J. R. pagal BK 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1-1755-946/2015

Teisminio proceso Nr.1-03-2-00146-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.; 1.2.29.1.; 2.3.6.4.4.; 2.1.15.3.3.3.

(S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2015 m.

lapkričio 2 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Arūnas Purvainis,

sekretoriaujant Rasai Baranauskaitei, dalyvaujant

prokurorui Romanui Mackevičiui,

kaltinamajam J. R.,

kaltinamojo gynėjui advokatui Egidijui Blažiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

J. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Prienų rajone, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, specialaus vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Ramučiai, Kauno raj., deklaruota ten pat, anksčiau neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., ir

n u s t a t ė :

J. R. teismui buvo atiduotas kaltinant jį tuo, kad jis 2012 m. sausio 06 d., Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir įrašydamas į garantiją žinomai netikrus duomenis, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, bei kaip direktorius pasirašydamas, suklastojo garantiją, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, garantavo už skolininką - uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 6260,94 Eur, jei uždaroji akcinė bendrovė„(duomenys neskelbtini)“ negrąžins skolos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“,

taip pat, 2012 m. sausio 06 d., Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir įsiskolinimų mokėjimo grafike pasirašydamas kaip uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, suklastojo įsiskolinimų mokėjimo grafiką, pagal kurį uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nesilaikant nurodyto įsiskolinimo mokėjimo grafiko uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo apmokėti minėtas skolas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pagal pridedamą garantą;

taip pat, 2012 m. sausio 06 d., Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir įrašydamas į garantiją žinomai netikrus duomenis, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, bei kaip direktorius pasirašydamas, suklastojo garantiją, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, garantavo už skolininką - uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 6260,94 Eur, jei uždaroji akcinė bendrovė„(duomenys neskelbtini)“ negrąžins skolos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“,

taip pat, 2012 m. sausio 06d., Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir susitarime dėl mokėjimų pasirašydamas kaip uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, suklastojo susitarimą dėl mokėjimų, pagal kurį uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nesilaikant nurodyto susitarimo dėl mokėjimų uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo apmokėti minėtas skolas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pagal pridedamą garantą;

tokiu būdu suklastojo dokumentus bei apgaule uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę – viso 12 521,88 Eur, t.y. J. R. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d..

Įrodymų tyrimo teisme metu prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes ir prašyme nurodė, kad J. R. yra kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. sausio 06 d., Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, panaudodamas apgaulę, neturėdamas įgaliojimų ir įrašydamas į garantiją žinomai netikrus duomenis, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktorius, atstovaujantis šią bendrovę, bei kaip direktorius pasirašydamas, suklastojo garantiją, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, garantavo už skolininką - uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 6260,94 Eur, jei uždaroji akcinė bendrovė„(duomenys neskelbtini)“ negrąžins skolos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“,

tokiu būdu suklastojo dokumentus bei apgaule uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė turtinės prievolės – 12 521,88 Eur, t.y. J. R. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d..

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis J. R. kaltu neprisipažino. Nurodė, kad jis nesukčiavo ir dokumentų neklastojo. Paaiškino, kad jis kaltinime nurodytuose dokumentuose pasirašė, tačiau tai padarė tik kaip laiduotojas už bendrovės „ (duomenys neskelbtini)“ pirktą mašiną. Pasirašė kaip bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas net neįsiskaitęs į dokumentą. Visiška nesamonė yra tai, kad taip padarė žinodamas, kad „(duomenys neskelbtini)“ nemokės pinigų, todėl jokio sukčiavimo nebuvo. Šita įmonė buvo jo paties įkurta Ramučiuose. Kadangi buvo tokių situacijų, kai jis nelabai galėjo ką daryti, tai K. buvo statytinis direktorius toje įmonėje. Tuo metu „(duomenys neskelbtini)“ pirko mašiną, ir jis nuo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buvo tik kaip laiduotojas, todėl mano, kad reikia žiūrėti, ar jis pasirašė dokumentus sukčiaudamas ar kitu tikslu. Vien tik faktas, kad pasirašė dokumentus neturi būti vertinamas kaip nusikaltimas. 2015-01-06 iš tikrųjų dirbo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo pareigose, šios bendrovės akcininku nebuvo. Direktoriumi toje įmonėje nedirbo, bet kaltinime nurodytus dokumentus tą kartą pasirašė kaip direktorius, nes tvarkė įmonės visus reikalus. Tuo metu įmonės direktorius B. gal atostogavo ar buvo išvažiavęs, todėl apie pasirašymą nieko nežinojo. tačiau „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ sutiko, kad jis pasirašytų tuos raštus. Tuo metu jis net negalėjo numatyti, kad ateityje „(duomenys neskelbtini)“ kaip garantas galėtų nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nes įmonė tuo metu dirbo pelningai, viskas buvo gerai. Tuo metu jis pats buvo įmonės direktoriaus pavaduotojas. „(duomenys neskelbtini)“ akcininku nebuvo. Jis tvarkė įmonėje visą logistiką, todėl kuravo viską šitoje srityje. Žodinis buvo susitarimas tiek su B., tiek su ankstesniu direktoriumi K., kad jis tvarkys logistiką. Todėl pasirašydamas kaltinime nurodytus dokumentus negalvojo, kad čia gali būti apgaulė ar klastotė. Tiesiog tvarkė tuo metu dokumentus ir negalvojo, kad dėl to jam reikia kažko atsiklausti. Neatsimena, kur pasirašė šiuos dokumentus, bet greičiausiai pas save namuose (duomenys neskelbtini), Ramučiuose. „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adresas buvo jo namuose. Mano, kad abu garantiniai raštai, kuriuos pasirašė, yra vienas ir tas pats, tik jie dubliuojasi. Nesupranta, kodėl buvo išrašyti du garantiniai ir grafikai. Tą pačią dieną visi tie keturi dokumentai buvo pasirašyti. Su tikruoju direktoriumi visada bendravo, ryšius palaikė. „(duomenys neskelbtini)“ su bendrovėmis „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ turėdavo bendrus reikalų, nes pildė jų užsakymus. Šios įmonės buvo užsakovai, o „(duomenys neskelbtini)“ pirkdavo iš jų paslaugas. Su „(duomenys neskelbtini)“ buvo tokia pati situacija. Pagal jo pasirašytus garantinius raštus, kur nurodytos vienodos sumos, „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo „(duomenys neskelbtini)“ pervedę pinigų. Nei „(duomenys neskelbtini)“, nei „(duomenys neskelbtini)“ pinigų negavo. Nebuvo pravesta jokių pinigų. „(duomenys neskelbtini)“ ar iš „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“ buvo pirkusi vilkiką ir už tą vilkiką buvo skolos likutis 6000€ dydžio ir buvo pasirašyta ta nurodyta garantija, kad jeigu „(duomenys neskelbtini)“ bankrutuos, tai tada „(duomenys neskelbtini)“ padengs skolą. „(duomenys neskelbtini)“ vilkiką pirko gal iš „(duomenys neskelbtini)“, todėl nesupranta, kodėl ta skola sudvigubinta. Negali paaiškinti, kuo bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ buvo naudinga įstoti kaip garantu. Jis pats buvo „(duomenys neskelbtini)“ akcininku. Turėjo gal 20 ar 30, gali būti ir 50 procentų akcijų ir nebuvo tikslo pasirašyti tų garantijų dėl to, kad jis buvo akcininkas. Šitie keturi dokumentai, kuriuos pasirašė, nesukėlė jokių pasekmių, nes abi įmonės buvo tuo metu realiai dirbančios. Todėl tie raštai buvo pasirašyti tik norint toliau sėkmingai dirbti, o ne dėl to, kad kažką apgauti. „ (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi tuo metu buvo B. Jam asmeniškai kaip akcininkui, buvo žinoma apie „(duomenys neskelbtini)“ situaciją, su direktoriumi B. apie tai bendravo. Todėl žino, kad vilkikas buvo pirktas realiai, o kaip atsirado skola, nežino, nesidomėjo. Kas buvo „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ direktoriais, kai buvo pasirašyti dokumentai, nežino, nes tų žmonių nepažinojo ir nėra matęs jų. Jam buvo atvežti popieriai į namus, kuriuos atvežė B. „(duomenys neskelbtini)“ antspaudas buvo laikomas ofise, pas jį patį namuose, todėl jis pats ir turėdavo tą atspaudą. Direktoriui jeigu reikdavo, tai pasiimdavo antspaudą. Pats tų dokumentų, kurie jo buvo pasirašyti, dėl kurių jį kaltina, jis neruošė, jam jie buvo atvežti pasirašymui jau parengti. Juos ruošė tikrai ne B., o turbūt kažkas iš „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“. Nežino, ar šitų pasirašytų sutarčių, garantijų pagrindu kreipėsi kas į teismą, ar ne, nes nuo 2013 metų gruodžio mėnesio bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nebedirba. Garantijos ir susitarimų pasirašymo metu „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ dirbo gerai, todėl tyrėjai negalėjo taip sakyti, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ negalės atsiskaityti pagal garantijas. Nebuvo iš viso tokios kalbos. 2012-01-06 nebuvo net pagrindo manyti, kad „(duomenys neskelbtini)“ nevykdys įsipareigojimų. „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu dirbo normaliai, pinigų turėjo kažkiek. Kai pasirašinėjo garantijas, nesidomėjo skolos atsiradimo pagrindais. Su „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ asmeniškai kalbėjo dėl tos sutarties pasirašymo. Bendravo su tokiu T. „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ susijusi viena su kita, bet kaip susiję pasakyti negali. T. atstovavo gal „(duomenys neskelbtini)“. Parengtą sutarties projektą jam pasirašyti pateikė B. Bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ faktinį valdymą, priežiūrą vykdė jis pats, buhalteriją tvarkė buhalterė. B. iki bankroto iškėlimo vykdė kažkokias sutartis „(duomenys neskelbtini)“. Jam 2016-01-06 buvo žinoma tų įmonių finansinė padėtis. „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ civilinių bylų neturėjo teismuose tuo metu. Žino, kad „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavusi. Nežino, ar „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitė su kreditoriais. Kol jis dirbo „(duomenys neskelbtini), tai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pretenzijų nereiškė. Pretenzijų dėl to nereiškė ir „(duomenys neskelbtini)“. Pretenzijų iš „(duomenys neskelbtini)“ pusės jam pareiškė tik bankroto administratorius.

Liudytojas A. B. parodė, kad J. R. pažįsta, nes dirbo vienoje kompanijoje ir Jono įmonė buvo klientas. Gavosi taip, kad po kurio laiko įsteigė bendrą` įmonę. Įsteigė „(duomenys neskelbtini)“. Akcijas buvo pasidalinę per pusę. Ją įsteigėme 2010-2011 metais ir jis buvo direktoriumi iki bankroto. Bankrutavo „ (duomenys neskelbtini)“ 2013 metais. 2012-01-06 buvo „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Įmonė užsiėmė krovinių pervežimu. „(duomenys neskelbtini)“ tiekė įmonei kuro kurteles, reisus, tada įsigijo iš jų automobilį. Skolą už tai jiems mokėjo, bet jie paprašė pasirašyti skolos lapą ar grafikus. Prašė pasirašyti garantinį raštą, dėl kurio su jais iš viso niekas nesiderėjo. „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas atsirado už kurą. Buvo dar automobilio nuoma iš jų. Bet paskui, kai santykiai nutrūko, automobilį išpirko kita įmonė. Skolos buvo dviem įmonės tai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. „(duomenys neskelbtini)“ buvo skoloj už kurą, „(duomenys neskelbtini)“ už automobilį ir kurą. Skolų grąžinimai buvo pasirašyti su abiem bendrovėmis. Joms pasirodė, kad mokama už skolą per mažai, dėl to sudėliojo savo grafikus. Atsiskaitymus sudėliojo savo nuožiūra ir sumas nurodė. Nesileido į derybas dėl sumų ar terminų. Nepamena, kas pasirašė šį grafiką, bet gali būti, kad ir jis. V. yra matęs gal du kartus. Jis kaip įmonės vadovas taip pat turėjo pasirašyti. „(duomenys neskelbtini)“ vadovu tada buvo B. Jeigu vyksta šis procesas šiandieną, tai gal pasirašė R. Dokumentus ruošė „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ ir davėjiems pasirašyti. Kodėl ten kaip garantas atsirado „(duomenys neskelbtini)“, nežino. Pasirašymo metu nebuvo jokių minčių, kad „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaitys. Jeigu žiūrėti mokėjimus pagal grafikus, tai mokėjimai buvo, kol tai pasidarė per sunku. Bet nebuvo kažkokio nusistatymo, kad „(duomenys neskelbtini)“ nemokės. Nes jie tikrai mokėjo. Tačiau garantijos sąlygą iškėlė „(duomenys neskelbtini)“. Buvo „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimas, kad būtų garantas. „(duomenys neskelbtini)“ neieškojo kaip garanto „(duomenys neskelbtini)“. Teik garantijas, tiek įsiskolinimų grafiką ruošė „(duomenys neskelbtini)“. Jie tik davė jiems pasirašyti. Aptarimo jokio nebuvo, jokių derybų, jie tik paruošė dokumentus ir viskas. Nežino, kam reikėjo tų dokumentų, nes jie dengė tą skolą, bet jiems buvo per mažai tiek, kiek galėjo mokėti. Kodėl tuomet „(duomenys neskelbtini)“ parengtuose pasirašyti dokumentuose R. nurodė kaip direktorių, nežino. Tuo metu direktoriumi buvo B. Garantiją suteikusi „(duomenys neskelbtini)“ po garantijos suteikimo dar vykdė veiklą ir normaliai dirbo. Bankroto bylose „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ „(duomenys neskelbtini)“ yra pareiškusi pretenzijas. Jie įtraukti į kreditorių sąrašą „(duomenys neskelbtini)“. „(duomenys neskelbtini)“direktoriaus T. nežino, neteko su juo bendrauti. Su V. kalbėti teko, su juos viskas buvo derinta. Tuo metu žinojo, kad R. nėra „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tačiau grafike į nurodytas pareigas net neatkreipė dėmesio, nes matė tiesiog, kad juose pasirašė R. Visus dokumentus ruošė „(duomenys neskelbtini)“, kiti neprisidėjo prie dokumentų ruošimo. Dokumentų vertimus taip pat darė „(duomenys neskelbtini)“. Mano, kad „(duomenys neskelbtini)“ realiai pagal garantiją galėjo užtikrinti skolos grąžinimą, nors nebuvo ir minties, kad „(duomenys neskelbtini)“, kaip garantui, reikės mokėti. „(duomenys neskelbtini)“ tikėjosi išsikapstyti ir pati susimokėti. „(duomenys neskelbtini)“ turtinės teisės, naudos, visų dokumentų pasirašymo pasekoje neįgijo. „(duomenys neskelbtini)“ jokios naudos iš to neturėjo. Pasirašoma buvo tik tam, kad tuo momentu kreditorius nesikreiptų į teismą ir nebūtų neareštuotos sąskaitos. „(duomenys neskelbtini)“ kol galėjo tiek mokėjo. Kai padarai pertrauką tarpo mokėjimų, tai „(duomenys neskelbtini)“ spaudė be jokių kompromisų.

Liudytojas A. B. parodė, kad žino, kad buvo Jono pasirašytas garantinis raštas už kažkokį sandorį. Tuo metu kai buvo pasirašytas, nežinojo. 2012 sausio mėnesį dirbo direktoriaus pareigose „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje. Akcininkė buvo mano sesuo B. ir K.. R. būdavo vadybininkas ir jį pavaduodavo, kai išvykdavo. Būdavo kažkoks dokumentas pasirašyti. Įmonė turėjo patalpas pas J. namuose, ten ir buvo ofisas. Su „(duomenys neskelbtini)“ dirbdavo, veždavo krovinius. Žino, kad buvo kažkokia „(duomenys neskelbtini)“, taip pat žino ir „(duomenys neskelbtini)“, bet nedirbdavo su ja. Vėliau sužinojo, kad „(duomenys neskelbtini)“ buvo bendra A. B. ir J. įmonė. J. R. pasirašytų dokumentų jų pasirašymo metu nežinojo. Tik po to, kai buhalterė atspausdino išrašus buhalterijos ataskaitose, tai pamatė skolas „(duomenys neskelbtini)“. Jonas tada man pasakė, kad tai jo skola ir jis ją mokės. Tas garantijas ir susitarimus iš „(duomenys neskelbtini)“ pusės pasirašė R, nors įgaliojęs jo nebuvo. Vadinasi jis tuo metu laikinai ėjo direktoriaus pareigas, jei pasirašė tokį dokumentą. R. jei tuo metu pasirašinėdavo, tai jis turėjo eiti direktoriaus pareigas. Antspaudas būdavo ofise, pas R. namuose. „(duomenys neskelbtini)“ dabar bankrutuojanti. 2013-12-19 jai iškelta bankroto byla. J. R. pasirašyti sandoriai „(duomenys neskelbtini)“ buvo nenaudingi, nes su „(duomenys neskelbtini)“ bendrovė neturėjo reikalų, o pasirašytų garantijų pagrindu ėmė reikalauti skolos grąžinimo. Tačiau jis, kaip direktorius, nematė jokios žalos iš pradžių. Su J. buvo kaip draugai, J. sakė, kad susitvarkys su tom skolom, todėl jis, kaip vadovas, nesiėmė jokių veiksmų ir leido J. susitvarkyti. Kreditoriai tuo metu ėmė kreiptis į „(duomenys neskelbtini)“ su pretenzijomis, pranešimais. „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu nebuvo bankrutavusi ir jį J. buvo užtikrinęs kad sumokės skolas, susitvarkys.

Liudytojas V. T. parodė, kad tik tada, kai buvo iškviestas tyrėjos, sužinojo, kad „(duomenys neskelbtini)“ buvo garantuota skola, o jis yra pasirašęs tuos dokumentus. Daugiau aplinkybių neprisimenu, nes daug sutarčių pasirašydavo. Direktoriumi buvau nuo 2010 iki 2013. Tai buvo olandiška ekspedicinė įmonė. Neprisimena, ar „(duomenys neskelbtini)“ turėjo reikalų su „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Pavadinimai girdėti, o „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga ir už ją garantavo „(duomenys neskelbtini)“. 2012-01-06 susitarimą gal ir pasirašė, tačiau konkrečiai šito atvejo neprisimena. Šitų reikalų iš viso nederino. Tai suderino vadyba ir jam davė pasirašyti. „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, ir „(duomenys neskelbtini)“ yra susijusios įmonės. Nežino, iš kur atsirado „(duomenys neskelbtini)“, jam neteko matyti nei „(duomenys neskelbtini)“, nei „(duomenys neskelbtini)“ direktorių. Iš viso nežino, kas buvo „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Iš ko susidarė „(duomenys neskelbtini)“ skola „(duomenys neskelbtini)“ taip pat neatsimena.

Liudytojas S. S. parodė, kad jis buvo paskirtas bankroto administratoriumi „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje. Joje iškilo klausimas dėl kaltinamojo veiksmų pasirašant laidavimo sutartis. Tyrimo metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pateikė kaip „(duomenys neskelbtini)“ atstovas civilinį ieškinį dėl žalos. Po to kreditorių sprendimu reikalavimo teisė buvo parduota kreditų nustatyta tvarka. Pradžioje jam pasirodė, kad J. R. pasirašyti garantiniai raštai neturėjo egzistuoti, todėl ginčijo juos kaip negaliojančius. Sudarymo aplinkybės ten buvo keistos. Kažkuri įmonė į jo atsiliepimą atrašė, kad sutartys buvo pasirašytos Kaune, įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ofise. „(duomenys neskelbtini)“ buvo registruota Rukloje. Manė, kad tas sandoris neturi teisės egzistuoti ir jis tai ginčijo. Iš „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pasisakymų matė, kad jie turi pagrindo egzistuoti, dėl to jam kilo abejonių dėl to, ar direktoriaus pavaduotojas R. turėjo pakankamai įgaliojimų pasirašyti šitą dokumentą. Matydamas, kad nėra prasmės toliau dėl to ginčytis, sutiko su šitais garantiniais raštais, nes matėsi, kad „(duomenys neskelbtini)“ jokios žalos nebūtų padaryta, nes įmonė iškilus šiam klausimui tuo metu jokio turto neturėjo. Dabar net pritrūko administravimo išlaidom padengti. „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ tapo kreditoriais, nes kreditorių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimai buvo patvirtinti. Vienas iš jo motyvų, kuriais ginčijo J. R. pasirašytus sandorius, buvo tai, kad „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ nesiejo jokie komerciniai ryšiai, dėl to negali būti garantuojami, dėl to ginčijo. Kadangi kiekvienas UAB siekia sau pelno, o jeigu R. duoda garantiją, tai dėl to nesimatė, kad gali būti pasiektas pelnas „(duomenys neskelbtini)“. Gal „(duomenys neskelbtini)“ ketino vėliau atlikti kažką ar bendrų projektų būtų turėję su „(duomenys neskelbtini)“, bet iš turimų dokumentų jokių komercinių ryšių nesimatė Naudą šiuo atveju galėjo turėti „(duomenys neskelbtini)“ nes „(duomenys neskelbtini)“ suteiktos garantijos pagrindu buvo atidėtas skolos grąžinimas paga suderintus mokėjimo grafikus. 2012 sausio mėnesį, kai buvo pasirašomos garantijos, ar įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo moki, patvirtinti negali, nes jo pareiga yra nustatyti, kada „(duomenys neskelbtini)“ pagal dokumentus pasidarė nemoki. Tai svarbu nustatyti, nes jei nuo to momento, kai įmonė tampa nemoki, o direktorius prisiima dar kažkokių finansinių įsipareigojimų, praktiškai tenka teikti ieškinį įmonės vadovui. Neatsimena tiksliai, kokia data tai buvo fiksuojam, bet tik nuo 2012 pabaigos „(duomenys neskelbtini)“ tapo nemoki. Atitinkamai 52 000 eurų sumai ieškinys buvo pateiktas direktoriui. 2011 metų pabaigoje „(duomenys neskelbtini)“ dar buvo moki. „(duomenys neskelbtini)“ kaip kreditoriui įstoti į „(duomenys neskelbtini)“ sąrašą nėra prasmės, nes „(duomenys neskelbtini)“ neturi lėšų ir neturės.

Liudytoja R. Č. parodė, kad ji atliko ikiteisminį tyrimą byloje. Parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis J. R. apklausiamas parodė, kad jau tuo metu, kai pasirašė garantijas ir kitus dokumentus, tai žinojo, kad „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų pagal suteiktas garantijas nevykdys. Parodė, kad, jeigu kaltinamasis teisme rodo priešingai, tai reiškia, kad jis keičia parodymus. Paaiškino, kad tai, ar pdokumentų pasirašymo metu bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ buvo nemoki, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta nebuvo.

Liudytojas V. V. apklausiamas parodė, kad jis yra „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Turėjo darbinių santykių su „(duomenys neskelbtini)“, kuriems vadovavo B. Jie tapo skolingi ir tada sprendė tokią susidariusią situaciją. Viena iš alternatyvų buvo perduoti teisminiams išieškojimams. Jų prašymas buvo, kad jie taip nesielgtų. Jis pasiūlė sprendimą, kad už juos laiduos kita įmonė. Remiantis ta informacija, apsvarstė pasiūlymą ir susitiko. Bendradarbiavimą to pasėkoje tęsė ir pasirašė garantinius raštus. Į detales nesileido, tiesiog juos pasirašė. Kai atėjo galas tai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo skoloj, pradėjo aiškėti, kad už garantą pasirašė ne tas, kuris turėjo. Kas ruošė garantinius raštus, grafikus nepamena. Nepamena, ar juos rengė „(duomenys neskelbtini)“. Su „(duomenys neskelbtini)“ susijusi „(duomenys neskelbtini)“ per akcininkus. Vadovai „(duomenys neskelbtini)“ gali būti keli. V. T. jam girdėtas. Vienas iš vadovų buvo T, tačiau, ar jis dalyvavo pasirašant, nežino. Tuo metu jų patalpos buvo „(duomenys neskelbtini)“, Kaune. Kiek pamena, visi trise, kurie pasirašė dokumentus, susirinkę nebuvo. B. pats parinko garantą, nes jis ir vadovavo įmonei, kuri prisidarė skolų. Jeigu pasirašė garantiją, vadinasi jiems tiko garantas. „(duomenys neskelbtini)“ interesas buvo, kad sugrįžtų pinigai, kad būtų padengtas įsiskolinimas. Tuo metu jie neįsitikino, ar garantas geras. „(duomenys neskelbtini)“ netikrino tos garanto įmonės, tiesiog pasirašėme dokumentą ir tikėjo, kad jie susitvarkys patys. Tada juos viskas tenkino. Tik vėliau pasirodė kitaip. Pasirašymo metu iš tikrųjų nežinojo, kas yra iš tikrųjų tų pasirašančių bendrovių direktoriai. To visai netikrino ir nesiaiškino ir pasirašė. Negali atsakyti, kas viską pasirašymui suruošė, bet viskas buvo suderinta. Benrovę „(duomenys neskelbtini)“, kurios iki to laiko nežinojo, pasiūlė „(duomenys neskelbtini)“. B. atėjo ir jie pasirašė. Yra svarbu žinoti, kas pasirašo, bet tada to nepadarė ir nepasidomėjo, dėl to turi pamoką. Patys turėjo patikrinti, bet to nepadarė. Tai buvo eilė vadybininkų brokų. Šiuo metu „(duomenys neskelbtini)“ yra bankrutavusi, o „(duomenys neskelbtini)“ nieko neturi. Jie yra įtraukti į kreditorių sąrašus, teismas patvirtino jų kreditorinius reikalavimus. Kas iš „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ iš tų sandorių turėjo naudos nežino, gal jie buvo susitarę. Mano, kad apgaulė prieš juos buvo panaudota pasirašant garantus, nes pasirašius, atspaudą uždėjo ne tas asmuo, kuris turėjo. Mano, kad tai ir yra esminė apgaulė. Jeigu būtų tai dieną visą tai žinoję, kad pasirašo direktorius, kuris iš tikro yra ne direktorius, būtų iš savo pusės nepasirašę. Kai neatsiskaitė „(duomenys neskelbtini)“, kreipėsi į „(duomenys neskelbtini)“ su raginimu mokėti, jie atsakė, kad pinigų nėra. Tada kreipėsi į garantą. Vėliau išaiškėjo faktas, kad pasirašė ne tas direktorius. Kiek pamena, garantas atsisakymą mokėti grindė tuo, kad jie nemokės, nes garantiją pasirašė ne direktorius. Parašas sutarčiai galioti yra esminis dalykas. „(duomenys neskelbtini)“ kreditorinis reikalavimas lyg ir buvo patvirtintas, tačiau žala padaryta dėl to, kad remiantis tuo pasirašytu dokumentu „(duomenys neskelbtini)“ įgijo daugiau laiko. Į teismą kreipėsi ir dėl to, kad skola būtų išieškota ir iš „(duomenys neskelbtini)“. Jei gerai pamena, tai kreditorinis reikalavimas ir čia buvo pripažintas.

Kaltinimas J. R. prokuroro surašytame kaltinamajame akte buvo grindžiamas taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustų aukščiau nurodytų liudytojų A. B., A. B., V. V. bei V. T. parodymais, paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuomet jis, skirtingai nei teisme. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo įtariamas, kitais surinktais rašytiniais dokumentais ir duomenimis:

2012-01-06 Garantija, iš kurios matyti, kad J. R. pasirašė kaip uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, atstovaujantis šią bendrovę. Pagal Garantiją uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, garantavo už skolininką - uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 6260,94 Eur, jei uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ negrąžins skolos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. (1t., b.l. 46)

2012-01-06 Įsiskolinimų mokėjimo grafiku, iš kurio matyti, kad J. R. pasirašė kaip uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, atstovaujantis šią bendrovę. Pagal įsiskolinimų mokėjimo grafiką, uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikant įsiskolinimo mokėjimo grafiko uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo apmokėti minėtas skolas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. (1t., b.l. 47)

2012-01-06 Garantija, iš kurios matyti, kad J. R. pasirašė kaip uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, atstovaujantis šią bendrovę. Pagal Garantiją uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, garantavo už skolininką - uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 6260,94 Eur, jei uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ negrąžins skolos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (1t., b.l. 54-55)

2012-01-06 Susitarimu dėl mokėjimų, iš kurio matyti, kad J. R. pasirašė kaip uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, atstovaujantis šią bendrovę. Pagal susitarimą dėl mokėjimų, uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikant nurodyto susitarimo dėl mokėjimų uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo apmokėti minėtas skolas uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. (1t., b.l. 56-59)

2011-03-02 Darbo sutartimi Nr. 15 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir J. R., iš kurios matyti, jog pastarasis priimtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo pareigoms. (2t., b.l. 21)

2015-01-22 Kauno apygardos teismo nutartimi, iš kurios matyti, kad buvo patvirtinti pareiškėjų UAB „(duomenys neskelbtini)“ 3913,09 Eur ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 6260,94 Eur finansiniai reikalavimai atsakovei „(duomenys neskelbtini)“. Nutartimi taip pat informuota Kauno apygardos prokuratūra apie tai, jog J. R. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d. ar kituose BK straipsniuose požymių. Teismo nuomone, atsakovės administratorius turėtų pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo trečiajam asmeniui J. R. dėl vienašalio sandorio, prieštaraujančio bet kokiai logikai ir įmonės įstatams sudarymo. (1t., b.l. 1-11)

Ištyręs ir įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad kaltinamasis J. R. suklastojo kaltinime nurodytus dokumentus ir tokiu būdu apgaule bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę (pagal pirminį kaltinimą) ar jos naudai išvengė didelės vertės turtinbės prievolės (pagal pakeistą kaltinimą). Todėl konstatuotina, kad kaltinamojo veikoje nėra nustatyta jam inkriminuojamų nusikaltimų sudėties požymių visumos, kas reiškia, kad jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., požymių. Todėl kaltinamasis iš kaltinimo išteisintinas.

Šios bylos kontekste teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina nekaltumo prezumpciją, kuri reiškia tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, tai yra tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Taigi, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai.

Dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį)

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>).

Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81/2011">2K-81/2011</a>, 2K-133/2010, 2K-78/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001).

Kaip papildomas taip pat taikytinas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-312/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-312/2013">2K-312/2013</a>, 2A-7-9/2013).

Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą, teisės į jį įgijimą, turtinės prievolės išvengimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas.

Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, taip pat ir turtinės prievolės išvengimo būdas. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.). Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia -kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2010">2K-335/2010</a>).

Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu.

Pažymėtina ir tai, kad apgaulės sampratos traktavimas priklauso ir nuo BK 182 straipsnyje numatytų sukčiavimo veikų pobūdžio. Antai apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę. Skirtumą lemia tai, kad apgaulė išvengiant prievolės naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį ir nesiekiant, kad koks nors kitas suklaidintas asmuo patvirtintų kaltininkui reikalingą juridinį faktą, bet siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas būti priverstam vykdyti prievolę. Tai pasiekiama sukuriant fiktyvią teisinę padėtį, dėl kurios civilinės teisinės priemonės tampa skolininkui „nepavojingos". Vienas tokių būdų yra tyčia tapti beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (kasacinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>, 2K-203/2010, 2K-265/2011).

Iš to seka, kad turtinės prievolės išvengimas sukčiaujant - tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui.

Tuo tarpu sukčiavime turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaulę teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą (kasacinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-259/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-259/2011">2K-7-259/2011</a>). Turtinės teisės įgijimas - tai teisės valdyti ir (ar) naudotis, ir (ar) disponuoti svetimu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 straipsnis), įgijimas panaudojant apgaulę.

Šioje byloje, kaip matyti iš kaltinimo J. R. dėl sukčiavimo pagal BK 182 str. 2 d., jo esmė yra ta, kad jis, nebūdamas „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, 2012 m. sausio 06 d. pasirašė kaip šios bendrovės direktorius garantijas ir įsiskolinimų mokėjimo grafikus, pagal kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ garantavo už skolininką - uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, jeigu pastaroji nesilaikys įsiskolinimo mokėjimo grafikų, apmokėti uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skolas pagal minėtas pasirašytas garantijas ir taip apgaule bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė turtinės prievolės – grąžinti bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ viso 12 521,88 Eur skolą. Pirminiame kaltinime J. R., kuris buvo perduodant bylą į teismą, J. R. buvo kaltinimas nurodytu būdu bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijęs atitinkamo dydžio turtinę teisę. Kaip matyti, abiem atvejais, nepriklausomai nuo to, kokie padariniai buvo inkriminuojami J. R., jis buvo kaltinamas veikęs apgaule, pasireiškusia tuo, kad J. R. iš tikrųjų nebūdamas bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi pasirašė kaltinime nurodytus dokumentus kaip direktorius ir tokiu būdu ne tik juos suklastojo, bet ir suklaidinęs bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip garanto tikrųjų ketinimų, išvengė bendrovės „(duomenys neskelbtini)“„ naudai turtinės prievolės šiems kreditoriams grąžinti skolą.

Kaip jau minėta, apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką tokio asmens apsisprendimui aiškiai nenaudingai disponuoti jam priklausančiu turti ar turtine teise. Šioje byloje, kaip matyti iš kaltinimo, esmine apgaule yra laikomi kaltinamojo veiksmai, kuomet jis pasirašė bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir prie savo vardo, pavardės bei parašo nurodė, kad yra direktorius, nors niekada juo nebuvo. Tačiau toks kaltinamojo veiksmų interpretavimas kaip esminės apgaulės yra visiškai nepagrįstas.

Remiantis aukščiau aptarta teismų praktika bylose dėl sukčiavimo ir konkrečiai bylose dėl turtinės prievolės išvengimo apgaule, šioje byloje esminę apgaulę galėtų rodyti tokie kaltinamojo J. R. veiksmai, kuriais būtų buvę siekiama išvengti situacijos, sudarančios prielaidas bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ ar už ją garantavusią bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ priversti vykdyti prievolę bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ ar bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (pagal pakeistą kaltinimą), arba tokie veiksmai, kuriais būtų buvę siekiama sukurti tokią situaciją, kuri sudarytų prielaidas bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgyti turtinę teisę iš bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“ (pagal pirminį kaltinimą).

Tačiau šiuo atveju byloje ištyrus įrodymus tokių aplinkybių nustatyta nėra. Kaip nustatyta byloje ištirtais įrodymais, dokumentų pasirašymo momentu, tiek bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ buvo realią veiklą vykdžiusios įmonės. Iš paties kaltinamojo, liudytojų A. B., S. S., A. B. parodymų matyti, kad tiek įmonė „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir „(duomenys neskelbtini)“ garantijų ir įsiskolinimų mokėjimų grafikų pasirašymo metu dirbo pelningai. Liudytojas S. S., bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius, parodė, kad tik 2012 metų pabaigoje bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ susidūrė su finansiniais sunkumais. Bankroto bylos bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ iškeltos atitinkamai tik 2013-12-19 ir 2013-07-08. Tokie įrodymai patvirtina, kad kaltinamajam J. R. 2012-01-06 pasirašant garantinius raštus bei įsiskolinimų mokėjimo grafikus nebuvo net pagrindo manyti ar žinoti, kad skolos mokėjimas pagal garantiją objektyviai negalės būti vykdomas tiek paties skolininko bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininku jis buvo, tiek ir garanto bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, jeigu prievolės neįvykdytų skolininkas, kas reiškia, kad nėra pagrindo pripažinti, kad J. R. pasirašymo metu jau žinojo, kad prievolė nebus vykdoma ir tokiu būdu tik siekė sukurti situaciją, kai bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ tapus nemokioms, civilinėmis teisinėmis priemonėmis kreditorių interesų gynimas taps neįmanomu arba iš esmės apsunkintu. Nors kaltinamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole užfiksuoti jo parodymai apie tai, kad jis pasirašydamas jau žinojo, kad įsipareigojimai pagal pasirašytas garantijas nebus vykdomi, teisminio bylos nagrinėjimo metu šiuos parodymus paneigė ir nurodė, kad jis negalėjo tuo metu numatyti tokio dalyko. Kadangi tokius jo parodymus patvirtina ir aukščiau paminėti liudytojų parodymai apie įmonių mokumą ir finansinę padėtį, teismas neturi pagrindo netikėti tokiais kaltinamojo parodymais ir jais remtis priimdamas nuosprendį.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš liudytojo V. V. parodymų, patys kreditoriai tuo metu sprendė, kaip elgtis susidariusioje situacijoje. Buvo svarstoma skolą iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ išsieiškoti per teismą, tačiau sutiko su skolininko pasiūlymu dėl garantijos. Visos šios aplinkybės rodo tikrą, o ne tariamą, visų šalių, kurios pasirašė garantijas ir įsiskolinimų mokėjimo grafikus, valią išspręsti susidariusią situacija civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tai rodo, kad garantinių raštų bei įsiskolinimo mokėjimo grafikų pasirašymo metu nebuvo pagrindo manyti, kad prievolė bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pagal skolininko „(duomenys neskelbtini)“, kaltinamojo, veikusio kaip garanto bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, pasirašytas garantijas bei grafikus nebus vykdoma, nebuvo. Tai reiškia, kad pagrindo spręsti, kad J. R. pasirašydamas garantijas ir įsiskolinimo mokėjimo grafikus turėjo kitų tikslų ar ketinimų nei tų, kuriuos iš tikrųjų deklaravo pasirašydamas minėtus dokumentus, o tai reiškia, kad veikė tyčia ir apgaule, nėra.

Kaip apgaulės nėra pagrindo vertinti ir tos aplinkybės, kad J. R. dokumentuose pasirašė kaip direktorius, nors tokių pareigų bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ niekada neužėmė. Kaip parodė pats kaltinamasis, jis iš tikrųjų pasirašė garantijas ir įsiskolinimų mkėjimo grafikus kaip direktorius, tačiau nurodė, kad taip padarė, nes įmonėje tvarkė visus reikalus. Kad J. R. faktiškai tvarkė visus pagrindinius įmonės reikalus arba su jais betarpiškai buvo susijęs patvirtina ir tai, kad jo namuose buvo įregistruota ir veikė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, ten pat buvo ir įmonės antspaudas. Šias aplinkybes parodė bei patvirtino ir liudytojas A. B., tuometis „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Jis taip pat parodė, kad J. R. galėjo pasirašyti kaip direktorius ir dėl to, kad jis tuo metu buvo išvykęs. Šios aplinkybės rodo, kad faktiškai įmonei vadovavo būtent J. R., kas galėjo būti pagrįstai žinoma ar bent jau numanoma ir bendrovių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vadovams, pasirašiusiems įsiskolinimų mokėjimo grafikus.

Kaip nustatyta kaltinamojo, liudytojo A. B. parodymais, tiek garantijas, tiek ir įsiskolinimo mokėjimo grafikus pasirašymui ruošė būtent „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, kurios yra susijusios įmonės. Kad pasirašymui dokumentus parengė ne kaltinamasis ir ne „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, savo parodymuose nepaneigė ir bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ direktoriai liudytojai V. V. ir V. T.. Be to, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų – įsiskolinimų mokėjimo grafikų (1 t., b.l. 32, 56, 57), jie surašyti būtent ant kreditorių, atitinkamai bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ blankų su įmonių rekvizitais, kas patvirtina minėtus kaltinamojo bei liudytojo parodymus apie tai, kad J. R. pasirašytus kaltinime nurodytus dokumentus ir juose esančius tekstus ruošė būtent kreditoriai. Tai rodo, kad J. R. neteisingos pareigos šiuose dokumentuose yra nurodytos jų pačių (kreditorių), o ne kaltinamojo. Tai tuo pačiu rodo, kad kaltinamasis iki dokumentų pasirašymo bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ atstovams dėl savo elgesio ar veiksmų nekėlė jokių abejonių, kad yra tikrasis įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, kuris ir turėtų pasirašyti minėtus dokumentus.

Iš to seka, kad aplinkybė, kokias pareigas dokumentų pasirašymo metu ėjo J. R. bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ iš tikrųjų nebuvo esminė nei vienai iš dokumentus pasirašiusių šalių, tame tarpe ir kreditoriams, kuriems pagal kaltinimo logika ir buvo padaryta žala. Nors liudytojas V. V., bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, nurodė, kad žala buvo padaryta dėl to, kad J. R. nesant direktoriumi, tačiau pasirašius kaip bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovui, kas reiškia veikiant apgaule, tikrasis skolininkas „(duomenys neskelbtini)“ gavo papildomai laiko prievolės įvykdymui, su tokiu vertinimu sutikti nėra jokio pagrindo. Kaip nustatyta to paties liudytojo V. V. bei liudytojo V. T. parodymais, nebuvo imtasi jokių priemonių, kad patikrinti ir įsitikinti, ar dokumentuose nurodyti asmenys yra iš tikrųjų įmonių vadovai, be to, kaip nustatyta minėtų liudytojų, taip pat liudytojo A. B., paties kaltinamojo parodymais, iniciatyva sudaryti įsiskolinimų mokėjimo grafikus su garantais buvo būtent pačių kreditorių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ iniciatyva, o ne kaltinamojo ar bendrovės „(duomenys neskelbtini)“. Tokie įrodymai tik patvirtina, kad nei J. R. pareigos bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, nei įsiskolinimo mokėjimo grafikuose nurodyti prievolės įvykdymo terminai nebuvo tos aplinkybės, kurios galėjo lemti iš esmės kitokį šalių, visų pirma kreditorių, apsisprendimą dėl dokumentų, kurie nurodyti kaltinime, pasirašymo.

Teismas pažymi ir tai, kad ta aplinkybė, kad kaltinamojo J. R. pasirašytuose dokumentuose buvo nurodytos jo netikros bendrovėje eitos pareigos, dėl ko jis neva neturėjo įgaliojimo pasirašyti šių dokumentų bendrovės vardu, pati savaime negali būti vertinama kaip apgaulė dar ir dėl to, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose galimas ir numanomas atstovavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įgaliojimo materialioji teisinė reikšmė atstovavimo santykiams patvirtinti negali būti suabsoliutinta. Įstatyme nenustatyta, kad atstovavimas gali susiklostyti tik išdavus įgaliojimą; įgaliojimas gali būti išduotas jau susiklosčius atstovavimo teisiniams santykiams, todėl įgaliojimas turi tik ribotą materialiąją teisinę reikšmę. Vienas tokių atvejų, kai pripažįstama egzistuojant atstovavimo prievolinius teisinius santykius, nesant išduoto įgaliojimo, – numanomas atstovavimas (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Šis, skirtingai nuo aiškiai išreikšto atstovavimo, suprantamas tiesiog iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia. Nepaisant to, kad toks atstovavimas nėra aiškiai išreikštas, materialiuoju teisiniu požiūriu jis visiškai pakankamas sukurti atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio teisėms ir pareigoms, lygiai taip pat kaip ir aiškiai išreikštas atstovavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-393/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-393/2010">3K-3-393/2010</a>).

Pažymėtina ir tai, kad pasirašytų dokumentų (garantijų) pagrindu, kaip garantui bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ atsiradusios prievolės, pastaroji bendrovė iki jos bankroto neneigė ir neginčijo. Jų neginčijo ir kreditoriai. Taigi, išduotos garantijos nėra pripažintos negaliojančiomis ir turi teisinę galią, kas buvo konstatuota ir Kauno apygardos teismo 2015-01-22 nutartyje, kuria buvo patvirtinti būtent „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai reikalavimai bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, pagrįsti būtent išduotomis garantijomis. Tai rodo, kad J. R. pasirašytus dokumentus pripažino ir patys kreditoriai. Nors, kaip nustatyta, bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė prievolės pagal J. R. pasirašytas garantijas, dėl ko kreditoriai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ ne vieną kartą siuntė reikalavimus bei įspėjimus dėl bankroto bylos iškėlimo (2013-04-11, 2013-07-01, 2013-08-08 ir 2013-10-10 raštai), prievolės nevykdymas, galimai elgiantis ir nevisiškai sąžiningai, pats savaime dar nereiškia apgaulės ir atitinkamai sukčiavimo. Šiuo atveju byloje nėra jokių įodymų, kad tokia situacija, kuomet prievolė nebuvo vykdoma, būtų buvusi nulemta dėl kaltinamojo J. R. veiksmų (neveikimo) siekiant išvengti šios prievolės įvykdymo ar siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas priversti ją įvykdyti. Byloje tik nustatyta, kaip parodė ir bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius S. S., kad bendrovė 2012 metų pabaigoje susidūrė su finansiniais sunkumais, o 2013-12-19 jai buvo iškelta bankroto byla, kas rodo, jog prievolės tinkamam įvykdymui trukdė išimtinai komplikuota įmonės ekonominė situacija, susimosčiusi tik beveik po vienerių metų nuo garantijų bei įsiskolinimo mokėjimų grafikų pasirašymo, o ne kaltinamojo kokie nors tyčiniai veiksmai ar neveikimas.

Be to, kaip nustatyta byloje ištirtais įrodymais, kaltinamojo pasirašytus dokumentus ir iš jų kylančias prievoles žinojo ir bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ tuometis direktorius. Kaip parodė liudytojas A. B., tuo metu ėjęs direktoriaus pareigas, jis su J. R. buvo apie tai kalbėjęs po to, nes matė bendrovės buhalterijoje apskaitytą skolą pagal pasirašytą garantiją. J. R. jam sakęs, kad tai jo reikalas. J. R. pasirašytų susitarimų niekada neginčijo. Tai rodo, kad J. R. pasirašytos garantijos bei įsiskolinimų mokėjimo grafikai nebuvo apgaulingi (fiktyvūs), nes J. R. nei pasirašydamas dokumentus, nei po jų pasirašymo pasirašytų garantijų ir iš to kylančios prievolės neneigė ir jokiais būdais nesiekė išvengti situacijos, sudarančios prielaidas bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ ar už ją garantavusią bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ priversti vykdyti prievolę bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ ar bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, taigi nenaudojo jokios apgaulės ir neveikė tyčia.

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad garantija civiliniuose teisiniuose santykiuose yra būtent priemonė, užtikrinti prievolės įvykdymą. Taigi, tokios priemonės esmė, yra sudaryti kredotoriui kuo didesnes galimybes susigrąžinti skolą, kadangi atsiranda pagal garantiją teisė tai padaryti ir iš garanto, jeigu skolininkas to negali padaryti, nes garanto atsakomybė tokiu atveju yra subsidiari (CK 6.90 str. 1 d.).

Iš to seka, kad garantija pati savaime nepanaikina skolininko atsakomybės ir jo prievolės kreditoriui. Esant garantui, skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, taigi ir prievolė pagal atitinkamą sutartį, išlieka. Todėl šioje byloje nagrinėjamu atveju ir po to, kai J. R. pasirašė garantijas, skolų apmokėjimo grafikus, skolininko „(duomenys neskelbtini)“ prievolė kreditoriams išliko. Dėl pasirašytų garantijų šios prievolės „(duomenys neskelbtini)“ nei neteko, nei išvengė, nes ji ir liko. Būtent dėl to, kreditorių „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti tiek bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylose. Kaip rodo ištirti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės, būtent dėl minėtų įmonių nemokumo 2012 metų pabaigoje ir tuo nulemto bankroto, o ne dėl to, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu garantijas pasirašė ne tikrasis direktorius A. B., o J. R., realus skolos apmokėjimas kreditoriams buvo (yra) problematiškas ar iš viso neįmanomas.

Todėl įvertinus tai, kad byloje nenustatyta jokių duomenų, kad įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ nemokumą ir bankrotą, o tuo pačiu ir prievolės nevykdymą (negalėjimą įvykdyti) būtų nulėmę kokie nors tyčiniai J. R. veiksmai (neveikimas), konstatuotina, kad lygiai toki pati situacija realaus skolos apmokėjimo prasme būtų ir tuo atveju, jeigu bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ išduotas garantijas būtų pasirašęs ne J. R., o tikrasis direktorius A. B.. Tai rodo, kad tiek skolininko, tiek ir garanto nemokumas, o vėliau ir bankrotas, buvo nulemti išimtinai ekonominių priežasčių, o ne aplinkybių, susijusių su tuo, kad garantijas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė J. R., ar kitokių kaltinamojo tyčinių veiksmų (neveikimo). Iš to seka, kad ne tai, kad dokumentus pasirašė kaltinamasis, buvo ta esminė aplinkybė (priežastis), dėl kurios nei skolininkas „(duomenys neskelbtini)“, nei garantas „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių atžvilgiu neįvykdė prievolės sumokėti skolą. Tačiau tokios aplinkybės ir prievolės pagal pasirašytas garantijas nevykdymo (neįvykdymo) priežastys negali būti pagrindu J. R. kaltei (tiesioginei tyčiai) bei apgaulei dėl jam inkriminuoto sukčiavimo pagrįsti. Todėl konstatuotina, kad J. R. veikoje, kad ją būtų galima vertinti kaip sukčiavimą, nėra nustatyta nei tiesioginė tyčia, nei apgaulė, kas reiškia, kad jis iš šio kaltinimo turi būti išteisintas.

Dėl kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d.

Kaltinamojo J. R. veika perduodant bylą teismui ir vėliau pakeitus kaltinimą teisme kartu su sukčiavimu buvo kvalifikuota iš idealiosios sutapties ir kaip dokumento suklastojimas pagal BK 300 str. 1 d.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan.

Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-35/2011">2K-7-35/2011</a>).

Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-426/2010, 2K-560/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-205/2012).

Pažymėtina, kad BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką nuo dokumentų suklastojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-186/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-186/2009">2K-186/2009</a>, 2K-244/2009). Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas preziumuojamas.

Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>).

Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Kadangi BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta formali nusikalstamos veikos sudėtis, tai pavojingumą paprastai gali rodyti padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir jos intensyvumas, tyčios kryptingumas, tikslai ir motyvai, taip pat nusikalstamos veikos dalykas. Be to, padarinių kaip būtinojo požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliomis sudėtimis, jų nesukelia ir kad kilusių ar galimų padarinių apskritai nereikia tirti byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>).

Kaip nagrinėjamoje byloje nustatyta ištirtais įrodymais, ta aplinkybė, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ išduotas garantijas, įsiskolinimų mokėjimų grafikus pasirašė ne tikrasis bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, o J. R., nebuvo aktuali nei tuo metu, kai buvo pasirašomi dokumentai, nei tuo metu, kai buvo sprendžiama dėl kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų pripažinimo šių dokumentų pagrindu. Minėta aplinkybė nesudarė jokių kliučių nei tokiems finansiniams reikalavimams pareikšti, nei teismui juos pripažinti. Garantiją suteikusios bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ tikrasis vadovas, kai jam tapo žinoma apie jo vadovaujamos bendrovės išduotas garantijas bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams, taip pat niekada neginčijo šios garantijos, kas rodo, kad ši bendrovė šį sandorį, kuris jai galėjo būti ir iš viso nenaudingas, pripažino ir jo neginčijo.

Kaltinime nurodytų J. R. pasirašytų dokumentų neginčijo, priešingai, jais rėmėsi, ir bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriai, kuomet šiais dokumentais grindė savo finansinius reikalavimus kreipdamiesi į teismą. Tai reiškia, kad ta aplinkybė, jog bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bendrovėms „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ išduotas garantijas, sudarytus skolų apmokėjimo grafikus, pasirašė ne tikrasis direktorius A. B., o bendrovėje kitas pareigas ėjęs, bet faktiškai bendrovei vadovavęs ir sutartyje nurodęs bei pasirašęs, kad yra direktorius, J. R., nebuvo aktuali ir reikšminga šiam dokumentui esant teisinėje apyvartoje.

Kad pasirašytuose dokumentuose nurodyta informacija apie pasirašiusio dokumentus J. R. užimamamas pareigas, kuri pagal kaltinimo logiką ir buvo ta tikrovės neatitinkanti juridinę reikšmę turinti informacija, realios žalos ar grėsmės valdymo tvarkai iš viso nekėlė, o J. R. pasirašyti dokumentai dėl juose įtvirtintos informacijos pobūdžio (J. R. pareigų) būdami teisinėje apyvartoje nesudarė jokių kliūčių jais vadovautis bei remtis, pagrindžiant savo reikalavimus, patvirtina ir tai, kad kreditorių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai reikalavimai tiek skolininko „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir garanto „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylose teismo buvo pripažinti remiantis būtent minėtais dokumentais.

Taigi vien tik formalus garanatijų ir įsiskolinimų mokėjimo grafikų pasirašymas įmonės vardu prie dokumente neteisingai nurodytų užimamamų pareigų bendrovėje kaip bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, tačiau iš tikrųjų būnant ne direktoriumi, o einant bendrovėje kitas pareigas, nenustačius dėl to jokios žalos ar grėsmės valdymo tvarkai, aiškiai nisiekia baudžiamajai atsakomybei pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kilti būtino pavojingumo.

Pažymėtina ir tai, kad tokį manymą sustiprina ir ta aplinkybė, kad J. R. dokumentuose nurodė savo tikrąjį vardą bei pavardę, pasirašė savo parašu, o ne imitavo tikrojo direktoriaus parašą, kuri patvirtino tikru ir jo žinioje buvusiu bendrovės antspaudu. Be to, kaip matyti iš paties kaltinamojo, liudytojų A. B., V. V. bei V. T. parodymų, o taip pat blankų, ant kurių surašyti įsiskolinimo mokėjimo grafikai, rekvizitų, pasirašymui visus dokumentus ruošė, o tai reiškia ir šias, kaip paaiškėjo neteisingas J. R. einamas pareigas parengtuose pasirašyti dokumentuose kompiuteriu užrašė ne pats kaltinamasis, o kreditoriai - bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Tai parodo, kad dokumentus ruošusiems kreditoriams „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ ši aplinkybė taip pat nebuvo reikšminga dokumentų pasirašymui ir nekėlė abejonių dėl jos, kaip juridinę reikšmė turinčios informacijos, neatitikimo tikrovei. Todėl konstatuotina, kad tokia J. R. veika objektyviai visiškai nebuvo pavojinga susiklosčiusioje situacijoje, taigi nebuvo ir nusikalstama.

Teismas pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar J. R. pagal einamas pareigas bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ar neturėjo teisės pasirašyti, jo pasirašytų dokumentų pagrindų kitų fizinių ar juridinių asmenų teisės nebuvo pažeistos ar suvaržytos. Tai savaime nepanaikino skolininko civilinės atsakomybės kreditoriui, kuris ir toliau galėjo reikalauti skolos grąžinimo, tačiau papildomai tai galėjo daryti solidariai ir iš garanto. Kaip nustatyta byloje, kreditoriai būtent tai ir darė, nes 2012-12-03 ir 2013-01-29 Kauno apylinkės teismo įsakymais patenkinus atitinkamai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ ieškinius, šiosm bendrovėms buvo prietista skola iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, kurios tik išieškoti nepavyko dėl įmonės nemokumo, o vėliau ir bankroto. Vėliau buvo patenkinti šių kreditorių finansiniai reikalavimai tiek „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir garanto „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylose. Tai rodo, kad paminėtas kliūtis, nepatogumus išieškant skolas lėmė ne tai, kad garantijas pasirašė J. R., tai yra ne pačios garantijos, kuriomis buvo grindžiami finansiniai reikalavimai civiliniuose teisiniuose procesuose, o išimtinai skolininko ir garanto ekonominė padėtis.

Garanto davėjo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ teisės taip pat nebuvo suvaržytios, nes, kaip parodė liudytojas – bendrovės direktorius A. B., apie išduotas garantijas ir prisiimtus įsipareigojimus žinojo, nes įmonės buhalterijoje įsipareigojimai ir skola bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams buvo fiksuojami, su J. R. buvo apie tai kalbėję ir sutarę, kad ta skola yra jo asmeninis reikalas, o pati bendrovė pasirašytų garantijų niekada neginčijo. Be to, kreditorių finansiniai reikalavimai šios bendrovės bankroto byloje buvo pripažinti. Taigi, pagal žinomą ir pripažįstamą garantiją prisiimtos prievolės, kuri nebuvo įvykdyta įmonei tapus nemokiai, vertinti dar kaip pažeidžiančios ar varžančios paties garanto teises nėra visiškai jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal kaltinimo (tiek pirminio, tiek ir pakeisto) logiką, J. R. nebuvo inkriminuojami jokie kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padariniai bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu.

Taigi, teismas sprendžia, kad šios esminės aplinkybės, turinčios įtakos baudžiamajam teisiniam padarytos veikos vertinimui, rodo, kad pasirašydamas dokumentuose J. R. jokios melagingos, tikrovės neatitinkančios, tačiau dokumento teisinei apyvartai reikšmingos informacijos nenurodė, nes prie ne jo paties klaidingai nurodytų jo pareigų pasirašė savo tikru vardu, pavarde bei parašu, ką patvirtino tikru įmonės antspaudu. Teismo vertinimu, būtent tam, kad toje situacijoje būtų tikrojo direktoriaus parašas, kaltinamasis turėjo padaryti kažkokį klastojimą, t. y. prie nurodytų direktoriaus pareigų ranka užrašyti tikrojo direktoriaus vardą, pavardę bei imituodamas jo parašą pasirašyti ir pan.

Todėl teismas daro išvadą, kad byloje kaltinamojo kaltė padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus, numatytus BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., nebuvo įrodyta nei objektyviąja prasme, kadangi kaltinamasis pasirašydamas dokumentus nenurodė juose jokios dokumento teisinei apyvartai reikšmingos ir esminės melagingos informacijos ir neveikė sukčiavimui būtina nustatyti apgaule, kad kito asmens naudai išvengti turtinės prievolės ar įgyti turtinę teisę, nei subjektyviąja prasme, kadangi neįrodyta, kad pasirašydamas garantijas ir įsiskolinimo padengimo grafikus, kuriose nurodytos tikrovės neatitinkančios jo pareigos, kaltinmaasis būtų supratęs, kad tai gali apsunkiti ar suvaržyti kreditoriaus teises skolininko arba garanto atžvilgiu ir dėl to būtų turėjęs tikslą bei siekęs (veiktų sukčiavimui būdinga tiesiogine tyčia) sukurti tokias sąlygas ar situaciją, kuri sudarytų prielaidas tam, kad kreditorius negalėtų reikalauti nei iš skolininko, nei iš garanto prievolės įvykdymo.

Konstatuotina, kad Kauno apygardos teismo 2015-01-22 nutartyje, kuria buvo patvirtinti bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai reikalavimai bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje, išdėstytos prielaidos dėl galimai J. R. veiksmuose esančių sukčiavimo ar kitų nusikalstamų veikų požymių, šioje byloje atlikus ikiteisminį tyrimą ir teisme betarpiškai ištyrus įrodymus, nepasitvirtino. Teismo vertinimu, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tarp bendrovių „(duomenys neskelbtini)“, kurios vardu garantijas ir įsiskolinimo mokėjimo grafikus pasirašė kaltinamasis, „(duomenys neskelbtini)“, už kurią buvo garantuojama ir pastarosios kreditorių „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų ir pasirašytų įsiskolinimo mokėjimo grafikų bei garantijų pagrindu atsirado išimtinai tik civiliniai turtiniai santykiai, todėl skolininkui ir (ar) garantui nevykdant (neįvykdžius) ar nesant objektyvių galimybių įvykdyti iš tokių civilinių teisinių santykių atsiradusios turtinės prievolės turėjo būti taikomos tik tos sankcijos, kurios numatytos civilinės teisės normomis. Todėl darytina išvada, kad šioje byloje šis civilinis teisinis santykis ir iš jo kilęs ginčas buvo nepagrįstai įvertintas ir kvalifikuotas kaip kaltinamojo J. R. padarytas nusikaltimas.

Taigi, nenustačius kaltinamojo veikoje BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėties, jis iš kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. išteisintinas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 str. 5 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3 d., 6 d., 307 str. 4 d., 7 d., 308 str.,

n u s p r e n d ė :

J. R. iš kaltinimo pagal BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

J. R. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį padarytai turtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Arūnas Purvainis