G. Š. pagal BK 150 str. 4 d., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–205/2013

Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00201-2010-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.2; 1.2.7.2.2.3. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžio G. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimą aštuoneriems metams ir 140 straipsnio 1 dalį (2009 m. lapkričio 2 d. padaryta nusikalstama veika) 15 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

G. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2009 m. liepos 7 d. padarytos nusikalstamos veikos) išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas, o pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus – išteisintas nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš G. Š. priteista M. Š. 30 000 Lt žalos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartimi nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą,

n u s t a t ė :

G. Š. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., tiksliai nenustatytą mėnesį, dieną ir valandą, bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas dukros M. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) priklausomumu ir bejėgiška dėl mažametystės būkle, liesdamas rankomis, liežuviu ir savo lytiniu organu M. Š. lytinius organus, išeinamąją angą, liesdamas savo lytiniu organu jos burną, taip prieš nukentėjusiosios valią, nes ji negalėjo suprasti šių veiksmų esmės, tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu.

Taip pat jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesio 1–2 dienomis, tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia metė į D. Š. stiklinę peleninę ir taip padarė jai viršugalvio nubrozdinimą, sukėlė fizinį skausmą bei sutrikdė sveikatą iki 2009 m. lapkričio 6 d.

Kasaciniu skundu nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas Antanas Cemnolonskas prašo teismą panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes neatliko išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių tyrimo ir prioritetą suteikė G. Š. kaltinantiems įrodymams. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad V. D. parodymai turi būti vertintini kritiškai, nes ji visada buvo nusistačiusi prieš G. Š. Be to, ji pati teisme parodė, kad, sužinojusi apie G. Š. teistumus, jo gyvenimo būdą, bandė atkalbėti dukrą D. nuo vestuvių; vėliau įtarinėjo G. Š. vagiant jos pinigus, smurtaujant prieš dukrą. Jos vyras J. D. teisme taip pat parodė, kad tik neigiamai gali apibūdinti G. Š., nes jis blogas žmogus.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad minėti faktai nepatvirtina, jog V. D. yra suinteresuota apkaltinti G. Š., o ikiteisminis tyrimas prieš G. Š. buvo pradėtas ne jos iniciatyva. Priešingai, būtent V. D. kreipėsi į medikus dėl nukentėjusiosios M. Š. elgesio ir suprato, kad medikai praneš teisėsaugai apie galimą seksualinę prievartą prieš mažametę. Kasatorius pažymi, kad D. Š. parodymai nenuoseklūs, nes apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos ji teigė nemačiusi, kaip G. Š. tvirkino jos dukrą, tačiau teisme parodė priešingai, Tai patvirtina suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

Kasatorius teigia, kad teismai turėjo kritiškai vertinti mažamečių M. Š. ir L. Š. parodymus, nes jos buvo paveiktos suaugusiųjų elgesio (taip pat ir televizijos laidų), kalbėjo iš kitų asmenų girdėtomis frazėmis. Nors pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė parodė, kad ekspertizės metu nebuvo tiriama atitinkamų televizijos laidų įtaka L. Š., apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė, kad tokia įtaka nebuvo nustatyta. Tai rodo, kad teismai ieškojo tik G. Š. kaltinančių įrodymų.

Pasak kasatoriaus, mažamečių apklausos buvo atliktos pažeidžiant BPK 183 straipsnio 2 dalį, nes buvo užduodami atsakymą menantys klausimai, todėl tokie duomenys negali būti laikomi įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas dėl mažamečių apklausų atlikimo tvarkos visiškai nepasisakė, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatorius pabrėžia, kad apie seksualizuotą M. Š. elgesį parodė tik suinteresuoti bylos baigtimi asmenys – D. Š. ir V. bei J. D. Tuo tarpu asmenys (V. N., E. G., V. P., Z. V., R. J.), kurie taip pat dažnai bendravo su M. Š., tokio jos elgesio nepastebėjo. Nuteistojo G. Š. tėvas V. Š. taip pat parodė, kad sūnaus seksualinio elgesio nukrypimų nepastebėjo.

Ekspertizės, kuri buvo paskirta siekiant nustatyti, ar G. Š. turi lytinių nukrypimų, metu jam nustatyta tik silpnaprotystė. Kitų ligų G. Š. nenustatyta, o tai reiškia, kad jis neserga pedofilija, kuri yra oficialiai pripažinta susirgimu ir yra įtraukta į Tarptautinę ligų klasifikaciją bei pažymėtas kodiniu pavadinimu F65.4 (1). Esant šioms aplinkybėms, nelogiškos teismų išvados, kad jis tenkino lytinę aistrą su savo mažamete dukra M. Š. Be to, nukentėjusiosios M. Š. lytiniuose organuose neužfiksuota jokių lytinės prievartos požymių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atmetė ekspertizės rezultatus nurodydamas, kad pateikta išvada nėra objektyvi, nes G. Š. nurodė nejaučiantis lytinio potraukio vaikams.

Kartu kasatorius pabrėžia, kad G. Š. inkriminuoti veiksmai atitinka BK 153 straipsnyje įtvirtintą mažamečio asmens tvirkinimo sudėtį.

Taip pat kasatorius teigia, kad G. Š. nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes D. Š. sužalojo netyčia, t. y. peleninę norėjo išmesti į koridorių, tačiau ši atsitrenkė į sieną ir rikošetu trenkėsi į D. Š. Be to, po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis D. Š. suteikė pagalbą, jos atsiprašė, tai taip pat rodo, kad jis neturėjo tyčios jos sužaloti. Kadangi nustatyta baudžiamoji atsakomybė tik už tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą, byla G. Š. turi būti nutraukta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad G. Š. pagrįstai nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Savo išvadas dėl veikos kvalifikavimo teismai grindė išnagrinėtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma, o ne pavienių asmenų, kaip teigiama kasaciniame skunde, parodymais, todėl kasacinio skundo argumentai dėl liudytojų ir nukentėjusios parodymų neteisingo vertinimo atmestini.

Nors kasatorius teigia, kad teismai negalėjo vadovautis liudytojų V. D. ir J. D. parodymais, nes jie yra priešiškai nusistatę prieš nuteistąjį ir yra suinteresuoti, kad šis ilgus metus praleistų įkalinimo įstaigoje, tokie skundo argumentai yra nepagrįsti, nes minėtų asmenų parodymai nėra vieninteliai įrodymai byloje, o tik papildo kitus įrodymus.

Taip pat kasatorius teigia, kad nukentėjusiųjų M. Š. ir L. Š. parodymai nėra patikimi, nes mergaitės blogai kalbėjo apie nuteistąjį G. Š., įtakotos suaugusiųjų ir norėdamos jiems įtikti, tačiau atsiliepime pažymima, kad vertindamas mažamečių nukentėjusiųjų parodymus teismas atsižvelgė į teismo psichiatrinių psichologinių ekspertizių išvadas apie tai, jog nukentėjusiosios neturi polinkio fantazuoti, savais jų amžių atitinkančiais ir joms suprantamais žodžiais ir kalba apibūdindamos tikrus patirtus neigiamus pojūčius, su jomis atliktus ar jų matytus ar girdėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad šias ekspertų išvadas ir ekspertės parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, iš esmės patvirtino su nukentėjusiomis bendravę jų artimieji. Be to, šias ekspertizių išvadas patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ir pati ekspertė.

Nors kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajai M. Š. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu buvo užduodami labai konkretūs, atsakymą menantys klausimai, šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Byloje esančios nukentėjusiųjų M. Š. ir L. Š. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją stenogramos rodo, kad apklausų metu su mažametėmis tiesiogiai bendravo ir klausimus uždavinėjo psichologė. Iš šių stenogramų matyti, kad mažametės labai lakoniškai, atskirais sakiniais ar frazėmis kalbėjo apie joms nemalonius tėvo veiksmus. Atsižvelgiant į mergaičių amžių (M. tuo metu buvo ketveri, o L. – šešeri metai), joms neįprastą ir nepažįstamą aplinką, kurioje vyko apklausos, natūralu, kad laisvo išsamaus pasakojimo apie patirtą seksualinę prievartą mergaitės nepateikė. Todėl siekiant patikslinti kai kurias mažamečių nurodytas aplinkybes, per psichologę joms buvo užduoti konkretesni klausimai, tačiau iš jų formuluotės negalima teigti, kad klausimai buvo atsakymą menantys. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios M. Š. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo nuteistasis G. Š., tačiau jokių pastabų dėl nukentėjusiųjų apklausų eigos nepateikė.

Be to, išvadą, kad nukentėjusioji mažametė M. Š. buvo seksualiai prievartauta, teismai padarė remdamiesi ne tik nukentėjusiųjų mergaičių ir jų artimų asmenų parodymais, tačiau ir įvertinę teisme apklaustų kitų asmenų, bendravusių su mergaitėmis, parodymus.

Atsiliepime pabrėžiama, kad BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, jog abiem atvejais su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Atribojant lytinės aitros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Teismai nustatė, kad nuteistasis G. Š., pasinaudodamas dukros M. Š. priklausomumu ir bejėgiška dėl mažametystės būkle, lietė rankomis, liežuviu ir savo lytiniu organu M. Š. lytinius organus, išeinamąją angą, taip pat lietė savo lytiniu organu jos burną. Tokie veiksmai prieš trejų - ketverių metų vaiką, pasinaudojant jo bejėgiška būkle dėl mažametystės, vertintini ne kaip tvirkinamieji veiksmai, o kaip mažamečio asmens seksualinis prievartavimas.

Atmestini kasatoriaus argumentai, kad nuteistojo G. Š. nusikalstama veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis fizinį skausmą D. Š. sukėlė dėl neatsargumo. Byloje nustatyta, kad įvykio metu D. Š. sunkią stiklo peleninę metė ta kryptimi, kur įvykio metu buvo nukentėjusioji D. Š., nuo sienos pataikė nukentėjusiajai į galvą ir ją sužalojo. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis suvokė, jog tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusios sveikatai, ir numatė, kad šitaip elgdamasis gali nukentėjusiąją sužaloti. Taigi, pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai, o ta aplinkybė, kad savo sutuoktinės jis sužaloti nenorėjo, nepašalina jo atsakomybės dėl kilusių padarinių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji D. Š. prašo kasacinį skundą atmesti arba sugriežtinti paskirtą bausmę. Atsiliepime nurodoma, kad ji matė, kaip G. Š. seksualiai prievartavo jos mažametę dukrą M. Š., tačiau ikiteisminio tyrimo metu bijojo sakyti tiesą. Be to, G. Š. yra agresyvus, ją dažnai mušdavo, bardavo ir žemindavo dukras. Atsiliepime pažymima, G. Š. 2006 m. lapkričio 1 d. į ją metė peleninę, kuri atšokusi nuo sienos jai pataikė į galvą.

Nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl G. Š. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl G. Š. nepagrįstai nuteisė pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Be to, skunde nurodoma, kad padaryta veika atitinka BK 153 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Pagal BK 150 straipsnį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta kvalifikuoto seksualinio prievartavimo sudėtis, užtraukianti atsakomybę už pirmiau aptartų veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjęs asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Konstatuojant buvus fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų.

Nuteistasis G. Š. neigė atlikęs kokius nors seksualinio pobūdžio veiksmus mažametei dukrai M. Š. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, visapusiškai ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyta, kad G. Š. nukentėjusiajai mažametei M. Š. atliko šiuos veiksmus: lietė rankomis, liežuviu ir savo lytiniu organu mažametės M. Š. lytinius organus, išeinamąją angą bei burną.

Mažametė nukentėjusioji M. Š., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė vienodus ir nuoseklius parodymus apie tai, kad tėtis (G. Š.) atliko inkriminuotus nusikalstamus veiksmus: rankomis, liežuviu ir lytiniu organu lietė jos lytinius organus bei išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu lietė burną. M. Š. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta nepažeidžiant BPK 186 straipsnyje nustatytos nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos tvarkos, t. y. buvo vykdoma vaiko apklausos kambaryje dalyvaujant tik psichologui, taip pat buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, o kitiems proceso dalyviams, iš jų – ir nuteistajam G. Š., buvo sudarytos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą kitoje patalpoje ir per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti klausimus (BPK 186 straipsnio 4 dalis). Mažametės M. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, atsižvelgiant į teismo ekspertizės akte išdėstytas rekomendacijas dėl galimybės dalyvauti teisiamajame posėdyje, teisme buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi ir perklausytas apklausos garso įrašas.

Nors kasaciniame skunde abejojama nukentėjusiosios M. Š. parodymų patikimumu, tačiau iš byloje esančių teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų matyti, kad M. Š., įvertinus jos protinio išsivystymo lygį, turimas žinias, būdingus amžiaus ir individualius ypatumus, galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Taip pat jame konstatuota, kad M. Š. parodymai yra realistiški, atitinkantys jos gyvenimo patirtį, padidintas polinkis fantazuoti, supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija nenustatytas, taip pat nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą. Be to, mergaitei nuo byloje nagrinėjamų įvykių pradžios ir iki šiol yra būdingas seksualizuotas elgesys, kuris yra vertinamas kaip specifinis patirtos seksualinės prievartos požymis. Teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A. Š. patvirtino atliktų ekspertizių išvadas ir papildomai paaiškino, kad M. Š. pasakojime apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes neatsiskleidė jokio suaugusio asmens poveikis ir nekilo jokių abejonių dėl to, kad mergaitė pasakoja tai, ką pati yra mačiusi ir patyrusi.

M. Š. parodymus apie jos patirtą seksualinę prievartą taip pat patvirtino jos sesuo mažametė L. Š. parodžiusi, kad sesuo (M. Š.) sakė, jog „tėtis su ja darė seksą“, „liepė nusirengti nuogai“, „laižė, puciuką, kaklą“. Be to, L. Š. patvirtino mačiusi, kaip M. Š. į savo lytinius organus kaišiojo įvairius daiktus (pieštuką, žaislą ir pan.) ir bandė nuoga lipti ant jos, t. y. L. Š. Analogiškai parodė ir mažametės M. Š. atstovė pagal įstatymą V. D., t. y. kad matė, kaip M. Š. lipa ant sesers L. Š., bando laižyti jos pilvą, sau į lytinius organus kiša įvairius daiktus ir pan. Teismas neturėjo pagrindo abejoti M. D. parodymais, be to, ir teismo ekspertizės aktuose nenustatyta, kad mažametė nukentėjusioji M. Š. pasakoja tai, ką pati patyrė, o ne perteikia kitų išsakytas mintis.

Patirtos seksualinės prievartos požymius, priešingai nei teigia kasatorius, pastebėjo ir kiti su nukentėjusiąją M. Š. bendravę asmenys (V. P., Z. V., R. J.), parodę, kad mergaitė šalinosi vyriškos lyties asmenų, bijodavo keisti sauskelnes, rankas laikydavo lytinių organų srityje arba kišdavo į kelnaites, sakydavo, kad skauda, ir pan. Be to, ir pats nuteistasis G. Š. parodė, kad prieš užmigdama M. Š. kišdavosi antklodę ar žaislą tarp kojų ir sakydavo „darom seksą“.

Nors nukentėjusiosios M. Š. kūne, ypač lytinių organų srityje, nenustatyta sužalojimų, tačiau nuteistajam inkriminuoti veiksmai negalėjo palikti išorinių pėdsakų. Taip pat dėl šių aplinkybių pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas.

Kasacinio skundo teiginiai dėl nuteistajam G. Š. paskirtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, kurios nebuvo nustatyta, kad jis serga pedofilija, atkartoja apeliacinio skundo vieną iš argumentų, į kurias išsamiais ir motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas pažymėdamas, jog ekspertizės metu šis klausimas negalėjo būti objektyviai išspręstas, nes nuteistasis neigė atlikęs kokius nors prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažametę nukentėjusiąją.

Taip pat kasatorius pažymi, kad nuteistojo G. Š. veika pagal savo pobūdį turėtų būti kvalifikuota pagal BK 153 straipsnį kaip mažamečio asmens tvirkinimas. BK 153 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už mažamečio asmens tvirkinimą. Tvirkinamieji veiksmai gali pasireikšti įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Kadangi tiek lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu, tiek tvirkinamieji veiksmai išoriškai gali pasireikšti labai panašia forma, todėl sprendžiant dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio atitinkamą dalį ar BK 153 straipsnį reikia atsižvelgti į padarytų veiksmų seksualinį pobūdį ir intensyvumą.

Vertinant G. Š. atliktų seksualinių veiksmų M. Š. pobūdį ir intensyvumą, reikia pažymėti, kad teismas pagrįstai juos pripažino lytinės aistros tenkinimu kitokio fizinio sąlyčio būdu, nes lytinis kontaktas buvo intensyvus, buvo ne tik glostomi mažametės lytiniai organai ir kūnas, bet ir pats kaltininkas savo lytiniu organu lietė mažametės lytinius organus, bandė jį kišti, dėl to ši jautė skausmą, tai itin traumavo jos psichiką.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad teismai surinktus įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir G. Š. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Dėl G. Š. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis G. Š. nukentėjusiajai D. Š. sveikatą nežymiai sutrikdė netyčia, todėl byla turi būti nutraukta. BK 140 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši veika gali būti padaroma tik tyčia. BK nenumato atsakomybės už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis G. Š. metė peleninę į nukentėjusiąją D. Š., taip jai sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Nors nuteistasis teigė, kad konflikto su nukentėjusiąja D. Š. metu peleninę norėjo išmesti pro duris, tačiau ši atsitrenkusi į šieną atšoko ir sužalojo D. Š., tačiau tokie jo parodymai prieštarauja vienodiems ir nuosekliems D. Š. parodymams apie tai, kad nuteistasis peleninę metė būtent į ją. Teismas neturėjo pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais, be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis sunkią peleninę metė ta kryptimi, kur stovėjo nukentėjusioji, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog jis veikė tyčia, t. y. suvokė, kad mesdamas peleninę nukentėjusiosios kryptimi gali į ją pataikyti, numatė, jog tokia veika gali sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, ir to norėjo. Todėl nuteistojo G. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai vertindami byloje surinktus įrodymus nepadarė esminių BPK reikalavimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamų teismų sprendimų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Albinas Sirvydis

Rimantas Baumilas