Baudžiamoji byla Nr. 2K-203/2013
Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00686-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.1.2.3
2.1.7.4
2013 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2010 m. spalio 14 d. teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežčiausios bausmės – devynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu pagal BK 156 straipsnio 1 dalį nuteista ir S. K., tačiau dėl jos kasacinis skundas nepaduotas.
Iš A. Š. nukentėjusiajai J. Č. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, šių pinigų tvarkytoja uzufrukto teise pripažinta J. P., o civilinis ieškinys dėl 336 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas. Be to, solidariai iš A. Š. ir S. K. priteista 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. K., šių pinigų tvarkytoja uzufrukto teise pripažinta A. K.. Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo J. Č. paliktas nenagrinėtas. Iš A. Š. valstybės naudai taip pat išieškota 620 Lt proceso išlaidų dėl nukentėjusiajai J. Č. suteiktos antrinės teisinės pagalbos 620 Lt.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. Š. ir S. K. apeliaciniai skundai atmesti, o iš A. Š. valstybės naudai papildomai išieškota 340 Lt už nukentėjusiajai J. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, atstovaujant jos interesams apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimo,
n u s t a t ė :
A. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 14 d., laikotarpiu nuo 14 iki 23 val., savo bute, esančiame Jurbarke, (duomenys neskelbtini), kartu su S. K. bendrais veiksmais iš bute buvusios G. K. atėmė jai priklausančią mobiliojo ryšio telefono (SIM) kortelę ir ją sulaužė, taip atėmė galimybę jai susisiekti su savo šeimos nariais ir kviestis pagalbos bei užrakino duris neleisdami jai išeiti iš buto – taip atėmė G. K. laisvę.
Taip pat A. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 14 d., tarp 14 ir 23 val., Jurbarke, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajai G. K. į galvą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.
Be to, A. Š. nuteistas už tai, kad naktį iš 2010 m. gegužės 14 į 15 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Jurbarke, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, mažametę J. Č. (gim. 1997 m. sausio 17 d.) privertė išgerti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos kilmės medikamentų, kuriuos išgėrusi mažametė J. Č. apsvaigo. Po to jis, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės ir apsvaigimo nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos kilmės medikamentų, ją nunešė ir paguldė į lovą, esančią kitame kambaryje. Mažametei J. Č. priešinantis, t. y. stumiant A. Š. nuo savęs, bei sakant jam, kad ji nenori lytiškai santykiauti, jis, pasinaudodamas jėgos pranašumu prieš mažametę J. Č., jai esant apsvaigus nuo nenustatytos kilmės medikamentų, ją nurengė ir užgulęs ant jos bei savo ranka praskėtęs kojas, taip palaužęs mažametės nukentėjusiosios J. Č. pasipriešinimą, prievarta įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, t. y. išžagino mažametę J. Č..
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą ir jį išteisinti dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų arba grąžinti bylą papildomam tyrimui.
Kasatorius nurodo, kad žemesnių instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, priimti remiantis išimtinai prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, pažeidžiant procesinės teisės normas ir nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo praktikos.
Nuteistojo teigimu, teismai savo sprendimus grindė tik liudytojų parodymais, tačiau netyrė ir nevertino jo parodymų bei juose pateiktos įvykio versijos. Teismai netinkamai ištyrė ir įvertino liudytojos R. Š. 2011 m. gruodžio 9 d. teisme duotus parodymus, kad nukentėjusioji J. Č., išvesta iš buto, jai pati sakė, jog nebuvo išžaginta. Šiuos parodymus teismai iškraipė ir kitaip užrašė sprendimuose. Be to, neištirti ir nepagrįstai atmesti liudytojų G. D. bei E. Č. parodymai, nepatikrinus, ar šios liudytojos sako tiesą. Liudytoja G. D. parodė, kad nukentėjusioji ligoninės palatoje išdykavo, neklausė gydytojų perspėjimų, tai leidžia spręsti, kad ji nebuvo išžaginta, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nenagrinėjo. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir į bylą neįdėjo pažymos, kurią pateikė jo gynėja ir iš kurios matyti, jog 2010 m. gegužės 15 d. nukentėjusioji J. Č. pati atsisakė jai pasiūlytos ginekologo apžiūros. Nuteistojo manymu, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ji nebuvo išžaginta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai medikai nustatė lengvą apsvaigimą ir tokios būsenos ji galėjo pasipriešinti ar išeiti namo kada panorėjus. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir tos aplinkybės, jog nukentėjusiosios močiutė J. P. policijoje parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad jos anūkė susidėjo su nesenai iš įkalinimo įstaigos grįžusiu K. V. ir ji šį asmenį su savo anūke aptiko nuogus lovoje. Dėl šios priežasties nuteistasis mano, kad jį apkaltinti išžaginimu nukentėjusioji susitarė su K. V., siekdami pastarąjį apsaugoti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kasatorius mano, jog nepagrįstai, remiantis tik prielaidomis, nustatyta, kad jis žinojo, jog nukentėjusiajai J. Č. veikos padarymo metu buvo 13 metų, nes nei nukentėjusioji, nei kas kitas apie jos amžių jam nesakė.
Dėl šių priežasčių nuteistasis mano, kad jo kaltė neįrodyta, todėl teismų sprendimai naikintini, o nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai atmestini.
Atsiliepimu į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalie reikalavimų, jų pagrindu A. Š. veika dėl mažametės J. Č. išžaginimo teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo buvo išsamiai patikrinti apeliacinio bylos nagrinėjimo metu. Nepagrįsti nuteistojo teiginiai, kad teismai netinkamai ištyrė liudytojų R. Š., G. D., E. Č. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, nes visi įrodymai, tarp jų ir minėtų liudytojų parodymai, kruopščiai ištirti ir dėl jų išsamiai pasisakyta teismų sprendimuose. Byla išnagrinėta nepažeidžiant rungimosi principo, išsamiai ištirtos nuteistojo keltos versijos ir argumentuotai atmestos. Liudytojų L. D., R. Š., J. P., K. K., nukentėjusiųjų J. Č. ir G. K. parodymai, psichiatrinės–psichologinės ekspertizės aktas, specialisto išvada, medicininiai dokumentai, taip pat kaltinamojo parodymai, kiti duomenys teisingai įvertinti, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas.
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo advokatės R. B. pateiktos pažymos iš Jurbarko ligoninės, kurioje nurodyta, kad J. Č. atsisakė ginekologo apžiūros. Apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai pasisakė dėl mažametės atsisakymo būti apžiūrimai ginekologo, dėl jos vengimo iš karto po įvykio pasisakyti apie patirtą seksualinę prievartą aplinkybių. Prokuroro manymu, priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistasis, teismai patikrino ir jo versiją dėl K. V. vaidmens nusikalstamos veikos padaryme ir motyvuotai ją atmetė. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji J. Č. su K. V. bendrauti pradėjo po įvykio, o apie lytinius santykius su A. Š. liudytojoms L. D., R. Š., G. D., nukentėjusiajai G. K. bei nuteistajai S. K. papasakojo anksčiau. Dėl to nebuvo pagrindo kviesti į teismo posėdį K. V.. Šiuo atveju neturi reikšmės, kas lėmė nukentėjusiosios pranešimą teisėsaugai apie patirtą seksualinę prievartą, nes teismai įvertinę įrodymų visumą konstatavo, kad nukentėjusios parodymai yra patikimi. Taip pat atmestinas kasatoriaus argumentas, kad jis nežinojo, kiek nukentėjusiajai metų, todėl negalėjo būti nuteistas už mažametės išžaginimą. Šis klausimas teismuose buvo ištirtas ir teismų sprendimuose dėl jo pasisakyta. Nustatyta, kad nukentėjusioji J. Č. gimė 1997 m. sausio 17 d., veikos padarymo metu jai buvo 13 metų. Nukentėjusioji parodė, kad įvykio vakarą tiek ji, tiek ir nuteistoji S. K. nurodė A. Š. tikrąjį amžių. Teismai pripažino, kad tokie nukentėjusios parodymai yra nuoseklūs ir netikėti jais nėra pagrindo, todėl pagrįstai konstatavo, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis A. Š. suprato, jog lytiškai santykiauja su mažamete.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ir BK 149 straipsnio 4 dalies taikymo
Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą jo veiką kvalifikuojant pagal BK 149 straipsnio 4 dalį iš esmės sieja su abiejų instancijų teismų atliktu neva netinkamu įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnis), teigdamas, kad teismų sprendimai priimti remiantis išimtinai prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina byloje ištirti įrodymai.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, požymius, teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įpareigojančių teismus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo A. Š. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 149 straipsnio 4 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių.
BK 149 straipsnio 4 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas lytiškai santykiavo su mažamečiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo mažamečio asmens būkle.
Byloje nustatyta, kad A. Š., pasinaudodamas bejėgiška mažametės nukentėjusiosios J. Č. būkle dėl mažametystės ir apsvaigimo nuo nenustatytos kilmės medikamentų, jėgos pranašumu palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, ją išžagino. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmiausia nuteistojo A. Š. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė iš esmės nuosekliais nukentėjusiosios J. Č. parodymais, kurių patikimumo ir atitikties nustatytoms faktinėms aplinkybėms klausimus išsprendė vertindamas kitus bylos įrodymus. Teismas pateikė išsamią nukentėjusiosios J. Č. parodymų analizę, sugretino juos su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų L. D., R. Š., J. P., K. K. ir nukentėjusiosios G. K., paties nuteistojo parodymais, specialisto išvada ir medicininiais dokumentais bei su kitais bylos duomenimis nustatytomis aplinkybėmis. Pirmiau paminėtų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais bei objektyviais įrodymais teismas nustatė aplinkybes, reikšmingas A. Š. padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, neesminius įvykio aplinkybių neatitikimus nukentėjusiosios parodymuose paaiškindamas logiškais ir įtikinamais argumentais. Pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje teismas pateikė gana išsamius motyvus, kuriais atmetė nuteistojo A. Š. pateiktą įvykio versiją apie tai, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo susitarusi su K. V., siekdama šį apsaugoti nuo baudžiamosios atsakomybės, liudytojos E. Č. parodymus apie tai, kad jai su S. K. nuėjus į ligoninę aplankyti J. Č., ši neva sakiusi, kad nuteistasis jos neprievartavo. Teismas argumentuotai nustatė šių liudytojų suinteresuotumą, be to, padarė išvadą, kad tokie liudytojos E. Č. parodymai prieštarauja ne tik byloje ištirtų įrodymų visumai, bet ir nuteistosios S. K. parodymams.
Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui. Šis teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir, nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino jo pateiktą versiją apie tai, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo susitarusi su savo draugu K. V., siekdama pastarąjį apsaugoti nuo baudžiamosios atsakomybės, ir motyvuotai šią versiją atmetė. Teismas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusioji su K. V. pradėjo bendrauti praėjus apytiksliai trims mėnesiams po įvykio, tuo tarpu liudytojoms L. D., R. Š., G. D., nukentėjusiajai G. K. bei nuteistajai S. K. apie išžaginimą pasakojo gerokai anksčiau. Nėra pagrindo konstatuoti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą neišreikalaudamas ir neįvertindamas pažymos iš Jurbarko rajono ligoninės, kuri patvirtina, jog nukentėjusioji netrukus po įvykio atsisakė ginekologo apžiūros ir tai neva yra pagrindas išvadai, kad ji nebuvo išžaginta. Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas minėtos pažymos neišreikalavo, ta aplinkybė, kad nukentėjusioji atsisakė ginekologo apžiūros netrukus po įvykio, buvo žinoma viso proceso metu iš byloje esančių medicininių dokumentų ir liudytojos J. P. parodymų. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į analogišką nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, nurodydamas, kad mažametė nukentėjusioji atsisakė ginekologo apžiūros dėl gyvenimiškos patirties stokos, bijodama globėjos, taip pat ir nuteistojo A. Š., kuris ją aplankė ligoninėje ir grasino. Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistasis, teismų išvados dėl fakto, jog jis žinojo nukentėjusiosios amžių, pagrįstos ne prielaidomis, o byloje ištirtais ir, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, įvertintais įrodymais. Šis klausimas abiejų instancijų teismuose buvo tinkamai ištirtas ir teismų sprendimuose argumentuotas, nurodant, kad apie tai, jog nukentėjusiajai veikos padarymo metu buvo 13 metų, tiek nuteistoji S. K., tiek pati nukentėjusioji buvo sakiusios nuteistajam A. Š.. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad tokie nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina S. K. parodymai, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Dėl to konstatuotina, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis A. Š. suprato, kad lytiškai santykiauja su mažamete.
Konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai susiejo įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl A. Š. kaltumo. Teismų sprendimuose įrodymų tyrimas ir vertinimas atlikti laikantis BPK nuostatų, remiantis įrodymų visuma nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos pagrįstos išvados dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų A. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių. Byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.
Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti ar grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius
