Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-424/2006

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.l6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Broniaus Pupkovo,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. P. prašė teismo priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 53 554,70 Lt žalos, susijusios su maitintojo netekimu, atlyginimą ir 70 560,04 Lt delspinigių (2004 m. gruodžio 31 d. paskaičiavimu) nuo 1999 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų neveikimo, atlyginimą; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1991 m. rugsėjo 27 d. jos sutuoktinis A. P. žuvo grįždamas iš komandiruotės namo. Ieškovės sutuoktinis dirbo Valstybinės melioracijos komplektavimo įmonėje, kuri, žuvus darbuotojui, buvo įpareigota mokėti ieškovės vaikams žalos atlyginimą. Reorganizavus ir privatizavus įmonę, visus įsipareigojimus perėmė UAB „Sautra“. UAB „Sautra“ mokamas žalos atlyginimas nuo 1993 m. tapo nereguliarus, todėl neišmokėtas žalos atlyginimas buvo išieškomas teismo antstolių kontoros prie Vilniaus rajono apylinkės teismo. 1999 m. birželio 1 d. UAB „Sautra“ buvo iškelta bankroto byla. 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovė buvo įtraukta į UAB „Sautra“ pirmos eilės kreditorių sąrašą su 53 554,70 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu. Kadangi bendrovė nevykdė veiklos nuo bankroto bylos iškėlimo, ieškovės kreditorinis įsiskolinimas nebuvo išmokėtas, ir 2002 m. liepos 17 d. buvo nuspręsta išregistruoti bendrovę iš įmonių rejestro kaip bankrutavusią. Pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 181 straipsnį žalos atlyginimo prievolę nuo 1999 m. birželio 1 d. perėmė valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, o nuo 2002 m. sausio 1 d. - VSDFV Vilniaus skyriaus, tačiau iki šiol ieškovei nėra sumokėtas 53 554,70 Lt žalos už maitintojo netekimą atlyginimo įsiskolinimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad UAB „Sautra“ bankroto byloje patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas lemia žalos atlyginimo fakto perėjimą valstybei, tačiau patvirtinta R. P. finansinio reikalavimo suma UAB „Sautra“ bankroto byloje negali turėti prejudicinės galios šiai bylai CPK 182 straipsnio prasme, nes šioje byloje ginčas vyksta tarp kitų šalių. Pagal Laikinąjį įstatymą, žalos atlyginimo prievolę iš įmonės perėmė valstybė ir tapo skolininke žalos atlyginimo prievolėje pagal įstatymą, o ne teisių ir pareigų perėmėja bankroto byloje. Skolininko vardu žalos atlyginimo mokėjimą iš pradžių vykdė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vėliau šią pareigą perėmė VSDFV Vilniaus skyrius. Teismo teigimu, žalos atlyginimą pagal įstatymą vykdantis asmuo privalo mokėti tokio dydžio žalos atlyginimą, koks turi būti mokamas tinkamai taikant konkretų įstatymą ar kitą teisės aktą dėl žalos atlyginimo dydžio nustatymo. Per didelio, t. y. pagal įstatymą nepriklausančio žalos atlyginimo, gavimas iš skolininko reikštų kreditoriaus praturtėjimą skolininko sąskaita. Dėl to skolininkas turi teisę bet kada patikrinti, ar tinkamai vykdo žalos atlyginimo prievolę, t. y. jis turi teisę perskaičiuoti mokamą žalos atlyginimą ir jį sumažinti, jei įsitikina, kad įstatymas buvo vykdomas netinkamai, arba nemokėti prašomos atlyginti sumos, jeigu įsitikina, kad žalos atlyginimas buvo neteisingai apskaičiuotas. Teismas konstatavo, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai vykdė žalos atlyginimo prievolę ir neprivalo perimti bei atlyginti tokią žalą, kuri buvo netinkamai paskaičiuota. VSDFV Vilniaus skyriaus žalos atlyginimo apskaičiavimas, kuriame nurodyta, kad žalos atlyginimo suma, kurią turėjo mokėti UAB „Sautra“ 1993 m. rugsėjo 1 d. - 1999 m. birželio 1 d. laikotarpiu, yra 23 598,12 Lt, o žalos atlyginimo suma, kurią UAB „Sautra“ išmokėjo ieškovei 1996 m. sausio 1 d. - 1999 m. birželio 1 d. laikotarpiu, yra 26 264,04 Lt. Teismo posėdžio metu ieškovė šio įrodymo neginčijo, todėl atsakovo nurodyta suma yra teisinga, ir ieškovei iš UAB „Sautra“ priklausantis žalos atlyginimas yra pilnai išmokėtas. Atitinkamai atmestinas reikalavimas priteisti delspinigius. Taip pat atmestinas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes jos atsiradimo pagrindams turi būti taikomos civilinės atsakomybės sąlygos, o šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu patvirtintos Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos (toliau – Tvarka) prasmę, valstybė, prisiimdama prievolę mokėti nukentėjusiesiems žalos atlyginimą, netampa tokį mokėjimą nutraukusios įmonės teisių ir pareigų perėmėja bankroto byloje, o žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią jo mokėjimas buvo nutrauktas. Atsakovas neprivalo perimti ir atlyginti tokią žalą, kuri buvo neteisingai paskaičiuota. Priešingu atveju, kolegijos nuomone, būtų pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti protingumo ir teisingumo principai. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo žalos atlyginimo apskaičiavimo neteisingumą. VSDFV Vilniaus skyrius, perėmęs žalos atlyginimo ieškovei mokėjimą iš Vilniaus miesto savivaldybės ir nustatęs, kad žala buvo apskaičiuota neteisingai, 2002 m. balandžio 22 d. sprendimu sumažino mokėtiną žalos atlyginimą; šio sprendimo ieškovė neskundė. Atsakovas po prievolės perėmimo tinkamai vykdo Laikinojo įstatymo nuostatas - reguliariai moka žalos atlyginimą, todėl apeliacinio skundo nuoroda į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatų pažeidimą nepagrįsta.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė R. P. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl CPK 182 straipsnio nuostatų taikymo. Vilniaus apygardos teismas 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 245-542/1999 patvirtino, kad bankrutuojančios UAB „Sautra“ žalos atlyginimo įsiskolinimo suma yra 15 690,89 Lt, delspinigių suma – 37 863,83 Lt, iš viso – 53 554,70 Lt. Valstybė dalyvavo bankroto byloje, tačiau valstybės atstovai keitėsi. Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius buvo informuotas apie UAB „Sautra“ įsiskolinimo dydį ieškovei, tačiau žalos atlyginimo įsiskolinimo dydžio neginčijo. Šio dydžio neginčijo ir savivaldybė. Ieškovė neprivalo ginčyti atsakovo sprendimo sumažinti jai toliau mokėtinos žalos dydį.

2. Dėl Laikinojo įstatymo 181 straipsnio taikymo. Pagal šią teisės normą valstybė turi pareigą perimti žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, taigi ir prievolę atlyginti žalos mokėjimo įsiskolinimą. Įstatymas nenumatė, kad valstybė perimą tik tos žalos dalies, kuri susidarė po prievolės perėmimo, mokėjimą. Ieškovės nuomone, valstybė, perėmusi minėtą prievolę, privalo atlyginti ieškovei visą žalą, kuri šiuo metu neatlyginta, o ne apsiriboti žalos dalimi, susidariusia po prievolės perėmimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2002). Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 181 straipsnio aktuali redakcija numato, kad valstybė turi perimti žalos atlyginimo mokėjimą ir tada, kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse iki jų privatizavimo, o UAB „Sautra“ - tai buvusi valstybinė melioracijos komplektavimo įmonė (Laikinojo įstatymo 7 straipsnio 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-877/2003). Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, atsakingi už žalos atlyginimą dėl nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo darbe, susirgimo profesine liga ar jo mirties, privalo atlyginti su darbo užmokesčio ar jo dalies netekimu susijusią žalą, apskaičiuotą šio įstatymo nustatyta tvarka. To paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiku neišmokėjus šios kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nustatyta tvarka ir dydžiais. Atlikdamas skaičiavimus atsakovas neatsižvelgė į šias nuostatas.

3. Bylą nagrinėję teismai netikrino atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktų žalos atlyginimo skaičiavimų pagrįstumo. Atsakovo pateikta skaičiavimų lentelė yra sudaryta neatsižvelgiant į tai, kad UAB „Sautra“ išmokas mokėjo nereguliariai ir skirtingomis dalimis, kad buvo įsiskolinusi. Laikinojo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad kompensacija mokama nukentėjusiajam ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną. Laiku neišmokėjus šios kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai. Atsakovo skaičiavimuose nėra atsižvelgta į tai, kad, apmokant įsiskolinimą, pirmiausia yra dengiami delspinigiai ir tik po to skola. Teismai dėl šių ieškovės pastabų skolos apskaičiavimo pagrįstumo klausimu nepasisakė.

4. Ieškovės nuomone, byla yra susijusi su nepilnamečiams vaikams padaryta žala (vaikų išlaikymu). Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio l dalyje nustatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios institucijos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Šiuo atveju teismas sprendime nepasisakė dėl vaiko interesų, nesiėmė reikiamos iniciatyvos prioritetinių vaiko interesų užtikrinimui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesiniu sprendimus, ir kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad pagal ieškovės kreipimosi į savivaldybę metu galiojančius teisės aktus, žalos atlyginimo prievolė pereidavo valstybei tik vienu atveju, kai įmonė, mokėjusi žalą, buvo likviduojama dėl bankroto, ir dėl lėšų stokos negalėjo tęsti žalos atlyginimo prievolės vykdymo. Dėl to, ieškovės teiginys, kad jos sutuoktinis žuvo dirbdamas valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, todėl šioje byloje turėtų būti taikomos Laikinojo įstatymo 181 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatos, yra nepagrįstas. Ieškovė tai pat nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2002, nes nurodytoje byloje yra nagrinėjamas žalos atlyginimo prievolės perėjimas valstybei ne įmonės bankroto atveju, o dėl įmonės privatizavimo. Laikinasis įstatymas ir Tvarka nustato, kad valstybė perima žalos atlyginimo mokėjimą tik tokiais atvejais, kai žalos atlyginimą mokėjo ar turėjo mokėti darbdavys, bet dėl Laikinojo įstatymo 181 straipsnyje įvardintų priežasčių įmonė šios prievolės toliau vykdyti nebegali. Remiantis Laikinojo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, valstybė, perėmusi žalos atlyginimo mokėjimą pagal Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, pradeda mokėti žalos atlyginimą nuo tos datos, nuo kurios jis buvo nutrauktas. Vyriausybės 2001 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1628 buvo nustatyta, kad žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei, ir ją vykdo VSDFV teritoriniai skyriai. Teismai konstatavo, kad tokiu atveju žalos atlyginimo prievolė valstybei pereina nuo to momento, kai žalos atlyginimą mokėjusi įmonė žalos mokėjimą nutraukė (Tvarkos 11 punktas). Nei Laikinajame įstatyme, nei Tvarkoje nėra nustatyta, kad valstybė privalo užtikrinti, kad įmonės tinkamai vykdytų prievolę mokėti žalą ir išmokėti nepriemokas, susidariusias įmonėms netinkamai vykdant žalos atlyginimo prievolę. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, teismai, nagrinėdami šią bylą, tinkamai nustatė, kad valstybė, perimdama žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, netampa tokį mokėjimą nutraukusios įmonės teisių ir pareigų perėmėja bankroto byloje, nes ši prievolė valstybei kyla pagal įstatymą, todėl šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad valstybė, kaip žalos atlyginimo perėmėja, nedalyvavo UAB „Sautra“ bankroto byloje (UAB „Sautra“ bankroto byloje atsakovas dalyvavo tik kaip kreditorius). Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Sautra“ bankroto byloje priimta nutartis negali turėti prejudicinės galios šioje byloje, nes ginčas vyksta ne tarp tų pačių šalių, kurios dalyvavo bankroto byloje. Bankroto byloje nebuvo patvirtintas periodinių išmokų dydis būsimam laikotarpiui, o tik apskaičiuotas įmonės UAB „Sautra“ įsiskolinimas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Ieškovės sutuoktinis A. P. 1991 m. rugsėjo 27 d. žuvo dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1992 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu iš darbdavio Valstybinės melioracijos komplektavimo įmonės buvo priteistas žalos atlyginimas vaikams, kurie mirusiojo buvo išlaikomi. Įmonę reorganizavus, žalos atlyginimo mokėjimo prievolę perėmė UAB „Sautra“. 1999 m. birželio 1 d. UAB „Sautra“ buvo iškelta bankroto byla. Nuo 1999 m. birželio 1 d. prievolę mokėti žalos atlyginimą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė, o nuo 2001 m. sausio 1 d. - VSDFV Vilniaus skyrius. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. birželio 27 d. nutartimi buvo nutarta išregistruoti iš įmonių rejestro dėl bankroto likviduotą UAB „Sautra“. Įmonės bankroto byloje ieškovės pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo įsiskolinimo, susidariusio iki valstybė perėmė žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, liko nepatenkintas. Tačiau teismai konstatavo, kad įmonės bankroto byloje nustatyta aplinkybė dėl ieškovės kreditorinio reikalavimo dydžio neturi prejudicinio fakto galios nagrinėjamoje byloje. Be to, valstybė, prisiimdama žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, netapo tokį mokėjimą nutraukusios įmonės teisių ir pareigų perėmėja bankroto byloje. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, ir šios išvados apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, kad visas priklausantis žalos atlyginimas ieškovei buvo išmokėtas.

V. Kasacinio teismo argumentai

Pagal ieškovės kasaciniame skunde suformuluotus argumentus nagrinėjamoje byloje kasacinio nagrinėjimo dalykas yra prievolės mokėti žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju perėjimo valstybei klausimas, o tiksliau valstybės perimamos prievolės ribų klausimas, t. y. ar valstybė, perimdama žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, tais atvejais, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto ar kai dėl lėšų bei turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą, perima ir prievolę atlyginti nukentėjusiems įsiskolinimą, susidariusį dėl netinkamo žalos atlyginimo mokėjimo iki šią prievolę perėmė valstybė.

Bylą nagrinėję teismai laikėsi nuostatos, kad valstybė, Laikinojo įstatymo 181 straipsnyje nustatytais atvejais perima žalos atlyginimo mokėjimo prievolę į ateitį, tačiau neperima prievolės dalies – įsiskolinimo, susidariusio dėl to, kad žalos atlyginimo prievolę turėjęs vykdyti ūkio subjektas šią prievolę, iki jos perėjimo valstybei, vykdė netinkamai, dėl ko atsirado įsiskolinimas. Kolegija nesutinka su šia teismų nuostata, aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios netekus maitintojo, atlyginimo prievolės perėjimą.

Socialinės apsaugos sistemos paskirtis yra apsaugoti visuomenės narių sveikatą ir įgyvendinti socialinį aprūpinimą. Visišką ar dalinę atsakomybę už socialinės apsaugos užtikrinimą prisiima valstybė arba valstybinės institucijos. Laikinuoju įstatymu nustatytas žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga teisinis institutas ir yra orientuotas į visuomenės narių socialinės apsaugos užtikrinimą. Šio įstatymo specifika yra ir ta, kad juo siekiama užtikrinti socialines teises tų asmenų, kurie dėl nelaimingo atsitikimo darbe patyrė neigiamą poveikį sveikatai ir dėl to nukentėjo (laikinai ar nuolatinai) jų gebėjimai savarankiškai spręsti socialinės sferos klausimus bei tų asmenų, kurie dėl maitintojo netekimo visiškai ar iš dalies prarado išlaikymo šaltinį. Tokiu atveju pareiga nukentėjusiems mokėti žalos atlyginimą nustatoma juridiniams ar fiziniams asmenims, dėl kurių kaltų veiksmų padaryta žala, o kai – Laikinojo įstatymo nustatytas atvejais – kalti dėl žalos padarymo asmenys negali mokėti žalos atlyginimo, ši prievolė pereina valstybei. Žalos atlyginimas maitintojo netekimo atveju yra išskirtinis tuo, kad žalos atlyginimo, netekus maitintojo, prievolė nukreipiama tiems asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ir (arba) mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, t. y. socialiai daugiau pažeidžiamų asmenų naudai (Laikinojo įstatymo 7 straipsnis). Didesnis šių asmenų socialinio pažeidžiamumo laipsnis ir lemia tai, kad atitinkamais Laikinojo įstatymo nustatytais atvejais žalos atlyginimo prievolę perima valstybė per savo institucijas. Valstybė, teisės aktais išplėsdama socialiai pažeidžiamų asmenų socialinės apsaugos ribas ir perimdama prievolę mokėti žalos atlyginimą tais atvejais, kai kalti žalą padarę asmenys dėl lėšų ar turto stokos negali vykdyti žalos atlyginimo prievolės arba tokie juridiniai asmenys yra likviduoti, prisiima sau prievolę kompensuoti tų asmenų turtinius praradimus ta apimtimi, kokia jie būtų buvę patenkinti, jei žalos atlyginimo prievolę privalantys vykdyti asmenys ją būtų vykdę taip, kaip buvo nustatyta ir privaloma. Išvada, kad valstybė privalo prisiimti žalos atlyginimo prievolę visa apimtimi, t. y. kompensuoti nukentėjusiam ir tuos turtinius praradimus, kurie atsirado dėl netinkamo žalos atlyginimą privalančio mokėti subjekto netinkamo prievolės vykdymo – įsiskolinimo atsiradimo, galima daryti ir pagal žalos atlyginimą reglamentuojančius teisės aktus.

Paties žalos atlyginimo teisinio instituto esmė yra ta, kad žala, padaryta asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginta atsakingo už žalos padarymą asmens. Ši nuostata galioja ir sprendžiant žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimų profesine liga, atlyginimo klausimus (Laikinojo įstatymo 5-7 straipsniai). Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurio taikymas aktualus nagrinėjamos bylos atveju, nustatyti prievolės mokėti žalos atlyginimą perėjimo valstybei atvejai; jis detalizuotas Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 (taip pat ir nutarimo pakeitimas, padarytas Vyriausybės 2001 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1628). Šio nutarimo nuostatų esmė yra ta, kad Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais valstybė perima prievolę, ir žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal gautus duomenis jo mokėjimas buvo nutrauktas. Taigi pagrindu valstybei perimti žalos atlyginimo mokėjimą laikoma ne tik formalių ir konkrečia data išreikštų, konkrečiais teismo procesiniais dokumentais ar valdymo organų administraciniais aktais patvirtintų juridinių faktų atsiradimas, t. y. bankroto bylos įmonei iškėlimo faktas, įmonės likvidavimo dėl bankroto faktas, įmonės likvidavimo ar išregistravimo, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, faktas, bet ir faktinė aplinkybė, kad dėl lėšų ir turto stokos, esant atitinkamai konstatuotiems faktams, nėra galimybės išieškoti iš kaltų asmenų teismo priteistą žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Žalos atlyginimo nukentėjusiajam įsiskolinimo fakto konstatavimas atitinkama Laikinajame įstatyme nustatyta forma reiškia, kad jos mokėjimas jau atitinkamu laikotarpiu buvo nutrauktas, todėl nukentėjusiajam atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo prievolės perėjimo valstybei, o jeigu iki datos, kai valstybė perėmė žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, atsirado įsiskolinimas, valstybė, nustatydama visapusišką socialinę apsaugą socialiai pažeidžiamiems asmenims, nurodytiems Laikinojo įstatymo 7 straipsnyje, perima ir įsiskolinimo atlyginimą, t. y. atlygina visą nukentėjusiojo asmens patirtą žalą, nes pati valstybė prisiima prievolę mokėti žalos atlyginimą nukentėjusiems, jei įmonė dėl lėšų stokos žalos atlyginti neįstengia. Faktas, kad iki 1999 m. birželio 1 d., kai UAB „Sautra“ buvo iškelta bankroto byla, nukentėjusiems žalos atlyginimas buvo mokamas nuolat įsiskolinant, patvirtina ir paties atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus pateikta skaičiuotė (b. l. 162-165). Taigi kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl valstybės įsipareigojimų, perimant žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, ir atitinkamai prievolės įsiskolinimą, jeigu toks yra susidaręs, pagrįstos netinkamu materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų pateiktu CPK 182 straipsnio aiškinimu ir taikymu nagrinėjamos bylos atveju. Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nustatyta aplinkybė dėl ieškovės kreditorinio reikalavimo dydžio neturi prejudicinio fakto galios šioje byloje, todėl šią aplinkybę galima tikrinti.

Bylą nagrinėję teismai atmetė ieškinį ir kitu pagrindu – konstatavo, kad žalos atlyginimo įsiskolinimas nenustatytas, ir žalos atlyginimo prievolė buvo tinkamai vykdoma. Tačiau kolegija konstatuoja, kad ši išvada padaryta nepakankamai ištyrus bylos aplinkybes. Iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus argumentų, nurodytų atsiliepimuose į ieškinį (b. l. 30-32, 130-132), atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 236-238) matyti, kad atsakovas pripažįsta žalos atlyginimo įsiskolinimą, atsiradusį, kol žalos atlyginimo prievolę vykdė UAB „Sautra“, o reikalavimo nepripažįsta, nes, atsakovo nuomone, valstybė nėra įpareigota perimti žalos atlyginimo įsiskolinimo mokėjimą. Tačiau kolegija yra konstatavusi, kad tokia nuostata yra nepagrįsta. Dėl to, teismai, atsižvelgdami į minėtos žalos atlyginimo prievolės svarbą, sprendžiant dėl socialiai pažeidžiamų asmenų socialinės apsaugos, o nagrinėjamos bylos atveju prievolė buvo nustatyta nepilnamečių vaikų interesais, turi detaliai patikrinti šalių argumentus dėl žalos atlyginimo prievolės perėmimo ir vykdymo. Ieškovės reikalavimų atmetimas, iš esmės remiantis tik tuo, kad ji nepaneigė VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktos skaičiuotės apie žalos atlyginimo prievolės vykdymą, pripažintinas nepakankamu.

Kita vertus, žalos atlyginimo prievolė buvo nustatyta nepilnamečių vaikų V. P., g. 1986 m., ir V. P., g. 1982 m., interesais ir jų naudai, o ieškovė R. P. buvo jų įstatyminė atstovė. Asmenys, kurių naudai buvo nustatyta žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju - prievolė, bylos nagrinėjimo metu buvo pilnamečiai, tačiau į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti (CPK 38 straipsnis). Ši aplinkybė turi būti įvertinta iš naujo nagrinėjant bylą.

Nurodytais motyvais bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai naikinami ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Virgilijus Grabinskas

Bronius Pupkovas