O. K. pagal BK 260 str., 260 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-202/2013

Teisminio proceso nr. 1-38-1-00168-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.22; 1.2.23.3.; 2.1.7.; 2.4.2.1.; 2.4.7.;

2.6.7.1. (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S., O. K., G. S. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto 0,590 g psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo turint tikslą platinti ir platinimo) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto didelio kiekio (29,039 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo, gabenimo turint tikslą platinti ir pardavimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto 12,906 g psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo turint tikslą platinti ir pardavimo) laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios subendrintos bausmės pridėta Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. nutartimi paskirtos neatliktos dvejų metų vienuolikos mėnesių dviejų dienų laisvės atėmimo bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams.

O. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto labai didelio kiekio (10,314 g) psichotropinės medžiagos – heroino įgijimo, gabenimo turint tikslą platinti ir pardavimo) laisvės atėmimu dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

G. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto labai didelio kiekio (10,314 g) psichotropinės medžiagos – heroino įgijimo, gabenimo turint tikslą platinti ir pardavimo) laisvės atėmimu vienuolikai metų; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto 14,468 g narkotinės medžiagos – kokaino įgijimo, gabenimo turint tikslą parduoti ir pardavimo) laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto 0,132 g narkotinės medžiagos – kokaino, 0,180 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), 0,106 g psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo, laikymo turint tikslą platinti ir pardavimo) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto 7,883 g narkotinės medžiagos – kokaino įgijimo, gabenimo turint tikslą parduoti ir pardavimo) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto didelio kiekio (29,039 g) psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo, gabenimo turint tikslą platinti ir pardavimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendis pakeistas – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta:

D. S. nuteisimas už tai, kad jis iki 2009 m. pabaigos tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo ne mažiau kaip 6 tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,590 g psichotropinės medžiagos – amfetamino; iki 2010 m. vasario 11 d. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo 406 tabletes, kurių sudėtyje buvo 29,039 g, t. y. didelis kiekis, psichotropinės medžiagos – amfetamino; iki 2010 m. kovo 16 d., tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo ne mažiau kaip 12,906 g psichotropinės medžiagos – amfetamino;

G. S. nuteisimas už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo 0,132 g narkotinės medžiagos – kokaino, 0,180 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), 0,106 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Taip pat iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas teiginys, kad D. S. kaltė 2010 m. vasario 12 d. pardavus psichotropinę medžiagą – amfetaminą liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, yra įrodyta. Pašalintas klaidingai nurodytas psichotropinės medžiagos – amfetamino, surasto 6 ir 406 tabletėse, pavadinimas –,,Extazi“ tabletės. Ištaisyta nuosprendyje padaryta klaida, nustatant, kad G. S. su O. K. įgijo, gabeno ir pardavė ne psichotropinę, o narkotinę medžiagą – heroiną.

Kitos nuosprendžio dalys nepakeistos.

Nuteistojo O. K. apeliacinis skundas atmestas.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti P. B. ir A. J. (A. J.), tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,

nustatė:

G. S. ir O. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. gegužės 13 d., apie 18.30 val., Šiauliuose, prie (duomenys neskelbtini) namo, iš asmens, dėl kurio byla išskirta, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ir taip platinti, už 2 470 Lt įgijo 10,314 g, t. y. labai didelį kiekį, narkotinės medžiagos – heroino, kurį tą pačią dieną, apie 18.40 val., automobiliu „Saab“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno į degalinę „Saurida“, esančią Šiauliuose, Vilniaus g. 373, ir neteisėtai už 2 850 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09.

G. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai kad 2009 m. gruodžio 15 d., apie 15.22 val., kelyje Telšiai–Plungė, Telšių rajone, Pagermančio kaimo ribose, iš P. B. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, už 6 000 Lt įgijo 14,468 g narkotinės medžiagos – kokaino, kurį tą pačią dieną, apie 15.26 val., automobiliu „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno prie kavinės „7 kilometras“, esančios kelyje Telšiai–Plungė, Telšių rajone, Pagermančio kaimo ribose, ir neteisėtai už 6 600 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09.

Taip pat, G. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė su savimi 0,132 g narkotinės medžiagos – kokaino, 0,180 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), 0,106 g psichotropinės medžiagos – amfetamino ir 2009 m. gruodžio 26 d., apie 18.00 val., Telšiuose, prie parduotuvės „Maxima“, esančios Turgaus g. 23, šias narkotines ir psichotropines medžiagas už 100 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09.

Taip pat, G. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 21 d., apie 19.35 val., Mažeikiuose, prie mokyklos, esančios Pavenčių g. 3, iš P. B. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, už 2 600 Lt įgijo 7,883 g narkotinės medžiagos – kokaino, kurį tą pačią dieną, apie 19.40 val., Mažeikiuose, prie mokyklos, esančios Pavenčių g. 3, neteisėtai už 3 000 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09.

Taip pat, G. S. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 12 d., apie 13.30 val., Mažeikiuose, prie (duomenys neskelbtini) namo, iš P. B. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir taip platinti, už 2 200 Lt įgijo 406 tabletes, kurių sudėtyje buvo 29,039 g, t. y. didelis kiekis, psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurį tą pačią dieną, apie 13.40 val., automobiliu „Saab“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno prie (duomenys neskelbtini) namo ir neteisėtai už 3 200 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09.

D. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. pabaigoje, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, Šiauliuose toliau platinti P. B. perdavė ne mažiau kaip 6 tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,590 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Taip pat, D. S. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 11 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, automobiliu „Toyota Rav4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno ir Akmenės rajone, kelyje Papilė-Kuršėnai, neteisėtai už 1 800 Lt P. B. pardavė 406 tabletes, kurių sudėtyje buvo 29,039 g, t. y. didelis kiekis, psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Taip pat, D. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 16 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, Šiauliuose neteisėtai už 320 Lt P. B. pardavė ne mažiau kaip 12,906 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. S. taip pat buvo nuteistas už tai, kad iki 2009 m. gruodžio 26 d., nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo 0,132 g narkotinės medžiagos – kokaino, 0,180 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), 0,106 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. D. S. taip pat buvo nuteistas už tai, kad iki 2009 m. pabaigos, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo ne mažiau kaip 6 tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,590 g psichotropinės medžiagos – amfetamino; iki 2010 m. vasario 11 d., tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo 406 tabletes, kurių sudėtyje buvo 29,039 g, t. y. didelis kiekis, psichotropinės medžiagos – amfetamino; iki 2010 m. kovo 16 d., tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai iš tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo ne mažiau kaip 12,906 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino šias nuosprendžio dalis, nutartyje nurodydamas, kad, pripažįstant G. S. bei D. S. kaltais ir nuteisiant juos už neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, buvo būtina aiškiai išdėstyti tai patvirtinančius esminius įrodymus, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas nenustatė nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų įgijimą patvirtinančių aplinkybių, t. y. neaišku, kokiomis aplinkybėmis, kada, kur, iš kokio šaltinio, už kokią pinigų sumą buvo įgytos nuosprendyje išvardytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįrodė šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio pašalino G. S. ir D. S. nuteisimą už atitinkamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti dėl visų nusikalstamų veikų, nenustačius jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie buvo nustatyti apeliacinės instancijos teismo nutartimi, tačiau neištaisyti ir tai lėmė neteisingų bei neteisėtų sprendimų priėmimą. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1–5 dalių, 21, 322 straipsnių reikalavimus, dėl to D. S. buvo nepagrįstai nuteistas už nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse, padarymą. Kasatorius pažymi, kad visos esminės klaidos, padarytos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, sudarančios BPK pažeidimus, nepagrįstai teismų buvo vertinamos kaip techninės.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bet kokie abejotini ar prielaidas sukeliantys duomenys, kurių negalima patikrinti bei patvirtinti kitais bylos duomenimis, negali būti laikomi įrodymais. Remdamasis tokiais duomenimis teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino. Pasak kasatoriaus, vienintelis jo kaltės įrodymų šaltinis yra P. B. parodymai, kuriuos teismas netinkamai vertino, neatsižvelgė į esamus prieštaravimus, į tai, kad dalies jų negalima patikrinti ir įvertinti jų patikimumo. Būtent pas P. B. buvo rastos narkotinės medžiagos, tačiau nebuvo nustatyta, iš kur jis jas gavo, nebuvo nustatytas asmuo, pravarde „puma“; pėdsakai, palikti ant psichotropinių medžiagų maišelio ne D. S., o nenustatyto asmens. Šios aplinkybės ir argumentai atmesti, kai kurie apeliacinės instancijos teismo nutartyje neaptarti, tačiau šie duomenys, kasatoriaus nuomone, labai svarbūs įrodymų vertinimui ir išvadų dėl kaltės formavimui.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. S. kaltu dėl 406 tablečių pardavimo liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, 2012 m. vasario 11 d. nurodė, kad jo parodymais nesiremia, o remiasi nuosekliais P. B. parodymais, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu surinktais duomenimis (telefoninių pokalbių suvestinėmis), slapto sekimo duomenimis, iš dalies paties nuteistojo parodymais. Šių tablečių pardavimą patvirtino ir G. S. bei liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas. Tokias išvadas pakartojo ir apeliacinės instancijos teismas, iš esmės neatsižvelgdamas ir neaptardamas apeliacinio skundo argumentų, kad nuteistasis D. S. neturėjo jokio kontakto nei su liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas, nei su G. S., jie sudarinėjo sandorius, kurie visiškai nesusiję su D. S. ir jam neinkriminuoti. Šie asmenys jokių parodymų teisme apie D. S. nedavė ir nepatvirtino jokių aplinkybių, vienokiu ar kitokiu būdų su juo susijusių. Ant byloje esančių psichotropinių medžiagų rasti pėdsakai ne D. S., o kito žmogaus, tačiau tas asmuo nebuvo nustatinėjamas. Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai be pagrindo atmetė jo parodymus, kuriuos patvirtina bylos medžiaga, rašytiniai įrodymai, kiti liudytojų parodymai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pats P. B. teisme negalėjo atsakyti, ar byloje esančiuose pokalbiuose kalbama apie narkotines medžiagas, ar apie mašinos detales. Teisme P. B. patvirtino, kad tuo laikotarpiu jis su D. S. telefonu bendravo apie mašinos detales ir prašė jų paieškoti. Be to, byloje yra Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato pranešimas, kad P. B. 2009 m. birželio 23 d. dėl automobilio vagystės kreipėsi į policiją ir kad tas automobilis 2009 m. liepos 8 d. rastas išardytas. Dėl šio argumento apeliacinės instancijos teismas pasisakė kaip dėl nepasitvirtinusios versijos. Dėl skolos, kuri buvo pervesta D. S., nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje yra duomenų, iš kurių matyti, jog P. B. ir iš kitų asmenų prašė paskolinti pinigų (600 Lt iš pokalbyje užfiksuotos merginos K., V. žmonos). Šie žmonės nebuvo apklausti apie jiems žinomas aplinkybes. Kasatoriaus teigimu, taip pat jam nepagrįstai priskirtas pokalbis su P. B. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai šiuo pokalbiu rėmėsi kaip jo kaltės įrodymu. Nurodytas telefono numeris niekur byloje nepriskirtas D. S. ir iš pareigūnų tarnybinių pranešimų, protokolų matyti, kad nustatyta, jog D. S. naudojosi telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nenustatyta, kas ir apie ką kalbėjosi šio telefoninio skambučio metu. Nors įstatymas įsakmiai reikalauja aptarti visus – tiek kaltinamąjį kaltinančius, tiek teisinančius – įrodymus, pirmosios instancijos teisme buvo įvertinti tik kaltinantys duomenys – iš esmės tik D. S. kaltę pagrindžiantys P. B. parodymai. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme buvo padarytos neteisingos išvados, kurios buvo paliktos ir apeliacinės instancijos teismo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų ir pats jų padarė, o šio teismo išvados prieštaringos. Vienoje nutarties vietoje teismas pasisako, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 21 straipsnio nuostatas ir suvaržė D. S. teisę į gynybą, taip pat nurodo, kad buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos ir D. S. nepagrįstai nuteistas už psichotropinių medžiagų įgijimą (trys veikos). Tačiau kitoje nutarties dalyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, tiek tiriant bylą, tiek ją nagrinėjant teisme, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos D. S. teisės, ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. BPK 331 straipsnio l dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šio skyriaus BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Tai esminės aplinkybės, pagal kurias nustatomos konkrečios nusikalstamos veikos, numatytos atitinkamame BK specialiosios dalies straipsnyje, sudėties buvimas ar nebuvimas. Dėl to nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės teismo nuosprendyje turi būti išdėstytos tiksliai, aiškiai, nurodant visa, kas reikšminga nusikalstamos veikos vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybes, susijusias su D. S. nuteisimu dėl narkotinių medžiagų įgijimo. Pasak kasatoriaus, šitaip pasielgdamas, teismas panaikino dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu, konstatavo, kad šios aplinkybės neįrodytos, taip pat nustatė pirmosios instancijos teismo nagrinėjant bylą ir priimant nuosprendį padarytus pažeidimus ir juos aptarė. Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, t. y. pašalindamas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konkrečiai neaprašė, iš naujo neišdėstė nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, kurias pripažino esant įrodytomis. Taip pat nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nepateikė išvadų apie tai, ką nustatė dėl psichotropinės medžiagos gabenimo, tik konstatavo, kad ši veika kvalifikuota teisingai, tačiau, kokiais duomenimis nustatyta, neanalizavo ir nepasisakė.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistiesiems G. S. ir D. S., pašalinus iš kaltinimo narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, susiaurėjo kaltinimo apimtis, tačiau tai nesuteikia teisinio pagrindo jiems švelninti paskirtas bausmes, pažeidžia BK 54 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į nusikalstamų veikų pobūdį, skaičių, intensyvumą. Apeliacinės instancijos teismas panaikino nusikalstamas veikas, t. y. tris narkotinių medžiagų įgijimus, už kurias D. S. buvo nuteistas ir už kurias jam taip pat buvo skirta bausmė, tačiau bausmę paliko tą pačią. Kasatoriaus teigimu, teismas pasielgė neteisingai, nes kaltinimo siaurinimas, t. y. nustatytų nusikalstamų veikų skaičiaus mažinimas net trimis, tiesiogiai susijęs su bausmės skyrimu. Bausmė negali likti ta pati, beveik perpus sumažėjus nustatytam nusikalstamų veikų skaičiui.

Pasak kasatoriaus, įrodymų vertinimo pažeidimai taip pat matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kurioje pasisakoma apie kitas iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio šalintinas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje yra padaryta daug klaidų, netikslumų aprašant nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, atliktus veiksmus bei nurodant narkotinių medžiagų pavadinimus. Teismas pripažino, kad nuosprendyje nurodytas teiginys, jog G. S., P. B. bei D. S. kaltė neteisėtai įgijus, laikius, gabenus ir 2010 m. vasario 12 d. pardavus liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, psichotropinę medžiagą, įrodyta, yra klaidingas, tačiau tai vertino tik kaip rašymo apsirikimą. Kasatoriaus nuomone, tai rodo, kad įrodymai byloje buvo vertinami netinkamai, ir tai lėmė klaidas ir neteisingas išvadas. Pašalinta aplinkybė yra konkrečiai susijusi su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir faktinėmis aplinkybėmis bei jų neatitikimu. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir konstatavo, kad pažeidimai nepadaryti, nutartyje juos aptarė, pašalino iš kaltinimo aplinkybes, taisė pačius kaltinimus ir kartu patvirtino, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti tie pažeidimai, kuriuos D. S. nurodė apeliaciniame skunde. Šie pažeidimai, kasatoriaus nuomone, buvo esminiai, o ne elementarios klaidos, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 322 straipsnio nuostatas, D. S. apeliacinio skundo argumentus teismas atmetė visiškai jų nenagrinėdamas ir nemotyvuodamas atmetimo. Teismas nurodė, kad D. S. apeliacinio skundo argumentus atmetė kaip nepasitvirtinusius, tačiau sutiko su teiginiu, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendį pakeitė. Kasatoriaus nuomone, šios teismo išvados iš esmės patvirtina jo apeliacinio skundo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl viena apeliacinio skundo dalis laikoma pagrįsta, o kita nepagrįsta, tai nulėmė paties apeliacinės instancijos teismo prieštaringas išvadas; teismas rėmėsi tais pačiais įrodymais, kaip ir pirmosios instancijos teismas, t. y. P. B. parodymais ir telefoninių pokalbių interpretacija. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos ne įrodymais, o iš esmės tik spėlionėmis ir prielaidomis, teismas neatsakė į nuteistojo skundo argumentus dėl jį teisinančių įrodymų, P. B. parodymų prieštaringumo, nepasisakė, kaip byloje esantys įrodymai patvirtina D. S. kaltę. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta nemažai procesinių veiksmų – kratų, ekspertizių. Nė vienos kratos metu jokių draudžiamų daiktų, psichotropinių medžiagų, daiktų, kurie leistų bent įtarti apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis, pas D. S. nebuvo rasta ir paimta. Buvo tirtos visos psichotropinės medžiagos, kurios buvo rastos ir paimtos iš P. B. ir kurias jis nurodė gavęs iš D. S., tačiau, pasak kasatoriaus, niekur nebuvo rasta jokių jo pėdsakų (daktiloskopinių ar DNR). Nuteistasis D. S. nurodo, kad jis buvo sekamas beveik tris mėnesius, beveik pusę metų buvo kontroliuojami G. S., P. B. ir su jais susijusių asmenų veiksmai, prieš D. S. leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir visomis šiomis priemonėmis nebuvo užfiksuota jokia nusikalstama veika. Kasatoriaus teigimu, tai objektyviai ir neginčijamai paneigia P. B. apie jį duotus parodymus, tačiau ir šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas atmetė, remdamasis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Nuteistasis taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pasisakė dėl pareigūno V. G. surašyto telefoninių pokalbių informacijos protokolo. Teismas padarė išvadą, kad pareigūnams apie D. S. vykdomus nusikalstamus veiksmus buvo žinoma dar iki 2010 m. vasario 4 d., todėl motyvai, kad protokolas surašytas anksčiau nei P. B. parodymai, atmesti. Tačiau, pasak kasatoriaus, jokių kitų objektyvių duomenų apie tai, kad D. S. būtų daręs tokias nusikalstamas veikas, nėra. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nemini, kokie duomenys leido minėtą dieną surašyti pareigūnui tokio pobūdžio protokolą. Pokalbius pareigūnas iššifravo be jokių parodymų ar objektyvių duomenų dar gerokai iki to laiko, kol P. B. apie juos davė parodymus, iš jų turinio negalima daryti jokių išvadų, juo labiau kad tai pokalbiai apie narkotines medžiagas. Kasatoriaus teigimu, protokole nėra užfiksuoti objektyvūs duomenys, o pokalbių analizė yra subjektyvi pareigūno nuomonė, neturinti jokios savarankiškos įrodomosios reikšmės, nes V. G. bylos aplinkybės nebuvo žinomos. Tame pačiame protokole pareigūnas V. G., iššifruodamas P. B. pokalbį su R. M., pažymėjo, kad šie asmenys kalbėjo apie psichotropinių tablečių pardavimą, tačiau R. M. kategoriškai tai paneigė, jam nebuvo pareikšti įtarimai. Dėl R. M. kolegija pasisakė, kad šis pokalbis didesnio aptarimo nereikalauja, tačiau iš jo, kasatoriaus nuomone, matyti, kad šis protokolas negali būti laikomas įrodymų šaltiniu.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl to, jog visą ikiteisminį tyrimą jam buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2009 m. vasario 11 d. – 2009 m. kovo 16 d., ir šiuo pagrindu jam buvo tęsiamas suėmimas, teismui nurodant, kad yra pakankamai faktinių duomenų manyti, jog nuteistasis būtent šiuo laikotarpiu padarė nusikalstamas veikas. Su šiomis datomis buvo surašytas kaltinamasis aktas, byla perduota teismui ir tik prasidėjus teisminiam procesui, D. S. pateikus pažymą iš laisvės atėmimo vietos, įrodančią, kad šiuo laikotarpiu jis atliko laisvės atėmimo bausmę, prokuroras pakeitė kaltinimą. Šį datos neatitikimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvardijo kaip techninę klaidą. Tačiau kasatorius pažymi, kad žinoti, kuo yra kaltinamas (nusikalstamą veiką, jos padarymo laiką, aplinkybes), yra įtariamojo teisė, tiesiogiai susijusi su jo teise apsiginti nuo pareikšto kaltinimo. Kasatorius teigia ikiteisminio tyrimo metu negalėjęs tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, nes buvo nurodytas visiškai kitas nusikalstamų veikų padarymo laikas. Ši klaida dėl nusikalstamų veikų datų nulėmė netinkamą įrodymų vertinimą, duomenų rinkimą, procesinių veiksmų atlikimą ir neteisingo sprendimo priėmimą.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos BPK normos renkant įrodymus šioje byloje. D. S. nurodo ikiteisminio tyrimo metu patyręs spaudimą, buvęs verčiamas duoti parodymus prieš save, prieš kitus asmenis. Kaip psichologinės prievartos priemonė buvo naudojamas nuolatinis kilnojimas iš vienos kameros į kitą, byloje yra tai patvirtinantys dokumentai. Be to, D. S. nuolat lankė policijos pareigūnai, kurie darė tiesioginį spaudimą ir vertė duoti tam tikrus parodymus, mainais žadėdami laisvę, jei nuteistasis apkalbėtų kitus žmones. Pasak kasatoriaus, analogiškais metodais galėjo būti renkami ir kiti įrodymai bei gaunami parodymai. Tai turėjo būti įvertinta priimant nuosprendį, tačiau jame apie šias aplinkybes neužsimenama. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokių pažeidimų nebuvo. Teisme apklausti pareigūnai A. G. ir M. G. patvirtino, kad lankydavosi pas D. S. kameroje, atlikdavo, jų teigimu, operatyvines apklausas, advokatui pranešta nebuvo, jie nepildė jokių dokumentų. Apie šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, nevertino tokių įrodymų rinkimo būdų. Pasak kasatoriaus, pareigūnai, kurie lankėsi, veikė neteisėtai, nesilaikydami BPK nustatytos tvarkos dėl apklausų atlikimo. Apie rengiamą procesinį veiksmą turėjo būti informuojamas nuteistojo gynėjas, su kuriuo buvo sudarytas susitarimas ir kuris dalydavo ikiteisminiame procese, užtikrinama nuteistojo teisė į gynybą. Bet kokie operatyviniai veiksmai, pradėjus ikiteisminį tyrimą, yra draudžiami ir visos apklausos turėjo būti atliekamos laikantis BPK nustatytos tvarkos, taip pat, atliekant bet kokį procesinį veiksmą, rašomas protokolas BPK nustatyta tvarka. Iš pačių pareigūnų parodymų akivaizdu, kad jie šių reikalavimų nesilaikė ir savo veiksmais pažeidė BPK 11 bei 188 straipsnių nuostatas.

Kasaciniu skundu nuteistasis O. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. gegužės 13 d. veika) bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir jį išteisinti, o baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose, padarė esminių BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimų ir dėl jo priėmė neteisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, pagrįstai paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami nepalankius O. K. sprendimus (pripažindami, kad jo kaltė, įgijus, gabenus ir pardavus narkotinė medžiagą – heroiną, įrodyta), rėmėsi ne visuma įrodymų, o vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią įslaptintų liudytojų parodymai negali būti vieninteliai ar lemiami įrodymai, pagrindžiantys apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, pasak kasatoriaus, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai dėl O. K. neparemti jokiais įrodymais, o tik spėlionėmis.

Kasatorius nurodo, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį, t. y. kad jis bent bendrais bruožais suvokė, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės arba pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakai (prekursoriai), taip pat suvokė, koks yra jų kiekis. Pasak kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į A. J. papildomos apklausos protokole (2010 m. spalio 6 d.) užfiksuotus parodymus, kaltinamąjį aktą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme aprašymą, kad O. K. asmeniškai neklausė jo apie heroiną, o pokalbio su G. S. metu stovėjo už 2–3 metrų ir galėjo jo negirdėti. Teismas, priimdamas nepalankų sprendimą, nesirėmė ir kitų įtariamųjų parodymais, kurie nurodė, kad O. K. nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, nesigilino į tai, kad O. K. nedalyvavo įsigyjant narkotinių medžiagų, maišelis, kurį jis perdavė nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui, buvo didelis, todėl nuteistasis negalėjo žinoti, kad perduoda narkotines medžiagas ir ypač, kad perduoda labai didelį jų kiekį. Tai lėmė, kad įrodymų vertinimas byloje nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kasatoriaus teigimu, vien tas faktas, kad jis bendravo su kitais nuteistaisiais šioje baudžiamojoje byloje bei perdavė automobilyje buvusį paketą, ant kurio gumytės buvo rasti biologiniai pėdsakai, kurių genotipas sutapo su O. K., negali būti neginčijamas įrodymas, kad jis žinojo apie daromą nusikalstamą veiką, suvokė šių veiksmų neigiamas pasekmes ir jų siekė.

Kasatorius nurodo, kad heroino kiekis, už kurio laikymą, gabenimą, platinimą jis nuteistas – 10,314 g, tik nežymiai viršija 10 g, t. y. kiekį, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. liepos 9 d.) laikomas labai dideliu. Todėl, kasatoriaus nuomone, medžiagos gryninimo ir svėrimo paklaida gali turėti esminės įtakos veikos kvalifikavimui pagal požymį „labai didelis kiekis“.

Siekiant išsklaidyti abejones, kad tiriant narkotines medžiagas buvo apsirikta ir nustatytas grynos narkotinės medžiagos kiekis viršija realų jos kiekį, bei siekiant paneigti 2010 m. gegužės 20 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma skirti papildomą tyrimą, tačiau teismai šio prašymo netenkino. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo tinkamai patikrintos specialisto išvados, nors priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi šiais duomenimis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas specialisto išvada, dėl kurios patikimumo kyla pagrįstų abejonių. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausta tyrimą atlikusi specialistė, jai klausimų negalėjo užduoti nei apeliantas, nei jo gynėjas. Nors į teismo posėdį ji buvo kviesta, tačiau atvyko kitas specialistas, kuris šio tyrimo nebuvo atlikęs ir kuris negalėjo nurodyti, kaip konkrečiai buvo atliktas tyrimas, nepaaiškino, kokiomis svarstyklėmis buvo sverta tyrimui pateikta medžiaga, kokia galima svėrimo paklaida, ar sverta buvo visiškai išgryninta medžiaga, ar joje negalėjo būti priemaišų, kurios nėra narkotinės medžiagos, netirta apsirikimo galimybė. Specialistas nurodė, kad, nustačius labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, šios medžiagos privalo būti pakartotinai sveriamos, tačiau negalėjo atsakyti, ar tai buvo padaryta ir šį kartą. Teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistojo išsakytas abejones nustatant tikrąjį narkotinių medžiagų kiekį, už kurių platinimą jis nuteistas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro neišsireikalavo standartinės veiklos procedūros Nr. KTC SVP-4/1-1 „Sintetinių ir pusiau sintetinių narkotinių bei psichotropinių medžiagų ėmimų paruošimas tyrimams atlikti“ ir nepatikrino, ar specialistas, atlikdamas tyrimą, tiksliai jos laikėsi. Taip pat į bylą nėra pateikti įrodymai, kad prietaisams, kuriais buvo gryninamos narkotinės medžiagos ir po to jos sveriamos, būtų atlikta metrologinė patikra. Taigi, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, susijusių su narkotinės medžiagos – heroino – tikslaus kiekio nustatymu, nesiėmė priemonių, kad abejonės dėl nustatyto narkotinės medžiagos kiekio būtų išsklaidytos. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad nustatytas narkotinių medžiagų kiekis yra tikslus, kad jis buvo gryninamas ir sveriamas tinkamais prietaisais, kurie yra sertifikuoti, atliekant tyrimus nepateko jokių papildomų medžiagų, kurios galėjo lemti klaidingus duomenis, nebuvo atsižvelgta į galimos paklaidos buvimo tikimybę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ištirtos medžiagos grynumas šiuo atveju yra žymiai didesnis nei paprastai nustatomas tokių medžiagų, todėl abejonės, jog narkotinių medžiagų kiekis galėjo būti nustatytas netinkamai, pagrįstos.

Taip pat kasatorius nurodo, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo teiktas prašymas pakartotinai apklausti nusikalstamą veiką imituojantį asmenį Nr. 6-09, nes šio asmens pirmosios instancijos teisme duotuose parodymuose yra labai daug neatitikimų su kitais byloje esančiais įrodymais, pvz., užfiksuotomis telefoninių pokalbių suvestinėmis. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad, apklausiant liudytoju nusikalstamą veiką imituojantį asmenį Nr. 6-09, buvo pažeista BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė ir nesuteikė galimybės tinkamai įgyventi savo teisę į gynybą bei tinkamą įrodymų vertinimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalies suteikta galimybe atlikti įrodymų tyrimą, todėl buvo suvaržyta nuteistojo teisė į teisingą teismo procesą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, skirdamas bausmę O. K., teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog jis dalyvavo tik viename nusikalstamos veikos epizode, darant šią nusikalstamą veiką jis nevaidino jokio svarbaus vaidmens, tik paėmęs spontaniškai perdavė paketą net nežinodamas, kas yra pakete, ir negalėdamas žinoti, koks yra tikslus šio paketo svoris.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. gegužės 13 d. veika), 260 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 15 d. veika), 260 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 26 d. veika), 260 straipsnio 1 dalį (2010 m. sausio 21 d. veika), 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. vasario 12 d. veika) bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria atmesta atitinkama jo apeliacinio skundo dalis, jį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, vertindami byloje taikyto nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – NVIM) teisėtumą, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių reikalavimus, todėl dėl G. S. buvo priimtas neteisingas nuosprendis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesiėmė visų būtinų priemonių, kad byloje surinkti įrodymai būtų visapusiškai ištirti. Netenkinant G. S. prašymų skirti papildomą ekspertizę arba tinkamai apklausi ekspertą, kuris tyrė paimtas narkotines medžiagas ir nustatė jų kiekį, buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 284 straipsnio 2 dalies, 286 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pagrindiniai kaltinimą grindžiantys duomenys buvo surinkti taikant NVIM. Tokiu būdu gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu buvo tiksliai laikytasi įstatymuose nustatytų jo atlikimo pagrindų ir tvarkos. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime nurodyta, kad modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų; taip pat nurodyta, kad pareiga tikrinti, ar atliekant modelį nebuvo provokuojama, tenka teismui, laikantis proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Šios pareigos, kasatoriaus teigimu, teismai nesilaikė: nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai tinkamai nepatikrino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar įgyvendinant NVIM nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, neatmetė neteisėtai gautų duomenų, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisėtai paskyrė bausmę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje Nr. 2A-P-6/2008 nurodyta, kad NVIM gali būti atliekamas tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Tokia išvada daroma ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad atliekant įrodymų tyrimą šios instancijos teisme ir siekiant išsiaiškinti, ar buvo faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, buvo paprašyta, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-oji valdyba pateiktų išslaptintą pirminę operatyvinę informaciją dėl G. S. 2009 m. vykdytos nusikalstamos veikos. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad 2009 m. lapkričio 4, 13 ir 23 dienomis iš agento buvo gauta operatyvinė informacija, jog G. S. Telšių mieste užsiima narkotinių medžiagų prekyba. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas plačiau nesiaiškino, kokie būtent duomenys apie G. S. nusikalstamą veiką yra gauti ir iš kur. Ši informacija nebuvo patvirtinta jokiais pagal BPK atliekamais veiksmais, todėl, kasatoriaus teigimu, NVIM buvo taikytas neturint jokios pagrįstos ir objektyvios informacijos, o remiantis vien tik spėlionėmis, kad G. S. nuolatos verčiasi narkotinių medžiagų prekyba. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro buvo gauti tik iš dalies išslaptinti dokumentai, iš kurių matyti, kad operatyvinio tyrimo metu nenustatyti nusikalstamos veikos požymiai, nėra pagrįstos informacijos apie rengiamą daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apysunkius nusikaltimus, numatytus atitinkamuose BK straipsniuose. Nuteistasis nurodo visą laiką nuosekliai laikęsis pozicijos, kad nusikalstamą veiką imituojantis asmuo Nr. 6-09 išprovokavo jį padaryti nusikalstamas veikas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad G. S. užsiėmė ar rengėsi užsiimti narkotinių medžiagų platinimu dar prieš pareigūnams įgyvendinant NVIM. Byloje nėra nustatyta, jog G. S. buvo įsigijęs ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas iki įslaptinto liudytojo skambučio ir jo prašymo padėti gauti narkotinių medžiagų. Nei G. S. gyvenamojo vietoje, nei automobilyje nebuvo rasta jokių svarstyklių, polietileninių maišelių, kurie leistų daryti išvadą, kad jis nuolatos užsiiminėjo narkotinių medžiagų prekyba, tai buvo jo pragyvenimo šaltinis ir nusikalstamas veikas jis darė dar prieš NVIM dalyviui jį įkalbinant gauti ir parduoti narkotinių bei psichotropinių medžiagų. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad G. S. narkotines medžiagas parduodavo kitiems asmenims, o ne tik nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09. Pasak kasatoriaus, tai pagrįstai leidžia teigti, kad jis narkotines medžiagas gaudavo tik prašomas nusikalstamą veiką imituojančio asmens Nr. 6-09 ir tik jam šias platino.

Kasatoriaus nuomone, NVIM dėl jo taikytas neteisėtai ir dėl to, kad teikime nebuvo nurodyti operatyvinės veiklos subjekto – nusikalstamą veiką imituojančio asmens Nr. 6-09 – atliekami konkretūs veiksmai ir jų ribos. Nusikalstamą veiką imituojantis asmuo Nr. 6-09 neapsiribojo vien nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinių medžiagų gaminimu ir platinimu, fiksavimu, narkotinių medžiagų saugojimo vietų, gabenimo kelių į Lietuvos Respubliką ir jos teritorijoje nustatymu, o pats aktyviais veiksmais (nuolat skambindamas G. S. telefonu ir prašydamas susitikimų metu surasti narkotinių bei psichotropinių medžiagų), ilgą laiko tarpą (nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2010 m. gegužės mėn.) kurstė padaryti nusikalstamus veiksmus, iki buvo parduotas labai didelis narkotinės medžiagos – heroino – kiekis. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad G. S. nebuvo daromas spaudimas ir jis nebuvo kurstomas ar provokuojamas padaryti nusikalstamas veikas, visiškai nepagrįsta. Teismai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad dažniausiai tik nusikalstamą veiką imituojantis asmuo Nr. 6-09 skambindavo G. S., siūlydamas gauti narkotinių medžiagų ir taip padaryti BK 260 straipsnyje numatytus nusikaltimus. Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prašymas gauti narkotinių ar psichotropinių medžiagą, apeliuojant į prašomo asmens gailestį ir skundžiantis bloga savijauta dėl atitinkamos medžiagos stokos, vertinamas kaip spaudimas padaryti nusikalstamą veiką (Vanyan v. Russia; Bannikova v. Russia). Nusikalstamą veiką imituojantis asmuo Nr. 6-09, skambindamas G. S., minėdavo, kad jam bus blogai, jei nuteistasis nepadės ir negaus narkotinių medžiagų, t. y. tokiais savo veiksmais provokavo jį nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismas objektyviai neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, užfiksuotų pokalbių įrašų, kuriuose G. S. yra įkalbinėjamas nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09 gauti narkotinių medžiagų arba nusikalstamą veiką imituojantis asmuo nurodo, kaip užšifruotai turi būti nurodomos narkotinės medžiagos ir jų kiekiai. Per visą kontaktavimo laikotarpį G. S. skambino tik vieną kartą – 2009 m. gruodžio 21 d., o nusikalstamą veiką imituojantis asmuo skambino 10 kartų. Kasatorius pažymi, kad dalies pokalbių, kai skambino nusikalstamą veiką imituojantis asmuo, įrašai išvis nepateikti į bylą, siekiant nuslėpti įrodymus, patvirtinančius provokacijos faktą. Tačiau teismai į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė, neprašė išreikalauti visus surinktus įrodymus, kurie užtikrintų tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą šioje baudžiamojoje byloje.

Kasatorius nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog jis savo iniciatyva būtų daręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnyje, kad siūlė daryti ar dalyvauti darant nusikaltimą, t. y. prisijungti prie daromos nusikalstamos veikos. Be to, policijos darbuotojai nesutrukdė iki galo įvykdyti nusikalstamus ketinimus. Priešingai, asmuo, vykdęs operatyvinę užduotį, rodė iniciatyvą, kad G. S. jam parduotų papildomą kiekį narkotinės medžiagos. Kasatorius nurodo, kad formaliai nusikalstami pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti, o ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą. Kadangi valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, galima teigti, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelis (veiksmai) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-86/2011). Kasaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūnų veiksmų provokacinį pobūdį įrodo tai, jog, sekdami G. S. ir turėdami duomenis apie 2009 m. gruodžio 15 d. veiką, jie ir toliau inicijavo bei organizavo nusikalstamą veiką, kol galiausiai išprovokavo didelio ir labai didelio kiekio narkotinių medžiagų pardavimą, taip neteisėtai įtraukdami nuteistąjį į sunkų ir labai sunkų nusikaltimą. Paneigdami provokavimo versiją abiejų instancijų teismai rėmėsi vien kaltinimo pateiktais įrodymais. Teismai neįvertino bylos medžiagoje užfiksuotų aplinkybių, iš kurių matyti, kad iniciatyva įsigyti didelį ir labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos priklausė būtent NVIM dalyviui. Nagrinėjant bylą teisme nebuvo atsižvelgta į tai, kad G. S. įgytas narkotines medžiagas tą pačią dieną parduodavo nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09, nesiekdavo jų pasilikti, nepirkdavo jų daugiau nei prašė nusikalstamą veiką imituojantis asmuo, todėl, kasatoriaus teigimu, nepagrįsta teismo išvada, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekyba G. S. buvo gerai pažįstama ir įprasta veikla.

Atliekant NVIM prieš G. S., klausantis jo telefoninių pokalbių, sekant, buvo užfiksuotos 2009 m. gruodžio 15 d., 2009 m. gruodžio 26 d., 2010 m. sausio 21 d. padarytos nusikalstamos veikos, G. S. iš P. B. įsigyjant psichotropinių medžiagų ir jas parduodant nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09. Šių duomenų pakako, kad asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau slaptas G. S. sekimas, telefoninių pokalbių klausymasis nebuvo nutrauktas, siekiant jį paskatinti įsigyti bei parduoti vis didesnį kiekį narkotinių medžiagų nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09. Klaipėdos apygardos prokuratūra 2010 m. sausio 21 d. į Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją kreipėsi su prašymu leisti nuo 2010 m. sausio 21 d. iki 2010 m. balandžio 21 d. atlikti G. S. ir P. B. bei jų transporto priemonių slaptą sekimą. Šis prašymas Klaipėdos apylinkės teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartimi buvo patenkintas, nors Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartyje, kuria leista nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. kovo 24 d. slapta sekti G. S. ir P. B., nurodyti terminai nebuvo pasibaigę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2009 m. gruodžio 15 d., kai jis padarė pirmą nusikalstamą veiką, iki 2010 m. sausio 21 d., kai buvo prašyta atlikti G. S. slaptą sekimą, nebuvo išsiaiškinta jokių naujų asmenų, iš kurių jis būtų įsigijęs psichotropinių medžiagų. Jas G. S. visada įsigydavo iš P. B. ir parduodavo tik nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui Nr. 6-09, todėl Klaipėdos apygardos prokurorai neturėjo jokio pagrindo tęsti veiksmus prieš G. S. ir provokuoti jį nusikalsti. Klaipėdos apygardos prokuratūra 2010 m. kovo 23 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikė prašymą leisti asmeniui neatskleidžiant savo tapatybės atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir NVIV) ir slaptą sekimą. 2010 m. kovo 23 d. nutartimi šis prašymas buvo patenkintas. Kasatoriaus teigimu, išprovokuojant jį atlikti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, nebuvo pasiekti prašyme nurodyti tikslai: nustatyti, kur yra slepiamos, laikomos narkotinės bei psichotropinės medžiagos, jų realizavimo mechanizmą ir kt. Realiai po 2009 m. gruodžio 26 d. imituoti nusikaltimai neprisidėjo prie NVIV tikslų pasiekimo. Buvo išaiškinti tie patys asmenys, analogišku būdu realizavę psichotropines medžiagas. Tačiau neišaiškinta organizuotos grupės veikla, narkotinių medžiagų tiekėjai, įgijimo būdai. Taigi, pradėjus ikiteisminį tyrimą, NVIV pagrindu buvo tik „tiražuoti“ kiti nusikaltimai tam, kad būtų pasunkinta G. S. atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, pasak kasatoriaus, operatyvinės veiklos subjektų veiksmai turi būti pripažinti provokuojančiais ir neteisėtais, o tokiu būdu gauti įrodymai pripažintini neleistinais ir todėl turi būti atmesti. Esant neleistiniems įrodymams yra pagrindas G. S. išteisinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, pagrįstai paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino G. S. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad nusikalstamą veiką imituojantis asmuo Nr. 6-09, apklaustas teisme, nurodė priešingas aplinkybes, nei yra užfiksuota įrašytuose pokalbiuose, todėl jo duodami parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Dėl to, nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme buvo teiktas prašymas pakartotinai apklausti nusikalstamą veiką imituojantį asmenį Nr. 6-09. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad, apklausiant šį asmenį, buvo pažeista BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė ir nesuteikė galimybės tinkamai įgyventi savo teisę į gynybą ir tinkamą įrodymų vertinimą. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad nėra pateiktos visų pokalbių tarp G. S. ir nusikalstamą veiką imituojančio asmens Nr. 6-09 suvestinės, kurios galėtų paneigti nusikalstamą veiką imituojančio asmens Nr. 6-09 parodymus, jog būtent G. S. skambindavo ir tardavosi dėl susitikimų ir kad nuteistasis nebuvo provokuojamas pradėti, daryti ir vis tęsti pradėtas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgęs į apeliacinio skundo motyvus, visapusiškai neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neišreikalavo visų telefoninių pokalbių suvestinių, kuriose galėjo būti užfiksuoti provokuojantys veiksmai, daromas spaudimas G. S..

Nuteistais G. S. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, susijusių su narkotinės medžiagos – heroino – tikslaus kiekio nustatymu, nesiėmė priemonių, kad abejonės dėl nustatyto narkotinės medžiagos kiekio būtų išsklaidytos. Pagrįsdamas šį teiginį G. S. skunde išdėsto analogiškus argumentus kaip ir nuteistasis O. K., todėl šioje nutartyje jie nebekartojami.

Atsiliepimu į nuteistųjų D. S., O. K., G. S. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas prašo šiuos skundus atmesti.

Prokuroro teigimu, nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose byla buvo išnagrinėta šališkai bei neišsamiai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kaltinamųjų kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė tam tikrų faktinių bylos aplinkybių nustatymo klaidų ir jas savo nutartyje ištaisė, atitinkamai pakeisdamas nuosprendį ir pašalindamas iš nuosprendžio aprašomosios dalies tam tikras aplinkybes. Kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nustatant faktines bylos aplinkybes ir renkant bei vertinant įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės bei nusikalstamos veikos teisinio įvertinimo. Pasak prokuroro, nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad nuteistojo D. S. pateikta gynybinė taktika ir padarytos nusikalstamos veikos interpretacija, jog jis su P. B. kalbėjęs apie automobilio detales, o ne apie narkotines medžiagas, taip pat tai, kad jis P. B. buvo paskolinęs pinigų, neatitinka bylos duomenų ir šios versijos buvo pagrįstai atmestos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus ir nutartyje išdėstė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio yra keičiama, o likusios nuteistųjų apeliacinių skundų dalys atmetamos.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme (toliau – ir OVĮ) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010). Prokuroro teigimu, susipažinus su bylos medžiaga ir teismų priimtais sprendimais šioje byloje, galima konstatuoti, jog teisinis ir faktinis pagrindai atlikti NVIM buvo, šie veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymu nustatytos tvarkos, duomenys, kurie buvo gauti atliekant NVIM, patvirtinti įrodymais, gautais BPK nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. kovo 5 d. nutartyje Nr. 2A-P-2/2009 konstatuota, kad nustatant provokaciją turėtų būti atsižvelgiama ne vien tik į NVIM dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką). Provokavimo faktas nustatytinas iš visų bylos aplinkybių, įskaitant ir aplinkybes, nesusijusias su NVIM dalyvių veikla, visumos, kurioje reikšminga yra tai, ar iki modelio taikymo buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti, kai tokio rengimosi jis nebuvo nutraukęs; provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi atlikta be NVIM dalyvių įsikišimo. Kokiais vertinimo kriterijais ir taisyklėmis vadovaujamasi sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, yra apibendrinta bei išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje Nr. 2A-P-6/2008. Atsiliepime teigiama, kad iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų matyti, jog byloje nėra faktinių duomenų, rodančių, kad G. S. buvo provokuojamas atlikti nusikalstamas veikas, taip pat tokių aplinkybių nenurodė ir pats kasatorius. Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad asmenys, kuriems buvo taikytas NVIM, nebuvo provokuojami, jų ketinimai neteisėtai įgyti narkotines medžiagas ir jomis disponuoti, parduoti buvo susiformavę dar iki NVIM taikymo. Prokuroras konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl NVIM taikymo ir realizavimo teisėtumo, operatyvinių veiksmų vykdymo metu galimo provokavimo padaryti nusikalstamą veiką, tyrė ir analizavo visus byloje surinktus bei gautus duomenis ir juos vertino atsižvelgdamas į šiais klausimais susiformavusią teismų praktiką. Įrodymų tyrimas tikrinant modelio taikymo teisėtumą, tai, ar taikant modelį nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, buvo atliekamas laikantis rungimosi ir šalių lygybės principų. Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurios yra išsamios ir atsako į nuteistojo G. S. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su NVIM taikymu, iš esmės dar kartą pakartotus ir kasaciniame skunde.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatorių teiginiai dėl teismo šališkumo nepagrįsti. Kasatoriai nenurodė jokių realių tai pagrindžiančių faktų, taip pat byloje nėra duomenų, rodančių galimą teismų šališkumą. Objektyviu požiūriu kasatoriai teismų šališkumą įžvelgia dėl to, kad teismai neatliko tam tikrų procesinių veiksmų, kuriuos jie prašė atlikti, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinių skundų argumentų ir kt. Prokuroras pažymi, kad ekspertizė skiriama, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada reikia skirti ekspertizę. Prokuroras pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla. Bylos nagrinėjimo dalyvių prašymų tenkinimas ar atmetimas yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas G. S. ir O. K. prašymus atlikti papildomą tyrimą siekiant nustatyti, ar 2010 m. gegužės 20 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadoje yra nurodytas teisingas narkotinės medžiagos heroino kiekis (10,314 g), atmetė pagrįstai. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą skirti papildomą heroino tyrimą, nes neturėjo jokio pagrindo suabejoti specialisto išvados pagrįstumu. Taip pat nebuvo patenkinti G. S. ir O. K. prašymai apklausti liudytoją, imitavusį nusikalstamą veiką, vadovaujantis BPK 282 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, nes bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo tokių techninių galimybių. Atsiliepime nurodoma, kad šis liudytojas buvo apklaustas vadovaujantis BPK 282 straipsnio 3 dalies nuostatomis, todėl imperatyvus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas nebuvo pažeistas. Visi nuteistųjų prašymai buvo išspręsti BPK nustatyta tvarka, dalis jų buvo patenkinta, kita dalis motyvuotai atmesta. Vienoks ar kitoks prašymų išsprendimas BPK nustatyta tvarka ar apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas nėra aplinkybė, liudijanti teismo šališkumą, todėl tokie kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

Prokuroras nesutinka su nuteistojo D. S. argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas iš kaltinimo jam inkriminuotas aplinkybes dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, bet nesušvelnindamas jam paskirtos bausmės, pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas. Atsiliepime nurodoma, kad, skirdamas bausmę D. S., pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamoje byloje bausmės skyrimą teismas motyvavo nurodydamas, kad atsižvelgia į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, tyčios formą, nusikalstamų veikų stadiją, D. S. asmenybę, į tai, kad nebuvo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Teismas D. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskyrė žemesnes bausmes, nei sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis, o pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – bausmę, labai artimą minimaliai bausmei. Prokuroro teigimu, tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas pašalino iš kaltinimo D. S. narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, nekeičia inkriminuotų nusikaltimų kvalifikavimo ir neįpareigoja teismo dar labiau švelninti bausmę.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo D. S. kasacinio skundo

Prašymą panaikinti jam priimtus apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį ištesinti nuteistasis D. S. grindžia tuo, kad nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, jis nėra padaręs. Kasaciniame skunde šis nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tai darė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas D. S. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį galioti tik su nežymiais pakeitimais, šių klaidų neištaisė. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į dalį jo apeliacinio skundo esminių argumentų, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio reikalavimus. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes jie suvaržė jo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa.

Iš D. S. apeliacinio skundo matyti, kad prašymą jį ištesinti šis nuteistais skunde grindė tuo, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad jis padarė nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu. Šis apeliantas skunde tvirtina, kad jam priimtas nuosprendis pagrįstas tik kito nuteistojo P. B. parodymais, kurie nėra nuoseklūs, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. D. S. apeliaciniame skunde neneigia pažinties su P. B., bendravimo su juo, tačiau teigia, kad tas bendravimas su psichotropinių medžiagų platinimu niekaip nesusijęs. D. S. tvirtina, kad su P. B. jis bendravo padėdamas ieškoti detalių pastarojo automobiliui, be to P. B. buvo paskolinęs pinigų. D. S. apeliaciniame skunde pažymėjo, kad jis tris mėnesius buvo sekamas, buvo klausomasi jo telefoninių pokalbių, liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tačiau šios priemonės nedavė jokių rezultatų, nebuvo užfiksuotas nė vienas amfetamino pardavimo P. B. atvejis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pas D. S. atliktų kratų metu psichotropinių medžiagų nebuvo rasta, taip pat nebuvo rasta jo pėdsakų ant tų psichotropinių medžiagų, kurios buvo paimtos iš P. B. (pagal pastarojo parodymus tas medžiagas jis buvo gavęs iš D. S.).

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad D. S. suformuluotame kaltinime psichotropinės medžiagos amfetamino įgijimo aplinkybės nurodytos abstrakčiai, šią kaltimo dalį patvirtinantys įrodymai nuosprendyje nenurodyti, taip pažeidžiant BPK 21 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Tai ir buvo pagrindas D. S. priimtą nuosprendį pakeisti, taip iš dalies patenkinant šio nuteistojo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio pašalino D. S. pareikšto kaltinimo dalį dėl psichotropinių medžiagų įgijimo. Tačiau, atsakydama į kitus šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek tiriant bylą, tiek ją nagrinėjant teisme nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos D. S. teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kasaciniame skunde D. S. tvirtina, kad dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa: vienoje jos dalyje nurodoma, kad BPK reikalavimai buvo pažeisti, kitoje – kad BPK reikalavimų pažeidimų nebuvo padaryta. Anot kasatoriaus, vien dėl šio prieštaringumo skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti palikta galioti, nes tas prieštaringumas laikytinas esminiu BPK reikalavimų pažeidimu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamas nutarties prieštaringumas vertintinas tik kaip šio procesinio dokumento surašymo tam tikras trūkumas, kuris BPK reikalavimų pažeidimu nelaikytinas. Iš nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog tiriant ir nagrinėjant bylą teisme BPK reikalavimų pažeidimų nepadaryta, liečia ne visą D. S. pareikštą kaltinimą, o tik tą jo dalį, kurios apeliacinės instancijos teismas nekeitė, t. y. kaltinimo dalį dėl amfetamino gabenimo ir platinimo (pardavimo). Tai reiškia, kad iš viso apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad ji iš esmės nėra prieštaringa.

Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad visi esminiai nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentai joje aptarti, taip įvykdant BPK 320 straipsnio 3 dalyje suformuluotą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimą išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jų visiškai pakanka D. S. kaltumui patvirtinti. Nutartyje teismas pažymėjo, kad priešingai, nei skunde teigia D. S., nuteistojo P. B. parodymai apie amfetamino įsigijimo iš D. S. aplinkybes yra nuoseklūs, juos patvirtina duomenys, gauti klausantis telefoninių pokalbių, slapto sekimo duomenys, specialistų išvados, o iš dalies ir nuteistojo G. S., liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie iš D. S. įgyto amfetamino tolesnio platinimo aplinkybes. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog nebuvo rasta jokių įkalčių pas D. S. atliktų kratų metu, jog nerasta jo pėdsakų ant pas P. B. surastų psichotropini medžiagų, D. S. nekaltumo neįrodo. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino ne tik D. S. kaltinančius, bet ir jį teisinančius įrodymus, taip įvykdydamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje užfiksuotą reikalavimą teisėjams įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Todėl priešingas nuteistojo D. S. kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų nevertina, o tik patikrina, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus žemesniųjų instancijų teismuose. Teisės taikymo aspektu patikrinus bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą, konstatuotina, kad esminių BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus žemesniųjų instancijų teismuose nebuvo padaryta. Pats įrodymų vertinimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl nuteistojo D. S. kasacinio skundo dalis, kurioje šis kasatorius dar kartą analizuoja byloje surinktus įrodymus ir pateikia savą jų vertinimą, paliekama nenagrinėta.

D. S. kasaciniame skunde pakartojamas argumentas, kuris buvo nurodytas ir šio nuteistojo apeliaciniame skunde, dėl kaltinimo netikslumo. D. S. tvirtina, kad neteisingai nurodžius nusikaltimų padarymo datas, buvo pažeista jo teisė į gynybą, kad tai laikytina esminiu BPK reikalavimų pažeidimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pranešimuose apie įtarimą ir kaltinamajame akte dviejuose D. S. pareikšto kaltinimo epizoduose buvo neteisingai nurodyta nusikaltimų padarymo data: vietoje 2010 m. buvo nurodyti 2009 m., o mėnuo ir diena nurodyti teisingai. Tai buvo pastebėta tik teisminio nagrinėjimo metu. BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prokuroras paprašė D. S. pareikštą kaltinimą pakeisti kaltinimo formuluotėje padarytą klaidą paaiškindamas rašymo apsirikimu. Šį prašymą teismas patenkino. Posėdžio pirmininkui paklausus, ar reikalinga pertrauka kaltinamiesiems ir gynėjams susipažinti su kaltinimu ir pasiruošti gynybai, kaltinamasis D. S. atsakė, kad pertraukos pasiruošti gynybai nereikia. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartos aplinkybes patvirtina, jog D. S. pareikštame kaltinime klaidingai nurodytos datos ištaisymu jo teisė į gynybą nebuvo pažeista, todėl priešingas šio nuteistojo kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas.

D. S. kasaciniame skunde keliamas ir bausmės klausimas. Nuteistasis ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kaltinimo apimties susiaurinimas (pašalinus iš kaltinimo psichotropinių medžiagų įgijimą) nesuteikia teisinio pagrindo švelninti bausmę. Anot kasatoriaus, pašalinus iš kaltinimo minėtą jo dalį, kaltinimo apimtis gerokai susiaurėjo. Todėl tai yra aiškus pagrindas švelninti bausmę. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad vieno iš alternatyvių nusikaltimo sudėties požymių pašalinimas iš kaltinimo nelaikytinas realiu kaltinimo apimties susiaurinimu, dėl kurio reikėtų švelninti bausmę. Atsižvelgus į tai, kad iš D. S. pareikšto kaltinimo buvo pašalintas psichotropinių medžiagų įgijimas, tačiau jis liko nuteistas už tų medžiagų gabenimą ir platinimą, toks kaltinimo apimties susiaurinimas laikytinas daugiau formaliu, o ne realiu, nes neturimų (neįgytų) medžiagų realizuoti nėra galimybės. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo švelninti bausmę.

Iš to, kas šioje nutarties dalyje išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dėl nuteistojo D. S. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo O. K. kasacinio skundo

Prašymą jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir jį išteisinti nuteistasis O. K. grindžia teiginiu, kad jis nesuvokė, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis perduoda liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, narkotines medžiagas, o juo labiau nesuvokė tų medžiagų kiekio. O. K. kasaciniame skunde teigia, kad: paketą jis perdavė spontaniškai, o apie paketo turinį nieko nežinojo; teismo priešingos išvados yra pagrįstos ne įrodymais, o tik prielaidomis; vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes savo išvadas grindė tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, o visiškai neatsižvelgė į B. J. bei kitų įtariamųjų parodymus apie tai, kad tuo metu, kai G. S. įgijo narkotikus, O. K. stovėjo už dviejų trijų metrų ir pokalbio galėjo negirdėti. Be to, O. K. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, nutartyje neišdėstė motyvų, pagrįstai paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Anot šio kasatoriaus, buvo pažeisti ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimai, nes apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti papildomą heroino tyrimą, siekiant nustatyti tikslų šios medžiagos kiekį, pakartotinai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad visi esminiai nuteistojo O. K. apeliacinio skundo argumentai skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptarti ir motyvuotai paneigti. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus, kuriais buvo grindžiamas O. K. kaltumas, ir padarė išvadą, kad juos pirmosios instancijos teismas įvertino teisingai, tai padarė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nutartyje pažymima, kad O. K. kaltumas grindžiamas ne tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, bet ir įtariamųjų B. J., G. S. parodymais, rašytiniais įrodymais. Nutartyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad: taikant procesines prievartos priemones užfiksuota, jog įgyjant heroiną iš B. J. kartu su G. S. dalyvavo ir O. K., pastarasis dalyvavo ir sudarant to heroino pardavimo sandorį su liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas; O. K. dalyvavimą heroino pirkime–pardavime patvirtina ir specialisto išvada, jog ant gumelės, paimtos iš G. S. ir O. K. 2010 m. gegužės 13 d. Šiauliuose atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, rasti pėdsakai priklauso O. K.. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad: byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai patvirtina, jog perduodamas liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, paketą O. K. suvokė tiek tai, kad jo perduodamame pakete yra heroinas, tiek tai, kad to heroino kiekis yra didelis; tai patvirtina paketo dydis, svoris, taip pat automobilyje vykusio pokalbio turinys: tada, kai O. K. paketą perdavė liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, G. S. pasakė „čia tik devyniolika“, tai reiškė 19 g; G. S. paminėtas kiekis beveik du kartus viršija didelio heroino kiekio minimalią ribą (10 g.); tai reiškia, kad O. K. suvokė, jog perduodamo heroino kiekis yra didelis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos apeliacinės instancijos teismo išvados visiškai atitinka bylos medžiagą, todėl nuteistojo O. K. kasacinio skundo teiginys, kad jis nesuvokė, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis perduoda liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, narkotines medžiagas, nesuvokė tų medžiagų kiekio, yra nepagrįstas.

Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad: jame nuteistasis G. S. pareiškė prašymą atlikti ekspertizę heroino kiekiui patikslinti, pakartotinai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas (nuteistasis O. K. prašymų nesuformulavo, jis tik išreiškė nuomonę, kad įrodymų tyrimas apeliacinėje instancijoje yra reikalingas); prašymai buvo išspręsti BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka – priimant motyvuotą nutartį, prieš tai išklausius kitų proceso dalyvių nuomonės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų prašymų motyvuotas atmetimas nelaikytinas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimu, nes šios normos nuostatos neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo įrodymų tyrimą atlikti kiekvienoje byloje. Visais atvejais tiesiogiai ištirti bylos įrodymus yra įpareigotas tik pirmosios instancijos teismas (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimas privalomas tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas atlikti tik dalinį įrodymų tyrimą (išreikalaujant duomenis, kurie buvo pagrindas patvirtinti NVIM prieš G. S.) visiškai atitinka aptartas BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pakartotinai nustatinėti 2010 m. gegužės 13 d. paimto heroino, kurį platino G. S. ir O. K., kiekio apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo, nes tas kiekis tiksliai nustatytas dar ikiteisminio tyrimo metu (10,314 g); dėl to kiekio nustatymo aplinkybių teismui jokių abejonių nekilo, pakartotinai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat nebuvo pagrindo, nes jis buvo išsamiai apklaustas pirmosios instancijos teisme, kaltinamieji pasinaudojo teise užduoti jam klausimus BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o šio liudytojo parodymai buvo vertinami juos lyginant su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių.

Šioje nutarties dalyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad naikinti ar keisti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dėl nuteistojo O. K. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo G. S. kasacinio skundo

1. Dėl NVIM ir NVIV taikymo

Pašymą panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kurioje tas nuosprendis paliktas galioti, jį išteisinti ir bylą nutraukti nuteistasis G. S. grindžia teiginiu, kad padaryti nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas šioje byloje, jį išprovokavo liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas. Kadangi šis asmuo veikė policijos pareigūnų nurodymu, laikytina, kad padaryti jam inkriminuotus nusikaltimus kasatorių sukurstė, išprovokavo teisėsaugos institucijos. Nuteistasis G. S. kasaciniame skunde pažymi, kad byloje nenustatyta, ar jis buvo įsigijęs ir laikė psichotropines ir narkotines medžiagas iki liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, skambučio, kurio metu šis paprašė padėti jam gauti narkotinių medžiagų. Kasatorius skunde teigia, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas, jis niekad nesiūlė, tų medžiagų gaudavo ir tam asmeniui parduodavo tik pastarojo paprašytas. Anot kasatoriaus, provokacinį policijos pareigūnų veiksmų pobūdį patvirtina aplinkybė, kad jie inicijavo ir organizavo nusikalstamą veiką ir po 2009 m. gruodžio 15 d., kai duomenų apie pirmąjį narkotinių medžiagų pardavimo epizodą jau turėjo pakankamai. Kasatorius teigia, kad policijos pareigūnai inicijavo nusikalstamą veiką tol, kol išprovokavo didelio ir labai didelio kiekio narkotinių medžiagų pardavimą, taip neteisėtai jį įtraukdami į sunkų ir labai sunkų nusikaltimą. Kasatorius skunde tvirtina kad: tinkamai taikydami OVĮ ir BPK nuostatas, teisėsaugos pareigūnai turėjo užkardyti jo tolesnius nusikalstamus veiksmus tuoj po 2009 m. gruodžio 15 d.; toliau taikydami NVIM jie tik „tiražavo“ nusikaltimus, nes jokios organizuotos narkotikų platintojų grupės neišaiškino, narkotinių ir psichotropinių medžiagų tiekėjų nenustatė. Atkreipdamas dėmesį į tai, kad provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas draudžia tiek OVĮ, tiek BPK, kasatorius skunde tvirtina, kad duomenys, gauti naudojant prieš jį NVIM, yra gauti netesėtai. Todėl jie negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), tokiais duomenimis pagrįsti teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti. Kasatorius teigia, kad tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, skunde darydamas nuorodą į 2011 m. vasario 22 d. byloje Nr. 2K-7-86/2011 priimtą nutartį. Anot kasatoriaus, būdami šališki, teismai tinkamai netyrė jo nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, kad jis buvo išprovokuotas padaryti jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistasis G. S. teigia, kad tikrindami NVIM panaudojimo teisėtumą teismai nesilakė BPK 20 straipsnyje suformuluotų reikalavimų įrodymų vertinimui, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad jis nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo G. S. kasacinio skundo argumentai, kuriais jis grindžia teiginį apie jo padarytų nusikaltimų išprovokavimą, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek aktualių teisės normų turiniui. Iš bylos medžiagos matyti, jog priešingai, nei skunde teigia šis kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai kruopščiai patikrino NVIM, NVIV taikymo šioje byloje teisėtumą. Teismai tikrino ne tik tai, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas taikyti šias priemones, bet ir tai, ar asmenys, prieš kuriuos tos priemonės buvo taikomos, nebuvo provokuojami padaryti nusikalstamas veikas.

G. S. nuteistas už penkių nusikaltimų padarymą. Pirmasis iš šioje byloje nustatytų jo nusikaltimų buvo padarytas 2009 m gruodžio 15 d., penktasis – 2010 m. gegužės 13 d., t. y. beveik per penkis mėnesius. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmasis iš G. S. padarytų nusikaltimų buvo atskleistas panaudojant NVIM, kiti – panaudojant NVIV.

Pagal OVĮ 3 straipsnio 19 dalį NVIM – tai sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą; pagal to paties straipsnio 23 dalį operatyvinis tyrimas – tai organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos. Pagal OVĮ 9 straipsnio, kuriame reglamentuojami operatyvinio tyrimo pagrindai, 1 dalies 1 punktą operatyvinis tyrimas atliekamas, kai: nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba kai kuriuos apysunkius nusikaltimus (įstatyme išvardijamos konkrečios BK normos), arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Iš paminėtų OVĮ nuostatų ir aktualių BPK normų analizės išplaukia, kad: operatyvinio tyrimo, o kartu ir NVIM, kaip to tyrimo sudėtinės dalies, taikymo vienas iš pagrindų yra tam tikra informacija apie rengiamus, daromus ar padarytus nusikaltimus; tai informacijai nėra keliami tokie reikalavimai kaip pranešimui apie nusikaltimą, kuris yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuotame pranešime turi būti nurodyti duomenys apie konkrečią nusikalstamą veiką. Jei tokie duomenys akivaizdžiai neteisingi, ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakoma (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu informacija apie nusikalstamas veikas, kurios pagrindu pradedamas operatyvinis tyrimas, gali būti bendresnio pobūdžio, nes operatyvinis tyrimas nebūtinai turi pasibaigti ikiteisminio tyrimo pradėjimu. Apie bendresnį tokios informacijos pobūdį galima spręsti ir iš OVĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte naudojamos formuluotės „... operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos...“ Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos Įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto Nr. 38-3-A-32 matyti, kad policija 2009 m. lapkričio 4, 13, 23 dienomis gavo pranešimus apie tai, kad: G. S. platina narkotines medžiagas „žolę“, kokainą; jas gauna iš Mažeikių nusikalstamų grupuočių narių; tų medžiagų pirkti pasiūlė ir policijai pranešusiam asmeniui nurodydamas, kad norėtų gauti po 20 Lt už gramą „žolės“ ir po 150 Lt už gramą kokaino; vieno iš susitikimų metu G. S. policijai pranešusio asmens paprašė surasti jam narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkėjų. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 2009 m. lapkričio 27 d. teikimo NR. 38-S6-3-1753 matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas šios informacijos pagrindu šešiems mėnesiams sankcionavo NVIM, kuriuo buvo leista imituoti BK 260 straipsnyje numatytų nusikaltimų veiksmus, siekiant užfiksuoti G. S. ir kitų grupuotės narių nusikalstamą veiklą bei patraukti tuos asmenis baudžiamojon atsakomybėn.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad kasatoriaus teiginiai, jog byloje nenustatyta, ar jis buvo įsigijęs ir laikė psichotropines ir narkotines medžiagas iki liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, skambučio, kad tų medžiagų gaudavo tik pastarojo paprašytas, o ne savo iniciatyva, prieštarauja bylos medžiagai, todėl yra nepagrįsti. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad buvo ir faktinis ir teisinis pagrindas taikyti NVIM prieš G. S., kad buvo aiškiai apibrėžtos jo ribos, kad nusikaltimas, kurį G. S. padarė 2009 m. gruodžio 15 d., nebuvo išprovokuotas. Byloje nustatyta, kad tą dieną G. S. pardavė asmeniui, kuriam taikomas anonimiškumas, 14,468 g kokaino, kurį prieš tai buvo įgijęs iš P. B.. Tai reiškia, kad pasitvirtino agentūrinio pranešimo duomenys ir apie G. S. platinamų narkotinių medžiagų rūšį (kokainas) ir vietovę, iš kurios narkotines medžiagas jis gauna (P. B. tuo metu gyveno Mažeikiuose).

Provokavimo sąvoką apibrėžia OVĮ, kurio 6 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad provokavimas – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą, remdamasis ir Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, ir pažymėjęs, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi atitikti reikalavimą, jog jie būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. tiek asmuo, veikiantis pagal NVIM, naudojamą pagal OVĮ, tiek nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (naudojamų BPK 159 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka) dalyvis negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2K-418/2010, 2K-192/2010 ir kt.)

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad nusikalstamas veikas, už kurias šioje byloje nuteistas, G. S. būtų padaręs ir be valstybės pareigūnų įsikišimo, nes iš bylos duomenų matyti, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis jam buvo įprasta veikla. Ji buvo pradėta iki patvirtinant NVIM. Asmuo, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo tik vienas iš narkotinių bei psichotropinių medžiagų pirkėjų. Todėl žemesniųjų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nusikalstamų veiksmų imitavimu buvo tik „prisijungiama“ prie daromų nusikaltimų. Tokią išvadą teismai padarė išanalizavę duomenis, gautus naudojant procesines prievartos priemones, numatytas BPK 154, 159, 160 straipsniuose, kaltinamųjų, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus bei kitą bylos medžiagą. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, neįtikinėjo, neskatino, kitokiais veiksmais nekurstė G. S., kad šis parduotų jam narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Techninėmis priemonėmis užfiksuotų pokalbių tarp šių asmenų turinys patvirtina, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, ir G. S. bendravo kaip nelegalių prekių pirkėjas ir pardavėjas. Prekių nelegalumas lėmė tai, kad apie jas buvo stengiamasi kalbėti užmaskuotai, nenaudojant narkotinių ir psichotropinių medžiagų tikrųjų pavadinimų, o ta užmaskuota kalba G. S. buvo visiškai priimtina ir suprantama. Iš bylos medžiagos matyti, kad šių nusikalstamų sandorių dalyviai po įvykusio sandorio aptardavo kito sandorio galimybes. Kasatorius G. S. skunde nepagrįstai teigia, kad iniciatyvą dėl kito susitikimo visada rodydavo tik liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas. Dėl G. S. 2009 m. gruodžio 15 d. padarytos nusikalstamos veikos 2009 m. gruodžio 23 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jo metu buvo nustatytas kokainą G. S. pardavęs P. B.. Šio tyrimo metu apklausus liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, paaiškėjo, kad po pirmojo susitikimo su G. S. jie susitarė susiskambinti. 2009 m. gruodžio 21 d., apie 21.30 val., G. S. jam paskambino ir paklausė, ar negalėtų susitikti dar tą patį vakarą, duodamas suprasti, kad vėl turi narkotinių medžiagų. Liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, atsakius, kad tą patį vakarą susitikti negali, susitarė susitikti po švenčių. Taip G. S. pasiūlė liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, padaryti nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnyje. Tai ir buvo pagrindas prokurorui kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi buvo leista liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, trijų mėnesių laikotarpiu G. S., P. B. ir jų bendrininkų atžvilgiu atlikti BK 259, 260 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas imituojančius veiksmus, siekiant nustatyti visus nusikaltimą darančius asmenis ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. Tolesnio tyrimo metu buvo nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, užsiimantys D. S., A. J., A. R., B. J., O. K.. Buvo nustatyta ir tam tikra psichotropinių medžiagų platinimo schema, būtent nustatytos net trys amfetamino platinimo grandys. Byloje nustatyta, kad 406 tabletes, kurių sudėtyje buvo 29, 039 g amfetamino, 2010 m. vasario 11 d. D. S. pardavė P. B., šis kitą dieną jas pardavė G. S., o G. S. – liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas. Buvo išaiškinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėto platinimo atvejai ne tik Telšiuose, bet ir Mažeikiuose, Šiauliuose, Vilniuje. Todėl nuteistasis G. S. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad panaudodami NVIM, NVIV teisėsaugos pareigūnai tik „tiražavo“ jo nusikalstamas veikas siekdami pasunkinti jo baudžiamąją atsakomybę, provokuodami jį nusikalsti tol, kol bus parduotas didelis ir labai didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-86/2011 nelaikytina precedentu nagrinėjamai bylai, nes nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nėra analogiškos aplinkybėms, kurios buvo nustatytos paminėtoje byloje.

2. Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo G. S. kasacinio skundo teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, nepateikė motyvų, pagrįstai paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai jo apeliacinio skundo argumentai, prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje paduoto G. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad šis apeliantas prašymą jį išteisinti grindė tokais esminiais argumentais: NVIM prieš jį pradėtas taikyti nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo, nenustatytos jo taikymo ribos, teismas nepatikrino jo sankcionavimo teisėtumo ir pagrįstumo; liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, provokavo apeliantą padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nuolat rodydamas iniciatyvą – skambindamas G. S. ir prašydamas vis stipresnių narkotikų, vis didesnio jų kiekio, kol buvo pasiektas labai didelis kiekis. Be to, apeliaciniame skunde buvo pažymėta, kad: liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, teisme buvo apklaustas pažeidžiant BPK nustatytą tvarką; pirmosios instancijos teismas parodė savo šališkumą nepagrįstai atmesdamas dalį G. S. prašymų; apeliantui paskirta neteisinga bausmė. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, skundžiamos nutarties turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad visi esminiai nuteistojo G. S. apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti, nutartyje dėl jų išdėstant atitinkamas motyvuotas išvadas ir taip įvykdant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad pakartotinai tikrindamas NVIM sankcionavimo teisėtumą apeliacinės instancijos teismas iš prokuroro ir policijos pareikalavo papildomos medžiagos – teikimo dėl NVIM taikymo ir pirminės operatyvinės informacijos. Tik patikrinęs byloje surinktą ir papildomai gautą medžiagą apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad NVIM buvo sankcionuotas pagrįstai ir teisėtai, kad tinkamai buvo nustatytos modelio ribos. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai kruopščiai tikrino, ar G. S. ir kiti nuteistieji nebuvo provokuojami padaryti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Todėl nuteistojo G. S. kasacinio skundo teiginys, kad būdami šališki pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai to nedarė, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad motyvuotas dalies kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymų atmetimas nėra aplinkybė, parodanti teismo šališkumą, nes prašymų atmetimo galimybę numato BPK 270 straipsnio 2 dalis. Tokia galimybė išplaukia ir iš BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatų, jog teisiamojo posėdžio pirmininkas privalo ne tik imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, bet ir šalinti iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad joje daugiausia dėmesio buvo skirta spręsti klausimui, ar nebuvo provokuojamas nuteistasis G. S.. Spręsdamas šį klausimą apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus, sulygino liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus su techninėmis priemonėmis užfiksuotų pokalbių tarp jo ir G. S. duomenimis ir padarė išvadą, kad esminių prieštaravimų tarp liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų ir techninėmis priemonėmis užfiksuotų pokalbių turinio nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir tai, ar visi pokalbių įrašai teismui pateikti, ir nustatė, jog nėra pagrindo išvadai, kad dalis tokių pokalbių įrašų nuo teismo būtų nuslėpta. Todėl priešingi nuteistojo G. S. kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nelygino liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų su techninėmis priemonėmis užfiksuotų pokalbių turiniu, iš tyrimo organų nepareikalavo visų pokalbių įrašų, yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad G. S. nebuvo provokuojamas padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nes teisėsaugos institucijos, veikdamos per liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, jam nedarė jokio spaudimo; G. S. visada turėjo elgesio pasirinkimo laisvę, t. y. laisva valia sprendė, ar jam elgtis nusikalstamai (platinti narkotines ir psichotropines medžiagas), ar nuo tokios veiklos atsisakyti.

Patikrinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo apklaustas laikantis BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos: jis buvo apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o klausimus jam proceso dalyviai pateikė raštu; atsakymai į tuos klausimus buvo gauti per teisiamojo posėdžio pirmininką. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad BPK reikalavimai apklausiant liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, nebuvo pažeisti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši išvada atitinka bylos medžiagą.

Kasaciniame skunde nuteistasis G. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pakartotinai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, skirti papildomą tyrimą, siekiant nustatyti tikslų šiam liudytojui 2010 m. gegužės 13 d. perduoto heroino kiekį. Teisėjų kolegija pažymi, kad į analogiškus argumentus šioje nutartyje jau atsakyta, pateikiant motyvuotas išvadas dėl nuteistojo O. K. kasacinio skundo.

Iš to, kas šioje nutarties dalyje išdėstyta, matyti, kad naikinti ar keisti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dėl nuteistojo G. S. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t r i a :

Nuteistųjų D. S., O. K. ir G. S. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai

Olegas Fedosiukas

Vytautas Greičius

Valerijus Čiučiulka