Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI2-581-426/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00758-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 55.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Vitai Kilišauskaitei,

atsakovės atstovei Justei Bareišaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ atstovei advokatei Astai Bajorienei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ atstovui advokatui Andžejui Čaikovskiui (Andžej Čaikovski),

viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Delfi“, uždarajai akcinei bendrovei „15min“, viešajai įstaigai „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (SK-77, 2019) SPR-20 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.lrt.lt, www.delfi.lt, www.15min.lt, 2019-02-07) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) pripažinti pareiškėjo 2019 m. balandžio 8 d. skundą pagrįstu; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 8 d. su skundu kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.lrt.lt, www.delfi.lt, www.15min.lt 2019-02-07) (toliau – ir Publikacija) paskelbtos informacijos. Tarnyba Sprendimu pripažino pareiškėjo skundą iš dalies pagrįstu.

Skunde paaiškina, kad Publikacijoje skelbiamoje informacijoje, pažeidžiant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ, ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį, panaudojant neteisingą informaciją buvo suklaidinti skaitytojai ir žiūrovai, sudaryta neigiama nuomonė apie pareiškėją, tokiu būdu pažeista jo garbė ir orumas. Teigia, kad tikrovės neatitinkanti ir pareiškėjo garbę bei orumą žeminanti informacija buvo paskelbta šiuose Publikacijos teiginiuose: „(duomenys neskelbtini)“; „(duomenys neskelbtini)“; „(duomenys neskelbtini)“; „(duomenys neskelbtini)“.

Pareiškėjo teigimu, jo valdoma bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ dėl neteisingos informacijos, dėl neva nutiesto geležinkelio į Bendrovės nuomojamą teritoriją, iš dalies informacija buvo pakeista straipsnyje, tačiau nenurodant, kad ji pakeista ar papildyta – paliekant tą patį straipsnio pavadinimą, t. y. „LRT tyrimas. A. V. (duomenys neskelbtini)“, ir paliekant tą patį publikavimo laiką – 7.00 val.

Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, pripažino, jog Publikacijoje pateiktas teiginys „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka tikrovės, todėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) laikytinas pažeidusiu VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą visuomenės informavimo priemonėse informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, tačiau nenustačius žeminančio pobūdžio, dalykinės reputacijos pažeidimas nebuvo konstatuotas. Sprendimu pareiškėjo skundas dėl kitos Publikacijoje nurodytos informacijos atmestas, kadangi Tarnyba nustatė, jog teiginiai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ yra ne apie pareiškėją, o teiginį „(duomenys neskelbtini)“ pripažino nuomone, kuri turi objektyvų faktinį pagrindą, yra reiškiama sąžiningai ir etiškai bei nepažeidžia VIĮ nuomonės raiškai keliamų reikalavimų.

Pareiškėjas nesutinka, kad teiginys „(duomenys neskelbtini)“ yra ne apie jį, kadangi, vertinant visą Publikacijos turinį, nėra pagrindo manyti, jog VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ minėtu teiginiu vertino tik I. U. valdomas bendroves. Sprendžiant dėl duomenų, žeminančių garbę ir orumą bei menkinančių dalykinę reputaciją, paskleidimo turi būti analizuojamas visas publikacijos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) dalys, sakiniai ar jų dalys. Pažymi, kad teiginyje kalbama apie verslininkus – t. y. jie įvardijami daugiskaita. Nors Sprendime nurodoma, kad dviguba nauda buvo paaiškinta, kad kalbama apie I. U. bendrovę, tačiau sakinys, neišskiriant asmenų, o naudojant žodį „verslininkai“, pats savaime formuoja neigiamą nuomonę būtent apie pareiškėją.

Taip pat teigia, kad pradinėje Publikacijoje selektyviai išrinktos kelios įmonės, nors VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (toliau – ir Uosto direkcija) interneto puslapyje publikuotame straipsnyje akivaizdžiai nurodoma, jog investicijų ir gautų pajamų santykis net 13-oje iš 15-os uoste dirbančių įmonių yra didesnis daugiau nei 1,5 karto, o 10-yje įmonių šis rodiklis didesnis nei 2 kartus.

Pareiškėjo tvirtinimu, Publikacijoje nutylėta svarbi informacija apie tai, jog tam, kad būtų investuojama į valstybei priklausančią krantinę, reikia praeiti visą procedūrų grandinę. Pirmiausia, oficialioje paraiškoje krovos kompanija deklaruoja, kaip investicija padės pritraukti naujus krovinių srautus, paraiškas vertina Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ekonomikos ir infrastruktūros specialistai, kurie parengia investicinio projekto atsipirkimo vertinimą ir įgyvendinimo planą, įvertindami, kokią naudą tai atneštų uostui ir valstybei. Antra, sprendimą, ar investuoti į valstybei priklausančią uosto infrastruktūrą, kuria terminuotai naudojasi krovos kompanija, priima šiam tikslui Uosto direkcijoje suformuota komisija. Prieš pradedant vykdyti Uosto direkcijos investicinius projektus, jie yra apsvarstomi, įvertinami ir jiems pritaria Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos valdyba. Valdybai pritarus, Uosto direkcijos strateginis veiklos planas su investiciniais projektais tvirtinamas ketveriems metams. Taigi, nepaaiškinus teisės aktuose numatytos galiojančios tvarkos, akivaizdu, kad skaitytojams neatskleidžiama objektyvi tiesa, o tai tik sudaro pagrindą abejoti „verslininkų“ reputacija ir akivaizdžiai pervertinti „verslininkų“ galimybes veikti savo naudai, nors tokios teisės ir galimybių nenumato teisės aktai.

Pareiškėjo manymu, Publikacija buvo siekiama ne informuoti visuomenę apie svarbius ir reikšmingus įvykius, o pateikti informaciją skandalingu, intriguojančiu būdu, taip suklaidinant skaitytojus ir žeminant jo garbę bei orumą.

Jo vertinimu, teiginys,,(duomenys neskelbtini)“ pažeidžia pareiškėjo garbę ir orumą, kadangi yra neteisingas.

Pareiškėjas sutinka su Sprendime nustatytu faktu, kad teiginys,,(duomenys neskelbtini)“ neatitinka tikrovės, tačiau nesutinka, kad jis nėra žeminančio pobūdžio ir dėl to dalykinės reputacijos pažeidimas nekonstatuotas.

Pareiškėjo vertinimu, teiginys „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas visuomenei, nepaisant to, kad ši informacija buvo paneigta, nurodant, kodėl pareiškėjo Bendrovė parengė Krantinių 113–117 rekonstravimo ir griovimo techninį projektą, kurį VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija nusipirko.

Atsakovė Tarnyba su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė kategoriškai nesutinka, kad Sprendime nepagrįstai nustatyta, jog ginčo teiginiai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ yra ne apie pareiškėją. Nors jis pats pabrėžia būtinybę vertinti visos Publikacijos turinį ir kontekstą, tačiau selektyviai išskiria teiginyje „(duomenys neskelbtini)“ pavartotą žodį „verslininkai“. Atsakovė nesutinka su argumentu, kad šiuo teiginiu siekiama apibūdinti absoliučiai visus publikacijoje paminėtus Klaipėdos jūrų uoste dirbančius verslininkus. Atkreipia dėmesį, kad ginčo teiginys paskelbtas publikacijos paantraštėje, o vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, publikacijos antraštė, kaip ir paantraštė, savo bendrine prasme yra įžanginė jos dalis, kuria siekiama anonsuoti visą straipsnį, sudominti skaitytoją ir perteikti straipsnio esmę. Šiuo atveju teiginyje pavartojus daugiskaitą siekiama vaizdingiau ir ekspresyviau apibūdinti nagrinėjamą temą, išryškinti pastebėtas tendencijas, tačiau ne vienareikšmiškai nurodyti, jog absoliučiai visi publikacijoje paminėti verslininkai (I. U., A. B., V. D., L. B., pareiškėjas) sulaukė „dvigubos naudos“. Vertinant visos publikacijos turinį, pasak atsakovės, akivaizdu, kad informacija apie gautą dvigubą naudą nukreipta išimtinai į I. U. ir jo įmones. Publikacijoje nėra pateikta jokios informacijos apie pareiškėjo ar kitų verslininkų tariamai gautą dvigubą naudą. Mano, kad pareiškėjui nereiškiama jokia kritika, nėra duomenų, iš kurių jis būtų identifikuojamas kaip susijęs su ginčo teiginiu, todėl teiginys – ne apie pareiškėją.

Atsiliepime atsakovė pažymi, kad pateikdamas argumentus dėl teiginio „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjas išskiria itin siaurą jo dalį, nurodydamas, kad kalbama apie uoste veikiančias kompanijas. Pačiame teiginyje pabrėžta, jog įstatymo spragomis spėjo pasinaudoti „dalis uosto kompanijų“, todėl nėra pagrindo teigti, kad būtinai ir pareiškėjo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ prasitęsė nuomos sutartis iki įsigaliojant įstatymo pakeitimams. Pabrėžia, jog šis teiginys taip pat detalizuotas tolesnėje publikacijos dalyje iliustruojant pavyzdžiu apie I. U. priklausančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ pratęstas valstybinės žemės nuomos sutartis. Publikacijoje neskelbiama apie jokias UAB „(duomenys neskelbtini) krovinių terminalo“, kurios akcininkas yra pareiškėjas, ar bet kurios kitos uoste veikiančios įmonės pratęstas valstybinės žemės nuomos sutartis iki 2016 m. įstatymo pakeitimų. Atkreipia dėmesį, kad publikacijoje apskritai nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, jog pareiškėjas ar jo verslas pasirašinėjo naujas sutartis iki įstatymo pasikeitimo.

Atsakovė taip pat nesutinka su skundo argumentais, jog ginčijamame Sprendime nepagrįstai nenustatyta, kad teiginys „(duomenys neskelbtini)“ yra žeminančio pobūdžio. Atkreipia dėmesį, kad šiuo teiginiu neskelbiama apie jokią neteisėtą ar nesąžiningą veiklą, naudojimąsi privilegijuota padėtimi ar kitokį nesąžiningą, negarbingą elgesį. Teiginiu iš esmės skelbiama informacija apie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos veiklą gerinant pareiškėjo įmonės nuomojamoje žemėje esančias krantines, tačiau neteigiama, jog ši veikla neteisėta ar sprendimai dėl tokios veiklos priimti išimtinai jo naudai. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog teiginys „(duomenys neskelbtini)“ nėra žeminančio pobūdžio, tokio teiginio paneigimas, vadovaujantis VIĮ nuostatomis, negalimas.

Atsakovė kategoriškai nesutinka ir su skundo argumentais, kad teiginys „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai pripažintas nuomone. Šiuo atveju Sprendime pažymėta, jog teiginiu reiškiami svarstymai, keliamos versijos, nepateikiamas joks galutinis įvertinimas. Nurodoma, kad krantinės „gali būti“ rekonstruojamos siekiant jas ateityje išnuomoti pareiškėjui, aiškiai išreiškiant svarstymą, o ne kategorišką patvirtinimą. Tokiam svarstymui negali būti pritaikytas tiesos kriterijus. Pasak atsakovės, atsižvelgtina ir į tai, jog teiginys paskelbtas publikacijos skyriuje pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, kuris taip pat demonstruoja viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) svarstymą apie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos atitinkamos veiklos tikslus ir priežastis. Atsakovė sutinka, kad ginčijama teiginio dalis pagal lingvistinę išraišką turi konstatavimo požymių, tačiau vertinant visos publikacijos kontekste, jie nepakankami tam, kad teiginio dalis būtų pripažinta žinia, todėl įgyja vertinamąjį pobūdį ir laikoma, jog skelbiama nuomonė.

Tarnyba teigia, kad publikacijoje tiesiogiai pažymėta, jog apie ketinimus išnuomoti krantines (valstybinę žemę) pareiškėjui „neoficialiai kalbėta“. Sistemiškai įvertinus publikacijoje paskelbtus teiginius matyti, kad turimais dokumentais, rodančiais, jog krantinės gali būti rekonstruojamos ateityje jas siekiant išnuomoti pareiškėjui, laikomi dokumentai, kurie patvirtina, kad jam priklausanti Bendrovė parengė nurodytų niekieno nenuomojamų krantinių rekonstravimo ir griovimo techninį projektą ir tik vėliau jį nupirko Uosto direkcija. Teiginyje įvardinti dokumentai, pasak atsakovės, nereiškia oficialių raštiškų susitarimų dėl nuomos ateityje, tokia išvada negali būti padaryta ir iš publikacijos turinio. Šiuo atveju LRT turėjo objektyvų faktinį pagrindą svarstyti, dėl kokių priežasčių pareiškėjo įmonė rengė jos pačios ir niekieno kito nenuomojamų (nenaudojamų) krantinių rekonstravimo techninį projektą savo iniciatyva ir tik vėliau jį pardavė Uosto direkcijai, t. y. techninis projektas nebuvo iš anksto užsakytas Uosto direkcijos ar kitaip inicijuotas jos valia. Atkreipia dėmesį, kad publikacijoje pateiktas išsamus Uosto direkcijos atstovės komentaras, kuriame ji detaliai paaiškino, jog minėtas krantines uostas naudoja savo reikmėms, o pareiškėjo įmonė parengė krantinių sutvarkymo projektą todėl, kad norint pagilinti jos jau naudojamas krantines buvo būtina sutvarkyti šalia esančias aptariamas krantines. Atsakovė pažymi, jog skelbiama informacija tenkina viešąjį interesą, ja keliami klausimai dėl valstybinės žemės nuomos skaidrumo ir objektyvumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (toliau – LRT) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teiginio „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime pasisako, kad nei iš konkretaus ginčo teiginio, nei iš Publikacijos visumos negalima daryti išvados, kad ginčo teiginys yra būtent apie pareiškėją. Lingvistiškai vertinant matyti, kad jame teigiama, jog Klaipėdos mero rinkimuose uosto vadovo rinkimų kampaniją parėmę verslininkai sulaukdavo dvigubos naudos, tačiau pareiškėjas nėra parėmęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, kurios atstovas į Klaipėdos miesto merus buvo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vadovas (finansinę paramą skyrė I. U.), todėl neaišku, kodėl pareiškėjas identifikuoja save su uosto vadovo kampaniją parėmusiais verslininkais.

Pažymi, kad skunde nurodomas argumentas neva „(duomenys neskelbtini)“, yra ne tik melagingas, bet ir visiškai nepagrįstas. Nurodo, kad Sprendime pateiktas faktinę situaciją atitinkantis pagrįstas vertinimas, kad ginčo teiginys „(duomenys neskelbtini)“ nėra apie pareiškėją, todėl negali pažeisti jo garbės ir orumo.

Vertinant teiginį „(duomenys neskelbtini)“ pažymi, kad pareiškėjas nebando pagrįsti, jog ginčo teiginys yra apie jį. Jokių motyvų, leidžiančių paneigti sprendimo argumentus, susijusius su teisiniu suinteresuotumu ginčyti konkretų teiginį ir reikalauti jo paneigimo, nepateikia, tik daro apibendrintą išvadą, kad Publikacija siekta sumenkinti visas joje paminėtas įmones ir asmenis. Nei pareiškėjas, nei jo valdoma Bendrovė neminimi kaip prisidėję prie diskriminacinės nuostatos keitimo ar pasinaudoję įstatymo spragomis. Pareiškėjo skundo argumentas, kad uosto naudotojai įgijo teisę naudotis uosto žeme po privatizavimo procesų ir galėjo perleisti statinius, tuo pačiu pereinant ir teisei naudotis žeme be konkurso, yra nurodyta Publikacijoje. Ginčo teiginys, kuriame įstatymo nuostata, leidusi statinių savininkams išsinuomoti žemę ne konkurso tvarka, įvardinta diskriminacine, taip pat nurodoma, kad dalis uosto kompanijų spėjo pasinaudoti pastarosiomis įstatymo nuostatomis ir iki minėto įstatymo pakeitimo įsigaliojimo pasirašyti uosto žemės nuomos sutartis ne konkurso tvarka, – žurnalistinio tyrimo metu atliktos įstatymų pakeitimų priežasčių ir eigos analizės rezultatas, kuris, LTR teigimu, visiškai atitinka tikrovę. Be to, Publikacijoje analizuojama ir vertinama įstatymų leidėjo veikla (neveikimas) vengiant taisyti įstatymo nuostatas, dėl kurių Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą, kas yra viešojo intereso klausimas ir konstitucinės teisės kritikuoti valdžią realizavimas. Tarnyba akcentuoja, kad ginčo teiginys yra neutralus pareiškėjo vertinimo atžvilgiu, todėl negali pažeminti jo garbės ir orumo.

Dėl teiginio „(duomenys neskelbtini)“ paaiškina, kad šis teiginys nėra žeminančio pobūdžio, o pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, pagrindžiančių, kad šis teiginys yra apie jį ir yra žeminančio pobūdžio, todėl argumentacijos dėl neidentifikuotų motyvų atsakovui neįmanoma pateikti. Publikacijoje pareiškėjas neminimas, o pati informacija – neutralaus konstatuojamojo pobūdžio, todėl neatitinka reikalaujamam pažeistų teisių gynimo būdui reikalingos juridinių faktų sudėties. Atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijoje nagrinėjami pareiškėjo, taip pat kitų pareiškėjų – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. V. ir A. B. skundai dėl galimo Visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės analogiškais argumentais kėlė klausimą dėl LRT atlikto Publikacijos patikslinimo atitikties Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 17 straipsniui, todėl atsakovė sprendžia, kad pagrįstai to nevertino.

Tiek Publikacijos kontekstas, tiek LRT elgesys, pastebėjus arba kitiems asmenims nurodžius apie padarytus faktologinius netikslumus, kurie buvo iš karto nedelsiant tą pačią dieną pataisyti, rodo, kad LRT neturėjo jokios intencijos skelbti netikslią informaciją, o sąžiningi faktinio pobūdžio netikslumai, kurie buvo nedelsiant pataisyti, negali būti jokių sankcijų visuomenės informavimo priemonėms skyrimo pagrindu, juo labiau, kad informacija nebuvo neigiamai charakterizuojanti pareiškėją, todėl ir šiuo aspektu negalėjo pažeisti jo garbės ir orumo.

Dėl ginčo teiginio „(duomenys neskelbtini)“ paaiškina, jog skunde nurodytas tariamas netikslumas, kad nuomojamos ne krantinės, bet uosto žemė su krantinėmis. LRT pritaria skundžiamo Sprendimo argumentui, jog teisinės formuluotės netikslumas (vietoj „išsinuomoti žemę su krantinėmis“ pavartota sąvoka „išsinuomoti krantines“) nekeičia informacijos tikrojo suvokimo, o iš žurnalisto negalima reikalauti teisinio tikslumo, tik neiškreipti esmės. Toks netikslumas, atsakovės manymu, yra neutralus pareiškėjo vertinimo atžvilgiu, negali pažeminti jo garbės ir orumo.

Ginčo teiginio dalis „(duomenys neskelbtini)“ aprašo faktus, todėl atitinka žinios kategoriją, nes gali būti patikrintas, be to, šis teiginys, atsakovės nuomone, yra teisingas.

Atsiliepime Tarnyba pažymi, kad žiniasklaidos keliami klausimai apie galimus Uosto vadovo A. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ryšius, atsižvelgiant į tai, kad pastarieji viename Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatų sąraše kandidatavo į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą, yra viešojo intereso apsaugos nulemti klausimai apie valstybės įmonės vadovo galimas sąsajas su verslu ir verslo naudai priimamais sprendimais, todėl žiniasklaida gali inicijuoti diskusijas ir abejones dėl atitinkamų veiksmų vertinimo. Atsakovė mano, jog dėl šių priežasčių Sprendime pagrįstai konstatavo, jog informacija pateikta kaip nuomonė viešojo intereso svarbos klausimu, kuriai netrūko faktinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime Tarnyba nurodo, kad Publikacijoje viešai kritikuojama daugiausia Uosto direkcija, taip pat jos vadovas generalinis direktorius A. V.. Paaiškina, kad Uosto direkcija išlaikoma iš mokesčių mokėtojų lėšų ir visuomenę pagrįstai domina, ar tos lėšos naudojamos efektyviai bei skaidriai. Mano, kad Publikacijos realiai faktais grindžiamas kritinis pobūdis yra suprantamas, logiškas ir privalo būti toleruojamas demokratinėje visuomenėje.

Teigia, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pakomentuoti straipsnyje analizuojamus klausimus, šią galimybę jis įgyvendino, todėl Publikacija parengta tinkamai. Pažymi, kad pareiškėjas teiginius kritikuoja ištraukdamas iš konteksto.

Atsakovė akcentuoja, kad Publikacijos rengimo ir paskelbimo metu pareiškėjas 2019 m. kovo 3 d. kandidatavo savivaldybės tarybų narių rinkimuose bei buvo išrinktas į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą 4 numeriu. Dėl savo aktyvios veiklos pareiškėjas pagrįstai domina visuomenę, todėl yra viešasis asmuo.

Teigia, kad netikslumai, ypač atsiradę dėl skundą pateikusio asmens nepakankamo bendradarbiavimo rengiant straipsnį, apie kurį jis žinojo, nereiškia, jog paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Pažymi, kad portalas www.lrt.lt Publikaciją paskelbė 2019 m. vasario 7 d. 07.00 val., o portalas DELFI – tik 2019 m. vasario 7 d. 08.07 val., taigi, DELFI tik pakartojo anksčiau kitos visuomenės informavimo priemonės paskelbtą straipsnį, kuriame nurodytas informacijos šaltinis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo nepateikė.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą patenkinti.

Atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Delfi“ atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ atstovė su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

k o n s t a t u o j a:

Ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (SK-77, 2019) SPR-20 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.lrt.lt, www.delfi.lt, www.15min.lt, 2019-02-07) paskelbtos informacijos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Išklausius šalių atstovų paaiškinimus, ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad pareiškėjas su 2019 m. balandžio 8 d. patikslintu skundu dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.lrt.lt, 2019-02-07) paskelbtos informacijos kreipėsi į Tarnybą. Pažymėtina, kad ši Publikacija pirmiausia buvo paskelbta interneto tinklalapyje www.lrt.lt, o vėliau ją perpublikavo UAB „Delfi“ ir UAB „15min“.

Tarnyba, išnagrinėjusi patikslintą skundą, priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino pareiškėjo skundą iš dalies pagrįstu. Sprendime nustatė, kad: 1) Publikacijos paantraštėje paskelbtas ginčo teiginys „(duomenys neskelbtini)“ yra apibendrinamojo pobūdžio ir jame nurodyta gauta dviguba nauda buvo paaiškinta iš karto po jo esančiame sakinyje, kuriame nurodyta, jog „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi apie pareiškėjo ar jo verslo gautą dvigubą naudą Publikacijoje neteigiama, nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima tokią informaciją suprasti. Todėl vertinama, kad ginčijamas teiginys yra ne apie pareiškėją; 2) teiginiu „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui nereiškiama jokia kritika, kadangi kritikuojamas įstatymų leidėjo neveikimas. Publikacijoje nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, jog ir pareiškėjas ar jo verslas pasirašinėjo naujas sutartis iki įstatymo pasikeitimo. Todėl konstatuota, kad ginčijamas teiginys yra ne apie pareiškėją; 3) Publikacijoje pateiktu teiginiu „(duomenys neskelbtini)“ skelbiama žinia ginčijamoje teiginio dalyje „(duomenys neskelbtini)“ keliamos versijos, pateikiami spėjimai, informacija nėra kategoriška. Nors ši teiginio dalis turi konstatavimo požymių, tačiau visos Publikacijos kontekste jie nėra pakankami tam, kad teiginio dalis būtų pripažinta žinia, todėl vertinama, kad ginčijama teiginio dalimi skelbiama nuomonė; dėl teiginio „(duomenys neskelbtini)“ paskleistos informacijos atitikties VIĮ reikalavimams Tarnyba pažymėjo, jog viešosios informacijos skleidėjas paskelbė informaciją apie realybėje neegzistavusius faktus, todėl konstatuota, kad ginčo teiginiu paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, o viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) laikytinas pažeidusiu VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą visuomenės informavimo priemonėse informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Vis dėlto, nenustačius žeminančio pobūdžio, dalykinės reputacijos pažeidimas vertinamo teiginio atveju nebuvo konstatuotas; 4) vertindama teiginį „(duomenys neskelbtini)“ Tarnyba nustatė, kad pateikta informacija apie krantinių nuomą nėra visiškai tiksli. Vis dėlto, nenustatyta, jog yra pagrindo konstatuoti, kad teiginyje skelbiama absoliučiai neteisinga informacija. Sistemiškai vertinant Publikacijoje paskelbtus teiginius matyti, kad turimais dokumentais, rodančiais, jog krantinės gali būti rekonstruojamos ateityje jas siekiant išnuomoti pareiškėjui, laikomi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjui priklausanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengė niekieno nenaudojamų krantinių rekonstravimo ir griovimo techninį projektą, kurį vėliau nupirko Uosto direkcija, tačiau tai nereiškia oficialių raštiškų susitarimų dėl nuomos ateityje. Kadangi viešosios informacijos rengėjas rėmėsi oficialiais dokumentais, laikytina, kad teiginyje pateikti svarstymai turėjo objektyvų faktinį pagrindą. Be to, skelbiama informacija tenkina viešąjį interesą, reiškiama sąžiningai ir etiškai, todėl VIĮ nuomonės raiškai keliami reikalavimai pažeisti nebuvo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti ir pripažinti pareiškėjo patikslintą skundą pagrįstu.

Pažymėtina, kad, nors pareiškėjas prašo teismo panaikinti visą Sprendimą, tačiau iš skundo argumentų galima suprasti, jog nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria skundas atmestas kaip nepagrįstas, ir dalimi, kuria nebuvo konstatuotas jo garbės ir orumo pažeidimas. Todėl laikoma, kad pareiškėjas nesutinka ne su visu Sprendimu, tačiau tik su dalimi, ir sprendžiama, jog byloje ginčas kilo dėl Sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi Publikacijos paskelbimo metu, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d.) 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Dėl minėtos teisės normos taikymo teisėjų kolegija pažymi, kad VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises.

VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, taip pat vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų; ji taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti. Bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr., pvz., 1999 m. sausio 21 d. sprendimą Janowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 25716/94), 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nilsen ir Johnsen prieš Norvegiją (pareiškimo Nr. 23118/93), 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Kwiecień prie Lenkiją (pareiškimo Nr. 51744/99).

Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais. Iš Konstitucinio Teismo praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą, 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas (primygtinis) socialinis poreikis“ (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94).

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumui suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje žmogaus garbė ir orumas nurodyti kaip vienas iš saviraiškos laisvės ribojimo pagrindų. Analogiškai Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje trečiųjų asmenų garbė, jų reputacijos ir teisių apsauga nurodyta kaip Konvencijos garantuojamos saviraiškos laisvės ribojimo pagrindas.

Vis dėlto nurodydamas saviraiškos laisvės ribojimo galimybę, Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė (žr., pvz., 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje apibrėžti saviraiškos laisvės ribojimo pagrindai turi būti aiškinami griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (žr., pvz., 2012 m. vasario 7 d. sprendimą Axel Springer prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (pareiškimo Nr. 39954/08). Šio Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra primygtinis socialinis poreikis riboti saviraiškos laisvę, privalo būti pateikiami svarūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms pateisinti, o šios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Chauvy ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 64915/01).

Pastebėtina, kad poreikį užtikrinti išskirtinę saviraiškos laisvės apsaugą savo praktikoje pabrėžia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT). Pavyzdžiui, 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-193/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-193/2009">3K-3-193/2009</a>) Teismas, spręsdamas klausimą dėl pusiausvyros tarp viešojo asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės užtikrinimo, pažymėjo, kad kolizijos atveju pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei.

Taigi, Konstitucijos 25 straipsnio bei Konvencijos 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui. Be to, teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.

Įvertinusi ginčo teiginį „(duomenys neskelbtini)“ Tarnyba konstatavo, jog jis yra apibendrinamojo pobūdžio ir nurodyta gauta dviguba nauda buvo paaiškinta iš karto po jo esančiame sakinyje, jog „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi apie pareiškėjo ar jo verslo gautą dvigubą naudą Publikacijoje neteigiama, nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima tokią informaciją suprasti. Todėl įvertinta, kad ginčijamas teiginys – ne apie pareiškėją. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka, nurodydamas, jog, vertinant bendrai visą Publikacijos turinį, matyti, kad siekiama sumenkinti visas joje įvardytas įmones bei asmenis, įskaitant ir pareiškėjo valdomą Bendrovę bei jį patį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI3LTQwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-127-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-127-403/2018">e3K-3-127-403/2018</a>, 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-97/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-97/2011">3K-3-97/2011</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

EŽTT yra nurodęs, jog vienas esminių reikalavimų, susijusių su difamacija, yra tas, kad ji turi būti nukreipta į konkretų asmenį; turi egzistuoti objektyvus ryšys tarp ginčijamo teiginio ir asmens, pateikusio skundą dėl difamacijos; vien tik asmeninis spėjimas ar subjektyvus suvokimas apie publikacijos difamacinį pobūdį nėra pakankamas, nustatant, ar asmuo buvo paveiktas rašinio – turi egzistuoti dar kažkas, kas atitinkamos informacijos gavėją priverstų suprasti, kad teiginys „metė šešėlį“ ant asmens, besiskundžiančio dėl difamacijos, ar kad kritika buvo nukreipta prieš jį (EŽTT 2007 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Dyuldin ir Kislov prieš Rusiją, Nr. 25968/02). Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, jog faktui, kad žinios yra apie pareiškėją, nustatyti reikšminga, ar pareiškėjas iš paskleistų žinių supranta, jog šios žinios liečia jo asmenį ir tuo pagrindu suvokia apie savo subjektinių teisių pažeidimą ir ar kiti asmenys iš paskleistų žinių supranta, kad paskleistos žinios yra apie pareiškėjo asmenį. Tokių asmenų, suprantančių, kad žinios yra apie pareiškėją, skaičius nėra svarbus, svarbu, kad subjektas, sužinojęs žinią, be pašalinio poveikio suvokia, jog paskleistoje žinioje nurodyti faktai yra apie pareiškėją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-189/2002).

Pasak pareiškėjo, ginčo teiginyje nėra išskirti konkretūs asmenys, o vartojamas žodis „verslininkai“, t. y. daugiskaita, todėl tai formuoja neigiamą nuomonę apie jį. Vis dėlto, teismas pažymi, kad šiuo atveju vertinant faktą, jog visoje Publikacijoje buvo kalbama ne tik apie A. T., tačiau ir apie kitus verslininkus, iš teiginio nėra aišku, kurie konkrečiai verslininkai galimai parėmė Uosto vadovo rinkiminę kampaniją ir sulaukdavo dvigubos naudos – teiginyje neįvardyta pareiškėjo vardas ir pavardė, todėl akivaizdu, kad negalima identifikuoti, jog skelbiamos žinios teiginyje yra būtent apie pareiškėją. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas teiginys paskelbtas Publikacijos paantraštėje, kuria siekiama anonsuoti visą straipsnį, sudominti skaitytoją ir perteikti straipsnio esmę, kas pagal EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką negali nulemti Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, o žiniasklaidos priemonei negali būti priekaištaujama dėl straipsnio „sustiprinimo“ ir siekio jį pristatyti patraukliai (EŽTT 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas Couders ir Hachette Filipacchi Assicies prieš Prancūziją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, LVAT 2016 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS02MzMtODU4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-633-858/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-633-858/2016">A-633-858/2016</a>).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių motyvų, iš kurių būtų galima suprasti, jog Publikacijoje vartojamas žodis „verslininkai“ apima ir jo asmenį, todėl darytina išvada, jog Sprendime pagrįstai konstatuota, kad teiginys yra ne apie pareiškėją. Tarnybai nenustačius fakto, kad informacija yra apie pareiškėją, kiti skundo teiginiai šiuo aspektu pagrįstai laikytini nereikšmingais ir nevertinti.

Vertindama teiginį „(duomenys neskelbtini)“ Tarnyba konstatavo, kad juo pareiškėjui nereiškiama jokia kritika, kadangi teiginiu kritikuojamas įstatymų leidėjo neveikimas, o ne pareiškėjas. Publikacijoje nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, jog ir pareiškėjas ar jo verslas pasirašinėjo naujas sutartis iki įstatymo pasikeitimo. Vis dėlto, pareiškėjo teigimu, Publikacija skirta sumenkinti visas minimas įmones bei asmenis, įskaitant jį, todėl ir šiuo teiginiu pažemintas jo orumas bei garbė. Taip pat, pareiškėjo nuomone, teiginyje nėra paaiškinta visa procedūra, kai įmonė siekia naudotis uosto žeme, todėl visuomenei jo elgesys galimai pateikiamas kaip nesąžiningas.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su atsakovės pozicija, jog ginčo teiginiu buvo išreikšta kritika įstatymų leidėjui, teisinio reguliavimo spragoms, tačiau ne įmonėms ar konkrečiai pareiškėjui. Iš teiginio matyti, kad jame aptariamas įstatymas, leidęs nuomoti žemės sklypą laimėjus viešą konkursą, o šiuo metu laimėtojas turi išsipirkti turtą rinkos vertės kaina. Taip pat teiginyje pažymima, kad dalis uosto kompanijų spėjo pasinaudoti įstatymo spraga ir išsinuomoti žemės dar iki naujojo įstatymo įsigaliojimo. Akcentuotina, kad niekur neminima pareiškėjo valdoma Bendrovė ar jis pats. Priešingai, nurodoma, kad „dalis uosto kompanijų“ spėjo pasinaudoti įstatymo spraga, tačiau ne visos, kurios minimos straipsnyje, taip pat nėra konkrečiai išskiriama pareiškėjo valdoma Bendrovė, todėl lieka neaišku, iš kokių duomenų, pasak pareiškėjo, visuomenė turėtų suprasti, kad ginčo teiginyje kalbama būtent apie Bendrovę ar jį patį. Todėl, įvertinus šias aplinkybes, nenustačius, jog teiginys yra apie pareiškėją, teismas sutinka su atsakovės išvadomis, jog Tarnybai nenustačius šio fakto (kad informacija yra apie pareiškėją), kiti skundo teiginiai šiuo aspektu pagrįstai laikytini nereikšmingais ir taip pat nenagrinėtini.

Pažymėtina, kad vertindama ginčo teiginį „(duomenys neskelbtini)“ Tarnyba konstatavo, jog juo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, tačiau, nenustačius žeminančio pobūdžio, pareiškėjo ar jo valdomos bendrovės dalykinės reputacijos pažeidimas vertinamo teiginio atveju nebuvo konstatuotas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu vertinimu, aiškina, kad šiuo teiginiu, skleidžiant klaidingo turinio informaciją, buvo siekiama skleisti dezinformaciją, kuri visuomenėje sukurtų neigiamą požiūrį į pareiškėją, netikrinant visuomenei pateikiamų faktų tikrumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad: „nustatant faktą, ar paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, gerą vardą, žinotina, kad žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan.“ (LAT Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1, LAT 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2005). Žeminančia laikytina tikrovės neatitinkanti informacija, kuri įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia garbę ir orumą, kenkia juridinio asmens dalykinei reputacijai. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą gamybinę–ūkinę, komercinę veiklą ir pan. (LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS01MDA5LTUyMC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-5009-520/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-5009-520/2020">A-5009-520/2020</a>).

Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo teiginį, akcentuoja, kad jame neskelbiama apie jokią pareiškėjo neteisėtą veiklą, nesąžiningą elgesį ir pan. Kaip matyti iš Sprendimo, LRT, skelbdama Publikaciją, klaidingai nurodė duomenis, t. y. geležinkelių kelių 118, 119 ir 120 krantinėse nėra, tačiau ši informacija buvo nedelsiant pašalinta iš Publikacijos. Pareiškėjo teigimu, asmenys, kurie spėjo perskaityti šiuos teiginius, galėjo susidaryti neigiamą informaciją apie jį ar jo valdomą Bendrovę. Vis dėlto, teismas pastebi, kad pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai šiuo teiginiu galėjo būti pažeminta jo garbė ar orumas, kokią neigiamą įtaką jo reputacijai galėjo padaryti pateiktas teiginys. Be to, matyti, kad LRT ir kiti informacijos skleidėjai nesiekė skleisti dezinformacijos, kadangi gavus Bendrovės direktoriaus V. I. laišką apie klaidą, LRT iš karto reagavo, atsiprašė ir informaciją pašalino. Todėl laikytina, kad Tarnyba pagrįstai ginčo teiginio nekonstatavo kaip žeminančio pobūdžio.

Pareiškėjo teigimu, LRT turėtų viešai paneigti šią informaciją, kuri pripažinta neteisinga.

VIĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad visuomenės informavimo priemonių pareigą paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, tokios informacijos paneigimo, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės sąlygas ir tvarką nustato Civilinio kodekso normos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų.

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, tokiais atvejais turi būti nustatyta, kad informacija ne tik neatitinka tikrovės, tačiau ir yra žeminančio pobūdžio. Šiuo atveju atsakovei nenustačius žeminančio pobūdžio, o nustačius tik tai, kad informacija neatitinka tikrovės, tokio teiginio paneigimas nėra galimas.

Tarnyba, įvertinusi ginčo teiginį (duomenys neskelbtini)“, konstatavo, kad pateikta informacija apie krantinių nuomą nėra visiškai tiksli, tačiau nenustatė, jog yra pagrindo konstatuoti, kad teiginyje skelbiama absoliučiai neteisinga informacija. Sistemiškai vertinant Publikacijoje paskelbtus teiginius matyti, kad turimais dokumentais, rodančiais, jog krantinės gali būti rekonstruojamos ateityje jas siekiant išnuomoti pareiškėjui, laikomi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjui priklausanti Bendrovė parengė niekieno nenaudojamų krantinių rekonstravimo ir griovimo techninį projektą, kurį vėliau nupirko Uosto direkcija, tačiau tai nereiškia oficialių raštiškų susitarimų dėl nuomos ateityje. Kadangi viešosios informacijos rengėjas rėmėsi oficialiais dokumentais, laikytina, kad teiginyje pateikti svarstymai turėjo objektyvų faktinį pagrindą. Be to, skelbiama informacija tenkina viešąjį interesą, reiškiama sąžiningai ir etiškai, todėl VIĮ nuomonės raiškai keliami reikalavimai pažeisti nebuvo. Pareiškėjas nesutinka, kad minėtas teiginys yra nuomonė, kadangi jame yra konstatavimo požymių, teiginys pateiktas kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, sakiniai kategoriški, suformuoti kaip teiginiai, o ne pasiūlymai.

VIĮ 2 straipsnio 36 dalyje yra nurodyta: „Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.“ To paties straipsnio 89 dalyje nustatyta: „Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys.“ Taigi, pagal minėtas VIĮ nuostatas visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, o nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3141-690/2016; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzk0LTY4NC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-394-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-394-684/2016">e3K-3-394-684/2016</a>; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00NzgtNTAyLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-478-502/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-478-502/2018">A-478-502/2018</a>; kt.).

Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xLTIxOS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-1-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-1-219/2015">3K-3-1-219/2015</a>; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEtNjkwLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141-690/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141-690/2016">3K-3-141-690/2016</a> 27 punktą). Tokiu atveju teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-142/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-142/2006">3K-3-142/2006</a>; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-667/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-667/2006">3K-3-667/2006</a>, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-50/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-50/2013">3K-3-50/2013</a>).

Nagrinėjamu atveju, vertinant ginčo teiginį, matyti, kad jame nurodyta, jog „krantinės gali būti“ rekonstruotos siekiant jas ateityje išnuomoti Bendrovės akcininkui. Taigi, pateiktas svarstymas, o ne patvirtinimas, kuriam galėtų būti taikomas tiesos kriterijus. Įvertinusi minėto ginčo teiginį visame Publikacijos kontekste, teisėjų kolegija pritaria atsakovės pozicijai, jog teiginio formuluotėje keliamos versijos, daromos prielaidos, pateikiami spėjimai, o pateikta informacija nėra kategoriška ir konstatuojama. Taip pat sutiktina su Tarnybos vertinimu, kad ši teiginio dalis, nors pagal lingvistinę išraišką turi konstatavimo požymių, tačiau vertinant visos Publikacijos kontekste, jie nėra pakankami tam, kad teiginio dalis būtų pripažinta žinia. Iš to darytina išvada, kad pagrįstai šis teiginys nebuvo pripažintas žinia.

Be to, pastebėtina, kad Publikacijos skyriaus „(duomenys neskelbtini)“ dalyje keliamas klausimas, t. y. spėjimas, nuomonė, o ne teiginys ir žinia; klausiama, kokiu tikslu Bendrovė, kurią valdo A. T., rengė nenuomojamų krantinių rekonstravimo techninį projektą savo iniciatyva bei dėl kokių priežasčių VĮ Klaipėdos valstybinis jūrų uostas vėliau įsigijo iš Bendrovės minėtą krantinių rekonstrukcijos projektą. Taip pat nurodoma, jog „neoficialiai kalbėta, kad šias krantines uostas ruošia būtent A. T.“. Taigi, visoje Publikacijos dalyje spėliojama, formuluojamos prielaidos, ar nėra ketinimų krantines išnuomoti būtent Bendrovei, klausiama, kam A. T. reikalingi krantinių rekonstrukcijos projektai, jei jis neplanuoja jų išsinuomoti. Todėl laikytina, kad visuomenei pateikiama visapusė informacija, kurią ji gali vertinti.

Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad asmens nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai, etiškai, ja neturi būti siekiama įžeisti, pažeminti garbę ir orumą, nuslėpti bei iškraipyti faktus.

Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant dėl asmenų, paskleidusių duomenis apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, atsakomybės, nuosekliai yra pažymimas duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys, t. y., jeigu duomenis paskleidęs asmuo veikė sąžiningai ir pagrindinis jo tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį, jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas), tai informacijos netikslumai arba agresyvi atakuojanti kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje A/S Diena and Ozoliņš prieš Latviją, pareiškimo Nr. 16657/03; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-106/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-106/2011">3K-3-106/2011</a>).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi Publikacijos skyriaus kontekstą, konstatuoja, kad joje iškeltos dvejonės ir svarstymai, bet ne kategoriški teiginiai. Kaip prielaida suformuluotas klausimas, ar nėra ketinimų krantines išnuomoti Bendrovei, buvo pateiktas VĮ Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui, Publikacijoje pateiktas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto atstovės komentaras ir aiškiai įvardyta, kad „(duomenys neskelbtini)“, todėl sutiktina su atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad skaitytojui buvo pateikiama visapusė informacija, kurią pastarasis gali pats vertinti. Įvertinus bylos duomenis, taip pat sprendžiama, kad Publikacijoje skelbiama informacija tenkina viešąjį interesą, kadangi Uosto direkcija yra išlaikoma iš mokesčių mokėtojų lėšų ir visuomenę pagrįstai domina, ar tos lėšos naudojamos efektyviai bei skaidriai, taip pat joje keliami klausimai dėl valstybinės žemės nuomos skaidrumo, objektyvumo, kas neabejotinai tenkina viešąjį interesą. Taigi, konstatuojama, kad ginčijami teiginiai turi objektyvų faktinį pagrindą, buvo reiškiami sąžiningai ir etiškai, o skundo argumentai, kad informacija skaitytojams pateikta nesąžiningai, neturint objektyvaus faktinio pagrindo kritikai, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, daro išvadą, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad konstatavus Sprendimo teisėtumą negali būti tenkinamas išvestinis pareiškėjo reikalavimas pripažinti jo 2019 m. balandžio 8 d. skundą pagrįstu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi jo reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė ir trečiasis suinteresuotas asmuo LRT bei UAB „Delfi“.

Atitinkamai tuo atveju, kai teisminiame ginče galutinis rezultatas yra palankus trečiajam suinteresuotam asmeniui, kitai („pralaimėjusiai“) proceso šaliai kyla pareiga atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-673-662/2016; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-365-556/2019; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-32-662/2020; ir kt.). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 pažymėjo, kad pagal ABTĮ 44 straipsnį šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, kuri neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir kuriai atitinkamai gali tekti atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). Taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo plėtojama išaiškinant, jog ji saugo nuo nepagrįstų skundų ar atsikirtimų į skundus pareiškimo ir skatina siekti atkurti taiką tarp šalių alternatyviais neteisminiais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).

Kaip matyti, tiek LRT, tiek UAB „Delfi“ bylos nagrinėjimo metu su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus, tokiu būdu palaikydamos atsakovės poziciją, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Dėl šios priežasties konstatuotina, jog, atmetus pareiškėjo skundą, trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės buvo apgintos, todėl yra pagrindas teigti, kad jie įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nuostatos dėl išlaidų atlyginimo įtvirtintos ABTĮ 40 straipsnyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos).

Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Bylos duomenimis, trečiojo suinteresuoto asmens LRT interesams šioje byloje atstovavo advokatė Asta Bajorienė, o trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Delfi“ interesams atstovavo advokatas Andžejus Čaikovskis (Andžej Čaikovski).

Vertinant LRT prašymą nustatyta, jog išlaidos už teisinę pagalbą buvo apmokamos pagal 2021 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. A12/21, kurioje nurodyta 1 280 Eur už atsiliepimo parengimą ir 268 Eur PVM, iš viso – 1 548,80 Eur; pateikti duomenys, kad ši suma apmokėta bankiniu pavedimu. Teisinių paslaugų teikimo metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 1 524,2 Eur (2020 m. IV ketvirtis). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas 2,5 koeficientas. Įvertinus tai, kad LRT prašoma priteisti suma (1 548,80 Eur) neviršija maksimalaus Rekomendacijų nustatyto užmokesčio dydžio, todėl priteistina iš pareiškėjo.

Vertinant UAB „Delfi“ prašymą nustatyta, jog išlaidos už teisinę pagalbą buvo apmokamos pagal 2021 m. balandžio 30 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. AC-240. Kaip paaiškino UAB „Delfi“, pritaikius nuolaidą, bendra suma už atsiliepimo parengimą – 523,22 Eur; byloje pateikti duomenys, kad apmokėta bankiniu pavedimu. Įvertinus tai, kad UAB „Delfi“ prašomos priteisti teismo išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijų nustatyto užmokesčio dydžio, ši suma (523,22 Eur) priteistina iš pareiškėjo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš pareiškėjo A. T. trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ naudai 1 548,80 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš pareiškėjo A. T. trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ naudai 523,22 Eur (penkis šimtus dvidešimt tris eurus ir 22 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Sigita Fomičiova

Rūta Miliuvienė

Henrikas Sadauskas