Baudžiamoji byla Nr. 2K-59-942/2016
Proceso Nr. 1-20-1-00635-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.7.4;
1.2.14.6.2.
2016 m. sausio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
nukentėjusiojo V. M. gynėjui advokatui Ruslanui Mazurovui (Ruslan Mazurov),
išteisintojo G. M. gynėjui advokatui Šarūnui Vilčinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. Montvilo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinta Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalis, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžiu.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš G. M. priteista nukentėjusiajam V. M. 223 075 Lt (64 659,42 Eur) turtinės ir 5000 Lt (1449,27 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, 1000 Lt (289,85 Eur) už nukentėjusiajam suteiktas advokato paslaugas, taip pat Lietuvos Respublikos valstybei 1303,20 Lt (377,73 Eur) teismo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu G. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė pridėta prie dalies neatliktos bausmės, paskirtos pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį, ir G. M. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams.
Iš G. M. priteista nukentėjusiajam V. M. 223 075 Lt (64 659,42 Eur) turtinės ir 5000 Lt (1449,27 Eur) neturtinės žalos atlyginimo bei 1000 Lt (289,85 Eur) nukentėjusiojo advokato paslaugoms apmokėti.
Iš G. M. priteista 1303,20 Lt (377,73 Eur) Lietuvos Respublikos valstybei už valstybės garantuojamas teisinės pagalbos išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį atmesti, nukentėjusiojo gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis atstovaudamas V. M., kaip buto su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkui, veikdamas pagal 2009 m. lapkričio 20 d. Kauno miesto 10-ajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), išduotą įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį „...valdyti ir tvarkyti, taip pat parduoti nuosavybės teise V. M. priklausantį 41 butą su rūsiu bei nupirkti jo vardu nuosavybės teise bet kokį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje...“, 2010 m. balandžio 2 d. Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 63,79 kv. m. ploto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo M. M. už 150 000 Lt. M. Morkūnas 2010 m. balandžio 2 d. pervedė į asmeninę G. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, 17 000 Lt, 2010 m. gegužės 3 d. M. M. pervedė į asmeninę G. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, 80 000 Lt, 2010 m. balandžio 26 d. Nordea Bank Finland PLc banko Lietuvos skyrius pervedė į asmeninę G. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, 50 000 Lt. G. M., gavęs iš viso 147 000 Lt, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.150 straipsnio, CK 6.234 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepateikė V. M. ataskaitos apie savo veiklą ir negrąžino pinigų už parduotą butą su rūsiu, t. y. taip pasisavino pagal 2009 m. lapkričio 20 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) jam patikėtą didelės 147 000 Lt vertės svetimą turtą.
Tęsdamas nusikalstamą veiką G. M., atstovaudamas V. M., kaip 8,9500 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Babtų k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno rajone, Antagynės kaime, savininkui, veikdamas pagal 2012 m. gegužės 14 d. Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure Kaune, (duomenys neskelbtini), išduotą įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), suteikiantį teisę „...valdyti ir disponuoti žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) raj....“, 2012 m. gegužės 15 d. Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure (duomenys neskelbtini), sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl žemės sklypo, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Babtų k. v., esančio, (duomenys neskelbtini) kaime, pardavimo R. M. už 76 075 Lt. Pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį 2012 m. gegužės 15 d. R. M. sumokėjo grynais pinigais 76 075 Lt sumą G. M., kuris pažeisdamas CK 2.150 straipsnio, CK 6.234 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepateikė V. M. ataskaitos apie savo veiklą ir negrąžino pinigų, gautų už parduotą žemės sklypą. Taip G. M. pasisavino pagal 2012 m. gegužės 15 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) jam patikėtą didelės 76 075 Lt vertės svetimą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad G. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punktas).
Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalies nuostatas, įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, šališkai, o išvadas pagrindė ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas visiškai neįsigilino į pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus bei paties G. M. parodymų teisingumą, kurie akivaizdžiai paneigti kitais pirmosios instancijos teismo surinktais įrodymais. Skunde nurodyta, kad G. M. parodymai teismui turėjo sukelti abejonių, nes akivaizdu, jog V. M. turėjo realų pagrindą bijoti smurtaujančio sūnaus, o tokias aplinkybes, kad G. M. yra smurtautojas, patvirtina prejudicinę galią turintys apkaltinamieji nuosprendžiai. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai nesirėmė G. M. parodymais, nes jis viešai įžeidinėjo jį (savo tėvą), vadindamas jį nuolatos girtaujančiu ir asocialiu asmeniu, mėginančiu bet kokiomis priemonėmis su juo susidoroti, nesveiku – turinčiu psichikos sveikatos sutrikimų. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės įsitikinti tokiais parodymais ar jų teisingumu, nes V. M. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, jo atsiliepimas nebuvo pateiktas, tokia teisė jam nebuvo suteikta. Pasak kasatoriaus, G. M. išreikalauti medicininiai duomenys, kad V. M. sandorių sudarymo metu ir po jų turėjo ilgalaikių sveikatos sutrikimų (patirtas insultas, trumpalaikiai atminties sutrikimai, kurie gydymo eigoje išnyko, psichiatrų duomenys ir kt.) paneigia jo paties parodymus, taip pat ir jo veiksmų teisėtumą bei sąžiningumą ir patvirtina jo tyčią bei kaltę, nes jis juo (savo tėvu) nesirūpino, siekė galbūt net greitos jo mirties, kad visas turtas liktų neteisėtai užvaldytas. Atkreiptas dėmesys į tai, kad apklausta gydytoja psichiatrė S. nurodė, jog pagal įrašus medicininiuose dokumentuose ji gali daryti išvadą, kad V. M. galėjo būti girdomas medikamentais, įberiant juos į alkoholį, tačiau apeliacinės instancijos teismas net neaptarė, dėl kokių priežasčių nuosprendį grindžia tik suinteresuotų asmenų parodymais (labiausiai G. M.), ir neaišku, kodėl nesiremia nusikaltimą atskleidžiančiais faktiniais duomenimis, surinktais išsamiai bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo. Pažymėta, kad teismas neanalizavo aplinkybių, jog pats G. M. pripažino, kad visu tėvo turtu, taip pat ir jo banko sąskaita, disponavo savo nuožiūra, t. y. veikė savanaudiškais tyčiniais veiksmais, suvokdamas, kad daro nusikaltimą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo parodymus laikė nenuosekliais, nes jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nurodė skirtingas aplinkybes. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į pirmosios instancijos teisme nustatytas faktines aplinkybes, kad jis turi klausos sutrikimus ir jam būtinas klausos aparatas, kuris ne visose apklausose buvo naudojamas dėl gedimo. Taip pat neįsigilinta į akivaizdžius faktinius duomenis, kad duodamas parodymus ar palaikydamas pokalbį V. M. gali būti ne visada kalbus dėl jį supančios aplinkos, pašnekovo ir kt., neaptarta ir tai, kad jis senyvo amžiaus. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog V. M. pats kreipėsi į gimines, kurie jį apgyvendino senelių namuose,,Senelių rojus“. Kasatoriui nelogiška tokia teismo motyvo interpretacija, nes, pasak jo, akivaizdu, kad jis kreipėsi į gimines, nes bijojo gyventi su sūnumi, buvo sumuštas ir nuvyko pas gimines prisiglausti. Kadangi nebuvo galimybės apsigyventi ilgesniam laikui, o po šio fakto paaiškėjo, kad visas turtas parduotas ir butas registruotas G. M. vardu, jam kilo reali grėsmė, todėl ir buvo pasirūpinta jo apgyvendinimu. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nesirėmė liudytojų: D. M., A. M., D. M., J. M., V. M., gydytojos Savinos parodymais, paneigiančiais G. M. parodymus. Skunde pažymėta ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišklausė nukentėjusiojo ir negavo iš jo jokio atsiliepimo į apeliacinį skundą, todėl buvo pažeistos jo, kaip nukentėjusiojo, teisės į teisingo procesinio sprendimo (nuosprendžio) priėmimą. Kasatorius teigia, kad tai, jog turtas parduotas ir butas nupirktas G. M. vardu, paaiškėjo 2012 m. liepos 12 d., po jo sumušimo, pradėjus ikiteisminį tyrimą, už ką G. M. ir buvo nuteistas. Nedelsiant, gavus visus rašytinius įrodymus iš VĮ Registrų centras, t. y. 2012 m rugsėjo 20 d., V. M., gindamas savo pažeistą teisę, kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, dėl to buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, kuris dėl pareigūnų kaltės truko ilgą laiką. Kasatorius mano, kad pareigūnams galėjo turėti įtakos G. M. artimas giminaitis Janavičius, dirbantis tame padalinyje, kuriame vyko ikiteisminis tyrimas. Kasatorius teigia, kad jis tinkamai gynė savo interesus ir sandoriai vienaip ar kitaip gali būti nuginčyti, panaikinti, tačiau turtas buvo užvaldytas nusikalstamu būdu, o ne taip, kaip teismas vertina, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisniai santykiai. Pasak kasatoriaus, visus šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismas ignoravo, dėl jų nepasisakė, G. M. parodymų, duotų viso proceso metu, nelygino su pirmiau minėtais įrodymais, nenurodė motyvų, kodėl būtent remiasi G. M. duotais parodymais. Skunde pažymėta, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog šis teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus parodymus, taip pat duotus ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, juos palygino tarpusavyje, detaliai ir motyvuotai išanalizavo G. M. parodymų prieštaravimus, todėl pagrįstai juos atmetė. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1, 2 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, nes visiškai nemotyvavo, kodėl rėmėsi ne pirmosios instancijos teismo nurodytais liudytojų parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, o tik pasirinktais, ir kodėl vertino tik notarų parodymus dėl įgaliojimų teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis V. M. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, jog jis niekada nesutiko, kad jo turtas butų parduotas, o G. M. disponuotų jo pinigais.
Kasaciniame skunde pažymėta, kad šioje byloje nustatyta, jog kaltinamojo nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – nukentėjusiojo turtą ir nuosavybę, ir į tą patį dalyką – pinigines lėšas. Šias lėšas kaltinamasis savinosi tokiu pat būdu ir iš to paties šaltinio – nusikalstamam sumanymui įgyvendinti kaltinamasis naudojosi iš esmės tapačiomis priemonėmis ir būdais – parduoda turtą, gauna pinigus, gautus pinigus užvaldo ir jais disponuoja savo nuožiūra. Taigi kaltinamąjį siejo vienas bendras sumanymas ir tyčia – pasipelnyti ir dėti pastangas, kad šis neteisėtas pasipelnymas tęstųsi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nusikalstamų veikų tęstinį pobūdį, kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pripažintinos tęstiniu nusikaltimu ir kvalifikuojamos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes jis pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą ir nukentėjusiajam priklausantį turtą. Pasisavintas turtas yra didelės vertės, nes jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Byloje nustatyta, kad G. M. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą. Turtas, kurį jis pasisavino, jam buvo svetimas. Jis turtą įgijo, naudojo ir juo disponavo kaip savo turtu ir taip padarė žalą nukentėjusiajam. Kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, žinojo ir suvokė, kad turtas jam svetimas, siekė jį gauti, užvaldė ir padarė nukentėjusiajam žalą. Be to, G. M. yra nusikaltimo subjektas, nes turtas buvo jo žinioje.
Kasatorius tvirtina, kad pirmiau išdėstyti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, jog kaltinamojo veiksmai, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, visiškai įrodyti ir jo veika kvalifikuota teisingai. Pažymėta, kad G. M., net ir tada, kai žinojo, kad pasielgė neteisėtai, savo kaltę neigė, sąmoningai negrąžino jam nuosavybės teise nepriklausančių pinigų, turto ir savo nuožiūra, neturėdamas tam teisinio pagrindo, disponavo jomis. Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>, 2K-733/2007, 2K-467/2006 ir 1998 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinimais, teigia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka teisingumo principą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų tyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva; nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo, kuri teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad ginčijamas G. M. išteisimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį faktiniais, o ne teisiniais aspektais. Priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, kasatorius, remdamasis atskirais bylos duomenimis, bando įrodyti G. M. kaltumą padarius veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, teigia, kad teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, šališkai, išvadas pagrindė ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis, neigia išteisintojo parodymus. Nors šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo siejami su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, tačiau iš esmės ginčijamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, kuris nesusijęs su esminiais BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimais, kasatorius tiesiog nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, neigia šio teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir pateikia savo nuomonę šiais klausimais, ignoruodamas motyvuotas apeliacinės instancijos išvadas, kuriomis buvo paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. M. kaltės padarius veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymu aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka jam keliamus BPK įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai bei motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, taip pat teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančios bylos faktinės aplinkybės (BPK 331 straipsnio 2 dalis), o tai ir buvo pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, konstatavus, kad G. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, lygindamas juos tarpusavyje, pašalindamas iškilusius prieštaravimus, t. y. įsitikinęs jų patikimumu ir argumentuodamas savo išvadas. Taigi konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra deklaratyvūs, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, bylos medžiagos ir nepagrindžia esminių BPK pažeidimų padarymo. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentu, kad jam nebuvo nesuteikta teisė, kaip nukentėjusiajam, pateikti atsikirtimus į apeliacinį skundą, dalyvauti teismo posėdyje ir duoti parodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajam apie paduotą nuteistojo G. M. apeliacinį skundą ir teisę su juo susipažinti bei pateikti atsikirtimus, taip pat ir apie bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką, buvo tinkamai pranešta, todėl jis turėjo visas galimybes pasinaudoti savo, kaip nukentėjusiojo, procesinėmis teisėmis.
Dėl svetimo turto pasisavinimo atribojimo nuo civilinių teisinių santykių
G. M. pareikšto kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį esmė yra ta, kad jis atstovaudamas V. M. kaip buto su rūsiu ir žemės sklypo savininkui, veikdamas pagal 2009 m. lapkričio 20 d. ir 2012 m. gegužės 14 d. notarų biuruose išduotus įgaliojimus, sudarė pirkimo-pardavimo sutartis dėl minėto nekilnojamojo turto – buto su rūsiu ir žemės sklypo, pardavimo, šį turtą pardavė, nepateikė V. M. ataskaitos apie savo veiklą ir negrąžino pinigų už parduotą turtą (juos pasisavino), tokiais veiksmais pažeidė CK 2.150 straipsnio, CK 6.234 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad G. M. pareikštas kaltinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jis neturėjo tyčios pasisavinti jam patikėto turto, ir G. M. inkriminuotus veiksmus vertino kaip neperžengiančius civilinių teisinių santykių su V. M. ribų. Tokiam vertinimui pritartina.
Kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje – tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011 ir kt). Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose, teismų praktikoje (žr. pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-388/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-388/2007">2K-7-388/2007</a>, 2K-93/2013, 2K-285/2013) ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan.).
Iš 2009 m. lapkričio 20 d. įgaliojimo (t. 1, b. l. 64) turinio matyti, kad G. M. buvo įgaliotas parduoti butą Kaune, Rimvydo gatvėje, už įgaliotinio nuožiūra nustatytomis kaina ir sąlygomis, taip pat nupirkti nukentėjusiojo vardu bet kokį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje. Pagal 2012 m. gegužės 14 d. įgaliojimą (t. 1, b. l. 7) G. M. buvo įgaliotas tvarkyti, valdyti ir disponuoti V. M. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat parduoti už jų abiejų aptartomis kaina ir sąlygomis. Byloje abiejų instancijų teismų nustatyta ir tai nekelia abejonių, kad minėti įgaliojimai G. M. veikti nukentėjusiojo V. M. vardu buvo išduoti teisėtai, taip pat nėra abejonių ir dėl paties V. M. veiksnumo bei laisvos jo valios įgaliojimų sudarymo metu. Išteisintasis G. M., sudaręs pirkimo-pardavimo sutartis, pardavęs nekilnojamąjį turtą ir paėmęs už jį pinigus, įstatymų nepažeidė, nes teisėtai veikė pagal jam išduotus 2009 m. lapkričio 20 d. ir 2012 m. gegužės 14 d. įgaliojimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek minėti įgaliojimai, tiek pirkimo-pardavimo sutartys nėra pripažintos negaliojančiomis ar panaikintos – šios aplinkybės nustatytos ir pripažintos abiejų instancijų teismų.
Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-123/2007, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a>, 2K-208/2008, 2K-171/2010).
Nėra teisinio pagrindo kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad negali baudžiamoji atsakomybė kilti už CK reikalavimų pažeidimą, o būtent už tai, kad nebuvo įvykdyta dalis įpareigojimų – nupirkti kitą nekilnojamąjį turtą nukentėjusiojo vardu, grąžinti pinigus už parduotą nekilnojamąjį turtą. Baudžiamojoje byloje duomenų apie tai, kad G. M. būtų atlikęs kokius nors kitus veiksmus, dėl kurių būtų pasunkintas pažeistų teisių gynimas ir atkūrimas civilinėmis priemonėmis, nėra. Akivaizdu, kad niekas netrukdė ir dabar netrukdo nukentėjusiajam savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pritartina apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, kad bylos aplinkybės liudija ne apie nusikalstamą svetimo turto pasisavinimą, o apie civilinius teisinius santykius, su kuriais susiję ginčai ir pretenzijos turi būti sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiojo V. M. kasacinį skundą.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Audronė Kartanienė
Aurelijus Gutauskas
