Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI2-14499-428/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03454-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7; 55.1

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 16 d.

Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ingridai Pikusau,

dalyvaujant pareiškėjui S. P., jo atstovei advokatei Natalijai Filipovai,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,

vertėjui Tadui Tvarijonui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas S. P. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 25S133874, 2025 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 25S135188 bei 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 25S155737, taip pat įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2025 m. vasario 13 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Ukrainoje, 2003 m. vedė Lietuvos Respublikos pilietę ir nuo 2004 m. gyvena Lietuvoje. Pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi, o nuo 2010 m. – leidimą nuolat gyventi, kuris buvo atnaujintas 2015 m. ir 2020 m., paskutinį kartą išduotas iki 2025 m. rugpjūčio 25 d. Paaiškino, jog Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą, panaikino jį ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą bei Šengeno erdvę 30 mėnesių, remdamasis tuo, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Minėti sprendimai grindžiami trimis argumentais, t. y., kad pareiškėjas pildydamas klausimyną nenurodė turėjęs ryšių su Rusijos propagandos agentūra „Sputnik“ ir iš jos gavęs atlyginimą už darbus 2019 m. Taip pat 2022 m. prasidėjus karui prieš Ukrainą, pareiškėjas socialiniame tinkle „Vkontakte“ dalinosi prieš Ukrainą nukreipta vizualine informacija bei periodiškai vyksta į Baltarusiją, kas gali sudaryti sąlygas žvalgybos tarnybų kontaktams.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad ryšiai su „Sputnik“ buvo vien darbo pobūdžio, bendradarbiavimas nutrauktas 2019 m., kai veikla Lietuvoje dar nebuvo uždrausta, o pats leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas jau po to, kai bendradarbiavimas baigėsi, ir tuo metu jokių grėsmių nebuvo nustatyta. Socialiniuose tinkluose pareiškėjas pats turinio nekūrė, tik perskelbė pažįstamų ukrainiečių medžiagą, o sužinojęs apie Rusijos karo nusikaltimus ir priėmęs gyventi karo pabėgėlius giminaičius, nutraukė ryšius su prorusiškai nusiteikusiais pažįstamais ir palaiko Ukrainą. Pareiškėjas savo keliones į Baltarusiją grindžia šeiminiais ryšiais bei medicinos paslaugomis (dantų protezavimu), jų buvo šešios per trejus metus. Taip pat atkreipia dėmesį į faktinę klaidą, kad jo sutuoktinė iki 2013 m. buvusi Rusijos pilietė – ji Lietuvos pilietybę atgavo dar 2000 m. Pareiškėjas pabrėžia, kad Migracijos departamentas neįvertino jo individualios situacijos, t. y., jog jis 22 metus gyvena Lietuvoje, yra 62 metų, serga 2 tipo diabetu, žmona serga onkologine liga, jie turi nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, neturi ryšių su Rusija, o gyvenimo centras yra Lietuvoje. Jo manymu, sprendimai priimti pažeidžiant proporcingumo principą, neįvertinus Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų, pagal kuriuos ilgalaikis gyventojas gali būti išsiųstas tik keldamas realią ir pakankamai rimtą grėsmę saugumui, įvertinus jo amžių, gyvenimo trukmę, šeimos ryšius bei pasekmes.

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia nesupratęs Migracijos departamento klausimyno klausimo dėl ryšių su NATO ar Europos Sąjungai nepriklausančių šalių institucijose dirbančiais asmenimis. Pareiškėjo atsakymai, taip pat nuslėpta informacija apie darbą „Sputnik“ bei už tai gautas atlygis, vertintini kaip sąmoningas vengimas bendradarbiauti su institucijomis. Pažymima, kad pareiškėjas neginčija faktų dėl savo bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos valdoma propagandos agentūra „Sputnik“, propagandinių straipsnių rašymo, socialiniuose tinkluose platintos prieš Ukrainą nukreiptos propagandos bei vykimo į Baltarusiją, kas patvirtina jo pažeidžiamumą ir galimą grėsmę nacionaliniam saugumui. Teiginiai dėl sutuoktinės pilietybės, sveikatos būklės ar pateiktų dokumentų laikomi nepagrįstais ir nereikšmingais nagrinėjamai bylai. Atsakovas pabrėžia, kad nors pareiškėjas remiasi teismų praktika, tačiau ginčijami sprendimai suformuoti laikantis teismų išaiškinimų, vadovaujantis proporcingumo principu ir įvertinus valstybės interesą užtikrinti saugumą. Akcentuojama, jog grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimas yra perspektyvinis, grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis bei asmens ankstesne veikla, todėl nebūtina nustatyti konkrečių neteisėtų veiksmų – pakanka pagrįsto manymo apie potencialią grėsmę. Atsakovas pažymi, kad nuolatinio leidimo gyventi išdavimas yra išskirtinė teisė, suteikianti užsieniečiui itin platų teisinį statusą, todėl jam pagrįstai keliami aukštesni reikalavimai nei laikinam leidimui. Kadangi pareiškėjas demonstravo prorusišką propagandinę veiklą, reiškė paramą agresyviai Rusijos politikai, todėl jis vertinamas kaip galimas verbavimo taikinys ir reali grėsmė Lietuvos saugumui. Migracijos departamentas, be kita ko, atliko savarankišką tyrimą, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, surinktus duomenis ir priėmė sprendimus pagal teisės normas, nešališkai bei motyvuotai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodė, jog Migracijos departamento sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, atitinka nacionalinio saugumo interesus bei geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis sąmoningai bendradarbiavo su Rusijos propagandos agentūra „Sputnik“, rengė jai straipsnius, gavo užmokestį iš „Rossija segodnia“ ir socialiniuose tinkluose platino prorusišką propagandą. „Sputnik“ yra viena pagrindinių Kremliaus propagandos priemonių, įtraukta į Europos Sąjungos sankcijų taikymo sąrašus, todėl bendradarbiavimas su šia agentūra neatsiejamas nuo lojalumo Rusijos valdžiai ir jos agresyviai politikai. VSD pažymi, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nuslėpė bendradarbiavimo su „Sputnik“ faktą, nors pats pripažįsta gaudavęs atlygį už reportažus. Vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuva, VSD nurodo, kad santuoka su Lietuvos piliete bei pragyventas laikotarpis nėra besąlyginis pagrindas leidimui gyventi, nes prioritetas teikiamas valstybės saugumui. Teiginiai dėl sutuoktinės pilietybės atkūrimo nepatvirtinti jokiais įrodymais. Be to, VSD kontržvalgybos duomenimis, Rusijos žvalgybos tarnybos verbuoja savo piliečius, dirbančius valstybinėse institucijose ar strateginiuose sektoriuose, o jų veikla nukreipta į NATO ir Europos Sąjungos valstybes. Tokie agentai gali būti išnaudojami propagandai, dezinformacijai, žvalgybos informacijos rinkimui ar diversijoms. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas dėl ankstesnio darbo su „Sputnik“ tampa lengvai pažeidžiamas ir potencialiai verbuotinas, todėl kelia grėsmę Lietuvos saugumui.

VSD taip pat nurodo, kad nacionalinio saugumo sąvoka yra plati, o valstybė turi diskreciją spręsti, kokie asmenys kelia grėsmę. Tokiuose ginčuose nebūtina nustatyti šnipinėjimo ar kitų nusikalstamų veikų požymių, kadangi sprendimas dėl leidimo gyventi nėra sankcija ar baudžiamoji atsakomybė. VSD pabrėžia, kad priimta išvada yra paremta objektyviais duomenimis apie pareiškėjo ryšius su „Sputnik“ ir Rusijos institucijomis, o ne bendro pobūdžio informacija. Be to, susiformavusi teismų praktika patvirtina, kad net žemesnių pareigų vykdymas Rusijos ar Baltarusijos institucijose gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui. Dėl to pareiškėjo ankstesnis bendradarbiavimas su propagandos agentūra, jo ryšiai ir kilmės šalies kontekstas sudaro pagrindą laikyti jį rizikos veiksniu nacionaliniam saugumui.

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 25S133874, kuriuo nepakeistas leidimas nuolat gyventi, taip pat dėl 2025 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 25S135188, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi, bei dėl 2025 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 25S155737, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (sprendimo įsigaliojimo ir panaikinto leidimo gyventi paskelbimo negaliojančiu) dienos 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2025 m. vasario 13 d. pateikė prašymą Nr. 2501-LNGK-0254 pakeisti leidimą nuolat gyventi, kadangi baigiasi leidimo nuolat gyventi galiojimas.

Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatė, kad jis nuo 2004 m. nuolat gyvena Lietuvoje, 2003 m. susituokė su Lietuvos piliete, turi nuolatinius leidimus gyventi, jo gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajone. Pareiškėjas dirbo įvairiose įmonėse, vykdė individualią veiklą, buvo įsigijęs verslo liudijimų.

Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 22 d. gavo VSD išvadą Nr. 19-477S, kurioje konstatuota, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Nustatyta, jog pareiškėjas sąmoningai bendradarbiavo su Rusijos propagandos agentūra „Sputnik“, rengė jai straipsnius, gavo užmokestį iš „Rossija segodnia“, o 2022 m. socialiniame tinkle „Vkontakte“ platino prorusišką propagandą. Pareiškėjas 2025 m. sausio 19 d., pildydamas klausimyną, nuslėpė šią veiklą. „Sputnik“ bei „Rossija segodnia“ yra pagrindiniai Kremliaus propagandos įrankiai, įtraukti į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą. Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas palaiko Rusijos agresyvią politiką, yra lojalus Rusijos Federacijai ir dėl periodinių kelionių į Baltarusiją gali tapti pažeidžiamas žvalgybos tarnybų kontaktams, todėl kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į aplinkybių visumą dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui, 2025 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 25S133874 nepakeisti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – Sprendimas Nr. 1), taip pat 2025 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 25S135188 panaikino leidimą nuolat gyventi (toliau – Sprendimas Nr. 2).

Migracijos departamentas 2025 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 25S155737 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (sprendimo įsigaliojimo ir panaikinto leidimo gyventi paskelbimo negaliojančiu) dienos 30 mėnesių (2,5 metų). Taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (sprendimo įsigaliojimo ir panaikinto leidimo gyventi paskelbimo negaliojančiu) dienos 30 mėnesių (2,5 metų) (toliau – Sprendimas Nr. 3).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, Sprendimu Nr. 2 bei Sprendimu Nr. 3 kreipėsi į teismą dėl jų panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tuo tarpu, UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUFTLTg0Ni03NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eAS-846-756/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eAS-846-756/2020">eAS-846-756/2020</a> yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720/2014).

Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, Europos Žmogaus Teisių teismas teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzc4NC02NjIvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3784-662/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3784-662/2016">eA-3784-662/2016</a>, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNTMyMi01MjAvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-5322-520/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-5322-520/2019">eA-5322-520/2019</a>).

Europos Žmogaus Teisių teismas taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (Europos Žmogaus Teisių teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Nagrinėjamu atveju, teismas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais dėl sprendimų neteisėtumo. Pažymėtina, kad priimant ginčijamus sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, šiuo atveju – VSD, išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Kaip jau minėta, pagal UTPĮ 4 straipsnio 5 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu, teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat ir UTPĮ 5 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo veikla sąmoningai palaikė ir skatino priešiškos valstybės informacinę politiką, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos interesus. Iš pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas rengė ir publikavo straipsnius Rusijos valstybinei propagandos agentūrai „Sputnik“, o už šią veiklą 2019 m. gavo piniginį atlygį iš agentūros valdytojos „Rossija segodnia“. Pastaroji yra įtraukta į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą kaip Kremliaus kontroliuojamas informacinis įrankis, naudojamas manipuliuoti visuomenės nuomone, skleisti dezinformaciją ir daryti poveikį demokratiniams procesams. Be to, byloje nustatyta, kad 2022 m. pareiškėjas savo socialinio tinklo „Vkontakte“ paskyroje platino vizualinę medžiagą, kurioje buvo neigiamai vaizduojami Ukrainos simboliai ir lyderiai, taip siekiant pateisinti ir palaikyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Tokia veikla akivaizdžiai prisideda prie priešiškos valstybės propagandos sklaidos ir kelia realią riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, kadangi formuoja palankias sąlygas priešiškoms naratyvų kampanijoms Lietuvos visuomenėje. Be to, svarbu pažymėti, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną Migracijos departamentui, nuslėpė savo ryšius su „Sputnik“ bei kitais Kremliaus propagandos kanalais, taip parodydamas nesąžiningą elgesį ir siekį užmaskuoti aplinkybes, galinčias atskleisti jo veiklos tikruosius tikslus. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas reguliariai vykdė keliones į Baltarusijos Respubliką, kuri laikytina Rusijos įtakos zona ir kurioje veikia priešiškų žvalgybos tarnybų interesai, todėl tokie vizitai didina pareiškėjo pažeidžiamumą ir riziką, kad jis gali būti verbuojamas arba kitaip įtraukiamas į veiklą, prieštaraujančią Lietuvos saugumo interesams.

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose – 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo samprata apima ne tik faktinių, jau įvykusių veikų ar pavojų vertinimą, bet ir prevencinį aspektą – valstybė turi teisę ir pareigą užkirsti kelią grėsmėms, galinčioms kilti ateityje. Todėl leidimo gyventi išdavimas ar pakeitimas nėra asmens absoliuti teisė, bet privilegija, kuri gali būti ribojama, jeigu nustatoma, jog užsienietis savo veiksmais kelia ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju VSD pateiktoje išvadoje aiškiai konstatuota, kad pareiškėjas yra sąmoningai bendradarbiavęs su Rusijos Federacijos vyriausybės valdoma ir finansuojama propagandos agentūra „Sputnik“. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas rengė šiai agentūrai straipsnius, platino prorusišką propagandą socialiniame tinkle „Vkontakte“, gavo finansinį atlygį iš „Rossija segodnia“ – institucijos, kuri yra įtraukta į Europos Sąjungos taikomų sankcijų sąrašus. Teismo vertinimu, tai laikytina ne atsitiktine, o nuoseklia veikla, atitinkančia Kremliaus informacinės politikos tikslus. Verta pažymėti, kad „Sputnik“ yra vienas iš pagrindinių Kremliaus propagandos įrankių, kurio veikla Europos Sąjungos valstybėse ne kartą ribota dėl sistemingo dezinformacijos skleidimo, nukreipto į demokratinių valstybių destabilizavimą ir paramą Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą. Tokios veiklos pobūdis savaime prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjo pasirinkimas bendradarbiauti su šia agentūra bei sąmoningai skleisti propagandinį turinį leidžia pagrįstai abejoti jo lojalumu Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Papildomai nustatyta, kad pareiškėjas pildydamas Migracijos departamento klausimyną nuslėpė turėtus ryšius su „Sputnik“ ir faktą, jog buvo gavęs užmokestį už savo veiklą. Tokie veiksmai rodo ne tik nesąžiningą elgesį santykiuose su valstybės institucijomis, bet ir siekį nuslėpti informaciją, kuri yra reikšminga vertinant jo patikimumą bei galimą grėsmę nacionaliniam saugumui. Remiantis VSD pateiktais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o atsižvelgiant į tai, kad Baltarusija yra artimiausia Rusijos sąjungininkė, kurios žvalgybos ir saugumo tarnybos glaudžiai bendradarbiauja su Rusijos tarnybomis, minėtos pareiškėjo kelionės objektyviai didina tikimybę, kad jis gali tapti šių tarnybų taikiniu verbavimui ar kitokiam panaudojimui prieš Lietuvos Respublikos interesus. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, remdamasis kompetentingos institucijos pateikta išvada ir nustatytais faktais, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo veikla kelia realią riziką Lietuvos Respublikos saugumui. Tokiu atveju valstybės institucijos ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą atsisakyti pakeisti bei panaikinti leidimą nuolat gyventi. Tai atitinka konstitucinį valstybės saugumo prioritetą, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri pripažįsta plačią valstybių diskreciją vertinant grėsmes nacionaliniam saugumui.

Kaip jau minėta, pareiškėjas pildydamas Migracijos departamento klausimyną nuslėpė turėtus ryšius su „Sputnik“ ir faktą, jog buvo gavęs užmokestį už savo veiklą. Teismas pažymi, jog pareiškėjas privalėjo sąžiningai, išsamiai ir tiksliai nurodyti visą informaciją, reikšmingą leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procedūrai. Ši pareiga kyla ne tik iš bendrųjų administracinės teisės principų, tačiau ir iš UTPĮ nuostatų, pagal kurias užsienietis, siekiantis gauti leidimą, privalo atskleisti aplinkybes, turinčias esminės reikšmės valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar visuomenės interesų užtikrinimui. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas klausimyne nenurodė esminės informacijos apie savo bendradarbiavimą su Rusijos valstybine žiniasklaidos agentūra „Sputnik“ bei kitus ryšius, kurie vėliau buvo identifikuoti VSD išvadoje. Toks nuslėpimas vertintinas ne kaip nereikšmingas formalumas, o kaip sąmoningas vengimas atskleisti faktus, galinčius turėti tiesioginės įtakos Migracijos departamento sprendimui dėl leidimo gyventi pakeitimo. Teismas akcentuoja, jog migracijos procesai grindžiami pasitikėjimo principu, t..y., valstybė suteikia užsieniečiui teisę gyventi jos teritorijoje, tikėdamasi, kad šis elgsis sąžiningai, laikysis nustatytos teisinės tvarkos ir atskleis visas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo elgesys, nuslepiant bendradarbiavimą su „Sputnik“, suponuoja nesąžiningumo prezumpciją, leidžiančią daryti išvadą, kad jis siekė nuslėpti savo realius ryšius ir veiklą, kurie galėjo būti įvertinti kaip keliantys grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Be to, pareiškėjo argumentai, kad tokia informacija tariamai nėra svarbi, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pareiškėjo pateikiamų duomenų teisingumas yra esminė sąlyga administracinės procedūros skaidrumui užtikrinti. Nesąžiningas ar klaidinantis duomenų pateikimas rodo pareiškėjo nenorą bendradarbiauti su institucijomis ir kelia rimtų abejonių dėl jo ketinimų bei patikimumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas, nuslėpęs informaciją klausimyne, pažeidė savo pareigą bendradarbiauti ir elgtis sąžiningai.

Bylos medžiaga, be kita ko, patvirtina, kad 2019 m. pareiškėjas banko pavedimu gavo pinigines lėšas iš Rusijos valstybinės tarptautinės naujienų agentūros „Rossija segodnia“. Ši agentūra yra tiesiogiai kontroliuojama Rusijos valdžios institucijų ir laikoma vienu pagrindinių Kremliaus propagandos bei informacinio karo įrankių. Atsižvelgiant į šių lėšų gavimo aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad jos buvo susijusios su neutralia ar komercine veikla – priešingai, visos nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas gaudavo atlygį už bendradarbiavimą su propagandine žiniasklaida, kurios turinys sistemingai nukreiptas prieš Lietuvos bei kitų Europos Sąjungos valstybių interesus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo veikla neapsiribojo vien piniginio atlygio gavimu. VSD duomenimis, 2022 m., jau vykstant Rusijos pradėtai agresijai prieš Ukrainą, pareiškėjas savo paskyroje socialiniame tinkle „Vkontakte“ platino vizualinę medžiagą, kuria buvo menkinami Ukrainos valstybės simboliai, šmeižiamai vaizduojami jos politiniai lyderiai, tuo pačiu skleidžiant prorusišką naratyvą. Tokia informacijos sklaida laikytina ne pavieniais epizodais, bet nuoseklia veikla, kurią VSD vertino kaip propagandinę ir atitinkančią Rusijos Federacijos interesus informacinėje erdvėje. Teismas pažymi, jog piniginio atlygio gavimas iš užsienio valstybės institucijų tiesiogiai kontroliuojamos propagandos agentūros kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo lojalumo Lietuvos Respublikai ir jo galimų priklausomybių nuo priešiškos valstybės informacinių struktūrų. Be to, aktyvus prorusiškos propagandos skleidimas socialiniuose tinkluose rodo, kad pareiškėjas ne tik palaikė ryšius su propagandinėmis organizacijomis, bet ir pats veikė kaip propagandos sklaidos dalyvis, prisidėdamas prie visuomenės nuomonės formavimo prieš Ukrainą ir kartu prieš Europos Sąjungos bei Lietuvos deklaruojamą užsienio politikos liniją.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra akcentavęs, jog valstybės nacionalinio saugumo apsauga yra vienas svarbiausių konstitucinių interesų, kuris gali riboti užsieniečių teises įgyti ar išlaikyti leidimą gyventi šalyje. Nacionalinio saugumo užtikrinimas apima ne tik fizinių grėsmių, bet ir informacinių atakų bei propagandos neutralizavimą, kadangi šios formos grėsmės gali turėti ilgalaikį poveikį valstybės suverenitetui, demokratijos funkcionavimui ir visuomenės nuomonei. Teismo vertinimu, pareiškėjo vykdyta veikla, t. y., atlygio priėmimas iš „Rossija segodnia“ ir aktyvus prorusiškos propagandos platinimas socialiniuose tinkluose, pagrįstai buvo įvertinta kaip kelianti realią grėsmę valstybės saugumui. Tokia veikla negali būti pateisinama vien tik kaip asmens teisės į saviraišką įgyvendinimas, kadangi, atsižvelgiant į visos situacijos kontekstą, ji peržengė individualios nuomonės raiškos ribas ir tapo sisteminga dezinformacijos bei propagandos sklaida, tarnaujanti priešiškos valstybės interesams.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas, vadovaudamasis VSD pateikta išvada ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintu valstybės saugumo prioriteto principu, pagrįstai priėmė skundžiamus sprendimus. Pareiškėjo argumentai, kuriais jis siekia sumenkinti savo veiksmų reikšmę, laikytini deklaratyviais ir nepaneigia nustatytų faktų visumos, kuri aiškiai patvirtina, kad jo veikla buvo nesuderinama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Migracijos departamentas turėjo išsamiai vertinti VSD išvadą ir savarankiškai įvertinti jos pagrįstumą, tačiau su tokiais teiginiais teismas nesutinka. Kaip jau minėta, Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, rėmėsi VSD pateikta išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjo veikla kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Pažymėtina, kad įstatymuose aiškiai įtvirtinta kompetencija nacionalinio saugumo klausimais yra suteikta būtent VSD kaip specializuotai žvalgybos institucijai. UTPĮ nuostatų sisteminė analizė rodo, jog Migracijos departamentas, būdamas administracinė institucija, neturi nei priemonių, nei įgaliojimų savarankiškai atlikti žvalgybinio pobūdžio vertinimų, todėl jis yra saistomas kompetentingų institucijų, pirmiausia VSD, pateiktų išvadų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad Migracijos departamentas neturi diskrecijos paneigti ar atmesti VSD pateiktų duomenų bei vertinimų nacionalinio saugumo klausimais. Teismas pažymi, jog Migracijos departamentas negali savo nuožiūra kvestionuoti VSD išvadų turinio, kadangi tai galimai reikštų įstatymų nustatytos kompetencijos ribų peržengimą. Ši nuostata grindžiama tuo, jog būtent žvalgybos institucijos disponuoja specialiomis priemonėmis, metodais ir informacija, kurios kitos institucijos neturi ir kurių kilmė dėl nacionalinio saugumo apsaugos negali būti viešai atskleidžiama. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas turėjo savarankiškai vertinti VSD išvadų pagrįstumą yra nepagrįsti, kadangi Migracijos departamentas nėra nei kompetentingas, nei pajėgus vertinti žvalgybinę informaciją, įskaitant slaptus duomenis, todėl tokia pareiga reikštų ne tik įstatymo suteiktų įgaliojimų viršijimą, bet ir neatitiktų proporcingumo bei efektyvumo principų. Priešingas aiškinimas reikštų dvigubą saugumo vertinimų dubliavimą, kuris nepagrįstai mažintų jų operatyvumą bei galėtų sudaryti prielaidas nacionalinio saugumo apsaugos mechanizmo veikimo sutrikimams.

Pažymėtina, kad nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje valstybei suteikiama plati vertinimo laisvė, todėl užsieniečių teisinis statusas gali būti ribojamas ir tais atvejais, kai nėra pateikiama išsami ar viešai prieinama įrodymų visuma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog pakanka kompetentingos institucijos išvados, kad konkretaus asmens buvimas valstybės teritorijoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, o migracijos institucijos privalo šiuo vertinimu vadovautis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi VSD pateikta išvada. Atsakovo pareiga laikytis kompetentingos institucijos vertinimo kyla tiek iš įstatymų nuostatų, tiek iš nuoseklios teismų praktikos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas turėjo savarankiškai tikrinti ar kvestionuoti VSD išvadą, laikytini nepagrįstais ir nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamus sprendimus neteisėtais.

Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje yra svarstomas itin reikšmingas klausimas – interesų pusiausvyra tarp individualaus pareiškėjo intereso turėti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje bei valstybės pareigos užtikrinti nacionalinį saugumą ir viešąjį interesą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybės turi plačią diskreciją spręsti klausimus, susijusius su užsieniečių atvykimu ir buvimu jų teritorijoje. Nors užsieniečiai gali turėti tam tikras teises pagal Konvenciją, tačiau šios teisės nėra absoliučios ir gali būti ribojamos, kai to reikalauja nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos apsaugos interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat numato, kad asmens teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymų nustatyta tvarka, kai tai būtina siekiant apsaugoti demokratinę santvarką, visuomenės saugumą ar kitus konstituciškai reikšmingus tikslus.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento sprendimų pagrindą sudaro VSD pateikta išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo veikla kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Kaip jau detaliai nustatyta byloje, pareiškėjas sąmoningai bendradarbiavo su Rusijos valstybine propagandos agentūra „Sputnik“, gaudavo finansinį atlygį už veiklą „Rossija segodnia“ struktūrose, o 2022 m. socialiniuose tinkluose aktyviai platino prorusišką propagandą, nukreiptą prieš Ukrainą bei jos simbolius. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas sąmoningai nuslėpė šiuos faktus pildydamas Migracijos departamento klausimyną. Tokia veikla atskleidžia jo lojalumą užsienio valstybei, kurios interesai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tikslams. Vertinant šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad viešojo intereso – užtikrinti nacionalinį saugumą – svarba šiuo atveju aiškiai viršija pareiškėjo asmeninį interesą tęsti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Valstybės saugumo užtikrinimas yra viena esminių demokratinės valstybės funkcijų, kurios įgyvendinimas negali būti paaukotas dėl atskiro asmens privataus intereso. Taigi, konstitucinė valstybės pareiga saugoti visuomenę nuo išorės grėsmių suponuoja, kad sprendimai, susiję su potencialiai pavojingų asmenų teisiniu statusu, turi būti grindžiami ne individualių patogumų ar lūkesčių apsauga, bet pirmiausia viešosios tvarkos, visuomenės saugumo bei valstybės suvereniteto išsaugojimu.

UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą (toliau – Nacionalinis sąrašas) sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinei sistemai teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsnyje nustatytus pagrindus.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 yra patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis, tai būtų protinga ir proporcinga. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nurodomi kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, tarp jų į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 3.1) jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 3.2) užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, atsižvelgė ne tik į priežastį, dėl kurios jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir į kitus aktualius aspektus – pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius bei kitokio pobūdžio ryšius su Lietuvos Respublika. Kaip jau buvo pažymėta, šiuo atveju buvo nustatyta, kad nors pareiškėjas deklaruoja turintis tam tikrų ryšių Lietuvoje, tačiau šie ryšiai nėra tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad galėtų paneigti nustatytą riziką jo buvimui Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje. Priešingai – byloje surinkti duomenys rodo, kad pareiškėjas, pateikdamas neteisingą informaciją Migracijos departamentui, jau demonstravo nesąžiningą elgesį, kuris sudaro pagrindą manyti, kad jis ir ateityje gali siekti manipuliuoti leidimų išdavimo procedūromis. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo šeiminiai bei socialiniai ryšiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu eliminuoti riziką, susijusią su jo atvykimu į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu bei 37 ir 38.3 papunkčiais, nustatė pareiškėjui 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Pažymėtina, kad šis laikotarpis nėra maksimalus, kaip numatyta UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje, ir neviršija Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytos trukmės.

Pažymėtina, kad vienas iš draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams patekti į Šengeno erdvę. Šis tikslas įgyvendinamas įtraukiant asmens duomenis į Šengeno informacinę sistemą kaip įspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, jog Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą ne tik formaliai nustatęs, kad egzistuoja UTPĮ įtvirtintas draudimo atvykti pagrindas, bet ir įvertinęs individualias pareiškėjo situacijos bei jo elgesio aplinkybes. Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui papildomas priemones – įspėjimą SIS.

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, pagrįstas ir individualizuotas, o kartu užtikrinantis ir bendrąjį viešąjį interesą – valstybės saugumą bei Šengeno erdvės apsaugą nuo nesąžiningų užsieniečių. Taigi, teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis bei įtrauktas į SIS perspėjimas būtų neproporcingi ir turėtų būti sutrumpinami arba panaikinami. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad skundžiamas sprendimas priimtas atlikus individualų asmens vertinimą ir padarius teisingas bei pagrįstas išvadas. Migracijos departamentas atliko individualų asmens vertinimą, remiantis objektyviais duomenimis ir įvertinęs visus reikšmingus veiksnius, susijusius su pareiškėjo atvykimu, buvimu ir elgesiu Lietuvoje bei Šengeno erdvėje.

Pažymėtina, kad sprendimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra glaudžiai susijęs su valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad tokio pobūdžio sprendimuose svarbiausias prioritetas tenka viešajam interesui, o individualūs užsieniečio interesai (pavyzdžiui, gyvenimo Lietuvoje tęstinumas, profesinė veikla ar asmeniniai ryšiai) negali paneigti nustatytos rizikos, jei kompetentingos institucijos pateiktoje informacijoje nurodomos aplinkybės, leidžiančios pagrįstai manyti apie potencialias grėsmes valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Tokiu atveju Migracijos departamentas nėra įpareigotas pateikti išsamios įrodymų visumos ar viešai pagrįsti kiekvieną rizikos elementą, nes šio pobūdžio informacija dažnai grindžiama žvalgybiniais duomenimis, kurių paviešinimas prieštarautų valstybės interesams. Todėl pareiškėjui taikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra ne tik teisinio reglamentavimo, bet ir nacionalinio saugumo apsaugos rezultatas, užkertantis kelią potencialiai kenksmingiems veiksmams dar prieš jiems realiai pasireiškiant.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo atstovės cituojamoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTMwNC05NjgvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1304-968/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1304-968/2024">eA-1304-968/2024</a>) buvo nagrinėjamas klausimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Tokia priemonė savo esme yra pati griežčiausia valstybės migracinės politikos priemonė, kadangi lemia priverstinį asmens pašalinimą iš šalies, dažnai turintį itin skaudžių pasekmių jo šeiminiams ir socialiniams ryšiams. Būtent dėl to minėtoje byloje teismas akcentavo griežto proporcingumo principo taikymą bei detalesnį individualizuotą vertinimą. Teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju situacija iš esmės skiriasi, kadangi Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo išsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos, o tik sprendė klausimą dėl jo teisinio statuso, t. y., atsisakė pakeisti leidimą gyventi, panaikino anksčiau išduotą leidimą ir nustatė draudimą atvykti. Tai yra prevencinio, o ne represinio pobūdžio priemonės – jos nereiškia priverstinio išvykimo, o tik riboja pareiškėjo teisę ateityje būti Lietuvos Respublikoje, kai nustatoma, kad jo buvimas šalyje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tokiu atveju pareiškėjas turi galimybę savo iniciatyva išvykti iš Lietuvos, todėl šios priemonės poveikis nėra tapačiai intensyvus, kaip priverstinio išsiuntimo atveju. Be to, pareiškėjo teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtoje byloje nagrinėto atvejo. Pastarojoje byloje buvo kalbama apie trečiosios šalies pilietį, gimusį Lietuvoje ir pragyvenusį čia didžiąją savo gyvenimo dalį, dėl kurio egzistavo ypatingai glaudūs ryšiai su Lietuvos visuomene, todėl teismas pabrėžė didesnės apsaugos būtinybę. Šiuo atveju pareiškėjas nėra nei gimęs Lietuvoje, nei jo buvimas šalyje gali būti laikomas neatsiejamu nuo Lietuvos visuomenės, todėl ir teismų praktikos akcentai, susiję su ilgalaikiais integracijos aspektais, šiam ginčui netaikytini.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo atstovės pacituota teismų praktika, susijusi su užsieniečio išsiuntimo klausimais, šiai bylai nėra tiesiogiai pritaikoma. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl leidimo gyventi nepakeitimo, panaikinimo bei draudimo atvykti, veikė įstatymo suteiktos kompetencijos ribose, užtikrindamas viešojo intereso – nacionalinio saugumo – apsaugą, o taikyta priemonė atitiko proporcingumo reikalavimus šios kategorijos bylose.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, išsamiai įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius tiek socialinius, tiek ekonominius, tiek šeiminius aspektus. Nustatyta, jog pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Ukrainoje, Donecko srityje, (duomenys neskelbtini) mieste. Lietuvos Respublikoje jis gyvena nuo 2004 m. Pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2004 m. birželio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. buvo deklaruota adresu – (duomenys neskelbtini), o nuo 2014 m. sausio 3 d. – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento 2004 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjui buvo išduotas pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LR660780, galiojęs iki 2005 m. birželio 11 d. Vėliau jam buvo išduoti kiti leidimai laikinai gyventi, t. y., 2005 m. birželio 12 d. (Nr. LT7204799, galiojęs iki 2006 m. birželio 12 d.), 2006 m. birželio 13 d. (Nr. LT7212174, galiojęs iki 2007 m. birželio 13 d.), 2007 m. birželio 14 d. (Nr. LT7221210, galiojęs iki 2008 m. birželio 14 d.), 2008 m. birželio 15 d. (Nr. LT7257461, galiojęs iki 2009 m. birželio 15 d.), 2009 m. birželio 16 d. (Nr. LT7247158, galiojęs iki 2010 m. birželio 16 d.) bei 2010 m. birželio 17 d. (Nr. LT7233722, galiojęs iki 2011 m. birželio 17 d.). Pareiškėjui 2010 m. spalio 13 d. pirmą kartą buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT6229232, galiojęs iki 2015 m. spalio 13 d. Vėliau pareiškėjui buvo išduoti nauji leidimai nuolat gyventi, t. y., 2015 m. rugpjūčio 18 d. (Nr. LT7373957, galiojęs iki 2020 m. rugpjūčio 18 d.) ir 2020 m. rugpjūčio 25 d. (Nr. LT7530627, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 25 d.).

Įvertinus ekonominius ryšius nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m gruodžio 31 d. – uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2017 m. iki šiol dirba (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais vykdė individualią veiklą (nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 7 d. ir nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. spalio 30 d.), be to, buvo įsigijęs verslo liudijimus (nuo 2018 m. spalio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. bei nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. spalio 30 d.).

Vertinant šeiminius ryšius nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė, su kuria (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sudarė santuoką.

Vis dėlto, nors pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra įvairiapusiai ir pakankamai tvirti, jie negali būti vertinami kaip prioritetiniai nacionalinio saugumo interesų atžvilgiu. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas yra konstituciškai saugomas viešasis interesas, turintis viršenybę prieš individualius užsieniečio lūkesčius. Nacionalinis saugumas yra tiesiogiai susijęs su valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo, visuomenės stabilumo bei piliečių gerovės apsauga. Todėl individualios pareiškėjo aplinkybės – ilgametė gyvenamoji vieta Lietuvoje, darbo patirtis ar šeimos narių buvimas šalyje – negali būti laikomos pakankamomis priežastimis paneigti valstybės institucijų nustatytą grėsmę nacionaliniam saugumui. Atkreiptinas dėmesys, kad socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas šiuo atveju negali sudaryti pagrindo nepagrįstai išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kai yra konstatuota, jog pareiškėjo veikla kelia riziką nacionaliniam saugumui. Tokiomis aplinkybėmis priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu laikytini pagrįstais, proporcingais ir būtinais, kadangi jais siekiama apsaugoti visuomenės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką ir išlaikyti valstybės bei jos piliečių interesų viršenybę. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais Migracijos departamento surinktais ir disponuojamais duomenimis, atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas, o sprendime pateiktos išvados yra išsamios, motyvuotos ir atitinkančios teisės principus bei nacionalinio saugumo prioritetus.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ nuostatas ir priėmė teisėtus sprendimus atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų nuolat gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijami sprendimai buvo priimti teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo nuolat gyventi atsisakymo pakeisti bei jį panaikinti pagrindams. Sprendimai yra priimti išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremti galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįsti ir teisėti. Pažymėtina ir tai, jog ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jie atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, juose nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Iš sprendimų turinio matyti, kad, nors ginčijamų sprendimų pagrindą sudaro VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius su Lietuva) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjYyNS00OTIvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2625-492/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2625-492/2019">eA-2625-492/2019</a>). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Migracijos departamento sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl minėtų sprendimų naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nepatenkinus pagrindinių pareiškėjo skundų reikalavimų, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2025 m. vasario 13 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius Grauželis

Daina Kukalienė

Jolanta Medvedevienė