Baudžiamoji byla Nr. 2K-198/2013
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-01217-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.5.4; 1.2.10.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Z. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo N. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 167 straipsnio 1 dalį keturiasdešimties parų areštu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams; pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant N. Z. atsiprašyti A. N. Z.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo N. Z. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
N. Z. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir 167 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. vasaros Kaune namuose, (duomenys neskelbtini), darbe, (duomenys neskelbtini), bei kitose miesto vietose nuolat terorizavo savo žmoną A. N. Z., grasindamas padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, ir sistemingai ją baugino naudodamas psichinę prievartą: įtarinėdamas ją neištikimybe, apie tai informaciją skleidė jos draugams ir pažįstamiems, ribojo bendravimo laisvę su kitais asmenimis, akivaizdžiai rodydamas savo nepasitenkinimą ir nepagarbą prie kitų asmenų ją vadino necenzūriniais žodžiais, nuolat sekė, kur ji važiuoja savo automobiliu, siekdamas besąlygiško jos paklusimo, sukeldamas jai nuolatinę baimę ir įtampą; nuo 2010 m. rugsėjo, A. N. Z. pranešus apie norą nutraukti santuoką, siekė ją sulaikyti nuo tokių veiksmų, leisdamas suprasti, kad skyrybos jai gali blogai baigtis, t. y. 2010 m. rugsėjo 20 d., apie 7.30 val., paskambinęs namuose buvusiai A. N. Z. grasino, kad skyrybų atveju atims jai galimybę dirbti VšĮ (duomenys neskelbtini), ir pasakė, kad,,jeigu aš palaidosiu, palaidosiu viską, tokios pavardės neliks“; tą pačią dieną, apie 7.35 val., paskambinęs liepė pagalvoti apie jo žodžių prasmę, pasakė, kad,,man tuoj šešiasdešimt, man prarast nėra ko, aš savo atgyvenau...“; 2010 m. lapkričio 2 d., tiksliai nenustatytu laiku, paskambinęs J. P. grasino sunaikinti žmoną ir visa kita; 2010 m. lapkritį, tiksliai nenustatytą dieną, Kaune, prie namo (duomenys neskelbtini), susitikęs su V. M. kalbėjo, kad norėtų surasti žmogų, galintį,,sulaužyti“ tariamą žmonos meilužį K. A. bei,,užversti“ žmoną, kad už K. sumušimą padarytų gerą balių, o už A. N. Z. nužudymą sumokėtų 10 000 Lt; taip pat tarp 2010 m. rugsėjo ir 2010 m. spalio 1 d. Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, į A. N. Z. automobilį,,Renault Megane“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) slapta įmontavo įrenginį mobilaus objekto vietai nustatyti realiu laiku ir iki 2010 m. gruodžio 23 d. 8.45 val. nuolat sekė A. N. Z. judėjimo maršrutą ir buvimo vietą, kol parodymų patikrinimo vietoje metu prie namo Kaune, (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnų nurodymu pats jį išmontavo; tarp 2010 m. gruodžio 14 d., 19.47 val. ir 2010 m. gruodžio 22 d. 9.05 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), bendrame (duomenys neskelbtini) darbuotojų grimo kambaryje slapta sumontavo pasiklausymo įrenginį ir klausėsi A. N. Z. bei kitų asmenų pokalbių.
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėja prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorė teigia, kad teismai neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatytas aplinkybes, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino, kad šioje byloje nagrinėjama jautri situacija, nes kaltinamasis ir nukentėjusioji sutuoktiniai, tačiau padarė neteisingas, neteisėtas išvadas, kad N. Z. su sutuoktine elgėsi nusikalstamai. Ši teismo išvada prieštarauja ne tik logiškumo, protingumo principams, bet ir šeimos, santuokos teisinius santykius reglamentuojančiam Lietuvos Respublikos Civiliniam kodeksui (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos Civiliniam proceso kodeksui (toliau – ir CPK), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatoms. Teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes jame teismo išvados nepagrįstos konkrečių aplinkybių teisiniu vertinimu, neišdėstyti teisiniai argumentai, patvirtinantys inkriminuotų nusikaltimų sudėties elementus N. Z. veiksmuose.
Kasatorė pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė dėl asmens terorizavimo kyla tada, kai vyksta asmens terorizavimas, lydimas grasinimų, sistemingų bauginimų naudojant psichinę prievartą, kai nukentėjusiajam siekiama sukelti baimę, stresą, nerimą. Šioje byloje teismas privalėjo neginčytinai nustatyti daug būtinųjų objektyvių šio nusikaltimo sudėties požymių, bet apsiribojo konstatavimu, kad buvo terorizuojama, sistemingai bauginama, ir konkrečiai neišdėstė, kaip šie veiksmai ir kiek kartų pasireiškė, nors sistemingumas yra būtinas veikos požymis. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad buvo vykdomas aktyvus persekiojimas terorizuojant sutuoktinę, sistemingai ją bauginant, grindė A. N. Z. parodymais ir aplinkybe, kad ji tai papasakojo tėvui, kuris kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o ne objektyviais duomenimis. Kasatorė nurodo, kad N. Z. veiksmai nesukėlė A. N. Z. streso, baimių, spaudimo baudžiamosios teisės prasme, nes A. N. Z. nesikreipė į teisėsaugos institucijas, o prieš skyrybų procesą byla iškelta, kai atvykęs į Lietuvą jos tėvas A. L. kreipėsi dėl tariamos grėsmės jo dukrai. Tik vėliau pradėjus tėvo pareiškimo tyrimą ir kasatoriaus sutuoktinė pateikė parodymus. Kasatorė nurodo, kad A. N. Z. ir liudytojo D. S. parodymai patvirtina, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2010 m. vasaros A. N. Z. nebijojo N. Z. Priešingai, liudytojas D. S. nurodė, kad kaltinimo laikotarpiu A. N. Z. su vyru N. Z. kalbėjo pakeltu balso tonu, šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius. A. N. Z. parodė, kad iki 2010 m. gruodžio vidurio su sutuoktiniu dirbo (duomenys neskelbtini), po to savo apsisprendimu nutraukė darbo sutartį ir kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, o nuo 2011 m. sausio įsteigė individualią įmonę (duomenys neskelbtini), kurią įregistravo šeimos būste Kaune, (duomenys neskelbtini), sėkmingai vykdė veiklą, repetavo, vyko į pasirodymus ir kt. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, tyrimo metu ir ilgą laiką bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. N. Z. ir N. Z. santykiai buvo itin konfliktiški ir įpareigoja itin kruopščiai vertinti nukentėjusiosios parodymus, nes jie nepatikimi. Tik paskutiniojo teismo posėdžio metu nukentėjusioji neturėjo pretenzijų sutuoktiniui, net atsisakė savo ieškinio, tuo netiesiogiai pripažindama, kad N. Z. nepadarė jai jokios skriaudos, ir teismo prašė vyro nebausti, netaikyti ribojimo gyventi namuose. Tačiau teismas šias aplinkybes ignoravo ir į jas neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. N. Z. nedalyvavo, todėl aplinkybės nebuvo tiesiogiai tirtos, o nutartyje nurodytos pagal pirmosios instancijos teismo bei tyrimo medžiagą. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. Z. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių įrodymais pripažinti liudytojų I. J., J. P., O. R. parodymai nepatikimi, deklaratyvios. Byloje nustatyta, kad I. J. ir A. N. Z. sieja ne tik glaudi asmeninė draugystė, bet ir darbo santykiai, liudytojos J. P. ir O. R. yra ilgametės nukentėjusiosios draugės, todėl jų parodymai vertinti kritiškai kaip nepatikimi, duoti pagal A. N. Z. pasakojimus. Liudytojo V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš esmės neatitiko anksčiau duotų jo parodymų, be to, jie kartu ir paneigia N. Z. nusikalstamus ketinimus nužudyti sutuoktinę, nes jis stengėsi išsaugoti šeimą, net vežė V. M. į šeimos namus pakalbėti su žmonos draugu K., kad šis neskirtų šeimos. Be to, teismai visiškai ignoravo V. M. parodymus teisėjai, kad N. Z. nepasakė žodžių „nužudyti“, „nušauti“ ir pan., o anksčiau tyrėjui duotuose parodymuose išdėstė savo supratimą apie N. Z. veiksmus. Byloje esanti A. N. Z. ir V. M. pokalbio stenograma patvirtina, kad iš pykčio ir keršto jie susitarė dėl pareiškimo apie grasinimą nužudyti parašymo, parodymų ir tolesnio elgesio. Visi šie duomenys negali būti pateiktų kaltinimų įrodymu ir jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio N. Z.
Byloje nustatytos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) grimavimosi kambaryje buvo įmontuotas mikrofonas, o į automobilį – GPS įranga, nepatvirtina jokių nusikalstamų veiksmų (terorizavimo ir duomenų apie asmens privatų gyvenimą rinkimo) padarymo, be to, nenustatyta, kokie duomenys apie nukentėjusiosios privatų gyvenimą surinkti. Grimo kambariu (duomenys neskelbtini) naudojosi visi darbuotojai. Automobilis yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol skyrybų procesas nesibaigęs ir turtas nepadalintas (CK 3.117 straipsnis). Tai, kad buvo nustatyta A. N. Z. buvimo vieta prie karjero su vyriškiu K., patvirtina A. N. Z. kaip sutuoktinės neleistiną, neteisėtą elgesį CK nuostatų dėl santuokos ir šeimos prasme. Kasatorės manymu, teismai, kvalifikuodami buvusius sutuoktinių nesutarimus, supainiojo santuokos ir šeimos santykius reglamentuojančius įstatymus (CK 3.60 straipsnį, nustatantį, kad kitas sutuoktinis kaltas dėl santuokos iširimo, jei jis buvo neištikimas, pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas; CPK 177, 178 straipsnius, įpareigojančius šalis civilinėje byloje teikti rašytinius įrodymus, nuotraukas ir kt.) su baudžiamosios teisės normomis. Kasatorės manymu, šia byla valstybės institucijos pažeidė teisę, kad būtų gerbiamas šeiminis gyvenimas, o šeimos iširimo priežastys sprendžiamos pagal įstatymą santuokos nutraukimo byloje. Šiuo metu Z. yra susitaikę, nuo paskutinio pirmosios instancijos teisme vykusio posėdžio gyvena kartu, augina, auklėja du nepilnamečius vaikus, apkaltinamasis nuosprendis nesuderinamas su vaikų interesais.
Atsiliepime į nuteistojo gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. I. prašo nuteistojo N. Z. gynėjos advokatės K. Česnauskienės kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, visus įrodymus įvertino nepažeisdami BPK reikalavimų. Nuteistojo gynėjos kasaciniame skunde išdėstyti argumentai teismams buvo žinomi, procesiniuose sprendimuose dėl jų motyvuotai pasisakyta. Ištyrę visas bylos aplinkybes ir įvertinę įrodymų visetą, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis terorizavo nukentėjusiąją grasindamas ją nužudyti, padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką, sistemingai ją baugino naudodamas psichinę prievartą ir neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Teismai nustatė, kad nuteistasis nuo 2010 m. vasaros iki 2010 m. gruodžio telefoninių pokalbių metu grasino nukentėjusiajai, jog skyrybų atveju atims galimybę dirbti, kad nužudys, sakydamas, jog palaidos viską ir tokios pavardės neliks, jog jam nėra ko prarasti, nes savo atgyveno, ir per kitus asmenis grasino sunaikinti žmoną bei visa kita, aiškino, jog norėtų surasti žmogų, galintį „sulaužyti“ tariamą jos meilužį, o ją „užversti“ už 10 000 Lt, nukentėjusiosios naudojamame automobilyje slapta įmontavo mobilaus objekto vietos nustatymo realiu laiku įrenginį, kad galėtų ją sekti, o darbo patalpoje – pasiklausymo įrenginį ir klausėsi pokalbių. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nepateikusi apeliacinio skundo nukentėjusioji patvirtino sutikimą su apkaltinamuoju nuosprendžiu sutuoktiniui, o faktas, kad nukentėjusioji į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik po to, kai, siekdamas apsaugoti dukrą, į jas kreipėsi jos tėvas, patvirtinta, jog ji bijojo sutuoktinio, jo veiksmus suprato kaip bauginimą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė skundo argumentus dėl liudytojų G. J., J. P., O. R., V. M. parodymų nepatikimumo. Teismas nurodė, kad liudytojų G. J., J. P., O. R. parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems ir atitinka faktines bylos aplinkybes, o nuteistasis jų suinteresuotumą bylos baigtimi grindžia tik deklaratyviais argumentais, kad liudytojo V. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis, t. y. nukentėjusiosios parodymais, faktinėmis bylos aplinkybėmis, ir kad N. Z. kartu su gynėja dalyvavo šio liudytojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, turėjo galimybę užduoti jam klausimus, tačiau šia teise nepasinaudojo. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė skundo argumentus dėl šeimos santykius reglamentuojančių civilinės teisės normų supainiojimo su baudžiamosios teisės normomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimo. Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šeimos teisinius santykius reglamentuojančių Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos neleidžia sutuoktiniams įgyvendinant savo teises ir interesus bei teikiant įrodymus civiliniame procese naudoti įstatymų draudžiamas priemones, nes Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo priemonėmis gali būti vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjos nurodyti teiginiai, kad teismai netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nes dalį jų ignoravo, kad teismo išvados nepagrįstos konkrečių aplinkybių teisiniu vertinimu, atmestini. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos teisiamajame posėdyje apklaustų nuteistojo N. Z., nukentėjusiosios A. N. Z. parodymais, liudytojų K. Aleksiūno, G. J., J. P., O. R., D. S. ir teisiamajame posėdyje perskaitytais ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais V. M. parodymais, kurie ne visi yra išvestiniai iš A. N. Z. parodymų, bet duoti ir apie jų pačių asmeniškai matytas ar girdėtas bei kitais objektyviais bylos duomenimis patvirtintas aplinkybes, taip pat byloje esančių nukentėjusiosios tėvo A. L. pareiškimo generaliniam prokurorui ir nukentėjusiosios 2010 m. gruodžio 9 d. pareiškimo, daiktų (A. N. Z. pateiktų mobiliojo ryšio telefonų ir jais darytų jos pokalbių su N. Z. garso įrašų) pateikimo, asmens parodymo atpažinti, kratos V. M. bute protokolų, UAB,,AKTKC“ rašto ir pateiktos mobilaus objekto (pavadintas (duomenys neskelbtini) judėjimo ataskaitos, kratos N. Z. gyvenamosiose ir (duomenys neskelbtini) darbo patalpose protokolo ir tarnybinio pranešimo, daiktų pateikimo ir objektų apžiūros protokolų, Kauno miesto apylinkės teismo nutartimis sankcionuotų N. Z. telefoninių pokalbių įrašų darymo ir slapto V. M. sekimo protokolų, parodymų patikrinimo vietoje ir objektų apžiūros protokolų turiniu. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę dėl katino marinimo badu. Teismai motyvuotai nurodė, kuriuos iš paminėtų duomenų pripažįsta įrodymais, kodėl atmeta gynybos teiginius ar kitaip vertina aplinkybes. Pagrindo teigti, kad teismai neišsamiai vertintų įrodymus, nėra. Atsižvelgus į tai, konstatuojama, kad teismai rėmėsi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, taigi įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) nepažeidė.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį
BK 145 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už sistemingą žmogaus bauginimą, kuris gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2010).
Teismai nustatė, kad N. Z. nukentėjusiajai grasino ją nužudyti, padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką, leisdamas suprasti, jog skyrybų atveju ji praras viską – darbą, turtą, gyvybę; bendram pažįstamam V. M. išsakė,,užsakymus“ ją nužudyti, siekė riboti jos laisvę, nuolat ją sekė, reikalaudamas, kad ši sugrįžtų gyventi pas jį, visur jos ieškojo, skambindavo draugėms, elgdavosi nepagarbiai, trukdydavo ar bandydavo trukdyti jos darbinei veiklai; tokius veiksmus jis atliko gana ilgą laiko tarpą, o jo grasinimų realumu abejoti nukentėjusioji neturėjo pagrindo. Teismai padarė išvadą, kad taip N. Z. piktybiškai ignoravo pagarbą asmeniui, elgėsi priešingai visuomenės pripažintoms sutuoktinių teisėms ir laisvėms, egocentrišku elgesiu nepagrįstai sureikšmindamas archaišką santuokos supratimą, agresyviais veiksmais akivaizdžiai peržengė taikaus sambūvio bei mandagaus bendravimo ribas. Teismai konstatavo, kad N. Z. suvokė, jog tokiais savo veiksmais kelia savo sutuoktinei baimę dėl jos sveikatos ir gyvybės, verčia ją nuolat nesaugiai jaustis, taigi veikė tiesiogine tyčia.
Konstatuotina, kad teismų argumentai ir išvados dėl faktinių bylos aplinkybių motyvuoti, o pagal byloje nustatytas aplinkybes N. Z. veika teisingai kvalifikuota pagal 145 straipsnio 2 dalį kaip žmogaus terorizavimas bei sistemingas bauginimas naudojant psichinę prievartą.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 167 straipsnį
BK 167 straipsnyje nustatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą.
Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, o 4 dalyje nustatyta, kad nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į asmeninį ir šeimos gyvenimą, kėsinimosi į garbę ir orumą asmenį saugo įstatymas ir teismas. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų, kuriomis asmens privatus gyvenimas saugomas ne tik nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, bet ir nuo kitų asmenų neteisėto kišimosi. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos (žr. taip pat CK 2.23 straipsnį). Kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės. Vienas tokių atvejų – privačių asmenų–teismo proceso dalyvių teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas (pvz. kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-269/2012, 3K-3-412/2010; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2011).
Nagrinėjamoje byloje kasatorė, ginčydama N. Z. veikos kvalifikavimą pagal BK 167 straipsnį, nesutinka su tuo, kad nuteistasis jam inkriminuotais veiksmais rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Tokia pozicija kasaciniame skunde grindžiama tiek konkrečiomis informacijos rinkimo faktinėmis aplinkybėmis, tiek visos baudžiamojoje byloje nagrinėjamos situacijos kontekstu – N. Z. ir nukentėjusiosios santuokiniu ryšiu, nesutarimais ir jų santuokos nutraukimo bei kitomis civilinėmis bylomis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad asmens privataus gyvenimo apsaugos nuo kito privataus asmens kišimosi apimtis priklauso, be kita ko, nuo šių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio, kuris lemia privatumo ribas vienas kito atžvilgiu. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas, be kita ko, santuokos savanoriškumo ir sutuoktinių lygiateisiškumo principais (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai (CK 3.5 straipsnio 2 dalis). Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. įgyvendinti jas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 3.5 straipsnio 3 dalis). Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims pasiekti tokį susitarimą (CK 3.5 straipsnio 4 dalis). Aiškinant šias nuostatas kartu su pirmiau išdėstytu konstituciniu privataus gyvenimo neliečiamumo principu, darytina išvada, kad santuokos sudarymas ir asmenų, kaip sutuoktinių, statusas nepaneigia jų privatumo vienas kito atžvilgiu, taigi jie privalo jį gerbti ir nepažeisti, o pažeidimo atveju valstybei atsiranda pareiga apginti pažeistą teisę. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės nurodomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis garantuoja ne tik bendrų sutuoktinių teisių į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apsaugą, bet ir vieno iš sutuoktinių apsaugą nuo kito sutuoktinio tuo atveju, kai šis pažeidžia atitinkamas jo teises, garantuojamas pagal šią nuostatą (mutatis mutandis A. v. Croatia, no. 55164/08, judgment of 14 October 2010; Verliere c. Suisse, no 41953/98, décision du 28 juin 2001).
Kita vertus, šiame kontekste nustatant, ar sutuoktinio teisė į privataus gyvenimo gerbimą buvo apribota ir pažeista dėl kito sutuoktinio elgesio, būtina atsižvelgti į sutuoktinių tarpusavio privatumo ypatumus. Nagrinėjamoje byloje šiuo aspektu svarbu tai, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes nukentėjusioji dar 2010 m. vasarą išsakė sutuoktiniui savo nuomonę dėl patiriamų šeimos gyvenimo problemų, noro pagyventi atskirai, nesutikimą su nuolatine jo vykdoma kontrole ir panašiai, taip siekdama nustatyti savo privatumo ribas bei deklaruoti siekį sąlyginai „būti paliktai vienai“ privatumo neliečiamumo principo prasme.
Kasaciniame skunde teigiama, kad GPS įrangos įmontavimas į automobilį „Renault Megane“ laikytinas teisėtu, nes automobilis kaltininkui ir nukentėjusiajai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 167 straipsnį lemiamą reikšmę turi ne automobilio nuosavybės teisės, o tai, kad nurodyta tame automobilyje įmontuota įranga pasinaudota siekiant rinkti informaciją apie nukentėjusiąją, kuri juo naudojosi. Būtent gana ilgai (mažiausiai apie tris mėnesius) N. Z. sekė A. N. Z., nežinojusios apie įrangą, judėjimo automobiliu maršrutą. Stebėjimas GPS priemonėmis pagal pobūdį skiriasi nuo kitų vaizdo ir garso stebėjimo priemonių, kurios atskleidžia daugiau informacijos apie asmens elgesį, mintis ar jausmus ir dėl to gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Vis dėlto sistemingas informacijos apie asmenį rinkimas naudojant GPS įrangą gali apriboti asmens teisę į privatumą, juolab kai tokia informacija panaudojama darant asmeniui tam tikrą poveikį, nagrinėjamu atveju – jį terorizuojant (mutatis mutandis Uzun v. Germany, no. 35623/05, judgment of 2 September 2010).
Kasaciniame skunde teigiama, kad pasiklausymo įrenginio įmontavimas (duomenys neskelbtini) darbuotojų grimo kambaryje nepatvirtina informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo, nes ta patalpa naudojosi visi. Teisėjų kolegija pažymi, kad privatus gyvenimas gali apimti profesinę veiklą ir santykius su kitais asmenimis, vykstančius už asmens namų ar privačių patalpų ribų. Tam tikri privatumo lūkesčiai egzistuoja ir darbo vietoje, taip pat tuo atveju, kai bendrauja keli žmones (Köpke v. Germany, no. 420/07, decision of 5 October 2010). Nagrinėjamoje byloje N. Z. daugiau kaip savaitę laikė įrengęs grimo kambaryje pasiklausymo įrangą ir slapta klausėsi nukentėjusiosios ir kitų asmenų pokalbių. Nukentėjusioji ar kiti asmenys negalėjo numatyti, kad jų pokalbių klausosi tuo metu nedalyvavęs asmuo, nes apie tai niekaip nebuvo informuoti. Visiško viešumo nesuponuoja ir patalpa, kurioje vykusių pokalbių klausytasi, – tarnybinis, tik darbuotojams skirtas grimo kambarys. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje konkretus pokalbių, kurių slaptai klausytasi, turinys veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiksmai peržengė įprastai priimtino sutuoktinių bendravimo ir rūpinimosi vienas kitu ribas. Santuokos sudarymas savaime nereiškia besąlygiško sutuoktinių tarpusavio privatumo panaikinimo, taigi ir vieno sutuoktinio teisės kontroliuoti kito sutuoktinio santykius su išoriniu pasauliu. Nagrinėjamoje byloje N. Z. rinko tokio pobūdžio informaciją apie nukentėjusiąją, kuri paprastai laikoma asmens privatumo dalimi, nors savaime nėra intymi. Pažymėtina, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes tai buvo daroma nesiekiant jokio teisėto tikslo, kuris galėtų pateisinti Konstitucijoje ir Konvencijoje garantuojamos asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą. Informacija apie A. N. Z. rinkta asmens terorizavimo kontekste, vadovaujantis teisės ir moralės požiūriu nepriimtinu sutuoktinių teisių ir pareigų supratimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio skundo argumentą dėl sutuoktinio neištikimybės įrodinėjimo civilinio proceso tvarka ir pabrėžia, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes N. Z. savo veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 167 straipsnį, iš esmės nesiejo su įrodymų skyrybų bylai rinkimu. Priešingai, nuteistasis duodamas parodymus viso baudžiamojo proceso metu šiuos veiksmus grindė rūpinimusi žmona, siekiu nepriklausomai nuo sutuoktinės norų išsaugoti šeimą ir panašiais motyvais. Taigi renkant informaciją ne tik nesiekta įgyvendinti savo procesines teises, bet, priešingai, siekta sutrukdyti tai padaryti nukentėjusiajai. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad kasacinėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004). Nagrinėjamoje byloje panaudotos informacijos rinkimo priemonės, rinkimo mastas ir trukmė artimesni būtent tokiai veiklai.
Atsižvelgdama į aiškiai išsakytus nukentėjusiosios lūkesčius dėl didesnio privatumo santykiuose su sutuoktiniu, kaltininko panaudotas slaptam informacijos rinkimui pritaikytas technines priemones, gana ilgą slapto informacijos rinkimo trukmę ir sistemingumą, į tai, kad informacija buvo renkama neturint jokio tai pateisinančio tikslo ir buvo naudota nukentėjusiajai terorizuoti, teisėjų kolegija laiko, kad N. Z. veiksmai buvo pakankamai pavojingi, pažeidė A. N. Z. privataus gyvenimo neliečiamumą ir pagrįstai įvertinti kaip neteisėtas informacijos apie jos privatų gyvenimą rinkimas BK 167 straipsnio prasme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo N. Z. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Rimantas Baumilas
Albinas Sirvydis
