Bylos Nr. 1S-31-366/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56997-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija: 2.10.12; 2.14.4
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. kovo 12 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjui Sigitas Bagdonavičius,
Sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,
Dalyvaujant gynėjui advokatui Irmantui Ruželei,
asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. R.
neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. R. atstovo advokato Irmanto Ružalės skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutarties, kuria pratęsta G. R. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis,
n u s t a t ė :
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartimi G. R., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 309 straipsnio 2 dalyje (3 veikos), nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
2. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartimi G. R., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje (4 veikos) 153 straipsnio 1 dalyje (2 veikos) nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
3. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 20 d. nutartimi G. R., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnio 1 dalyje (3 veikos), 153 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 162 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje (2 veikos), nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol, paskutinį kartą pratęsta skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. vasario 7 d. nutartimi.
4. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi G. R. gynėjas advokatas I. Ruželė pateikė skundą Panevėžio apygardos teismui, kuriuo prašo panaikinti ir pakeisti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.
4.1. Nurodoma, kad priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pradėta taikyti nuo 2018 m. spalio 26 d., t. y. daugiau nei 5 metai G. R. yra stebimas medikų, todėl tiek komisijos, tiek teismo posėdžio metu dalyvavusio įstaigos atstovo, padarytos išvados, kad pastarojo psichinė sveiktos būklė yra pagerėjusi ir pakankamai ilgą laiką stabili, yra teisingos ir iš esmės grindžiančios teikimą, kuriuo buvo prašoma gydymą keisti iš stacionaraus į ambulatorinį.
4.2. Remiantis teismų praktika nurodoma, jog sprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims.
4.3. Skunde nesutinkama, jog asmuo yra visiškai nekritiškas savo padarytoms įstatymu uždraustoms veikoms, kadangi G. R. teismo posėdžio metu teigė, jog jo požiūris į padarytas įstatymu uždraustas veikas yra pasikeitęs, buvęs elgesys ateityje nepasikartos, kaltę pripažįstą. Atkreipiamas dėmesys, kad G. R. ambulatorinėmis sąlygomis priverstinai būtų gydomas struktūruotoje aplinkoje, kurioje taip pat numatytas gyventojų kasdienis režimas, rutina, laisvalaikis, socialinės globos namuose nėra apgyvendinami nepilnamečiai, todėl teismo padarytos išvados, kad asmuo išlieka socialiai pavojingas socialiai pažeidžiamų mažamečių atžvilgiu yra neteisingos. Anot pareiškėjo, nėra pagrindo abejoti, kad G. R. priverstinio gydymosi ambulatorinėmis sąlygomis tęstinumas bus sėkmingai užtikrintas.
4.4. G. R. smurto rizika – vidutinė, gali didėti tik esant psichinės ligos paūmėjimui, ligos svyravimus socialinės globos personalas matytų ir atitinkamai reaguotų, todėl rizikos dėl socialinio pavojingumo padidėjimo yra nuspėjamos ir suvaldomos.
4.5. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad G. R. gydytojas nurodė, jog geresnio gydymo rezultato šio asmens atžvilgiu pasiekti nebeįmanoma, todėl mano, kad izoliacija nuo visuomenės yra nebetikslinga. Skundžiama nutartimi asmens teisės yra suvaržytos labiau, nei būtina pasiekti priverčiamosiomis medicinos priemonės tikslus.
5. Teismo posėdžio metu G. R. gynėjas prašė skundą tenkinti.
6. Skundas tenkinamas.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs gydytojų komisijos išvados duomenis bei smurto rizikos vertinimo HCR-20 išvadą, kurioje nurodoma, kad smurto rizika yra vidutinė, gali didėti esant psichinės ligos paūmėjimui pripažino, kad G. R. psichinė būklė išlieka be ryškesnės dinamikos, pakankamai stabili, tačiau VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą tenkino tik iš dalies - tęsdamas G. R. gydymą, atmetė prašymą keisti gydymo režimą iš stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje į stebėjimą ir gydymą ambulatorinėmis sąlygomis. Priimdamas tokį sprendimą, teismas vadovavosi tuo, jog G. R. kritika susirgimo atžvilgiu paviršutiniška, formali, anksčiau padarytų veikų atžvilgiu visiškai nekritiškas, todėl daro išvadą, kad jis išlieka socialiai pavojingu. Apeliacinės instancijos teismas tokiam sprendimui nepritaria.
8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų įstatymas nenumato.
9. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios priemonės tolesnio taikymo ir pakeitimo G. R., atsižvelgė ir įvertino Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo medicinos apžiūros 2024 m. sausio 12 d. išvados Nr. 22 (toliau – Komisijos išvada), kurioje nurodyta, kad paciento išvaizda tvarkinga, bendrauja gana noriai. Pokalbio metu kiek vidiniai įsitempęs, nerimo nestebima. Teisingai orientuotas savyje vietoje ir laike. Nuotaika lėkšta, emocijos blankios, kiek dirgstančios, kalbant apie įvykdytą neteisėta veiką. Mąstymas lėtesnio tempo, paralogiškas, rigidiškas, linkęs rezonuoti. Haliucinacijų, kliedesių neišsako. Klinikiniame vaizde išlieka ryškus asmenybės defektas emocijų, mąstymo ir valios sferose. Skyriuje atsiribojęs, su kitais pacientais bendrauja labai ribotai, interesai siauri, kryptingomis veiklomis neužsiima, užimtumo veiklų atsisako. Elgesys skyriuje ramus, formaliai teisingas, nekonfliktiškas, impulsų kontrolė pakankama. Paskirtus vaistus vartoja noriai. Psichikos sutrikimo atžvilgiu kritika formali ir įvykdytos neteisėtos veikos atžvilgiu kritika nepakankama. Bendrauja su broliu, kuris yra paciento globėjas (pacientas ribotai veiksnus), tačiau prižiūrėti pacientą ateityje atsisako. Pacientui nustatyti spec. Poreikiai, gautas siuntimas apgyvendinimui soc. globos namuose. Todėl Komisija rekomendavo keisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį ambulatorinį gydymą.
10. Be to, pirmosios instancijos teismas kartu su Komisijos išvadą įvertino ir teismo posėdyje G. R. išsakytą poziciją dėl veikų – su mergaitėmis bendravo „romantiškai“; jautėsi vienišas, neturėjo šeimos, tad norėjo bendravimo; nieko blogo nemato, kad siuntėsi nuotraukas nuogų vaikų, teigia, kad „nėra nieko gražesnio už 10-12 m. nuogos ir nekaltos mergaitės kūną“. Dėl vaistų pakeitimo ambulatorinio gydymo metu – G. R. elgesys tapo priešiškas, išsakė priekaištus dėl gydymo, nurodė, kad yra „pagydytas“, „reikia eiti į priekį“.
11. Kaip jau minėta, komisijos išvadoje konstatuota, jog G. R. psichikos būsena yra stabili, teisingai orientuotas savyje, vietoje ir laike, elgesys skyriuje ramus, impulsų kontrolė pakankama, paskirtus vaistus vartoja noriai. Pirmos instancijos teismo posėdyje dalyvavęs gydytojas V. J. papildomai paaiškino, kad G. R. sveikatos būklė yra stabili, o geresnis gydymo rezultatas nepasiekiamas. Pagal smurto rizikos įvertinimą matyti, kad pakartotinio smurto rizika yra vidutinė. Šie G. R. psichinę būklę apibūdinantys duomenys nėra blogai jį charakterizuojantys, įvertinus jo diagnozę.
12. Įvertinus tai kas išdėstyta, akivaizdu, jog nėra galimybės, kad tęsiant gydimą G. R. psichinę sveikatą pagerėtų. Specialistai vienareikšmiškai nurodo, kad tolimesnis gydymas gali būti tęsiamas ambulatorinėmis sąlygomis. Todėl lieka įvertinti su psichikos būkle susijusį G. R. socialinį pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentais, jog socialinės globos namuose G. R. bus pakankamai stebimas ir kontroliuojamas užtikrinant jo gydymo tęstinumą ir jei bus pastebėtas padidėjęs socialinis pavojingumas ar vengimas vartoti vaistus bus reali galimybė į tai reaguoti inicijuojant priverstinio gydymo sąlygų pakeitimą.
13. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, įvertinus G. R. psichinės sveikatos būklę bei jo pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, taip pat galimybę užtikrinti tokį pat gydymą socialinės globos namuose (tai, jog paskirtus vaistus jis vartoja noriai), skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad G. R. pagrįstai pratęstas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, tačiau tai galima daryti ne stacionare, o ambulatorinėmis sąlygomis. Šiuo atveju tai yra pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Tokiu būdu skundžiama teismo nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – G. R. gynėjo advokato Irmanto Ruželės skundą tenkinti.
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024-02-07 nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: G. R. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Nutartis neskundžiamą.
Teisėjas Sigitas Bagdonavičius
