Baudžiamoji byla Nr. 2K-198/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.6.1.; 2.1.7.4.; 2.4.2.1.; 2.6.9. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Alvydo Pikelio, pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Iš A. D. priteista G. R. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 2 d. nutartis, kuria nuteistosios A. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
A. D. nuteista už tai, kad, 2006 m. liepos 26 d., apie 19 val., iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pasisavino jai patikėtą G. R. individualiai įmonei („K“) priklausantį turtą: tris kirpimo fotelius, kurių vertė 2631,36 Lt, tris kirpyklinius vežimėlius su lentynėlėmis, kurių vertė 701,70 Lt, galvų plovyklą, kurios vertė 4322,03 Lt; iš viso turto, kurio bendra vertė 9033 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistoji A. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 2 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorė skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose padaryti esminiai materialinės (BK 2 straipsnis, 183 straipsnio 1 dalis) ir procesinės teisės normų (BPK 1, 3, 20 straipsniai) pažeidimai, turintys esminės reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos išnagrinėjimui, t. y. įrodymų vertinimui, veikos kvalifikavimui, bausmės paskyrimui, žalos nustatymui, civilinio ieškinio išsprendimui, ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui. Kasatorės teigimu, teismai nenurodė pagrindo, kuriuo turtas buvo A. D. žinioje ar jai patikėtas (pareigos, specialus pavedimas, sutartis), ir ji nėra atsakinga už juridinių asmenų susitarimus, poelgius ir veiksmus. Nurodydama BPK 20 straipsnio pažeidimą, kasatorė teigia, kad nebuvo vertinti byloje esantys įrodymai dėl konkretaus įvykio, dalyvavusių subjektų, priežastinio ryšio, tyčios, subjektyviųjų ir objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymo, kartu tai lėmė ir teisingumo principo pažeidimą. Kasaciniu skundu nuteistoji ginčija žalos ir civilinio ieškinio klausimus, nurodydama, kad teismai eliminavo svarbius bylos faktus: dėl pinigų už baldus sumokėjimą G. R. IĮ („K“) iki ikiteisminio tyrimo pabaigos; dėl preliminariosios sutarties tarp G. R. IĮ („K“) ir UAB („T s“) sudarymo. Jos manymu, teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, pasirinktinai vertino įrodymus, nenustatė A. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistosios A. D. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad bylos duomenys (nukentėjusiojo G. R., liudytojų L. Š., D. L. parodymai, preliminarioji 2006 m. balandžio 14 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina kasatorės A. D. žinojimą apie įrangos ir baldų priklausomybę nukentėjusiojo G. R. IĮ („K“), taip pat liudija nuteistosios supratimą apie jai patikėtą grožio salono turtą ir neduotą sutikimą dėl baldų išvežimo. Todėl, likus nepaneigtiems turto pasisavinimo ir neatsiskaitymo už pirktą turtą faktams, kasatorės teiginiai dėl baudžiamojo įstatymo (BK 2 straipsnis) ir baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 3 straipsnis) pažeidimų nepagrįsti ir nenustačius BPK 6, 20 straipsnių reikalavimų pažeidimų, A. D. nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai (BK 183 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis skundas atmestinas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas laikomas baigtu tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, o būtent pradeda elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu – turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti – ir taip padaro žalą turto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 20 d. nutartis Nr. 2K-123/2007; 2006 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 2K-396/2006; 2006 m. gegužės 30 d. nutartis Nr. 2K-330/2006). Objektyviajam turto pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėties požymiui būdinga tai, kad kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis Nr. 2K-90/2009; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 2K-733/2007; 2006 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. 2K-213/2006; 2006 m. birželio 27 d. nutartis Nr. 2K-467/2006 ir kt.).
Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas nuteistosios veikai pritaikytas tinkamai. Bylos medžiaga suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad A. D. būdama UAB („T s“) pagrindinė akcininkė, tvarkydama visus reikalus, susijusius su grožio salono įsigijimu, iš nuomojamų negyvenamųjų patalpų išgabeno G. R. individualiai įmonei („K“) priklausantį turtą (tris kirpimo fotelius, tris kirpyklinius vežimėlius su lentynėlėmis, galvų plovyklą), žinodama ir suprasdama, kad įranga ir baldai priklausė G. R. IĮ („K“), kartu tai, kad grožio salono turtas yra patikėtas jos bendrovei, neteisėtai, neatlygintinai pavertė jį savo turtu, t. y. pasisavino. Byloje nustatyta ir kasatorė neneigia, kad ji išsivežė G. R. IĮ („K“) priklausiusį turtą, tačiau nurodė šį veiksmą atlikusi teisėtai, susitarimo tarp jos ir nukentėjusiojo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad civilinėje teisėje sandoriai, kai jų suma sudarymo metu yra didesnė nei penki tūkstančiai litų, turi būti sudaromi rašytine forma, tačiau tokios sutarties byloje nėra. Tarp UAB („T s“) ir G. R. IĮ („K“) buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl grožio salono su baldais pirkimo–pardavimo, įsipareigojant pagrindinę sutartį sudaryti iki 2006 m. balandžio 28 d. Tačiau per nustatytą terminą sutartis nebuvo sudaryta, preliminarios sąlygos nebuvo vykdomos ir ikisutartiniai teisiniai santykiai pasibaigė. Vadinasi, nuosavybės teisės į G. R. turtą A. D. neįgijo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai ir šia sutartimi šalys tik įsipareigoja aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Tai yra šalių susitarimas dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo ateityje ir nesuteikia teisių disponuoti svetimu turtu. Be to, byloje nustatyta, kad G. R., priešingai nei teigia kasatorė, neperdavė ir neleido A. D. išvežti kirpyklos įrenginių, nesutiko jai parduoti savo turto atskiromis dalimis, t. y. iškomplektuoti ir nenustatęs parduodamo turto kainos. Todėl teismai teisingai nustatė, kad kaltinamoji žinojo aiškiai išreikštą ir nuoseklią nukentėjusiojo valią, nors ir suprasdama savo neteisėtus veiksmus, veikdama prieš savininko valią, minėtų daiktų jam negrąžino, t. y. elgėsi nusikalstamai. Byloje nustatyti konkretūs A. D. padaryti veiksmai rodo, kad ji, suvokdama daromų veikų pobūdį, norėjo taip veikti ir veikė. Taigi šioje byloje svetimo patikėto turto pasisavinimas, nesudarius pirkimo–pardavimo sutarties užtraukia ne civilinę, bet baudžiamąją atsakomybę. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas įvertino A. D. pinigų grąžinimo faktą ir pagrįstai laikė, kad tai nėra atsiskaitymas už pirktą turtą, nes susitarimo nebuvo, pinigai pervesti vienašališkai nepriklausomai nuo G. R. valios bei žinios, ir tai tinkamai vertinta kaip neteisėtai padarytos žalos atlyginimas, nepaverčiantis A. D. neteisėtų veiksmų teisėtais (pinigai pervesti ne iš karto po įrangos 2006 m. liepos 26 d. išvežimo, bet 2006 m. rugsėjo 26 d., spalio 11 d., 2007 m. gegužės 9 d., t. y. po to, kai neteisėta veika ikiteisminio tyrimo pareigūnų jau buvo tiriama ir pareikšti įtarimai).
Darytina išvada, kad A. D. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėtį ir kvalifikaciją.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasaciniame skunde ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos faktinės įvykio aplinkybės, bandant pagrįsti versiją, pagal kurią A. D. neturėjo tyčios pasisavinti jai patikėto G. R. individualiai įmonei („K“) priklausančio turto. Bylos medžiaga rodo, kad teismai faktines bylos aplinkybes nustatė įvertindami kaltinamosios A. D., nukentėjusiojo G. R., liudytojų D. L., L. Š., A. R. parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus. Kasatorės A. D. tvirtinimas, kad teismai neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus prieštarauja procesinių dokumentų turiniui. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta. Teismo išvados pagrįstos įrodymais, įvertintais vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, nustatančiomis, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylos įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Kasatorės minimi bylos faktiniai duomenys (2006 m. balandžio 14 d. preliminarioji sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl turto pasisavinimo aplinkybių, pinigų sumokėjimo faktas už pasisavintą turtą ir kt.) teismo ištirti, kartu atskleidžiant jų tarpusavio ryšį kitų byloje esančių duomenų kontekste, įvertinant jų visumą bei aptariant procesiniame sprendime. Iš nuosprendžio turinio matyti, kodėl įrodymus, patvirtinančius, kad A. D. padarė nusikalstamą veiką, teismas priėmė, o ją teisinančius faktinius duomenis, iš jų pačios A. D. parodymus, kaip nenuoseklius ir prieštaringus, prieštaraujančius įrodymų visetui, atmetė. Kasacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismai tinkamai įvertino A. D. nusikalstamus veiksmus sprendžiant nuteistosios kaltės klausimą ir išsamiai ištyrė visus bylos įrodymus, taip pat kolegija nesurado duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK 6, 20 straipsnių nuostatas, ar kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir galėjusiais paveikti teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo ir 367 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai buvo įvykdyti. Nutartyje išanalizuoti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai ir konstatuota, kad nuosprendyje jie įvertinti tinkamai ir kad A. D. pagrįstai pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, tiek jo teisėtumą ir nutartyje nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė apeliacinio skundo, kurio apimtis – vienas sakinys, argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai atsakyta į apeliacinį skundą, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad nuteistosios apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas.
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai bei nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nuteistoji A. D. prašė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendį panaikinti, nes nesutiko su įvykio kriminaliniu traktavimu, teigdama, kad tarp jos ir pareiškėjo (nukentėjusiojo) G. R. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik dėl A. D. įvykio kriminalinio traktavimo (teisinio veikos įvertinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį). A. D. kasaciniame skunde neargumentuotai kelia naujų klausimų dėl neteisingos bausmės paskyrimo, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir žalos nustatymo (civilinio ieškinio išsprendimo). Šie kasatorės A. D. argumentai laikytini naujais klausimais, kurie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, ir todėl paliekami nenagrinėti, nes pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o nuosprendis ir nutartis, neperžengiant skundo ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios A. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Alvydas Pikelis
Benediktas Stakauskas
