Dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-125/2010

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. Ž., A. J., N. M., V. T., A. G., S. G., V. A., S. U., R. Š., B. P., E. U., E. B., J. T., A. M., A. K., R. B., R. M., K. Š., A. G. ieškinį atsakovui Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, priteisimo; institucija, teikianti išvadą – Valstybinė darbo inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tvarką, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai dirba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais; jų darbas susijęs su asmenų, tiriamų Utenos ekspertiniame skyriuje, priežiūra. Ieškovų teigimu, jie dirba darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tačiau jiems nemokamos priemokos, nors darbas, susijęs su psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymu ir priežiūra, yra priskiriamas prie pavojingų darbų pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintų Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą. Atsakovas pripažino, kad pavojingos darbo sąlygos darbuotojams, dirbantiems su psichikos ligoniais, nepanaikintos, tačiau vėliau nurodė, jog priemokų mokėjimas buvo nutrauktas remiantis 2000 m. spalio 17 d. Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 straipsnio 3 dalimi. Ieškovų teigimu, DK 192 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis, o konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse, yra imperatyvi įstatymo nuostata, kurios pagrindu turi būti mokamas padidintas tarifinis atlygis. Kadangi nuo 2003 m. sausio 1 d. neteko galios Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 1555, kuriuo buvo patvirtinta Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka, tai pagal galiojusios tvarkos 3.3 punktą ieškovams turi būti mokamos ne mažesnės kaip 30 procentų nustatytos minimalios mėnesio algos dydžio priemokos už trejų metų darbo laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos. Be to, pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui mokami delspinigiai, kurių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Dėl to ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo:

– ieškovams M. Ž., V. T., A. G., S. G., V. A., S. U., R. Š., B. P., E. U., A. G., E. B., J. T., A. M., A. K., K. Š. po 6390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. po 30 procentų nuo Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 procento dydžio delspinigių nuo skolos sumos už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo 6390 Lt sumos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;

– ieškovams A. J., N. M., R. B. po 2820 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. po 30 procentų nuo Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 procento dydžio delspinigių nuo skolos sumos už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2820 Lt skolos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;

– ieškovui R. M. 3390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. 30 procentų nuo Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 procento dydžio delspinigių nuo skolos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo 3390 Lt skolos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;

Remdamiesi CK 6.210 straipsniu, taip pat prašė priteisti penkių procentų dydžio metinių palūkanų už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovams:

- M. Ž., V. T., A. G., S. G., S. U., B. P., E. U., A. G., E. B., J. T., A. K., K. Š. po 6480 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., po 920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;

- A. J., R. B. po 2722 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2008 m. kovo 1 d., po 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;

- N. M. 2640 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;

- - V. A. 6287 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;

- R. Š. 3660 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., 2280 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;

- A. M. 6030 Lt skolą už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.

- R. M. 4560 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;

Priteisė iš atsakovo ieškovų M. Ž., N. M., V. T., A. G., S. G., S. U., B. P., E. U., A. G., E. B., J. T., A. M., A. K., K. Š. 0,06 procento dydžio priklausančios išmokėti kasmėnesinės priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d., A. J. – nuo 2007 m. sausio 18 d., V. A. – nuo 2005 m. balandžio 11 d., R. Š. – nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2007 m. balandžio 2 d., R. B. – nuo 2007 m. sausio 18 d., R. M. – nuo 2006 m. kovo 1 d., delspinigių už kiekvieną praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemokos turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, indeksuojant delspinigių dydį kartą per metus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus; įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams M. Ž., A. J., N. M., V. T., A. G., S. G., V. A., S. U., R. Š., B. P., E. U., E. B., J. T., A. M., A. K., R. B., R. M., K. Š., A. G. padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nustatytą padidintą tarifinį atlygį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, mokėti nuo 2008 m. lapkričio 1 d.; nurodė, kad per teismo nustatytą trijų mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą atsakovui neįvykdžius pirmiau nurodytos pareigos, šiam bus skirta 700 Lt bauda; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas pagal Utenos ekspertinio skyriaus I ir II poskyrio sanitarų pareiginius nuostatus, atsakovo 2007 m. spalio 26 d. raštą, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatus nustatė, kad ieškovų darbas susijęs su psichikos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra. Be to, šių aplinkybių neginčijo ir atsakovas. Iš byloje esančios kolektyvinės sutarties, galiojančios nuo 2003 m. birželio 1 d., darbo sutarčių su ieškovais, ieškovų ir atsakovo paaiškinimų teismas taip pat nustatė, kad šiuose dokumentuose ieškovams nebuvo nustatytas padidintas darbo apmokėjimas už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Teismas nurodė, kad pagal Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo protokolą ieškovų darbo vietose buvo nustatyti psichosocialiniai rizikos veiksniai, kuriems pašalinti atsakovas 2007 m. lapkričio 23 d. patvirtino šių veiksnių šalinimo ir mažinimo priemonių planą, taip pat pateikė 2008 m. spalio 21 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus II poskyryje tiriamų asmenų apsaugos ir priežiūros finansavimo programą. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovai dirbo pavojingomis sąlygomis ir bylos nagrinėjimo metu jos nebuvo panaikintos, todėl ginčo santykiams turėjo būti taikomas DK 192 straipsnis, kuris yra imperatyvioji nuostata. Teismas, apskaičiuodamas atlygį už darbą pavojingomis sąlygomis, rėmėsi Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalimi, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1555 patvirtintos Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos 3.3 punktu; nesant teisės akto, kuris nustatytų priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydį, klausimo neišsprendus kolektyvinėje ir darbo sutartyse, teismas rėmėsi paskutiniais galiojusiais teisės aktais, kuriuose nustatyti priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydžiai, ir priteisė ieškovams 30 procentų dydžio valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesio algos) dydžio priemokos nuo jų faktinio darbo laiko pradžios, bet ne daugiau kaip už trejus metus nuo ieškinio padavimo dienos. Tokio paties dydžio priemokas (30 procentų dydžio valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesio algos) priteisė visiems ieškovams už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. Kadangi bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad ieškovai dirbo darbo sąlygomis, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o atsakovas nesilaikė įstatymų reikalavimų, todėl įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nustatytą padidintą tarifinį atlygį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, mokėti nuo 2008 m. lapkričio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, ištyrusi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus sanitarų pareiginius nuostatus, nurodė, kad ieškovų darbas susijęs su psichikos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra. Kolegija nustatė, kad ieškovams iki 2001 m. sausio 1 d. buvo mokama 30 procentų dydžio priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis vadovaujantis Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalimi; atsakovas priemokų ieškovams už pavojingas darbo sąlygas mokėjimą nutraukė vadovaudamasis 2000 m. spalio 17 d. Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII–2063 86 straipsnio 3 dalimi. Kolegija, atsižvelgdama į Valstybinės darbo inspekcijos išvadą byloje, Utenos ekspertinio skyriaus II poskyrio darbuotojų 2007 m. gruodžio 12 d. raštą dėl nesaugių darbo sąlygų, 2006 m. balandžio 19 d. pažymas apie kai kurių sanitarų patirtas traumas darbe, Utenos darbo inspekcijos 2008 m. sausio 8 d. skundo patikrinimo aktą, 2005 m. kovo 31 d. Utenos ekspertinio skyriaus med. slaugytojų ir sanitarų prašymą mokėti priemoką už pavojingas darbo sąlygas, Valstybinės darbo inspekcijos atstovų paaiškinimus, pažymėjo, kad ieškovų darbas susijęs su asmenų, kurių elgesys, veiksmai dažnai neprognozuotini, priežiūra; jie dirba aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną yra reali grėsmė jų sveikatai ar net gyvybei. Kolegija sprendė, kad Psichosocialinių veiksnių tyrimo protokolas, priemonių planas dėl psichosocialinių rizikos veiksnių mažinimo ir šalinimo įrodė, jog ieškovų darbo sąlygos nėra saugios, yra nuolatinė neprognozuojama grėsmė jų sveikatai, ieškovai dirba padidinto socialinio pavojingumo aplinkoje; tai pagal naują teisinį reglamentavimą vertino kaip nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų (DK 192 straipsnio 1 dalis). Juolab kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme pripažino, jog ieškovai dirbo ne normaliomis sąlygomis, o esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pagal DK 189 straipsnį iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymuose nustatyta tvarka. Kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu, nesant įstatymo, kuriame būtų nustatytas priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydis, nebuvo pagrindo vadovautis atsakovo nurodytais poįstatyminiais teisės aktais – Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ ir Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinta Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, darbo užmokesčio apskaičiavimo metodika. Atsakovas pats neinicijavo darbo sutarčių su ieškovais pakeitimo ir nepagrįstai nesivadovavo nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusia DK 192 straipsnyje įtvirtinta imperatyviąja teisės norma, kad, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad susitardamos dėl darbo užmokesčio darbo sutarties šalys atsižvelgė į darbo sąlygų specifiką ir susitarė dėl konkretaus apmokėjimo ir tai yra tinkamas DK 192 straipsnio 1 dalies įgyvendinimas; motyvavo, kad ieškovų rašyti prašymai, pareiškimai darbdaviui įrodė, jog nebuvo susitarimo dėl padidinto tarifinio atlygio mokėjimo, darbdavys, kaip stipresnė darbo santykių šalis, neinicijavo darbo sutarčių pakeitimų su ieškovais, pasikeitus aptartam teisiniam reglamentavimui, pripažino, kad jų darbo užmokestis buvo 30-50 procentų mažesnis nei dirbančiųjų viešosiose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Kolegija konstatavo, kad darbo teisinių santykių šalims palikta teisė susitarti tik dėl konkretaus padidinto tarifinio atlygio dydžio ir mokėjimo formos; nei kolektyvinėje, nei šalių darbo sutartyse nebuvo aptarti padidinto tarifinio atlygio mokėjimo už darbą pavojingomis sąlygomis klausimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paskutiniais galiojusiais teisės aktais.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį ir Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 191 straipsnio 1-7 punktus, 192 straipsnio 2 dalį, padarė neteisingą išvadą, kad nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų aiškintinas kaip bet kokia įmanoma grėsmė darbuotojų sveikatai. Kasatoriaus teigimu, nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų turi būti aiškinamas kaip darbo sąlygos (aplinka, priemonės), kurios viršija leistinas koncentracijas bei lygius, ribines vertes (dydžius), įtvirtintus įstatymų, kitų norminių aktų (sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai). Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė jokių ieškovų darbo sąlygų, kurios viršytų leistinas koncentracijas ir (ar) lygius, ribines vertes (dydžius), įtvirtintus įstatymų, kitų norminių aktų, tačiau konstatavo, kad buvo nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų (psichosocialiniai veiksmai). Apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai bei neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, nevertino ekspertės B. Pajarskienės, atlikusios Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimą Utenos ekspertiniame skyriuje, parodymų. Ieškovų darbas nėra priskirtinas prie darbų pavojingomis sąlygomis, nes, kaip nurodyta 2002 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1358 3.13 punkte, dirbantys pavojingomis darbo sąlygomis laikomi asmenys, kurie gydo ir prižiūri psichikos ligonių sveikatą. Kadangi ieškovai nevykdė ligonių gydymo ir medicininės priežiūros (kasatorius neturi licenzijos gydyti ir (ar) prižiūrėti ligonius), todėl ieškovų darbas nelaikytinas darbu pavojingomis sąlygomis. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai vertino Utenos ekspertinio skyriaus II poskyrio darbuotojų 2007 m. gruodžio 12 d. raštą dėl nesaugių darbo sąlygų, 2006 m. balandžio 19 d. pažymas apie sanitarų patirtas traumas darbe, 2005 m. kovo 31 d. Utenos ekspertinio skyriaus med. slaugytojų ir sanitarų prašymą mokėti priemoką už pavojingas darbo sąlygas, nes šie raštai atskleidė tik subjektyvią darbuotojų nuomonę apie jų darbo sąlygas.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino DK 192 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai padidintą tarifinį atlyginimą aiškino kaip atskirai įtvirtintą premiją, priedą ar priemoką dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų. Kasatoriaus teigimu, padidintas tarifinis atlyginimas už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, reiškia, kad šalys, sudarydamos darbo sutartį ar vėliau, atsižvelgia į konkrečias darbo sąlygas; DK 192 straipsnis turi būti aiškinamas, kad, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbo teisinių santykių subjektai susitaria dėl padidinto tarifinio atlyginimo, t. y. darbuotojui nustatomas darbo užmokestis gali būti didinamas ne tik nustatant priemokas, premijas ar priedus, tačiau susitariant dėl konkretaus tarifinio atlyginimo, kuris yra didesnis už kitų darbuotojų, dirbančių normaliomis darbo sąlygomis, tarifinį atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje daugelis ieškovų įsidarbino pas atsakovą jau po Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio galiojimo pabaigos (po 2001 m. sausio 1 d.). Vadinasi, darbuotojai, pagal Darbo apmokėjimo įstatymą (iki 2003 m. sausio 1 d.) arba DK (po 2003 m. sausio 1 d.) sudarydami darbo sutartis su atsakovu ir sulygdami atlyginimą, galėjo ir turėjo įvertinti konkrečias darbo sąlygas pas atsakovą; sutiko, kad šalių sulygtas atlyginimas buvo pakankamas ir tinkamas už darbą tuo metu buvusiomis sąlygomis. Dėl to teismai nepagrįstai susiaurino padidinto tarifinio atlyginimo dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų sampratą, kaip apimančią tik aiškiai įtvirtintus susitarimus, kad dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų mokamas tam tikro dydžio premija, priemoka ar priedas, netinkamai aiškino ir taikė DK 192 straipsnį.

3. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnį, DK 5, 189 straipsnius, nepagrįstai nesivadovavo Vyriausybės patvirtintais 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ ir 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“, įtvirtinančiais maksimalią leistiną apmokėjimo už nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų ribą. Šie nutarimai suderinti su Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsniu, DK 5, 189 straipsniais, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu ir galioja įstatyminiu pagrindu; jie nėra panaikinti ir yra taikomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje nurodyta, kad pagal nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DK 189 straipsnį iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetinių bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymuose nustatyta tvarka. Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 5.2 punkte nenustatyta atskiros priemokos, priedų už darbą, esant nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų, o Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintos metodikos 2.1.2 punkte nurodyta, kad, planuojant darbo užmokesčio fondą, lėšų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, priemokoms už viršvalandinį, naktinį darbą, už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, taip pat už darbą poilsio bei švenčių dienomis mokėti skirtos sumos neturi viršyti 5 procentų lėšų valstybės tarnautojų pareiginėms algoms ir darbuotojų atlyginimams mokėti sumų.

4. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, jie dirba naktimis ir švenčių dienomis. Pagal nurodytus teisės aktus į jų maksimalų 5 procentų dydžio priemokų limitą įeina taip pat ir apmokėjimas už naktinį darbą ir darbą švenčių dienomis. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo ieškovams priteista 30 procentų dydžio minimalios mėnesio algos dydžio priemokos, prieštarauja teisės aktams ir netgi jeigu ir būtų priteistinos papildomos sumos ieškovams, tai jos neturėtų viršyti 5 procentų dydžio.

5. Teismai neįvertino aplinkybių dėl ieškovų nesąžiningo elgesio. Priedai ieškovams, dirbusiems iki 2001 metų, buvo panaikinti 2001 m. sausio 1 d., tačiau jie daugiau kaip šešerius metus nesikreipė dėl tariamai esančių nukrypimų nuo normalių sąlygų ir (ar) priedų nustatymo. Pagal DK 35 straipsnį darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Tuo tarpu ieškovų elgesys, kai jie į teismą kreipėsi ilgiau kaip po septynerių metų, neatitinka sąžiningumo, teisingumo principų, todėl teismai neturėtų ginti nesąžiningos šalies teisių.

Ieškovai atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jie nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė DK 191 straipsnį. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 1386 patvirtintų Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktas nagrinėjamai bylai turi esminę reikšmą, nes būtent jame darbas, susijęs su psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymu ir priežiūra, priskirtas prie pavojingų darbų. Sistemiškai aiškinant DK 191 straipsnį, nurodyto Vyriausybės nutarimo 3.13 punktą ir 2003 m. liepos 1 d. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, jog Vyriausybės nutarime išvardyti darbai atliekami esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir šią prezumpciją turi paneigti darbdavys. Kasatorius nepateikė įrodymų, paneigusių šią prezumpciją. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė DK 192 straipsnį, nes, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą turi būti mokamas padidintas tarifinis atlygis, o darbo teisinių santykių šalims paliekama tik teisė susitarti dėl konkretaus atlygio dydžio ir mokėjimo formos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbo apmokėjimo sąlygos darbo sutartyje teisinės reikšmės

Darbo sutarties sąlygos nustatytos DK 95 straipsnyje. Jos suskirstytos į tris grupes: 1) būtinosios darbo sąlygos (susitarimas dėl darbovietės ir darbo funkcijų); 2) darbo apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio sistema, darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka ir kt.); 3) papildomos darbo sutarties sąlygos (sąlygos, kurių darbo įstatymų, kiti norminių aktų arba kolektyvinės darbo sutarties nuostatos nedraudžia nustatyti (išbandymas, profesijų jungimas ir kt.). Visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims. Darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-195/2005; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. Lietuvos aklųjų biblioteka, bylos Nr. 3K-3-274/2008).

Nagrinėjamoje byloje būtina pažymėti, kad darbo sutarties teisinis reglamentavimas ne kartą keitėsi. Iki Darbo kodekso įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d.) darbo sutarties sudarymą, jos sąlygas ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentavo Darbo sutarties įstatymas, kurio 8 straipsnyje buvo nurodytos būtinosios darbo sutarties sąlygos. Pagal šio straipsnio reikalavimus darbo apmokėjimo sąlyga buvo laikoma būtinąja darbo sutarties sąlyga. Pagal šio įstatymo nuostatas pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas darbdavio valia, nesant darbuotojo sutikimo, buvo draudžiama, būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas reiškė perkėlimą į kitą darbą (DSĮ 21, 23 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant šias Darbo sutarties įstatymo nuostatas, nuosekliai suformuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. viešoji įstaiga „Teleradijo kompanija Hansa”, bylos Nr. 3K-3-631/2002; 2002 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š., O. A. v. UAB „Gabija”, bylos Nr. 3K-3-242/2002; 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. UAB,,Kelda”, bylos Nr. 3K-3-697/2004; 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla, Kėdainių rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-265/2005 ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad šalys, sudarydamos darbo sutartį, yra saistomos tam tikrų įstatymų leidėjo ir Vyriausybės nustatytų sąlygų. Darbo apmokėjimą reglamentuojančių nuostatų buvo ne tik Darbo sutarties įstatyme ar šiuo metu galiojančiame Darbo kodekse, tokių nuostatų gali būti ir kituose teisės aktuose.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad kai kurių ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos galiojant Darbo sutarties įstatymui, o jų darbo apmokėjimo klausimus šių sutarčių sudarymo metu papildomai reglamentavo Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, jog už darbą pavojingomis sąlygomis (dirbant pavojingus darbus) mokama ne mažiau kaip 30 procentų valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka. Kadangi šių ieškovų darbas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašo patvirtinimo“ 4.9 punktu buvo priskirtas pavojingų darbų kategorijai, į darbo sutartis buvo įtraukta jau minėta sąlyga dėl priemokos. Tokių priemokų nustatymo tvarką reglamentavo iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusi Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1555 patvirtinta Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka. 2000 m. spalio 17 d. įstatymu Žmonių saugos darbe įstatymas buvo pakeistas, išdėstant jį nauja redakcija, pakeičiant ir patį įstatymo pavadinimą į Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą. Naujoje šio įstatymo, įsigaliojusio nuo 2001 m. sausio 1 d., redakcijoje, 69 straipsnyje nebeliko nuostatų, susijusių su darbo apmokėjimu. Iš byloje esančių darbo sutarčių matyti, kad, vadovaujantis 2000 m. spalio 17 d. Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 straipsnio 3 dalimi, nuo 2001 m. sausio 1 d. buvo panaikinta aptariamų ieškovų darbo sutarčių sąlyga dėl 30 procentų valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemokos, t. y. buvo pakeistos būtinosios darbo sąlygos. Toks pakeitimas buvo galimas tik esant darbuotojo sutikimui. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo nuostatas dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimo, yra pasisakyta, kad, norint konstatuoti, jog darbuotojo veiksmai rodo sutikus jį dirbti už mažesnį nei sulygtas darbo sutartyje darbo užmokestį, būtina nustatyti, kad darbuotojas žinojo apie jam darbdavio sumažintą darbo užmokestį, tačiau sąmoningai pradėjo dirbti (dirbo) už mažesnį darbo užmokestį ir įstatymo nustatyta tvarka (DSĮ 42 straipsnis, DK 297 straipsnio 1 dalis) neginčijo darbdavio veiksmų dėl darbo užmokesčio sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. UAB,,Kelda”, bylos Nr.3K-3-697/2004). Kasatoriaus teigimu, nors priedai ieškovams, dirbusiems iki 2001 metų, buvo panaikinti 2001 m. sausio 1 d., tačiau jie daugiau kaip šešerius metus nesikreipė dėl tariamai esančių nukrypimų nuo normalių sąlygų ir (ar) priedų nustatymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu bylai reikšmingų aplinkybių nenustatinėjo ir netyrė, neatsižvelgė į tai, kad dalies ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos ir jų būtinosios sąlygos pakeistos galiojant Darbo sutarties įstatymui, o ne Darbo kodeksui, kuris kitaip reglamentuoja darbo teisinius santykius, tarp jų ir darbo sutarties sąlygas, jų keitimą, darbo užmokestį ir garantijas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų teisių į pirmiau nurodytą priemoką, nesiaiškino, ar, ieškovams pakeitus būtinąsias darbo sutarties sąlygas, jie sutiko su tokiu pakeitimu, ar tokie darbdavio veiksmai nebuvo ginčijami įstatymo nustatyta tvarka. Šių aplinkybių konstatavimas yra reikšmingas dalies ieškovų ir kasatoriaus tinkamam teisinių santykių kvalifikavimui bei ginčo išsprendimui.

Kitos dalies ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos po Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalies panaikinimo ir galiojant Darbo kodeksui, jų sutartyse su darbdaviu nėra sąlygos apie priemokas, tačiau bylą nagrinėję teismai į tai neatsižvelgė ir netyrė, kokio teisinio reglamentavimo pagrindu buvo sudarytos šalių darbo sutartys, nevertino šių sutarčių sąlygų.

Dėl DK 191 straipsnio ir DK 192 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo

Minėta, kad bylą nagrinėję teismai vienodai sprendė dėl visų ieškovų teisių į padidintą atlyginimą, šią teisę siejo su faktu, jog psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą priskiriamas prie pavojingų darbų. Teismai padarė išvadą, kad darbų pavojingumas savaime suponuoja nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų, nustatytų DK 191 straipsnyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks šių teisės normų aiškinimas nėra teisingas.

CPK 2 straipsnyje išdėstyti civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Tinkamas įstatymų taikymas galimas tik juos aiškinant. Vienu iš teisės aiškinimo metodų yra teleologinis metodas, kurio esmė – nustatyti įstatymo ar aiškinamos teisės normos tikslus bei uždavinius. Teisingai taikyti teisės normą galima tik nustačius jos tikslus. Nagrinėjamoje byloje teismai neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ buvo priimtas vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi ir 30 straipsnio 5 dalimi. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo paskirtis nurodyta šio įstatymo 1 straipsnyje, iš kurio matyti, kad šis įstatymas neskirtas darbuotojų darbo apmokėjimo klausimams reglamentuoti. Įstatymo straipsniai, kuriais vadovaujantis buvo patvirtintas Pavojingų darbų sąrašas, yra skirti darbuotojų instruktavimui bei mokymui organizuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, turėjo siekį nustatyti teisines nuostatas, jog būtų sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos bei atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų pažeidimus. Darbo sąlygos – tai darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas ir kitos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Darbo kodekso 191 straipsnyje įtvirtinta darbdavio pareiga užtikrinti normalias darbo sąlygas, kad darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas, ir pateiktas pavyzdinis tokių sąlygų sąrašas. Normalios darbo sąlygos yra užtikrinamos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme bei šį įstatymą įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu yra priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Tam tikrų darbų priskyrimo pavojingų kategorijai reikšmė aiškintina sistemiškai analizuojant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir Darbo kodekso 191 straipsnio nuostatas. Darbdavio pareiga užtikrinti normalias darbo sąlygas įstatyme yra įtvirtinta imperatyvia forma, šią pareigą darbdavys privalo vykdyti panaudodamas įstatymų nustatytas priemones. Darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą. Darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo specifiką ir vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, nustato papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti. Saugios ir sveikos darbo aplinkos sudarymo reikalavimus apibrėžia kai kurie specializuoti teisės aktai, pavyzdžiui, Darbo aplinkos veiksnių matavimų ir jų rezultatų higieninio įvertinimo metodiniai nurodymai (Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1997 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 7/5), Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai (Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005 m. rugpjūčio 24 d. įsakymas Nr. V-669/A1-241) ir kt. Tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino DK 192 straipsnio nuostatas. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja konkrečių darbo apmokėjimo dydžių, kai yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų. Minėta DK norma yra blanketinio pobūdžio, nustatanti, kad tais atvejais, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Taigi, teisę į padidintą tarifinį atlygį tokie darbuotojai gali įgyti tik nurodytų sutarčių nuostatų pagrindu.

Minėta, kad kai kurie ieškovai darbo sutartis su atsakovu sudarė pasikeitus teisiniam reglamentavimui, kai už pavojingus darbus papildomas priemokas nustatę norminiai teisės aktai buvo nustoję galioti, jų darbo sutartyse nėra numatytų papildomų priemokų. Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda tarp jų sudarytos darbo sutarties pagrindu. Darbo sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). DK 95 straipsnio 3 dalyje nurodyti įstatymų leidėjo reikalavimai darbo sutarties šalims nustatant darbo užmokestį: „kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų“. Iš šios normos akivaizdu, kad darbo santykių šalys, sudarydamos darbo sutartį, laisva valia suderina sutarties sąlygas ir, jas nustatydamos, prisiima konkrečius iš sutarties kylančius įsipareigojimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, jog būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią. Aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina į CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, t. y. įvertintini tikrieji šalių ketinimai, sutarties esmė, tikslas, jos sudarymo aplinkybės ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Teismai nesiaiškino antrosios ieškovų grupės darbo sutarčių sąlygos dėl darbo užmokesčio turinio, tenkindami šių ieškovų reikalavimus, nenustatė, kokiu pagrindu jie galėjo įgyti teisę į tokias priemokas ir rėmėsi negaliojančiais teisės aktais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje reikšminga yra tai, jog vienų ieškovų darbo teisiniai santykiai su atsakovu atsirado galiojant teisės aktams, nustačiusiems papildomas priemokas už jų atliekamą darbą ir sąlyga dėl tokių priemokų buvo įtraukta į jų darbo sutartis. Taigi, vieni šios bylos ieškovai tokią teisę buvo įgiję, susitarimas dėl papildomos priemokos buvo būtinoji darbo sutarties sąlyga, todėl šios sąlygos pakeitimas vertintinas tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 8 ir 23 straipsnių kontekste. Tuo tarpu kitų ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos pasikeitus pirmiau aptartam teisiniam reglamentavimui, jų sutartyse su kasatoriumi nėra sąlygų dėl priemokų, kurias yra prašoma priteisti.

Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 191, 192 straipsnius. Dėl šių teisės normų pažeidimo buvo nepagrįstai susiaurintos nagrinėjamos bylos ribos ir liko nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės. Jų nenustačius, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ginčo santykiams ir tuo aspektu nevisiško būtinų bylai išspręsti faktinių aplinkybių konstatavimo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas gali pašalinti aptartus trūkumus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinis teismas turėjo 228,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šioje procesinėje stadijoje nėra galimybės priteisti nurodytų išlaidų valstybės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis