Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-439/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

34.3; 34.5 (S)

2010 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 7 d. nutarties ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. K., ir pagal suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais A. K. pareiškimą pareiškėjai I. M., suinteresuotam asmeniui Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimų esmė

Pareiškėja prašė paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po pareiškėjos motinos V. K. mirties (duomenys neskelbtini) jai priklausantį turtą priėmė, faktiškai pradėjusi jį valdyti.

Pareiškėja nurodė, kad po motinos mirties liko žemės sklypas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini), ir namų apyvokos daiktai. Ji teigė, kad palikimą faktiškai priėmė ir pradėjo valdyti per tris mėnesius nuo motinos mirties, pasiimdama kai kuriuos daiktus, nuotraukas, drabužius; kad su tėvu A. K., kuris mirė (duomenys neskelbtini), buvo sutarusi, jog abiem lieka po pusę motinos palikimo; kad dėl palikimo priėmė nesikreipė, nes apie tokius reikalavimus nieko nežinojo.

Suinteresuotas asmuo, pareiškęs pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, A. K. paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė sutuoktinis A. K., faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Ji teigė, kad A. K. perėmė valdyti mirusios žmonos asmeninius, namų apyvokos daiktus, gyveno bute ir šį remontavo, naudojosi žemės sklypu, mokėjo mokesčius; kad su A. K. susituokė 2001 m. balandžio 20 d.; kad jis testamentu jai paliko visą savo turtą, kurį po palikėjo mirties priėmė paduodama pareiškimą notarui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė, o suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais pareiškimą patenkino: paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini) mirus V. K., į jai priklausantį turtą palikimą priėmė sutuoktinis A. K., miręs (duomenys neskelbtini); priteisė iš pareiškėjos ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais po 10,05 Lt teismo išlaidų valstybei.

Teismas nurodė, kad pagal pareiškėjos motinos mirties metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 587 straipsnio 2 dalies nuostatas buvo laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpinosi kaip savo turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56); kad pagal šio straipsnio nuostatas buvo laikoma, jog įpėdinis palikimą priėmė, jeigu jis per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atliko kurį nors iš šių veiksmų: 1) faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba 2) kai padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Teismas nurodė, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu 1964 m. CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės; kad asmuo, kuris savo reikalavimą grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad įpėdinis pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001). Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas (šiuo atveju – butas), faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties, taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2001). Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėja pasiėmė kai kuriuos jos motinai priklausiusius daiktus, kvalifikuotina kaip nepakankamas palikimo priėmimo įrodymas: pareiškėja ginčo bute negyveno, sodo žemės sklypu nesinaudojo, už šį turtą mokesčių nemokėjo; padarė išvadą, kad laikyti, jog pareiškėja priėmė palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti, pareiškime nurodytais motyvais ir aplinkybėmis nėra pagrindo.

Teismas dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad ji lankė tėvą, rėmė materialiai, konstatavo, kad jos nėra palikimo priėmimo įrodymas.

Teismas suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimas pareiškimą laikė pagrįstu ir įrodytu (1964 m. CK 587 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Teismas konstatavo, kad iš suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais paaiškinimų, liudytojų parodymų teismui nekyla abejonių, jog po sutuoktinės mirties A. K. turtu naudojosi vienas, laikydamas jį savo asmeniniu, juo disponavo, remontavo, mokėjo mokesčius; kad turtas buvo registruotas A. K. vardu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš pareiškėjos valstybei 7,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė palikimo priėmimą faktiškai pradedant jį valdyti reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja neįrodė, kad po motinos mirties priėmė jos palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 7 d. nutartį ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos pareiškimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai pažeidė CPK 2, 5, 159 straipsnių, 179 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio, 189 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 2 dalies, 270, 320, 330 straipsnių, 443 straipsnio 8 dalies reikalavimus, nes bylą išnagrinėjo vienpusiškai, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, neįvykdė objektyvaus teisingumo. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimo teisinius santykius (1964 m. CK 587 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1, 5.50 straipsnius, 5.51 straipsnio 1 dalį).

2. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, objektyviai neįvertinęs pareiškėjos pateiktų įrodymų, nepasirūpino, kad byloje būtų nustatyta tiesa, sprendimą priėmė vadovaudamasis formaliais pagrindais. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja yra vienintelė mirusios motinos pirmos eilės įstatyminė įpėdinė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjos pateiktų įrodymų, neįsigilino į apeliacinio skundo argumentus ir jo iš esmės neišnagrinėjo, teisę taikė tik formaliai. Pareiškėjos teisės, jai garantuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, liko absoliučiai pažeistos.

Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, reikia atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį, tačiau nereikia pamiršti, jog įpėdinio atliekami palikimo priėmimo veiksmai negali būti visais atvejais vienodi, nes priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių (įpėdinių, jų tarpusavio santykių, turto paskirties, būtinybės naudotis turtu ir kt.). Po pareiškėjos motinos mirties likę pareiškėjos tėvas ir pareiškėja nežinojo apie specialų palikimo įteisinimą, abu manė, kad palikimas sutuoktiniui ir vaikams pereina automatiškai, dėl ko, turtui esant registruotam tėvo vardu, nieko daugiau ir nedarė. Šios aplinkybės negali būti nereikšmingos ir turi būti vertinamos kitų aplinkybių kontekste kaip aplinkybių visetas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad butą ir sodą, kurie liko po tėvų mirties,,,užgyveno“ pareiškėjos tėvai. Pareiškėja jau buvo suaugusi moteris, sukūrusi šeimą, todėl gyveno atskirai nuo tėvų. Dar esant gyvai pareiškėjos motinai, tėvai buvo sutarę, kad, nepaisant to, jog po tėvų mirties tėvų turtą turėjo paveldėti jų vienturtė duktė (pareiškėja), tėvų valia jų turtas turėjo atitekti vyriausiajai vaikaitei, pareiškėjos pirmagimei dukteriai. Teismai, laikydami, kad aplinkybė, jog pareiškėjos tėvas liko gyventi jos tėvų namuose, kuriuose visada ir gyveno, reiškia, kad jis palikimą priėmė, teisę taikė automatiškai, nesigilindami į pareiškėjos tėvo valią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad palikimo priėmimo pradėjus faktiškai turtą valdyti faktui nustatyti nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties (2001 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001). Mirus pareiškėjos motinai, pareiškėjai gyventi motinai priklausančioje buto dalyje nereikėjo, nes ji turėjo gyvenamąją vietą, o kasatorės tėvas šiame bute visada gyveno, todėl natūralu, jog pareiškėja, nesant grėsmės netekti turto ir aiškiai žinodama susitarimą dėl turto likimo ateityje, nesiekė jo užvaldyti. Pareiškėja toliau rūpinosi turtu, dirbo sode. Šias aplinkybes pareiškėja įrodinėjo liudytojų parodymais, kurie negalėjo būti paneigti suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais parodymais, nes šis asmuo pareiškėjos tėvo gyvenime atsirado tik po pusmečio, todėl negalėjo žinoti faktinių aplinkybių, susiklosčiusių po pareiškėjos motinos mirties, ir duoti kokių nors reikšmingų bylai paaiškinimų. Teismas, vertindamas pareiškėjos pateiktus įrodymus jos nenaudai, remdamasis suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais paaiškinimais, pažeidė įrodymų vertinimo visapusiškumo ir objektyvumo taisyklę.

Taikydamas teisę, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bylose, kuriose taikytina teisė yra 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Civilinis kodeksas, o palikimas šioje byloje atsirado dar šiam kodeksui negaliojant. Negali būti, kad pareiškėjos motinos mirties metu teismų pripažįstamos aplinkybės, rodančios, kad palikimas buvo priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti, vėliau išnyktų dėl to, jog keitėsi įstatymai ir teismų praktika. Civiliniame kodekse buvo ir yra nustatyta, kad palikimo negalima priimti iš dalies, su sąlyga ar išlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suinteresuotam asmeniui su savarankiškais reikalavimais painiojant faktus, liko nepastebėta aplinkybė, jog šis nurodė faktus, kurių terminas yra pusė metų ir daugiau po pareiškėjos motinos mirties.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu 1964 m. CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės; kad asmuo, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1999 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-800/1999; 2000 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2000; 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006).

Teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą byloje, turėjo tenkinti pareiškėjos prašymą, o pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį – ir savo iniciatyva – iškviesti ir apklausti kaip liudytoją pareiškėjos dukterį ir jos parodymus vertinti kitų aplinkybių kontekste. To nepadarydamas, teismas pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį ir 179 straipsnio 1 dalį. Suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais žinojo, kad į turtą negali turėti jokių pretenzijų, nes turėjo keturių kambarių butą, iš kurio persikėlė gyventi į pareiškėjos tėvų butą ir 2002 ar 2003 m. savo butą perrašė dukteriai.

Pareiškėjos veiksmai, kad ji po motinos mirties su tėvu dalijosi likusiomis skolomis ir padėjo jas išmokėti, tvarkė ir prižiūrėjo sodą, tėvų butą, pasiėmė kai kuriuos lengvai kilnojamus motinos asmeninius daiktus, tarėsi su tėvu dėl turimo turto valdymo ir naudojimosi juo, taip pat dėl turto valdymo ir tėvui radus naują gyvenimo draugę, rodo, jog kasatorė motinos palikimą priėmė ir niekada nebuvo jo atsisakiusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1055/2002; 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008).

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais prašo palikti nepakeistus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime teigiama, kad teismai teisingai aiškino ir taikė palikimo priėmimą pradėjus jį faktiškai valdyti reglamentuojančias teisės normas; kad teisingai, visapusiškai, vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įvertino įrodymus, susijusius su palikimo priėmimu faktiškai pradėjus jį valdyti, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos motinos palikimą priėmė tik jos sutuoktinis, faktiškai pradėdamas paveldėtą turtą valdyti.

k o n s t a t u o j a :

Pareiškėja teigia, kad po motinos V. K. mirties (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė, faktiškai pradėjusi jį valdyti. Taigi nagrinėjamoje byloje iš esmės keliama palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą, teisės problema.

Dėl civilinių įstatymų normų taikymo laiko atžvilgiu

Kasaciniame skunde pareiškėja teigia, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimo teisinius santykius (1964 m. CK 587 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1, 5.50 straipsnius, 5.51 straipsnio 1 dalį). Taigi pareiškėja remiasi 1964 m. CK ir 2000 m. CK nustatytu reglamentavimu. Šiuo atveju kasacinis teismas turi pasisakyti dėl civilinių įstatymų normų taikymo laiko atžvilgiu.

Vienas bendrosios teisės principų yra tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t.y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo.

Šis bendrasis teisės principas yra įtvirtintas ir 2000 m. CK. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso paveldėjimo teisės normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d.

Minėta, kad teismai konstatavo, jog V. K. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl, sprendžiant palikimo priėmimo klausimus, aiškintinos ir taikytinos 1964 m. CK normos, reglamentavusios paveldėjimo santykius. Dėl 1964 m. CK normų taikymo tuo atveju, kai palikimas atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo, ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. S. G., D. R., bylos Nr. 3K-3-416/2003; 2004 m. sausio 7 d., nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. (S. G.) v. K. G., L. G. (L. G.) ir kt., bylos Nr. 3K-3-8/2004 m.; 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž., A. J. v. Z. T. N., Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P., Z. R., M. J. ir kt. v. L. M., R. P., Trakų rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-223/2007; 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. (S. O.), teisių perėmėja – A. O. v. G. O., J. K., D. A. (B.), bylos Nr. 3K-3-210/2008; kt.).

Dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą

1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad laikoma, jog įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Pagal šią įstatymo normą palikimą buvo galima priimti dviem būdais. Šioje byloje yra aiškinimo problema dėl įstatyme nustatyto vieno palikimo priėmimo būdo – faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti.

Dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą būdo ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Remdamasi priimtomis nutartimis, teisėjų kolegija dėl jo ir suformuotos teismų praktikos išsamiai pasisakė 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. O. S. v. R. S., Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notarė I. P., Mažeikių rajono 1-osios notarų kontoros notarė R. R., bylos Nr. 3K-3-547/2008, 2010 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. L. v. A. B., P. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2010; kt.

Palikimo priėmimas faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą – tai įpėdinių valios išreiškimas aktyviais veiksmais, patvirtinantis įpėdinių interesus įgyvendinti teises į visą palikimą. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog siekia priimti palikimą ir turėti į jį nuosavybės teises. Teismai nustatė, koks turtas sudarė palikimą nagrinėjamoje byloje (žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), namų apyvokos daiktai); konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie šio turto priežiūrą, prievolių, susijusių su juo, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.), kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog mokesčius mokėjo pareiškėjos tėvas. Teismai padarė išvadą, kad pareiškėja, po motinos mirties iš tėvų buto pasiėmusi kai kuriuo daiktus, palikimu – butu ir sodo sklypu – nesirūpino, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nevykdė kartu su savo tėvu paveldėtu turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą, todėl jos elgesio negalima vertinti kaip paveldėto turto savininko. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, ji pasiėmė nuotraukų, darbužių, papuošalų, negalima vertinti kaip palikimo priėmimo.

Atsižvelgiant į teismų konstatuotas aplinkybes ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje yra suformuotas ir teismų išvados ją atitinka. Kasaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas keisti ar papildyti suformuotą teismų praktiką.

Dėl palikimo priėmimo fakto įrodytumo

Kasaciniame skunde remiamasi tuo, kad teismai bylą išnagrinėjo vienpusiškai, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Dėl įrodymų vertinimo kasacinis teismas yra pasisakęs daugelyje nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. v. UAB „Arginta“, A. M., bylos Nr. 3K-3-422/06; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Š., D. Š., S. S. ir kt. v. UAB „Tez tour“, UAB „Travel pub“, UAB „Septynios mylios“, bylos Nr. 3K-3-386/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB,,GeoTec–Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009; kt.). Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, t. y. pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama naujos įrodymų vertinimo problemos, dėl kurios turėtų pasisakyti kasacinis teismas, todėl plačiau dėl įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Suinteresuotas asmuo, pareiškęs pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 500 Lt. Tai patvirtina 2010 m. liepos 1 d. pinigų priėmimo kvitas. Ši suma suinteresuotam asmeniui, pareiškusiam pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, priteistina iš pareiškėjos (CPK 98 straipsnis).

Kasacinės instancijos teismas turėjo 44,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. lapkričio 8 d. pažyma. Šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš I. M., a. k. (duomenys neskelbtini), A. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokatės pagalbai apmokėti.

Priteisti iš I. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 44,45 Lt (keturiasdešimt keturis litus 45 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Zigmas Levickis

Vincas Verseckas