J. I. pagal BK 281 str. 5 d., 4 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-188-648/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00181-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.4;

2.1.15.3.3.2; 2.3.2.2.6; 2.2.2.7

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės atsakovės Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ atstovės advokatės Vidos Kisielienės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu J. I. (Y. I.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas J. I. atidėtas trejiems metams ir paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 650 Lt (5 MGL dydžio, t. y. 188 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ nukentėjusiosioms D. M., A. M., E. M., J. M., B. M. po 25 000 Lt (t. y. po 7240,50 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovės „Belgosstrach“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 8223,44 Lt (t. y. 2382 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Civiliniam ieškiniui užtikrinti paliktas galioti 2010 m. rugpjūčio 9 d. Minsko miesto vykdomojo komiteto VVRV PT TV KEĮ tyrimo skyriaus YSB vyresniojo tardytojo nutarimas dėl PAB „TK“ turto – automobilio DAF FT 95 XF 430 ir puspriekabės – arešto.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi nuteistojo J. I. ir civilinės atsakovės Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. J. I. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 24 d., apie 21.10 val., Kaune, Ateities plentu vairuodamas automobilį DAF FT 95 XF 430 su puspriekabe ir važiuodamas nuo kelio A l Palemono g. link, šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje su Taikos prospektu pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 135, 169 punktų reikalavimus, viršijo leistiną gyvenvietėje 50 km/val. greitį, esant draudžiamam šviesoforo signalui nesustojo prieš „Stop“ liniją, dėl to susidūrė su iš dešinės pusės pagal leidžiamąjį šviesoforo signalą į sankryžą įvažiavusiu automobiliu VW LT 28, vairuojamu R. K. M., pastarasis nuo patirtų sužalojimų eismo įvykio vietoje mirė.

2. Kasaciniu skundu civilinės atsakovės Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ atstovė advokatė V. Kisielienė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai, iš esmės pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių ir tai lėmė neteisingo, nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą, dėl to buvo neteisingai išnagrinėta byla ir bendrovei „TK“ pareikštas civilinis ieškinys.

2.2. Kasatorės įsitikinimu, teismai nepagrįstai pripažino „TK“ civiline atsakove, nes žuvusysis R. K. M. eismo įvykio metu buvo UAB „R“ darbuotojas ir vairavo šiai bendrovei priklausantį automobilį. Iš pateikto civilinio ieškinio turinio ir nukentėjusiosios D. M. parodymų matyti, kad R. K. M. tuo metu važiavo iš Kaune vykusių kvalifikacijos kėlimo kursų (t. y. iš darbo) į namus, taigi nukentėjusysis pateko į eismo įvykį darbo teisinių santykių metu. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam vykstant į darbą arba grįžtant iš darbo, prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe; išlaidas, patirtas išmokant žalos atlyginimą, įmonė ar ūkininkas atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja iš atsakingo už padarytą žalą juridinio ar fizinio asmens – nelaimingo atsitikimo kaltininko. Kasatorės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma ne bendra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) norma, reglamentuojanti didesnio pavojaus šaltinio atsakomybę už padarytą žalą (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), o speciali norma, t. y. įstatymas, numatantis darbdavio atsakomybę už žalą, kuri buvo padaryta vykstant darbuotojui iš darbo į namus. Tai, pasak kasatorės, patvirtina ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 249 straipsnio nuostatos, pagal kurias darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju arba dėl jo susirgimo profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Ši norma patvirtina, kad darbdavys atsako ir už neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 21 punkte nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo, įvykęs darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir a) gyvenamosios vietos; b) ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis. Taigi, pasak kasatorės, šiuo atveju neturtinę žalą nukentėjusiosioms privalėjo atlyginti darbdavė UAB „R“, o ne „TK“.

2.3. Pasak kasatorės, net ir darant prielaidą, kad bendrovė „TK“ yra tinkama atsakovė, neturtinės žalos atlyginimo klausimas buvo išspręstas neteisingai. Nustatant neturtinės žalos dydį (125 000 Lt, t. y. 36 202,50 Eur), teismai neįvertino civilinės atsakovės turtinės padėties. Civilinės atsakovės atstovė apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus apie bendrovės turtinę padėtį ir valiutos kursą. Iš Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ priteista 125 000 Lt, t. y. 856 957 939,93 Baltarusijos rublių, ir ši suma viršija bendrovės 2014 ir 2015 metais buhalteriniame balanse nurodytas apyvartines lėšas. Be to, bylos įrodymai patvirtina, kad bendrovė neturi jokio nekilnojamojo turto, banko sąskaitose lėšų faktiškai nėra. Apeliacinės instancijos teismui pateiktos pelno ir nuostolių ataskaitos patvirtina, kad bendrovė nuo 2013 metų iki šiol dirba nuostolingai, 2015 metus bendrovė baigė su 6 384 000 Baltarusijos rublių nuostoliu. Svarbu ir tai, kad bendrovė turi įsipareigojimų lizingo bendrovei – 4600 Eur per mėnesį. Esant tokioms aplinkybėms, civilinė atsakovė nepajėgi atlyginti tokio dydžio neturtinę žalą, jos priteisimas lems bendrovės bankrotą. Be to, turi būti atkreiptas dėmesys ir į tai, kad bendrovėje dirba 10 darbuotojų, iš kurių 9 asmenys turi nepilnamečių vaikų. Be to, byloje nebuvo nustatyti jokie neteisėti bendrovės veiksmai, galėję lemti 2010 m. vasario 24 d. eismo įvykį.

2.4. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėti bylą kaltinamajam nedalyvaujant sukliudė teismui ištirti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti kaltą asmenį ir išspręsti civilinės atsakomybės klausimą. Taip buvo pažeistos BK 4 straipsnio, BPK 3, 32, 4, 5, 246, 433–438 straipsnių nuostatos ir Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Sutartis), pagal kurią teismai turėjo galimybę apklausti kaltinamąjį.

2.5. Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti bylą kaltinamajam nedalyvaujant, pripažindamas, kad jis vengė atvykti į visus ikiteisminio tyrimo metu atliekamus proceso veiksmus ir teismo posėdžius. Kasatorė teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu J. I. nė karto nebuvo siunčiamas kvietimas atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą Sutarties 3 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, išvadą, jog J. I. vengė atvykti į teismo posėdžius, teismas motyvavo tuo, kad buvo paskelbta kaltinamojo paieška ir pakeista kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti į suėmimą. Tačiau tokie teismo veiksmai – kardomosios priemonės pakeitimas ir kaltinamojo paieškos paskelbimas – šiurkščiai pažeidė BPK normas ir Sutartį, nes teismas tinkamai, įstatyme ir Sutartyje nustatyta tvarka neinformavo Baltarusijoje gyvenančio kaltinamojo J. I. apie baudžiamosios bylos eigą, nesikreipė į Baltarusijos Respubliką dėl jo baudžiamojo persekiojimo pradėjimo bei apklausos ir kitų teisminių veiksmų atlikimo. BPK 246 ir 433 straipsnių pažeidimai laikytini esminiais, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėjo būti panaikintas, apeliacinės instancijos teismas dėl šių pažeidimų nepasisakė.

2.6. Kasatorės teigimu, buvo apribota teisė dalyvauti teismo procese ir civilinei atsakovei bendrovei „TK“. BPK 236 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme dalyviai į teismo posėdį kviečiami šaukimu. Atsižvelgiant į tai, kad civilinė atsakovė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, teismo šaukimai turėjo būti siunčiami per Baltarusijos Respublikos teisingumo ministeriją, tačiau civilinė atsakovė tik vieną kartą buvo informuota apie teismo posėdį – 2013 m. lapkričio 20 d., o į kitus (2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 13 d., vasario 18 d., kovo 10 d.) teismo posėdžius teismo šaukimų negavo. Taip iš esmės buvo pažeistos ne tik nuteistojo J. I., bet ir civilinės atsakovės teisės dalyvauti procese ir užduoti klausimus liudytojams bei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, tai laikytina esminiu BPK pažeidimu.

2.7. Kasatorė pažymi, kad pagal Sutarties 3, 61, 62, 64 straipsnius dėl J. I. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn teismai turėjo gauti Baltarusijos kompetentingų institucijų leidimą, o jo negavę – baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Todėl net ir darant prielaidą, kad J. I. yra kaltas dėl eismo įvykio, negavus kompetentingos institucijos leidimo, kai šis leidimas pagal įstatymus buvo būtinas, baudžiamasis procesas negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė Sutarties ir BPK 3 straipsnio, 32 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 3 dalies nuostatoms prieštaraujančią išvadą, kad pradėti Baltarusijos piliečio baudžiamąjį persekiojimą Lietuvoje Baltarusijos Respublikos sutikimas nereikalingas.

2.8. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog iki bausmės vykdymo pradžios kaltinamajam paliktina kardomoji priemonė suėmimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 309 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir kad pirmosios instancijos teisme J. I. teismo posėdžio salėje turėjo būti paleistas iš suėmimo. Tokia teismo išvada neatitinka tikrovės, nes J. I. nebuvo suimtas ir teismo posėdžiuose nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi panaikino J. I. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu skirtą suėmimą, tačiau nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Pasak kasatorės, šiuo metu galioja du teismų procesiniai dokumentai, kuriuose skirtingai išspręstas J. I. kardomosios priemonės klausimas.

2.9. Kasatorė pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tačiau to nebuvo padaryta, teismai, nesant pakankamai įrodymų, pripažino J. I. kaltu dėl eismo įvykio. Specialisto išvadoje Nr. 11-982(10) konstatuota, kad pagal objektyvius duomenis nėra galimybės nustatyti, kokiam šviesoforo signalui degant į sankryžą įvažiavo abi transporto priemonės; nesant jų tikslios susidūrimo vietos bei automobilio VW LT 28 važiavimo greičio, negalima spręsti, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Apeliacinės instancijos teisme civilinės atsakovės atstovė prašė teismo skirti autotechninę ekspertizę, nes po 2010 m. birželio 9 d. specialisto išvados į bylą buvo pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, turintys reikšmės eismo įvykio mechanizmui ir pagrindinei eismo įvykio kilimo sąlygai nustatyti, t. y.: naujas eismo įvykio vietos planas, kuris skiriasi nuo pirminio eismo įvykio plano; duomenys apie maksimalų leistiną greitį Ateities plento kryptimi nuo miesto ribos Taikos prospekto link (R. K. M. važiavimo kryptimi); duomenys apie eismo įvykyje dalyvavusio automobilio DAF FT 95 XF 430 tachografo neteisingą sureguliavimą, dėl ko diagraminiame diske buvo neteisingai registruojamas vilkiko greitis. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 208 straipsnį, nepagrįstai atsisakė skirti autotechninę ekspertizę, todėl nebuvo atskleistas eismo įvykio mechanizmas, nustatyta, ar žuvusysis nepažeidė KET, jo važiavimo greitis ir ar tai nebuvo eismo įvykio priežastis. Teismai nepagrįstai nustatė, kad eismo įvykis įvyko ir dėl to, kad J. I. viršijo maksimalų leistiną važiavimo greitį, 2010 m. birželio 9 d. specialisto išvadoje nenustatyta, kad automobilio greitis lėmė susidūrimą. Kasatorės nuomone, ši specialisto išvada neišsami, paremta netiksliais duomenimis, neatsižvelgiant į žuvusiojo vairuojamo automobilio judėjimą. Specialisto išvados 1, 2, 3 punktuose ir 6 punkto 2 dalyje yra tik tikėtinos išvados, padarytos remiantis ne objektyviais kriterijais, o tyrėjo nurodyta aplinkybe, kad J. I. vairuojamas automobilis įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Tačiau specialistas netyrė, kokiam signalui degant į sankryžą įvažiavo R. K. M. vairuojamas automobilis, nors šios aplinkybės turi esminę reikšmę nustatant įvykio kaltininką, nes, tikėtina, dėl eismo įvykio buvo kaltas pats žuvusysis arba yra mišri abiejų vairuotojų kaltė.

2.10. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teisme liudytojas Š. M. nurodė, kad jis dažnai važiuoja per šią sankryžą ir būna momentų, kai šviesoforo raudonas signalas vienu metu dega tiek iš Ateities g., tiek ir iš Taikos pr. pusės. Dėl to civilinės atsakovės atstovė tiek žodžiu, tiek raštu prašė apeliacinės instancijos teismo į teismo posėdį iškviesti ir apklausti kaip liudytoją AB „Lietuvos automatika“ Kauno filialo direktorių ir pateikė šiam liudytojui užduotinų klausimų sąrašą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė. Be to, neaišku, ar sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, veikę šviesoforai buvo metrologiškai patikrinti ir ar turėjo gamintojo atitikties sertifikatus. Byloje pateikta šviesoforo veikimo schema nepatvirtinta įgaliotų asmenų, todėl šios schemos atitiktis realiai veikusiems šviesoforams eismo įvykio dieną nėra nustatyta. Šios schemos nepatvirtinta kopija vadovavosi specialistas, teikdamas savo išvadą. Kadangi šviesoforų išdėstymo schema ir programos No1 ir Min–Max Time nepatvirtintos įgaliotų asmenų ir neaiški jų kilmė, šie duomenys nelaikytini tinkamais įrodymais. Be to, iš pateiktų kopijų negalima nustatyti, kokia buvo šviesoforų veikimo schema įvykio dieną. Taip abiejų instancijų teismai išsamiai neištyrė reikšmingų bylai aplinkybių, teismų sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad R. K. M. įvažiavo į sankryžą šviečiant leidžiamam šviesoforo signalui; tokių įrodymų byloje nėra.

2.11. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas vertindami liudytojų parodymus. Teismai išvadą, kad J. I. įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, grindė tik liudytojų parodymais. Tačiau liudytojų A. M., Š. M., V. S. parodymai nėra patikimi. Šie liudytojai stovėjo daugiau kaip 150 m atstumu nuo sankryžos, todėl tamsiu paros metu negalėjo objektyviai įvertinti (atsižvelgiant į J. I. vairuojamo automobilio ir priekabos gabaritus (aukštį, ilgį), kokiam šviesoforo signalui degant automobilis kirto „Stop“ liniją; iš jų buvimo vietos „Stop“ linijos vietos nesimato. Priešingai negu vertino teismai, jų parodymai yra subjektyvūs dėl žmogiškų savybių (klaidingo matymo, įsitikinimo, žinomų skaudžių eismo įvykio padarinių) ir prieštaringi. Kasaciniame skunde dėstomas šių liudytojų parodymų turinys, nurodomi juose esantys prieštaravimai ir teigiama, kad šie turėjo būti vertinami J. I. naudai. J. I. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai tvirtino, kad įvažiavo į sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, jo parodymai, jog R. K. M. pažeidė KET, įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, todėl jis taip pat kaltas dėl eismo įvykio, liko nepaneigti. Kasatorės nuomone, formalus įrodymų tyrimas pažeidė civilinės atsakovės teises, nes teismas, nesant patikimų ir pagrįstų įrodymų, pripažino J. I. kaltu ir tai sukėlė civilinei atsakovei teisinius padarinius dėl civilinio ieškinio tenkinimo.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo civilinės atsakovės atstovės advokatės kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Baltarusijos Respublikos bendrovė „TK“ pagrįstai pripažinta civiline atsakove. Nustačius, kad kaltininkas J. I. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo R. K. M., taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo ir baudžiamojo proceso kodekso normos, o neturtinei žalai įvertinti – CK normos. Nagrinėjamoje situacijoje kasatorės nurodyti teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius ir žalos atlyginimą dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, netaikomi. CK 6.270 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Nustačius, kad transporto priemonė, kurią vairavo eismo įvykio kaltininkas J. I., priklauso Baltarusijos Respublikos bendrovei „TK“ ir kad šią bendrovę ir J. I. siejo darbo santykiai, ši bendrovė ir turi atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl civilinės atsakovės tinkamumo.

3.2. Pasak prokuroro, nors kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į civilinės atsakovės turtinę padėtį, tačiau, įvertinus priteistą neturtinės žalos dydį nukentėjusiesiems, matyti, jog priteistos sumos nėra per didelės, jų dydžiai iš esmės atitinka teismų praktikoje formuojamus neturtinės žalos dydžius tokio pobūdžio bylose. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nukentėjusiojo R. K. M. didelio neatsargumo, dėl kurio būtų galima mažinti neturtinės žalos dydį.

3.3. Prokuroras mano, kad, išnagrinėjus bylą kaltinamajam nedalyvaujant, BPK reikalavimai nebuvo pažeisti. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad šaukimai J. I. buvo įteikti įstatymo nustatyta tvarka, tačiau buvo gaunami ir duomenys, kad jo sutuoktinė nurodė, jog kaltinamasis nagrinėjant bylą teisme nedalyvaus. Nors apie teismo procesą J. I. buvo žinoma, jis teismo neinformavo, dėl kokių pateisinamų priežasčių negali dalyvauti teismo posėdžiuose. Taigi teismas ėmėsi visų priemonių kaltinamajam informuoti apie teismo posėdžius, o šiam neatvykus, pagrįstai pripažino, kad jis vengia atvykti į teismą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą. 2015 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad šaukimas J. I. neįteiktas, tačiau posėdis tą dieną nebuvo tęsiamas. Kitais atvejais nuteistajam apie posėdžio laiką buvo pranešta tinkamai. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme civilinė atsakovė taip pat apie posėdžius buvo informuota, tai teismo posėdžio metu nurodė ir civilinės atsakovės atstovė.

3.4. Pasak prokuroro, kasatorė nepagrįstai teigia, kad, teismui atsisakius skirti autotechninę ekspertizę, buvo pažeistos BPK nuostatos. Nors specialistas savo išvadoje negalėjo atsakyti, kokia techninė eismo įvykio kilimo priežastis, tačiau teismas argumentuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių neskyrė papildomos eismo įvykio ekspertizės. Motyvuotas bylos proceso dalyvio prašymo atmetimas, prokuroro nuomone, nereiškia jo įstatymų garantuojamų teisių ar esminio BPK pažeidimo. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teismai J. I. kaltę konstatavo remdamiesi ne vien specialisto išvada, bet ir teismo posėdyje patikrintais kitais bylos įrodymais, tarp jų ir kasatorės kritiškai vertinamais liudytojų parodymais.

3.5. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nepažeidė Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Įvertinus tai, kad eismo įvykis įvyko Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika savo piliečių prašančiajai šaliai neišduoda, nagrinėjant bylą Lietuvos Respublikoje nebuvo pagrindo kreiptis į Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijas gauti leidimą teisti kaltininką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, Baltarusijos Respublikos leidimas būtų reikalingas, jei J. I. būtų išduotas Lietuvos Respublikai baudžiamajam persekiojimui.

3.6. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad šiuo metu galioja du skirtingi teismų sprendimai, t. y. Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, kuria J. I. panaikinta kardomoji priemonė – suėmimas. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, kardomoji priemonė – suėmimas – J. I. buvo panaikinta dėl to, kad jam paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas. Žinant, kad J. I. realiai nebuvo suimtas, o jam tik buvo paskirta kardomoji priemonė, teismo formuluotė, kad jis nedelsiant posėdžių salėje turėjo būti paleistas, niekaip nelėmė jo padėties.

4. Atsiliepimu nukentėjusioji D. M. prašo civilinės atsakovės atstovės advokatės kasacinį skundą atmesti.

4.1. Nukentėjusioji teigia, kad civilinės atsakovės atstovės kasacinis skundas visiškai nepagrįstas ir amoralus. Šis baudžiamasis procesas išimtinai dėl nuteistojo ir civilinės atsakovės elgesio ir nuolatinių pretenzijų dėl tariamo jų teisių pažeidimo trunka jau daugiau kaip septynerius metus ir iki šiol nukentėjusiosioms neturtinė žala neatlyginta. Taip pat nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, jog civilinė atsakovė padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio praleidusi 20 dienų apskundimo terminą (apskundimo terminas baigėsi 2014 m. gegužės 6 d., o apeliacinis skundas paduotas 2014 m. rugsėjo 17 d.), tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesant civilinės atsakovės prašymo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo apskundimo terminą, neteisėtai pradėjo apeliacinį procesą.

4.2. Pasak nukentėjusiosios, kasatorė pateikė išgalvotą aplinkybę, kad R. K. M. pateko į eismo įvykį vykdamas iš darbo į namus (t. y. darbo teisinių santykių metu). Kadangi apeliaciniame skunde tokių argumentų nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teismas savo sprendime dėl jų nepasisakė, šis kasacinio skundo argumentas nenagrinėtinas. Teiginys, kad nagrinėjamu atveju atsakinga yra buvusi R. K. M. bendrovė UAB „R“, prieštarauja Lietuvoje galiojančiai civilinei teisei.

4.3. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad civilinės atsakovės atstovė, nesutikdama su priteistos žalos dydžiu, nenurodo, kokią konkrečiai BPK normą pažeidė bylą nagrinėję teismai. Be to, teigdama, jog priteista civilinio ieškinio suma yra per didelė, be kitų aplinkybių, kasatorė nurodo ir bendrovės 4600 Eur kasmėnesines įmokas lizingo bendrovei, o nukentėjusiosioms neturtinės žalos neatlygina. Nukentėjusiosios nuomone, kasaciniame skunde sudaromas sunkiai besiverčiančios įmonės įvaizdis, siekiant išvengti neturtinės žalos atlyginimo.

4.4. Nukentėjusioji nesutinka su kasatorės teiginiu, kad R. K. M. nesilaikė KET, įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, teigia, kad kasatorės nurodomos aplinkybės prieštarauja teismų nustatytoms. Atsiliepime pažymima ir tai, kad civilinė atsakovė ir jo atstovė turi teisę apskųsti nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnis), taip pat nesutinkama ir dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų.

5. Civilinės atsakovės Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ atstovės advokatės V. Kisielienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

6.1. Civilinės atsakovės Baltarusijos Respublikos bendrovės „ TK “ atstovės advokatės kasacinis skundas yra paduotas, be kita ko, dėl, jos nuomone, teismų padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų – netinkamo įrodymų vertinimo, dėl to nesutinkama su J. I. nuteisimu už BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą. Kasatorė teigia, kad J. I. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį teismų nuteistas nevisiškai ir netinkamai nustačius bylos aplinkybes; kasatorė abejoja teismų nustatytomis įvykio aplinkybėmis; ginčijamas specialisto išvados išsamumas; teigiama, kad liudytojų A. M., Š. M., V. S. parodymai, jog nuteistasis į sankryžą įvažiavo degant raudonam šviesoforo signalui, yra nepatikimi, ir kt.

6.2. Taigi tokiais teiginiais kasatorė iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl šie kasatoriaus teiginiai turi būti palikti nenagrinėti.

6.3. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę apskųsti nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad byloje apeliaciniu skundu civilinė atsakovė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčijo dėl to, kad teismas priteisė neturtinę žalą iš bendrovės nepagrįstai, nes ji nėra atsakinga už padarytą žalą, kadangi ją turi atlyginti draudimo bendrovė ir kaltas vairuotojas, taip pat nesutiko su priteistos neturtinės žalos dydžiu, išdėstė teiginius dėl procesinių pažeidimų pirmosios instancijos teisme informuojant civilinę atsakovę apie teismo posėdžius. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas civilinės atsakovės apeliacinį skundą nagrinėjo ir pasisakė tik pagal skundo ribas. Kasaciniame skunde yra nurodomi, pasak kasatorės, teismų padaryti BPK dėl bylos išnagrinėjimo nedalyvaujant kaltinamajam, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatų pažeidimai dėl kaltinamojo J. I. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn be Baltarusijos Respublikos kompetentingos institucijos sutikimo, dėl teismų skirtingai išspręsto J. I. taikomos kardomosios priemonės klausimo. Tokie kasacinio skundo teiginiai paliktini nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų nagrinėjant kasacinę bylą pagal civilinio atsakovo kasacinį skundą.

Dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą

7. Kasatorė teigia, kad teismai neteisingai išnagrinėjo civilinį ieškinį byloje, nes Baltarusijos Respublikos bendrovė „TK“ nėra tinkama civilinė atsakovė byloje. Kasatorės nuomone, nukentėjusiesiems neturtinę žalą turi atlyginti žuvusiojo R. K. M. darbdavė UAB „R“, nes nagrinėdami civilinį ieškinį teismai turėjo taikyti Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 21 punkto, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 249 straipsnio nuostatas, o ne CK normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą.

7.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės teiginiai dėl civilinės atsakovės tinkamumo ir byloje taikytinų įstatymų sprendžiant neturtinės žalos atlyginimą yra neteisingi ir nepagrįsti, prieštarauja seniai suformuotai teismų praktikai baudžiamosiose bylose dėl žalos, kai ji padaroma didesnio pavojaus šaltinio, atlyginimo.

7.2. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam ar už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Taigi atsakyti už padarytą žalą baudžiamojoje byloje gali kaltinamasis ir (ar) už jo veiką materialiai atsakingi asmenys, kurie pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą (BPK 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis).

7.3. Transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą reglamentuoja specialios CK 6.270 straipsnio normos. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra be kaltės (griežtoji).

7.4. CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovė pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra juridinis ar fizinis asmuo. Atsakingą už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, įstatymas numato šaltinio valdytoją. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19/2007">2K-19/2007</a>). Tokiais atvejais už padarytą žalą atsako didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (darbdavys).

7.5. Byloje teismai nustatė, kad 2010 m. vasario 24 d., apie 21.10 val., Kaune, Ateities plento ir Taikos prospekto sankryžoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė nuteistojo J. I. ir žuvusiojo R. K. M. vairuojamos transporto priemonės, įvykio vietoje R. K. M. dėl jam padarytų sužalojimų mirė. Eismo įvykio kaltininku teismai pripažino nuteistąjį J. I., kuris neatsargų nusikaltimą padarė vairuodamas civilinei atsakovei priklausantį vilkiką su puspriekabe ir atlikdamas savo darbo funkcijas. Taigi teismai nustatė visas būtinas sąlygas civilinei atsakomybei pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį atsirasti: 1) didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą; 2) žalos padarymą; 3) priežastinį ryšį tarp veiklos ir atsiradusios žalos. Esant visoms sąlygoms civilinei atsakomybei atsirasti, padarytą žalą turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jį atsakingi tretieji asmenys.

7.6 Byloje teismai taip pat nustatė, kad civilinė atsakovė buvo sudariusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su Baltarusijos Respublikos draudimo bendrove „Belgosstrach“, kurios atstovas dėl žalų sureguliavimo Lietuvos Respublikoje buvo UAB DK „PZU Lietuva“. Pagal eismo įvykio metu galiojusias Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo redakcija) nuostatas privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, dėl neturtinės žalos buvo nustatyta 2500 Eur, tokio dydžio išmoką draudiko atstovas UAB DK „PZU Lietuva“ ir išmokėjo nukentėjusiosioms. Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikaltimu padaryta neturtinė žala nukentėjusiosioms D. M., A. M., E. M., J. M. ir B. M. yra didesnė, nei atlygino draudikas, ir kiekvienai nukentėjusiajai iš civilinės atsakovės Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ priteisė po 25 000 Lt (t. y. po 7 240,50 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas civilinės atsakovės skundą, taip pat nurodė, kad neturtinė žala nukentėjusiosioms pagrįstai priteista iš civilinės atsakovės.

7.7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje teisingai taikė CK 6.254 ir 6.270 straipsnių nuostatas ir padarė išvadas, kad, esant visoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, neturtinę žalą, kuri viršijo draudimo sumą, turi atlyginti nuteistojo J. I. darbdavė – Baltarusijos Respublikos bendrovė „TK“. Kasatorė kasaciniame skunde neteisingai aiškina, jos nuomone, byloje taikytinų įstatymų nuostatų prasmę ir taikymo atvejus, nes, pavyzdžiui, pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą neturtinė žala nėra atlyginama, šis įstatymas reglamentuoja žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga netekus darbo užmokesčio ar jo dalies.

7.8. Taigi pagal byloje paduoto kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija nenustatė pagrindo naikinti ar keisti teismų sprendimų dalis dėl civilinės atsakovės tinkamumo (BPK 369 straipsnis).

Dėl nukentėjusiosioms priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžių

8. Civilinės atsakovės atstovės kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį, nes visiškai neįvertino civilinės atsakovės turtinės padėties, o priteistos 125 000 Lt (36 202,50 Eur) neturtinės žalos dydis viršija bendrovės metines apyvartines lėšas ir lems įmonės bankrotą. Pasak kasatorės, teismai turėjo taikyti proporcingumo principą, ne tik vertinti nukentėjusiosioms padarytą neturtinę žalą, bet ir atsižvelgti į civilinės atsakovės turtinę padėtį bei įvertinti jo galimybes toliau vystyti verslą. Šie skundo teiginiai nepagrįsti.

8.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-408/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-408/2008">2K-408/2008</a>, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012, 2K-473/2013, 2K-7-788/2016 ir kt.).

8.2. Minėta, kad byloje pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius ir nukentėjusiosioms D. M., A. M., E. M., J. M. ir B. M. priteisė po 25 000 litų (t. y. po 7 240,50 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais dėl nukentėjusiosioms priteistų sumų neturtinei žalai atlyginti, teismai tinkamai įvertino šiuo nusikaltimu nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą ir nenukrypo nuo galiojančios teismų praktikos. Šioje byloje nukentėjusiomis pripažintos žuvusiojo žmona, trys pilnametės dukterys ir motina. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30 000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4344,30 Eur iki 31 298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) ir nuo 2896,20 Eur iki 26 065 Eur (tėvui / motinai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-196/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-196/2009">2K-196/2009</a>, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86-699/2017, 2K-143-696/2017). Priteistinos sumos priklauso nuo CK 6.250 straipsnyje išvardytų kriterijų, taip pat nuo pripažintų nukentėjusiaisiais asmenų kiekio, jų santykio su nukentėjusiuoju. Nustatydamas priteistinos žalos dydžius, teismas vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismų sprendimais iš civilinės atsakovės Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ priteista penkioms nukentėjusiosioms iš viso 36 202,50 Eur neturtinė žala. Kiekvienai nukentėjusiajai priteista suma (7 240,50 Eur) artimesnė minimalioms priteisiamoms sumoms, o bendra priteista suma neturtinei žalai dėl eismo įvykio dalyvio mirties nežymiai viršija teismų praktikoje priteisiamą vienam nukentėjusiajam maksimalų dydį. Nors kasatorė nurodo, kad teismai nevertino civilinės atsakovės turtinės padėties, teisėjų kolegija laiko, kad teismai tinkamai įvertino CK 6.250 straipsnyje nustatytus kriterijus, lemiančius neturtinės žalos atlyginimą, ir tinkamai pritaikė įstatymą, nenukrypo nuo teismų praktikos ir nėra pagrindo keisti šis teismų sprendimų dalis. Taip pat, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad priteistos sumos prieštarauja proporcingumo principui, nes teismo nustatytas padarytos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu tiek lygiateisiškumo bei proporcingumo principus, tiek ir kitus įstatyme nustatytus tokios žalos nustatymo kriterijus.

Dėl kitų kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė civilinės atsakovės atstovės prašymą paskirti ekspertizę byloje, taip pažeidė BPK 208 straipsnio nuostatas, dėl to neišsamiai patikrino pirmosios instancijos nuosprendį ir neišsamiai ištyrė įrodymus, nes rėmėsi neišsamia specialisto išvada.

9.1. Pažymėtina, kad, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą vadovaudamasi BPK 438 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs nuteistojo, kuris nedalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, skundą, privalo pakartotinai atlikti tuos pirmosios instancijos teisme atliktus įrodymų tyrimo veiksmus, kurių metu nagrinėtais įrodymais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, jei nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su tų įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai apklausė liudytojus Š. M., A. M., R. G., K. K., V. S., S. A., ekspertą M. M.. Po liudytojų ir eksperto apklausų civilinės atsakovės atstovė pateikė teisėjų kolegijai prašymą skirti automobilių techninę ekspertizę eismo įvykio mechanizmui nustatyti, nes byloje gauta naujų duomenų, kurie specialisto išvadoje nebuvo vertinami.

9.2. Pagal BPK 270 straipsnį teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių pateiktus prašymus, išsiaiškinti, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, ir dėl jų priimti nutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinės atsakovės atstovės prašymą skirti autotechninę ekspertizę, baudžiamojo proceso normų nepažeidė – prašymą apsvarstė išklausęs kitų proceso dalyvių nuomones ir jį atmetė rašytine teismo nutartimi, nurodydamas, kad iš byloje apklausto eksperto paaiškinimų matyti, jog, net ir pasikeitus tachografo duomenims dėl vilkiko greičio, jis negalės nustatyti, kuriam šviesoforo signalui degant į sankryžą įvažiavo automobiliai, kuriuo momentu ir vietoje jie susidūrė, kokia eismo įvykio kilimo pagrindinė priežastis (t. 7, b. l. 113–114).

9.3. BPK 208 straipsnyje nurodyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios. Tai reiškia, kad ekspertizė yra skiriama tada, kai jos išvados reikalingos išsamiai ir nešališkai bylos aplinkybėms ištirti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu byloje buvo gauta specialisto išvada, kurioje nurodytas tik tikėtinas eismo įvykio mechanizmas ir pasakyta, jog dėl objektyvių duomenų trūkumo negalima spręsti, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančią specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimus, gretino su kitais įrodymais ir nustatė, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo tai, kad nuteistasis įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuota nutartimi atmesdamas civilinės atsakovės atstovės prašymą skirti autotechninę ekspertizę, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ar darydamas išvadas rėmėsi netinkamu įrodymų šaltiniu..

9.4. Kasaciniame skunde kasatorė taip pat nurodo, kad teismai iš esmės pažeidė BPK nuostatas, nes netinkamai informuodavo civilinę atsakovę apie teismo posėdžius. Pasak kasatorės, civilinė atsakovė apie teismo posėdžius turėjo būti informuojama per kompetentingas Baltarusijos Respublikos institucijas, vadovaujantis tarpvalstybine Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tik vieną kartą informavo civilinę atsakovę apie teismo posėdį, o į kitus nebuvo gauta teismo šaukimų, todėl buvo pažeista civilinės atsakovės teisė dalyvauti procese ir užduoti klausimus bylos dalyviams. Su šiais kasacinio skundo teiginiais nesutiktina.

9.5. Nagrinėjimo teisme dalyviai į teisiamąjį posėdį yra iškviečiami šaukimu (BPK 236 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimas teisme vyksta dalyvaujant teismo iškviestiems prokurorui, nukentėjusiajam ir jo atstovui, kaltinamajam, atstovui pagal įstatymą ir gynėjui, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui bei jų atstovams (BPK 245 straipsnio 1 dalis). Civilinio atsakovo ar jo atstovo neatvykimas nesustabdo civilinio ieškinio nagrinėjimo (BPK 252 straipsnio 3 dalis).

9.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas nutarimas Baltarusijos Respublikos bendrovę „TK“ įtraukti civiline atsakove ir laikinai apriboti nuosavybės teises į turtą – vilkiką ir puspriekabę (t. 1, b. l. 104, 106). Pagal teisinės pagalbos prašymą Baltarusijos Respublikos atitinkamos teisėsaugos institucijos įteikė bendrovei „TK“ procesinius nutarimus ir atliko kitus veiksmus (t. 1, b. l. 108–110). Po dokumentų įteikimo 2010 m. rugpjūčio 26 d. byloje advokato padėjėjas J. K. pateikė orderį dėl bendrovės atstovavimo ir prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 1, b. l. 114–131, 132, 133, 134). Taigi matyti, kad byloje civilinė atsakovė jau ikiteisminio tyrimo metu turėjo atstovą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme civilinei atsakovei atstovavo ir advokatas J. K.. Bylos nagrinėjimo teisme metu Generalinė prokuratūra kreipėsi teisinės pagalbos į Baltarusijos Respublikos atitinkamas teisėsaugos institucijas su prašymu įteikti bendrovei „TK“ civilinius ieškinius, teismo šaukimą į 2011 m. liepos 5 d. posėdį, išaiškinti teisę susipažinti su byla ir dalyvauti procese. Šis teisinės pagalbos prašymas buvo įvykdytas (t. 3, b. l. 68–69, 73). Kitas teismo šaukimas į 2013 m. lapkričio 20 d. posėdį civilinei atsakovei pagal teisinės pagalbos sutartį buvo įteiktas (t. 4, b. l. 8). Pastebėtina, kad byla iš esmės ir buvo pradėta nagrinėti pirmosios instancijos teisme 2013 m. lapkričio 20 d., šiame posėdyje civilinė atsakovė nedalyvavo, jai atstovavo atstovas advokato padėjėjas J. K.. Į kitus teismo posėdžius civilinė atsakovė nebuvo kviečiama, jai atstovavo minėti atstovai. Apeliacinės instancijos teisme apie teismo posėdžius civilinė atsakovė buvo informuojama ir registruotais teismo šaukimais ir pagal teisinės pagalbos prašymą, jai atstovavo advokatė V. Kisielienė. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus faktus, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios ar apeliacinės instancijų teismai pažeidė baudžiamojo proceso nuostatas dėl civilinės atsakovės informavimo apie teismų posėdžius ar suvaržė jos teisę dalyvauti procese. Pažymėtina, kad dalyvauti teisme nagrinėjant bylą yra civilinio atsakovo teisė, o ne pareiga (BPK 110 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktai, 111 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju byloje duomenų apie tai, kad civilinė atsakovė būtų išreiškusi pageidavimą dalyvauti teismo posėdžiuose, nėra.

9.7. Be to, nesutiktina su kasatorės argumentais, kad visais atvejais apie bylos nagrinėjimą proceso dalyvis, kuris yra Baltarusijos Respublikoje reziduojantis juridinis asmuo, turi būti informuojamas pagal teisinės pagalbos sutartį atitinkamų Baltarusijos Respublikos institucijų. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose numatytas teisinės pagalbos suteikimas dėl dokumentų įteikimo baudžiamosiose bylose yra kaip garantija užtikrinti, kad vienos šalies siunčiamas dokumentas – šiuo atveju teismo šaukimas – bus įteiktas kitos šalies kompetentingos institucijos tinkamam adresatui. Minėta sutartis nenumato, kad teismo šaukimas vienoje iš susitarusių šalių teritorijoje gyvenantiems fiziniams ar reziduojantiems juridiniams asmenims, kviečiamiems į teismo posėdį kitose šalyje, turi būti įteikiami tik atitinkamų sutarties šalies institucijų.

10. Atsižvelgusi į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė įstatymus, esminių baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų pažeidimų nepadarė, todėl, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti civilinės atsakovės Baltarusijos Respublikos bendrovės „TK“ atstovės advokatės Vidos Kisielienės kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė

Artūras Pažarskis