Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-437/2006 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 50.5

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovui individualiai įmonei J. J. reklaminiam savaitraščiui „Autoekspresas“ dėl negyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad 1996 m. lapkričio 13 d. su atsakovu sudarė negyvenamųjų patalpų Vilniaus mieste, Buivydiškių g. 10, nuomos sutartį, nurodytas patalpas perdavė atsakovui perdavimo–priėmimo aktu; sutartimi (1 punktas) atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 3521 Lt nuomos mokesčio, iš kurio 537 Lt yra PVM, kas mėnesį, prieš prasidedant kiekvienam mėnesiui, bet ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 20 dienos. Atsakovas negyvenamąsias patalpas nuomojo nuo 1996 m. lapkričio mėnesio iki 1999 m. kovo mėnesio; Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 26 d. ir 1999 m. kovo 4 d. sprendimais šios patalpos buvo perduotos į nuomininko, t. y. atsakovo, balansą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nesumokėjo 87 882,90 Lt nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 1996 m. lapkričio mėnesio iki 1999 m. kovo mėnesio, prašė priteisti nurodytą skolą, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad šalys sudarė terminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nuo 1996 m. lapkričio 20 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą (3 punktas). Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai, kuriais nuomojamos 463,29 kv. m dydžio patalpos perduotos į atsakovo balansą, priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1–394 „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 8 punkto papildymo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1411 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 571 „Dėl periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų, kurios nuomoja (ar kitaip faktiškai teisėtai naudoja) valstybinio reguliavimo sričiai priskirtas patalpas, valstybei priklausančio turto privatizavimo“ papildymo“ bei Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gegužės 27 d. sprendimu. Teismas argumentavo, kad nurodytu Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu buvo nustatytas terminas iki 1994 m. gegužės 1 d. perduoti į nuomininko balansą valstybinio reguliavimo sričiai priskirtas patalpas, kai jas nuomoja periodinių leidinių (laikraščių, redakcijų) leidykla, redakcija, privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nustatytą tvarką. Vyriausybė 1994 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 571 patvirtino periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų, kurioms taikoma Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarime nustatyta tvarka, sąrašą; atsakovo įmonė į nurodytą sąrašą įrašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1411 (įsigaliojo 1996 m. gruodžio 5 d.). Teismas pažymėjo, kad dėl įpareigojimo perduoti atsakovui į jo balansą nuomojamas ginčo patalpas yra priimtas Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gegužės 27 d. sprendimas, kuris įvykdytas 1999 m. kovo 4 d. Teismas, ištyręs byloje esančius duomenis, priėjo prie išvados, kad šalių sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis pasibaigė 1996 m. gruodžio 5 d., kai nuomojamas objektas, t. y. negyvenamosios patalpos Vilniaus mieste, Buivydiškių g. 10, buvo įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą; jos turėjo būti perduotos atsakovui, nuo šio momento pasibaigė atsakovo pareiga mokėti nuomos mokestį ieškovui. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, pasibaigus įstatyme nustatytam ieškinio senaties terminui, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas pripažino ieškinį atmestinu ir šiuo pagrindu (1964 m. CK 84 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1996 m. lapkričio 13 d. šalių sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis pasibaigė 1996 m. gruodžio 5 d., kai Vyriausybės 1996 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1411 nuomojamos patalpos buvo įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą; kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad sutartis baigėsi 1999 m. kovo 17 d., kai, vykdant teismo sprendimą, ginčo patalpos buvo perduotos atsakovui, ir kad pareiga mokėti nuomos mokestį pasibaigė nurodytą dieną. Kolegija argumentavo, kad ieškovas netinkamai ir ne laiku vykdė Vyriausybės nutarimus dėl privatizuojamo turto perdavimo atsakovui, todėl jam neatsirado pareiga mokėti nuomos mokestį už visą ieškovo nurodytą laiką. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 1876,93 Lt nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 1996 m. lapkričio mėnesio iki 1996 m. gruodžio mėnesį priteisimo, nes atsakovas, sudaręs sutartį su ieškovu, šiam sumokėjo visą vieno mėnesio nuomos įmoką, t. y. 3521 Lt. Kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes (1964 m. CK 84 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, aiškindami šalių sudarytos sutarties 3 punktą, netinkamai taikė 1964 m. CK 299 straipsnį, pagal kurį nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu, o nuomojamam valstybės turtui maksimalius nuomos terminus gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat nepagrįstai netaikė 1964 m. CK 61, 248 straipsnių nuostatų. Šalių sudarytas sandoris laikytinas sąlyginiu, nes pagal sutarties 3 punktą šalių teisių ir pareigų pasibaigimas priklausė nuo tam tikrų sąlygų įvykimo, t. y. ar nuomojamos patalpos bus įtrauktos į privatizavimo programą; sandoris sudarytas su naikinamąja sąlyga – šalių teisės ir pareigos pasibaigia, priklausomai nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks, ar neįvyks (1964 m. CK 61 straipsnio 3 dalis). Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad šalių sudaryta sutartis pasibaigė 1996 m. gruodžio 5 d., kai ginčo patalpos Vyriausybės nutarimu buvo įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą; norminių teisės aktų, kuriais rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nenustatyta, kad nuomojamos patalpos Vilniaus mieste, Buivydiškių g. 10, įtraukiamos į privatizavimo programą; jų taip pat nenustatyta, kad nuo patalpų įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą momento pasibaigia patalpų nuomos sutartys. Teismų išvada neatitinka 1964 m. CK 299 straipsnio, nes šiuo atveju įstatymai nenustatė atsakovui maksimalių nuomos terminų. Teismai turėjo taikyti 1964 m. CK 248 straipsnį, pagal kurį prievolė pasibaigia skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje, nes Vyriausybės 1994 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 571 Vilniaus miesto valdyba negyvenamąsias patalpas turėjo perduoti atsakovui, todėl laikytina, kad 1999 m. kovo 17 d. perdavimo–priėmimo aktu atsakovui perdavus negyvenamąsias patalpas, pasibaigė šalių sudaryta sutartis ir atsakovo pareiga mokėti ieškovui nuomos mokestį. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, todėl nepagrįstai pripažino, jog pagal 1964 m. CK 84 straipsnio nuostatas ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, teismų priimtus procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad šalių sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos terminas pasibaigė, kai šios patalpos Vyriausybės nutarimu buvo įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą – 1996 m. gruodžio 5 d. Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 28 d. nutarimą Nr. 1411, ieškovas per vieną mėnesį privalėjo perduoti į atsakovo balansą jo nuomojamas patalpas, tačiau nesilaikė teisės aktuose jam nustatytų įpareigojimų, todėl neteisėtais veiksmais nesukūrė teisių, tarp jų – teisės reikalauti nuomos mokesčio už laikotarpį, kai nuomos sutartis buvo pasibaigusi. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismai tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias 1964 m. CK 84 straipsnio nuostatas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Vilniaus miesto savivaldybė 1996 m. lapkričio 13 d. sudarė negyvenamųjų patalpų, kurias valdė patikėjimo teise, nuomos sutartį su individualia įmone J. J. reklaminiu savaitraščiu „Autoekspresas“; šalys susitarė dėl nuomos termino nuo 1996 m. lapkričio 20 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarime Nr. I-394 nustatyta, kad tais atvejais, kai periodinių leidinių (laikraščių, redakcijų) leidykla, periodinio leidinio redakcija nuomoja valstybinio reguliavimo sričiai priskirtas patalpas, iki 1994 m. gegužės 1 d. perduoda jas į nuomininko balansą – privatizuoti; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1411 atsakovo įmonė įtraukta į privatizuojamų objektų sąrašą. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 1997 m. gegužės 27 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto valdybą perduoti į atsakovo balansą nuomojamas patalpas; Vilniaus miesto savivaldybė 1999 m. kovo 17 d. perdavė nuomojamas patalpas atsakovui. Šalys nesutaria dėl nuomos sutarties pasibaigimo momento ir dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad iš negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties atsiradusiems santykiams bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė arba netaikė, nors turėjo taikyti 1964 m. CK normas dėl sutarties pasibaigimo, pripažintini nepagrįstais.

Ieškovas patikėjimo teise valdė valstybės turtą – negyvenamąsias patalpas Vilniuje, Buivydiškių g. 10. Su atsakovu 1996 m. lapkričio 13 d. sudaryta šių patalpų nuomos sutartis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 8 punktą, 1996 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1411 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 571 „Dėl periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų, kurios nuomoja (ar kitaip faktiškai teisėtai naudoja) valstybinio reguliavimo sričiai priskirtas patalpas, valstybei priklausančio turto privatizavimo“ papildymo“ įrašė patalpas į turto privatizavimo Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nustatyta tvarka sąrašą. Turto patikėjimo teisė – tai patikėjimo teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Ieškovo teisė patikėjimo pagrindu valdyti valstybės turtą atsiranda iš įstatymo, jam įgyvendinti skirtų poįstatyminių, administracinių teisės aktų, todėl nagrinėjamu atveju nekeliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės įgaliojimų pakeisti valstybei nuosavybės teise priklausančio turto teisinį statusą – jį privatizuoti ir taip nutraukti turto valdymą patikėjimo teise.

Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad valstybės turto – periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, redakcijų nuomojamų ar kitaip teisėtai naudojamų patalpų – privatizavimo teisinis reglamentavimas turėjo tam tikrų ypatumų. Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus tokių privatizuotinų patalpų sąrašus, jos turėjo būti perduotos į nuomininkų ar kitų faktinių naudotojų balansą, o periodinių leidinių leidyklos ir redakcijos, perėmusios patalpas į savo balansą, privalėjo jas inventorizuoti ir nustatyta tvarka įregistruoti įstatinio kapitalo padidėjimą (Vyriausybės 1994 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 571). Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai vertino, kad šis teisinis reglamentavimas reiškė, jog, periodinių leidinių leidyklai ar redakcijai perėmus jos teisėtai naudojamą valstybės turtą į savo balansą, turėjo pasibaigti buvę turto nuomos (teisėto naudojimo kitu pagrindu) teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad kasatorius taip pat pripažįsta, jog privatizuotinų patalpų nuomos sutarties pasibaigimą turėjo lemti ne sutartyje sulygtos sąlygos, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 571 „Dėl periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų, kurios nuomoja (ar kitaip faktiškai teisėtai naudoja) valstybinio reguliavimo sričiai priskirtas patalpas, valstybei priklausančio turto privatizavimo“ papildymo“ 2.1 punkte nurodytas teisinis faktas – jų perdavimas atsakovui. Taigi visi nurodyti argumentai patvirtina, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasibaigimo laiko, taikytini skundžiamuose teismų sprendimuose nurodyti privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, bet ne 1964 m. CK normos dėl sutarties sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 571 „Dėl periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų, kurios nuomoja (ar kitaip faktiškai teisėtai naudoja) valstybinio reguliavimo sričiai priskirtas patalpas, valstybei priklausančio turto privatizavimo“ papildymo“ 2.1 punktą ieškovas privalėjo per vieną mėnesį nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1411, kuriuo atsakovo nuomojamos negyvenamosios patalpos įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą, įsigaliojimo perduoti jas atsakovui. Teismai, pagrįstai remdamiesi šia teisės akto nuostata, nustatė negyvenamųjų patalpų nuomos pabaigos laiką – 1996 m. gruodžio mėnesį. Ieškovas nevykdė pareigos patikėjimo teisės pagrindu jo valdytą valstybės turtą perduoti atsakovui privatizavimą reglamentavusių teisės aktų nustatytu terminu. Vilniaus m. 1–asis apylinkės teismas 1997 m. gegužės 27 d. sprendimu tenkino individualios įmonės J. J. reklaminio savaitraščio „Autoekspresas“ ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo; nustatė, kad, atsisakydama perduoti į įmonės balansą negyvenamąsias patalpas, Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Vykdant šį teismo sprendimą negyvenamosios patalpos perduotos atsakovui tik 1999 m. kovo 17 d. Kasatoriaus argumentas, kad, remiantis 1964 m. CK 248 straipsniu, nuomos sutartis laikytina pasibaigusia 1999 m. kovo 17 d., atmestinas. Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialinės teisės normas, pripažino nepagrįstu ieškovo reikalavimą už 1996–1999 metus priteisti iš atsakovo nuomos mokestį.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Teisėjų kolegijai pripažinus teisinga pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadą, kad ieškovo teisės nebuvo pažeistos ir jis nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo nuomos mokestį, netenka teisinės prasmės ieškinio senatį reglamentuojančių CK normų taikymas. Su ieškinio senatimi susiję kasacinio skundo argumentai taip pat atmestini. Skundžiami teismų sprendimai nekeistini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas