R. T. pagal BK 182 str., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-208-976/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00752-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4.1;

2.1.7.4.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistųjų V. M. (V. M.) ir A. Š. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu nuteisti:

R. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas);

V. M. – pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas);

A. Š. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

R. T. dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, V. M. ir A. Š. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Priteista iš V. M. ir R. T. solidariai „I.“ filialui 1534,99 Eur, Kauno teritorinei ligonių kasai 1234,48 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriui 5592,33 Eur; iš A. Š. ir R. T. solidariai Kauno teritorinei ligonių kasai 958,12 Eur, VSDFV Kauno skyriui 1359,74 Eur. Priteista iš V. M., A. Š., R. T. solidariai „I.“ filialui 847 Eur atstovavimo išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutartimi nuteistųjų V. M., A. Š. ir nuteistojo R. T. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

Pakeista Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš V. M. ir R. T. 1234,48 Eur bei solidariai iš A. Š. ir R. T. 958,12 Eur. P. K. teritorinei ligonių kasai teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria VSDFV Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš A. Š. ir R. T. 1359,74 Eur bei solidariai iš V. M. ir R. T. 5592,33 Eur. VSDFV Kauno skyriaus ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybė, kad R. T. naudota V. M. išduota mokėjimo kortelė įgyta neteisėtai.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Priteista draudimo kompanijai „I.“ iš nuteistųjų V. M. ir R. T. lygiomis dalimis 250 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. V. M. ir R. T. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, padarė sukčiavimą: V. M. ir R. T. iš anksto susitarus ir veikiant bendrininkų grupe, turint išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – iš draudimo bendrovės „I.“ neteisėtai gauti draudimo išmoką už tariamai V. M. patirtą traumą ir nedarbingumo netekimą, 2011 m. kovo 24 d. V. M. sudarė su draudimo bendrove „I.“ draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, serija NAA Nr. 00013538. R. T. nuo 2011 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 2 d. sumokėjo 101,37 Eur (350 Lt) draudimo įmoką ir 2011 m. gegužės 16 d. nurodė V. M. pateikti gydytojams melagingą pranešimą, kad patyrė galvos traumą buityje, ir nuvežė jį į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikas (toliau – LSMUL KK), kur, vykdydamas išankstinį susitarimą, V. M., žinodamas, kad nepatyrė galvos traumos, pateikė gydytojams melagingus aiškinimus, jog patyrė galvos traumą. V. M. nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 23 d. buvo gydomas Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje; jam skirtas ir taikytas reabilitacinis gydymas nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. birželio 17 d. AB Birštono sanatorijoje „Versmė“. Toliau vykdydamas išankstinį susitarimą, V. M. 2011 m. birželio 17 d. draudimo bendrovės „I.“ Kauno filialui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), pateikė melagingą pranešimą apie sveikatos sutrikimą, nurodydamas melagingą informaciją, kad 2011 m. gegužės 16 d. namuose, dažydamas lubas, nukrito nuo kopėčių, sumušė galvą ir, pasak namiškių, apie 15 min. buvo be sąmonės. R. T. savo ir V. M. naudai, panaudodamas AB „Swedbank“ V. M. išduotą elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), gavo V. M. vardu pervestas į V. M. nurodytą AB „Swedbank“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo išmokas: 2011 m. birželio 21 d. už patirtą traumą 521,32 Eur (1800 Lt), o 2012 m. birželio 13 d. už nedarbingumo netekimą 1013,67 Eur (3500 Lt). Taip V. M. ir R. T. padarė draudimo bendrovei „I.“ iš viso 1534,99 Eur (5300 Lt) turtinę žalą.

2. A. Š. ir R. T. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pasikėsino padaryti sukčiavimą: A. Š., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su R. T., abiem turint išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – iš draudimo bendrovės „I.“ neteisėtai gauti draudimo išmoką už tariamai jo patirtą traumą ir nedarbingumo netekimą, 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarė su draudimo bendrove „I.“ draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, serija NAA Nr. 00015511, nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. R. T. sumokėjo 129,75 Eur (448 Lt) draudimo įmoką ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. nurodė A. Š. pateikti gydytojams melagingą pranešimą, kad patyrė galvos traumą buityje. R. T. nuvežė A. Š. į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikas, kur A. Š., vykdydamas išankstinį susitarimą, žinodamas, kad nepatyrė galvos traumos, pateikė gydytojams melagingus aiškinimus, jog patyrė galvos traumą. A. Š. nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo gydomas Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje; jam skirtas ir taikytas reabilitacinis gydymas nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. AB Druskininkų sanatorijoje „Eglė“. Toliau vykdydamas išankstinį susitarimą, A. Š. 2012 m. rugsėjo 28 d. pateikė draudimo bendrovės „I.“ Kauno filialui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), melagingą pranešimą apie sveikatos sutrikimą, nurodydamas melagingą informaciją, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d., taisydamas šviestuvą, nukrito nuo kopėčių ir susitrenkė galvą. Taip A. Š. ir R. T. pasikėsino apgaule savo naudai užvaldyti svetimą, draudimo bendrovei „I.“ priklausantį, 4344,30 Eur (15 000 Lt) vertės turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes draudimo bendrovė pinigų neišmokėjo.

3. Nuteistojo R. T. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo R. T. gynėjo apeliacinis skundas, ir dėl tos dalies perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos įrodymų visumos, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo R. T. gynėjo apeliaciniame skunde, neišnagrinėjo apelianto skundo argumentų dėl specialistų išvadų pagrįstumo, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, atsisakė paskirti teismo deontologinę medicinos ekspertizę, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3.2. Pasak kasatoriaus, byloje esančių deontologinių specialistų išvadų vertinimas lėmė apkaltinamojo nuosprendžio ir jį palikusios galioti apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą. Kasatorius cituoja deontologines specialistų išvadas Nr. DG 98/14(03) (dėl V. M.) bei DG 86/14(03) (dėl A. Š.), kuriomis buvo nepatvirtintos VšĮ Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje V. M. ir A. Š. nustatytos diagnozės (dėl įvykių metu jų patirtų traumų), ir teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0120/15 (duotą gydytojo P. Petreikio), kuria patvirtinta, jog V. M. ir A. Š. patyrė traumas. Pasak kasatoriaus, esant deontologines specialistų išvadas paneigiančioms eksperto P. Petreikio išvadoms, buvo pagrindas paskirti teismo medicinos ekspertizę. Be to, apeliacinės instancijos teismas šališkai ir ydingai vertino teismo medicinos eksperto P. Petreikio išvadas, neįvertino šio eksperto parodymų, kad jis, prieš duodamas išvadas, susipažino su V. M. ir A. Š. medicinine dokumentacija (kuri yra lemiama duodant išsamią ir nešališką eksperto išvadą). Šis teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus, nes vienus įrodymus suabsoliutino, o kitus ignoravo.

3.3. Kasatorius teigia, kad deontologinės specialistų išvados, vertinant jas visų byloje surinktų medicininių duomenų (ir eksperto D. Vitkaus apylinkės teisme duotų paaiškinimų, kurie pateikiami kasaciniame skunde) kontekste, savo esme yra spėjamojo pobūdžio. Išvadoje dėl A. Š. vartojamos tokios sąvokos: „dėl galimai 2012-08-21 patirtos traumos“, „diagnozė nepagrįsta objektyviais duomenimis ir nustatyta, remiantis abejotinais papildomų tyrimų rezultatais“, „atlikus stuburo radiologinį tyrimą, juosmens I slankstelio skersinės ataugos lūžimas tik įtartas, bet nepatvirtintas“, „abejotini 2012-08-24 atliktos juosmeninės punkcijos ir likvoro tyrimo rezultatai“, „iš esmės darbingumo lygis ir netektas darbingumas nustatyti remiantis NDNT pateiktais medicininiais dokumentais, todėl diagnozės: centrinės nervų sistemos sužalojimo padariniai bei stuburo lūžimo padariniai yra nepagrįstos“; be to, konstatuota, kad „VšĮ Kauno klinikų galvos smegenų traumų skyriuje nuo 2012-08-21 iki 2012-08-28 A. Š. taikytas gydymas ir gydymo trukmė adekvati nustatytai diagnozei“. Pasak kasatoriaus, ir dėl V. M. duota deontologinė specialistų išvada nėra kategoriška (pvz., teigiama: „dėl galimai 2011-05-16 patirtos traumos“).

3.4. Kasatorius nurodo ir tai, kad deontologinės specialistų išvados duotos ekspertams viršijus jų kompetencijos ribas. Teismo posėdyje ekspertas D. Vitkus pripažino, kad rėmėsi ir ne medicininio pobūdžio bylos duomenimis, turėjusiais įtakos galutinėms išvadoms: „buvo visa byla pateikta“, „mes neradome remonto aplinkybes patvirtinančių duomenų“, „nei sąskaitų, nei čekių“, „jokių įrodymų tai patvirtinančių nebuvo“, „dokumentuose yra kitu tušinuku ir kitu raštu įrašytų duomenų, kurie taip pat kelia abejonių“; nors ekspertas teigė, kad „buto remontas į mūsų tyrimą neįeina“, tačiau konstatavo, jog „tai 50 proc. analizės“. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės rodo eksperto D. Vitkaus šališkumą, o toks ekspertinis tyrimas neatitinka Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies, 11, 13, 22 straipsnių, BPK nuostatų, reikalaujančių nešališkai vertinti tiriamas aplinkybes. Be to, ekspertas D. Vitkus nematė kompiuterinės analizės vaizdų, netyrė rentgenogramų (tai jis pats patvirtino), nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė V. M. ir A. Š. medicininėje dokumentacijoje esančius įrašus (įrašytus kitu šratinuku ir raštu), dėl to negalima laikyti, kad atlikti tyrimai ir duotos išvados yra išsamūs.

3.5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų dėl deontologinių specialistų išvadų pagrįstumo, nes „vienintelis apeliacinėje nutartyje pateiktas motyvas, jog eksperto D. Vitkaus išvados ir parodymai esą atitinka V. M. ir A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes apie galvos traumų simuliavimą, šiuo atveju absoliučiai niekaip neišsprendė nurodytųjų konkrečių apelianto argumentų“. Be to, teismai nustatė, kad V. M. ir A. Š. sveikatos būklę, nedarbingumo priežastis ir laipsnį diagnozavo kvalifikuoti medikai, dėl to, pasak kasatoriaus, siekiant paneigti jų nustatytas diagnozes ir taikyto gydymo bei nustatyto neįgalumo pagrįstumą, nepakako pačių nuteistųjų prisipažinimo „simuliavus“ traumas ir jų kaimynų parodymų apie tai, remontavo ar neremontavo jie (t. y. nuteistieji) savo butus tuo metu, kai patyrė traumas. Būtent specialistų ir ekspertų išvados yra lemiamos nustatant svarbiausias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Todėl, esant kasatoriaus minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas privalėjo patenkinti nuteistojo R. T. gynėjo prašymą ir paskirti teismo medicinos ekspertizę, siekiant patikrinti deontologinių išvadų teisėtumą. To nepadarius buvo pažeistos BPK 1 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies nuostatos.

3.6. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teikė prioritetą V. M. ir A. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, daliai ir nevertino apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog jie ir ikiteisminio tyrimo metu neigė padarę nusikaltimą, davė nenuoseklius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir aplinkybių, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos A. Š., apklausto kaip specialusis liudytojas, teisės, nes jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Be to, teismas ignoravo apelianto A. Š. argumentus, kad prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nuo pat ryto buvo policijos pareigūnų žinioje, prieš jį policijos darbuotojai panaudojo psichologinę prievartą gąsdindami „pasodinti“ į tardymo izoliatorių, jam nebuvo sudaryta reali galimybė sudaryti susitarimą su advokatu, dėl to jis buvo priverstas save apkalbėti; dėl neteisėto spaudimo jis net susirgo depresija ir buvo gydytas psichiatrijos klinikoje (tai patvirtina pažyma). Apeliacinės instancijos teismas nevisiškai patikrino A. Š. apeliacinio skundo argumentus, nes neapklausė jam psichologinę pagalbą teikusių medikų. Apeliantas V. M. taip pat tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažinęs kaltu jis save ir R. T. apkalbėjo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai rėmėsi V. M. ir A. Š. „prisipažinimais“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad bet kokie žmogaus „prisipažinimai“, gauti nedalyvaujant advokatui, nesudaro pagrindo pagal juos tą žmogų nuteisti (pvz., EŽTT 2016 m. vasario 9 d. nutarimas byloje Šlyčkovas prieš Rusijos Federaciją (skundo Nr. 40852/05)).

3.7. Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvacija yra prieštaringa, dėl to yra pagrindas išvadai, jog nuteistojo R. T. gynėjo (taip pat ir kitų nuteistųjų) apeliacinis skundas išnagrinėtas nevisiškai. Neaiškūs apeliacinės nutarties argumentai, kad net tuo atveju, jeigu galvos sumušimai abiem nuteistiesiems (V. M. ir A. Š.) ir būtų diagnozuoti, tačiau nustačius, jog nebuvo įvykio, kurio metu jie galėjo būti padaryti (kritimo nuo kopėčių ar pan.), sužalojimai būtų vertinami kaip padaryti tyčia, arba nustačius, jog sužalojimai buvo padaryti iki draudimo sutarčių sudarymo, – abiem atvejais nebūtų pagrindo tai laikyti draudiminiu įvykiu.

4. Nuteistasis V. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir dėl tos dalies perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo nevisiškai, nepagrįstai netenkino gynybos prašymo paskirti teismo medicinos ekspertizę.

4.2. Pasak kasatoriaus, byloje esančios ekspertų išvados yra prieštaringos. Deontologinėje specialistų išvadoje Nr. DG 98/14(03) teigiama, kad dėl galimai 2011 m. gegužės 16 d. patirtos traumos VšĮ Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje V. M. nustatyta diagnozė: galvos smegenų trauminė liga (ūmus periodas, lengva forma), galvos smegenų sukrėtimas, galvos sumušimas; diagnozė nustatyta remiantis nusiskundimais ir anamneze, nepagrįsta objektyviais duomenimis, todėl atmestina; objektyvūs išoriniai galvos sužalojimai neužfiksuoti; Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos I teritorinis skyrius V. M. 2011 m. rugsėjo 27 d. nustatė 40 proc. darbingumo lygį ir 60 proc. netekto darbingumo; 2013 m. gegužės 25 d. jam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis ir 50 proc. netekto darbingumo; netektas darbingumas nustatytas dėl centrinės nervų sistemos sužalojimo padarinių (T90.5) ir kitų ligų; nustatyta darbingumo netekimo dalis dėl galvos smegenų traumos padarinių yra nepagrįsta.

4.3. Anot kasatoriaus, deontologinė specialistų išvada Nr. DG 98/14(03) nėra kategoriška, paremta spėjimais ir abejonėmis. Teismo posėdyje ekspertas D. Vitkus pripažino, kad prieš duodamas išvadą jis buvo paveiktas byloje surinktų kitų duomenų ir buvo įsitikinęs buvus „aferai“, kad „neradome remonto aplinkybes patvirtinančių duomenų“, „nei sąskaitų, nei čekių“, „jokių įrodymų tai patvirtinančių nebuvo“; kad „dokumentuose yra kitu tušinuku ir kitu raštu įrašytų duomenų, kurie taip pat kelia abejonių“. Taigi ekspertas D. Vitkus patvirtino, kad buto remonto (ir panašaus pobūdžio) klausimai į teismo medicinos ekspertų tyrimą neįeina, tačiau vis dėlto pripažino, jog tokie duomenys sudarė 50 proc. ekspertų „analizės“. Tokie eksperto argumentai reiškia akivaizdų teismo medicinos eksperto kompetencijos viršijimą ir jo šališkumą. Be to, deontologinis tyrimas buvo neišsamus, nes ekspertas D. Vitkus pripažino, kad nematė ir netyrė kompiuterinės tomografijos tyrimų vaizdų ir rentgenogramų.

4.4. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ir teismo ekspertas P. Petreikis davė išvadą, pagal kurią V. M. 2011 m. gegužės 16 d. patyrė galvos traumą, tai rodo anamnezės duomenys, neurologės gyd. R. B. konsultacija, kurios metu ji konstatavo galvos sumušimo žymes, skubios pagalbos skyriuje konstatuota ŠSD 114 k./min., AKS 180/126 mmHg, taip konstatuotas 1° abipusis horizontalus nistagmas bei pusiausvyros sutrikimai; 2011 m. gegužės 16 d. V. M. patirta galvos smegenų trauma lėmė darbingumo lygio sumažėjimą nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. kovo 26 d., tačiau jai įtakos turėjo ir gretutinės ligos, o vėlesnį darbingumo lygio pagrindinį sumažėjimą nulėmė galvos smegenų išeminė liga, vertebrobaziliarinės kraujotakos nepakankamumas ir ekstrakranialinių arterijų paroksizmas dėl galvos smegenų arterijų aterosklerozės ir dešinės vidinės miego arterijos okliuzijos. Apylinkės teismo posėdyje ekspertas P. Petreikis visiškai palaikė savo išvadą. Apeliacinės instancijos teismas šališkai ir neteisingai vertino šio eksperto išvadas, nurodydamas, kad apylinkės teismas pagrįstai jomis nesirėmė, nes ekspertas išvadas surašė, neturėdamas bylos medžiagos ir su ja nesusipažinęs. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neįvertino eksperto P. Petreikio parodymų, kad jis susipažino su V. M. medicinine dokumentacija (o būtent ji ir lemia išsamią ir nešališką eksperto išvadą), išdėstė prieštaringus motyvus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jo traumą diagnozavo, jį gydė, skyrė sanatorinį gydymą, nustatė neįgalumo laipsnį atskirų sričių specialistai. Nors BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo teisė atlikti įrodymų tyrimą, tačiau byloje esant prieštaringoms ekspertų išvadoms (deontologinei specialistų išvadai ir teismo medicinos konsultacinei specialisto išvadai) turėjo būti paskirta teismo medicinos ekspertizė tais pačiais jau tirtais klausimais. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, bylos išsamaus išnagrinėjimo principą (BPK 1 straipsnis).

4.5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių pažeidimų. Šis teismas nepagrįstai ir neteisėtai suteikė prioritetą kasatoriaus parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vienai daliai, nevertindamas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu neigė padaręs inkriminuotą nusikaltimą. Ikiteisminio tyrimo pradžioje, 2013 m. sausio 24 d. apklausiamas kaip specialusis liudytojas, jis papasakojo tyrėjai visas aplinkybes, t. y. kad patyrė galvos traumą, buvo gydomas, kad nei jis vienas, nei su kitais asmenimis nesukčiavo ir pan. Atitinkamus parodymus jis davė ir 2013 m. spalio 9 d. Vėliau, 2014 m., policijos darbuotojai jam darė didelį psichologinį poveikį, realiai grasino, kad jei jis nesutiks su jų siūloma „sukčiavimo“ versija, bus suimtas ir teks ilgai „sėdėti“. Tų aplinkybių verčiamas, 2014 m. birželio 2 d. duodamas parodymus, jis save ir R. T. apkalbėjo (kad nebuvo traumos, o jie sukčiavo). Dėl policijos pareigūnų neteisėto poveikio jis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, neturėdamas gynėjo (kurio pasisamdyti neturėjo lėšų), pakartojo „sukčiavimo“ versiją. Be to, pradžioje jam ir nedarė spaudimo (jis manė, kad įvyko nesusipratimas), o vėliau policijos pareigūnai paaiškino, jog jeigu jis ieškos advokatų, jie jam nieko nepadėsią ir vis tiek jis bus suimtas, o jeigu sutiks su jų siūloma versija – bus laisvas. Pabūgęs suėmimo, būdamas bejėgis, jis sutiko su policijos pareigūnų versija, todėl ir davė save ir R. T. apkaltinančius parodymus. Atsigavęs nuo šoko jis dar ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. vasario 12 d., dalyvaujant gynėjui, atšaukė savo prisipažinimą; nagrinėjant bylą teisme jis nuosekliai ginčijo kaltinimą. EŽTT yra išaiškinęs, kad bet kokie žmogaus „prisipažinimai“, gauti nedalyvaujant advokatui, nesudaro pagrindo tą žmogų nuteisti, pripažinti jį kaltu pagal tuos „prisipažinimus“ (pvz., EŽTT sprendimas byloje Šlyčkovas prieš Rusijos Federaciją).

4.6. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymus atskirai vieną nuo kito, nevertino kitų, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų, duomenų, prieštaraujančių kaltinimo versijai, neįvertino bylos įrodymų visumos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, apeliacinį skundą išnagrinėjo nevisiškai, nepagrįstai atsisakė paskirti teismo medicinos ekspertizę, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

5. Nuteistasis A. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir dėl tos dalies perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

5.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos įrodymų visumos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, apeliacinį skundą išnagrinėjo nevisiškai, nepagrįstai atsisakė paskirti teismo medicinos ekspertizę, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

5.2. Kasatorius teigia, kad byloje gautos ekspertų išvados yra prieštaringos. Deontologinėje specialistų išvadoje Nr. DG 86/14(03) teigiama, kad dėl galimai 2012 m. rugpjūčio 21 d. patirtos traumos VšĮ Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje A. Š. nustatyta diagnozė: galvos smegenų trauminė liga (ūmus periodas, lengva forma), galvos smegenų sukrėtimas, subarachnoidinis kraujavimas, juosmens I slankstelio kairės pusės skersinės ataugos lūžis, kūno sumušimai; diagnozė nepagrįsta objektyviais duomenimis ir nustatyta remiantis abejotinais papildomų tyrimų rezultatais: nebuvo išorinių sužalojimų, atlikus galvos smegenų kompiuterinį tomografinį tyrimą, nenustatyta subarachnoidinio kraujavimo požymių, atlikus stuburo radiologinį tyrimą, juosmens I slankstelio skersinės ataugos lūžimas tik įtartas, bet nepatvirtintas, abejotini 2012 m. rugpjūčio 24 d. atliktos juosmeninės punkcijos ir likvoro tyrimo rezultatai; VšĮ Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d. A. Š. taikytas gydymas ir gydymo trukmė adekvati nustatytai diagnozei; kadangi A. Š. diagnozė nepagrįsta objektyviais duomenimis, todėl LSMUL KK Galvos smegenų traumų skyriuje ir vėliau nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. jam taikytas reabilitacinis gydymas taip pat yra nepagrįstas. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – NDNT) Kauno I teritorinis skyrius A. Š. 2012 m. gruodžio 28 d. nustatė 55 proc. darbingumo lygį ir 45 proc. netekto darbingumo; pagrindinė diagnozė: T90.5 centrinės nervų sistemos sužalojimo padariniai, gretutinė diagnozė: G54.4 juosmens ir kryžmens nervų šaknelių ligos nekvalifikuojamos kitaip, G62.2 polineuropatija, kurią sukėlė toksinės medžiagos, T91.1 stuburo lūžimo padariniai; iš esmės darbingumo lygis ir netektas darbingumas nustatyti remiantis NDNT pateiktais medicininiais dokumentais, todėl diagnozės – centrinės nervų sistemos sužalojimo padariniai bei stuburo lūžimo padariniai – yra nepagrįstos ir NDNT buvo suklaidinta.

5.3. Teismo medicinos gydytojas, medicinos mokslų daktaras P. Petreikis, turintis medicinos praktikos licenciją, esantis Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše, patvirtino A. Š. traumą. Ekspertas P. Petreikis išvadoje Nr. 0120/15 nurodė, kad: 2012 m. rugpjūčio 21 d. A. Š. patyrė galvos smegenų traumą; tai rodo anamnezės duomenys, pakaušio skausmingumas, skubios pagalbos skyriuje konstatuota ŠSD 78 k./min., AKS 147/90 mmHg; nustatytas abipusis horizontalus nistagmas bei svyravimas Rombergo pozoje; nustatytas sprando rigidiškumas, meninginiai simptomai bei teigiamas Kernigo simptomas rodo subarachnoidinį pakraujavimą bei juosmeninės punkcijos metu nustatytas kraujas patikslina diagnozę; juosmens slankstelio skersinės ataugos trauma labai tikėtina, nes nurodė tos vietos sumušimą bei rentgenologiškai matoma prašviesėjimo linija L1 kairėje skersinėje ataugoje; minėtą sužalojimą patvirtintų arba paneigtų pakartotinė rentgenograma, nes jei buvo lūžis, tai matytųsi suaugęs lūžis ar kraštų sklerozė; 2012 m. rugpjūčio 21 d. A. Š. patirta galvos smegenų trauma turėjo įtakos darbingumo lygio sumažėjimui, nes pasireiškė astenovegetaciniam sindromui ar pokomociniam sindromui būdingi požymiai; tačiau juosmens slankstelio skersinės ataugos trauma neturėjo įtakos nedarbingumui, nes nebuvo nervo šaknelės pažeidimo simptomatikos. Apylinkės teismo posėdyje ekspertas P. Petreikis visiškai palaikė savo išvadą ir paaiškino, kad ją davė remdamasis medicininės dokumentacijos duomenimis. Pasak kasatoriaus, esant prieštaringoms ekspertų išvadoms, turėjo būti paskirta teismo medicinos ekspertizė tais pačiais klausimais, kuriuos ekspertai jau tyrė. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus, šališkai ir neteisingai, pateikdamas prieštaringus motyvus, vertino eksperto P. Petreikio išvadas, visai neįvertino eksperto paaiškinimų, kad jis susipažino su A. Š. medicinine dokumentacija (būtent pastaroji ir yra lemiama duodant išsamią ir nešališką eksperto išvadą).

5.4. Kasatoriaus manymu, deontologinė specialistų išvada Nr. DG 86/14(03) nėra kategoriška, joje vartojamos tokios sąvokos, kurios akivaizdžiai yra spėjamojo pobūdžio (pvz., „diagnozė nepagrįsta objektyviais duomenimis ir nustatyta remiantis abejotinais papildomų tyrimų rezultatais“; „atlikus stuburo radiologinį tyrimą, juosmens I slankstelio skersinės ataugos lūžimas tik įtartas, bet nepatvirtintas“; „abejotini 2012-08-24 atliktos juosmeninės punkcijos ir likvoro tyrimo rezultatai“; „iš esmės darbingumo lygis ir netektas darbingumas nustatyti remiantis NDNT pateiktais medicininiais dokumentais, todėl diagnozės: centrinės nervų sistemos sužalojimo padariniai bei stuburo lūžimo padariniai yra nepagrįstos“ ir pan.). Be to, išvadoje konstatuota, kad „VšĮ Kauno klinikų galvos smegenų traumų skyriuje nuo 2012-08-21 iki 2012-08-28 A. Š. taikytas gydymas ir gydymo trukmė adekvati nustatytai diagnozei“. Pasak kasatoriaus, kad šią išvadą duodami ekspertai rėmėsi spėjimais ir abejonėmis, matyti iš apylinkės teisme apklausto eksperto D. Vitkaus paaiškinimų (kurie cituojami). Be to, deontologinė specialistų išvada duota ekspertams viršijus jų kompetencijos ribas. Teismo posėdyje ekspertas D. Vitkus pripažino, kad prieš jam duodant išvadą jis buvo paveiktas byloje surinktų kitų duomenų ir buvo įsitikinęs buvus „aferai“, be to, parodė: „buvo visa byla pateikta“, „neradome remonto aplinkybes patvirtinančių duomenų“, „dokumentuose yra kitu tušinuku ir kitu raštu įrašytų duomenų, kurie taip pat kelia abejonių“. Ekspertas D. Vitkus patvirtino, kad buto remonto ir panašaus pobūdžio klausimai į teismo medicinos ekspertų tyrimą neįeina, tačiau vis dėlto pripažino, jog nagrinėjamu atveju tokie duomenys sudarė 50 proc. ekspertų „analizės“. Pasak kasatoriaus, tokie eksperto motyvai reiškia akivaizdų savo kompetencijos ribų viršijimą. Todėl deontologinis tyrimas neatitinka ir Teismo ekspertizės įstatyme išdėstytų teismo ekspertams keliamų nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, teisingumo ir tyrimo išsamumo principų. Be to, deontologinis tyrimas buvo neišsamus: ekspertas D. Vitkus pripažino, kad jis netyrė kompiuterinės tomografijos tyrimų vaizdų ir rentgenogramų. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, pažeidė BPK 1 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

5.5. Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ir esminių BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių pažeidimų, nes nepagrįstai suteikė prioritetą jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vienai daliai, nevertindamas jo parodymų prieštaringumo dar pačioje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu padarytų šiurkščių jo (A. Š.), kaip specialiojo liudytojo ir įtariamojo, teisių pažeidimų: jis, apklausinėjamas kaip specialusis liudytojas, ikiteisminio tyrimo teisėjo neteisėtai buvo įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, o prieš šią apklausą jis nuo pat ryto buvo policijos pareigūnų žinioje, prieš jį buvo naudojama psichologinė prievarta (gąsdino „pasodinti“), dėl to buvo priverstas save apkalbėti, nebuvo sudaryta reali galimybė sudaryti susitarimo su advokatu, teisme jam nebuvo paskirtas gynėjas, visų proceso subtilybių jis nežinojo, o vien jo „teisių“ perskaitymas negarantavo galimybės gintis, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tokia jo apklausa buvo teisėta. Be to, šis teismas, neapklausęs kasatoriui psichologinę pagalbą po minėto jo „prisipažinimo“ teikusių medikų, priešingai faktinei bylos medžiagai, nurodė, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl pareigūnų prievartos jis susirgo depresija. EŽTT yra išaiškinęs, kad bet kokie žmogaus „prisipažinimai“, gauti nedalyvaujant advokatui, nesudaro pagrindo tą žmogų nuteisti, pripažinti jį kaltu pagal tokius „prisipažinimus“ (EŽTT sprendimas byloje Šlyčkovas prieš Rusijos Federaciją).

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į nuteistojo R. T. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistųjų V. M. ir A. Š. kasacinius skundus prašo juos atmesti.

6.1. Prokuroras pateikia bendrą šių kasacinių skundų, kuriuose išdėstyti iš esmės tapatūs argumentai, vertinimą ir nurodo, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6.2. Kasacinės instancijos teismas baudžiamąsias bylas nagrinėja teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl, vadovaujantis BPK 369, 371 straipsnių nuostatomis, kasatoriaus argumentai, kad teismai neteisingai nustatė svarbias bylos aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus, padarė neteisingas išvadas dėl byloje spręstinų klausimų, kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tuo atveju, jei kasatorius argumentuotai nurodo, jog teismai, nustatydami bylos aplinkybes, vertindami įrodymus, darydami išvadas, padarė konkrečius, esminius BPK pažeidimus. Šioje kasacinėje byloje nenagrinėtinomis pripažintinos kasacinių skundų dalys, kuriose nesutinkama su teismų sprendimuose nurodytais motyvais ir išvadomis dėl liudytojų, pačių nuteistųjų pirminių parodymų, deontologinių tyrimų išvadų ir kitų įrodymų vertinimo, nes, prokuroro manymu, jose, be abstrakčių teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas minėtus klausimus išsprendė neteisingai, kasaciniai pagrindai (esminiai BPK pažeidimai, suvaržę kaltinamojo teises ar sukliudę teismui teisingai išspręsti bylą) nėra nurodyti.

6.3. Atsiliepime taip pat teigiama, kad nors nuteistieji V. M., A. Š. ir R. T. neigė savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau jų kaltė pagrįsta teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, kurie nuosekliai išdėstyti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o šio teismo išvadas motyvuotai pagrindė ir apeliacinės instancijos teismas. Nors apylinkės teisme nuteistieji neigė savo kaltę, tačiau teismai, vertindami jų parodymus, juos gretino su ankstesniais jų duotais parodymais ir kitais įrodymais (liudytojų N. M., A. B. parodymais, deontologine specialistų išvada, ją pateikusio teismo medicinos eksperto D. Vitkaus paaiškinimais) ir padarė pagrįstas išvadas dėl įrodymų pakankamumo jų kaltei pagrįsti. Remiantis teismų sprendimuose atlikta įrodymų analize, laikytina, kad nuteistųjų kaltės neigimas yra jų pasirinkta gynybinė pozicija, nes būtent pirminiai jų parodymai patvirtino V. M. ir A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes apie galvos traumų simuliavimą. V. M. ir A. Š. parodė, kad nusikaltimų iniciatorius buvo R. T., nes jis turėjo patirties gaunant draudimo išmokas, pats visur dalyvavo, pamokė juos, ką reikia sakyti, nuvežė į gydymo įstaigą, parinko dieną, kad budėtų tas pats gydytojas. Teismai teisingai nuteisė V. M. ir R. T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už svetimo turto įgijimą apgaule, o A. Š. ir R. T. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį už pasikėsinimą įgyti svetimą turtą apgaule.

6.4. Prokuroras nurodo, kad, priešingai, nei teigia kasatoriai, bylos medžiaga nesudaro prielaidų teigti, jog nagrinėjant bylą buvo padaryti BPK 20 straipsnio pažeidimai. Teismai tinkamai ištyrė bei patikrino tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, tiek ir vėliau gynybos pateiktus duomenis ir pagal jų visumą padarė įšvadas dėl visų esminių bylos aplinkybių. Apylinkės teismas pakankamai ištyrė ir patikrino visų nuosprendyje išdėstytų įrodymų patikimumą, jų gavimo ir užfiksavimo teisėtumą, išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, pateikė motyvus, kodėl vadovavosi deontologine specialistų išvada ir kodėl atmetė kaip nepagrįstas teismo medicinos eksperto P. Petreikio išvadas bei nematė pagrindo skirti papildomus ekspertinius tyrimus šiuo klausimu. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis visiškai sutiko apeliacinės instancijos teismas. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai neignoravo gynybos pateiktų duomenų, priešingai, juos vertino visų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai pasisakė dėl įrodymų vertinimo.

6.5. Prokuroras taip pat nurodo, kad atmestini kasacinių skundų teiginiai dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatoriai, pateikdami savo įrodymų vertinimo interpretaciją, iš esmės skundžia teismų spendimų pagrįstumą, daugiausia pakartodami apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl jie atmetami, išsamiai ir argumentuotai aptarė kiekvieną juose nurodytą aplinkybę, pagrindė, kuriais bylos duomenimis remiasi.

7. Civilinio ieškovo „I.“ atstovas įgaliotas advokatas Tadas Dumbliauskas atsiliepimu į nuteistojo R. T. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistųjų V. M. ir A. Š. kasacinius skundus prašo juos atmesti ir priteisti patirtas 968 Eur bylinėjimosi išlaidas, susidariusias dėl atsiliepimo į kasacinius skundus surašymo.

7.1. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiami teismų sprendimai priimti, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, o kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo jų pakeisti ir (ar) panaikinti. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamųjų, liudytojų parodymai, ekspertų paaiškinimai, išvados bei kt. duomenys nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai yra išdėstyti. V. M., A. Š. ir R. T. gynybos versija, remiantis byloje ištirtais įrodymais, atmesta.

7.2. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad prieštaringus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui kasatoriai V. M. ir A. Š. davė esant dideliam psichologiniam poveikiui. Teismai rėmėsi parodymais, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, buvo ištirti bylos teisminio nagrinėjimo metu, jie buvo duoti dalyvaujant gynėjui, ir byloje nėra duomenų, kad jie buvo gauti, pažeidžiant BPK normų reikalavimus. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Cituodami tam tikras eksperto D. Vitkaus parodymų ištraukas, kasatoriai sąmoningai iškraipo eksperto išvadą ir be teisėto pagrindo siekia sudaryti įspūdį, kad ji nepatikima. Bylos nagrinėjimo metu ekspertas D. Vitkus absoliučiai apgynė savo išvadą, paaiškino mokslinius tyrimus, kuriais vadovavosi grįsdamas išvadas. Kasatorių nurodytos eksperto parodymų ištraukos nesudaro teisėto pagrindo laikyti išvadų nepatikimomis ar neteisėtomis. Eksperto išvados padarytos neviršijant kompetencijos.

7.3. Atsiliepime nesutinkama su kasatorių teiginiais, kad teismai nesiaiškino, konsultacinės išvados ar specialisto išvados duomenys yra patikimesni, bei nepakankamai motyvavo, kuria iš byloje esančių išvadų grindžiamos teismo išvados, ir pažymima, kad teismai pagrįstai atmetė kasatorių prašymą skirti pakartotinę ekspertizę, nes šie veiksmai netikslingi. Teismai, netenkindami tokio prašymo, nepažeidė BPK reikalavimų ir nesuvaržė kasatorių teisių, nes prašymus išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 270 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė kviesti ir apklausti liudytojus ar išreikalauti kitus įrodymus nėra absoliuti. Įvertinęs pateiktų prašymų pagrįstumą, reikšmę teismo nustatomoms įvykio aplinkybėms, prašymų tenkinimo ar netenkinimo klausimą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Be to, nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas patenkino didžiąją dalį gynybos prašymų. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos ištirtų įrodymų visuma.

8. Nuteistojo R. T. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistųjų V. M. ir A. Š. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

9. Visi kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos įrodymų visumos, vienus įrodymus suabsoliutino (deontologines specialistų išvadas, ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus V. M. ir A. Š. parodymus), o kitus (teismo medicinos konsultacinę išvadą) ignoravo, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, neišnagrinėjo argumentų dėl deontologinių specialistų išvadų pagrįstumo, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, esant deontologines specialistų išvadas paneigiančioms teismo eksperto P. Petreikio išvadoms, nepagrįstai nepaskyrė teismo deontologinės medicinos ekspertizės, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, bylos išsamaus išnagrinėjimo principą (BPK 1 straipsnis).

9.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl įrodymų visumos neįvertinimo, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti nuteistojo R. T. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus, nuteistųjų V. M. ir A. Š. apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai ir nenukrypstant nuo teismų praktikos yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, jame padarytų išvadų teisingumą, iš naujo įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis, kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai jų nepaneigia.

9.2. Vienas iš esminių kasacinių skundų (kaip ir apeliacinių) argumentų susijęs su deontologinių specialistų išvadų vertinimu. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad šios specialistų išvados yra spėjamojo pobūdžio, prieštaringos, neišsamios, nes ekspertas D. Vitkus nematė kompiuterinės analizės vaizdų, rentgenogramų, duotos specialistams viršijus jų kompetencijos ribas.

9.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-316-699/2015).

9.4. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė deontologinių specialistų išvadas, patikrino jas teisiamajame posėdyje, išklausant vieno iš jas surašiusių specialistų – teismo medicinos eksperto D. Vitkaus paaiškinimų, gretino jas su kitais byloje ištirtais įrodymais (ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais V. M. ir A. Š. parodymais, liudytojų N. M., A. B., R. K., A. K., D. P., S. M. parodymais), taip pat ir su konsultacinėmis teismo medicinos išvadomis, eksperto P. Petreikio, pateikusio dvi konsultacines teismo medicinos išvadas, paaiškinimais, duotais teisme, ir pagrįstai pripažino jas atitinkančiomis įrodymams keliamus reikalavimus.

9.5. Pažymėtina, kad deontologines specialistų išvadas pateikė specialistų komisija, susidedanti iš trijų turinčių ilgą darbo patirtį savo srities specialistų: teismo medicinos eksperto D. Vitkaus, turinčio aukščiausią kvalifikacinę kategoriją, didelį (41 metų) ekspertinio darbo stažą, kvalifikaciją atlikti deontologines ekspertizes, taip pat Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos klinikos vadovo docento dr. A. Gvazdaičio ir Neurochirurgijos skyriaus Nr. 1 vedėjo gyd. V. Grykšo.

9.6. Teismai vertino ir tai, kad šių specialistų išvadų tiriamojoje dalyje išsamiai nurodyti medicininių dokumentų duomenys, taip pat baudžiamosios bylos medžiagos duomenys, duotas tyrimo duomenų apibendrinimas bei galutinės išvados pateiktais užduotyje klausimais.

9.7. Ekspertas D. Vitkus davė išsamius paaiškinimus dėl atliktų deontologinių tyrimų, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, kategoriškai patvirtindamas, kad V. M. objektyvių išorinių galvos sužalojimų žymių, taip pat galūnių sužalojimų, nubrozdinimų, kraujosruvų, būdingų kritimui, neužfiksuota, atlikus tyrimą kompiuteriniu tomografu trauminės patologijos nenustatyta, kad jam nustatyta galvos smegenų išeminė liga, o ne trauma; kad A. Š. nustatyta diagnozė – galvos smegenų trauminė liga, galvos smegenų sukrėtimas, subarachnoidinis kraujavimas, juosmens slankstelio kairės pusės skersinės ataugos lūžis, kūno sumušimai – nepagrįsta objektyviais duomenimis, nustatyta remiantis abejotinais papildomų tyrimų rezultatais, nenustačius išorinių sužalojimų.

9.8. Kasaciniuose skunduose, grindžiant išvadų neišsamumą, nurodoma, kad specialistai patys netyrė kompiuterinės analizės vaizdų, rentgenogramų, tačiau teisme ekspertas nurodė, kad jie tyrė ir rėmėsi kompiuterinės tomografijos ir rentgenogramos aprašymais, pateiktais kvalifikuotų gydytojų (t. 4, b. l. 33–35).

9.9. Kasatoriai nurodo, kad specialistai, atlikę tyrimą, peržengė savo kompetenciją. Šie argumentai nepagrįsti. Skirtingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, specialistų išvadose yra nurodomi ir tiriami išimtinai medicininiai duomenys, iš baudžiamosios bylos duomenų nurodant tik pačių nuteistųjų V. M. ir A. Š. poziciją dėl jų traumų ir informacijos apie jų sveikatos būklę buvimo vietą (poliklinikose, ligoninėse). Iš tiesų, ekspertas D. Vitkus teisme, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, minėjo ir kitus bylos duomenis, kurie patvirtina arba nepatvirtina specialistų išvadas (pvz., kad tiriamiesiems nenustatyti ne tik galvos, tačiau ir kiti sužalojimai, būdingi griuvimui, pvz., nuo kopėčių). Tačiau, kaip matyti iš bylos, specialistų išvados yra grindžiamos tik duomenimis apie sveikatos būklę, teismai taip pat vertino specialistų išvadas, kurios buvo sveikatos būklės tyrimo rezultatas.

9.10. Kasaciniuose skunduose nurodomi argumentai dėl spėjamojo pobūdžio specialistų išvadų, taip pat yra nepagrįsti. Skunduose pateiktos ištraukos iš specialistų išvadų, vertinant jas ne atskirai, tačiau kartu su visu specialistų išvadų turiniu, neduoda pagrindo vertinti šias išvadas kaip spėjamo pobūdžio ar nepagrįstas. Kaip jau minėta pirmiau, specialistų išvados yra išsamios, atsakymai į užduotus klausimus suformuluoti remiantis tiriamoje dalyje išnagrinėtais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie iš skundų argumentų naudojami nekorektiškai. Štai skunde kritikuojamas specialistų išvadų teiginys apie kasatorių,,galimai patirtas traumas“. Tačiau, kaip matyti iš specialistų išvadų, jose būtent ir pagrindžiama, kad nors į gydymo įstaigą buvo kreiptasi dėl traumos, tačiau nustatytos kasatoriams diagnozės yra nepagrįstos, nes buvo remiamasi tik jų nusiskundimais ir anamneze, nepagrįsta objektyviais duomenimis, todėl atmestinos (toliau nurodant konkrečius tokias išvadas pagrindžiančius duomenis). Tas pats pasakytina ir apie argumentą, susijusį su nepatvirtintu juosmens I slankstelio skersinės ataugos lūžimu: faktas, kad lūžis buvo tik įtartas, o vėliau nepatvirtintas tyrimais, taip pat buvo nurodytas kaip patvirtinantis diagnozės nepagrįstumą.

9.11. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė ir dėl gynybos iniciatyva gautų teismo medicinos konsultacinių specialisto išvadų Nr. 0119/15 ir Nr. 0120/15, surašytų teismo medicinos gydytojo P. Petreikio, vertinimo.

9.12. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvių iniciatyva gauti dokumentai, kurie buvo surašyti panaudojant specialiąsias žinias, laikomi konsultacinėmis išvadomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDY1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-465/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-465/2010">2K-465/2010</a>, 2K-525/2010). Šios išvados yra kitos rūšies įrodymai nei BPK nustatyta tvarka gautos specialisto išvados ar ekspertizės aktai. Konsultacinės išvados turi būti tiriamos teismo posėdyje, tačiau remiantis vien tik tokiomis išvadomis paprastai negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gautų specialisto išvadų ar ekspertizės aktų įrodomoji reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016).

9.13. Nagrinėjamoje byloje gynybos iniciatyva gautos P. Petreikio išvados buvo tinkamai patikrintos teismų posėdžiuose. Kaip jau minėta, P. Petreikis buvo apklaustas kaip specialistas ir davė paaiškinimus teisme, kaip ir ekspertas D. Vitkus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismo medicinos specialistas P. Petreikis konsultacinėse išvadose nepakankamai aprašė V. M. ir A. Š. sveikatos duomenis, neturėdamas bylos medžiagos ir su ja nesusipažinęs, todėl šio specialisto išvadomis nėra pagrindo vadovautis.

9.14. Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose išdėstyti aiškūs ir pakankamai išsamūs argumentai dėl teismo medicinos specialistų išvadų ir konsultacinių išvadų vertinimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog byloje panaudojant ir vertinant specialiąsias žinias būtų padaryta esminių BPK pažeidimų.

9.15. Kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaskirdamas atlikti deontologinės teismo ekspertizės, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį.

9.16. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kitaip tariant, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–114/2008, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Būtinumo tenkinti prašymą skirti ekspertizę nėra, jei byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti esmines bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 317/2012).

9.17. Pagal teismų praktiką, jeigu tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados (ekspertizės akto) yra prieštaravimų, dėl šių prieštaravimų turi būti sprendžiama teismo posėdyje išklausant išvadas teikusių asmenų paaiškinimus, tiriant kitus įrodymus, prireikus pavedant specialistui pateikti naują išvadą ar skiriant naują ekspertizę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016).

9.18. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas sprendė klausimą dėl deontologinės teismo medicinos ekspertizės skyrimo. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas D. Vitkus davė paaiškinimus, atsakė į proceso dalyvių klausimus, be to, šias išvadas, kaip minėta, patvirtina kiti bylos įrodymai. Taigi, apklausęs ekspertą D. Vitkų, pirmosios instancijos teismas nusprendė atmesti prašymą skirti ekspertizę, nes teismui nekilo jokių abejonių dėl deontologinių specialistų išvadų išsamumo ar pagrįstumo (t. 4, b. l. 37). Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi taip pat atmetė nuteistojo R. T. gynėjo prašymą skirti medicinos ekspertizę, nurodydamas, kad prašyme V. M. ir A. Š. traumų buvimas preziumuojamas, o ekspertui keliamas klausimas dėl jų gydymo ir neįgalumo nustatymo (t. 4, b. l. 149– 150).

9.19. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialistų išvadas, įvertino tirtos medžiagos išsamumą, padarytų išvadų pagrįstumą, specialistų kompetenciją, todėl BPK reikalavimų nepažeidė. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad abiejų instancijų teismai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, atmesdami gynybos prašymą paskirti deontologinę teismo ekspertizę.

Dėl BPK 80, 82 straipsnio taikymo

10. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo teisėjų kaip specialiųjų liudytojų apklaustų V. M. ir A. Š. parodymais, nes prieš apklausas jiems buvo daromas neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų spaudimas prisipažinti.

10.1. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Iš Kauno apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 9 d. nutarimų apklausti asmenį kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (t. 2, b. l. 70–71, 138–139) matyti, kad V. M. ir A. Š. su šiais nutarimais buvo supažindinti pasirašytinai, jiems išaiškinta teisė apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, taip pat specialiojo liudytojo statuso ypatumai. V. M. 2014 m. birželio 4 d. ir A. Š. 2014 m. birželio 11 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamų jų apklausų metu apie prieš juos naudotus neteisėtus pareigūnų veiksmus nenurodė, duodami išsamius parodymus apie jiems žinomas įvykių aplinkybes, atsakydami į užduotus klausimus (t. 2, b. l. 77–80, 144–146).

10.2. Pažymėtina, kad kai vėliau ikiteisminio tyrimo metu V. M. buvo apklausiamas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, jis apie neteisėtų veiksmų prieš jį naudojimą taip pat nenurodė (t. 2, b. l. 86–87, 91–92), o apie tai parodė tik teisiamojo posėdžio metu. A. Š. tik 2015 m. sausio 21 d. apklausiamas kaip įtariamasis nurodė, kad jam darė spaudimą policijoje prisipažinti kaltu ir teisme jis bijojo pasakoti kitaip (t. 2, b. l. 152–153), tačiau į prokuratūrą dėl galimai prieš jį taikytų neteisėtų pareigūnų veiksmų iš karto po jų atlikimo jis nesikreipė.

10.3. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių kasatorių teiginius dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Todėl ir kasaciniuose skunduose daroma nuoroda į EŽTT sprendimą Shlychkov prieš Rusiją, kuriame nagrinėtoje situacijoje įtariamojo prisipažinimas buvo gautas neišaiškinus jam procesinių teisių ir po to, kai pareigūnai panaudojo prieš jį fizinį smurtą, yra nesusijusi su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia situacija, kuri buvo aptarta pirmiau šioje nutartyje.

10.4. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus V. M. ir A. Š. parodymus pirmosios instancijos teismas perskaitė, remdamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis. Taigi, teismai, grįsdami savo sprendimus ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nepadarė esminės įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidos. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui gali būti vertinami kaip įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-27/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-27/2014">2K-27/2014</a>).

10.5. Pažymėtina, kad nuteistojo R. T. gynėjo ir nuteistojo A. Š. kasacinių skundų argumentas, jog prieš ikiteisminio tyrimo teisėjos atliekamą A. Š. kaip specialiojo liudytojo apklausą jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, neatitinka bylos duomenų: ne A. Š., bet V. M., ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausiamas kaip specialusis liudytojas, buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BPK 235 straipsnį (t. 2, b. l. 76). Tačiau iš esmės apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apklausiamas kaip specialusis liudytojas, asmuo negalėjo būti perspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau atsakydamas į analogišką apeliacinių skundų argumentą, nurodė, kad minėta aplinkybė neduoda pagrindo šios apklausos metu gautų parodymų pripažinti niekiniais. Tokia išvada grindžiama tuo, kad tiek kasatorius V. M. 2014 m. birželio 2 d., tiek kasatorius A. Š. 2014 m. birželio 10 d. apklausiami pas tyrėją, kur jiems tinkamai buvo išaiškintos visos jų, kaip specialiųjų liudytojų, teisės, be kita ko, teisė sutikti arba nesutikti būti apklausiamam kaip liudytojas, taip pat apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, jie pasirašytai patvirtino, kad parodymai surašyti teisingai, davė tokius pačius parodymus, kaip ir vėliau ikiteisminio tyrimo teisėjui.

10.6. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, motyvuotai nurodė, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi ne A. Š. ir V. M. teisme duotais parodymais, o jų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kuriuose jie pripažino kaltę ir išsamiai apibūdino visas šio nusikaltimo padarymo kartu su R. T. aplinkybes.

11. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui, nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, patikrino, į visus esminius apeliantų argumentus atsakė.

Dėl civilinio ieškovo atstovo prašymo priteisti proceso išlaidas

12. Civilinio ieškovo „I.“ filialo įgaliotas atstovas advokatas T. Dumbliauskas prašo priteisti civiliniam ieškovui patirtas 968 Eur bylinėjimosi išlaidas, susidariusias dėl atsiliepimo į kasacinius skundus surašymo. Prie prašymo pridėti: PVM sąskaita faktūra DP17-328 ir mokėjimo nurodymas, patvirtinantis minėtos PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą.

12.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271/2010">2K-271/2010</a>, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014, 2K-153-696/2015, 2K-177-696/2015, 2K-143-696/2017). Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-272/2011">2K-272/2011</a>, 2K-605/2011, 2K-687/2012, 2K-152-303/2017).

12.2. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo R. T. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus ir nuteistųjų V. M. bei A. Š. kasaciniai skundai yra atmetami. Kasaciniuose skunduose buvo ginčijami ir klausimai, tiesiogiai veikiantys civilinio ieškovo interesus, todėl civilinis ieškovas kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą. Dėl to prašymas priteisti proceso išlaidas už atsiliepimo parengimą tenkintinas. Tačiau, atsižvelgiant į suteiktos paslaugos kasacinės instancijos teisme apimtį, kad advokatas T. Dumbliauskas dalyvavo procese abiejų instancijų teismuose ir bylos medžiaga jam buvo žinoma, prašoma priteisti proceso išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina.

13. Nenustačius BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmetami, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažįstami teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. T. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, nuteistųjų V. M. ir A. Š. kasacinius skundus.

Priteisti iš nuteistojo R. T., V. M. ir A. Š. civilinio ieškovo „I.“ filialo naudai 500 (penkis šimtus) Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas

Rima Ažubalytė