Dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įpareigojimu

Civilinė byla Nr. 3K-3-436/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 50.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eurostat V“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Eurostat V“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įpareigojimu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybė, S. B., A. L., J. S., A. F.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba 1996 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 51V pritarė UAB „Pavan“ (dabar – ieškovas UAB „Eurostat V“) prašymui 99 metams išnuomoti 1548 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tam, kad ieškovas galėtų pastatyti stacionarią degalinę; prašymas buvo tenkintas su sąlyga, kad ieškovas į atitinkamus fondus sumokės 231 676 Lt ir užsakys tikslių žemės sklypo ribų planą. Vilniaus apskrities valdytojas 1996 m. kovo 11 d. rezoliucija patvirtino, kad neprieštarauja Vilniaus miesto valdybos teikimui dėl šio žemės sklypo nuomos. Ieškovas pervedė į nurodytus fondus tikslines lėšas, 1996 m. gruodžio 6 d. savo lėšomis parengė ir patvirtino degalinės (duomenys neskelbtini), žemės sklypo ribų planą, tačiau įgalioti asmenys vengė sudaryti nuomos sutartį. Atsakovas 1997 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 1019/52/97/2-1505 nurodė, kad ieškovas, prieš sudarydamas nuomos sutartį, turi pateikti vietovės, kurioje numatomas išnuomoti žemės sklypas, detalųjį planą, o 2002 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 20-02/30/2002/4-387 pranešė, kad Vilniaus miesto tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 patvirtinto teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano ribos neatitinka norimo išsinuomoti žemės sklypo parengto ir suderinto plano, todėl sklypas negali būti išnuomotas iki nustatyta tvarka bus pakoreguotas detalusis planas. 2003 m. birželio 11 d. atsakovas raštu informavo ieškovą, kad buvo panaikinta Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo,,Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ Nr. 692 norma, nustačiusi valstybinės žemės sklypo ne aukciono nuomos tvarką, ir pasiūlė ieškovui grąžinti jo sumokėtas tikslines pinigines lėšas. Ieškovo teigimu, atsakovo atsisakymas sudaryti žemės nuomos sutartį dėl norminio akto, reglamentuojančio žemės sklypų nuomos tvarką, pakeitimo, nepagrįstas. Ginčo žemės sklypo dydis ir jo ribos Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 51V buvo patvirtintos vadovaujantis galiojusiu miesto detaliuoju planu, pagal kurį buvo atliktas ir sklypo ribų brėžinys. Be to, ieškovas teisę išsinuomoti žemės sklypą įgijo pagal prašymo pateikimo metu galiojusius teisės aktus; nuo prašymo išnuomoti žemės sklypą pateikimo dienos, remiantis Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendimu ir Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. kovo 11 d. pritarimu, kurie buvo priimti vadovaujantis Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovą išnuomoti ieškovui 99 metams 1548 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (miesto plano ištraukoje pažymėtą linijomis ir skaičiais 1–5), tam, kad ieškovas galėtų statyti stacionarią degalinę, atlikti kitus su šiuo įpareigojimu susijusius veiksmus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas, gavęs atsakovo 1997 m. gruodžio 2 d. raštą su reikalavimu papildomai parengti ginčo žemės sklypo detalųjį planą, jo neginčijo iki 2004 m. gegužės 14 d., t. y. ieškovas be svarbių priežasčių praleido 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą ginčyti viešojo administravimo subjekto aktams ir (ar) veiksmams ginčyti. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas Vilniaus miesto savivaldybės raštui ginčyti baigėsi iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį bendras trejų metų ieškinio senaties terminas po 2001 m. liepos 1 d. per se neprasitęsė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 patvirtintame teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliajame plane nurodytas ginčo žemės sklypo plotas ir jo ribos neatitinka savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ pagal 1996 m. sausio 18 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 51V parengto 1548 kv. m ploto žemės sklypo brėžinio, taip pat 1996 m. gruodžio 5 d. parengto ir su Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba suderinto 1548 kv. m ploto žemės sklypo plano. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neginčijo Vilniaus miesto tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 patvirtinto teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano; atsakovas, siūlydamas ieškovui arba pateikti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui žemės sklypo, kuris yra nurodytas detaliajame plane, ribų planą M 1:500, arba esamą detalųjį planą nustatyta tvarka pakoreguoti taip, jog jame suformuoto sklypo ribos atitiktų ieškovo norimo išsinuomoti žemės sklypo ribas, elgėsi teisėtai, jo veiksmai neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms ir bendriesiems teisės principams. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovo subjektinė reikalavimo teisė pasibaigė 2001 metais, kai Vyriausybė 2001 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 179 pakeitė Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“. Dėl to teismas sprendė, kad Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 51V po nurodyto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo dienos neteko galios. Teismas papildomai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo principą, nes ginčo žemės sklypo nuomos klausimą sprendė iki nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pretendentams vienu iš įstatyme nustatytų būdų. Teismas plačiau nepasisakė dėl 2300 kv. m ploto žemės sklypo, kuris Vilniaus miesto tarybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 patvirtintame teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliajame plane pažymėtas Nr. 23, paėmimo iš trečiųjų asmenų visuomenės poreikiams tenkinti; motyvavo, kad tai nebuvo šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes tretieji asmenys nepareiškė ieškinio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą; motyvavo, kad ieškovas apie tai, jog nuomos sutartis nebus sudaroma, nes nėra detaliojo plano, sužinojo iš atsakovo 1997 m. gruodžio 2 d. rašto, todėl ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo šios datos, o ieškovas pareiškė teisme ieškinį tik 2004 m. gegužės 14 d. Kolegija, vertindama ieškovo reikalavimo pagrįstumą, nurodė, kad reikalavimas buvo grindžiamas Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 51V, kuriuo, ieškovo manymu, jam, gavus Vilniaus apskrities pritarimą ir įvykdžius sprendime nurodytas sąlygas, savo lėšomis sudarius tikslų žemės sklypo ribų planą, buvo suteikta teisė išsinuomoti minėtą žemės sklypą. Kolegija nustatė, kad nurodyto sprendimo priėmimo metu valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono būdu tvarką reglamentavo Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.1 ir 3.2 punktai, Vyriausybės nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 27 punktas, todėl tik pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, o ne Vilniaus miesto savivaldybė turėjo teisę spręsti klausimą dėl ieškovo žemės sklypo nuomos ir priimti sprendimą šiuo klausimu. Nepaisant to, kolegija, aiškindama Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nurodė, kad Vilniaus miesto valdybai priimant 1996 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 51V, jau galiojo reikalavimas rengti detaliuosius planus, todėl ieškovui žemės sklypas galėjo būti išnuomotas tik vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Teritorijos (duomenys neskelbtini) detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu, tačiau jis neatitiko savivaldybės įmonės,,Vilniaus planas“ pagal Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 51V parengto 1548 kv. m ploto žemės sklypo plano, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė sudaryti sutartį dėl 1548 kv. m ploto žemės sklypo nuomos, nes tokio dydžio žemės sklypas pagal detalųjį planą nėra suformuotas. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, neišsprendus asmenų prašymų atkurti nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, grąžinant žemę natūra ir nepriėmus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žemė negali būti perleista kitiems asmenims; motyvavo, kad valstybė, įsipareigojusi atkurti pažeistą nuosavybės teisę, prisiėmė prievolę neperleisti turto kitiems asmenims iki nebus išspręstas minėto turto grąžinimo klausimas, todėl kol nepriimtas sprendimas atkurti ar neatkurti tretiesiems asmenims nuosavybės teisę į ginčo sklypą natūra, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija negali išnuomoti ar kitaip perleisti ginčo sklypą kitiems asmenims.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vilniaus miesto valdyba 1996 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 51 V pagrindu suteikė ieškovui teisę išsinuomoti ginčo žemės sklypą. Atsakovas nuo 1996 m. kovo 11 d. nepagrįstai vengė sudaryti su ieškovu žemės sklypo nuomos sutartį, o 2003 m. birželio 11 d. raštu informavo ieškovą apie tai, kad, panaikinus Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 atitinkamas teisės normas, nuomos sutarties nebesudarys, ir pasiūlė grąžinti tikslinei paskirčiai sumokėtas pinigų sumas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo neveikimas buvo tęstinio pobūdžio pažeidimas, vengimas sudaryti nuomos sutartį tęsėsi nuo pareigos atsakovui pasirašyti sutartį atsiradimo dienos iki atsisakymo sudaryti tokią sutartį dienos, todėl jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, kada padaromi teisę pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų taikymo teismų praktikoje“ 8.6 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje BAB,,Dirbtinis pluoštas” v. G. P.; Nr. 3K-3-480/2004, kategorijos: 18.2; 21.6). Atsakovas 2003 m. birželio 11 d. raštu informavo ieškovą apie tai, kad atsisakė sudaryti nuomos sutartį, todėl ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje prasidėjo nuo 2003 m. birželio 11 d.

Dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad tarp šalių kilo ginčas dėl žemės nuomos teisinių santykių, kurių atsiradimą, pasibaigimą reglamentuoja ne Teritorijų planavimo įstatymo normos, o Žemės įstatymas, Žemės nuomos įstatymas. Kasatoriaus teigimu, Teritorijų planavimo įstatyme pareiga rengti detaliuosius planus nustatyta žemės sklypų arba jų grupių savininkams, valdytojams, naudotojams, kai yra planuojama statyba, tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo siekiama išsinuomoti žemės sklypą, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Be to, ieškovas teisę išsinuomoti 1548 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įgijo pagal Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendimą, kuris buvo priimtas vadovaujantis galiojusiais teisės norminiais aktais ir galioja iki dabar. Atsakovas pritarė šiam savivaldybės sprendimui ir neginčijo jo tuo pagrindu, kad nebuvo parengtas norimo išsinuomoti žemės sklypo detalusis planas. Be to, teisės norminiai aktai, reglamentuojantys žemės sklypų nuomos tvarką, nesuteikė apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos tarnybai teisės reikalauti, kad būtų rengiami išnuomojamų sklypų detalieji planai; priešingai, pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 28 punktą detalusis planas nebuvo reikalingas, o atsakovas privalėjo žemės kadastro žemėlapyje įbraižyti parengtą išsinuomotino sklypo planą, pagal kurį vėliau būtų rengiamas detalusis planas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės teismai pažeidė įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, nes ieškovas teisę išsinuomoti žemės sklypą įgijo pagal prašymo pateikimo dieną galiojusius teisės aktus, ir ši turėjo būti įgyvendinama net ir tuo atveju, kai teisės aktas neteko galios vėlesniu teisės aktu priėmus kitą aktą.

Dėl savivaldybės įgaliojimų. Apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų ir padarė neteisingą išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo teisės priimti sprendimo, kuriuo pritarė ieškovo prašymui išsinuomoti ginčo žemės sklypą. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl savivaldybės įgaliojimų, išnuomojant valstybinės žemės sklypą, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl aplinkybių (savivaldos institucijos kompetencijos), kurios nebuvo išdėstytos apeliaciniame skunde. Nepaisant to, kasatoriaus teigimu, Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 2 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės valdymo teisė suteikta savivaldos vykdomosioms institucijoms, kurios atlieka nutarimo 21, 22 punktuose nustatytas funkcijas išnuomojant valstybinės žemės sklypus. Dėl to nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto valdyba turėjo teisę spręsti šiuos klausimus, o Vilniaus apskrities viršininko administracija, kaip subjektas, turintis teisę pasirašyti nuomos sutartį, pagrįstai pritarė savivaldybės institucijos sprendimui.

Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo išsprendimo. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad miesto administracinėse ribose esanti žemė išperkama valstybės, todėl, kasatoriaus teigimu, tretieji asmenys negalėjo įgyvendinti savo teisių, reikšdami prašymus atkurti jiems nuosavybės teise į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžianti institucija neturėjo įstatyminės pareigos atkurti tretiesiems asmenims nuosavybės teisių į ginčo sklypą. Šią teisę tretieji asmenys įgijo 2002 metais po to, kai remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu buvo pakeista 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo atitinkama nuostata, tačiau įstatymas atgaline tvarka negalioja, todėl ieškovo teisės turėjo būti apgintos pirmiausia, jis turėjo teisę išsinuomoti ginčo žemės sklypą pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o atsakovas turėjo pareigą atlikti įstatymo nustatytus veiksmus ir sudaryti nuomos sutartį.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą A. L., atstovaujanti S. B., prašo šį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus. Ji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo tvarką reglamentuojančias materialinės teisės normas, teisingai nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą viešojo administravimo subjekto veiksmams ginčyti. Valstybinės žemės nuoma yra neatsiejama nuo teritorijų planavimo ir turi būti su juo suderinta, todėl išnuomojant valstybinės žemės sklypą reikėjo sudaryti ir parengti detalųjį išnuomojamo žemės sklypo planą. Trečiojo asmens teigimu, ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Vilniaus miesto valdyba 1996 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 51V pritarė ieškovo prašymui 99 metams išnuomoti 1548 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) tam, kad ieškovas galėtų pastatyti stacionarią degalinę; prašymas buvo tenkintas su sąlyga, kad ieškovas į atitinkamus fondus perves 231 676 Lt ir užsakys tikslių žemės sklypo ribų planą. Atsakovas 1997 m. gruodžio 2 d. raštu papildomai pranešė, kad ieškovui žemės sklypas galėjo būti išnuomotas vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad teritorijos (duomenys neskelbtini) detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu, tačiau neatitiko savivaldybės įmonės,,Vilniaus planas“ pagal Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 51V parengto 1548 kv. m ploto žemės sklypo plano, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė sudaryti sutartį dėl 1548 kv. m ploto žemės sklypo nuomos, nes tokio dydžio žemės sklypas pagal detalųjį planą nebuvo suformuotas. Be to, neišsprendus asmenų prašymų atkurti nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir nepriėmus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsakovas negali perleisti žemės sklypo kitiems asmenims. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad ieškovas be svarbių priežasčių praleido 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Tokiu būdu įstatymu nustačius kasacinės bylos nagrinėjimo dalyką, kasacinis teismas netikrina apskųstų teismo procesinių sprendimų nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija.

Kasatorius (ieškovas), nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtais procesiniais sprendimais, kasaciniame skunde iš esmės nurodo netinkamą materialinės teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos sutarčių sudarymą, ieškinio senaties taikymą ginčo santykiams reglamentuojančių materialinės teisės normų netinkamą taikymą. Kasatorius nurodo, kad žemės nuomos santykius reglamentavo 1993 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymas, kuris 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 nuo 2001 m. liepos 1 d. neteko galios. Šio įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta įstatymo paskirtis, nurodyta, kad šis įstatymas nustato žemės nuomos tvarką, reguliuoja žemės nuomotojų ir nuomininkų santykius, įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtas žemės nuomos objektas. Žemės nuomos objektas – tai valstybinės arba privačios žemės sklypas, suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalųjį teritorijų planavimo dokumentą. Žemės nuomos sutarties dalykas yra apibrėžtas ir CK 6.546 straipsnyje. Žemės nuomos įstatymas apibrėžė žemės nuomos sutarties turinį; šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad žemės nuomos sutartyje turi būti nurodyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis. Dėl to negalima sutikti su kasatoriaus teigimu, kad sudarant žemės nuomos sutartį nesprendžiama dėl tikslinės žemės naudojimo paskirties. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi bylos duomenimis, nustatė, kad tikslinė siekiamo išsinuomoti žemės sklypo paskirtis nurodyta Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendime Nr. 51V, kuriuo valdyba pritarė UAB „Pavan“ (dabar – ieškovas UAB „Eurostat V“) prašymui 99 metams išnuomoti 1 548 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) tam, kad ieškovas galėtų pastatyti stacionarią degalinę, ieškovo susirašinėjimo su atsakovu ir Vilniaus miesto savivaldybe dokumentuose, degalinės statybos projekte. Teritorijų planavimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 1996 m. sausio 1 d. (1997 m. liepos 9 d. redakcija Nr. I-1120), 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad žemės sklypų arba jų grupių savininkai, valdytojai, naudotojai bei savivaldybės detaliuosius planus privalo rengti, kai inter alia planuojama statyba. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad ginčo teisiniams santykiams yra taikytinas ne tik Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, reglamentuojantis valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai nuomos ne aukciono būdu tvarką, bet ir Teritorijų planavimo įstatymas, reglamentuojantis detaliųjų planų privalomumą, priklausomai nuo įstatyme nustatytų veiksmų. Kasatorius bando dirbtinai atriboti žemės sklypo suplanavimo santykius nuo jo nuomos, tačiau tai neatskiriama. Teismai priimtuose sprendimuose nustatė, kad, Vilniaus miesto valdybai priimant 1996 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 51 V, jau galiojo reikalavimas rengti detaliuosius planus, todėl ieškovui žemės sklypas galėjo būti išnuomotas vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Priimti sprendimą dėl žemės sklypo nuomos turėjo teisę kompetentinga institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracija, kuri 1997 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 1019/52/97/2-1505 pranešė ieškovui, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis bus pasirašyta tik pateikus šios vietovės detalųjį planą. Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti sudaryti nuomos sutartį iki bus pateiktas ginčo žemės sklypo detalusis planas. Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 480 buvo patvirtintas teritorijos (duomenys neskelbtini) detalusis planas. Teismai, netenkindami ieškinio, pažymėjo, kad detaliajame plane nurodytas ginčo žemės sklypo plotas ir jo ribos neatitinka savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ pagal 1996 m. sausio 18 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 51V parengto 1548 kv. m ploto žemės sklypo brėžinio ir 1996 m. gruodžio 5 d. parengto ir su Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba suderinto 1548 kv. m ploto žemės sklypo plano M 1:500, nes yra 2300 kv. m ploto dydžio. Dėl to atsakovas pagrįstai atsisakė sudaryti sutartį dėl 1548 kv. m ploto žemės sklypo nuomos, nes tokio dydžio žemės sklypas nesuformuotas, nėra žemės sklypo nuomos objekto (Žemės nuomos įstatymo 2 straipsnis, CK 6.546 straipsnis).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai skaičiavo ieškinio senaties termino eigos pradžią. Ieškovas apie tai, kad nuomos sutartis nebus sudaroma, nes nėra detaliojo plano ir vien žemės sklypo brėžinio nepakanka, sužinojo, gavęs atsakovo 1997 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 1019/52/97/2-1505, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo šios datos (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Ieškinys pareikštas 2004 m. gegužės 14 d., t. y. suėjus trejų metų ieškinio senaties terminui (1964 m. CK 83 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino atsakovo 2003 m. gegužės 5 d. raštą, nuo kurio gavimo dienos ieškovas prašo skaičiuoti ieškinio senaties termino eigos pradžią, kaip atsakymą į pakartotinius ieškovo prašymus dėl nuomos sutarties sudarymo, ieškovui jau žinant apie, jo manymu, savo teisės pažeidimą iš minėto atsakovo 1997 m. gruodžio 2 d. rašto. Teismai, atsižvelgdami į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškovo statusą, ieškinio senaties instituto esmę ir paskirtį ex officio nenustatė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą su reikalavimu įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją išnuomoti ginčo žemės sklypą; tai buvo pagrindas atmesti ieškinį.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tretieji asmenys yra pareiškę prašymus grąžinti natūra žemės sklypus, taip pat ginčo sklypą (duomenys neskelbtini). Teismai konstatavo, kad neišsprendus asmenų, padavusių prašymus atkurti nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, prašymų ir nepriėmus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žemės sklypas negali būti perleistas kitiems asmenims. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši bylą nagrinėjusių teismų išvada neprieštarauja nurodytam įstatymui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismai to iš esmės nesprendė, todėl teisėjų kolegija dėl šio klausimo teisės taikymo plačiau nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami šalių ginčą, tinkamai taikė materialinės teisės normas pagal nustatytas faktines aplinkybes. Teisinis bylos faktų kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų padarytų išvadų dėl teisės taikymo ir nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamus teismų priimtus procesinius sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas