kaip neįrodančius ieškinio pagrindo, tuo tarpu atsakovų pateiktus duomenis, net ir esant akivaizdiems jų prieštaravimams, pripažino tinkamais bei pakankamais jų atsikirtimams pagrįsti.
2. Pirmiau nurodyti proceso teisės normų pažeidimai lėmė klaidingą teismų išvadą, kad ieškovai nepateikė įrodymų ieškinyje išdėstytoms aplinkybėms pagrįsti, o ši – netinkamą materialiosios teisės normų – CK 1.91, 6.247 straipsnių – taikymą ir nukrypimą nuo kasacinio teismo ginčijamais teisės klausimais formuojamos praktikos. Kasatorių teigimu, byloje nustatyti faktai, kad atsakovas T. J., motyvuodamas silpna tėvų sveikata, nuolat ragino perrašyti jam sodybą, pats inicijavo dovanojimo sandorio sudarymą, nuslėpdamas esminę aplinkybę dėl jo vienintelio tapimo ginčo turto savininku, o vėliau, siekdamas išvengti restitucijos, padovanojo ginčo sodybą sutuoktinei, buvo pakankamas pagrindas pripažinti 2007 m. birželio 11 d. dovanojimo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Be to, kasatorių tvirtinimu, byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių griežtai geros moralės požiūriu smerktiną apdovanotojo (atsakovo T. J.) elgesį su jais, dovanotojais, todėl buvo pagrindas ginčo dovanojimui pagal CK 6.472 straipsnį panaikinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami kasaciniame skunde įvardytų proceso teisės normų, visapusiškai išsiaiškino ginčo aplinkybes, išklausydami tiek ieškovų paaiškinimus, tiek jų prašymu kviestų liudytojų parodymus, objektyviai ištyrė bei įvertino visus bylos duomenis, aptardami ne tik tuos įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bet ir nurodydami argumentus, dėl kurių atmetė ieškovų bei jų pusėje dalyvavusių trečiųjų asmenų paaiškinimus. Taigi teismų pagrįstai spręsta, kad ieškovų reikalavimai neįrodyti ir atmestini. Atsakovai taip pat nurodo, jog nesutinka su kasatorių argumentu, kad formuojama teismų praktika dėl CK 6.472 straipsnio aiškinimo ir taikymo neaiškiai suformuluota bei nenuosekli.
Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Kasatoriai kelia klausimą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes neištyrė ir neįvertino byloje esančių duomenų, patvirtinančių, jog jie patyrė sūnaus T. J. apgaulę, dėl kurios įvyko ginčo sodybos dovanojimas. Tai lėmė netinkamą CK 1.91, 6.472 straipsnių taikymą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais kasatorių argumentais.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuota praktika, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų įvertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-271/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje teismai savo procesiniuose sprendimuose ištyrė ir įvertino tiek kasatorių, tiek atsakovų pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, nustatydami, kokia kasatorių valia buvo sudarant dovanojimo sandorį, kas buvo dovanojimo sandorio sudarymo iniciatoriai, atsižvelgė į kasatorių patirtį sudarant dovanojimo sandorius su sūnumi L. Jakštu, taip pat išdėstė argumentus, dėl kurių atmetė kasatorių nurodytus įrodymus. Įvertinę kasatorių prašymu kaip liudytojo apklausto B. V. parodymus ir trečiųjų asmenų paaiškinimus apie tai, kad kasatoriai anksčiau ketinę perleisti sodybą visiems jų vaikams lygiomis dalimis, teismai padarė išvadą, jog šių asmenų nurodytos aplinkybės pagrindžia tik ankstesnę kasatorių valią, tačiau nepatvirtina, kad tokia jų valia buvo sandorio sudarymo metu. Teismai, spręsdami, kad kasatorių valia buvo sudaryti dovanojimo sandorį, įvertino kasatorių elgesį iki jo sudarymo, t. y. kad kasatoriai prieš tris dienas iki sandorio sudarymo notarų biure dovanojimo sandoriui sudaryti užsakė VĮ Registrų centro pažymą apie jiems priklausančius žemės sklypą ir pastatus.
Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad bylą nagrinėję teismai visus byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles ir nurodė argumentus, kuriais remdamiesi atmetė kasatorių, trečiųjų asmenų paaiškinimus bei liudytojo B. V. parodymus. Dėl to kasacinio skundo teiginys, kad teismai neargumentavo, kodėl nevertino kasatorių byloje pateiktų įrodymų, atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kasatoriai, teigdami, kad sudarė dovanojimo sandorį ne savo valia, o dėl atsakovo T. J. apgaulės, privalėjo pateikti šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus. Tačiau kasatoriai tokių įrodymų nepateikė, ir tai pagrįstai konstatavo bylą nagrinėję teismai, o byloje pateiktų duomenų turinys neteikia pagrindo išvadai apie nurodytos aplinkybės buvimą.
Kasatoriai, teigdami, kad teismai, atmesdami reikalavimą dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.472 straipsnyje nustatytu pagrindu, netyrė įrodymų visumos, kasaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų geros moralės požiūriu smerktiną apdovanotojo T. J. elgesį su dovanotojais ir kurie, kasatorių manymu, nebuvo įvertinti šią bylą nagrinėjusių teismų. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovų apeliacinio skundo argumentus dėl CK 6.472 straipsnio taikymo, nutartyje pasisakė, kad byloje nepateikta jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių geros moralės požiūriu smerktiną apdovanotojo elgesį su dovanotojais (CPK 178 straipsnis), o ieškovų ir trečiųjų asmenų, stojusių ieškovų pusėje, paaiškinimų, nesant kitų objektyvių duomenų, nepakanka išvadai apie tokį apdovanotojo elgesį padaryti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovai, pateikdami atsiliepimą į kasacinį skundą, už advokato pagalbą surašant šį dokumentą turėjo 608 Lt išlaidų. Atmetus ieškovų kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, tenkintinas atsakovų prašymas priteisti iš ieškovų nurodytas išlaidas, kurių dydis atitinka CPK 92 straipsnio reikalavimus.
Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatorių į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis 608 (šešis šimtus aštuonis) Lt atstovavimo išlaidų.
Priteisti iš ieškovų S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą po 62,68 Lt (šešiasdešimt du litus 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys
