Dėl autorių teisių pažeidimo ir kompensacijos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-422/2006

Procesinio sprendimo kategorijos 84; 88 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Arginta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo JAV įmonės Autodesk Inc. ieškinį atsakovui UAB „Arginta“ dėl autorių teisių pažeidimo ir kompensacijos priteisimo; trečiasis asmuo A. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas JAV įmonė Autodesk Inc. 2005 m. balandžio 18 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad UAB „Arginta“ jai priklausančių kompiuterių kietuosiuose diskuose atgamino ir naudojo dvi kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005, į kurias išimtinės turtinės autoriaus teisės priklauso ieškovui, kopijas, neturėdama jo leidimo. Autoriaus teisių pažeidimo faktas nustatytas ir patvirtintas antstolio padėjėjo 2005 m. balandžio 4–5 d. aktais, surašytais vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šių kompiuterio programų identiškumą patvirtina „BSA Lietuva“ informacinių technologijų specialisto 2005 m. balandžio 5 d. aktas, atliekant bendrovės patalpose esančių kompiuterių kietųjų diskų apžiūrą ir juose atgamintos programinės įrangos identifikavimą. Ieškovo teigimu, atsakovas nepateikė licencijos sutarčių, suteikiančių teisę naudoti minėtas kompiuterio programos kopijas, todėl jo veiksmai pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 15 straipsnio 2 dalį yra neteisėti ir laikytini autoriaus teisių pažeidimu (ATGTĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovas, remdamasis ATGTĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 77 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 79 straipsnio 2, 4, 6 dalimis, prašė teismą priteisti jam iš atsakovo UAB „Arginta“ 37 583,48 Lt (300,67 MGL) kompensaciją už išimtinių autoriaus turtinių teisių į kompiuterio programas pažeidimą, taip pat 6 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas, prašydamas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, turi įrodyti neteisėto kompiuterio programų naudojimo faktą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas neteisėto programinės įrangos naudojimo aplinkybes įrodinėja antstolės padėjėjo 2005 m. balandžio 4 d. ir 2005 m. balandžio 5 d. aktais, surašytais vykdant Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 22 d. nutartimi patenkino atsakovo atskirąjį skundą ir panaikino minėtą nutartį dėl atsakovo turimų neteisėtų kompiuterio programų kopijų atgaminimo įrangos, įskaitant kietuosius diskus, arešto. Teismo nuomone, panaikintosios nutarties vykdymo metu antstolio surašyti aktai ir juose nurodytos aplinkybės gali būti pripažįstamos rašytiniais įrodymais, nes gauti CPK nustatyta tvarka vykdant galiojančią teismo nutartį. Teismas taip pat nurodė, kad „BSA Lietuva“ informacinių technologijų specialisto raštas ir šio liudytojo parodymai yra tiesioginiai įrodymai, tačiau esminę reikšmę turi šių įrodymų patikimumo klausimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, jam atstovaujantys advokatai, antstolio padėjėjai, surašę arešto aktus, informacinių technologijų specialistas yra profesionalai, kurie, areštuodami kompiuterius ir tirdami, kokią nelegalią programinę įrangą naudoja atsakovas, veikė įprastos savo profesinės veiklos srityje, taigi jiems taikytini aukštesni profesionalumo standartai. Teismas konstatavo, kad antstolio padėjėjai ir „BSA Lietuva“ specialistas, tikrindami 2005 m. balandžio 4 d. atsakovo sisteminiuose blokuose instaliuotas programas, turėjo galimybę identifikuoti rastas Autodesk Mechanical Desktop 2005 programas, nurodydami jų individulius ar versijų numerius, įrašydami, kad tai komercinės programų versijos, taip pat jie galėjo išimti iš atsakovo kompiuterių kietuosius diskus su ginčo programomis, ir taip būtų išsaugoti įrodymai, tačiau to nepadarė. Teismo nuomone, atsakovo trukdymas užantspauduoti kompiuterių sisteminius blokus ir įrašų kietuosiuose kompiuterių diskuose trynimas savaime nėra neteisėto programinės įrangos naudojimo įrodymas, nes atsisakymas pateikti įrodymus pripažįstamas tam tikrų aplinkybių buvimo įrodymu tik įstatymų nustatytais atvejais, taigi nagrinėjamu atveju trukdymo užfiksuoti įrodymus faktas nepripažįstamas atsakovo kaltės įrodymu. Be to, teismas išaiškino šalims tai, kad tam, jog būtų nustatyta, buvo kietuosiuose diskuose įrašytos komercinės ar bandomosios programų versijos, galima skirti teismo ekspertizę, tačiau šalys neprašė skirti teismo ekspertizės ir nesutiko sumokėti jos išlaidų. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė neteisėto programinės įrangos naudojimo fakto, todėl ieškinys atmestinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir patenkino dalį ieškovo ieškinio: priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Arginta“ 31 852 Lt nuostolių, taip pat 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; trečiojo asmens A. M. apeliacinį skundą atmetė. Kolegija sprendime nurodė, kad ne tik ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, bet ir atsakovas privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Kolegija pažymėjo, kad ginčo atveju ieškovas turėjo įrodyti dvi sąlygas: kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 naudojimą (įskaitant atgaminimą) ir autoriaus teisių subjekto licencijos neturėjimą; atsakovas turėjo įrodyti, kad jo kompiuteriuose buvo instaliuota būtent demonstracinė (bandomoji) kompiuterio programa Autodesk Mechanical Desktop 2005. Kolegijos nuomone, įvertinus antstolės padėjėjo 2005 m. balandžio 4 d. ir 2005 m. balandžio 5 d. aktus, „BSA Lietuva“ informacinių technologijų specialisto raštą dėl neteisėtų kompiuterio programų kopijų identifikavimo, taip pat liudytojų R. Č. ir R. B. parodymus, galima daryti išvadą dėl kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 panaudojimo (įskaitant atgaminimą). Be to, šios aplinkybės neginčija ir atsakovas, kaip kontrargumentą nurodydamas, kad tai buvo ne komercinė, bet demonstracinė minėtos kompiuterio programos versija. Kolegija taip pat nurodė, kad nėra abejonių ir dėl antrosios sąlygos buvimo – atsakovas nepateikė teisę naudotis šia programa suteikiančių licencijų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog neįrodžius dviejuose atsakovo kompiuteriuose rastų kompiuterio programų individualių numerių ir versijos, neįrodytas neteisėto programinės įrangos naudojimo faktas – kompiuterio programos versija ir individualus numeris vertintini kaip papildomi įrodymai ATGTĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Be to, įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, antstolio padėjėjas ir „BSA Lietuva“ informacinių technologijų specialistas neturėjo galimybės užtikrinti detalaus kompiuterio programų identifikavimo, nes atsakovo atstovai trukdė užantspauduoti kompiuterių sisteminius blokus ir ištrynė įrašus kietuosiuose diskuose. Kartu kolegija nurodė, kad atsakovas turėjo įrodyti, jog kompiuteriuose buvo instaliuota demonstracinė (bandomoji) kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 versija ir kad jos veikimo laikas nebuvo pasibaigęs 2004 m. balandžio 4 d., t. y. kai buvo vykdoma teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kolegijos nuomone, UAB „Čeli APS“ 2005 m. gegužės 2 d. paaiškinimas, UAB „AGA“ 2005 m. balandžio 13 d. raštas, INFOBALT autorinių teisių agentūros 2005 m. gegužės 2 d. raštas, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto 2005 m. birželio 10 d. raštas neįrodo, kad dviejuose atsakovo kompiuteriuose buvo instaliuotos kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 demonstracinės versijos: iš šių įrodymų galima daryti išvadą, kad atsakovas turėjo kompaktinius diskus su demonstracinėmis programinės įrangos Autodesk Inventor Series ir Autodesk Inventor Professional versijomis, kuriomis atsakovas galėjo teisėtai naudotis trisdešimt dienų nuo instaliavimo, tačiau ši teorinė galimybė neįrodo, jog faktiškai atsakovas buvo instaliavęs ir naudojosi būtent demonstracinėmis ginčo kompiuterio programos versijomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas neteisėtai naudojo ginčo kompiuterio programą, taip pat yra įrodytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos, to tarpu byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti įrodytais atsakovo atsikirtimus, kad jis naudojosi demonstracinėmis ginčo kompiuterio programų versijomis. Kartu kolegija nurodė, kad ieškovas, prašydamas priteisti kompensaciją už jo autoriaus teisių pažeidimą, pagrįstai vadovavosi negautų pajamų kriterijumi (ATGTĮ 79 straipsnio 2, 3 dalys), tačiau nepagrįstai į prašomą priteisti kompensacijos sumą įskaičiavo pridėtinės vertės mokestį, kuris negali būti laikomas patenkančiu į negautas pajamas, nes pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą šis mokestis mokamas valstybei. Dėl to teisėjų kolegija nusprendė ieškovo reikalavimą tenkinti iš dalies, priteisiant jam 31 852 Lt, t. y. iš prašomos priteisti kompensacijos sumos išskaičiavus pridėtinės vertės mokesčio sumą, taip pat 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą. Kolegija nurodė, kad, ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovui priteistina dalis žyminio mokesčio išlaidų, tačiau išlaidų už advokato pagalbą dalis nepriteistina, nes byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šių išlaidų dydį. Kolegija nusprendė nepriteisti trečiajam asmeniui išlaidų už advokato teisinę pagalbą, nes šis nepateikė teisinės pagalbos ar atstovavimo sutarties, kuri patvirtintų, jog jis naudojosi mokama advokato teisine pagalba, o byloje esanti atstovavimo sutartis, sudaryta UAB „Arginta“ su advokatų kontora, taip pat mokėjimo nurodymas, kuriame mokėtoju nurodyta UAB „Arginta“, negali būti laikomi atstovavimą trečiajam asmeniui ir jo išlaidas už advokato pagalbą patvirtinančiais įrodymais, nes trečiasis asmuo nagrinėjamoje byloje dalyvavo kaip fizinis asmuo, o ne kaip UAB „Arginta“ vadovas. Kolegija taip pat nurodė, kad iš atsakovo UAB „Arginta“ pateikto mokėjimo nurodymo negalima tiksliai nustatyti honoraro už teisines paslaugas struktūros ir skaičiavimo, atsakovo atstovas teismui žodžiu paaiškino, kad pagal šį mokėjimo nurodymą buvo atsiskaityta už atstovavimą ne tik šioje, bet ir kitose bylose. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pateikti tinkamus išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydį patvirtinančius įrodymus yra atsakovo pareiga, teismas neturi nustatinėti išlaidų dydžio, todėl atsakovo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, netenkintinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Arginta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos nustatymo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos. Tam tikrais atvejais specialias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles nustato ne tik civilinio proceso, bet ir materialiosios teisės normos bei teismų praktika. Specialios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės taikomos ir civilinės atsakomybės teisiniams santykiams. Ginčo atveju ieškovas privalėjo įrodyt tris civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Hidroenergija“; Nr. 3K-3-611/2004). Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad neįrodytas neteisėto programinės įrangos naudojimo faktas, t. y. vienas iš neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės prasme elementų, atsakovas neprivalėjo įrodyti, kad nebuvo jo kaltės dėl atsiradusios žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. AB „Aviakompanija Lietuva“; Nr. 3K-3-1130/2003). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo neteisėtų veiksmų pagal ATGTĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvimą, turėjo nustatyti tris sąlygas: kompiuterio programų naudojimą (įskaitant atgaminimą); licencijos naudojamai kompiuterio programai būtinumą; autoriaus teisių subjekto licencijos nebuvimą. Pripažinti, kad asmuo neturi autoriaus teisių subjekto licencijos, galima tik tokiu atveju, jeigu jis naudoja be leidimo būtent komercinę kompiuterio programos versiją. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovui pareigą įrodyti vieną iš neteisėtų veiksmų elementų, t. y. kad jo kompiuteriuose buvo instaliuota demonstracinė (bandomoji) programa. Netinkamas įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą, nes atsakovui taikyta civilinė atsakomybė nenustačius privalomos atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Nepaisant to, kad atsakovas neturėjo pareigos įrodyti, jog jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nesinaudojo ieškovo komercine programine įranga, jis pateikė kompiuterio laikmenas su programine įranga, jų gavimo aplinkybes patvirtinančius įrodymus (UAB „Čeli APS“ 2005 m. gegužės 2 d. paaiškinimas, UAB „AGA“ raštas, UAB „AGA“ 2004 m. spalio 25 d. komercinis pasiūlymas, INFOBALT autorinių teisių agentūros 2005 m. gegužės 2 d., 2005 m. lapkričio 22 d. raštai), taip pat įrodymus, kad iš jo turėtų ir laisvai apyvartoje esančių kompiuterio laikmenų galima instaliuoti demonstracinę programinę įrangą, kuriai licencija nereikalinga (Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto 2005 m. birželio 10 d. raštas). Be to, aplinkybė, kad ieškovas atsisakė teismo siūlomos ekspertizės taip pat patvirtina, jog atsakovas protingai pagrindė ir įrodė savo teiginius apie turėtos programinės įrangos teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, kad ieškovas turėjo įrodyti atsakovo veiksmų neteisėtumą, o šiam to nepadarius – pagrįstai atmetė ieškinį.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumą ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančias teisės normas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija patvirtina, kad laisvo įrodymų vertinimo principo taikymas Lietuvoje ribojamas reikalavimu, kad teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, patikrintų įrodymų tikrumą, sąsajumą, pakankamumą, taip pat leistinumą ir jų tarpusavio ryšį. Ieškovas didžiąją įrodymų, kuriais grindžia ieškinio reikalavimus, dalį surinko remdamasis Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau ši nutartis buvo pripažinta neteisėta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 22 d. nutartimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. G. v. M. G.; Nr. 3K-3-741/2002, pažymėjo, kad teismo sprendimai gali turėti ne tik perspektyvinę (į ateitį), bet ir retroaktyvinę (į praeitį) galią. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pripažinta neteisėta pirmosios instancijos teismo nutartis, galioja atgaline tvarka, o neteisėtos nutarties pagrindu surinkti įrodymai negali būti pripažinti leistinais. Priešingas įrodymų vertinimo kriterijų aiškinimas ir taikymas yra nesuderinamas su visuotinai pripažintu teisės principu, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (ex iniuria non oritur ius). Apeliacinės instancijos teismas sprendimą tenkinti ieškovo ieškinį grindė būtent įrodymais, kurie neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, ir tai pažeidžia šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus bei yra šiurkštus įrodymų leistinumo bei vertinimo taisyklių pažeidimas. Be to, vertindamas šiuos įrodymus, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo programinę įrangą tikrinęs informacinių technologijų specialistas tik preliminariai įvertino kompiuteriuose buvusią programą ir netikrino, ar ji visiškai funkcionali. Be to, bandomoji ginčo programinės įrangos versija taip pat yra visiškai funkcionali, tik jos naudojimas ribojamas tam tikru laiko tarpu. Programos funkcijų požiūriu bandomoji (demonstracinė) ir komercinė versijos yra vienodos, todėl faktą, kad programa komercinė, galima nustatyti tik papildomai patikrinus atskirus duomenis (unikalų numerį, vartotojo vardą ir pan.). Ieškovo pasitelktas specialistas to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas neįrodė ieškinio.

3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė autoriaus teisių gynimo būdus reglamentuojančias teisės normas ir, priteisdamas ne kompensaciją, kurios prašė ieškovas, bet nuostolius, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Pagal ATGTĮ 77 straipsnio 1 punktą kompensacija ir žalos (nuostolių) atlyginimas yra du visiškai skirtingi pažeistų autorių teisių gynimo būdai, tačiau apeliacinis teismas neatskyrė šių teisių gynimo būdų ir ieškovo reikalavimą priteisti kompensaciją sutapatino su nuostolių negautų pajamų forma atlyginimu, nurodydamas sprendimo rezoliucinėje dalyje, kad priteisia nuostolius. Tą faktą, kad teismas neatskyrė kompensacijos ir nuostolių priteisimo, patvirtina ir teismo motyvai dėl ieškovo prašomos priteisti kompensacijos sumos sumažinimo pridėtinės vertės mokesčio suma. Be to, teismas, sumažindamas ieškovo prašomos priteisti kompensacijos dydį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacija, Symantec Korporacija, UAB „VTeX“ v. UAB „Censum“; Nr. 3K-3-774/2003).

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas (CPK 93 straipsnis) ir nepagrįstai atsisakė priteisti atsakovui bylinėjimo išlaidas, proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Byloje yra pateikti įrodymai apie atsakovo turėtas atstovavimo išlaidas (2005 m. birželio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 623), taip pat sąskaita, patvirtinanti pinigų už atstovavimą sumokėjimą. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti bylinėjimosi išlaidas ne tik atsakovui, bet ir trečiajam asmeniui. Trečiasis asmuo pateikė atstovavimo sutartį, jo atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose. CPK nesieja bylinėjimosi išlaidų priteisimo su faktu, kas tas išlaidas sumoka, nes prievolę už trečiąjį asmenį gali įvykdyti ir kitas asmuo.

Trečiasis asmuo A. M. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie UAB „Arginta“ kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Autodesk Inc. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, nurodydamas, kad atsakovas turėjo įrodyti aplinkybes, paneigiančias jo kaltę, t. y. kad jo kompiuteriuose buvo instaliuotos būtent demonstracinės (bandomosios) kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 versijos (CPK 178 straipsnis). Kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys negali būti precedentais ginčo atveju, nes jos priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės skirtingos nuo nagrinėjamos bylos, be to, minėtos nutartys nėra paskelbtos įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovo padarytą ieškovo autoriaus turtinių teisių į ginčo kompiuterio programas pažeidimą patvirtina antstolės padėjėjo 2005 m. balandžio 4 d. ir 2005 m. balandžio 5 d. aktai, informacinių technologijų specialisto 2005 m. balandžio 5 d. aktas, taip pat liudytojų R. B., R. Č. parodymai. Atsakovo pateikti dokumentai (INFOBALT autorinių teisių agentūros 2005 m. gegužės 2 d. raštas, UAB „Čeli APS“ 2005 m. gegužės 2 d. raštas, UAB „AGA“ 2005 m. balandžio 13 d. raštas, 2004 m. spalio 25 d. komercinis pasiūlymas, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto 2005 m. birželio 10 d. raštas) nepaneigia atsakovo kaltės dėl autorių teisių pažeidimo, nes juose nurodoma apie kitas, t. y. demonstracines, kompiuterio programų versijas, kurios iš esmės skiriasi nuo atsakovo kompiuteriuose rastos programinės įrangos komercinių versijų naudojimo sąlygų.

2. Antstolės padėjėjo aktai yra rašytiniai įrodymai, nes jie gauti įstatymų nustatyta tvarka vykdant galiojančią teismo nutartį. Be to, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį ir į tai, kad pagal CPK nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti vykdomos skubiai ir atskirojo skundo padavimas nestabdo jų vykdymo, taip pat tai, kad yra numatyta galimybė teismui taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, tokios nutarties panaikinimas turi tik perspektyvinę galią. Be to, byloje yra ir kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo kompiuteriuose buvo rastos komercinės ginčo programos versijos. Apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, kad kompiuterio programos versija ir individualus numeris yra papildomi požymiai, identifikuojant kompiuterio programas. Be to, papildomus ginčo programų identifikacinius duomenis trukdė nustatyti atsakovo darbuotojai neteisėtais veiksmais.

3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias autorių teisių gynimo būdus. Teismas negautų pajamų dydį pagrįstai laikė tinkamu pagrindu kompensacijai apskaičiuoti, nes pagal ATGTĮ 79 straipsnio 6 dalį kompensacijos dydį nuo 10 iki 1000 MGL teismas nustato atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes.

4. Teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir pagrįstai nepriteisė proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai atsakovo turėtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą, nes iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos nebuvo pateikta detalizuota šių išlaidų apskaičiavimo pažyma, kaip to prašė teismas. Argumentai dėl atstovavimo išlaidų trečiajam asmeniui atlyginimo yra nepagrįsti, nes šios išlaidos buvo grindžiamos tuo pačiu mokėjimo nurodymu, pagal kurį atsakovas atsiskaitė su savo atstovais. Be to, iš šio dokumento neaišku, ar atsakovas sumokėjo už trečiąjį asmenį jo išlaidas už teisines paslaugas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo UAB „Arginta“ kompiuteriuose rastos instaliuotos ir veikiančios dvi kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005, į kurią autoriaus turtinės teisės priklauso ieškovui JAV įmonei Autodesk Inc., kopijos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad ieškovas neįrodė neteisėto šios programinės įrangos naudojimo fakto, nes jo pateiktų įrodymų nepakanka faktui, kad atsakovo kompiuterių kietuosiuose diskuose buvo įrašytos komercinės, o ne demonstracinės (bandomosios) šios kompiuterio programos versijos, pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais įrodymais, konstatavo, kad ieškovas įrodė atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą lemiančias aplinkybes, t. y. kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 naudojimą neturint autorių teisių subjekto licencijos, tuo tarpu atsakovas neįrodė atsikirtimo pagrindu nurodytos aplinkybės, t. y. kad jo kompiuteriuose buvo instaliuotos ir funkcionavo demonstracinės ginčo objektu esančios kompiuterio programos versijos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad antstolio padėjėjo, informacinių technologijų specialisto aktai, surašyti vykdant galiojančią teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje, ir juose nurodytos aplinkybės yra rašytiniai įrodymai, sprendžiant šalių ginčą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstų žemesnės instancijos teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Fakto klausimai nagrinėjant bylą kasacine tvarka analizuojami tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar žemesnės instancijos teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reguliuojančias proceso teisės normas. Jeigu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi, kasacinis teismas, tikrindamas apskųsto teismo sprendimo teisėtumą, turi teisę rinktis, kurios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis remtis. Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas kvalifikavo dėl skirtingo ginčo santykiui taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas lemia pačios bylos šalys, todėl kasacinis teismas peržiūri apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus neperžengdamas kasaciniame skunde nurodytų dalyko ir pagrindo, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindo. Kasacinio skundo ribos gali būti peržengtos tik tokiu atveju, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų, dėl kurių kasacinis teismas turėtų peržengti atsakovo UAB „Arginta“ kasaciniame skunde nurodytas kasacijos ribas, todėl kasacinis teismas patikrina apskųsto apeliacinės instancijos teismo teisėtumą, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės klausimų: įrodinėjimo pareigą, įrodymų leistinumą ir jų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams, kompensacijos instituto taikymo, ginant pažeistas autorių turtines teises, taip pat bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių pažeidimo

Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl autorių teisių pažeidimo ginčo atveju, nes išsiskyrė pozicijos dėl to, teisėti ar ne buvo atsakovo veiksmai atgaminant (įskaitant naudojimą) kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 kopijas, ir kaip turėjo būti paskirstyta įrodinėjimo pareiga, nustatant ginčo atveju atsakovo veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nes materialiosios teisės normos, reglamentuojančios civilinės atsakomybės teisinius santykius, taip pat teismų praktika nustato specialias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles CPK 178 straipsnyje nustatytos bendrosios įrodinėjimo pareigos atžvilgiu.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasatoriaus teiginiu – tokių taisyklių nėra nustatyta. Kartu teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, turi įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų; atsakovo kaltė yra preziumuojama. Tačiau įrodinėjimo prasme, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galioja bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, t. y. kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), o taip pat rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis).

Neteisėti veiksmai yra būtina sąlyga taikyti bet kurį autorių teisių gynimo būdą, tarp jų ir kompensaciją. Neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka nukentėjusiajam, t. y. ieškovui, kuris privalo įrodyti, kad jo teisės buvo pažeistos. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl galima teigti, jog kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą (žr., pvz., V. Mizaras. Autorių teisės: civiliniai gynimo būdai. Justitia: Vilnius, 2003. P. 85). Pažymėtina, kad autorių teisių gynimo atveju kiekvienas tam tikro autorių teisių apsaugos objekto (šiuo atveju – kompiuterio programos) naudojimas be autoriaus teisių turėtojo leidimo, taip pat viršijant suteiktas naudojimo teises, yra neteisėtas veiksmas, pažeidžiantis autoriaus išimtines turtines teises (ATGTĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, kuris yra autoriaus turtinių teisių į kompiuterio programą Autodesk Mechanical Desktop 2005 turėtojas, prašydamas apginti pažeistas, jo manymu, teises, nurodė, kad atsakovas atgamino šią kompiuterio programą neturėdamas jo leidimo, t. y. neteisėtai, ir pateikė neteisėtus, jo teigimu, atsakovo veiksmus patvirtinančių įrodymų: 2005 m. balandžio 4 d. antstolio padėjėjo aktą (b. l. 57–58), 2005 m. balandžio 5 d. antstolio padėjėjo ir informacinių technologijų specialisto aktą (b. l. 60), informacinių technologijų specialisto aktą „Dėl neteisėtų kompiuterio programų kopijų identifikavimo“ (b. l. 59). Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, nurodė, kad jis veikė teisėtai, nes jo kompiuteriuose buvo instaliuotos ne komercinės, bet demonstracinės (bandomosios) kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 versijos, kuriomis naudojantis nereikalingas autoriaus teisių subjekto leidimas. Taigi atsakovas, norėdamas paneigti jo kaltės prezumpciją, kartu ir patvirtinti savo veiksmų teisėtumą, turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad jo kaltės nėra ir jis veikė teisėtai, nes kompiuteriuose buvo instaliuotos ir patikrinimo 2005 m. balandžio 4 d. metu veikė demonstracinės (bandomosios) ginčo kompiuterio programos versijos, kuriomis naudojantis nereikia turėti autoriaus teisių subjekto licencijos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė įrodinėjimo pareigą nustatančias teisės normas ir pagrįstai nurodė, kad atsakovas turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi, atsikirsdamas į ieškovo ieškinį, t. y. įrodyti, kad jo kompiuteriuose buvo instaliuotos ir patikrinimo 2005 m. balandžio 4 d. metu rastos veikiančios demonstracinės (bandomosios) kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 versijos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančias teisės normas. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija pirmąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

Dėl įrodymų leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo ir jų vertinimo taisykles, nes, priimdamas sprendimą, rėmėsi įrodymais, surinktais vykdant neteisėtą teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurią apeliacinės instancijos teismas panaikino, be to, byloje surinktų įrodymų nepakanka, kad būtų pripažinti įrodytais ieškinio reikalavimai.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad vykdant Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolės padėjėjo surašyti 2005 m. balandžio 4 d. ir 2005 m. balandžio 5 d. aktai, informacinių technologijų specialisto 2005 m. balandžio 5 d. aktas neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 22 d. nutartimi panaikino minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl to, kad konstatavo, jog nagrinėjamoje situacijoje ieškovas nepagrįstai naudojosi laikinųjų apsaugos priemonių institutu: apeliacinis teismas nurodė, kad, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas iš tikrųjų siekė įrodymų, reikalingų ieškiniui pagrįsti, užtikrinimo, t. y. kad nebūtų sunaikintos kompiuterio programos, kurios gali būti neteisėtos. Taigi teismas panaikino minėtą nutartį dėl to, kad proceso teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nėra skirtos įrodymų užtikrinimui, kurį reglamentuoja CPK XIII skyriaus devintasis skirsnis. Tačiau ši teismo nutartis nereiškia, kad faktiniai duomenys, užfiksuoti vykdant galiojančią teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti laikomi įrodymais (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimą kasatorius prašo palikti galioti, pripažino, jog vykdant minėtą nutartį surinkti įrodymai laikytini paprastais rašytiniais įrodymais. Antra vertus, negalima neįvertinti paties atsakovo elgesio ne tik nebendradarbiaujant su ieškovu, šiam norint išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamos jo, kaip autoriaus teisių subjekto į kompiuterio programą Autodesk Mechanical Desktop 2005, teisės, bet ir neadekvačiais veiksmais trukdant tai padaryti. Juolab kad pats atsakovas, žinodamas, kad, jo teigimu, naudojasi demonstracinėmis ginčo kompiuterio programos versijomis, turėjo siekti kuo greičiau paneigti įtarimus, jog jis pažeidžia autoriaus teisių subjekto teises.

Kasatoriaus argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, jų pakankamumo yra fakto klausimai, kurių išsprendimas, minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje surinktiems įrodymams (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija; Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje V. D. v. T. E.; Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Ir vėl“ v. UAB „Giedra“; Nr. 3K-3-474/2005, kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad jų pakanka ieškovo teisių pažeidimui konstatuoti ir šią išvadą argumentuotai pagrindė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia išvada, nes ji padaryta nepažeidžiant įrodymus ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog informacinių technologijų specialisto 2005 m. balandžio 5 d. akte „Dėl neteisėtų kompiuterio programų kopijų identifikavimo“ nurodyta, kad patikrinimo metu UAB „Arginta“ kompiuteriuose rastos „pilnai funkcionuojančios kompiuterių programos, įskaitant Autodesk Mechanical Desktop 2005“ (b. l. 59). Liudytojas R. Č. teisme parodė, kad UAB „Arginta“ rastos Autodesk Mechanical Desktop 2005 programos komercinės versijos, nes, atidarius demonstracinę versiją, langelyje atsiranda užrašas, kad tai demonstracinė versija, o darant patikrinimą atsakovo naudojamose kompiuterio programose buvo komercinės programos užrašas (b. l. 183–184). Taigi būtent atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo ieškinį tuo, kad jo kompiuteriuose buvo instaliuotos demonstracinės kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 versijos, turėjo pareigą įrodyti šias jo atsikirtimo į ieškinį pagrindu esančias aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad atsakovo pateikti raštai (INFOBALT autorinių teisių agentūros 2005 m. gegužės 2 d. raštas, UAB „Čeli APS“ 2005 m. gegužės 2 d. raštas, UAB „AGA“ 2005 m. balandžio 13 d. raštas, 2004 m. spalio 25 d. komercinis pasiūlymas, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto 2005 m. birželio 10 d. raštas) neįrodo, kad jo kompiuteriuose patikrinimo 2005 m. balandžio 4 d. metu rastos demonstracinės kompiuterio programos Autodesk Mechanical Desktop 2005 versijos: minėtuose raštuose pateikti paaiškinimai dėl demonstracinių programų gavimo aplinkybių, dėl tokių programų veikimo laiko ir funkcionalumo nėra patvirtinimas, kad atsakovo kompiuteriuose buvo rastos instaliuotos būtent šios programos versijos. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad demonstracinę programą galima įsigyti ir naudoti be licencijos, tačiau tokios programos veikimo laikas yra ribotas ir, jam pasibaigus, ši programa nustoja veikusi (paprastai tokios programos veikia trisdešimt dienų, o pasibaigus nustatytam laikotarpiui – nustoja funkcionuoti savaime) (b. l. 87, 282–283). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad demonstracinių programų veikimo laikas yra ribotas, atsakovas turėjo pateikti įrodymus, jog jų veikimo laikas dar nebuvo pasibaigęs. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pats atsakovas savo veiksmais (trukdydamas ieškovo atstovams atlikti kompiuterių programų detalų patikrinimą, ištrindamas ginčo objektu esančias programas) apsunkino įrodinėjimą nagrinėjamoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė jo argumentus dėl detalaus ginčo kompiuterio programų identifikavimo ir sprendė ginčą remdamasis byloje surinktais įrodymais.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė įrodinėjimo pareigos paskirstymą, įrodymų leistinumą ir jų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl antrasis kasacinio skundo motyvas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Dėl priteistos sumos dydžio

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą priteisti kompensaciją, sutapatino šį pažeistų autoriaus teisių gynimo būdą su kitu, t. y. siekiu gauti nuostolių negautų pajamų forma atlyginimą, ir, priteisdamas nuostolius, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Teisėjų kolegija sutinka, kad reikalavimas priteisti kompensaciją ir reikalavimas priteisti žalą, kuri apima ne tik tiesioginę, bet ir netiesioginę žalą, t. y. negautas pajamas, yra du skirtingi autorių teisių gynimo būdai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pasirinko ne žalos atlyginimą, bet kitą teisių gynimo būdą – kompensaciją. Taigi apeliacinis teismas, spręsdamas kompensacijos priteisimo klausimą, turėjo vadovautis ATGTĮ 79 straipsnio 6 dalimi, kurioje nurodyta kompensacijos dydžio nustatymo kriterijų ir nustatyti minimalus bei maksimalus šios kompensacijos dydžiai, o ne ATGTĮ 79 straipsnio 2 ir 3 dalimis, reglamentuojančiomis turtinės žalos atlyginimą autorių teisių pažeidimo atveju.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad iš apeliacinės instancijos teismo motyvų matyti, jog iš tikrųjų teismas nagrinėjo ieškovo reikalavimą apginti jo pažeistas teises, priteisiant būtent kompensaciją, o ne žalos atlyginimą. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo prašomos priteisti sumos dydžio, orientaciniu kriterijumi laikė ieškovo nurodytą teisėto pardavimo kainą. Kasatorius teisingai nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kompensacijos dydis nustatomas pagal specialų kriterijų – pagal tam tikto autorių teisių apsaugos objekto teisėto pardavimo kainą, kuri suprantama kaip rinkos mažmeninė kaina, t. y. galutinė prekė kaina, į kurią įskaityti visi mokesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft korporacija, Symantec korporacija, UAB „VTeX“ v. UAB „Vilpostus“; Nr. 3K-3-311/2006). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokia praktika suformuota galiojant ankstesnės redakcijos ATGTĮ, kuriame buvo nustatyta, kad kompensacija apskaičiuojama pagal teisėtą tam tikro autorių teisių apsaugos objekto pardavimo kainą. Šiuo metu galiojančios ir ginčo atveju taikytinos ATGTĮ redakcijos 79 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kompensacijos dydį nuo 10 iki 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėto pardavimo kainos kriterijumi gali būti remiamasi ir nustatant kompensacijos dydį pagal galiojančios redakcijos įstatymą, nes ATGTĮ 79 straipsnio 6 dalyje teismo diskrecija, sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio, ribojama tik minimalia ir maksimalia kompensacija. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui kompensaciją, nepažeisdamas įstatyme nustatytų jos dydžio ribų. Dėl tos priežasties, kad galiojančiame įstatyme teisėto pardavimo kainos kriterijus nėra nurodytas kaip pagrindas, nustatant kompensacijos dydį, atmestini kasatoriaus argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo tiksliai laikytis teismų praktikoje įtvirtinto aiškinimo dėl teisėto pardavimo kainos, ir, mažindamas ieškovo prašomą priteisti sumą pridėtinės vertės mokesčio suma, nukrypo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo. Antra vertus, tokie argumentai turėtų būti svarbūs ieškovui. Ieškovas nepadavė kasacinio skundo dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo, o atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą nurodė, kad apeliacinis teismas teisingai nustatė kompensacijos dydį.

Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su kasatoriaus argumentais, kad ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas kompensacijos priteisimo klausimą, turėjo remtis ne ATGTĮ 79 straipsnio 2, 3 dalimis, bet šio straipsnio 6 dalimi, pažymi, kad tiek pagal pirmosios instancijos teismo, kurio sprendimą kasatorius prašo palikti galioti, tiek pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes konstatavus ieškovo autoriaus turtinių teisių pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai gynė šias teises. Nepakankamai tiksli motyvacija, ne tos materialiosios teisės normos taikymas, kai šalių ginčas iš esmės išspręstas teisingai, būtų tik formalus pagrindas naikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Be to, tiek žalos atlyginimo, tiek kompensacijos, kaip autorių teisių gynimo būdų, paskirtis yra vienoda – kompensuoti nukentėjusiajam dėl jo teisių pažeidimo patirtus neigiamus turtinius praradimus. Taigi vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio, rėmėsi ir ta materialiosios teisės norma, kuria nereikėjo remtis, nedaro sprendimo neteisėto. CPK 328 straipsnis draudžia naikinti sprendimą vien formaliais pagrindais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad būtų neprotinga naikinti materialiąja teisine prasme teisėtą teismo sprendimą vien tik dėl to, kad pritaikyta ne ta teisės norma, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat. Priešingas šio klausimo sprendimas prieštarautų tiek pagrindiniams proceso teisės principams (ekonomiškumui, operatyvumui, kt.), tiek bendriesiems teisės principams (teisingumui, protingumui), nes būtų beprasmiškai švaistomos tiek valstybės, tiek byloje dalyvaujančių asmenų lėšos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. M. v. D. B., Kretingos socialinių paslaugų centras; Nr. 3K-3-399/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė; Nr. 3K-3-419/2005; 2006 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Microsoft korporacija, Symantec korporacija, UAB „VTex“ v. UAB „Vilpostus“; Nr. 3K-3-311/2006). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl neteisingo minėtų teisės normų taikymo nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuris iš esmės yra teisingas ir tenkinantis ieškovą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles nustatančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu iš dalies sutinka.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas, patenkinęs ieškovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas, ir jo ieškinį patenkinęs iš dalies, turėjo išspręsti bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti) tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose paskirstymo klausimą pagal CPK 93, 98 straipsniuose nustatytas taisykles.

CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pažymėtina, kad pagal šiose teisės normose nustatytas taisykles bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne tik bylos šalims ir tretiesiems asmenims, pareiškusiems savarankiškų reikalavimų, bet ir tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas priimtas naudai tos šalies, kurios pusėje dalyvavo tokie tretieji asmenys (CPK 47 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, jeigu toks prašymas yra pareiškiamas ir pateikiama išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, teismas turi spręsti dėl šių išlaidų priteisimo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Be to, priteisiamos šios išlaidos negali būti didesnės, kaip nurodyti teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalūs dydžiai (CPK 98 straipsnio 2 dalis), išskyrus išimtinius atvejus, kai, pavyzdžiui, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje, sprendžiami specialių žinių reikalaujantys ar nauji ir sudėtingi teisiniai klausimai, ir, įvertinus konkrečios bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, yra pagrindas priteisti daugiau teisinės pagalbos išlaidų, negu Rekomendacijose nustatyti maksimalūs šių išlaidų dydžiai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas, manydamas, jog prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos yra nepateisinamai didelės, vertinant konkrečios bylos požiūriu, turi teisę priteisti tik dalį prašomų atlyginti išlaidų. Teismas, mažindamas, jo nuomone, pagal konkrečios bylos pobūdį, proceso trukmę ar kitas svarbias aplinkybes, neprotingai didelių išlaidų priteisimą, taip pat turėtų vadovautis Rekomendacijomis.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas paskirstė žyminio mokesčio išlaidas, tačiau atsisakė priteisti atsakovui ir trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje išlaidas už advokato teisinę pagalbą, proporcingai atmestai ieškinio reikalavimų daliai. Atsisakymą priteisti šias išlaidas atsakovui teismas motyvavo tuo, kad nepateikta teisinės pagalbos sutartis, kurioje būtų nustatytas būtent atsakovo nurodytas advokato honoraro dydis, nepateikta atsakovo atstovo sąskaitų už teisines paslaugas, o iš atsakovo pateikto mokėjimo nurodymo negalima tiksliai nustatyti advokato honoraro struktūros ir apskaičiavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio teismo nurodyti motyvai, jeigu yra kitų įrodymų, patvirtinančių, kad realiai tokių išlaidų patirta, nėra pakankamas pagrindas visiškai atsisakyti priteisti šias išlaidas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis turėjo išlaidų už advokato pagalbą tiek pirmosios instancijos teisme (b. l. 148), tiek apeliacinėje instancijoje (b. l. 289–292). Esant tokiems įrodymams, apeliacinis teismas turėjo išspręsti atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą. Teismo nurodyta aplinkybė, kad iš atsakovo pateikto mokėjimo nurodymo negalima tiksliai nustatyti honoraro struktūros ir apskaičiavimo, nebuvo kliūtis teismui įvertinti prašomų priteisti išlaidų dydžio protingumą, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų apimtį, pobūdį, kitas svarbias šioje byloje aplinkybes ir, įvertinus šias aplinkybes, taip pat vadovaujantis Rekomendacijoje nurodytomis taisyklėmis, nustatyti atlygintinų išlaidų dydį.

Atsisakydamas priteisti atstovavimo išlaidas trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų, dalyvavusiam byloje atsakovo pusėje, apeliacinis teismas nurodė, kad byloje esanti atstovavimo sutartis, sudaryta ne trečiojo asmens A. M., bet atsakovo UAB „Arginta“, todėl ji negali būti laikoma trečiojo asmens atstovavimą patvirtinančiu įrodymu, o prie apeliacinio skundo pridėtas vietinio mokėjimo nurodymas, kuriame mokėtoju nurodyta UAB „Arginta“, taip pat nepatvirtina trečiojo asmens atsiskaitymo už teisines paslaugas. Kasaciniame skunde, prie kurio trečiasis asmuo A. M. pateikė prisidėjimą, teigiama, kad trečiajam asmeniui atstovavimo išlaidos turėjo būti priteistos nepaisant to, kad jo atstovui už teisinę pagalbą sumokėjo ne pats trečiasis asmuo, bet atsakovas UAB „Arginta“. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo teiginiu. Apeliacinis teismas turėjo įvertinti trečiojo asmens pateiktus dokumentus dėl atstovavimo išlaidų (b. l. 286-288) ir nuspręsti, patvirtina jie, kad šiam asmeniui buvo teikiama mokama advokato teisinė pagalba, ar ne, ir kas už ją sumokėjo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, jog tokia pagalba buvo teikiama, tačiau už trečiajam asmeniui suteiktas teisines paslaugas sumokėjo UAB „Arginta“, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos būtent UAB „Arginta“, t. y. prievolę už trečiąjį asmenį įvykdžiusiam asmeniui.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas išlaidų už advokato teisinę pagalbą paskirstymo klausimą, netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 93, 98 straipsniai). Teisingam šių normų taikymui reikia iš naujo ištirti byloje pateiktus šioms išlaidoms pagrįsti įrodymus, įvertinti prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą ir protingumą nagrinėjamos bylos atžvilgiu. Tai yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas negali išspręsti (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl neteisingo proceso teisės normų taikymo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu panaikinama ir šis klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius