Civilinė byla Nr. 3K-3-328/2011
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-20440-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.4; 14.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko ir Zigmo Levickio (pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl darbo sutarties pripažinimo nutraukta, nemokėtos darbo užmokesčio dalies, apmokėjimo už viršvalandinį darbą, delspinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl darbo sutartyje nustatyto draudimo konsultanto darbo užmokesčio mokėjimo sąlygų, viršvalandinio darbo, darbo sutarties nutraukimo pagrindo.
Ieškovas 2009 m. lapkričio 16 d. ieškiniu prašė teismą: 1) pripažinti, kad jo darbo sutartis nutraukta pagal DK 128 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d.; 2) priteisti: 3200 Lt nesumokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokestį už viršvalandinį darbą nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2009 m. spalio 27 d.; kompensaciją už nepanaudotas atostogas; dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 0,07 proc. delspinigius už uždelsimą atsiskaityti nuo 2009 m. vasario 26 d. iki darbo sutarties nutraukimo dienos; 5 proc. metines palūkanas už neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo atleidimo iš darbo dienos iki bylos iškėlimo teisme; 6 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2009 m. vasario 25 d. sudarė su atsakovu darbo sutartį dėl draudimo konsultanto (kategorija – asistentas) darbo, kurioje šalys susitarė dėl penkių dienų darbo savaitės, 4 val. darbo dienos, t. y. ne viso darbo laiko, taip pat 400 Lt pastovaus darbo užmokesčio ir kintančio priedo, apskaičiuojamo pagal UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką (toliau – Tvarka). Ieškovo teigimu, nuo darbo pradžios (2009 m. vasario 26 d.) jis dirbo ne mažiau kaip 8 val. per dieną, atsakovas nemokėjo už viršvalandinį darbą, taip pat fiksuoto 400 Lt darbo užmokesčio. 2009 m. spalio 22 d. ieškovas pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, 2009 m. spalio 26 d. patikslino darbo sutarties nutraukimo priežastis, nurodydamas, kad darbo sutartį nutraukia nuo 2009 m. spalio 27 d. dėl atsakovo nevykdomų įsipareigojimų mokėti sulygtą fiksuotą 400 Lt darbo užmokestį, taip pat už viršvalandinį darbą. Atsakovas netenkino nurodytų prašymų ir 2009 m. lapkričio 9 d. įsakymu atleido ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą be svarbių priežasčių į darbą nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2009 m. lapkričio 9 d.
Ieškovo teigimu, atsakovo įsakymas atleisti jį iš darbo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d., jis nuo 2009 m. spalio 28 d. neturėjo pareigos eiti į darbą. Ieškovas taip pat nurodė, kad byloje pateikti budėjimo grafikai patvirtina, jog atsakovas nuolat reikalavo dirbti ilgiau, nei sulygta darbo sutartyje, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nežymėjo dirbtų viršvalandžių, už juos nemokėjo, todėl iš jo priteistinos visos pagal įstatymus ieškovui priklausančios su darbo santykiais susijusios išmokos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino atsakovo 2009 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. 179 Atl dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir pripažino, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d.; priteisė iš atsakovo ieškovui: 3200 Lt nesumokėto darbo užmokesčio; 4800 Lt už viršvalandinį darbą; 333,97 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas; 3715,28 Lt išeitinę išmoką; 11 621,28 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką; vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsikaityti laiką, skaičiuojant po 88,04 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2010 m. gegužės 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 0,07 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, ieškovo darbo santykių galiojimo metu, t. y. nuo 2009 m. vasario 26 d. iki darbo sutarties nutraukimo 2009 m. spalio 27 d.; 49,51 Lt metinių palūkanų; 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 23 670,53 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas sprendė, kad ieškovas nebuvo tinkamai supažindintas su darbo apmokėjimo tvarka, nes į bylą pateiktas supažindinimo lapas ieškovo pasirašytas prieš darbo sutarties sudarymą, t. y. 2009 m. vasario 23 d., be to, ieškovo pasirašyta ant atskiro lapo, kuriame neišdėstyta darbo apmokėjimo tvarkos. Teismas konstatavo, kad ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis gauti ir 400 Lt fiksuotą atlyginimą, ir kintantį priedą, nes darbo sutartyje buvo nustatyta, jog darbo užmokestį sudaro 400 Lt fiksuotas atlyginimas ir kintantis priedas. Nurodęs, kad darbuotojo padėtį bloginantys lokaliniai aktai negalioja (DK 4 straipsnio 4 dalis), teismas priteisė ieškovui už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2009 m. spalio 27 d. 3200 Lt atsakovo nesumokėto fiksuoto darbo užmokesčio.
Nustatęs, kad atsakovo pateikti į bylą budėjimo grafikai neatitinka ieškovo pateiktųjų, teismas konstatavo, jog ieškovas turėjo dirbti būtent jo pateiktuose grafikuose nurodytu laiku ir nustatytą darbo valandų skaičių – 5 val., t. y. daugiau, nei sulygta jo darbo sutartyje, be to, draudimo sutartys buvo sudaromos ne tik nurodytu darbo laiku, bet ir po darbo, todėl pripažino šį darbą viršvalandiniu (DK 150 straipsnis). Remdamasis ieškovo sudarytų draudimo sutarčių sąrašu, liudytojos parodymais, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas dirbo ne darbo sutartyje nustatytas 4 val., o 8 val. per dieną, todėl, vadovaudamasis DK 193 straipsniu, priteisė ieškovui 4800 Lt už viršvalandžius.
Įvertinęs tai, kad atsakovas, nesumokėdamas ieškovui priklausančio fiksuoto atlyginimo ir versdamas dirbti viršvalandinį darbą, pažeidė jo, kaip darbuotojo, teises, teismas pripažino, jog ieškovo darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d., ir konstatavo, kad atsakovas neteisėtai atleido ieškovą iš darbo už pravaikštas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą: Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, priešingai negu teigia ieškovas, darbo užmokestis gali būti nustatomas atsižvelgiant į darbuotojo sugebėjimą dirbti (darbo kiekį ir kokybę), darbdavio ūkinės veiklos rezultatus, nes tokie darbo užmokesčio dydžio nustatymo kriterijai nurodyti įstatymo (DK 186 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovo ir kitų tos pačios kategorijos darbuotojų (draudimo konsultantų) darbo apmokėjimo tvarka nustatyta atsakovo 2007 m. gruodžio 7 d., byloje nekilo ginčų dėl Tvarkos nuostatų neatitikties teisės aktams. Ieškovo argumentus, kad jis nebuvo supažindintas su nurodyta Tvarka, teisėjų kolegija atmetė, nurodžiusi, jog jis savo parašu yra patvirtinęs, kad dar 2009 m. vasario 23 d., t. y. prieš sudarant darbo sutartį, buvo supažindintas su darbdavio priimtais lokaliniais aktais, nustatančiais jo būsimo darbo apmokėjimo sąlygas ir jam mokėtiną darbo užmokestį; toks išankstinis supažindinimas nėra darbuotojo darbo teisių pažeidimas; priešingai, tai turėjo padėti darbuotojui apsispręsti, sudaryti darbo sutartį ar ne, atsižvelgiant į būsimą apmokėjimo už darbą tvarką. Tvarkos 4.1.2. punkte aiškiai nustatyta, kad jeigu apskaičiuotas komisinis atlyginimas mažesnis negu bazinis atlyginimas, darbuotojui garantuojamas bazinis atlyginimas; jeigu komisinis atlyginimas didesnis negu bazinis, mokamas tik komisinis atlyginimas. Teisėjų kolegijos nuomone, po darbo sutarties sudarymo ieškovas nepateisinamai ilgai (beveik aštuonis mėnesius) nereiškė darbdaviui pretenzijų dėl jam neva nemokėto 400 Lt darbo užmokesčio, nors per trijų mėnesių išbandymo terminą neabejotinai turėjo suvokti darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo principus bei apsispręsti netęsti darbo santykių arba siekti darbo ginčo sureguliavimo, prašydamas darbdavio sudaryti darbo ginčų komisiją. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovui nebuvo mokama fiksuota darbo užmokesčio dalis – 400 Lt, nes ji buvo inkorporuota į jam apskaičiuotą komisinį atlyginimą.
Dėl viršvalandinio darbo teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo šalys buvo sulygusios dėl ne viso darbo laiko – 4 val. darbo dienos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbo laiko režimo, darbo ir poilsio laiko paskirstymo reglamentavimas neimperatyvus, darbdaviui palikta diskrecijos teisė nustatyti tai darbo tvarkos taisyklėse, taip pat patvirtinant darbo (pamainų) grafikus (DK 147 straipsnis). Be to, įstatymų leidėjo pripažįstami teisėtais ir tokie atvejai, kai darbuotojai pagal atliekamą darbo funkciją gali savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarkyti savo nuožiūra (DK 147 straipsnio 7 dalis). Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo teiginius, kad jis buvo lenkiamas dirbti daugiau, negu nustatyta darbo sutartyje, taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino aplinkybę, kad pagal budėjimo grafiką ieškovui buvo skirta budėti daugiau valandų, nei darbo sutartyje nustatytas 4 val. per dieną darbo laikas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbo atsakovo bendrovėje specifika ir galimybės leido laisvai nustatyti kiekvieno darbuotojo darbo laiko trukmę bei vietą, kurioje darbas atliekamas; darbo įstatymų nenustatyta draudimo dirbti lanksčiu grafiku, jeigu darbo sutarties šalys dėl to susitaria; ieškovui teko dirbti per savaitę 20, per mėnesį – 80 darbo val., todėl rugsėjo mėn. grafike nurodytas 30 val. per mėnesį budėjimų laikas reiškia tik tai, kad likusias 50 val. jis galėjo dirbti savo nuožiūra – tiek darbovietės patalpose, tiek kitur; dėl to pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien ta aplinkybe, kad budėjimo grafike ieškovui buvo nurodyta budėti 5, o ne 4 val., padarė iš esmės klaidingą išvadą, jog šis grafikas patvirtina, kad ieškovas dirbo viršvalandžius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog buvo darbdavio tiesioginis nurodymas ieškovui dirbti ilgiau, negu sulygta darbo sutartimi, todėl nėra pagrindo pripažinti viršvalandinio darbo faktą.
Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas, susipažinęs su darbo apmokėjimo tvarka prieš darbo sutarties sudarymą, žinojo apie jo darbo rezultatų ir darbo užmokesčio tiesioginį ryšį bei sutiko sudaryti darbo sutartį tokiomis darbo sąlygomis, todėl pripažintina, kad darbuotojas ir darbdavys teisėtai iš anksto susitarė dėl komisinio atlyginimo, kartu atliekančio ir kompensavimo funkciją. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovas atsisakė darbdavio siūlymo sudaryti darbo sutartį visai darbo dienai (tai jis pripažino teismo posėdyje), tai taip pat akivaizdžiai patvirtina, jog toks darbo organizavimas iš esmės tenkino ieškovą (darbuotoją), tačiau po kurio laiko jis neteko intereso tęsti darbo santykius pas atsakovą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo nei faktinių, nei teisinių prielaidų ieškovo reikalavimui nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d. tenkinti.
Dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo teisėjų kolegija nurodė, kad DK 127 straipsnio 2 dalyje, skirtingai nei šio straipsnio 1 dalyje, nenustatyta, jog, pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbuotojo nurodytų priežasčių darbo sutarčiai nutraukti buvimą ir jų svarbą pirmiausia vertina darbdavys: jam sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip; darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tęsiasi, jie gali pasibaigti įstatymo nustatytais pagrindais (DK 124 straipsnis); kilus darbuotojo ir darbdavio ginčui dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo buvimo, ginčas sprendžiamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka; kai išnagrinėjus darbo ginčą teisme konstatuojama, kad nebuvo pagrindo nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbuotojui, atsisakiusiam vykdyti darbo pareigas, tenka neigiami padariniai, nes nepagrįstas atsisakymas dirbti savaime yra darbo drausmės pažeidimas (DK 276 straipsnio 4 dalis), o neatvykimas į darbą be svarbios priežasties visą darbo dieną ar pamainą priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), už kurį gali būti taikoma ir griežčiausia drausminė nuobauda, t. y. atleidimas iš darbo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas (darbdavys) turėjo pagrindą spręsti dėl drausminės nuobaudos ieškovui skyrimo už neatvykimą į darbą nurodytu įsakyme laikotarpiu, kai buvo privalu ne tik atvykti budėti (DK 147 straipsnio 3 dalis), bet ir dirbti kitą darbo sutartimi sulygtą darbą; atsakovas, paskirdamas ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nepažeidė įstatymų. Teisėjų kolegija nurodė, kad, atmetus ieškovo reikalavimus dėl darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia jo nurodytu pagrindu, t. y. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ir dėl nemokėtos darbo užmokesčio dalies, nėra pagrindo tenkinti kitų ieškinio reikalavimų, t. y. dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas padidinimo, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti nesumokėtą fiksuotą darbo užmokestį bei darbo užmokestį už viršvalandžius, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl darbo apmokėjimo sistemos. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad, esant darbo santykiams, gali būti apmokama ne už išdirbtas valandas, nemokama už viršvalandinį darbą, o mokama tik už darbuotojo pasiektą rezultatą, nors nėra nustatytos vienetinės darbo apmokėjimo sistemos, pažeidžia darbo teisės normas, nes taip darbo teisiniams santykiams taikomas civiliniams teisiniams santykiams būdingas apmokėjimas. Ginčo atveju šalis siejo darbo teisiniai santykiai, kurie grindžiami apmokėjimu už darbo funkcijos atlikimą, bet ne tarpininkavimo paslaugų teisiniai santykiai, kurie grindžiami apmokėjimu už pasiektą rezultatą. Atsakovas mokėjo kasatoriui tik už pasiektą rezultatą, o ne už atliekamą darbo funkciją. Kad gautų priedą, kasatorius turėjo uždirbti minimalią mėnesinę algą, tai neatitinka darbo teisės normų.
2. Dėl darbuotojo padėtį pabloginančio lokalinio teisės akto negaliojimo. Atsakovo nustatyta darbo apmokėjimo sistema, kai fiksuotas darbo užmokestis įskaitomas į priedą, darbuotojui nustatomas ne visas darbo laikas, tačiau jis skatinamas dirbti ir pasibaigus nustatytam darbo laikui, nes apmokėjimą gauna už rezultatą, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su nustatyta darbo norminių aktų, todėl atsakovo lokalinis aktas – draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarka – negalioja (DK 4 straipsnio 4 dalis). Dėl to ginčo darbo sutarties sąlyga turi būti aiškinama kaip suteikianti darbuotojui teisę gauti ir fiksuotą darbo užmokestį, ir kintantį priedą, ir atlyginimą už realiai dirbtą viršvalandinį darbą, viršijantį nustatytą ne visą darbo laiką.
3. Dėl viršvalandinio darbo. Pagal DK 146, 150 straipsnius viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą ne viso darbo laiko trukmę. Darbuotojas turi teisę gauti apmokėjimą už darbo laiką, kurį dirbo. Nagrinėjamu atveju, atmesdamas reikalavimą priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, remdamasis tuo, kad savo darbo laiką darbuotojas galėjo tvarkyti savo nuožiūra, o suminiu laikotarpiu pagal grafikus vieno mėnesio darbo laikas neviršija nustatyto darbo sutartyje, apeliacinės instancijos teismas nevertino fakto, jog suminės darbo laiko apskaitos kasatoriui nebuvo nustatyta, taip pat nebuvo nustatyta, kad jis savo darbo laiką apskaito savo nuožiūra. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose visada žymėtos 4 darbo val. per dieną, nors darbo grafikai, draudimo sutarčių registravimo žurnalas, liudytojų parodymai patvirtina, kad kasatorius dirbo daugiau. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-339/2010, išaiškinta, kad tam, jog darbas būtų pripažintas viršvalandiniu, pakanka, kad nurodymą dirbti darbuotojo tiesioginis viršininkas duotų net ir žodžiu arba toks darbas būtų dirbamas su jo žinia ir leidimu. Nagrinėjamu atveju darbo grafikuose atsakovas nustatydavo ilgesnį, negu nurodytas darbo sutartyje, darbuotojo darbo laiką. Atsakovas žinojo, kad kasatorius nuolat dirba viršvalandžius (liudytojų parodymai), tačiau neapskaitė šio darbo laiko ir nemokėjo už jį.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:
1. Dėl darbo apmokėjimo sistemos. Kasatorius, prieš pasirašydamas su atsakovu darbo sutartį, susipažino su bendrovėje galiojančia draudimo konsultantų darbo apmokėjimo Tvarka ir su ja sutiko, patvirtindamas tai savo parašu. Ši Tvarka yra sudėtinė darbo sutarties dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Kasatoriaus argumentai, kad jam buvo mokama tik už pasiektą rezultatą, bet ne už atliekamą darbo funkciją, yra nepagrįsti: jam visada buvo mokamas 400 Lt pastovus darbo užmokestis ir, atsižvelgiant į darbo rezultatus, – komisinis atlyginimas, apskaičiuotas pagal Tvarką. Atsakovo bendrovėje nustatytos darbo apmokėjimo sistemos nėra pagrindo laikyti nesąžininga, pažeidžiančia darbo įstatymus ir darbuotojo teises. Priešingai – pagal aptartą sistemą efektyviai dirbantys darbuotojai įgyja teisę gauti didesnį atlyginimą. Kasaciniame skunde neįvardyta nė vienos darbo teisės normos, kurią pažeistų atsakovo bendrovėje nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Kasatoriaus darbo sutartyje buvo aiškiai nurodytos darbo apmokėjimo sąlygos, per visą darbo sutarties galiojimo laiką (aštuonis mėnesius) nekilo jokių šalių ginčų dėl šių sąlygų taikymo. Kasatorius ėmė kelti šį klausimą, kai nusprendė nutraukti darbo santykius.
2. Dėl viršvalandinio darbo. Atsakovo bendrovėje konsultantams keletą kartų per mėnesį skiriama budėti kontoros patalpose po keturias valandas, t. y. tiek, kiek buvo nustatyta kasatoriaus darbo sutartyje. Kitomis darbo dienomis darbuotojai gali planuoti darbo laiką savo nuožiūra. Kasatoriaus prašymu išreikalauti draudimo polisų registravimo žurnalai nepatvirtina, kad kasatorius dirbo viršvalandžius. Kasatorius turėjo individualius prisijungimo prie elektroninės draudimo sutarčių registravimo bazės duomenis, todėl registruoti polisus galėjo bet kuriuo paros metu ir bet kur, kur tik yra interneto prieiga. Be to, tam, kad darbas būtų pripažintas viršvalandiniu, jis turėtų būti dirbamas darbdavio nurodymu ar su jo žinia. Nei kasatorius, nei apklausti kaip liudytojai buvę ar esami atsakovo darbuotojai nepateikė įrodymų apie darbdavio nurodymus dirbti viršvalandžius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kasatorius nedirbo viršvalandžių.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas teisiškai kvalifikavo dėl skirtingo taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.
Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai iš esmės vienodai nustatė darbo sutarties šalių ginčo aplinkybes, tačiau skirtingai jas teisiškai kvalifikavo, todėl priėmė priešingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas patenkino kasatoriaus (ieškovo) ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, – ieškinį atmetė.
Kasacine tvarka apskųsta apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti kasatoriaus (ieškovo) reikalavimai priteisti iš atsakovo pagrindinį darbo užmokestį ir darbo užmokestį už viršvalandinį darbą; sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, neskundžiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų ir pagrindo jas peržengti, taip pat atsižvelgdama į CPK 414 straipsnio nuostatas dėl teismo vaidmens darbo bylose, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo, peržengiant kasacinio skundo ribas, patikrinti ir neskundžiamą teismo sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo.
Remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija peržiūri teisės taikymo aspektu apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl pagrindinio darbo užmokesčio ir viršvalandinio darbo, taip pat, manydama esant viešąjį interesą, peržengdama kasacinio skundo ribas, pasisako dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš kasatoriaus priteistos atsakovui advokato pagalbos išlaidos (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
Dėl draudimo konsultanto darbo apmokėjimo sąlygų
Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį; jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Darbo užmokestį sudaro dvi dalys – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis atlygis – tai fiksuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys darbo sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006; 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. A., E. B., R. B. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-7-83/2011; kt.).
Nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudarytoje darbo sutartyje, pagal kurią kasatorius (ieškovas) buvo priimtas dirbti atsakovo draudimo bendrovėje draudimo konsultantu ne visą darbo laiką (4 val. per darbo dieną), buvo nustatyta, kad jam bus mokamas 400 Lt pastovus darbo užmokestis ir kintantis priedas, apskaičiuojamas pagal UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007).
Nagrinėjamoje byloje pateiktas kasatoriaus (ieškovo) dar iki darbo sutarties sudarymo pasirašytas dokumentas, kad jis susipažino su atsakovo bendrovėje galiojančia darbo apmokėjimo tvarka. Tačiau bylą nagrinėję teismai skirtingai įvertino nurodytą dokumentą: pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad pateiktas susipažinimo lapas pasirašytas prieš sudarant darbo sutartį, be to, ant atskiro lapo, kuriame neišdėstyta darbo apmokėjimo tvarkos, sprendė, jog šis dokumentas nepatvirtina, kad kasatorius (ieškovas) buvo tinkamai supažindintas su darbo apmokėjimo tvarka; apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad kasatorius (ieškovas) dar iki darbo sutarties pasirašymo buvo supažindintas su atsakovo bendrovėje galiojančia draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka ir kad toks išankstinis supažindinimas ne tik nepažeidė jo teisių, bet priešingai – galėjo padėti apsispręsti, sudaryti darbo sutartį ar ne, atsižvelgiant į būsimą darbo apmokėjimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog kasatorius (ieškovas) nebuvo tinkamai supažindintas su jo darbo apmokėjimo tvarka, nepagrįsta bylos aplinkybių ir įrodymų visumos analize. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai, vadovaudamasis įstatymais, ištyrė bylos duomenis, todėl šio teismo išvada, kad kasatorius (ieškovas) buvo supažindintas su jo darbo apmokėjimo tvarka, pripažintina pagrįsta (CPK 185 straipsnis). Vadovaujantis pirmiau nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, tai yra pagrindas pripažinti, kad atsakovo bendrovėje galiojanti draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka buvo sudėtinė kasatoriaus (ieškovo) darbo sutarties dalis, reglamentuojanti jo darbo užmokesčio skaičiavimą ir mokėjimą.
Tvarkos 1.1 punkte nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja konsultantų bazinio ir kintamo darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo principus už ne gyvybės draudimo sutartis. Pagal Tvarkos 1.2 punktą konsultantas – filialų skyrių darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį ne visą arba visą darbo dieną, turintis teisę sudaryti draudimo sutartis ir kurios atlygis siejamas su pardavimo veiklos rezultatais. Tvarkos 3.1 punkte nustatyta, kad visų kategorijų konsultantų mėnesinį darbo užmokestį už ne gyvybės draudimo sutartis sudaro bazinis atlyginimas (darbo sutartyje nurodyta garantuojama atlygio dalis už draudimo sutarčių sudarymą) ir kintantis priedas (komisinis atlyginimas, pardavimo apimties priedas; komisinis atlyginimas – tai procentai, skaičiuojami pagal komisinių atlyginimų lentelę nuo konsultanto tiesiogiai pasirašytų sutarčių, taip pat nuo paskirtų administruoti sutarčių gautų draudimo įmokų).
Pagal Tvarkos 4.1.2 punktą tuo atveju, jeigu apskaičiuota komisinio atlyginimo suma mažesnė negu bazinis atlyginimas, konsultantui išmokama komisinio atlyginimo dalis ir priemoka iki bazinio atlyginimo; jeigu apskaičiuota komisinio atlyginimo suma didesnė negu bazinis atlyginimas, konsultantui mokamas komisinis atlyginimas. Taigi pagal nurodytą darbo apmokėjimo Tvarką, kai komisinis atlyginimas už gautas draudimo įmokas yra mažesnis negu bazinis atlyginimas, konsultantui mokamas jo darbo sutartyje nustatytas bazinis atlyginimas (nagrinėjamu atveju kasatoriui, dirbusiam ne visą darbo laiką, – 400 Lt); kai komisinis atlyginimas didesnis negu bazinis atlyginimas, mokamas bazinis atlyginimas ir komisinio atlyginimo dalis, atėmus darbo sutartyje nustatytą bazinį atlyginimą.
Dėl kasatoriaus argumentų, kad darbo užmokesčio, priklausančio nuo darbo rezultatų, nustatymas prieštaravo darbo įstatymams, teisėjų kolegija pažymi, jog kasaciniame skunde neįvardyta konkrečių darbo teisės normų, kurios, kasatoriaus teigimu, buvo pažeistos. Priešingai, pagal DK 186 straipsnio, reglamentuojančio darbo užmokestį, 3 dalį darbuotojo darbo užmokestis priklauso, be kita ko, ir nuo darbo kiekio, kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl atsakovo lokaliniu teisės aktu nustatytos draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarkos, atsižvelgtina ir į nurodyto darbo pobūdį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal kasatoriaus (ieškovo), kaip draudimo konsultanto, atliekamą darbo funkciją, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą susieti jam mokėtiną darbo užmokestį su darbo rezultatais, juolab kai pagal darbo apmokėjimo tvarką tais atvejais, jeigu konkretų mėnesį darbuotojui nepavyksta įgyvendinti nustatyto plano, jam garantuojamas ir mokamas bazinis atlyginimas.
Minėta, kad ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 3 punkte atsakovas (darbdavys) įsipareigojo mokėti kasatoriui (darbuotojui) 400 Lt per mėnesį pastovų darbo užmokestį ir kintantį priedą pagal bendrovėje nustatytą draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką. Tokia darbo sutarties nuostata reiškia, kad šalys sulygo dėl darbo užmokesčio, kurio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei sąlygos detalizuotos Tvarkoje. Tvarkos 4.1.2 punkte buvo nustatyta, kad jeigu apskaičiuotas komisinis atlyginimas mažesnis negu bazinis atlyginimas (nagrinėjamu atveju – 400 Lt), darbuotojui garantuojamas bazinis atlyginimas, o jeigu komisinis atlyginimas didesnis negu bazinis, mokamas tik komisinis atlyginimas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, jog ginčo šalys, sudarydamos darbo sutartį, aiškiai susitarė dėl darbo apmokėjimo tvarkos ir kad nebuvo darbo sutarties bei Tvarkos nuostatų prieštaravimų dėl bazinio darbo užmokesčio ir komisinio atlyginimo tarpusavio santykio. Kasatoriui buvo užtikrintas bei mokamas pastovus pagrindinis 400 Lt darbo užmokestis ir, priklausomai nuo darbo rezultatų, papildomas darbo užmokestis, t. y. komisinis atlyginimas, apskaičiuotas pagal atsakovo bendrovėje galiojančią draudimo konsultantų darbo apmokėjimo Tvarką, kuri, minėta, buvo sudėtinė kasatoriaus (ieškovo) darbo sutarties dalis.
Dėl išdėstytų motyvų kasatoriaus argumentai, kad atsakovo lokaliniu teisės aktu nustatyta draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka prieštaravo darbo teisės normoms, taip pat kad jam nebuvo mokamas pagrindinis 400 Lt darbo užmokestis, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl viršvalandinio darbo
Kasatorius, teigdamas, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis dirbo gerokai ilgiau, negu buvo nustatyta darbo sutartyje, atsakovas žinojo apie dirbamus viršvalandžius, tačiau jų neapskaitė ir už juos nemokėjo, kelia iš esmės fakto klausimą, kuris, minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas tik patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, spręsdami šį klausimą, tinkamai aiškino ir taikė viršvalandinius darbus reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat ar nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančių proceso teisės normų.
Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo laiko trukmę (DK 150 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 150 straipsnio 1 dalį viršvalandinis yra ir darbo laikas, viršijantis nustatytą ne visą darbo laiką. Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami ir gali būti dirbami tik išimtiniais DK 151 straipsnyje nustatytais atvejais (DK 150 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tokie darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo. Tokiu atveju neatsiranda darbdavio pareigos apmokėti už tokį buvimą darbo vietoje kaip už viršvalandinį darbą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl viršvalandinio darbo fakto, rėmėsi tik tam tikrais įrodymais (ieškovo pateiktais budėjimo grafikais, draudimo sutarčių registravimo sąrašais), neanalizavo jų įrodymų visumos kontekste, be to, konstatavęs, kad kasatorius (ieškovas) dirbo viršvalandžius, nesiaiškino, ar tai buvo daroma darbdavio nurodymu, jam žinant, leidus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorius (ieškovas) dirbo viršvalandžius, padaryta pažeidus įrodymų vertinimo taisykles ir viršvalandinį darbą reglamentuojančias teisės normas, todėl negali būti pripažinta pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos duomenis, pateikė motyvuotą įrodymų visumos (apklaustų kaip liudytojų buvusių ir esamų atsakovo darbuotojų parodymų, ieškovo ir atsakovo pateiktų konsultantų budėjimo grafikų, draudimo sutarčių registravimo sąrašų) vertinimą. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į draudimo konsultanto, kuriuo dirbo kasatorius (ieškovas), darbo pobūdį. Pagal DK 147 straipsnio, reglamentuojančio darbo laiko režimą, 7 dalies nuostatas, atsižvelgiant į darbuotojo atliekamą darbo funkciją, yra galimybė leisti darbuotojams savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarkyti savo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius (ieškovas) pagal darbo pobūdį galėjo pats planuoti savo darbo laiką, todėl draudimo sutarčių registravimo sąrašuose nurodyti sutarčių registravimo laiko duomenys nepatvirtina viršvalandinio darbo fakto. Teismas ištyrė tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus konsultantų budėjimo grafikus ir motyvuotai pagrindė, kodėl ieškovo pateikti budėjimo grafikai neįrodo, kad buvo viršytas pagal darbo sutartį priklausiusių dirbti valandų per mėnesį skaičius. Atsižvelgdamas į tai, kad viršvalandiniu laikomas toks nustatytą darbo laiko trukmę viršijantis darbas, kuris dirbamas darbdavio nurodymu arba darbdavio žinia, teismas tyrė ir vertino kasatoriaus ieškovo) teiginius dėl žodinių darbdavio nurodymų dirbti daugiau, negu buvo sulygta darbo sutartyje. Išanalizavęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad neįrodyta, jog buvo tiesioginis darbdavio nurodymas kasatoriui (ieškovui) dirbti ilgiau, negu buvo nustatyta darbo sutartyje.
Kasaciniame skunde kasatorius pateikia savo nuomonę dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, tačiau įrodymų vertinimas yra ne bylos šalių, o teismo prerogatyva. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas taisykles (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų pažeidimo, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su viršvalandiniu darbu, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo darbdaviui, kurio įmonėje dirba kvalifikuotų teisininkų, dydžio nustatymo kriterijų
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje darbo byloje yra viešasis interesas peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš kasatoriaus (ieškovo) priteistas atsakovo naudai išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju, kilus darbuotojo ir darbdavio ginčui dėl darbo apmokėjimo, darbuotojas, manydamas, kad jam nebuvo teisingai atlyginama už darbą, kreipėsi į teismą, siekdamas apginti pažeistas, jo manymu, darbo teises. Ieškovas (darbuotojas) neįrodė savo ieškinio reikalavimų, todėl jam tenka neigiami procesiniai ieškinio atmetimo padariniai: nepaisant to, kad jis pagal įstatymą atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą mokėjimo, privalo atlyginti šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, t. y. atsakovui (darbdaviui), šio patirtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir atstovavimo išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, ir priėmęs naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui dalį, t. y. 2200 Lt, pirmosios instancijos teisme patirtų advokato pagalbos išlaidų. Pagal pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teisme atsakovas turėjo iš viso 3900 Lt advokato pagalbos išlaidų. Atlygintinų išlaidų dydį apeliacinės instancijos teismas nustatė vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis, atsižvelgęs į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus (konkrečiai: ginčo pobūdį, bylos apimtį, rengtų procesinių dokumentų skaičių, atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose laiką). Atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas patvirtinančių dokumentų atsakovas nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimo teismas pagrįstai nesprendė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo, rėmėsi bendro pobūdžio atlygintinų išlaidų dydžio nustatymo kriterijais, tačiau nepakankamai atsižvelgė į specialiojo bylinėjimosi išlaidų instituto principo – bylinėjimosi išlaidų ribojimo – esmę ir paskirtį, taip pat nagrinėtos darbo bylos ypatumus. Ribojant bylinėjimosi išlaidas, siekiama ne tik užtikrinti teismo prieinamumą, bet ir išlaikyti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šio darbo ginčo šalys iš esmės nėra lygios – atsakovas, t. y. darbdavys, yra ir ekonomiškai, ir teisiškai stipresnė šalis. Darbdavys yra juridinis asmuo, turintis atskirą struktūrinį padalinį – Teisės departamentą – teisiniams, tarp jų ir susijusiems su darbo teisiniais santykiais, klausimams spręsti. Be to, nagrinėjamoje byloje jis naudojosi ir advokato teisine pagalba. Šiuo konkrečiu atveju darbuotojo inicijuotas darbo ginčo darbdavio požiūriu nebuvo sudėtingas, akivaizdu, kad draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka, dėl kurios kilo ginčas, buvo parengta bendrovės teisininkų, taigi jie galėjo pagrįsti darbdavio atsikirtimus į ieškinį ir tinkamai atstovauti darbdavio interesams teismo procese. Kita vertus, CPK 55 straipsnyje, reglamentuojančiajame atstovavimą juridiniams asmenims teisme, nenustatyta ribojimų juridiniams asmenims, turintiems teisininkų, naudotis advokato teisine pagalba.
Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis bylinėjimosi išlaidų ribojimo principu, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamu atveju aptartos aplinkybės (darbuotojo inicijuotas darbo ginčas nebuvo sudėtingas, atsakovas turi kvalifikuotų teisininkų, galinčių atstovauti darbdavio interesams tokio pobūdžio byloje) taip pat yra kriterijai, į kuriuos turėjo atsižvelgti apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui atlygintinų advokato pagalbos išlaidų dydžio. Neįvertinus tokių aplinkybių, galėtų susidaryti situacija, kad darbo ginčą inicijavęs darbuotojas, kurio ieškinys atmestas, patirtų neadekvačių neigiamų procesinių padarinių.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptartas šio konkretaus darbo ginčo aplinkybes, yra pagrindas sumažinti apeliacinės instancijos priteistą atsakovui advokato pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų sumą iki 200 Lt.
Vadovaujantis analogiškais motyvais ir kriterijais, išspręstinas ir atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo klausimas – atsakovui priteistina 200 Lt išlaidų už advokato pagalbą, parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu priteistą iš ieškovo J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) teisinės pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų sumą sumažinti nuo 2200 Lt iki 200 (dviejų šimtų) Lt.
Priteisti iš ieškovo J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) 200 (du šimtus) Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
