Dėl mokesčių už komunalines paslaugas priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-118-544/2024

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00799-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3.; 2.4.2.9.1.; 3.3.1.18.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 5 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3683-839/2023 pagal ieškovės R. U. ieškinį atsakovui R. Š. dėl mokesčių už komunalines paslaugas priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. U. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. Š. 1525,45 Eur gyvenamojo namo išlaikymo bei išsaugojimo išlaidų, 5 procentų metines palūkanas nuo teismo priteistos 1525,45 Eur dydžio sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2022 m. spalio 26 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo nutraukta šalių santuoka, o gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe lygiomis dalimis. Atsakovas nesirūpina savo turto dalimi ir jos priežiūra, nemoka už komunalines paslaugas ir namo išlaikymo išlaidų proporcingai jam priklausančiai turto daliai. Kadangi abonentinius mokesčius už vandenį, dujas, buitinių nuotekų ir komunalinių atliekų tvarkymą bei išvežimą, namo apšildymą dujomis bei turto draudimą už atsakovą vykdė ieškovė, o atsakovas atsisakė atlyginti pusė šių išlaidų, prašo jas iš atsakovo priteisti.

3. Atsakovas R. Š. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad nuosavybės teises į ½ dalį minėto namo įgijo tik 2022 m. spalio 26 d., kada įsiteisėjo tai patvirtinantis teismo sprendimas, todėl ieškovės reikalavimas, kad jis sumokėtų už komunalines paslaugas ir kitas rinkliavas iki šios datos yra nepagrįsti. Be to, per ilgai trukusį skyrybų procesą į namą patekti negalėjo, nes ieškovė jam to neleido, todėl faktiškai jame negyveno ir niekuo nesinaudojo, o galimybė patekti į namą atsirado tik 2023 m. kovo 13 d. Kadangi jis ne dėl savo kaltės neturėjo galimybės gyventi ir rūpintis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, tai neįgijo ir pareigos mokėti turto išlaikymo mokesčius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. spalio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies.

5. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 1441,90 Eur skolą už bendro gyvenamojo namo išlaikymo bei išsaugojimo išlaidas, 1188 Eur teisinės pagalbos išlaidų, 32 Eur žyminio mokesčio, o iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

6. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad, nors gyvenamojo namo registravimo nekilnojamojo turto registre metu (duomenys neskelbtini) šalys nebuvo įregistravusios santuokos sudarymo (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), tačiau gyvenamasis namas jau buvo pastatytas (tą byloje įrodo (duomenys neskelbtini) Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir šalys jame gyveno kaip šeima. Taigi gyvenamasis namas kaip nuosavybės teisės objektas jau buvo šalių sukurtas ir jų naudojamas bendram tikslui.

7. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nuosavybės teisę į namo dalį įgijo ne teismo sprendimo nustatyti šalių namo bendrosios dalinės nuosavybės dalis pagrindu nuo 2022 m. spalio 26 d., bet pagal (duomenys neskelbtini) Statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktą nuo gyvenamojo namo pastatymo šalims veikiant pagal jungtinės veiklos sutartį siekiant sukurti ir įgyti turtą bendram gyvenimui (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas, būdamas namo bendraturčiu, turi pareigą apmokėti išlaidas bendram su ieškove namui išlaikyti ir išsaugoti.

8. Ištyręs bylos duomenų visumą teismas nenustatė pakankamo pagrindo konstatuoti, jog gyvenamuoju namu atsakovas negalėjo naudotis išimtinai vien tik dėl ieškovės veiksmų. Šalių santuokos nutraukimo byloje nebuvo konstatuota kurios nors vienos iš šalių kaltė dėl santuokos nutraukimo, o nutartyje, kurią cituoja šalys, nebuvo konstatuota,kad atsakovas negali pateikti į namą ir juo naudotis. Todėl susidariusią situaciją vertino kaip pasekmę to, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu bei po santuokos nutraukimo kaip bendraturčiai tarpusavyje nebendradarbiavo ne tik dėl naudojimosi gyvenamuoju namu, tačiau ir dėl kito turto, kurio pasisavinimu kaltino viena kitą.

9. Nors ieškovė iš atsakovo prašė priteisti 1525,45 Eur gyvenamojo namo išlaikymo bei išsaugojimo išlaidų, teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pripažino, kad prie nano išlaikymui būtinų išlaidų nėra pagrindo priskirti buitinių nuotekų išvežino paslaugos kainos ir namų turto gyvenamajame name draudimo kainos, todėl konstatavo, kad ieškovės už atsakovą sumokėtų gyvenamojo namo išlaikymo bei išsaugojimo išlaidų dalis yra 1441,90 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Atsakovas R. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai mokesčius už suteiktas komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2023 m. kovo 13 d. (kai atsakovas faktiškai gavo raktus ir galėjo patekti į namą) iki 2023 m. balandžio 1 d.; 2) priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei ginčo esmę, materialines teises normas taikė netinkamai ir padarė neteisingą išvadą dėl ginčo šalių teisių, pareigų ir atsakomybės, todėl priėmė prieštaringą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl mokesčių už komunalines paslaugas priteisimo, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, tuo pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

12. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki 2022 m. spalio 26 d. jis buvo gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) bendraturtis, nes iki 2022 m. spalio 26 d. teismo sprendimo priėmimo, kuriuo buvo pripažinta jo bendroji dalinės nuosavybės teisė į ½ dalį gyvenamojo namo, ginčo šalys neturėjo bendraturčių statuso, tarp ginčo šalių nebuvo nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, nebuvo sudaryta panaudos ar nuomos sutartis. Apeliantas teigia, kad jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos CK 4.76 straipsnio nuostatos, numatančios bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąją daline nuosavybe, nes ieškinyje nurodytu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. spalio 26 d. galiojo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. liepos 4 d. nutartis, draudžianti jam pateikti į gyvenamąjį namą.

13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pateikė vienas kitam prieštaraujančius teiginius. Kaip nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teisme sprendime konstatavo, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog gyvenamuoju namu atsakovas negalėjo naudotis išimtinai vien tik dėl ieškovės veiksmų, tuo pačiu sprendime cituoja 2019 m. liepos 4 d. nutartį, kuria jam buvo uždrausta patekti į gyvenamąjį namą.

14. Apeliantas nurodo, kad aplinkybę, jog bylai aktualiu laikotarpiu negalėjo pateikti į namą ir kad taip buvo dėl ieškovės kaltės, patvirtina bylos duoemnys ir minėta 2019 m. liepos 4 d. nutartis. Faktiškai savo teise pateikti į gyvenamąją namą negalėjo pasinaudoti net ir po 2022 m. spalio 26 d. Panevėžio apygardos teismo priimtos nutarties, kadangi ieškovė toliau piktybiškai neįleido jo į gyvenamąjį namą (½ dalį). Ši teisė apeliantui atsirado tik 2023 m. kovo 13 d. iškvietus policijos pareigūnus, kurių pagalba ir nurodymu ieškovė davė jam raktus nuo namo. Todėl ieškovės reikalavimas galėjo būti patenkintas tik už laikotarpį nuo 2023 m. kovo 13 d. iki 2023 m. balandžio 1 d.

15. Ieškovė R. U. pateiktu atsiliepimu apelianto R. Š. apeliacinį skundą prašo atmesti, priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

16. Ieškovė nesutinka su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos duomenis, kadangi jis ne dėl nuo jo priklausančių veiksmų ar valios negalėjo patekti į namą. Ieškovė pažymėjo, kad nuo pat skyrybų pradžios (2018 m. birželio mėnesio) apeliantas pats išsikraustė iš namo ir jame negyveno, turėjo kitą moterį.

17. Ieškovė pripažįsta, kad ji pakeitė gyvenamojo namo durų spyną, tačiau ji tą padarė todėl, kad buvo pamesti namo raktai. Apie tai apeliantui buvo pranešta, nurodant, kad pakeistos spynos raktas jam bus paduotas, kai tik jam to reikės. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad gyvenamasis namas yra didelis, jame yra ne vienos įėjimo durys, pro kurias galima patekti į namą. Taigi apeliantas visada galėjo patekti į namą ir tuo naudojosi, nes kai jam ko reikėdavo pasiimti – daiktų, rūbų ar atsivesti kokių nepažįstamų asmenų dėl namo pardavimo ar nuomos, jis visuomet patekdavo į namą be jokių kliūčių. Taigi apelianto teiginys, kad jis kad iki 2023 m. kovo 13 d. negalėjo patekti į savo nuosavybę, yra nepagrįstas.

18. Ieškovė pažymėjo, kad santuokos nutraukimo byloje pats apeliantas pripažino, jog gyvenamasis namas yra jo nuosavybė ir kad jis turėjo visapusišką teisę į jį pateikti, nors apeliaciniu skundu jau įrodinėja, kad nuosavybės teisė į namo dalį jam pripažinta tik nuo Panevėžio apygardos nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2022 m. spalio 26 d.

19. Ieškovė nurodo, kad, nors santuokos nutraukimo byloje pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, tačiau teismas šioje nutartyje nenurodė, jog apeliantui draudžiama patekti į gyvenamąjį namą.

20. Mano, kad apeliantas painioja du skirtingus dalykus: turto nuosavybės įregistravimo faktą (išviešinimą) ir turto padalinimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, namo statymas statybos procese teisės aktų nustatyta tvarka yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o ne jo teisinė registracija. Gyvenamojo namo neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2018 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018, 30 punktas).

21. Ieškovės teigimu, byloje nesant ginčo, kad atsakovas buvo gyvenamojo namo bendrasavininkas, atsakovas turėjo ne tik pareigą rūpintis daikto išlaikymu, bet ir atsakyti už šios pareigos nesilaikymo teisinius padarinius. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas priteisė iš atsakovo pusę ieškovės sumokėtų komunalinių mokesčių, yra pagrįstas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo R. Š. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

23. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės R. U. ieškinys dėl gyvenamojo namo išlaikymo bei išsaugojimo išlaidų priteisimo iš atsakovo ir namo bendraturčio R. Š., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakovo nuosavybės teisės į gyvenamąją namą ir pareigos mokėti namo išlaikymo ir išsaugojimo išlaidas

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. spalio 30 d. sprendimu iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 1441,90 Eur išlaidų už atsakovui bendrąja daline nuosavybės teise priklausančios ½ gyvenamojo namo dalies išlaikymą bei išsaugojimą.

25. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas iš jo priteisti skolą už gyvenamojo namo dalies išlaikymo bei išsaugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 1 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. gegužės 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-8-839/2022, kuriuo teismas pripažino gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), bendrąją daline R. Š. ir R. U. nuosavybe, nustatant jiems asmeninės nuosavybės teisę į po ½ šio gyvenamojo namo dalį, įsiteisėjo tik 2022 m. spalio 26 d. Panevėžio apygardos teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2-478-739/2022, o iki tol jis neturėjo nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą ar jo dalį. Apeliacinės instancijos teismas tokį apelianto argumentą vertina kaip nepagrįstą.

26. Bylos duomenys rodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalims priklausančio gyvenamojo namo registravimo nekilnojamojo turto registre metu ((duomenys neskelbtini) šalys nebuvo įregistravę santuokos (šalių santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), tačiau šalių gyvenamasis namas jau buvo pastatytas, ką įrodo (duomenys neskelbtini) Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Pažymėtina, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. gegužės 2 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-8-839/2022 duomenys neginčijamai patvirtina, jog iki santuokos sudarymo šalys vedė bendrą ūkį, t. y. buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrą nuosavybę – gyvenamąją namą, po to sudarė santuoką ir joje minėtame name pragyveno ne vienerius metus. Minėtoje civilinėje byloje Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, be kitų, konstatavo tokius faktus, kurie šiai bylai turi prejudicinę reikšmę, nes abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, o viena iš esminių įrodinėjamų aplinkybių buvo nustatymas kam, nuo kada ir kokiomis dalimis nuosavybės teise priklauso minėtas gyvenamasis namas (CPK 182 straiopsnio 2 punktas): „<...> šalys bendrą gyvenimą ir ūkio vedimą pradėjo apie 1984 m. (atsakovės procesiniuose dokumentuose buvo nurodomi ir 1983 m.), 2001 m. šalys sudarė santuoką Jungtinėse Amerikos Valstijose, o 2006 m. santuoką įteisino Lietuvoje. Pagal bylos šalių paaiškinimus, ieškovas su atsakove ūkio nebeveda nuo 2018 m. birželio mėn. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso <...> gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), kuris, šalių teigimu, pradėtas statyti 1989 m. <...> ieškovas byloje įrodinėjo, kad jis lygiomis dalimis kartu su atsakove įgijo nuosavybės teisę į namą bei žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Apeliantė sutiko, kad šalys dar iki santuokos vedė bendrą ūkį, sutiko, kad ieškovas prisidėjo prie ginčo gyvenamojo namo statybos, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme siekia įrodyti, kad ieškovo nuosavybės dalis į gyvenamąjį namą negali būti didesnė nei 1/3 aplinkybių <...> labiau tikėtina, kad ieškovui su atsakove nuo 1984 m. vedant bendrą ūkį, gyvenamojo namo statybos metu (1989 m.–2006 m. (namas oficialiai pripažintas tinkamu naudoti)) kartu vykstant į užsienį užsidirbti (2000 m.–2006 m.), ilgą laiką gyvenat pasitikėjimu pagrįstą bendrą gyvenimą tiek iki santuokos sudarymo 2006 m.), tiek ir po jos (iki 2018 m.), tokių įnašų dydžių objektyviai nebūtų įmanoma nustatyti <...> sugyventiniams veikiant bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamo teismo sprendimo argumentais, kad ieškovas ir atsakovė lygiai prisidėjo prie namo statybos tiek savo pajamomis iš darbinės veiklos ar kito turto pardavimo, tiek darbu, tiek bendru rūpinimusi buitimi<...>“.

28. Tokios byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad apelianto nuosavybės teisė į gyvenamąją namą, adresu (duomenys neskelbtini) atsirado ne nuo teismo sprendimo nustatyti šalių bendrosios nuosavybės dalis įsiteisėjimo momento (2022 m. spalio 26 d.), bet nuo gyvenamojo namo pastatymo (sukūrus naują daiktą) kaip bendro šalių tikslo sukurti ir įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendram gyvenimui (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kita) (CK 4.47 straipsnis), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (LAT 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010).

30. Nėra pagrindo sutikti su apelianto vertinimu, kad net ir pripažįstant, jog jis su ieškove buvo faktinis gyvenamojo namo bendraturtis nuo 2020 m. sausio 1 d., jis vis tiek neturėtų padengti dalies ieškovės prašomų išlaidų, nes iki 2022 m. spalio 26 d. galiojo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. liepos 4 d. nutartis, draudžianti jam pateikti į gyvenamąjį namą.

31. Kaip matyti iš Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-8-839/2022, priešingai nei teigia apeliantas, jam nebuvo nustatyto jokio draudimo patekti į gyvenamąją namą. Nutartimi tik buvo atmesta apelianto prašymo dalis įpareigoti ieškovę uždrausti atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti ir netrukdyti jam patekti į gyvenamąją namą.

32. Apeliantas nurodo, kad jis neprivalo mokėti ieškovės prašomų priteisti išlaidų, nes aktualiu bylai laikotarpiu negalėjo tinkamai įgyvendinti namo dalies savininko teisių. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas nuosavybės teisę supranta tik kaip teisę netrukdomai naudotis gyvenamojo namo dalimi. Tuo tarpu CK 4.37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė ne tik naudotis, bet ir teisė valdyti bei disponuoti nuosavybės teisės objektu. Byloje neįrodyta, kad apeliantas aktualiu laikotarpiu negalėjo įgyvdenti kitų nuosavybės teisės sudėtinių dalių, t. y. teisės valdyti ir disponuoti turtu, todėl, net ir esantys trukdžiai naudotis turtu, neatleido bendraturčio atsakovo nuo pareigos tą turtą išlaikyti ir jį išsaugoti.

33. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentą, kad jis iki 2023 m. kovo 13 d. negalėjo patekti į gyvenamąją namą, vertina kaip jo gynybinę poziciją siekiant paneigti prievolę mokėti dalį susidariusių gyvenamo namo išlaikymo bei jo išsaugojimo išlaidų.

Dėl skolos priteisimo už bendro gyvenamojo namo išlaikymą ir išsaugojimą

34. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad R. Š. ir R. U. bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) valdo gyvenamąją namą, adresu (duomenys neskelbtini), taikytinos teisės normos, reglamentuojančios bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą.

35. CK 4.76 straipsnis numato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

36. Minėta teisės norma suteikia teisę bendraturčiui į nuostolių, kuriuos jis turėjo, atlyginimą tuo atveju, jeigu kitas bendraturtis nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), ir sudaro nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšto reikalavimo teisinį pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.76 straipsnio prasme nuostolius sudaro kitų bendraturčių padidėjusios išlaidos daikto išlaikymui dėl to, kad vienas iš bendraturčių neprisideda prie jo išlaikymo bei kiti nuostoliai, atsiradę dėl šios pareigos nevykdymo, pavyzdžiui, pablogėjusios bendro daikto kokybės atkūrimo išlaidos, dėl nepakankamos daikto priežiūros kitiems asmenims padaryti nuostoliai ir panašiai (LAT 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).

37. Kaip matyti iš apelianto pateikto apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas iš jo ieškovės naudai priteisė 1441,90 Eur skolą už bendro gyvenamojo namo išlaikymą bei išsaugojimą. Apeliantas savo nesutikimą su priteista skola, kaip minėta, motyvuoja tuo, kad jis gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės ieškinyje nurodytu skolos susidarymo laikotarpiu (nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 1 d.) praktiškai negyveno, nes teisę į pateikti į gyvenamąjį namą, apelianto teigimu, jis gavo tik 2023 m. kovo 13 d. Su tokiais apelianto pateiktais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti dėl aukščiau nutartyje nurodytų argumentų bei motyvų. Be to, negyvenimo gyvenamajame name faktas niekaip nepašalina namo savininko pareigos išlaikyti bendrąją nuosavybę, kaip tą numato CK 4.76 straipsnis.

38. Kaip matyti iš CK 4.76 straipsnio, bendraturtis gali reikalauti iš kito savininko bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidų dalies, kaip patirtų nuostolių atlyginimo, jei kitas bendraturtis nevykdo savo pareigos prisidėti prie turto tvarkymo ir išlaikymo. Kadangi pagal bendrąjį principą turtu bendraturčiai turi naudotis bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tai turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidų, patirtų be kito savininko sutikimo, atlyginimo galima reikalauti tik tada, kai jos buvo būtinos, protingos ir pagrįstos.

39. Išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis – išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, jo naudingoms ir vertingoms savybėms palaikyti, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet nesiekiama daikto pagerinti. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (LAT 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo apeliantui proporcingai paskaičiuotų ieškovės turėtų išlaidų dydį ir jį pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su teismo paskaičiavimais ir įrodymų vertinimu sutinka, todėl įrodymų atliktos analizės ir vertinimo iš naujo nekartoja. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats apeliantas pateiktu apeliaciniu skundu neginčijo nei jam paskaičiuotų išlaidų pagrįstumo, nei šių išlaidų dydžio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

42. Apeliantas pateiktu apeliaciniu skundu prašo iš ieškovės priteisti jo patirtas 400 Eur išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apelianto apeliacinį skundą atmetus, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė iš atsakovo priteisti jos patirtas 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, ieškovė pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus, sprendžia, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo (CPK 93 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

43. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas reglamentuojančias bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, tinkamai taikė procesines teisės normas reglamentuojančias įrodymų vertinimą, teisingai nustatė reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo sprendimą prielaidų nesudaro. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo R. Š. apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų 00 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtoms teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Ramunė Čeknienė