Baudžiamoji byla Nr. 2K–66/2012
Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00016-2008-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.5.5;
2.4.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
nuteistajam A. K.,
advokatui Adomui Liutvinskui,
vertėjai Loretai Kireilytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija) laisvės atėmimu devyneriems metams;
– pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) laisvės atėmimu septyneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 d, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir bausmės, paskirtos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. bei 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiais, subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. K. į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime būtas laikas nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2010 m. rugpjūčio 3 d. ir pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. bei 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžius atliktos bausmės, t. y. 30 MGL dydžio bauda ir laisvės apribojimas 6 mėnesiams, jas, vadovaujantis BK 65 straipsniu, prilyginus 3 mėnesiams 15 dienų laisvės atėmimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, nuteistojo A. K. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe ir jai vadovavęs, kartu su A. S. ir Rusijos Federacijos (toliau ir RF) piliečiu V. O., dėl kurio priimtas apkaltinamasis Rusijos Federacijos Smolensko srities Smolensko rajono teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendis, iš anksto susitarę daryti sunkius nusikaltimus ir pasiskirstę vaidmenimis, parengė ir įvykdė neteisėtą didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimą turint tikslą jas platinti bei didelio kiekio psichotropinių medžiagų kontrabandą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.
2005 m. pavasarį ar vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas nusikalstamą sumanymą verstis neteisėtu psichotropinių medžiagų platinimu ir kontrabandos būdu jas pervežti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, A. K. į šią nusikalstamą veiką įtraukė nusikaltimo vykdytoją A. S. ir paprašė jo susisiekti su jo pažįstamu Rusijos Federacijos piliečiu V. O. bei pasiūlyti užsiimti neteisėtu psichotropinių medžiagų platinimu. A. S. sutiko dalyvauti A. K. parengtoje nusikalstamoje veikoje ir, vykdydamas A. K. prašymą, susisiekė su V. O. bei perdavė jam A. K. pasiūlymą. V. O. su pasiūlymu sutiko ir taip buvo A. S. įtrauktas į organizuotą grupę. Laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 4 d. iki 2005 m. rugpjūčio 14 d. A. K. nurodymu A. S. ne mažiau kaip septynis kartus skambino telefonu V. O. ir aptarė su juo psichotropinių medžiagų perdavimo bei pardavimo aplinkybes. A. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2005 m. rugpjūčio 10 d., 21 val. 59 min., tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, dviejuose tuščiuose cigarečių „Bond Street American Blend Fine Selection“ pakeliuose, viename „Monte Carlo Silver“ ir viename „Saint George Lights“ cigarečių pakeliuose paslėpė didelį kiekį psichotropinių medžiagų, t. y. 505 vienetų tablečių, kurių sudėtyje buvo 68,508 g psichotropinės medžiagos methylene-dioxy-methamphetamine (toliau – MDMA) ir 2,968 g psichotropinės medžiagos methyl diethanolamine (toliau – MDEA).
Taip pat A. K. laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 8 d. iki 2005 m. rugpjūčio 12 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nugabeno cigarečių pakelius, kuriuose buvo paslėpta psichotropinė medžiaga, į automobilių aikštelę, esančią Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), perdavė juos tolimųjų reisų vairuotojui V. I., kuris nieko nežinojo apie A. K. nusikalstamą sumanymą ir apie cigarečių pakelių turinį, bei paprašė, kad V. I. juos nugabentų į Rusijos Federaciją, į iš anksto sutartą vietą, ir perduotų Rusijos Federacijos piliečiui V. O., kuris šias psichotropines medžiagas turėjo parduoti. V. I. 2005 m. rugpjūčio 13 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, krovininiu automobiliu MAN (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekabos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kirto Lietuvos Respublikos valstybinę sieną ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame sienos kirtimo punkte ir pervežė didelį kiekį psichotropinių medžiagų per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, jų nepateikdamas muitinės kontrolei, o 2005 m. rugpjūčio 14 d., 11 val. 19 min. Rusijos Federacijos Pskovo srities, Pustoška gyvenvietės rajone, A. K. perduotus keturis cigarečių pakelius su juose esančiu dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų perdavė V. O..
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais, mano, kad jie nepagrįsti ir naikintini. Teismų padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai ir dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūra, o vėliau ir teismas visiškai netinkamai kvalifikavo jo veiksmus. Be to, pasak kasatoriaus, teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Jis mano, kad baudžiamasis procesas prieš jį negalėjo būti net pradėtas, o pradėtas privalėjo būti nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnis).
Kasatorius teigia, kad Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais, o teismo padaryta išvada, jog nuteistojo parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, neatitinka bylos medžiagos. A. K. nurodo, kad nuo pat pirmos apklausos nuosekliai tvirtino nepadaręs nusikalstamų veikų susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Jis nurodo, kad A. S. prašymu susisiekė su V. I. ir prašė, kad šis nuvežtų į Rusijos Federaciją A. S. perduotą paketą. Kasatorius manęs, kad A. S. perduotame cigarečių bloke buvo vitaminai sportininkams, ir tik iš teisėsaugos pareigūnų sužinojęs, kad jame buvo narkotinės medžiagos. Kasatorius nurodo, kad V. I. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, sutapo su minėtais jo paaiškinimais. Nuteistojo nuomone, teismas be pagrindo rėmėsi jį kaltinančiais A. S. parodymais, kurie nėra nuoseklūs. A. S. gali jį apkalbėti dėl dviejų priežasčių: siekdamas švelnesnės bausmės ir keršydamas dėl reikalavimo grąžinti skolą.
Kasatoriaus teigimu, teismo išvada, kad jis su V. M. O. palaikė ryšį telefonu ne tik per A. S., bet ir tiesiogiai, paremta tik prielaidomis, o ne leistinais įrodymais. Kratų metu paimtoje V. M. O. užrašų knygutėje rastas užrašytas A. S. telefono numeris, o kasatoriaus duomenų pas šį asmenį nebuvo rasta. Be to, apklausų metu V. M. O. nenurodė, kad pažįsta A. K.. Pagal skambučių išklotines matyti, kad iš A. S. mobiliojo telefono skambinta daugiau nei 10 kartų į V. M. O. mobilųjį ir vietinį telefonus, o iš A. K. mobiliojo tik du kartus skambinta į V. M. O. mobilųjį telefoną. Kasatorius nurodo kartais paskolindavęs savo telefoną A. S., tą patvirtina ir bylos medžiaga. Be to, jis nurodo, kad nors pareigūnai gana ilgą laiką klausėsi V. M. O. pokalbių telefonu, tačiau per visą tą laiką nebuvo užfiksuota jo pokalbių su nuteistuoju A. K..
Nuteistojo nuomone, Smolensko rajono teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendis, kuriuo nuteistas V. M. O., turi prejudicinę reikšmę, o jame nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados turi įrodomąją galią. Todėl, pasak kasatoriaus, jo bylą nagrinėję Šiaulių apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai nepagrįstai ignoravo šio teismo nuosprendyje konstatuotas aplinkybes, kad visas nusikalstamos veikos įvykdymo detales derino A. S. su V. M. O. ir nusikalstamą sumanymą šie asmenys įgyvendino padedant V. I.. Lietuvos Respublikos teismų padarytos išvados, kad nusikalstamas veikas kasatorius padarė veikdamas organizuota grupe kartu su V. M. O., ir tai, kad buvo padarytos baigtos nusikalstamos veikos, prieštarauja Rusijos Federacijos 2006 m. birželio 27 d. nuosprendžiui, kuriuo nustatyta, kad V. M. O. veikė be A. K. pagalbos, nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupės ir nutrūko rengimosi (pasikėsinimo) stadijoje. A. K. teigia, kad teismai negali tų pačių aplinkybių vertinti skirtingai, nes tokiu atveju būtų pažeisti esminiai baudžiamojo proceso principai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo BPK 246 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nagrinėti bylą nuteistajam nedalyvaujant. A. K. teigia negalėjęs dalyvauti 2011 m. kovo 30 d. posėdyje, nes sirgo. Apie tai teismui buvo pranešta faksu, išsiųsta nedarbingumo pažymėjimo kopija, pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Tačiau teismas nusprendė nagrinėti bylą kasatoriui nedalyvaujant, nes jis pakartotinai nepateikė įstatymo nustatytos formos pažymos apie negalimumą dalyvauti bylos nagrinėjime. Nuteistasis pažymi, kad įstatymo nustatytos formos pažyma pateikiama tik jeigu teismas kreipiasi į gydymo įstaigą ir paprašo pateikti tokią pažymą. Apie tai, kad gydytojas A. K. neišdavė tokios pažymos, teismo posėdyje pranešė jo gynėjas, tačiau teismas į šią aplinkybę nepagrįstai neatsižvelgė. Teismui buvo pateiktos pateisinamos nuteistojo nedalyvavimo posėdyje priežastys, todėl, vadovaujantis BPK 244 straipsnio 1 dalies nuostata, bylos nagrinėjimas turėjo būti atidėtas. To nepadaręs, Lietuvos apeliacinis teismas, pasak kasatoriaus, pažeidė jo teisę į gynybą bei proceso teisingumo (sąžiningumo) principus, kurie įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šie pažeidimai turėjo įtakos teisingo ir nešališko sprendimo priėmimui.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su byloje nustatytų aplinkybių vertinimu. Skunde bandoma nurodyti, kaip vertinti vienus ar kitus A. K. bendrininko A. S., liudytojų V. I. ir D. S. parodymus, telefoninių pokalbių išklotines, nuosprendį, priimtą Rusijos Federacijoje, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurias iš nustatytų aplinkybių laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai, taip pat nurodant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas bei padarė esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų. Šie kasacinio skundo teiginiai, pasak prokuroro, yra kartotiniai, deklaratyvūs ir nepagrįsti. Analogiški argumentai buvo išdėstyti ir nuteistojo apeliaciniame skunde, dėl jų motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Atsiliepime pažymima, kad tokio pobūdžio argumentai ir faktinių aplinkybių vertinimas nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko ir turėtų būti palikti nenagrinėti.
Atsiliepime nurodoma, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose išsamiai išdėstė, kodėl A. K. padaryti veiksmai yra kvalifikuotini pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį. Priešingai negu teigia kasatorius, jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų ir šių medžiagų kontrabandos. Prokuroras nurodo, kad bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teismai nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę kito nuteistojo, paties kasatoriaus, liudytojų parodymus, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas, akistatos, poėmio, daiktų pateikimo ir apžiūros, įvykio vietos apžiūros protokolus, teismo cheminės ekspertizės, specialisto ir kompleksinės teismo ekspertizės išvadas, fonogramų apžiūros ir klausymosi protokolus, kitą rašytinę medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti išvadą, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių kategoriškos, logiškos, apibrėžtos ir yra be akivaizdžių prieštaravimų. Šių ir kitų įrodymų vertinimo motyvai yra išsamiai išdėstyti abiejų instancijų teismų priimtuose sprendimuose. Kasatoriaus teiginiai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti neobjektyviai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra deklaratyvūs. Prokuroras pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad kitų proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos. Tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to nori nuteistieji, neduoda pagrindo teigti, kad teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai ar padarė kitų BPK pažeidimų.
Pasak prokuroro, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus ir todėl negali būti daroma išvada, kad teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad Lietuvos apeliacinis teismas padarė šiurkštų ir esminį BPK pažeidimą, nes nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo jam pačiam nedalyvaujant. Prokuroras nurodo, kad apie apeliacinio skundo nagrinėjimo laiką ir vietą kasatoriui buvo pranešta tinkamai ir ne kartą. Pats nuteistasis apeliaciniame skunde nereiškė noro dalyvauti teisme jį nagrinėjant. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu A. K. buvo laisvėje ir buvo sudaręs sutartį su jam atstovaujančiu gynėju. A. K. nepateikė teismui įstatymo nustatytos formos pažymos apie negalimumą dalyvauti bylos nagrinėjime. Apeliacinės instancijos teismas, apsvarstęs gynėjo prašymą dėl bylos atidėjimo, pasinaudodamas įstatymo suteikta teise ir nepažeisdamas jo reikalavimų, šį prašymą motyvuotai atmetė. Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į teismo nurodytus motyvus ir paties nuteistojo elgesį viso teismo proceso metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tai buvo padaryta visiškai pagrįstai.
Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų ir teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus: ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Tai reiškia, kad teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Kasatorius ginčija jį kaltinančius įrodymus, kritikuoja teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigia, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, pateikia savo įvykių versiją, paremtą atskirų bylos duomenų analize. Skunde akcentuojami nuteistojo A. K. parodymai, bandoma sumenkinti kitų byloje ištirtų duomenų, ypač nuteistojo A. S. parodymų, įrodomąją vertę, sukelti abejones dėl jų patikimumo. Tai reiškia, kad ginčijamos teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo, o tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Tokie skundo argumentai paliekami nenagrinėti.
Pažymėtina ir tai, kad į analogiško turinio A. K. argumentus jau motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, kuris patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir šio teismo padarytas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Šis teismas detaliai aptarė visus nuteistajam A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius, analizavo įrodymus, patvirtinančius šių požymių buvimą nuteistojo veiksmuose, vertino jų pakankamumą, motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo iškeltų prieštaravimų pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Nutartyje nurodyta, kad Šiaulių apygardos teismas pagrįstai kasatoriaus įvykio versiją laikė gynybine pozicija siekiant švelninti savo padėtį, kurios nepatvirtina pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai. Nutartyje taip pat išanalizuota kasatoriaus kitaip vertinama telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos įrodomoji reikšmė, palyginta nuteistojo A. S. ir liudytojo V. I. parodymų atitiktis iš Rusijos Federacijos gautai rašytinei bylos medžiagai, paneigta nuteistojo versija, kad didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimas ir kontrabanda į Rusijos Federaciją suorganizuota kasatoriui nedalyvaujant.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Rusijos Federacijos Smolensko rajono teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendis, kuriuo už atitinkamas veikas nuteistas V. M. O., neturi prejudicinės galios skundžiamam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui.
Įsiteisėjusiu Rusijos Federacijos Smolensko srities Smolensko rajono teismo 2006 m. birželio 26 d. nuosprendžiu nustatyta tik V. O. baudžiamoji atsakomybė ir šio asmens padarytų veiksmų įvertinimas pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą. Reikšmingos A. K. baudžiamajai atsakomybei aplinkybės negali būti kildinamos vien iš Rusijos Federacijoje nuteisto jo bendrininko baudžiamosios bylos medžiagos, nes konkretūs nusikalstami kasatoriaus bendrininkavimo veiksmai disponuojant dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų ir vykdant tokių medžiagų kontrabandą išaiškėjo vėliau, būtent Lietuvos Respublikoje atlikto ikiteisminio tyrimo metu. Tokie veiksmai nustatyti pirmosios instancijos teismui BPK priemonėmis patikrinus ir įvertinus tiek iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos perimtą baudžiamosios bylos medžiagą, tiek Lietuvoje atlikto ikiteisminio tyrimo metu išaiškėjusius duomenis. Tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BK nuostatas nustatyta nuteistojo A. K. bendrininkavimo forma ir nusikalstamų veikų baigtumas skiriasi nuo V. O. teisinio veikos įvertinimo pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą, nepažeidžia jokių baudžiamojo proceso principų, nes kasatorius bendrininkaudamas su kitais nuteistaisiais veikė Lietuvos Respublikoje. Pagal BPK 4 straipsnio bei BK II skirsnio nuostatas tokio asmens baudžiamosios veikos atskleidžiamos ir vertinamos pagal Lietuvos Respublikos BPK ir BK nuostatas.
Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminio kasaciniame skunde nurodyto BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte esančio reikalavimo pažeidimo, dėl kurių reikėtų šią nutartį panaikinti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas A. K. pritaikytas tinkamai, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų ir esant visiems BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių požymiams.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuteistajam nedalyvaujant
Atmestinas kasatoriaus teiginys, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka nedalyvaujant nuteistajam A. K., pažeidė jo teisę į gynybą bei teisę į teisingą ir nešališką teismą.
Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nėra vadovaujamasi BPK 246 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir visais atvejais užtikrinamas nuteistojo asmens dalyvavimas. BPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje būtinas tik gynėjo ir prokuroro dalyvavimas. Nuteistojo (išteisintojo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas tuo atveju, kai apeliacinis skundas yra paduotas jo padėtį bloginančiais pagrindais (BPK 319 straipsnio 2 dalis) arba kai teismas dėl kitų priežasčių pripažįsta, kad nuteistojo ar išteisintojo dalyvavimas posėdyje yra būtinas (BPK 323 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad nuteistojo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas tuo atveju, kai teismas nusprendžia atlikti įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-271/2011). Taigi BPK nuostatos ir teismų praktika nedraudžia neatliekančiam įrodymų tyrimo veiksmų ir nagrinėjančiam bylą pagal nuteistojo skundą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti bylą nedalyvaujant nesuimtam nuteistajam, kuriam buvo tinkamai pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą.
Pagal BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punktą svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi laikoma tai, kad ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui adresuojama sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma, kuri patvirtina ligą, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą. Pagal teismų praktiką tokia liga privalo būti patvirtinama ne nedarbingumo pažymėjimu ar kitais medicinos dokumentais, o tik specialia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 4 d. įsakyme Nr. V-989 numatytos apskaitos formos pažyma (kasacinės nutartys Nr. 2K–360/2008, 2K–280/2008, 2K-491/2009, 2K–223/2009).
Nagrinėjamoje byloje 2011 m. kovo 16 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo pateiktas A. K. prašymas atidėti jo bylos nagrinėjimą, nurodant, kad nuteistasis posėdyje negali dalyvauti dėl ligos ir tai patvirtinanti nedarbingumo pažymėjimo kopija. Iš šio pažymėjimo matyti, kad nuteistojo liga, dėl kurios jis pripažintas nedarbingu, truko nuo 2011 m. kovo 8 d. iki kovo 17 dienos. Teismas šį prašymą patenkino – bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dviem savaitėm, o nuteistojo gynėjas buvo įpareigotas pranešti nuteistajam, kad, tęsiantis nuteistojo ligai, į kitą teismo posėdį pristatytų tinkamos formos pažymą, patvirtinančią būtent tokią ligą, dėl kurios nuteistasis negali atvykti. Nuteistasis į 2011 m. kovo 30 d. posėdį vėl neatvyko, o faksu teismui atsiuntė nedarbingumo pažymėjimo kopiją, iš kurios matyti, kad nuteistasis dėl ligos tapo nedarbingas teismo išvakarėse, t. y. 2011 m. kovo 29 d., ir jo nedarbingumas truks 5 dienas — iki balandžio 4 dienos. Teismas pagal BPK 324 straipsnio 1 dalies taisykles nusprendė nagrinėti bylą nuteistajam nedalyvaujant. Toks sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad pagal paties A. K. skundą pradėto apeliacinio proceso metu nuteistasis buvo laisvėje, apie posėdžio laiką ir vietą jam buvo tinkamai pranešta, apeliantas teismui nepateikė tinkamų duomenų, patvirtinančių BPK 37 straipsnyje nurodytų pateisinamų nedalyvavimo posėdyje priežasčių buvimą. Pagal nustatytas aplinkybes nuteistojo neatvykimą, pakartotinai nepateikus teismui BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų atitinkančios pažymos apie negalėjimą dalyvauti posėdyje dėl ligos, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip bylos vilkinimą, todėl nepažeisdamas jokių BPK nuostatų išnagrinėjo bylą A. K. nedalyvaujant.
Atmestinas kasatoriaus teiginys, kad jis negalėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytos pažymos, nes tokia pažyma išduodama ne asmens prašymu, o teismui kreipusis į gydymo įstaigą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V-989 patvirtintos formos pažyma turi būti adresuojama teismui, tačiau tai nereiškia, kad ji išduodama tik teismo prašymu. Pažymos turinys (jos gavėju nurodomas konkretus fizinis asmuo, dėl ligos ar būklės negalintis atvykti į teismą, pažymos gavimo faktas patvirtinamas šią pažymą gaunančio asmens parašu) ir tokių pažymų išdavimo praktika paneigia šį kasatoriaus argumentą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame procese nuteistojo teises gynė jo pasirinktas gynėjas, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas ir naujų bylos aplinkybių vertinimas nutartyje nėra pateiktas. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kasatoriaus teiginiai, kad nebuvo įgyvendintos jam baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamos teisės dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, teisė į gynybą, teisė į teisingą ir nešališką teismą, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Gintaras Goda
Aldona Rakauskienė
Tomas Šeškauskas
