Civilinė byla Nr. 3K-3-191-690/2017
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03424-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.2; 2.4.2.2.; 2.4.2.7; 2.4.2.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. Š. (buvusi Š.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei N. Š. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo; tretieji asmenys: T. B., D. B., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, sodininkų bendrija „Šermukšnėlė“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl savavališkai pastatytų statinių įteisinimo galimybės.
Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius – sodo namą, pagalbinį ūkio pastatą, betoninį vandentiekio šulinį ir metalinės tvoros dalį, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypuose bei valstybinėje žemėje, kuri generaliniame plane nurodyta kaip kelias tarp sodo sklypų; atsakovei neįvykdžius nurodyto įpareigojimo, suteikti teisę ieškovei nugriauti savavališkai pastatytus statinius atsakovės lėšomis.
Ieškovė, nagrinėdama T. B. prašymą dėl SB „Šermukšnėlė“ esančių statinių teisėtumo, 2010 m. liepos 23 d. patikrinus faktus vietoje, nustatė, kad atsakovė jai priklausančiame sodo sklype Nr. 169 ir ant SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane suprojektuoto kelio tarp sodo sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192 pastatė sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, dalį metalinės tvoros. Ant 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane suprojektuoto kelio tarp sodo sklypų atsakovė dar pastatė ir betoninį vandentiekio šulinį. Dalis atsakovės sodo namo bei pagalbinio pastato ir betoninis vandentiekio šulinys patenka ant SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generaliniame plane suprojektuoto 5 m pločio kelio tarp sodo sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192, kuris nurodytas kaip sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinė žemė. Taip pat metalinės tvoros dalis pastatyta sodo sklype Nr. 168, priklausančiame T. B. ir D. B., kita tvoros dalis pastatyta ant 1992 m. generaliniame plane suprojektuoto kelio tarp sodo sklypų.
Atsakovės sodo namas ir pagalbinis ūkio pastatas pagal aplinkybių nustatymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – ir Reglamentas) 1 priedo 1 lentelės 1 ir 5 punktus buvo priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams; šachtinis šulinys pagal Reglamento 1 priedo 2 lentelės 9 punktą taip pat buvo priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams. Tvora pagal Reglamento 1 priedo 2 lentelės 12 punktą irgi buvo priskiriama I grupės nesudėtingiems statiniams.
Reglamento 1 priedo bendrų pastabų 1 ir 2 lentelių 1 punkte nurodyta, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems žemės sklype, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai, reikalingas žemės sklypo savininko raštiškas sutikimas (valdytojo, naudotojo). Ginčijami I grupės nesudėtingi statiniai buvo pastatyti atsakovei nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, todėl turėjo būti parengtas supaprastintas statinių projektas, kurį turėjo patikrinti įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, taip pat atsakovė turėjo gauti žemės sklypų savininko (valdytojo, naudotojo) raštišką sutikimą. Atsakovė pastatus pastatė neturėdama supaprastinto statinio projekto su įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo raštišku pritarimu.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos N. Š. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime padarė išvadą, kad 2009 m. gegužės 15 d. žemės sklypo plane, kuriuo nustatytos T. ir D. B. žemės sklypo ribos, nurodytas 5 m pločio sodo kelias. Šis planas parašu patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ valdybos pirmininkės V. Ž.. SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias. Generalinis planas patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį. Teismas sprendė, kad tai, jog 1992 m. generaliniame plane nurodytas 5 m pločio sodo kelias neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip kelias, nepaneigia aplinkybės, kad toks kelias yra. Aplinkybę, kad tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra kelias, patvirtino Nekilnojamojo turto registro kadastro žemėlapio ištrauka, SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, parengtas 2010 metais. 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane nurodyta, kad sodo sklypas Nr. 168 nesiriboja su pareiškėjai N. Š. priklausančiu sodo sklypu Nr. 169, nes sklypus skiria 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias. Šis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas, įsiteisėjęs.
2010 m. rugsėjo 2 d. atsakovei buvo surašyti savavališkos statybos aktai, 2010 m. rugsėjo 13 d. – reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nurodyta iki 2010 m. kovo 31 d. nugriauti savavališkai pastatytus sodo namą, pagalbinį ūkio pastatą, betoninį vandentiekio šulinį, o metalinę tvorą – iki 2010 m. lapkričio 13 d. Atsakovė ieškovės reikalavimų neįvykdė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 0,0730 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), žemės sklypas suformuotas neatliekant kadastrinių matavimų; tretiesiems asmenims T. B. ir D. B. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės naudojimo valstybinės kontrolės skyrius, 2010 m. gegužės 14 d. atlikęs (duomenys neskelbtini) patikrą, ar yra kelias tarp atsakovei ir tretiesiems asmenims priklausančių žemės sklypų (atitinkamai Nr. 169 ir Nr. 168), Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 6.18-5040-A nustatė, kad tarp žemės sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 pagal teritorijų planavimo dokumentus turėtų būti 5 m pločio kelias, bet jo realiai nėra. Pagal esamą padėtį žemės sklypo Nr. 169 pietvakarinėje pusėje esantys pastatai bei tvora patenka ant teritorijų planavimo dokumentuose nurodyto pravažiavimo kelio; sklypo Nr. 169 ribos neatitinka generaliniame plane ir schemoje nurodytų ribų.
Iš faktinės situacijos schemos, nubraižytos ant UAB „Georanga“ 2009 m. gegužės 15 d. parengto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, matyti, kad dalis atsakovės sodo namo (bendras plotas apie 32 kv. m, aukštis 3,5–4,2 m), dalis pagalbinio pastato (bendras plotas apie 17 kv. m, aukštis apie 4,8 m) ir betoninis vandentiekio šulinys (diametras apie 1 m) patenka ant SB „Šemukšnėlė“ generaliniame plane suprojektuoto 5 m pločio pravažiavimo kelio tarp sodo sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192, kuris nurodytas kaip SB „Šemukšnėlė“ bendro naudojimo valstybinė žemė; taip pat dalis (20 m) 1,5–1,6 m aukščio metalinės tvoros (taškai faktinės situacijos schemoje 11-12, pastatyta sodo sklype Nr. 168, priklausančiame nuosavybės teise T. B. ir D. B. bei dalis tvoros (taškai faktinės situacijos schemoje 9-10, 10-11, 12-13, 13-14) pastatyta ant generaliniame plane suprojektuoto pravažiavimo kelio tarp sodo sklypų.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) teritorijoje sodo namą, pagalbinį ūkio pastatą, betoninį vandentiekio šulinį pastatė neturėdama supaprastinto statinio projekto su įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo raštišku pritarimu, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atsakovei 2010 m. rugsėjo 2 d. surašyti savavališkos statybos aktai. 2010 m. rugsėjo 13 d. surašyti reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius; atsakovei nurodyta nugriauti savavališkai pastatytus sodo namą, pagalbinį ūkio pastatą, betoninį vandentiekio šulinį iki 2010 m. kovo 31 d., o metalinę tvorą – iki 2010 m. lapkričio 13 d. Atsakovė ieškovės reikalavimų neįvykdė, nors minėtas terminas atsakovės prašymu buvo pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d.
Pagal Reglamento nuostatas, atsakovės statiniai buvo priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, o šie statiniai buvo pastatyti atsakovei nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, todėl turėjo būti parengtas supaprastintas statinių projektas, kurį turėjo patikrinti įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, taip pat atsakovė turėjo gauti žemės sklypų savininko (valdytojo, naudotojo) raštišką sutikimą (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, Reglamento 12.4.2 punktas, 21.2 punktas, 1 priedo 1 lentelės 1, 5 punktai, 2 lentelės 9, 12 punktai, 1 priedo bendrų pastabų 1, 2 lentelių 1 punktas).
Atsakovės pastatyti statiniai nepatenka į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. DI-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 7 priede nurodytas išimtis, kada statytojo teisė gali būti įgyvendinama neturint žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų.
Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad nagrinėjant bylą sodininkų bendrijos generalinis planas negaliojo ar buvo nuginčytas. Teismas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatytomis aplinkybėmis.
Atsakovė nėra gavusi sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinės žemės (pravažiavimo kelio tarp sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192) patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo dėl minėtų statybų, taip pat žemės sklypo Nr. 168 savininkų T. B. ir D. B. sutikimo statyti tvorą jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl privalėjo pašalinti savavališkos statybos padarinius.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. vasario 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartį ir perdavė bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 27 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą.
Kolegija nurodė, kad atsakovės sodo namas ir ūkinis pastatas pastatyti 1999 m., o tvora – 2000 m., tai patvirtino ir pati atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu konstatavo, kad generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas T. ir D. B. ir priimant ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus, patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį, o tai, jog 1992 m. generaliniame plane nurodytas 5 m pločio sodo kelias nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip kelias, nėra reikšminga aplinkybė, nes nepaneigia, kad toks kelias yra. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi, taigi, yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamu atveju.
Atsakovės argumentai dėl planų ir žemės sklypų ribų neatitikimo nėra teisiškai reikšmingi, nes atsakovė į bylą nepateikė įrodymų, jog 1992 m. planas yra negaliojantis ar nuginčytas. Aplinkybę, kad tarp sodo sklypų yra bendro naudojimo valstybinės žemės ruožas, patvirtina ir byloje pateikta Nekilnojamojo turto registro kadastro žemėlapio ištrauka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė tenkinti atsakovės prašymą atnaujinti procesą byloje dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymų panaikinimo vadovaudamasis, be kita ko, ir tuo, kad atsakovės argumentai, jog savivaldybės archyve esantis SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. planas nėra generalinis ir turi būti vadovaujamasi 1989 m. dendrologiniu generaliniu planu, nepaneigia teismų procesiniuose dokumentuose padarytų išvadų dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo.
Atsakovės statiniai yra pastatyti ne ant sodininkų bendrijai priklausančios žemės, o ant valstybės nuosavybe esančio nesuformuoto žemės sklypo. Aplinkybė, kad sodininkų bendrija sutiko leisti prisijungti gyventojams neįrengtiems keliams skirtas teritorijas prie savo žemės sklypų, neturi teisinės reikšmės, nes sodininkų bendrijos neturi teisės valdyti ar naudoti valstybinę žemę, taip pat ja disponuoti be teisinio pagrindo.
2009 m. atlikti būtent tretiesiems asmenims priklausančio žemės sklypo kadastriniai matavimai, atsakovė šių duomenų nėra nuginčijusi, todėl neturi teisinio pagrindo remtis tokia aplinkybe, kad trečiųjų asmenų T. B. ir D. B. žemės sklypas 2009 m. atliekant kadastrinius matavimus buvo nepagrįstai ir neteisėtai patrauktas į atsakovės žemės sklypą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis).
Iš atsakovės 2016 m. birželio 1 d. pateiktų dokumentų matyti, kad namelis-vagonas galimai pradėtas statyti 1999 m. Įrodymų, patvirtinančių statinių statybą iki 1999 m., atsakovė nepateikė.
1999 m. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad statytojo teisė realizuojama, kai turimas sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Dėl to atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atlikti statybos darbus neturėdama žemės sklypo savininkų sutikimų ar kitu pagrindu nevaldydama ir nenaudodama šių žemės sklypų. Tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) redakcijos 114 straipsnis draudė asmenims statyti statinius, neturint dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso nuosavybės teise ar yra išnuomotas, ar suteiktas naudotis žemės sklypas. Vėlesnės Statybos įstatymo redakcijos taip pat įtvirtino statytojo pareigą teisėtai valdyti ir naudoti žemės sklypą, kuriame atliekami statybos darbai (tokie statybos darbai, dėl kurių kilęs ginčas šioje byloje). Taigi visą statinių statybos laikotarpį egzistavo reikalavimas statytojui turėti teisinį pagrindą atlikti statybos darbus žemės sklype. Atsakovė, atlikdama statybos darbus, neturėjo nei valstybinės žemės patikėtinio, nei gretimo žemės sklypo savininkų sutikimo dėl statinių statybos, taigi statybos darbus atliko neteisėtai.
Atsakovės ir trečiųjų asmenų žemės sklypai buvo privatizuoti pagal planus, pridedamus prie žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, šie planai pagrįsti sodininkų bendrijos 1992 m. žemės sklypų planu. Pagal prie žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių pridedamus žemės sklypų planus atsakovė ir tretieji asmenys įsigijo nuosavybėn sklypus, kuriuos skiria kelias, esantis valstybinėje žemėje.
Atsakovė pakartotinai remiasi ieškovės 2010 m. spalio 21 d. raštu Nr. (8.4)-2D-12613, kad ginčo statinių statyba nelaikytina savavališka. Šiuo metu galiojanti Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d., o tretieji asmenys apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2009 m. atlikus kadastrinius matavimus ir ėmė ginti savo pažeistas teises dar šiai daliai negaliojant, todėl atsakovei nėra teisinio pagrindo remtis Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalimi, juolab kad ši nuostata netaikoma statybos valstybinėje žemėje atveju.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, negrąžinti bylos nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui, o ieškinį atmesti, priteisti visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2016 m. birželio 1 d. atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius vieno iš ginčo statinių, t. y. sodo namelio, įsigijimo ir pastatymo faktą ir laiką, kad visus ginčo statinius pradėjo statyti 1989 m.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į privalomus kasacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties nurodymus, būtent: atsižvelgti į šalių interesų pusiausvyrą, įvertinti sodininkų bendrijos,,Šermukšnėlė“ atsiliepime į ieškinį poziciją, kad kelio, ant kurio dalies pastatyti ginčo statiniai, faktiškai nebuvo ir jis niekada nebuvo naudojamas; įvertinti sodininkų bendrijos,,Šermukšnėlė“ 2013 m. birželio 29 d. susirinkimo nutarimą panaikinti neįrengtus kelius ir leisti juos bendrijos nariams prisijungti prie savo žemės sklypų.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 1989 m. generaliniu dendrologiniu planu, kuris yra patvirtintas atsakingų valstybinių ir kitų institucijų. 1989 m. generalinio plano paskirtis nėra tik teritorijos apželdinimas, nes būtent pagal šį planą sodininkų bendrijoje,,Šermukšnėlė“ buvo suprojektuoti privažiavimo keliai, inžineriniai tinklai, rekreacinės zonos bei sodų sklypuose statinių vietos. Iš šio plano matyti, kad nebuvo suprojektuota pravažiavimo kelio tarp sodo sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192 (šiame plane net nėra sodo sklypo Nr. 192), nurodyto kaip sodininkų bendrijos bendro naudojimo valstybinė žemė. Privažiuoti prie sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 galima iš jų šiaurinės pusės (keliai įrengti būtent pagal 1989 m. generaliniame plane suprojektuotus kelius), o iš pietinės pusės 1992 m. suprojektuotas 5 m pločio pravažiavimo tarp nurodytų sodo sklypų kelias ir liko vien projektu.
Statant statinius 1989–1999 m. Statybos ir urbanistikos ministerija 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtino organizacinį tvarkomąjį statybos reglamentą,,Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ STR 1.07.01:1997, kurio A priedo 4 punkte nustatyta, kad pirtelėms (4.4 papunktis) ir statiniams, kurie nėra pastatai (4.12 papunktis), statyti nereikalingas nei leidimas, nei projektas. Atsakovė 1989 m. generaliniame plane jai skirtame sklype Nr. 169 suprojektuotoje vietoje pastatė laikiną patalpą, o 1999 m. – statybinį vagonėlį (pagal nurodyto reglamento 4.12 papunktį statybinis vagonėlis nėra pastatas), prie jo įrengė pirtelę (pagal nurodyto reglamento 4.4 papunktį tokiems statiniams taip pat nereikėjo nei leidimo, nei projekto), pasistatė 1,2 m aukščio nuo žemės paviršiaus metalinę tvorą, kuri pagal nurodyto reglamento 4.9 papunktį priskirtina prie ažūrinės tvoros iki 1,5 m aukščio nuo žemės paviršiaus, kuriai pastatyti taip pat nereikėjo nei leidimo, nei projekto. Betoninis vandentiekio šulinys – tai tik atšaka nuo geriamojo vandens įrenginio, kuris devynių sodo sklypų savininkų bendromis jėgomis ir lėšomis buvo įrengtas sodo sklype Nr. 172, šio sklypo savininko sutikimu ir vykdant 2006 m. gruodžio 11 d. Jungtinės veiklos sutartį pagal 1989 m. generalinį planą. Nurodytos aplinkybės ir tai patvirtinantys įrodymai buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui. Kadangi statiniai pradėti statyti iki 1992 m. pagal 1989 m. generalinį planą, tai nepagrįsta teismo išvada, jog ginčo statiniai pastatyti ant valstybei priklausančio nesuformuoto žemės sklypo. Atsakovės nuomone, nėra pagrindo remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo išvada, kad generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas tretiesiems asmenims T. ir D. B., patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principus ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, kurie buvo nurodyti kasacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartyje, taip pat į kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, nes nenustatė, ar įpareigojimas pašalinti savavališkos statybos padarinius nesukels atsakovei pernelyg didelės neproporcingos naštos, ar ji patirs labai didelius nuostolius, nes privalės nugriauti įrengtus, pagerintus ir prižiūrėtus statinius. Teismai turėjo įvertinti ir tai, kad į bylą nėra pateikta įrodymų ar net duomenų, kurie patvirtintų atsakovės nesąžiningumą.
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliacinės instancijos teismas ištaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartyje nurodytus trūkumus, priėmė atsakovės pateiktus papildomus įrodymus ir juos įvertino atsižvelgdamas į įrodymų visumą.
Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs sodininkų bendrijos atsiliepime į ieškinį pateiktą poziciją ir sodininkų bendrijos 2013 m. birželio 29 d. susirinkimo nutarimą, nurodė, kad ginčo statiniai yra pastatyti ne ant sodininkų bendrijai priklausančios žemės, o ant valstybės nuosavybe esančio nesuformuoto žemės sklypo.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo išvada, kad trečiųjų asmenų sklypai suformuoti pagal 1992 m. generalinį planą. Kelio (ne)buvimo faktas neturi teisinės reikšmės šioje byloje, nes svarbu tai, kad statinių statyba atlikta ne atsakovės nuosavybės ar kita teise valdomoje žemėje, o tokie veiksmai yra neteisėti tiek pagal CK, pagal kurį tik pats savininkas ar jo sutikimu kitas asmuo turi teisę atlikti žemės valdymo, disponavimo ar naudojimo veiksmus, tiek pagal Statybos įstatyme nustatytą imperatyvą vykdyti statybos darbus tik toje žemėje, kuri valdoma nuosavybės ar kita teise (Statybos įstatymo 3 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė statinių statybos laiką. Pati statytoja nurodė, kad sodo namas ir ūkinis pastatas pastatyti 1999 m., o tvora – 2000 m. Kasaciniame skunde atsakovė patvirtina, kad ginčo statinių statybos darbai tikrai vyko 1999 m. Faktą, kad statybos vyko po 1992 m., būtent ir nustatė teismai.
Teismas taikė proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus, nors tiesiogiai jų ir neįvardijo, t. y. priimdamas skundžiamą teismo nutartį apgynė pažeistas žemės sklypo savininkų ir nesuformuoto valstybinės žemės sklypo savininko (Lietuvos valstybės) ir patikėtinio teises (ir viešąjį interesą dėl neteisėtų statybų draudimo valstybinėje žemėje). Tai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimo išaiškinimus.
Nors atsakovė įpareigota nugriauti savavališkai pastatytus statinius, tačiau lygiaverčiu savavališkos statybos padarinių šalinimu pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą pripažįstamas ir savavališkos statybos darbų įteisinimas. Tokios galimybės atsakovė nėra praradusi.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl savavališkai pastatytų statinių įteisinimo galimybės
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: remiamasi įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (be kita ko, aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).
Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Dėl proporcingumo principo, be kita ko, buvo išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, grąžinant bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Teisėjų kolegija pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuri nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą (EŽTT 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03).
Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą.
Pagal kasacinio teismo praktiką savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsniu, galiojusiu iki 2010 m. spalio 1 d., vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas buvo pareikalauti iš statytojo per nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ar pagal reikalavimus pertvarkyti savavališkai pastatytą statinį ar savavališkai pastatytą jo dalį ir sutvarkyti statybvietę. Tačiau Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymu (toliau – Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas) nuo 2010 m. spalio 1 d. nustatyta teisė asmeniui, kuriam pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimas nugriauti savavališką statinį ir sutvarkyti statybvietę ar išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, įteisinti savavališką statybą, jei pagal galiojančius teisės aktus tokia statyba yra galima. Tokios pat nuostatos dėl savavališkos statybos legalizavimo yra įtvirtintos ir nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje. Tai rodo įstatymo leidėjo valią tais atvejais, kai savavališkai vykdyta statyba esmingai nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų ir atitinka statybos techninių dokumentų reikalavimus, leisti statytojui pašalinti savavališką statybą ne nugriaunant statinius, o juos įteisinant. Tokią įstatymo leidėjo poziciją patvirtina ir Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata dėl šio įstatymo nuostatų, reglamentuojančių savavališkų statybų padarinių šalinimą, taikymo santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014).
Teismo teisės, sprendžiant ginčą dėl savavališkos statybos, ir tokio ginčo sprendimo būdai nustatyti nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi teismams priimant šioje byloje procesinius sprendimus). Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą teismas, spręsdamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, gali priimti vieną iš nurodytų sprendimų: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (asmens teisė atlikti nurodytus veiksmus yra nustatyta ir šiuo metu galiojančios redakcijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje); 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) arba statinį (išardytas jo dalis), dėl kurio nugriovimo (išardymo) buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.
Įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).
Kadangi savavališkos statybos įteisinimas yra asmens teisė, o ne pareiga, teismas, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes ir nustatęs, kad statyba, dėl kurios vyksta ginčas, yra galima ir esmingai nepažeidžia įstatymo saugomų interesų, gali nustatyti terminą, per kurį asmuo turi pradėti ir baigti savavališkos statybos įteisinimo procedūrą, o šios sąlygos nevykdant dėl nuo statytojo priklausančių priežasčių (nesikreipia, nepateikia visų dokumentų ir pan.), suėjus terminui, statinys turi būti nugriautas statytojo lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, nurodytos teisės normos pagrindu vertindama byloje nustatytas faktines aplinkybes, pasisako dėl atsakovės galimybės pasinaudoti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatyta galimybe įteisinti savavališkai pastatytus statinius. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės kasacinio skundo argumentus, nelaiko, kad tai yra išėjimas už kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Byloje nustatyta, kad atsakovės sodo namas ir ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) teritorijoje pastatyti 1999 m., tvora – 2000 m. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi tuo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, CK 114 straipsniu (tai buvo reglamentuota ir aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ A priedo Privalomųjų reikalavimų 1 punkte), pagrįstai nustatė, kad atsakovė sodo namo ir pagalbinio ūkinio pastato dalis, betoninį vandentiekio šulinį, tvoros dalį neteisėtai pastatė jai nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, turėjo gauti valstybinės žemės (pravažiavimo kelio tarp sklypų Nr. 168, Nr. 169 ir Nr. 192) patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimą dėl nurodytų statinių statybų, taip pat žemės sklypo Nr. 168 savininko sutikimą statyti tvoros dalį jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal tuo metu galiojusį aplinkos ministro 1999 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 335 patvirtintą organizacinį tvarkomąjį statybos techninį reglamentą STR 1.07.03:1999 „Mažųjų statinių projektų rengimo bei derinimo tvarkos ypatumai ir šių statinių statybos įteisinimo tvarka“ atsakovė turėjo parengti sodo namo projektą (22 punktas), kas nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo padaryta.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias; generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas T. ir D. B., patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį; šį planą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius (pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą tai prejudicinis faktas šioje byloje). Tačiau šioje byloje ta pati Vilniaus rajono savivaldybės administracija suteikė atsakovei N. Š. priešingą informaciją, t. y. kad šiuo metu savivaldybė turi du planus: 1989 m. generalinį planą ir 1992 m. paprastą sklypų planą (kuris, kaip teigia Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nėra generalinis, be to, nesuderintas ir valstybės institucijų nepatvirtintas), ir informavo, kad tikslinant kadastrinius matavimus reikia vadovautis generaliniu planu. Byloje pateiktas 1989 m. generalinis ir dendrologinis planas, kuriame tarp sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 nėra nubraižytas kelias. Nors tai nepaneigia nurodyto prejudicinio fakto dėl esančio 1992 m. generalinio plano, tačiau į nurodytą planų neatitiktį ir į valstybės institucijų veiksmus, tvirtinant ir derinant planus, juos vertinant ir jais vadovaujantis ginčo situacijoje, atsižvelgtina sprendžiant dėl galimybės atsakovei pasinaudoti įstatyme nustatyta teise įteisinti savavališką statybą.
Bylos duomenimis, viena iš priežasčių, dėl ko atsakovė negali įteisinti savavališkai pastatytų statinių, yra tai, kad sodo namo ir ūkinio pastato dalys, betoninis vandentiekio šulinys bei tvoros dalis savavališkai (neteisėtai) pastatyti valstybinėje žemėje (žr. nutarties 41 punktą) (galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsakovė teigia, kad ji nurodytų statinių statybas vykdė remdamasi 1989 m. generaliniu ir dendrologiniu planu, kurį, minėta, pripažįsta ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Bylos duomenimis, kelias, ant kurio pastatyti ginčo statiniai, faktiškai niekada nebuvo įrengtas ir naudojamas. SB „Šermukšnėlė“ bendrijos narių pakartotinio susirinkimo 2009 m. rugpjūčio 22 d. protokolo Nr. 2 išrašas patvirtina, kad toks kaip atsakovės atvejis sodininkų bendrijoje nevienetinis, t. y. kad yra ir kitų bendrijos narių, kurie neįrengtų kelių žemės plotelius prisijungė prie savo žemės sklypų. Sodininkų bendrijos 2013 m. birželio 29 d. susirinkime buvo nutarta panaikinti neįrengtus kelius ir kreiptis dėl prie privačių žemės sklypų prisijungtų valstybinės žemės plotelių išsipirkimo; sodininkų bendrija gavo 34 tokius bendrijos narių prašymus, tarp jų – ir atsakovės. Atsakovė 2014 m. sausio 21 d. prašyme teismui nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutiko leisti SB „Šermukšnėlė“ suformuoti įsiterpusius laisvos valstybinės žemės sklypus, kad gretimų žemės sklypų savininkai juos išsipirktų, buvo parengtas tokių sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas, atsakovei išsipirkti buvo suformuoti valstybinės žemės sklypai Nr. A169 ir Nr. B169, tačiau jie nebuvo patvirtinti nustačius poreikį juos tikslinti. Nurodytą atsakovės informaciją iš dalies patvirtina į bylą pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-4872 „Dėl valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto (vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento) tvirtinimo“ (projekto iniciatorė SB „Šermukšnėlė“). Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad statyba teritorijoje, kurioje yra atsakovės ginčo statiniai, apskritai neleidžiama.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pirmiausia turėtų būti nagrinėjama galimybė suteikti asmeniui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises. Tokiu atveju turi būti aiškinamasi dėl asmens galimybės įgyti sklypą nuosavybėn pirkimo būdu, jį nuomoti, nustatyti servitutą ir kt. Kai statiniai savavališkai yra pastatyti ne ant teisiniu pagrindu valdomos žemės (valstybinės žemės), yra labai svarbus visų suinteresuotų asmenų glaudus bendradarbiavimas, siekiant išsiaiškinti galimybes suteikti tokiam asmeniui žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises prie šio valdomo neteisėtai pastatyto namo, ir tik nustačius, kad nėra teisinių priemonių to padaryti, proporcinga priemone galėtų būti pripažintas statinio griovimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 43 punkte nurodytas aplinkybes ir 44 punkte nurodytą formuojamą praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju gali būti sprendžiamas nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimo (ar valstybinės žemės sklypo naudojimo, valdymo kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais, pvz., nuoma, servitutas) ir savavališkai pastatytų statinių įteisinimo klausimas. Tą pripažįsta ir pati ieškovė, atsiliepime į kasacinį skundą nurodydama, kad atsakovė nėra praradusi galimybės įteisinti savavališką statybą pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nesuteikus atsakovei galimybės įteisinti savavališkas sodo namo, pagalbinio ūkinio pastato, betoninio vandentiekio šulinio statybas, kaip tai nustatyta Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje, būtų pažeista nurodyta imperatyvioji teisės norma, nutarties 33–35 punktuose nurodytas proporcingumo principas, liktų neįvertinta atsakovės nuosavybės teisę ribojanti priemonė, t. y. ar statinių griovimas atkurs teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą (žr. nutarties 33 punktą).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, suteikiant atsakovei galimybę pasinaudoti teise pretenduoti įgyti teisinį pagrindą valdyti užimtą valstybinės žemės sklypą, juo naudotis ir disponuoti bei įsiteisinti savavališkai pastatytus statinius – sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį – teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje esančius duomenis tretieji asmenys T. B. ir D. B. turi privažiavimo kelią prie jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, todėl atsakovės statinių, išskyrus T. B. ir D. B. žemės sklype pastatytą tvoros dalį, įteisinimas nepažeis jų teisės laisvai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir jame esančiais statiniais.
Teismų procesinių sprendimų dalis, kuria nuspręsta įpareigoti atsakovę nugriauti trečiųjų asmenų T. B. ir D. B. žemės sklype atsakovės pastatytos tvoros dalį, paliktina nepakeista, nes pastatyta tvoros dalimi yra pažeidžiamas nurodytų savininkų Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės teisės neliečiamumas, o įstatyme nurodytas pagrindas riboti šią jų teisę byloje nenustatytas (žr. nutarties 32 punktą) (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nors byloje sprendžiama suteikti atsakovei galimybę įgyti teisėtą pagrindą valdyti užimamą valstybinę žemę, ja naudotis ar disponuoti bei įsiteisinti savavališkas statybas, tačiau byloje nėra galimybės nuspręsti, kokio konkrečiai dydžio valstybinės žemės sklypas bus (ir ar apskritai galėtų būti) atsakovei suteiktas valdyti, naudoti ar perleistas disponuoti, todėl teismų procesinių sprendimų dalis, kuria nuspręsta įpareigoti atsakovę nugriauti valstybinėje žemėje pastatytą tvorą, taip pat paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 14,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. pažyma). Kadangi pagal galutinį šios bylos rezultatą ieškinys lieka patenkintas, tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą pakeisti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą papildyti ir išdėstyti taip:
1. Leisti atsakovei N. Š. iki 2018 m. vasario 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka įsiteisinti savavališkai pastatytus statinius – sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 (duomenys neskelbtini);
2. Iki 2018 m. vasario 1 d. atsakovei N. Š. neįsiteisinus savavališkai pastatytų statinių – sodo namo, pagalbinio ūkinio pastato, betoninio vandentiekio šulinio, esančių (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 (duomenys neskelbtini), įpareigoti atsakovę N. Š. per 6 mėnesius nuo 2018 m. vasario 1 d. savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius – sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 (duomenys neskelbtini);
3. Įpareigoti atsakovę N. Š. per 6 mėnesius nuo šios kasacinio teismo nutarties įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą metalinės tvoros dalį (taškai Faktinės situacijos schemoje 9, 10, 11, 12, 13, 14), esančią (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 (duomenys neskelbtini);
4. Atsakovei N. Š. neįvykdžius 2, 3 punktuose nurodytų įpareigojimų, leisti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (į. k. 288600210) nugriauti nurodytus sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį bei metalinės tvoros dalį (taškai Faktinės situacijos schemoje 9, 10, 11, 12, 13, 14), esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypuose, (duomenys neskelbtini), bei valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę atsakovės N. Š. lėšomis.
Priteisti iš atsakovės N. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 181,73 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną Eur 73 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
