Civilinė byla Nr. 3K-3-294/2011
Teisminio proceso Nr. Nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
32.5.1; 36.2; 99.5; 118.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ir atsakovų L. M. ir V. M. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams V. M. ir L. M. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, nustatančių ieškinio tapatumą ir reglamentuojančių civilinės bylos nutraukimą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, taip pat bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką, taikymo.
Ieškovas 2006 m. lapkričio 16 d. sudarė su atsakovu kredito sutartį su pakeitimais dėl 1 675 000 Lt ir 2007 m. lapkričio 5 d. kredito sutartį dėl 270 000 Lt kreditų suteikimo, kurių grąžinimą laidavo atsakovė L. M. 2008 m. spalio 31 d. ir 2008 m. spalio 8 d. laidavimo sutartimis. Atsakovas nevykdė sutarčių įsipareigojimų, todėl ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų: 1) 2 026 011 Lt skolą (kreditas, palūkanos ir delspinigiai); 2) už naudojimąsi 1 675 000 Lt kreditu nuo bylos iškėlimo teisme iki kredito grąžinimo vienerių metų VILIBOR palūkanas pridėjus septynių procentų dydžio metinių palūkanų, kurios kiekvienų metų spalio 31 d. ir balandžio 30 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį; 3) už naudojimąsi 270 000 Lt kreditu nuo bylos iškėlimo teisme iki kredito grąžinimo 13,50 proc. dydžio palūkanų; 4) penkių procentų dydžio metinių procesinių palūkanų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų 2 026 011 Lt skolos, palūkanų už naudojimąsi kreditu, penkių procentų dydžio procesinių palūkanų bei lygiomis dalimis 29 079,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nepripažino mišria ginčo šalių kaltės dėl prievolių pagal kredito sutartis neįvykdymo; motyvavo, kad atsakovas kreditus ketino naudoti nekilnojamojo turto projektams: įsigyti žemės sklypus, parengti detalųjį planą ir parduoti šiuos sklypus statybinėms įmonėms, taip pat statyti ir parduoti poilsio namelius; kreditus atsakovas, kuris buvo kuro prekyba užsiimančios UAB „Feranta“ akcininkas ir administracijos vadovas, planavo grąžinti pardavęs už suteiktus kreditus įsigytą nekilnojamąjį turtą, o palūkanas mokėti iš gaunamo darbo užmokesčio ir parduoto kito neįkeisto turto.
Teismas, vertindamas ieškovo veiksmus suteikiant kreditą, pažymėjo, kad tokia atsakovo veikla 2006–2007 metais buvo įprasta ir duodanti pelną; pagal atsakovo sąskaitos išrašo duomenis, atsakovas iki 2008 m. spalio mėnesio tinkamai vykdė įsipareigojimus, mokėjo daugiau kaip po 15 000 Lt per mėnesį; ieškovas, sudarydamas kredito sutartis, įvertino tą aplinkybę, jog atsakovas šių sutarčių sudarymo metu nuosavybės teise turėjo kito neįkeisto nekilnojamojo turto, kurį 2008 m. pabaigoje pardavė; kredito dalis buvo suteikta kreditui iš Sampo banko refinansuoti; atsakovas prievolių įvykdymui užtikrinti įkeitė turtą, kurio vertė gerokai viršijo suteiktų kreditų sumą. Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovas, vertindamas atsakovo sugebėjimą vykdyti įsipareigojimus, nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl nepripažino esant pagrindą iš dalies ar visiškai atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad ieškovas jau yra kreipęsis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko įkeisto turto, todėl patenkintų reikalavimų dalis iš šio turto bus įskaitoma į teismo sprendimu priteistą sumą (CK 4.193 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgdamas į nesumokėtų palūkanų (78 202,61 Lt) ir nuo nesumokėtų palūkanų mokėtinų delspinigių (2808,39 Lt) santykį, į tai, jog palūkanos nemokamos nuo 2008 m. spalio mėnesio, teismas sprendė, kad kredito sutarčių 2.9 punktuose nustatyti 0,1 proc. dydžio delspinigiai neprieštaravo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nebuvo per dideli, todėl jų nemažino. Teismas, išsprendęs šalių ginčą ir nurodęs, kad atsakovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl privalo grąžinti skolą solidariai su atsakove kaip skolininke pagal laidavimo sutartis už atsakovo prievolių pagal kredito sutartis, iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė bylinėjimosi išlaidas: ieškovui 24 260 Lt žyminio mokesčio ir 4819,50 Lt išlaidų už advokato pagalbą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 7 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikino sprendimo dalį, kuria iš solidariojo skolininko atsakovo V. M. ieškovui priteista skola, palūkanos, procesinės palūkanos, ir civilinę bylą dėl šios dalies nutraukė; pakeitė teismo sprendimo dalį bylinėjimosi išlaidų ir priteisė ieškovui iš atsakovės L. M. 12 130 Lt žyminio mokesčio ir 2410 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (iš viso 14 540 Lt); kitą teismo sprendimo dalį, kuria iš solidariosios skolininkės atsakovės L. M. priteista ieškovui 2 026 011 Lt skola, palūkanos, procesinės palūkanos, paliko nepakeistą; priteisė ieškovui iš atsakovės L. M. 726 Lt advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti; valstybei iš atsakovų – atidėto 6130 Lt žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, valstybei iš ieškovo 12 130 Lt žyminio mokesčio dalį.
Teisėjų kolegija, pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 24 260 Lt žyminio mokesčio ir 4819,50 Lt už advokato atstovavimą; pakeitus teismo sprendimą ir nutraukus bylą dėl atsakovo V. M., ieškovui iš atsakovės L. M. priteistina 50 procentų bylinėjimosi išlaidų: 12 130 Lt žyminio mokesčio ir 2410 Lt advokato pagalbos išlaidų. Iš dalies patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme: atsakovai sumokėjo 6000 Lt žyminio mokesčio dalis, ieškovas – 1452 Lt už advokato pagalbą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkintų apeliantų reikalavimų dydį, priteisė iš ieškovo valstybei 12 130 Lt žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, iš atsakovų valstybei – likusią atidėtą žyminio mokesčio dalį – 6130 Lt, iš atsakovės L. M. ieškovui – 726 Lt advokato pagalbos išlaidų.
Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nurodė, kad pagrindinio skolininko prievolės, kilusios iš kredito sutarčių ir jų pakeitimų, įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu bei atsakovės laidavimu, įtvirtinančiu jos solidariąją prievolę ieškovui; ieškovas, hipotekos kreditorius, CPK XXXVI skyriuje nustatyta tvarka jau yra kreipęsis į hipotekos teisėją, prašydamas, jog kredito sutarčių įvykdymui užtikrinti įkeistas turtas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių, ir šis jo prašymas yra tenkintas Utenos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus įsiteisėjusia 2009 m. kovo 26 d. nutartimi vadovaujantis 2007 m. lapkričio 5 d. kredito sutartimi, ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi vadovaujantis 2006 m. lapkričio 16 d. kredito sutartimi. Šiuos teismų Hipotekos skyriaus teisėjų procesinius sprendimus teisėjų kolegija pripažino įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais išspręstas šalių ginčas dėl skolos priteisimo ir yra priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių (kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ ir skolininko V. M.), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (skolos, delspinigių ir palūkanų pagal kredito sutartis). Dėl to civilinės bylos dalį dėl skolininko V. M., vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, nutraukė ir nebepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentai, susijusių su atsakovo V. M. sutartinės atsakomybės pagrįstumu (paskolų suteikimas banko rizika, reikalavimo priteisti palūkanas bei delspinigius nepagrįstumas, jų dydis ir kt.), nes, kolegijos teigimu, jie neteko teisinės reikšmės.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškinio reikalavimų laiduotojui, nurodė, kad laidavimo sutarčių teisėtumo klausimas byloje nekeliamas, atsižvelgdama į tai, jog įsiteisėjusiais hipotekos teisėjų sprendimais ieškovo reikalavimo skolininkui klausimas yra išspręstas, konstatavo, jog, atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, už jo prievoles atsako laiduotoja atsakovė L. M.
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai, atsiliepimo į juos esmė
Kasaciniu skundu ieškovas prašo: 1) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir iš atsakovės ieškovui priteista 12 130 Lt žyminio mokesčio ir 2410 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir dėl šios nutarties dalies priimti naują sprendimą – visas ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės; 2) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovo valstybei priteista 12 130 Lt žyminio mokesčio, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti iš ieškovo 12 130 Lt žyminio mokesčio atsakovui.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui nutraukus civilinę bylą dėl atsakovo ir visą ieškovo reikalautą sumą priteisus iš atsakovės, iš šios atsakovės pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį turėjo būti priteistos visos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, neteisingai aiškino atsakovų atsakomybės pobūdį. Kasatoriaus teigimu, nutraukus bylą dėl atsakovo, ieškovui galėjo būti priteista pusė bylinėjimosi išlaidų sumos tik tokiu atveju, jeigu atsakovų atsakomybė būtų dalinė. Nagrinėjamoje byloje atsakovų atsakomybė yra solidari. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius nurodo, kad atsakovams už apeliacinį skundą mokėtinas 18 260 Lt žyminis mokestis buvo atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo, skundą išnagrinėjus, atsakovams atsirado pareiga sumokėti šį atidėtą žyminį mokestį valstybei. Teismui tenkinus atsakovo skundo reikalavimus, o atsakovės – atmetus, iš ieškovo 12 130 Lt žyminis mokestis turėjo būti priteistas ne valstybei, o atsakovui, nes CPK 96 straipsnyje nustatyta išimtis, kad žyminis mokestis priteisiamas valstybei, t. y. kai atmetamas ieškinys atsakovui, atleistam nuo bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu nė vienas atsakovų nebuvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.
Atsakovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl atsakovės L. M., ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl banko pareigos veikti atidžiai ir rūpestingai, civilinio proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, bylos stabdymu ir nutraukimu. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad civilinė byla dėl atsakovo V. M. nutrauktina, nepasisakė dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su laiduotojos interesais. Pagal CK 6.82 straipsnio 2 dalį kasatorė turėjo teisę ieškovo reikalavimui reikšti atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas V. M., nes ji nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsisako atsikirsti ar pripažįsta savo prievolę. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas, kad dėl vieno iš bendraskolių byla nutrauktina ir dėl to nenagrinėdamas apeliaciniame skunde kitų nurodytų argumentų dėl kreditoriaus kaltės, mišrios atsakomybės taikymo bei palūkanų skaičiavimo, delspinigių dydžio, iš esmės pažeidė kasatorės teisę į apeliaciją, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnyje, teisę į teisminę gynybą, garantuojamą Konstitucijos 30 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, 42 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnyje. Be to, kasatorius 2010 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą su prašymu pripažinti neteisėtu kredito sutarčių nutraukimą, pakeisti sutarčių nuostatas atidedant palūkanų bei įsipareigojimo mokesčio mokėjimą civilinėje byloje Nr. 2-14191-833/2010. Kasatorius nagrinėjamoje byloje prašė sustabdyti šią bylą, nes civilinėje byloje Nr. 2-14191-833/2010 konstatavus, kad kredito sutartys nutrauktos neteisėtai bei tenkinus V. M. ieškinį dėl kredito grąžinimo termino atidėjimo, ieškovas netektų teisės reikalauti šioje byloje priteisti skolą pagal kredito sutartis iš solidariojo skolininko, tačiau apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi nepagrįstai atsisakė stabdyti civilinę bylą.
Kasatoriai įrodinėjo ieškovo, kaip kreditoriaus kaltę, iš dalies lėmusią kasatorių veiksmus vykdant prievoles pagal kredito sutartis, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino. Kasatorių teigimu, ieškovas yra bankas, užsiimantis atskira profesinės rūšies veikla, kuriai keliami aukšti apdairumo ir rūpestingumo standartai. Viena pagrindinių ieškovo prievolių, prieš sukuriant kreditavimo santykius su klientu, apibrėžta Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte: ieškovas, prieš priimdamas sprendimą skolinti konkrečiomis sąlygomis, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Ieškovo veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusius pavojus, subjektą įpareigoja būti ypač atidžiam ir rūpestingam, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo ar nuostolių našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. AB bankas „Snoras”, bylos Nr. 3K-3-645/2001). Bylą nagrinėję teismai nevertino aplinkybių, ar ieškovas tinkamai atliko nurodytą pareigą.
Kasatorių teigimu, kredito sutarčių sudarymo metu kasatorius V. M. negavo jokių kitų papildomų pajamų, išskyrus darbo užmokestį pagal neterminuotą darbo sutartį; kitų duomenų apie papildomas pajamas, turtą prieš sudarant kredito sutartis ieškovui nebuvo pateikta. 2006 m. lapkričio 16 d. kredito sutarties sudarymo dieną ir pusę metų iki jos sudarymo dienos kasatoriaus vidutinis darbo užmokestis buvo apie 1490 Lt per mėnesį, kasatorės – apie 560 Lt per mėnesį; 2007 m. lapkričio 5 d. kredito sutarties sudarymo dieną ir pusę metų iki jos sudarymo dienos kasatoriaus vidutinis darbo užmokestis buvo 1145,04 Lt per mėnesį, kasatorės – apie 650 Lt per mėnesį. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinusių, kad jis vykdė nurodytą pareigą ir priėmė sprendimą suteikti kreditą atidžiai ir rūpestingai įvertinęs kasatoriaus mokumą. Teismai, pažeisdami CPK 178 straipsnį, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius neįrodė ieškovo neteisėtų veiksmų, nors kasatoriaus pateikti įrodymai bei argumentai liko nepaneigti ir nenuginčyti ieškovo. Pastarasis neįrodinėjo, kokių aplinkybių buvo nulemtas kreditų grąžinimo terminas, taip pat kokiais įrodymais remdamasis ieškovas sprendė, kad kasatorius bus mokus ir finansiškai pajėgus nustatytais terminais grąžinti kreditus.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai atmetė kasatorių prašymus išreikalauti papildomus įrodymus: ieškovo sprendimus dėl kredito suteikimo atsakovui bei visus dokumentus, kurių pagrindu buvo priimti šie sprendimai, privalomi saugoti pagal Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 4 punktą. Šie dokumentai turi reikšmės, sprendžiant, ar byloje yra ieškovo, kaip kreditoriaus, kaltė. Pagal teismų praktiką ieškovo civilinė atsakomybė gali kilti ne tik dėl to, kad bankas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidė įstatymą ar sutartį, bet ir dėl to, jog pažeidė banko pareigą užtikrinti pakankamą savo vykdomos veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą tam, kad žala neatsirastų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. Š. v. AB „Lietuvos taupomasis bankas”, bylos Nr. 3K-3-390/2002). Kasatorių teigimu, ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie to, kad susidarė situacija, kai kredito gavėjas neįvykdė prievolių pagal kredito sutartis, nes ieškovas, elgdamasis nepakankamai atidžiai ir rūpestingai esant ikisutartiniams ieškovo ir kasatoriaus santykiams, turėjo įtakos prievolės netinkamo vykdymo nuostolių atsiradimui (CK 6.64, 6.259 straipsnis).
2. Dėl delspinigių dydžio (CK 6.73 straipsnis). Teismai nepagrįstai nesumažino delspinigių dydžio, kuris yra neproporcingas. Teismų praktikoje nurodyta, kad kredito sutartimis nustatyti 0,1 proc. dydžio delspinigiai yra per didelės netesybos, nes tai sudaro 36,5 proc. dydžio metinę palūkanų normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lemora“ v. UAB „Pergamas“, bylos Nr. 3K-3-394/2005). Be to, delspinigių dydis taip pat vertintinas atsižvelgiant į uždelstos skolos dydį, kuri šiuo atveju yra apie du milijonus, todėl realus delspinigių dydis, skaičiuotinas nuo šios sumos, yra neproporcingai didelis, atsižvelgiant ir į tai, kad ieškovui dar yra skaičiuojamos ir palūkanos.
3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkinęs atsakovų apeliacinį skundą, turėjo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, tačiau rezoliucinėje dalyje nepagrįstai priteisė iš atsakovų valstybei atidėtą 6130 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį V. M. naudai, todėl teismas, priteisdamas iš V. M. žyminį mokestį, pažeidė CPK 93 straipsnį, nes iš šalies, kurios naudai priimamas sprendimas, negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovai atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad CPK VIII skyriuje nenustatyta solidariosios skolininkų prievolės atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat solidariai. Bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos pagal dalinės atsakomybės principą. Kasatorius, teigdamas, kad atsakovui apeliacinės instancijos teisme turėjo būti priteista ½ dalis žyminio mokesčio, pripažįsta faktą, jog bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos pagal dalinės atsakomybės principą. Kadangi atsakovams pareiga sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį buvo atidėta iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, tai apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs atsakovo apeliacinį skundą, pagrįstai žyminio mokesčio dalį iš ieškovo priteisė valstybei, o ne šiam atsakovui. Be to, pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai ieškinys atmetamas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris neatleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.
Ieškovas atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad kasatoriai nepagrįstai remiasi Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsniu, nes tai nepanaikina jų pareigos grąžinti bankui jų pasiskolintą kredito sumą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą apie kasatoriaus V. M. finansinę padėtį imant kreditą iš banko, kasatoriai nepateikė įrodymų, kad bankas nebendradarbiavo su skolininkais skolos grąžinimo klausimais. Kasatoriai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimis, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Nagrinėjamoje byloje įsiteisėjusioms hipotekos teismų nutartimis yra konstatuota kasatoriaus V. M. skola bankui, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatorė L. M., kaip laiduotoja, privalo vykdyti prievoles bankui. Ieškovo teigimu, kasatorius V. M. neturėjo teisės paduoti kasacinį skundą, nes skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra palanki jo interesams.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl banko pareigos veikti atidžiai ir rūpestingai
Komercinių bankų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita Komercinių bankų įstatymo nustatyta veikla. Bankinę veiklą reglamentuojantys teisės aktai, bankinės veiklos standartai įpareigoja banką būti budriam, atidžiam ir kontroliuoti pateikiamus duomenis atliekant bankines operacijas, tačiau ši banko pareiga yra daugiau orientuota į kliento ar trečiųjų asmenų interesų apsaugą nuo teisės pažeidimų, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, o bankas, kaip juridinis asmuo, veikia savo rizika, todėl pats prisiima atsakomybę už savo sprendimų priėmimą.
Kasatorius nurodo, kad teismai nesirėmė ir nevertino Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų, pagal kurias finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti ar prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad byloje nebuvo įrodymų, jog ieškovas, išduodamas atsakovui kreditus, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką, priešingai kreditui užtikrinti atsakovas V. M. įkeitė nekilnojamąjį turtą, taip pat turėjo ir neįkeisto bankui nekilnojamojo turto, kreditą ketino naudoti nekilnojamojo turto projektams, o ši veikla 2007 metais buvo duodanti pelno, be to, L. M. laidavo atsakovo įsipareigojimų vykdymą. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad teismai, spręsdami klausimą dėl banko rizikos prisiėmimo išduodant atsakovams kreditus, tinkamai įvertino įrodymus. Be to, iš žemesniosios instancijos teismų byloje nustatytų aplinkybių medžiagos matyti, kad tarp ginčo šalių susiklostė paskolos ir įkeitimo teisiniai santykiai. Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servand) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartis). Šis principas įtvirtintas CK 6.38 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, pagal sutarties nurodymus. Teismai nustatė, kad ginčo šalys 2006 m. lapkričio 16 d. ir 2007 m. lapkričio 5 d. sudarė sutartis dėl kredito atsakovams suteikimo, šiose sutartyse įtvirtintos šalių teisės ir pareigos, šios sutartys galiojančios, taigi turi būti vykdomos, todėl atsakovų kasacinio skundo argumentai dėl Finansų įstaigų įstatymo netaikymo, sprendžiant pareigos vykdyti teisėtą prievolę klausimą, yra nereikšmingi, nesudarantys pagrindo naikinti teismų sprendimus.
Dėl civilinės bylos nutraukimo ir stabdymo
Civilinė byla nutraukiama, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Nagrinėjamoje byloje ieškovas, kaip hipotekos kreditorius, CPK XXXVI skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į hipotekos teisėją, prašydamas, jog kredito sutarčių įvykdymui užtikrinti įkeistas turtas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių, ir šis jo prašymas buvo patenkintas Utenos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus įsiteisėjusia 2009 m. kovo 26 d. nutartimi, kuria ieškovui iš atsakovo yra priteista 270 000 Lt negrąžinto kredito, 16 670,21 Lt palūkanų, 5 457,23 Lt delspinigių, 15,5 proc. dydžio palūkanų; Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi ieškovui iš atsakovo yra priteista 1 675 000 Lt negrąžinto kredito, 118 546,98 Lt palūkanų, 8 060, 75 Lt delspinigių, sutartinių kintamų palūkanų. Iš šių hipotekos skyriaus teismo nutarčių matyti, kad ieškovas ir atsakovas buvo tos pačios ginčo šalys kaip ir nagrinėjamoje byloje, ieškovo reikalavimą dėl kredito sutarties priverstinio įvykdymo atsakovui teismai išsprendė priimdami nurodytas nutartis, vadinasi, tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ir tai buvo pagrindas bylą nagrinėjusiam apeliacinės instancijos teismui nutraukti civilinės bylos dalį dėl atsakovo V. M. (CPK 293 straipsnio 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K., D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktas CPK 293 straipsnio 3 punkto taikymo aiškinimas nesietinas su konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, nes tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė.
Nutraukus civilinės bylos dalį dėl nurodyto atsakovo, laiduotojos prievolė kreditoriui nepasibaigė, nes hipoteka ir laidavimas yra tiesiogiai CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti prievolių užtikrinimo būdai. Laidavimo sutarties esmė – pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje laidavimo sutarčių teisėtumas nebuvo ginčijamas, jos yra galiojančios. Taigi atsakomybė už pagrindinės prievolės neįvykdymą kiltų laiduotojai L. M. Kadangi nagrinėjamoje byloje nutraukus civilinės bylos dalį dėl V. M. sutartinės atsakomybės, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo stabdyti šią civilinę bylą pagal atsakovo prašymą, nes klausimas dėl atsakovo V. M. atsakomybės apimties dėl šios bylos dalies iš viso nespręstinas.
Dėl delspinigių dydžio
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo šalių sudarytose kredito sutarčių 2.9 punktuose nustatyti 0,1 proc. dydžio delspinigiai. Kasatoriai (atsakovai) skunde ginčija šį dydį ir nurodo, kad teismai nepagrįstai pripažino, jog toks delspinigių dydis neprieštaravo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nebuvo per didelis, todėl nepagrįstai jų nesumažino.
Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi teismų praktika, pažymi, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Vadinasi, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), tačiau teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007;2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje paskola buvo paimta verslo tikslais (kredito sutarčių 2.3 punktai; T. 1, b. l. 7, 38), refinansuoti iš Sampo banko gautą kreditą bei įsigyti žemės sklypą (kredito sutarties 2.3.1, 2.3.2 punktai, T. 1, b. l. 7), kurį V. M. planavo per kelerius metus pelningai parduoti (V. M. 2006 m. spalio 30 d. raštas UAB Medicinos bankui; T. 1, b. l. 101). Atsakovai buvo verslininkai, UAB „Feranta“, kuri užsiėmė naftos produktų prekyba, akcininkai, atsakovas V. M. – nurodytos bendrovės direktorius (T. 1, b. l. 95), iš V. M. 2007 m. spalio 10 d. rašto UAB Medicinos bankui matyti, kad V. M. prašė paskolos verslui, susijusiam su nekilnojamojo turto projektais (T. 1, b. l. 102). Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovai laisva valia pasirašė kredito sutartis, kuriose buvo nurodyti delspinigių dydžiai, t. y. šalys dėl delspinigių dydžio buvo susitarusios sutartyje laisva valia ir toks susitarimas šalims turėjo įstatymo galią. Be to, atsakovai, sudarydami su banku papildomus susitarimus ir juos pasirašydami, nekeitė sutarčių sąlygos dėl delspinigių dydžio, o teismo teisė mažinti netesybas tiesiogiai nepriklauso nuo to, kad buvo pareikštas vienos iš sutarties šalių reikalavimas sumažinti delspinigius. Sutarties nuostata dėl delspinigių yra aiškiai ir suprantamai suformuluota. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išvardytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovai buvo verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, laisva valia pasirašydami kredito sutartis, žinojo sutartyse nustatytus delspinigių dydžius, todėl galėjo numatyti sutarties neįvykdymo teisinius padarinius. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami klausimą dėl sutartinių netesybų dydžio, teisingai taikė CK 6.73 straipsnį.
Dėl atsakovo V. M. teisės paduoti kasacinį skundą
Ieškovas atsiliepime į atsakovų kasacinį skundą nurodo, kad atsakovas V. M. neturėjo teisės paduoti kasacinio skundo, nes skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra palanki jo interesams. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 342 straipsnį kasacinį skundą gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys, t. y proceso teisės byloje dalyvaujantiems asmenims teikti skundus nėra apribota, taip įgyvendinant asmenų teisę į teisminę gynybą, tačiau ši teisė nereiškia, kad kiekvienas byloje dalyvaujančių asmenų skundas yra tenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, tačiau apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Pirmosios instancijos teisme ieškovas sumokėjo 24 260 Lt žyminį mokestį ir 4819,50 Lt už advokato pagalbą (T. 1, b. l. 72, 137-140), pirmosios instancijos teismas turėjo 31,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nutraukus civilinės bylos dalį dėl atsakovo V. M., ieškovui iš atsakovės L. M. turėjo būti priteista ne 50 procentų bylinėjimosi išlaidų, o visos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 24 260 Lt žyminio mokesčio, 4819,50 Lt advokato pagalbos išlaidų, iš viso 29 079,50 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96, 98 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teisme atsakovai turėjo sumokėti 24 260 Lt žyminio mokesčio, bet sumokėjo 6000 Lt, o 18 260 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimą teismas atidėjo 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 1452 Lt išlaidų už atsiliepimo surašymą (T. 2, b. l. 43). Apeliaciniu skundu atsakovai prašė ieškinį atmesti, apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies – pusę reikalavimų tenkinta, dėl kitų – civilinė byla nutraukta. Apeliacinės instancijos teisme iš dalies tenkinus atsakovų apeliacinį skundą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai turėjo būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme ne iš abiejų atsakovų, o tik iš atsakovės L. M. – iš jos valstybei turėjo būti priteista atidėta 18 260 Lt žyminio mokesčio dalis, ieškovui – ne 726 Lt, o 1452 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Dėl išlaidų kasacinės instancijos teisme
Kasacinis teismas patyrė 51,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus tiek ieškovo, tiek atsakovų kasacinių skundų reikalavimų dalis, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių, proporcingai tenkintų reikalavimų dydžiui (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Už paduotą kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 728 Lt žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 72).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi atleido atsakovus nuo 22 260 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovai turi sumokėti 2000 Lt žyminio mokesčio. Tokio dydžio žyminio mokesčio sumą sumokėjo atsakovas (T. 2, b. l. 116). Tenkinus tiek ieškovo, tiek atsakovų kasacinių skundų reikalavimų dalis, jų bylinėjimosi išlaidos, turėtos kasaciniame teisme, paliekamos šalims.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir išdėstyti taip:
1) priteisti iš atsakovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas 24 260 (dvidešimt keturis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt) Lt žyminio mokesčio ir 4819 (keturis tūkstančius aštuonis šimtus devyniolika) Lt advokato pagalbai apmokėti;
2) priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos bankas (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 15,62 Lt (penkiolika litų 62 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme;
3) priteisti iš atsakovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 15,62 Lt (penkiolika litų 62 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.
4) priteisti iš atsakovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 18 260 (aštuoniolika tūkstančių du šimtus šešiasdešimt) Lt atidėto žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą;
5) priteisti iš atsakovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankas 1 452 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du) Lt advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovo UAB,,Medicinos bankas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 25,80 (dvidešimt penkis litus 80 ct) Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.
Priteisti iš atsakovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25,80 Lt (dvidešimt penkis litus 80 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Zigmas Levickis
