Baudžiamoji byla Nr. 2K-233-654/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58695-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2;
1.1.8.10.5; 1.1.8.11; 1.2.23.2.2.2; 2.1.16.2.19
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Aleno Piesliako (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. (M. G.) gynėjo advokato Aivaro Alimo ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. ir G. B. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų trims mėnesiams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. G. gynėjo advokato E. Jonušo, G. B. gynėjo advokato D. Dargevičiaus bei kitų nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžiu nuteisti ir A. B., L. A., A. S., R. P. T., E. B., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. G. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. sausio 21 d. apie 14.15 val. degalinėje „Neste“, esančioje Vilniuje, Erfurto g. 41, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš A. B. ir L. A. savo vairuojamo automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone neteisėtai įgijo 69,788 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 0,0474 g narkotinės medžiagos karfentanilio, kurią jam į šį automobilį atnešė L. A. Vėliau jis šią narkotinę medžiagą gabeno Vilniaus miesto gatvėmis ir tą pačią dieną apie 14.30 val. Vilniuje, Eišiškių plento ir Dariaus ir Girėno gatvės sankryžoje, pamatęs policijos pareigūnus, pro automobilio langą išmetė įgytą narkotinę medžiagą – 0,0474 g karfentanilio, po to iš karto buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
2. G. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. kovo 28 d. apie 9.40 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie prekybos centro „Banginis“ adresu: Klaipėda, Šilutės pl. 35, neteisėtai iš A. B. ir L. A. A. B. vairuojamo automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone įgijo 297,748 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 99,310 g narkotinės medžiagos – heroino, šią medžiagą jis įdėjo į savo striukės kairiąją rankovę ir taksi automobiliu „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno Klaipėdos miesto gatvėmis, ir tą pačią dieną apie 10 val. Klaipėdoje, Šiaurės pr., prie posūkio į Pievų g., jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, šie atliktos jo asmens kratos metu rado ir paėmė 99,310 g narkotinės medžiagos – heroino.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas A. Alimas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 22 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendį dėl M. G. paskirtų bausmių subendrinimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtą dešimties metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo trejiems metams devyniems mėnesiams bausme ir paskirti galutinę laisvės atėmimo dešimčiai metų šešiems mėnesiams bausmę. Pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalį, į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nuosprendį.
4. Kasatorius skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, į M. G. naujai paskirtą bausmę neįskaitę bausmės, atliktos pagal pirmesnį nuosprendį, netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio 9 dalį. Pagal BK 63 straipsnio 9 dalį tada, kai nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio priėmimo pirmojoje byloje padarė kitą nusikalstamą veiką, į bausmės laiką visiškai ar iš dalies įskaitoma bausmė, atlikta pagal pirmesnį nuosprendį. Šioje byloje M. G. buvo nuteistas už naują nusikalstamą veiką, padarytą 2019 m. sausio 21 d., kurią jis padarė po to, kai jam buvo priimtas Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. apkaltinamasis nuosprendis už kitas nusikalstamas veikas, bet iki to laiko, kai šis nuosprendis įsiteisėjo, nes jis įsiteisėjo tik po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nuosprendžio priėmimo. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar įskaityti į M. G. naujai paskirtą bausmę jo pagal pirmesnį nuosprendį atliktą bausmę, rėmėsi teismų praktika, pagal kurią tokioje situacijoje bausmės, paskirtos skirtingais nuosprendžiais, turi būti subendrinamos pagal BK 64 straipsnio taisykles, bet tik po to, kai pirmesnis nuosprendis įsiteisėja. Kasatoriaus nuomone, taip BK 63 straipsnio 9 dalis aiškinama netinkamai, nes žodžių junginys „iki nuosprendžio priėmimo“ turėtų būti suprantamas ne kaip nuosprendžio surašymo ir paskelbimo faktas, o kaip šio nuosprendžio įsiteisėjimo faktas. Vadovaujantis teismų praktikoje pateiktu BK 63 straipsnio 9 dalies aiškinimu, kurio laikėsi bylą nagrinėję teismai, yra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, nes teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, kad jis yra kaltas, to neįrodžius pagal įstatymą (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 1983 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Minelli prieš Šveicariją, peticijos Nr. 8660/79; 1985 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Englert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10282/83; 1987 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Nölkenbockhoff prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10300/83; 2005 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Capeau prieš Belgiją, peticijos Nr. 42914/98). Pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcijos principą įtvirtina ne tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalis. Sprendžiant dėl BK 63 straipsnio 9 dalies aiškinimo, turi būti atsižvelgiama į tai, kad tik priimtas ir dar neįsiteisėjęs nuosprendis nesukuria ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių, o tokias pasekmes sukelia tik įsiteisėjęs nuosprendis, todėl žodžių junginys „nuosprendžio priėmimas“ turi būti aiškinamas tik kaip įsiteisėjusio nuosprendžio priėmimas. Kaip išplaukia iš BPK 336 straipsnio, apskųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Dėl to šioje byloje priimtu nuosprendžiu M. G. yra nuteistas už veiką, kurią padarė iki nuosprendžio priėmimo pirmesnėje byloje už kitas jo nusikalstamas veikas, taigi yra BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodytas teisinis pagrindas įskaityti į nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę jo atliktą bausmę pagal pirmesnį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendį su pakeitimais, padarytais Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nuosprendžiu. To nepadarę bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 63 straipsnio 9 dalį.
5. Kasaciniu skundu nuteistojo G. B. gynėjas advokatas D. Dargevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria G. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria G. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją bylą G. B. nutraukti arba G. B. veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti G. B. ne didesnę nei laisvės atėmimo penkeriems metams bausmę. Kasatorius nurodo:
5.1. Darydami išvadą dėl G. B. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą veiką, teismai rėmėsi neleistinais įrodymais, prieštaringais įrodymų šaltiniais ir nepašalintomis abejonėmis bei prielaidomis.
5.1.1. Atmesdamas G. B. ir A. B. parodymus dėl to, kad jų susitikimas Klaipėdoje 2019 m. kovo 28 d. buvo atsitiktinis, nesusijęs su narkotinių medžiagų platinimu, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 2019 m. balandžio 25 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenimis, kad G. B. susisiekė su A. B. telefonu ir susitarė dėl susitikimo. Tačiau tai yra tik kaip prielaida, nes nebuvo patikimai patikrinta, ar telefonu A. B. iš tiesų bendravo su G. B. Byloje nustatyta, kad įvykio laiku G. B. naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini)72. Byloje nėra duomenų, kad tuo metu G. B. būtų naudojęsis telefono numeriu (duomenys neskelbtini)67, su kuriuo užfiksuotas A. B. 2019 m. kovo 28 d. kontaktas. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 27 d. nutarties, kuria sankcionuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo veiksmai, matyti, kad sankcionuota tik neidentifikuoto asmens pokalbių, kuris naudojasi mobiliojo telefono numeriais (duomenys neskelbtini)805 ir (duomenys neskelbtini)105, kontrolė, fiksavimas ir kaupimas. Apie neidentifikuotą asmenį, kuris naudojasi telefono numeriais (duomenys neskelbtini)805 ir (duomenys neskelbtini)105, rašoma ir policijos pareigūno E. S. 2019 m. rugsėjo 3 d. tarnybiniame pranešime bei 2019 m. rugsėjo 10 d. prokuroro nutarime dėl informacijos sunaikinimo. G. B., kaip asmuo, kuris naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini)805, nurodytas tik tyrėjo A. K. surašytame 2019 m. balandžio 25 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole, pokalbyje Nr. 64, jo surašytame tarnybiniame pranešime ir parodymuose teisme. Kaip matyti iš tyrėjo A. K. parodymų, išvadą dėl to, kad neidentifikuotas asmuo yra G. B., jis padarė remdamasis savo žiniomis apie tai, kad paskutiniai du telefono aparato IMEI kodo skaitmenys neturi reikšmės identifikuojant konkretų telefono aparatą. Darydamas išvadas teismas rėmėsi šiais parodymais. Tačiau spręsdamas, ar sutampa telefonų aparatų IMEI kodai, teismas turėjo remtis specialiomis žiniomis, bet to nepadarė, todėl teismo išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir teisėtomis. Svarbu ir tai, kad siekiant nustatyti, ar jų pokalbių dalyviai iš tiesų buvo A. B. ir G. B., nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo atlikta pokalbiuose dalyvavusių asmenų balsų fonoskopinė ekspertizė, taigi abejonės dėl to, ar 2019 m. kovo 28 d. pokalbis vyko tarp A. B. ir G. B., liko nepašalintos.
5.1.2. Pripažindamas slapto sekimo protokolą teisėtu ir remdamasis juo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. B. po susitikimo su A. B. buvo sekamas policijos pareigūnų, bet nurodė, kad sekimas vykdytas sulaikymo tikslu, todėl tokio sekimo nepripažino sekimu BPK 160 straipsnio prasme. Tačiau G. B. sekimas nebuvo sankcionuotas, todėl buvo neteisėtas, o apeliacinės instancijos teismo argumentai to nepaneigia. Apklausti policijos pareigūnai G. S. ir R. K. pripažino sekę G. B. ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių G. B. nebuvo sulaikytas iš karto po narkotinių medžiagų perdavimo.
5.1.3. Gynyba apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą apklausti G. B. sekimą ir sulaikymą atlikusius policijos pareigūnus, norėdama įsitikinti G. B. sekimo ir sulaikymo teisėtumu. Prašymas buvo atmestas, nes sekimą atlikusių pareigūnų apklausa dėl praėjusio ilgo laiko po įvykio yra netikslinga, be to, ji gali pažeisti policijos interesus, nes atskleistų sekimo metodus, priemones ir pan. Šie teismo nurodyti argumentai nepagrįsti, nes neatitinka BPK turinio. Dėl slapto G. B. sekimo ir jo sulaikymo teisėtumo kilusios abejonės, kurių nepavyko pašalinti, turėjo būti vertinamos G. B. naudai, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl buvo iš esmės pažeisti BPK reikalavimai. Taip bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas, nenurodęs įtikinamų motyvų ir atmetęs gynybos pateiktą prašymą, pažeidė G. B. teisę į gynybą ir BPK 160 straipsnio 4 dalį.
5.1.4. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino abejonių dėl G. B. asmens kratos teisėtumo ir jos rezultatų atitikties tikrovei ir rėmėsi abejonėmis spręsdamas dėl G. B. kaltumo, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pagal BPK 146 straipsnį, asmens krata be atskiro procesinio sprendimo daroma laikinai sulaikant asmenį, tačiau G. B. asmens krata atlikta ne jo sulaikymo metu. BPK įtvirtina galimybę asmens kratos metu daryti vaizdo įrašą, tačiau nors G. B. kišenėje policijos pareigūnai pastebėjo kažkokį daiktą, jo sulaikymas ir asmens krata nebuvo fiksuoti jokiomis vaizdo priemonėmis. Dėl to policijos pareigūnų veiksmai nebuvo įprasti. Byloje yra ir kitų aplinkybių, keliančių abejonių G. B. asmens kratos rezultatu: ant narkotinių medžiagų pakuotės nebuvo rasta G. B. biologinių pėdsakų; G. B. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jis striukės rankovėje neturėjo narkotinių medžiagų, nes jų iš A. B. neįsigijo; L. A. parodė, kad policijos pareigūnai jai buvo atnešę parodyti pakuotę, ant šios ji paliko savo biologinius pėdsakus; nors protokole nurodyta, kad nuo G. B. sklido aitrus kvapas, šalia G. B. sėdėjęs liudytojas G. J. D. nenurodė, kad būtų užuodęs kokius nors kvapus. Šios aplinkybės kelia abejonių, ar narkotinės medžiagos iš tiesų buvo rastos G. B. striukės rankovėje, nes jas į G. B. striukę galėjo įdėti ir policijos pareigūnai, siekdami sudaryti sėkmingos operacijos regimybę.
5.1.5. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisėtai įrodymais pripažino neviešų ikiteisminio tyrimo veiksmų duomenis, tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, kad neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai turi tęstis tiek laiko, kiek reikia nusikalstamai veikai visiškai atskleisti ir užkardyti, įrodymams surinkti, nusikalstamą veiką padariusiems asmenims nustatyti, kad būtų galima greitai ir veiksmingai nubausti kaltininkus. Dėl to tokie veiksmai turi būti nutraukiami surinkus pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Jei tęsiant neviešo pobūdžio veiksmus siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kaltininko teisinę padėtį (pvz., siekiama, kad tęstinė veika peraugtų į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ar tiesiog tikimasi atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos veikos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją ar kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017, 2K-23-788/2018 ir kt.). Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas dar 2018 m. gruodžio 19 d., jau turint duomenų apie nusikalstamą veiką, kol 2019 m. sausio 21 d. buvo gauti papildomi duomenys, kurie buvo daugiau nei pakankami jam išviešinti ir nusikalstamas veikas padariusiems asmenims sulaikyti, tačiau tai nebuvo padaryta ir A. B. buvo leista daryti naujas nusikalstamas veikas. Dėl to nepagrįstai delsiant sulaikyti A. B. į nusikalstamos veikos padarymą buvo įtrauktas G. B., kuris pagal teismų nustatytas aplinkybes iš A. B. įsigijo narkotinių medžiagų. Taigi duomenys apie G. B. veiksmus iš A. B. įsigyjant labai didelį kiekį narkotinės medžiagos negali būti laikomi įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus, ir jie šalintini iš įrodymų visumos. Esant tokioms aplinkybėms, apkaltinamasis nuosprendis G. B. apskritai negalėjo būti priimtas. Į apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas neviešų ikiteisminio tyrimo veiksmų proporcingumas, apeliacinės instancijos teismas neatsakė.
5.2. Pritaikydami G. B. veikai BK 260 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal teismų praktiką, kai nusikalstamos veikos padarymas yra visiškai kontroliuojamas teisėsaugos institucijų, tokia veika vertinama ne kaip baigta, o tik kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2004, 2K-186/2005, 2K-549/2006). Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, G. B. nusikalstama veika padaryta tada, kai ji buvo visiškai kontroliuojama ikiteisminio tyrimo pareigūnų, todėl ji turėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.
5.3. Paskirdami G. B. bausmę, teismai netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas. Nors, iš esmės teisingai nustatę bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, teismai suklydo vertindami realų šių aplinkybių pavojingumą. Byloje nebuvo įvertinta, kad G. B. veika padaryta teisėsaugos pareigūnams kontroliuojant nusikalstamos veikos padarymą, kad G. B. neturėjo tikslo įgytų narkotinių medžiagų platinti, kad jo įsigytų medžiagų kiekis nėra išskirtinai didelis ir praktikoje pasitaiko gana dažnai, o tai rodo, kad G. B. įvykdytos veikos pavojingumas buvo mažesnis už rūšinį tokių veikų pavojingumą. G. B. teistumai yra išnykę, jie nesusiję su narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėta apyvarta, taigi, negali būti pagrindas sunkinti G. B. teisinę padėtį. Iš teismų praktikos analizės matyti, kad net pavojingesnių veikų atvejais kaltininkams buvo skirtos bausmės taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, kad G. B. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertinus teisėsaugos institucijos kontrolę, yra formalus, kad G. B. asmenybė nėra išskirtinė ir reikalaujanti ilgalaikio izoliavimo, kasatorius mano, kad teismų G. B. už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir turėtų būti sušvelninta taikant BK 54 straipsnio 3 dalį.
6. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rolandas Imbrasas atsiliepimais į nuteistojo M. G. gynėjo advokato A. Alimo kasacinį skundą ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasacinį skundą prašo juos atmesti.
6.1. Prokuroras atsiliepime į nuteistojo M. G. gynėjo advokato A. Alimo kasacinį skundą nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, skirdami M. G. bausmę, pagrįstai į Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę neįskaitė nuteistojo pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nuosprendį atliktos bausmės. Nuteistajam paskirtų bausmių subendrinimo taisykles reglamentuoja BK 63 ir 64 straipsniai. Aiškinant BK 63 ir 64 straipsniuose nustatytas bausmių subendrinimo taisykles, teismų praktikoje nurodyta, kad tada, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes bendrina vadovaudamasis BK 64 straipsniu, tačiau tik po to, kai įsiteisėja pirmesnis teismo nuosprendis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-220/2008, 2K-133/2010, 2K-280/2012). Iš bylos duomenų matyti, kad M. G. naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas šioje byloje, padarė 2019 m. sausio 21 d., t. y. po to, kai dėl kitų jo nusikalstamų veikų buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendis, tačiau iki tol, kol šis nuosprendis įsiteisėjo, t. y. iki Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nuosprendžio priėmimo. Iš kaltinamojo akto, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad M. G. į bausmės atlikimo įstaigą atvyko 2019 m. vasario 28 d. Dėl to tada, kai ši byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendis, buvo įsiteisėjęs ir nuteistasis pagal jį atliko bausmę. M. G. iš bausmės atlikimo įstaigos buvo paleistas lygtinai neatlikęs vienuolikos mėnesių penkių dienų jam paskirtos bausmės. Taigi, nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis jau buvo atlikęs visą jam paskirtą bausmę pagal pirmesnį nuosprendį. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes ir teismų praktiką, prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. G. pirmesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę jau buvo atlikęs, todėl nebuvo teisinio pagrindo subendrinti nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes. Be to, jei bausmių subendrinimas būtų atliktas, tai turėtų būti daroma pagal BK 64 straipsnio taisykles ir tai pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį. Dėl to bylą nagrinėję teismai kasaciniame skunde nurodomos BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo klaidos nepadarė.
6.2. Prokuroras atsiliepime į nuteistojo G. B. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasacinį skundą nurodė, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai pagrįstai padarė išvadą, jog telefono numeriais (duomenys neskelbtini)805 ir (duomenys neskelbtini)67, į kuriuos skambino A. B. ir tarėsi dėl narkotinių medžiagų įgijimo, naudojosi G. B. Įvertinę faktą, kad mobiliojo ryšio telefono, rasto G. B. asmens kratos metu ir nurodyto teismo nutartyje dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo sankcionavimo, nurodyti neidentifikuoto asmens, besinaudojančio telefono numeriais (duomenys neskelbtini)805 bei (duomenys neskelbtini)105, IMEI kodai iš esmės sutampa, skiriasi tik jų paskutiniai keli skaičiai, bylos duomenis, kad pas G. B. kratos metu rastame telefone buvo SIM kortelė, kurios telefono numeris (duomenys neskelbtini)72, ir juo skambinta G. B. sugyventinei bei draugui A. L., pareigūno A. K. parodymus, mobiliojo ryšio telefono apžiūros, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokolų duomenis, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad mobiliojo ryšio aparatu, kuris nurodytas teismo nutartyje dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo sankcionavimo ir kuris buvo rastas G. B. asmens kratos metu, naudojosi tas pats asmuo – G. B. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų dėl A. K. parodymų vertinimo, fonoskopinės ekspertizės paskyrimo ir lyginamųjų balsų pavyzdžių paėmimo, o tai leidžia daryti išvadą, kad byloje yra objektyvių duomenų, jog G. B. naudojosi nurodytais mobiliojo ryšio aparatais ir mobiliojo ryšio telefono numeriais.
6.3. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad G. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo neteisėtai sekamas. Iš liudytojų policijos pareigūnų R. K. ir G. S. parodymų, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus viršininkės L. U. 2019 m. kovo 28 d. kreipimosi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus viršininkę R. B., kuriuo prašyta pavesti pavaldiems pareigūnams sulaikyti asmenį ar asmenis, kurie įgis iš A. B. ir L. A. narkotinę medžiagą, darytina išvada, kad G. B. nebuvo neteisėtai sekamas, bet buvo atlikti tyrimo veiksmai, siekiant jį sulaikyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad slapta sekami buvo A. B. ir L. A.. Sekdami juos policijos pareigūnai turėjo sulaikyti asmenį, kuris įgis narkotinę medžiagą. Policijos pareigūnams sekant A. B. ir L. A., į prekybos centro stovėjimo aikštelę atvyko G. B., jis po susitikimo su A. B. sėdęs į taksi automobilį išvyko iš aikštelės. Toje vietoje policijos pareigūnams nespėjus jo sulaikyti, apie tai buvo pranešta kitiems policijos pareigūnams ir šie sustabdė taksi automobilį, sulaikė G. B. bei pristatė jį į policijos komisariatą. Byloje nėra jokių duomenų, jog policijos pareigūnai būtų sekę G. B. iki jam atvykstant į susitikimo vietą su A. B. ar kitaip būtų kontroliavę jo veiksmus. Policijos pareigūnai, sekdami A. B. ir L. A. bei būdami informuoti apie tai, kad gali būti daroma nusikalstama veika, turėjo teisę sulaikyti G. B. kaip asmenį, kuris galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad policijos pareigūnai nespėjo G. B. sulaikyti prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog G. B. buvo sekamas BPK 160 straipsnio prasme. Taigi, policijos pareigūnų veiksmai sulaikant G. B. vertintini ne kaip slaptas jo sekimas, o kaip asmens, galimai padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas.
6.4. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeista G. B. teisė į gynybą, kai nebuvo patenkintas gynybos prašymas apklausti A. B. ir L. A. slaptą sekimą vykdžiusius policijos pareigūnus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl G. B. buvo vykdomi BPK 160 straipsnyje nurodyti neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai. Bylos duomenys rodo, kad tokie veiksmai buvo atliekami dėl A. B. ir L. A. Visos atlikto slapto sekimo aplinkybės buvo užfiksuotos slapto sekimo protokoluose. Svarbu ir tai, kad nuo įvykio praėjo daug laiko, todėl policijos pareigūnams būtų sunku tiksliai prisiminti įvykių detales ir jų apklausa taptų formali. Policijos pareigūnų, atlikusių slaptą sekimą, apklausa sukeltų riziką pažeisti tarnybos interesus, išviešintų atliekamų veiksmų būdus, taktiką, kiltų rizika atskleisti pareigūnų tapatybes. Gynybos prašymų netenkinimas pats savaime nereiškia kaltininko teisės į gynybą pažeidimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210-303/2017, 2K-253-693/2017, 2K-25-699/2018).
6.5. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad asmens kratos atlikimas nefiksuojant veiksmų vaizdo stebėjimo kamera reiškia neteisėtą šio veiksmo atlikimą. BPK 145 ir 146 straipsniuose, reglamentuojančiuose kratą ir asmens kratą, nėra nustatyta, kad šių procesinių veiksmų atlikimas turi būti fiksuojamas vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis. Kasacinio skundo teiginiai, kad G. B. asmens kratos metu rasta narkotinė medžiaga jam buvo įdėta policijos pareigūnų, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais duomenimis ir laikytini siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti policijos pareigūnų veiksmų teisėtumu ar kad jie suinteresuoti bylos baigtimi. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino byloje esančius duomenis – kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų parodymus, mobiliojo ryšio telefonų išklotinės analizę – ir šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus pagrįstai atmetė.
6.6. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl neteisėto neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų taikymo ir nusikalstamų veikų tiražavimo. Bylą nagrinėję teismai išanalizavo neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų taikymo sąlygas, įvertino jų trukmės pagrįstumą ir teisėtumą bei padarė motyvuotą išvadą, kad nevieši ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti tinkamai laikantis BPK normų, nepažeidžiant proporcingumo principo, nei aktyvios, nei pasyvios provokacijos daryti nusikalstamas veikas nenustatyta. Vien tai, kad policijos pareigūnai, turėdami pakankamai duomenų apie A. B. nusikalstamas veikas, nesiėmė veiksmų jam sulaikyti, nereiškia nusikalstamų veikų tiražavimo, nepaneigia atliktų neviešo pobūdžio veiksmų tikslo ir nepatvirtina nusikalstamos veikos provokavimo. Pagal teismų praktiką slaptų tyrimo veiksmų taikymas tokioje situacijoje pagrindžiamas informacija apie pareigūnams žinomų asmenų galbūt daromas nusikalstamas veikas. Situacijos, kai tiriant daromas nusikalstamas veikas yra nustatomi ir asmenys, apie kurių nusikalstamą veiką anksčiau nebuvo žinoma, nėra pagrindas daryti išvadą, kad naujai nustatyti asmenys buvo išprovokuoti įvykdyti nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad, nustačius minėtus asmenis ir surinkus pakankamai duomenų apie jų įvykdytas nusikalstamas veikas, procesinių prievartos priemonių taikymas nebuvo tęsiamas, o tai patvirtina, kad nuteistieji A. B., L. A. ir G. B. nebuvo provokuojami daryti nusikalstamas veikas. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad policijos pareigūnai nusikalstamų veikų neinicijavo, neieškojo kontaktų su nuteistaisiais, o bylos duomenys patvirtinta, kad G. B. sąmoningai ir niekieno neverčiamas derino ir planavo susitikimą su A. B., konspiruotai tarėsi dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir jas įgijo. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis laisva valia buvo apsisprendęs veikti nusikalstamai ir sumanymą įgyvendino.
6.7. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne kaip baigta, o kaip pasikėsinimas, nes nuteistojo veiksmai buvo kontroliuojami policijos pareigūnų ir reali grėsmė šio nusikaltimo objektui nebuvo iškilusi. BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl ji laikoma baigta nuo bet kurios iš dispozicijoje nurodytų veikų atlikimo momento. Byloje nustatyta, kad G. B. įgijo narkotines medžiagas, todėl realizavo BK 260 straipsnio 3 dalyje aprašytą nusikalstamos veikos sudėtį. Aplinkybė, kad, vykdydami slaptus tyrimo veiksmus dėl A. B. ir L. A., policijos pareigūnai žinojo apie jų disponavimą narkotinėmis medžiagomis, G. B. įvykdytos nusikalstamos veikos nepaneigia. G. B. policijos pareigūnų buvo sulaikytas jau įgijęs narkotines medžiagas, o tai, kad šios medžiagos nepateko į visuomenę ar kad nuteistasis neturėjo realios galimybės jomis disponuoti ir taip nekilo realių padarinių visuomenei, teisinės reikšmės neturi, nes padariniai nėra BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis.
6.8. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, G. B. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, nes skiriant bausmę įvertintos visos teisingai bausmei paskirti reikšmingos aplinkybės ir motyvuotai parinkta mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė. Dėl to G. B. paskirta bausmė nėra aiškiai neteisinga, ji atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus. Pagal teismų praktiką, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra susijęs su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-377-489/2018, 2K-98-1073/2019, 2K-40-648/2020, 2K-233-976/2021). Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kuriomis vadovaujantis būtų galima daryti išvadą, jog nuteistojo asmenybė ar padaryta nusikalstama veika suteiktų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą ir realios žalos visuomenei nesukėlė tik dėl to, kad nuteistasis buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Vien ta aplinkybė, kad nenustatytas G. B. tikslas platinti narkotines medžiagas, nesuteikia pagrindo teigti, kad nuteistojo veika yra mažiau pavojinga. Priimant sprendimą byloje nėra pagrindo vadovautis G. B. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika, nes nurodytų bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, nei susiklosčiusios šioje byloje.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistųjų M. G. gynėjo advokato A. Alimo, G. B. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasaciniai skundai atmetami.
Dėl BK 63 ir 64 straipsnių taikymo
8. Bausmių bendrinimo tvarką reglamentuoja BK 63 ir 64 straipsniai. BK 63 straipsnyje nustatyta, kad pagal jame reglamentuotas taisykles bausmės yra subendrinamos tada, kai asmuo nuteisiamas tuo pačiu nuosprendžiu už kelias savarankiškas nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 1 dalis) arba kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 9 dalis). Jei bausmės subendrinamos pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Pagal BK 64 straipsnį bausmės yra subendrinamos, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nusikalstamos veikos padarymo laikas ir pirmojo nuosprendžio priėmimo laikas yra tos aplinkybės, kurios lemia, pagal kurio straipsnio taisykles teismas turi subendrinti bausmes. Visas bausmes, paskirtas už nusikaltimus, padarytus iki pirmojo nuosprendžio paskelbimo, teismai turi bendrinti pagal BK 63 straipsnio taisykles, priklausomai nuo to, ar bausmės paskirtos vienoje, ar skirtingose bylose. Jeigu nustatoma, kad nusikaltimas yra padarytas po pirmojo nuosprendžio priėmimo ir asmuo nėra atlikęs visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės arba nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismai bausmes turi bendrinti remdamiesi BK 64 straipsnio taisyklėmis.
9. Kaip nurodyta BK 63 straipsnio 9 dalyje, viena iš bausmių bendrinimo taisyklei pasirinkti svarbių aplinkybių yra pirmojo nuosprendžio priėmimas. Kasaciniame skunde kasatorius, motyvuodamas tuo, kad priimtas nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs ir negali sukelti asmeniui pasekmių, bei tokio asmens nekaltumo prezumpcija, mano, kad BK 63 straipsnio 9 dalies nuostata turėtų būti aiškinama kaip reiškianti, kad nauja nusikalstama veika turi būti padaroma ne po pirmojo nuosprendžio priėmimo, o po jo įsiteisėjimo, o tuo atveju, kai nauja veika yra padaroma iki pirmojo nuosprendžio įsiteisėjimo, turi būti taikomos BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatos, taip pat ir turi būti įskaitoma pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais kasatoriaus argumentais.
10. Visų pirma, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nors dar nėra įsiteisėjęs ir nėra vykdomas, yra labai svarbus procesinis dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės (BPK 29 straipsnis). Juo asmuo sužino, kad jo veiksmai yra įvertinti kaip nusikalstami ir jam paskiriama bausmė, todėl naujo nusikaltimo padarymas po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo rodo didesnį jo pavojingumą visuomenei ir jo polinkį nesilaikyti įstatymų. Nuosprendžio įsiteisėjimas yra siejamas su jo pateikimu vykdyti ir vykdymu (BPK 335 straipsnis), bet nėra siejamas su bausmių bendrinimu. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 307 straipsnio 1 dalies 4 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi bausmės skyrimo motyvai, o rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl bausmės. Šios BPK nuostatos reiškia, kad teismų sprendimuose turi būti nurodyti ir bausmių subendrinimo motyvai bei sprendimai dėl bausmių subendrinimo.
11. Antra, šis klausimas teismų praktikos yra seniai išspręstas ir keisti nusistovėjusią praktiką kasatoriaus nurodytais motyvais nėra priežasčių. Teismų praktikoje yra paaiškinta, kad BK 64 straipsnio prasme nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, yra ir tas, kuris naują nusikalstamą veiką padarė po nuosprendžio už ankstesnes veikas paskelbimo, bet iki jo įsiteisėjimo. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes subendrina, vadovaudamasis BK 64 straipsniu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-220/2008, 2K-323/2011).
Dėl kasatoriaus D. Dargevičiaus argumentų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu
12. Nuteistojo G. B. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasaciniame skunde nurodyta, kad, darydami išvadas apie bylos aplinkybes, teismai rėmėsi neleistinais įrodymais, nepašalino abejonių ir prielaidų, jog A. B. ir G. B. įvykio vietoje susitiko atsitiktinai. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad bylą nagrinėję teismai patikrino ir motyvuotai atmetė gynybos versiją, jog A. B. ir G. B. susitikimas įvykio vietoje 2019 m. kovo 28 d. buvo atsitiktinis. Išvada dėl to, kad A. B. ir G. B. susitiko prekybos narkotikais tikslais, nuosprendyje ir nutartyje pagrįsta byloje surinktų įrodymų visuma, kurią sudaro dalis A. B. ir G. B. parodymų, liudytojų A. K., R. K., G. S. ir R. J. parodymai, 2019 m. balandžio 25 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas, 2019 m. balandžio 1 d. A. B. ir L. A. slapto sekimo protokolas, 2019 m. kovo 28 d. G. B. asmens kratos protokolas, 2019 m. kovo 29 d. pas G. B. kratos metu rasto mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolas, 2019 m. balandžio 3 d. specialisto išvada Nr. 140-(1423)-IS1-1748, kuria nustatyta, kad pas G. B. kratos metu rasta medžiaga – heroinas, 2019 m. balandžio 3 d. vaizdo įrašo iš prekybos centro „Banginis“, Klaipėdoje, Šilutės pl. 35, apžiūros protokolas, 2019 m. kovo 29 d. tarnybinis pranešimas ir kiti nuosprendyje bei nutartyje nurodyti įrodymai. Išvada, kad G. B. skambino A. B. ir tarėsi dėl susitikimo su juo 2019 m. kovo 28 d., kitaip nei nurodyta skunde, grindžiama ne tik 2019 m. balandžio 25 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenimis, bet ir G. B. asmens kratos protokolo ir kratos metu pas jį rasto mobiliojo ryšio telefono aparato apžiūros protokolo duomenimis, kad mobiliojo ryšio telefono aparatu, kuris rastas pas G. B. ir kuriuo naudojantis skambinta A. B. prieš 2019 m. kovo 28 d. susitikimą, buvo naudotasi telefonu bendraujant su G. B. sugyventine ir G. B. pažįstamu A. L., tik buvo pakeista SIM kortelė. Naudojantis tuo pačiu telefonu skambinta iškviesti taksi, o G. B. į įvykio vietą atvyko taksi automobiliu. Po susitikimo sulaikius G. B., jo asmens kratos metu rastas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos heroino. Darydami išvadas teismai rėmėsi visais šiais įrodymais, o G. B. versija remiasi tik jo paties parodymais, kasaciniame skunde nepaneigiant visų kitų byloje esančių įrodymų.
13. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad yra neaiškumų dėl G. B. kratos protokolo duomenų atitikties tikrovei ir leistinumo. BPK 146 straipsnyje nėra nustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga atliekant asmens kratą daryti vaizdo įrašą, todėl pareigūnų veiksmai BPK nuostatų nepažeidė. Pagal BPK 146 straipsnio 2 dalies 1 punktą asmens krata, dėl to nepriėmus atskiros nutarties, gali būti daroma sulaikant ar suimant. Šioje byloje G. B. buvo sulaikytas 2019 m. kovo 28 d. 10 val., o jo asmens krata pradėta tos pačios dienos 10.25 val. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas aiškinosi, kodėl G. B. asmens krata nebuvo atlikta sulaikymo metu, o atlikta praėjus 25 min. po sulaikymo. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad gatvėje sulaikius G. B. nebuvo sąlygų tinkamai atlikti asmens kratą. Ši priežastis ir nuo jo sulaikymo iki asmens kratos pradžios praėjęs trumpas laiko tarpas rodo, kad BPK 146 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Kasaciniame skunde teigiama, kad G. B. asmens kratos protokole užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kurių apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, tačiau tai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui. Apeliacinės instancijos teismas aiškinosi įrodymų patikimumą. G. B. nenurodė ir byloje nėra kokių nors duomenų, kurie leistų manyti, kad trys G. B. asmens kratą atlikę pareigūnai būtų suinteresuoti narkotinių medžiagų radimu pas G. B. Sulaikymo metu su G. B. taksi automobiliu važiavo ir liudytojas A. L., kurio asmens krata taip pat buvo atlikta, bet uždraustų medžiagų pas jį nebuvo rasta. Nenustačius BPK 146 straipsnio pažeidimų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi G. B. asmens kratos protokolo duomenimis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
14. Atmetami kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų teismams remiantis įrodymais, kurie gauti neva neteisėtai sekant G. B. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pats savaime kokio nors objekto stebėjimas yra bendrasis pažinimo metodas, ir jeigu juo nepažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nėra draudžiamas veiksmas, nesvarbu, kas – privatus asmuo ar valstybės pareigūnas – tai daro (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-689/2018, 2K-6-1073/2020). Iš 2019 m. balandžio 1 d. A. B. ir L. A. slapto sekimo protokolo ir G. B. laikino sulaikymo protokolo matyti, kad po A. B. susitikimo su G. B. šis išvažiavo taksi automobiliu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai viešoje vietoje važiavo paskui taksi automobilį, kuriuo važiavo G. B., 15 min., jų tikslas buvo sulaikyti nusikaltimą padariusį G. B. Šie veiksmai nebuvo fiksuoti naudojant vaizdo ar garso įrangą. Šiais veiksmais nebuvo renkama informacija apie G. B. privatų gyvenimą ar apie kokias nors kitas Konstitucijos ir įstatymų saugomas vertybes. Todėl tokiais veiksmais policijos pareigūnai realizavo jų veiklą reglamentuojančių norminių aktų nustatytą teisę ir pareigą imtis visų priemonių, kad būtų išaiškinta nusikalstama veika ir nustatyti ją įvykdę asmenys (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 164 straipsnio 1 dalis, 165 straipsnio 1 dalis, 171, 172 straipsniai, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5, 6, 21, 22, 25, 26 ir kt. straipsniai), tačiau įstatymo nepažeidė.
15. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, atmesdamas gynybos prašymą apklausti A. B. ir L. A. slaptą sekimą atlikusius ikiteisminio tyrimo pareigūnus, siekiant įsitikinti G. B. sekimo teisėtumu, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė G. B. teisę į gynybą ir BPK 160 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-173-976/2016). Kaip nurodyta pirmiau, ikiteisminio tyrimo pareigūnų vykimas paskui taksi automobilį nelaikomas slaptu sekimu, tokie veiksmai buvo atlikti teisėtai, todėl vien tik šio gynybos prašymo netenkinimas nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeista G. B. teisė į gynybą.
16. Pagal teismų praktiką, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos ne visos įmanomos, o visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-270-628/2020). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-236-648/2020). Todėl teismų sprendimai neimti G. B. balso lyginamųjų pavyzdžių ir neskirti A. B. ir G. B. pokalbių fonoskopinės ekspertizės nepažeidžia BPK nuostatų.
Dėl provokacijos ir BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
17. Kasatorius advokatas D. Dargevičius kasaciniame skunde nurodo, kad pagrindinis jo argumentas dėl provokavimo apeliacinės instancijos teisme buvo tas, jog nusikalstama veika nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. kovo 28 d. buvo kontroliuojama policijos pareigūnų, kurie, nustatę A. B. daromą nusikalstamą veiką, nesiėmė jokių veiksmų, kad sustabdytų jo nusikalstamas veikas, o jas leido ir skatino, o apeliacinės instancijos teismas į šį argumentą neatsakė. Nors pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį ir 369 straipsnio 1 dalį įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryta esminių šio kodekso pažeidimų, o kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, tačiau kasaciniame skunde šie argumentai nėra aiškiai siejami su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu ar esminiais BPK pažeidimais. Iš skundo turinio galima suprasti, kad pagrindinis argumentas yra tas, jog apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šį argumentą, tokiu atveju būtų pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis. Teisėjų kolegija patikrino Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir mato, kad teismas kasatoriaus argumentus išnagrinėjo ir dėl jų pasisakė nutarties 94–97.6 punktuose, todėl apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nepažeidė.
18. Vertindama argumentus dėl BPK 1 ir 2 straipsnių pažeidimo, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams ir daro išvadą, kad šioje byloje tiriant G. B. veiksmus BPK straipsniai nebuvo pažeisti. Teismų praktikoje tikrinant, ar nebuvo panaudota provokacija, būtina nustatyti, ar nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai atliekami prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų, t. y. ar buvo prisijungta prie daromos nusikalstamos veikos; kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką; ar neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai atlikti iš esmės pasyviu būdu, t. y. ar asmuo, atliekantis nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagal BPK (BPK 159 straipsnį) ar veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 13 straipsnį), neskatino, neįtikinėjo ar kitokiais veiksmais nekurstė asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Provokacija konstatuojama, jei šių aplinkybių analizė leidžia padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008, joje nurodyta EŽTT praktika, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-422-303/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-5-976/2020). G. B. buvo nuteistas už vieno nusikaltimo padarymą. Narkotines medžiagas jis įgijo iš A. B. G. B., kaip narkotinių medžiagų pirkėjas, pats kontaktavo su narkotinių medžiagų pardavėju A. B., susitarė dėl nusikalstamos veikos aplinkybių ir jas įvykdė. Nė vienas iš nuteistųjų nežinojo apie policijos veiksmus ir su policijos pareigūnais jie nebendradarbiavo, todėl policijos pareigūnai negalėjo daryti įtakos G. B. veiksmams. Tirdami nusikalstamą veiką policijos pareigūnai tik kontroliavo abiejų nuteistųjų veiksmus siekdami teisėto tikslo – nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, išaiškinti nusikalstamą veiką vykdančius asmenis, jų tarpusavio ryšius, narkotinių medžiagų tiekėjus ir pirkėjus, gabenimo maršrutus, realizavimo būdus ir schemas, slėpimo ir laikymo vietas, tai ir buvo nustatyta, o ginant visuomenės ir valstybės interesus buvo atskleista nusikalstama veika, tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nusikalstamą veiką padaręs asmuo teisingai nubaustas, taigi BPK 1 ir 2 straipsnių tikslai buvo įgyvendinti.
Dėl kasatoriaus D. Dargevičiaus argumentų dėl netinkamo BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo
19. Nuteistojo G. B. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nes buvo kontroliuojama teisėsaugos institucijų. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad tada, kai nusikalstama veika buvo padaryta ir išaiškinta veikiant pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, tokia veika kvalifikuojama ne kaip baigtas nusikaltimas, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, nes šia veika nepadaroma esminė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, kadangi kaltininkas, nors ir atlieka viską, ką, kaip jis mano, turi atlikti, bet nusikalstamos veikos nebaigia dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (plenarinės sesijos 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2002, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2004, 2K-186/2005, 2K-549/2006). Tokios kategorijos baudžiamosiose bylose paprastai nusikalstamos veikos imitacijos modeliu buvo sankcionuojami pirkėjo, įsigyjančio narkotinių ar psichotropinių medžiagų iš pardavėjo, veiksmai, siekiant išsiaiškinti pardavėjo vykdomas neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nusikalstamas veikas. Taigi, esant nusikalstamos veikos imitavimui, vienas iš neteisėto sandorio dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų dalyvių bendradarbiaudavo su ikiteisminio tyrimo institucijomis išaiškinant nusikalstamas veikas. Kitaip nei nusikalstamos veikos imitavimo atveju, taikant slaptą sekimą ar technines priemones specialia tvarka, nė vienas iš neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis sandorio dalyvių nebendradarbiauja su ikiteisminį tyrimą atliekančia institucija, neteikia jai informacijos ir įrodymų apie neteisėtame sandoryje dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų dalyvaujantį kitą asmenį. Dėl to kyla reikšmingai didesnė rizika, kad neteisėto sandorio dalyku buvusios narkotinės ar psichotropinės medžiagos pateks į neteisėtą apyvartą (pavyzdžiui, sandorio dalyviai gali pabėgti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, gali perduoti medžiagas savo bendrininkams ir pan.), nei nusikalstamos veikos imitavimo atveju. Dėl to tokiais atvejais nėra pagrindo laikyti, kad nusikalstama veika yra visiškai kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų ir dėl to nekyla jokia reali grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, savo ruožtu ir laikyti, kad veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių bylos aplinkybių.
20. Bylą nagrinėję teismai G. B. veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Įvertinusi byloje teismų nustatytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų sprendimu dėl G. B. veikai taikytino baudžiamojo įstatymo, apibūdinančio jo nusikalstamą veiką.
Dėl kasatoriaus D. Dargevičiaus argumentų, susijusių su netinkamai paskirta bausme
21. Nuteistojo G. B. gynėjas D. Dargevičius nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas dėl bausmės skyrimo, nes paskyrė aiškiai per griežtą bausmę netaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
22. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015).
23. Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje išdėstyti aiškūs, bylos duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl nėra mažesnį G. B. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą rodančių aplinkybių, suteikiančių pagrindą skirti jam švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokia motyvuota išvada padaryta teismams išsamiai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę. Teismai vertino tai, kad G. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, kuris yra itin pavojingas, nes neigiamai veikia žmogaus sveikatą ir socialinę aplinką, kad heroino kiekis, kuriuo jis disponavo, dešimt kartų viršijo nustatytą labai didelio šios narkotinės medžiagos kiekio ribą. Byloje nenustatyta G. B. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Vertindami G. B. asmenybę, teismai atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau buvo baustas administracine tvarka, nevedęs, turi gyvenamąją vietą, užsiima individualia veikla. Byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo institucijų kontrolė buvo tokia, jog G. B. veika jokiomis aplinkybėmis negalėjo padaryti realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Tai, kad realiai narkotinė medžiaga nepateko į neteisėtą apyvartą, yra ikiteisminio tyrimo institucijų veiklos sėkmė ir neatskleidžia mažesnio G. B. nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumo. Teismų praktika turi būti vadovaujamasi bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, o kasatoriaus nurodytose bylose buvo susiklosčiusios skirtingos aplinkybės, nei nustatytos šioje byloje. Taigi teismų išvada dėl G. B. paskirtos bausmės yra teisinga, padaryta įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir išsamiai motyvuota.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. G. (M. G.) gynėjo advokato Aivaro Alimo ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus kasacinius skundus.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Artūras Ridikas
Alenas Piesliakas
