Dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu bei žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-342/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.2; 45.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo 519-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 519-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovui akcinei bendrovei,,Vilniaus šilumos tinklai“ dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu bei žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė,,Vilniaus energija“, institucijos, duodančios išvadą byloje, – Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl mokesčio pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį už tiekiamą šilumos energiją apskaičiavimo tvarkos. Ieškovas 1996 m. rugpjūčio 28 d. su atsakovu sudaryta šilumos tiekimo sutartimi bei 1998 m. birželio 10 d. ir 1999 m. balandžio 9 d. papildomais susitarimais, kurie galiojo iki 2000 m. balandžio 30 d., susitarė, kad atsakovas parduos bendrijos namo gyventojams šilumą, o ši įsipareigojo suvartotos šilumos kiekį paskirstyti jos gyventojams ir surinktus mokesčius pervesti atsakovui. Ieškovas nurodė, kad ginčo sutarties sąlyga,,Vartotojas įsipareigoja sunaudotos šilumos kiekį paskirstyti bendrijos gyventojams“ neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų, kuriuose nustatyta, jog kiekvienas gyventojas moka tik už jo suvartotą šilumos kiekį, todėl ši sąlyga laikytina nesąžininga vartotojų atžvilgiu. Be to, atsakovas, skaičiuodamas mokesčius už šildymą ir karštą vandenį už 1999 m. gegužės 1 d. – 2000 m. balandžio 30 d. laikotarpį, ieškovo teigimu, nesilaikė teisės aktų reikalavimų (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 nustatytos Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio namo butams, tvarkos), nes šiluma, sunaudota nepaskirstyto karšto vandens pašildymui, yra tiekėjo nuostoliai, todėl negalėjo būti paskirta mokėti namo gyventojams. Ieškovas nurodė, kad atsakovas per keturis ginčo mėnesius (nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio 9 d.) skaičiavo bendrijai neteisėtai padidintus mokesčius už šildymą; nešildymo sezono metu, pažeisdamas Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.4 punkto, Energetikos ministerijos 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 3.5 punkto nuostatas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 nustatyto karšto vandens Vilniaus mieste kainas, neteisėtai paskyrė namo gyventojams sumokėti už nepaskirstytą karšto vandens šilumą, todėl mokesčiai už karštą vandenį vasaros mėnesiais butų savininkams buvo taip pat neteisėtai padidinti. Ieškovo teigimu, atsakovas neteisėtais veiksmais bendrijos namo gyventojams padarė 10 106,08 Lt žalos. Kadangi bendrija jau yra surinkusi iš gyventojų ir sumokėjusi visus atsakovo neteisėtus priskaitymus, tai ieškovas šią sumą prašė priteisti bendrijai kaip patyrusiai šiuos nuostolius. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 47, 59, 60 straipsnių, CK 1.138 straipsnio 6 punkto, 6.251 straipsnio 1 dalies, 6.193, 1.95, 1.96 straipsnių, 1.80 straipsnio 2 dalies, Energetikos įstatymo, Vartotojų teisių gynimo įstatymo, Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 85 nuostatomis, prašė pripažinti negaliojančia nuo pasirašymo dienos ieškovo ir atsakovo 1999 m. balandžio 9 d. sudaryto papildomo susitarimo 2 punkto nuostatą,,Vartotojas įsipareigoja sunaudotos šilumos kiekį paskirstyti bendrijos gyventojams“; pakeisti šią nuostatą ir ją išdėstyti taip:,,Vartotojas įsipareigoja surinkti iš bendrijos namo gyventojų mokesčius už jų sunaudotą šilumą bei karštą vandenį ir pervesti Tiekėjui“; priteisti iš atsakovo 10 106,08 Lt patirtų nuostolių atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad prašymas pripažinti ginčijamą papildomą susitarimą 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu negaliojančiu nepagrįstas, nes ginčijama sutartis ir papildomi susitarimai buvo šalių pasirašyti laisva valia, sutarties įsipareigojimai buvo vykdomi, pretenzijų dėl sutarties ar papildomo susitarimo sąlygų šalys nereiškė. Ginčo laikotarpiu galiojusioje energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintoje Atsiskaitymų su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikoje buvo nustatyta, kad, šalims susitarus ir atsiskaitant pagal tiesiogines bendrijos ir tiekėjo sutartis, suvartotos šilumos energijos paskirstymą tarp butų savininkų ir nuomininkų atlieka savininkas ar bendrijos tam įgaliotas asmuo, vadovaudamasis šia metodika arba nustatydamas kitą butų vidaus atsiskaitymo tvarką, tačiau laiku ir visiškai apmokant už namo suvartotą šilumos energiją pagal įvadinių skaitiklių parodymus. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad ieškovas skaitiklių parodymų duomenis pateikdavo atsakovui, o šis jų pagrindu išrašydavo sąskaitas. Teismas 1964 m. CK 55 straipsnio pagrindu įtraukė į bylą Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija) išvadai duoti. Komisijos 2007 m. balandžio 25 d. išvadoje Nr. R2514 inter alia nurodė, kad 1997 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šilumos energijos, šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (Žin., 1997, Nr. 3-56) nustatyta, kad gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra – pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo ribas, kurias tvirtina savivaldybės; mokestis už suvartotą šiluminę energiją nustatomas pagal namo arba jo dalies įvadinio apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu įvadinio apskaitos prietaiso nėra, – pagal normas, kurias tvirtina savivaldybė. Komisija 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens kainų specialiosios paskirties akcinei bendrovei “Vilniaus šilumos tinklai“ (Žin., 1998, Nr. 85-2390), kuris galiojo iki 2001 m. sausio 6 d., suderino atsakovo nuo 1998 m. spalio 1 d. tiekiamos centralizuotos šilumos ir karšto vandens kainas. 1999 m. gegužės–liepos mėnesiais, vadovaujantis pirmiau nurodyto nutarimo 1.2.1 punkto, kuriame nustatyta, kad karšto vandens, tiekiamo iš grupinių šilumokaičių ar katilinių, taip pat namuose, kurių įvaduose neįrengti centralizuotos šilumos apskaitos prietaisai, karšto vandens kaina – 8,15 Lt už kubinį metrą, nuostatas atsakovas taikė teisėtai; nuo 1999 m. rugpjūčio mėn. įrengus centralizuotos šilumos įvadinį apskaitos prietaisą, vadovaujantis pirmiau nurodyto nutarimo 1.1 punktu nustatytą centralizuotos šilumos kainą – 10,88 ct už šilumos kWh atsakovas taip pat taikė teisėtai; nuo 2000 m. vasario mėn. mokesčiai už šildymą, karštą vandenį ir šilumą skaičiuojami vadovaujantis Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarka, patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 (Žin., 1999, Nr. 89-2638). Teismas patikrino ginčo laikotarpiu ieškovo sumokėtų sumų apskaičiavimo teisingumą ir, pritardamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuomonei, konstatavo, kad atsakovo atlikti skaičiavimai atitinka galiojusių teisės normų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje prejudicinę reikšmę turi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, kurioje išaiškinta, jog sutartys, kuriomis nustatytas šilumos ir karšto vandens tiekimas į daugiabučius namus, negali būti traktuojamos vien kaip vartojimo sutartys, nes tiekiama šilumos energija kartu yra ir resursai daiktui išlaikyti, todėl kaip vartotojai ir daikto savininkai namo gyventojai turi padengti nuostolius. Šių motyvų pagrindu teismas abu ieškinio reikalavimus atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 10 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog ieškovas pagal sutartį ir papildomus susitarimus naudojosi atsakovo teikiamomis paslaugomis, susijusiomis su bendrijos nariams asmeninės nuosavybės teise priklausančių ir bendro naudojimo patalpų šildymu, karšto vandens tiekimu, karšto vandens cirkuliacijos užtikrinimu. Dėl to teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir kvalifikavo ieškovo ir atsakovo santykius ginčo laikotarpiu kaip sutartinius energijos pirkimo–pardavimo santykius, o ne kaip deliktinius. Teismas, vadovaudamasis susiklosčiusia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. SP UAB,,Vilniaus vandenys“, SP AB,,Vilniaus Energija“, bylos Nr. 3K-3-579/ 2003; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB,,Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004), nurodė, kad šioje situacijoje vartotojais pripažintini fiziniai asmenys (bendrijos nariai), o šilumos energijos butų savininkams pardavėjas (tiekėjas), kuriam už paslaugas susimoka butų savininkai, ginčo laikotarpiu buvo atsakovas, o ne daugiabučio namo savininkų bendrija, todėl sutartis teisine prasme vertintina kaip vartojimo sutartis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tokios sutartys, kuriomis nustatytas šilumos ir karšto vandens tiekimas į daugiabučių gyvenamuosius namus, negali būti traktuojamos vien kaip vartojimo (siaurąja prasme), nes tiekiama šilumos energija kartu yra ir resursai daiktui išlaikyti. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, egzistuoja dar ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas, kurias apmokėti taip pat privalu gyvenamųjų patalpų savininkams (CK 4.76, 4.82 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad analogiškas teisinis reglamentavimas galiojo ir ginčo laikotarpiu, t. y. 1964 m. CK 122, 123 straipsniuose buvo įtvirtinta bendraturčių pareiga proporcingai savo daliai atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, padengti išlaidas, skirtas jam išlaikyti ir išsaugoti, sumokėti mokesčius, rinkliavas ir kitus mokėjimus. Dėl to teismas sprendė, kad pirmiau nurodyta teismų praktika, aiškinanti bendraturčių pareigas pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas, gali būti taikoma šioje byloje. Teismas konstatavo, kad šalių ginčas kilo dėl to, kaip turėjo būti apskaičiuotas vartotojams mokestis už tiekiamą šilumos energiją, kas turėjo apmokėti namo įvadinio skaitiklio rodmenų ir atskirų butų skaitiklių skirtumą, ar šis apskaičiuotas tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, ir ar egzistuoja teisinės prielaidos susigrąžinti dalį bendrijos sumokėtos sumos, pripažįstant tai ieškovo nuostoliais. Teismas nustatė, kad pagal sutartį bei papildomus susitarimus ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui ataskaitas už suvartotą šilumos energiją, paskirstyti bendrijos gyventojams suvartotos šilumos kiekį, surinkti iš jų mokesčius už šilumą bei karštą vandenį bei pervesti jį atsakovui, o atsakovas įsipareigojo tiekti atitinkamos galios šilumos energiją bei išrašyti mokestinius atsiskaitymo pavedimus. Vadovaudamasis šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas konstatavo, kad kiekviena iš susitarimo šalių tinkamai vykdė šias sutartines prievoles iki buvo sudarytos individualios sutartys su bendrijos nariais, gyvenamųjų patalpų savininkais, paliekant susitarimą su bendrija dėl šilumos tiekimo sistemų aptarnavimo ir energijos tiekimo funkcionavimo užtikrinimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįvardijo, kurio konkrečiai sutartinio įsipareigojimo neįvykdė ar netinkamai vykdė atsakovas, todėl nuostolių dėl netinkamo sutarties vykdymo negalėjo kilti. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai turi būti vertinami nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto prasme. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog atsakovas turtą (lėšas) gavo be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas, o atsakovo kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, prezumpcija, nustatyta CK 6.248 straipsnio 1 dalyje, netaikytina. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė jokių argumentų, jog šilumos energijos kiekis, paskirstytas ieškovo visiems namo gyventojams, neatitiko įvadinio namo skaitiklio rodmenų, todėl teigti, kad bendrija nepagrįstai apmokėjo už tiektą energiją, negalima; ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad gyventojai turi pareigą sumokėti tik už tą karštą vandenį, kuris apskaitomas jo paties skaitikliu, nes jokie poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti įstatymu nustatyto bendraturčių pareigos bendrumo principo (1964 m. CK 123 straipsnis, CK 4.76 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos metodikos 3.1 punkte nustatyta, kad kai sunvartotos šilumos energijos paskirstymą tarp butų savininkų atlieka namų savininkų įgalioti asmenys, visais atvejais visiškai ir laiku apmokama už visą namo suvartotą šilumos energijos kiekį pagal įvadinių skaitiklių parodymus, tik nešildymo sezono metu vadovaujamasi dar ir 3.5 punkto nuostatomis; 3.5 punkte inter alia įtvirtinta, kad nešildymo sezono metu nuostoliai dėl nevisiškai apmokestinto realizuotos energijos kiekio priskirtini šilumos energijos tiekėjui. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo nuostolių skaičiavimai nepagrįsti, nes 3.5 punkto nuostatos negalėjo būti taikomos ginčo laikotarpiu – 1999 m. spalio–gruodžio ir 2000 m. sausio–balandžio mėnesiais, nes šiuo laikotarpiu buvo šildymo sezonas. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvada, nes vertino jos turinį drauge su kitais bylos įrodymais, atsižvelgdamas į jau susiformavusią tokios kategorijos bylose teismų praktiką, todėl pagrįstai neskyrė ieškovo prašomos ekspertizės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutarties dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo nuostolius dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio už šilumą ir priimti naują sprendimą – šį reikalavimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ginčo sutarties kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sutarties, nustatančios ginčo šalių ir butų savininkų tarpusavio santykius, kvalifikavimui reikšmingas teisės normas. Kasatoriaus manymu, ginčo sutartis yra vartojimo sutartis, o ne sutartis, turinti atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektą. Net jei ginčo sutarties ypatumas yra tas, kad ji skirta bendram turtui išlaikyti, tokia sutartis vis tiek yra vartojimo sutartis, nes daugiabučio namo gyventojai perkamą energiją naudoja savo namų ūkių poreikiams, o ne verslo tikslams. Šiuo atveju lieka neaiškus bendrijos, pasirašančios sutartį už savo namo butų savininkus – vartotojus, statusas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokių sutarčių kvalifikavimo klausimu yra nevienoda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB, Č. K. v. AB,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB,,Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. SP UAB,,Vilniaus vandenys“, SP AB,,Vilniaus Energija“, bylos Nr. 3K-3-579/2003). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teismų praktikos suformuotais teisės normų, kurios ginčo santykiams dar negaliojo, išaiškinimais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota teismų praktika gali būti keistina ir dėl to, kad 2007 m. pasikeitęs teisinis reguliavimas aiškiai nustatė šilumos energijos tiekėjo atsakomybę už nepaskirstytos energijos sukeltus nuostolius.

2. Dėl pareigos prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminės aplinkybės – kodėl susidarė energijos apskaitos prietaisų rodmenų skirtumai, t. y. nepaskirstytos energijos kiekis. Kasatoriaus teigimu, tokio skirtumo priežastis – tai, kad energijos tiekėjas nevykdė savo prievolės įrengti, prižiūrėti, tikrinti energijos apskaitos skaitiklius, todėl šie duomenys buvo nepatikimi ir neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek energijos suvartojo kiekvienas butas. Dėl to susidarė nepaskirstytos energijos kiekis, už kurį vartotojai neprivalėjo mokėti energijos tiekėjui. Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vieninteliu įrodymu (1996 m. eksploatacinės atsakomybės aktu prie sutarties), kurio turinį netinkamai interpretavo, ir neatsižvelgdamas į Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius yra atsakingas už energijos apskaitos prietaisų priežiūrą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl pareigos prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus, nes šios aplinkybės buvo įrodinėjamos rašytiniais įrodymais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.

3. Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius atsiskaitymo už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį teisinius pagrindus. Atsakovas, apskaičiuodamas ieškovui pateikiamas sąskaitas už tiektą energiją, vadovavosi namo įvadinio skaitiklio parodymais, todėl butų savininkai privalėjo mokėti daugiau nei Komisijos 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 nustatyta maksimali kaina. Taip atsakovas pažeidė Energetikos ministerijos 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 3.5 punkto nuostatas, skaičiuodamas mokestį už 1999 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. (nešildymo sezono metu). Šildymo sezono metu (nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d.) atsakovas, apskaičiuodamas mokestį už suvartotą energiją, taikydamas netinkamą formulę pagal Komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimą Nr. 85, mokestį už nepaskirstytą energiją neteisėtai priskyrė kasatoriui. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatoriaus skaičiavimų teisingumo, ginčo laikotarpio daliai (2000 m. sausio–balandžio mėn.) taikė Energetikos ministerijos 1995 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 159 nuostatas, nors šis teisės aktas nebegaliojo nuo 2000 m. sausio 1 d., o ginčo laikotarpio daliai (1999 m. nešildymo sezonas), kuriai šis teisės aktas taikytinas, nepagrįstai netaikė.

4. Dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neištyrė esminių bylos aplinkybių, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-397/2008), kuria ši byla buvo grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Dėl ginčo sutarties kvalifikavimo. Ginčo sutarties kvalifikavimas kaip vartojimo ar kitokios sutarties šios bylos išsprendimui neturi jokios reikšmės, nes ginčo sutarties nuostatos atitinka jos vykdymo metu galiojusius teisės aktus, neblogino nė vienos šalies padėties daugiau nei nustatyta teisės aktų. Be to, ginčo sutartis nėra vartojimo sutartis nei pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB,,Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004, pateiktą išaiškinimą, nei pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatas.

2. Dėl pareigos prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus. Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.3 punktu atsakovas buvo įpareigotas įrengti tik namo ar jo dalies įvadinį apskaitos prietaisą, o ne apskaitos prietaisą kiekvieno vartotojo bute. Ginčo laikotarpiu teisės aktų nenustatyta šilumos tiekėjui pareigos įrengti vartotojams apskaitos prietaisus, todėl jis neprivalo prisiimti nuostolių, atsiradusių dėl neįrengtų apskaitos prietaisų butuose ar netinkamos jų priežiūros. Be to, kasatorius pirmosios instancijos teisme ieškinio reikalavimo negrindė atsakovo pareigos įrengti butų apskaitos skaitiklius nevykdymu.

3. Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo. Pagal Komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintą Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams tvarkos 1 punkto nuostatas ši tvarka ginčo laikotarpiu buvo privaloma visiems centralizuotos šilumos ir (arba) karšto vandens tiekėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), paskirstantiems centralizuotą šilumą ir karštą vandenį daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose. Pagal ginčo sutarties sąlygas suvartoto šilumos kiekio paskirstymą bendrijos gyventojams atlikdavo ne šilumos ir karšto vandens tiekėjas (atsakovas), o kasatorius. Dėl to, skaičiuodamas mokesčius, atsakovas neprivalėjo laikytis tvarkos reikalavimų. Šalių santykius, kai už šilumos energiją atsiskaitoma pagal tiesioginę daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos, atliekančios šilumos paskirstymą butams, ir tiekėjo sutartį, reglamentavo energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 3 punkto bei sutarties nuostatos. Pagal ginčo sutarties 6 punkto nuostatas mokesčių skaičiavimo ir bendrijos atsiskaitymo pagrindas buvo ataskaitos už suvartotą šilumos energiją, kurias pats kasatorius turėjo pateikti atsakovui. Taigi už ataskaitų duomenų teisingumą buvo atsakingas kasatorius, o ne atsakovas. Iš byloje esančių dokumentų (kasatoriaus pažymų ir atsakovo sąskaitų) matyti, kad atsakovas tinkamai vykdydavo savo sutartinius įsipareigojimus, mokesčius skaičiuodavo už kasatoriaus ataskaitose nurodytą šilumos kiekį. Atsakovas neturėjo taikyti pirmiau nurodytos metodikos 3.5 punkte nustatytos 51,17 kWh šilumos energijos normos 1 kub. m karšto vandens pašildyti, nes mokesčių už karštą vandenį kasatoriui neskaičiavo. Be to, šioje normoje nebuvo numatytos sąnaudos karšto vandens cirkuliacijai palaikyti ir ši šilumos energijos norma prieštaravo Komisijos 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 nustatytai karšto vandens kainodaros tvarkai.

4. Dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Kasatorius neišvardija, kokios konkrečios faktinės aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo tiriamos ir vertinamos. Apeliacinės instancijos teismas visus įrodymus, šalių paaiškinimus vertino kompleksiškai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Be to, ne visos faktinės aplinkybės gali būti vertinamos kaip įrodymai byloje – teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Dėl pareigos prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus. Atsakovas neturėjo įrengti, tikrinti ir plombuoti kasatoriaus pastate esančių butų karšto vandens skaitiklių Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.3 punkto pagrindu, nes ginčo laikotarpiu šilumos tiekėjas ir butų savininkai ar nuomininkai nebuvo sudarę šilumos tiekimo ir vartojimo sutarčių.

2. Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad atsakovas pažeidė energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 3.5 punkto reikalavimus ir netaikė nustatytos 51,17 kWh šilumos energijos normos 1 kub. m karšto vandens pašildyti. Pagal šio punkto reikalavimus jame nustatyta norma taikoma tik nešildymo sezono metu. Dėl to skaičiuojant mokesčius už šilumos energiją šildymo sezono metu, t. y. nuo 1999 m. spalio 1 d. iki 2000 m. balandžio 1 d., atsakovas neturėjo taikyti šios normos, kaip ir nešildymo sezono metu, t. y. 1999 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, nes mokesčių už karštą vandenį kasatoriui neskaičiavo ir dėl to, kad šioje normoje nebuvo numatytos sąnaudos karšto vandens cirkuliacijai palaikyti. Komisijos 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 buvo suderintos centralizuotos šilumos ir karšto vandens kainos, kurios buvo taikomos nuo 1998 m. spalio 1 d., apskaičiuotos taikant kitą, didesnę negu pirmiau nurodytoje metodikoje nustatytą šilumos energijos normą 1 kub. m karšto vandens paruošti, nes šios kainos buvo diferencijuotos pagal karšto vandens tiekimo būdą, į jas buvo įskaičiuotos sąnaudos cirkuliacijai palaikyti. Kasatoriaus skaičiavimai už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. atlikti taikant Komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintą Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams tvarką, vertinant šalto vandens skaitiklio prieš individualų karšto vandens šilumokaitį rodmenis. Tačiau ginčo laikotarpiu kasatorius niekada nepateikdavo atsakovui šalto vandens skaitiklio, įrengto prieš individualų karšto vandens šilumokaitį, rodmenų. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad šie, taip pat butų karšto vandens skaitiklių rodmenys turėjo būti ar buvo naudojami, skaičiuojant mokesčius pagal sutarties sąlygas, pirmiau nurodytos metodikos 3 punkto reikalavimus, taip pat skirstant pastate suvartotą šilumos kiekį bendrijos nariams pagal jos nustatytą vidaus atsiskaitymo tvarką.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo sutarties teisinio kvalifikavimo

Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties ir kitų panašių aplinkybių, yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, jeigu ji atitinka tokius esminius požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) asmuo (fizinis ar juridinis) prekes ar paslaugas teikia verslo tikslais. Šiuos požymius atitinkančią sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, taikomos silpnesniąją sutartinių santykių šalį ginančios teisės aktų nuostatos – nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų institutas (CK 6.188 straipsnis) ir kt.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su butų, esančių daugiabučiuose namuose, savininkų, kaip galutinių vartotojų, aprūpinimo energija ir vandeniu klausimus, ta aplinkybė, jog sutartis formaliai buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, tam tikrais atvejais neturi būti sureikšminama. Vartotoju tokiais atvejais pripažįstamas fizinis asmuo, kuris faktiškai naudojasi perkama preke savo namų ūkio reikmėms ir už ją sumoka, t. y. yra galutinis prekių ir paslaugų vartotojas. Aplinkybė, kad tam tikrais atvejais sutartį pasirašo ne pats fizinis asmuo, o jam atstovaujantis specialaus teisnumo juridinis asmuo, pavyzdžiui, daugiabučio namo savininkų bendrija, nėra pagrindas nelaikyti sutarties vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB “Vilniaus vandenys”, UAB “Vilniaus energija”, bylos Nr. 3K-3-579/2003, ir kt.). Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad šilumos energija naudojama ne tik gyventojo asmeniniams poreikiams, bet ir turtui išlaikyti, neturi reikšmės ginčo sutarties teisinei kvalifikacijai, nes ši sutartis teisine prasme išlieka vartojimo sutartimi. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį nenukrypdamas nuo šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Dėl pareigos prižiūrėti energijos apskaitos prietaisus

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad ginčo sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi leistų konstatuoti, jog atsakovas turėjo pareigą savo lėšomis įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus ir jos nevykdė. 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 1507) 1.3 punkte nustatyta, kad dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjai, kurie su vartotojais yra sudarę dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, įrengia jiems šiluminės energijos, dujų, elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ši teisės norma neturi būti aiškinama plečiamai ir yra taikytina tik tiems atvejams, kai sudaryta tiekėjo ir galutinio vartotojo tiesioginė šiluminės energijos tiekimo sutartis. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 1.3 punktas nereglamentuoja kasatoriaus ir atsakovo santykių.

Dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją

Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 1.4 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo ribas, kurias tvirtina savivaldybės. Mokestis už suvartotą šiluminę energiją nustatomas pagal namo arba jo dalies įvadinio apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu įvadinio apskaitos prietaiso nėra, – pagal normas, kurias tvirtina savivaldybė. Ginčo santykiams taikytino 1995 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad elektros energijos, centralizuotos šilumos ir karšto vandens bei gamtinių dujų kainas nustato elektros energijos, centralizuotos šilumos ir karšto vandens bei gamtinių dujų tiekėjai, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. 1998 m. rugsėjo 25 d. Komisija priėmė nutarimą Nr. 30 „Dėl centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens kainų specialiosios paskirties akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“, kuriuo suderino atsakovo nuo 1998 m. spalio 1 d. tiekiamos centralizuotos šilumos ir karšto vandens kainas. Šiuo nutarimu suderintos kainos buvo taikomos ginčo laikotarpiu. Išvadą byloje pateikusi Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodė, kad laikotarpiu nuo 2000 m. vasario mėn. mokesčiai už šildymą ir karštą vandenį skaičiuojami vadovaujantis Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokesčius už patalpų šildymą ir karšo vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarka, patvirtinta Komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iš esmės panašioje byloje analizuodamas šiluminės energijos ir karšto vandens vartojimo daugiabučiuose namuose ypatumus teisės taikymo požiūriu, taip pat nurodė, kad daugiabučiame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas gyventojas – abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, „gyvatukui“. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji DNSB v. UAB,,Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004).

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nesprendžia fakto klausimų. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad apmokėtas šilumos kiekis neatitiktų įvadinio skaitiklio rodmenų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad ginčo laikotarpiu bendraturčių pareigas tretiesiems asmenims reglamentavo analogiškos 1964 m. CK nuostatos – 122 ir 123 straipsniai, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iš esmės panašioje byloje suformuota teisės aiškinimo taisykle.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose ir tinkamai aiškino bei taikė teisės aktų, reglamentuojančių atsiskaitymą už tiekiamą šilumos energiją, nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasacinės instancijos teisme patirta 56,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis). Atmetus kasatoriaus kasacinį skundą bylinėjimosi išlaidos, patirtos dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo 519-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos, juridinio asmens kodas 124776141, valstybės naudai 56,35 Lt (penkiasdešimt šešis litus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Egidijus Baranauskas

Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius