Baudžiamoji byla Nr. 2K-199/2013
Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01172-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.1.2.1; 2.4.2.1 (N)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. gynėjo ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
E. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį trejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirta 45 parų arešto bausme ir paskirta galutinė trejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, E. Š. dėl kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
M. P. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.
Priteista G. J. iš E. Š. ir M. P. solidariai 5445 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 15 000 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, iš M. P. – 5000 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi ištaisyta Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta klaida ištaisant nukentėjusiosios pavardę iš „J.“ į „J.“.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartis, kuria nuteistųjų E. Š. ir M. P. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
E. Š. ir M. P. nuteisti pagal BK 149 straipsnio 2 dalį už tai, kad E. Š., būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir M. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2010 m. spalio 2 d., apie 3.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, turėdami bendrą tyčią tenkinti lytinę aistrą, E. Š. panaudojus fizinį smurtą prieš G. J., t. y. užlaužus rankas, ir grasinant panaudoti fizinį smurtą, taip palaužiant nukentėjusiosios valią, tęsiant nusikalstamą veiką, pasikeisdami atliko iš viso penkis lytinius aktus prieš nukentėjusiosios valią (E. Š. – tris, M. P. – du), taip panaudodami fizinį smurtą ir grasindami jį panaudoti išžagino nukentėjusiąją.
M. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. spalio 2 d., apie 4.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. lauždamas ir sukdamas rankas, taip sukeldamas skausmą padarė poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, kairiame petyje ir, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją G. J. (apie dešimt kartų bandė įvesti savo varpą jai į makštį, tačiau to nepadarė dėl nevisiškos erekcijos), t. y. nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.
Nuteistojo E. Š. ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinių skundų turinys yra iš esmės analogiškas, todėl jų argumentai dėstomi kartu.
Kasaciniais skundais nuteistųjų E. Š. ir M. P. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios (turėtų būti – apeliacinės) instancijos teismui; jeigu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatytų pagrindo panaikinus apeliacinę nutartį perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasatorius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartį bei Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą E. Š. ir M. P. nutraukti, nes jie inkriminuotų nusikaltimų ir jokių kitų nusikalstamų veikų nepadarė.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Šis teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistųjų E. Š. ir M. P. gynėjo apeliacinį skundą, nes nenagrinėjo esminių argumentų ir įrodymų, taip iš esmės pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šiuos apeliacinio skundo argumentus:
1. Nukentėjusioji šioje byloje sakė netiesą, ji buvo nutylėjusi bylai itin svarbias aplinkybes.
Gynyba teigė, kad: kaltinimai pagrįsti iš esmės tik nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl svarbių aplinkybių yra prieštaringi; G. J. nutylėjo turėjusi lytinius santykius su E. Š. naktį Kauno miesto centre (Kęstučio g., kieme prie muziejaus); šio prieštaravimo nukentėjusioji nesugebėjo įtikinamai paaiškinti; pagal teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto duomenis, nukentėjusioji neturėjo ir neturi įvykių suvokimo ar jų perteikimo problemų. Teisėjų kolegija šių argumentų tinkamai neišnagrinėjo, nutartyje tik išsakė prielaidą: „Nukentėjusioji G. J. pirmos apklausos metu nepapasakojo apie tai, kad su E. Š. turėjo lytinius santykius savo noru M. Žilinsko dailės galerijos kiemuose, esančiuose Nepriklausomybės a. 12, Kaune, kadangi galėjo bijoti savo vyro reakcijos“. Baudžiamajame procese draudžiama remtis prielaidomis, juo labiau kad pati nukentėjusioji nieko panašaus nebuvo nurodžiusi.
2. Nukentėjusiosios G. J. parodymai dėl esą prievartinių lytinių santykių (iš nuteistojo E. Š. pusės) Kauno miesto centrinėje dalyje (Kęstučio g.) nepasitvirtino ir pirmosios instancijos teismas dėl to kaltinimo E. Š. išteisino, o nukentėjusioji, jos atstovas, prokuroras dėl to nesiskundė. Buvo pagrįstai apeliuojama, kad, žmogui vieną kartą pasakius netiesą dėl atskiros nagrinėjamų įvykių dalies, negalima juo tikėti ir dėl kitų dalių (arba bent jau to žmogaus parodymus vertinti labai atsargiai, vertinant visą įrodymų visumą). Apygardos teismo nutartyje motyvuojama, kad: „Nukentėjusioji galėjo turėti su E. Š. lytinius santykius savo noru M. Žilinsko dailės galerijos kiemuose, esančiuose Nepriklausomybės a. 12, Kaune, galėjo savo noru važiuoti su juo į M. P. butą ir ten būti kartu su E. Š., tačiau tai dar nereiškia, kad M. P. bute ji sutiko turėti lytinius santykius su nuteistaisiais“. Tokia motyvacija, kasatoriaus manymu, neišlaiko kritikos. Nukentėjusioji iki pat bylos proceso pabaigos teigė, kad ir miesto centre ji esą buvo išprievartauta, kad ji prievarta buvusi atvežta bei atvesta į M. P. butą ir ten prievarta laikoma. Nuteistųjų gynyba apeliavo, kad tokie nukentėjusiosios parodymai neatitinka kitų bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Apeliacinės instancijos teismas, „neįžvelgęs“ to, kad svarbios nukentėjusiosios parodymų dalys prieštarauja teismų padarytoms išvadoms, motyvavo, kad tie nukentėjusiosios parodymai esą yra patikimi, kad jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo pakankamai detalūs bei nuoseklūs ir pan., dėl to, kasatoriaus manymu, apeliacinė nutartis yra prieštaringa.
3. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-357 nustatyta, kad, atsižvelgiant į individualius psichologinius bei amžiaus ypatumus, taip pat įvykio aplinkybes, nukentėjusioji G. J., tikėtina, nusikalstamos veikos darymo metu galėjo suprasti prieš ją atliekamų veiksmų esmę ir jiems priešintis; nukentėjusioji gali suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus; jai dėl seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų psichikos sveikata nebuvo sutrikdyta, psichikos sutrikimas neišsivystė. Tai leidžia manyti, kad nukentėjusioji, duodama pirmuosius parodymus, sąmoningai nutylėjo apie lytinius santykius su E. Š. Kauno miesto centre, o vėliau neteisingai apkaltino E. Š. ją išžaginus (dėl tos dalies E. Š. pirmosios instancijos teismo išteisintas, konstatuojant, kad šie lytiniai santykiai buvo neprievartiniai).
4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis prieštaringas – grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiosios G. J. parodymais, nurodant, kad jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo pakankamai detalūs ir nuoseklūs. Tačiau nuosprendyje, motyvuojant E. Š. išteisinimą dėl pirmojo kaltinimo epizodo, padaryta visiškai priešinga išvada, t. y. kad nukentėjusioji G. J. apie prievartinius lytinius santykius su E. Š. M. Žilinsko dailės galerijos kiemuose nurodė ne iš karto (tik 2010 m. spalio 7 d. apklausoje); 2010 m. spalio 2 d. protokole–pareiškime ji nurodė, kad buvo prievartaujama dviejų vaikinų bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo pagrįstai teigiama, jog nustačius, kad G. J. sakė netiesą dėl vienos kaltinimo dalies, yra pakankamas pagrindas kritiškai vertinti jos parodymus ir dėl kitos kaltinimo dalies. Be to, nustačius, jog G. J. savanoriškai lytiškai santykiavo su E. Š. Kauno miesto centre, nepaneigta, kad ji savanoriškai galėjo santykiauti ir nuteistojo M. P. bute (į kurį su iki to vakaro jai nepažįstamais vaikinais nuvyko savanoriškai, nesant kitų merginų ar jai pažįstamų asmenų). Toks G. J. elgesys, kasatoriaus manymu, reikalauja atskiro įvertinimo, kurio pasigendama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas apylinkės teismo nuosprendyje jokio prieštaringumo „neįžvelgė“.
5. Dėl liudytojo V. A. parodymų neįvertinimo, kuris aiškino, kad vežė E. Š., šis buvo su mergina (nukentėjusiąja), juos paėmė centrinėje Kauno dalyje, juos dar stabdė užsieniečiai, kuriuos nuvežė iki viešbučio „Kaunas“, po to visi važiavo į Vilijampolę, kur prie parduotuvės E. Š. išlipo su užsieniečiais ir kalbėjosi, o ta mergina buvo likusi su juo automobilyje, jam niekuo nesiskundė ir pagalbos neprašė; po to ji išlipo ir liko su E. Š., o jis su užsieniečiais nuvažiavo toliau. Liudytojas parodė, kad tą vakarą tarp E. Š. ir tos merginos santykiai buvo gana glaudūs. Apeliacinėje nutartyje apie šio liudytojo parodymus neužsimenama. Nutartyje tik bendrais bruožais motyvuojama, kad aplinkybės, jog nukentėjusioji turėjo savanoriškus lytinius santykius su E. Š. Kauno miesto centre, o po to savo noru atvyko į M. P. butą, esą nepaneigia, jog šiame bute ji sutiko turėti lytinius santykius su nuteistaisiais. Kasatoriaus manymu, teisėjų kolegija neįvertino aplinkybių, kad nuteistųjų gynyba visų pirma teigė, jog liudytojas V. A. (kaip ir liudytojas M. J.) patvirtino būtent itin stipriai išreikštą neatsakingą pačios nukentėjusiosios elgesį įvykių metu ir būtent šis elgesys (kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis) sudarė pagrindą kritiškai vertinti nukentėjusiosios parodymus, laikyti juos nepakankamais apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
6. Liudytojas M. J. parodė, kad: klube „Amerika pirtyje“ E. Š. draugė (G. J.) kabinėjosi, ji buvo užkišusi ranką Evaldui už kelnių; vėliau eidamas pro mokyklą pamatė E. Š. su ta panele, kuri jam buvo užsikabinusi ant kaklo; mergina pati ėjo į M. P. butą, niekas jos per prievartą netempė; iš judesių supratęs, kad ji kažko norinti (ji norėjo sekso), buvo linksma; tame bute kitame kambaryje buvo M. P. mama; būnant bute, E. Š. ir M. P. išėjo į parduotuvę, o jis liko su G. J., ši dar bandė kabintis prie jo; nukentėjusioji vartojo alkoholį (nors ir taip buvo apsvaigusi). Liudytojas kategoriškai, nuosekliai ir įtikinamai paliudijo apie neatsakingą, itin provokuojantį nukentėjusiosios elgesį, patvirtino, kad būdamas bute daugiausia miegojo, negirdėjo jokio triukšmo, nukentėjusioji pagalbos neprašė, tačiau teisėjų kolegija neanalizavo labai svarbių šio liudytojo parodymų ir dėl jų nepasisakė.
7. Dėl liudytojos I. P. parodymų neįvertinimo, pagal kuriuos ji, kaip policijos komisariato tyrėja, visų apklausiamų asmenų parodymus tiksliai fiksavo protokoluose; nukentėjusioji ne iš karto parodė apie įvykius miesto centre; ji teisingai užrašė liudytojos S. P. parodymus, pagal kuriuos įvykio metu ji buvo tame bute (atskirame kambaryje, kurio durys pradžioje buvo praviros), tačiau jokio įtartino triukšmo negirdėjo, jos niekas nebudino ir jokios pagalbos neprašė, girdėjo bute kaukšinčių merginos batelių garsą.
8. Dėl liudytojos T. M. parodymų neįvertinimo, pagal kuriuos jai 2010 m. spalio 2 d. ryte atvykus į butą pas jos slaugomą S. P., nukentėjusioji jai niekuo nesiskundė, išėjo iš buto visiškai ramiai. Tai patvirtina nuteistųjų nuoseklius parodymus apie tai, kad bute niekas prieš nukentėjusiąją jokios prievartos nenaudojo, ji nebuvo žaginama.
9. Dėl liudytojo M. J. parodymų neįvertinimo, pagal kuriuos nagrinėjamų įvykių rytą jo sutuoktinė J. J.: „nenorėjo sakyti, kas įvyko (...) apie 10–15 min. aiškinomės. Nes ji iš pradžių nesakė, kur buvo. Aš reikalavau jos pasakyti...“. Apygardos teismas, neįvertinęs visų bylos duomenų kontekste liudytojo M. J. parodymų, nutartyje nurodė, jog „nėra pagrindo nukentėjusiosios parodymus vertinti kritiškai, nes ji iš karto po įvykio kreipėsi į policiją“.
10. Dėl teismo medicinos specialistės M. Kolcovaitės parodymų, kad pagal G. J. padarytų sužalojimų laipsnį, pobūdį spręstina, jog jie nebūtinai galėjo būti padaryti prievartinio pobūdžio lytinių santykių metu. Teisėjų kolegija šio argumento tinkamai neišnagrinėjo, o tik nurodė, kad atskiri kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ir suduodant nukentėjusiajai smūgius (nebūtinai krentant ar kitu būdu atsiremiant į kietus bukus daiktus).
Be to, apygardos teismas (neatlikęs įrodymų tyrimo) neišsprendė apylinkės teismo nuosprendyje esančio esminio prieštaravimo, liečiančio teismo medicinos specialisto išvados vertinimą. Prieštaravimo esmė ta, kad išteisinant E. Š. dėl jam inkriminuoto pirmojo kaltinimo epizodo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog: „Sprendžiant dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, pažymėtina, kad teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog išvadą pateikė nežinodama tikslių įvykio aplinkybių (specialistei nebuvo pateikti faktai apie lytinius santykius miesto centre), nežinodama, kokiomis sąlygomis buvo lytiškai santykiaujama (prie betoninės sienelės, ant betoninio paaukštinimo). Ji paaiškino, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai galėjo išsivystyti tiek prie prievartinio, tiek ir neprievartinio lytinio akto“. Toliau nuosprendyje teismas motyvavo, jog: „Specialistė M. Kolcovaitė teismo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai dešiniame dilbyje, kairiame petyje galėjo būti padaryti smūgiuojant. Tai patvirtina nukentėjusios duotus parodymus apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą“. Kasatoriaus manymu, nuosprendžio motyvuose yra akivaizdus prieštaravimas. Apeliacinės instancijos teismas to prieštaravimo neišsprendė, apsiribodamas vien deklaracijomis apie teisingą bylos įrodymų įvertinimą.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinė nutartis ir pati šiuo klausimu yra prieštaringa. Nutartyje motyvuojama, jog: „Nukentėjusioji teigia, kad atsisakė ir nenorėjo lytinių santykių bute su nuteistaisiais, priešinosi. Jos parodymus patvirtina kūno sužalojimai, būdingi gautiems nuo smūgių“. Toliau nutartyje jau teigiama: „fizinio smurto panaudojimas lytiškai santykiaujant galimas ir nukentėjusiosios nesužalojant ir ant jos kūno nepaliekant smurto pėdsakų“; „Aplinkybė, kad nukentėjusioji aktyviai nesipriešino, nešaukė, neleidžia daryti išvados, jog lytiniai santykiai buvo abipusiu sutarimu“. Kasatoriaus manymu, tokie motyvai nenuoseklūs ir akivaizdžiai prieštaringi, nes lieka neaišku, ką gi teismas galutinai nustatė dėl tų reikšmingų aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip ir nedavė aiškios išvados, kaip ji vertina pačios nukentėjusiosios duotus parodymus.
Kasaciniuose skunduose nurodyta ir tai, kad apylinkės teismo nuosprendžio apkaltinamoji dalis bei apeliacinė nutartis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes pagrįsta prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino pačių kaltinamųjų parodymų (jiems nuosekliai ir įtikinamai paneigus kaltinimus) ir kitų įrodymų (liudytojų V. A., M. J., S. P., T. M., M. J., specialistės M. Kolcovaitės parodymų, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto išvadų), nutartį pagrįsdamas iš esmės tik pačios nukentėjusiosios parodymais (ir tai tik jų dalimi, kuri atitiko kaltinimų versiją). Be to, šis teismas nutartį motyvavo akivaizdžia prielaida: „nukentėjusioji pirmos apklausos metu nepapasakojo apie tai, kad su E. Š. turėjo lytinius santykius savo noru M. Žilinsko dailės galerijos kiemuose, esančiuose Nepriklausomybės a. 12, Kaune, kadangi galėjo bijoti savo vyro reakcijos“, nes nukentėjusioji tvirtino, jog to nenurodžiusi, nes esą buvo „pasimetusi“ ir pan. Kasatoriaus manymu, tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų konstatuota, kad nuteistųjų veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties.
Kasaciniuose skunduose taip pat nurodyta, kad jei nebūtų pagrindo perduoti bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, yra pagrindas išvadai, jog netinkamai pritaikytas BK 2 straipsnis. Išnagrinėjus įrodymus nepasitvirtino, kad padaryta ne tik tariama veika, dėl kurios E. Š. apylinkės teismo nuosprendžiu pagrįstai išteisintas, bet nenustatytos ir kitos tariamos nusikalstamos veikos, už kurias E. Š. ir M. P. nuteisti. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. P. ir E. Š., ir apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Dėl to yra pagrindas panaikinti apylinkės teismo nuosprendžio apkaltinamąją dalį ir apeliacinę nutartį, o baudžiamąją bylą nutraukti.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į nuteistųjų M. P. ir E. Š. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinius skundus prašo juos atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasaciniai skundai yra prieštaringi – nors didžiojoje skundų dalyje pateikiami gynybos argumentai apie tai, kokios esminės apeliacinių skundų aplinkybės liko neišnagrinėtos apeliacinės instancijos teisme, kasatorius prašo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti tiek į pirmosios instancijos teismą bei į apeliacinę instanciją, tiek bylą nutraukti. Iš pateiktų argumentų neaiškūs pagrindai, kuriais gynyba prašo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui ar ją nutraukti, tačiau jų tenkinti, prokuroro manymu, nėra pagrindo.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliaciniai skundai liko neišnagrinėti. Kasatorius pats pripažįsta, kad skunduose itin kruopščiai aptarė bylos faktines aplinkybes ir teismų sprendimuose išdėstytus faktus, o tai nėra kasacinio nagrinėjime dalykas. Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliantų argumentus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas dalį nukentėjusiosios parodymų nuteistųjų kaltės įrodymais ir tokį sprendimą motyvuodamas, plačiau neaptarinėjo apeliantų motyvų, kodėl tam tikros šių parodymų dalys yra nepatikimos, negali būti laikoma procesiniu pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistųjų kaltę įrodo ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai – specialisto išvados apie kūno sužalojimus, padarytus tiek nukentėjusiajai, tiek abiem nuteistiesiems, įvykio vietos apžiūra, liudytojo M. J. ir policijos pareigūnų parodymai apie nukentėjusiosios elgesį iškart po įvykio. Kasatorius nepagrįstai kritikuoja ekspertės M. Kolcovaitės parodymus apie sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno atsiradimo mechanizmą, teigdamas, kad teismai vadovavosi tik šių parodymų dalimi apie galimą smurtinę kai kurių sužalojimų kilmę. Prokuroras pažymi, kad jokių prieštaravimų ekspertės M. Kolcovaitės parodymuose nėra. Apklausos metu ji dalį rastų sužalojimų apibūdino kaip, tikėtina, padarytus tiek smurtaujant, tiek ir lytiškai santykiaujant be prievartos, o tai taip pat neduoda pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais. Tačiau ekspertė taip pat parodė, kad dalis sužalojimų, o būtent nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai dešiniame dilbyje, kairiame petyje, galėjo būti padaryti smūgiuojant. Be to, kasatorius nepasisako apie sužalojimų, rastų pas abu nuteistuosius, kilmę, nors jie patvirtina būtent nukentėjusiosios, o ne nuteistųjų pasakojamą įvykių eigą ir aplinkybes.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad netgi darant prielaidą, jog miesto centre nukentėjusioji su nuteistuoju E. Š. santykiavusi savo noru, tai įrodo ir prievartos nebuvimą vėliau santykiaujant su ja bute. Prokuroras pažymi, kad nukentėjusioji lytinį santykiavimą miesto centre taip pat apibūdina kaip smurtinį, ir vien ta aplinkybė, jog ji šios nuosprendžio dalies neskundė, nedaro jos parodymų nepatikimų. Nukentėjusioji galėjo turėti su E. Š. lytinius santykius savo noru M. Žilinsko dailės galerijos kiemuose, esančiuose Kaune, Nepriklausomybės a. 12, galėjo savo noru važiuoti su juo į M. P. butą ir ten būti kartu su E. Š., tačiau tai dar nereiškia, kad M. P. bute ji sutiko turėti lytinius santykius su nuteistaisiais. Nukentėjusioji teigia, kad atsisakė ir nenorėjo lytinių santykių bute su nuteistaisiais, priešinosi. Byloje nenustatyta jokių priežasčių, kodėl nukentėjusioji turėtų apkalbėti nuteistuosius. Niekuo nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad tai ji padarė, tikėtina, norėdama pasiteisinti prieš sutuoktinį. Nukentėjusiosios elgesys po įvykio – po to, kai ji išėjo iš buto, kuriame buvo išžaginta, ji pati kreipėsi pagalbos į sutuoktinį, o vėliau į policiją – paneigia tokias kasatoriaus prielaidas. Kasatoriaus plačiai analizuojami liudytojų parodymai patvirtina ir nukentėjusiosios parodymus, kad ji aktyviai nesipriešino. Tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad lytiniai santykiai buvo abipusiu sutarimu. Nors nukentėjusioji žodžiais neišreiškė savo nesutikimo lytiškai santykiauti, t. y. nešaukė pagalbos, nuteistieji suvokė, kad lytinis santykiavimas vyko prieš jos valią, nes ji atsisakė lytinių santykių, o lytinio santykiavimo metu priešinosi, stengdamasi juos nuo savęs nustumti. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus apeliacinių skundų argumentus, juos sugrupuodamas ir pateikdamas motyvuotas bylos medžiaga ir įrodymais paremtas išvadas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, nėra pagrindas naikinti apeliacinę nutartį.
Nukentėjusioji G. J. atsiliepimu į nuteistųjų M. P. ir E. Š. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, jos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinius skundus surašymą pripažinti proceso išlaidomis, priteisiant jas jos naudai iš nuteistųjų E. Š. ir M. P., jeigu kasacinės instancijos teismas atmestų kasacinius skundus.
Nukentėjusioji nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Teismai išvadą dėl E. Š. ir M. P. kaltės padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, t. y. vertindami bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą, o ne vien tik nukentėjusiosios parodymus. Nukentėjusioji pažymi, kad ji iškart po įvykio kreipėsi į policijos pareigūnus, ir nors rašydama pareiškimą–protokolą bei tuo pačiu metu duodama paaiškinimus policijos pareigūnams nenurodė visų E. Š. atliktų prieš ją nusikalstamų veiksmų, tai negali paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu patvirtintos išvados, kad abu kaltinamieji padarė skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytas nusikalstamas veikas, nes toks jos elgesys buvo nulemtas jos būsenos po patirto streso ir išgyvenimų. Ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta keletą kartų ir davė išsamius bei nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino ir nagrinėjant bylą teisme. Kaltinamieji, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet kokiu būdu bandė ją (nukentėjusiąją) sukompromituoti, bandydami pavaizduoti kaip laisvo elgesio ištekėjusią moterį, kuri savo iniciatyva siekusi intymių santykių su kaltinamaisiais, ir jie vyko abipusiu susitarimu. Teismų praktika šios kategorijos bylose rodo, kad tokia kaltinamųjų gynybos pozicija yra tipinė, nes, paprastai, vykdant tokias nusikalstamas veikas, jų auka tapusi moteris būna viena su kaltinamuoju (kaltinamaisiais), dėl to tokios nusikalstamos veikos liudytojų nebūna arba liudytojais tampa tų pačių kaltinamųjų draugai, kurie dėl tam tikrų aplinkybių susilaikė nuo prisijungimo prie draugų atliekamų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, ir tai apsunkina nusikalstamas veikas padariusių asmenų kaltės įrodinėjimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 4 punkte išaiškino, kad lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusio asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas arba kaltininkai turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią.
Nukentėjusioji pažymi, kad ji buvo žaginama dviejų fiziškai už ją stipresnių vyrų, naudojusių prieš ją fizinį smurtą, pagal savo galimybes aktyviai priešinosi jiems ne tik aiškiai išreikšdama savo nesutikimą lytiškai santykiauti žodžiais, ašaromis ir maldavimais paleisti, bet ir aktyviai gindamasi, padarydama nuteistiesiems teismo medicinos specialistų nustatytus sužalojimus, ir net bandydama panaudoti po ranka pasitaikiusį peilį. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kaip vienas iš įrodymų šaltinių pripažįstami ir nukentėjusio asmens parodymai, duoti teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apkaltinamajam nuosprendžiui priimti pakanka nuoseklių nukentėjusiojo parodymų net ir tais atvejais, kai jų nepatvirtina jokie kiti bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422/2011">2K-422/2011</a>). Šiuo atveju teismų sprendimai priimti vadovaujantis ne vien tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais juos patvirtinančiais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Nuoseklius jos (nukentėjusiosios) parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialistų išvados, kuriose konstatuoti tiek kaltinamųjų jai padaryti sužalojimai, tiek ir kaltinamiesiems nukentėjusiosios padaryti sužalojimai. Be to, 2011 m. gegužės 16 d. specialisto išvada Nr. 140-(7695)-ISl-2936 nustatyta, kad ant kaltinamojo E. Š. megztinio rasta nukentėjusiosios kraujo.
Atsiliepime teigiama, kad nuteistųjų gynėjas tiek apeliaciniu, tiek kasaciniu skundais bando įtikinti teismą, jog bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai turėtų būti vertinami ne taip, kaip numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, bet kaip naudinga nuteistiesiems, t. y. iš bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų viseto išskiriant jų pačių ir jų draugų, siekiančių padėti jiems išvengti gresiančios atsakomybės, parodymus, kurie prieštarauja teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ir dėl to priimant teismų sprendimus šiais parodymais motyvuotai nesivadovauta.
Nukentėjusioji pažymi, kad apeliacines instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, pagal kurią fizinio smurto panaudojimas lytiškai santykiaujant prieš nukentėjusiosios valią galimas ir nukentėjusiosios nesužalojant ir ant jos kūno nepaliekant smurto pėdsakų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2006). Taigi skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nes priimti nepažeidžiant procesinių ir materialinės teisės normų, nenukrypstant nuo teismų praktikos, dėl to kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo jų naikinti ar keisti.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju už atsiliepimo į nuteistųjų gynėjo kasacinius skundus surašymą advokatui nukentėjusioji sumokėjo 1815 Lt (iš kurių 315 Lt PVM), dėl to šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistųjų, jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinius skundus atmestų.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai netinkamai įvertino bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą. Pagal bylos medžiagą ir teismų sprendimuose išdėstytus motyvus nėra pagrindo išvadai, kad teismai, vertindami bylos duomenis, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis teisiamajame posėdyje išnagrinėtais nukentėjusiosios G. J. parodymais, specialistų išvadomis apie padarytus kūno sužalojimus, liudytojo M. J. parodymais, specialistės M. Kolcovaitės paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje, iš dalies pačių nuteistųjų duotais parodymais (jiems iš esmės pripažįstant lytinio santykiavimo su nukentėjusiąja aplinkybes, tik teigiant, kad nukentėjusioji tai darė savo noru). Šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, teismo pripažinti įrodymais, vertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu, taigi BPK 20 straipsnio reikalavimai vertinant įrodymus nebuvo pažeisti. Teismas sprendė, kad įrodymų pakanka padaryti išvadoms dėl nusikalstamų veikų buvimo, jas padariusių asmenų kaltumo. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šis teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai nėra motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutiko su byloje ištirtų įrodymų vertinimu dėl tos nuosprendžio dalies, kurioje E. Š. ir M. P. pripažinti kaltais išžaginę nukentėjusiąją, o M. P. – dar ir pasikėsinęs išžaginti. Iš esmės vienintelis apeliacinio skundo argumentas buvo tas, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios G. J. parodymais, argumentuodamas tuo, kad ji nutylėjo turėjusi lytinius santykius su E. Š. Kauno miesto centre (M. Žilinsko dailės galerijos kieme) ir, apelianto manymu, nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl apie tai nutylėjo; be to, tikėtina, jog ji turėjo pagrindą kaltinamuosius apkalbėti ir kad įvykio metu ji turėjo galimybę pasišalinti iš buto bei kreiptis pagalbos į kitus asmenis, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus, susijusius su nukentėjusiosios parodymų patikimumu, nutartyje motyvuotai aptarė, atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Abiejų instancijų teismai nukentėjusiosios G. J. parodymus, duotus teismo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu, tyrė, juos vertino kontekste su byloje esančių įrodymų visetu bei padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismai pažymėjo, kad nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo pakankamai detalūs bei nuoseklūs, paremti kitais bylos duomenimis ir įrodymais. Be to, ji nedelsdama kreipėsi į teisėsaugos instituciją su pareiškimu dėl nusikalstamos veikos padarymo, jos išvaizda po įvykio (be pėdkelnių, susivėlusi, su mėlynėmis ant kojų) ir ant jos kūno rasti sužalojimai taip pat rodė apie atliktus prieš ją neteisėtus veiksmus. 2010 m. gruodžio 7 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktos išvados, kad nusikalstamos veikos metu nukentėjusioji galėjo suprasti prieš ją atliekamų veiksmų esmę, kad gali suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, priešingai kasatoriaus manymui, nėra pagrindas pripažinti, kad nukentėjusioji sąmoningai neteisingai apkaltino E. Š. Parodymų vertinimas priklauso teismo kompetencijai (BPK 20 straipsnis). Teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios G. J. parodymais vertindami nuteistųjų veiksmus, padarytus M. P. bute, nors E. Š. ir išteisino dėl veiksmų, įvykdytų M. Žilinsko dailės galerijos kieme. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymų apie nuteistųjų veiksmus M. P. bute įrodomosios reikšmės nesumenkina ta aplinkybė, jog ikiteisminiame tyrime pirmosios apklausos metu ji neaiškino apie prievartinius lytinius santykius minėtame kieme. Nukentėjusioji vėlesnių apklausų metu nuosekliai nurodė priežastis, dėl kurių pirmosios apklausos metu nekalbėjo apie veiksmus kieme.
Neatitinka tikrovės kasatoriaus teiginys, kad neišnagrinėti apeliacinio skundo argumentai dėl teismo medicinos ekspertės M. Kolcovaitės duotų paaiškinimų, jog pagal G. J. padarytų sužalojimų pobūdį spręstina, kad jie galėjo būti padaryti ir neprievartinių lytinių santykių metu. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad M. P., kėsindamasis išžaginti G. J., jai padarė sužalojimus dešiniame dilbyje, kairiame petyje; teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertė M. Kolcovaitė paaiškino, kad tokius sužalojimus galima padaryti smūgiuojant; M. P. darant pastarąją veiką nukentėjusioji aktyviai priešinosi (panaudodama šukę), ir tai patvirtina specialisto išvada Nr. G. 2978/10(02) nustatyti M. P. padaryti odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje. Pažymėtina, kad nuosprendžiu nustatyta, jog įvykio metu bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), E. Š. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, tačiau nekonstatuota, kad tokiais E. Š. veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryti kūno sužalojimai. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu remdamasis teismų praktika pagrįstai pažymėjo, kad prievartinių lytinių santykių metu panaudotas fizinis smurtas ant nukentėjusiosios kūno gali ir nepalikti smurto žymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2006).
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nebuvo atsižvelgta į liudytojų V. A., M. J., T. M. parodymus, kurie, kasatoriaus manymu, patvirtina, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojama prievarta. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas teigė, kad šie liudytojai patvirtino būtent nuteistųjų duotus parodymus, jog jie lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja jai sutinkant. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymėjo, kad nukentėjusioji galėjo savo noru važiuoti kartu su E. Š. į M. P. butą, tačiau tai nereiškia, kad šiame bute nukentėjusioji sutiko turėti lytinius santykius su dviem asmenimis; nukentėjusioji bijojo, kad ją sumuš, dėl grasinimų jautėsi blogai, pagal savo fizines galimybes ji negalėjo apsiginti nuo dviejų nuteistųjų. Pažymėtina, kad nei liudytojas V. A. (šis tvirtino, kad prieš įvykį vežė taksi automobiliu E. Š. ir nukentėjusiąją), nei liudytoja T. M. (kuri į M. P. butą atėjo apie 9 val. ryto) įvykio metu įvykio vietoje nebuvo. Liudytojas M. J., kuris yra E. Š. draugas, nors įvykio metu buvo minėtame bute, tačiau tuo metu miegojo. Šių liudytojų parodymai nepaneigė nukentėjusiosios tvirtinimo apie prievartinius lytinius santykius.
Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nebuvo pateikti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų prieštaringumo vertinant teismo medicinos specialisto išvadas dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų ir netinkamo liudytojos I. P. parodymų vertinimo.
Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, teismo sprendimas atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai, kad teismo padarytos išvados nėra palankios apeliacinį skundą padavusiam asmeniui, nereiškia, kad byla pagal jo skundą nebuvo patikrinta.
Dėl BK 149 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad išnagrinėjus įrodymus nepasitvirtino, jog nuteistieji padarė jiems inkriminuotą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje, o M. P. – dar ir numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas nuteisė M. P. ir E. Š., o apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, taip pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas.
Šis argumentas yra nepagrįstas.
Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.
Objektyvieji išžaginimo požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš nukentėjusiojo asmens valią esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Subjektyvusis išžaginimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudojęs fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių. Nukentėjusio asmens nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti išreikštas (žodžiais, veiksmais). Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas (kaltininkai) turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2009">2K-458/2009</a>).
Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Išžaginimo, padaryto bendrininkų grupe (BK 149 straipsnio 2 dalis), vykdytoju pripažįstamas toks asmuo, kuris: 1) naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju, 2) naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo, 3) nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai su juo santykiavo. Taigi nustačius kelių asmenų bendros tyčios išžaginti žmogų buvimą, šios veikos vykdytoju gali būti pripažintas asmuo, visiškai ar tik iš dalies realizavęs šios nusikalstamos veikos sudėtį.
Teismas nustatė, kad E. Š. ir M. P., veikdami bendrininkų grupe, tyčia E. Š. panaudojus fizinį smurtą (užlaužus rankas) prieš G. J. ir grasinant panaudoti fizinį smurtą, taip palaužiant nukentėjusiosios valią, pasikeisdami iš viso atliko penkis lytinius aktus prieš nukentėjusiosios valią (E. Š. – tris, M. P. – du), taip panaudodami fizinį smurtą ir grasindami jį panaudoti išžagino nukentėjusiąją.
Remiantis jau minėtais įrodymais buvo nustatyta, kad lytinis santykiavimas vyko prieš nukentėjusiosios valią (ji išsakė žodžiais savo nesutikimą, bandė atstumti nuteistuosius). E. Š., pirmasis išžaginęs nukentėjusiąją, panaudojo prieš ją fizinį smurtą, taip pat grasino tai panaudoti; M. P. nukentėjusiąją išžagino, pasinaudojęs palaužta jos valia, po to, kai ją išžagino E. Š.. Teismas, nustatęs nuteistųjų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kuris reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, jų suderintus veiksmus, pripažino juos išžaginimo vykdytojais ir pagrįstai konstatavo, kad veika padaryta bendrininkų grupe. Nuteistųjų kryptingi ir suderinti veiksmai neabejotinai patvirtino, kad jie suvokė, jog bendrai lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja prieš jos valią, ir norėjo taip veikti.
Teismas nustatė ir tai, kad M. P. po to, kai jis ir E. Š. išžagino G. J., praėjus tam tikram laiko tarpui, panaudodamas fizinį smurtą (lauždamas ir sukdamas nukentėjusiajai rankas), sukėlė jai skausmą, padarė poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, kairiame petyje, ir, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją G. J., kuri aktyviai priešinosi panaudodama tam įvairius daiktus, padarydama M. P. sužalojimus kairėje plaštakoje ir blauzdoje. Šios nusikalstamos veikos M. P. nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.
Taigi baudžiamosios atsakomybės nuostatos pripažįstant abu nuteistuosius kaltais pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, o M. P. – ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, nebuvo pažeistos, nes nuteistųjų veiksmuose nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji šių nusikalstamų veikų požymiai. Baudžiamasis įstatymas pagal byloje nustatytas ir nuosprendyje nurodytas aplinkybes pritaikytas tinkamai.
Dėl nukentėjusiosios prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti
Nukentėjusioji G. J. prašo atlyginti turėtas išlaidas kasacinės instancijos teisme (atsiliepimo į nuteistųjų gynėjo kasacinius skundus surašymas), kartu su atsiliepimu pateikdama pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 711771 ir PVM sąskaita faktūrą ADV Nr. 0000037, patvirtinantį 1815 Lt (su PVM) sumokėjimą advokatui A. Venckui.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-410/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-410/2008">2K-410/2008</a>, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-20/2011).
Atsiliepimo į kasacinį skundą surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Nuteistųjų gynėjo kasaciniuose skunduose buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiosios G. J. interesus byloje, todėl ji kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą. Šios išlaidos turi būti atlygintos. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus bei darbo sanaudų apimtį surašant atsiliepimą į kasacinius skundus priteistina suma mažintina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. Š. ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus atmesti.
Iš nuteistųjų E. Š. ir M. P. priteisti nukentėjusiajai G. J. 350 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms už atsiliepimo į kasacinius skundus surašymą apmokėti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
Vytautas Greičius
