Baudžiamoji byla Nr. 2K-732/2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.6.; 2.1.3.6.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei A. Japertienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir įstatyminės atstovės D. P. bei nukentėjusiojo R. P. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 23 d. nutarties, kuria procesas baudžiamojoje byloje, kurioje A. P. kaltintas nusikaltimu, numatytu BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose, nutrauktas, o D. P. civilinis ieškinys atmestas.
Taip pat skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 24 d. nutartis, kuria pakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 23 d. nutarties dalis dėl proceso nutraukimo pagrindo ir civilinio ieškinio: procesas baudžiamojoje byloje, kurioje A. P. kaltintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus, nutrauktas dėl kitų kaltinimų, o D. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teismui dėl A. P. pareikšto kaltinimo dėl to, kad jis nuo 1995 m. rugpjūčio 10 d. iki 2002 m. kovo 23 d. namuose, esančiuose Kaune (duomenys neskelbtini) sužalojo mažamečius R. P., gimusį 1988 m. (duomenys neskelbtini), E. P., gimusią 1990 m. (duomenys neskelbtini), K. P., gimusią 1992 m. (duomenys neskelbtini), būtent: 1998 m. gruodžio 9 d., 1999 m. gegužės 26 d., 2002 m. kovo 23 d. tyčia sužalojo mažametį R. P., padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus; 1999 m. sausio 1 d. tyčia sukėlė nepilnamečiui R. P. fizinį skausmą; 1998 m. sausio 7 d., 2000 m. rugpjūčio 16 d., 2000 m. gruodžio 21 d. tyčia sužalojo mažametę E. P., sukeldamas nežymius sveikatos sutrikdymus; 2001 m. gruodžio 1 d. tyčia sužalojo mažametę K. P., padarydamas jai lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo; be to, nukentėjusių vaikų akivaizdoje 1995 m. rugpjūčio 10 d., 1995 m. rugpjūčio 11 d., 1995 m. rugpjūčio 23, 1996 m. kovo 29 d., 1997 m. sausio 18 d., 1998 m. sausio 6 d., 1998 m. gruodžio 10 d., 1999 m. gegužės 19 d., 1999 m. gegužės 21 d., 2000 m. gruodžio 10 d. namuose sužalojo mažamečių vaikų mamą D. P., padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus, kiekvieno iš nukentėjusiųjų vaikų akivaizdoje 1998 m. gruodžio 9 d., 1999 m. gegužės 26 d., 2002 m. kovo 23 d. namuose tyčia sužalojo mažametį R. P., padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus; 1999 m. sausio 1 d. tyčia sukėlė nepilnamečiui R. P. fizinį skausmą; 1998 m. sausio 7 d., 2000 m. rugpjūčio 16 d., 2000 m. gruodžio 21 d. tyčia sužalojo mažametę E. P., sukeldamas nežymius sveikatos sutrikdymus; 2001 m. gruodžio 1 d. tyčia sužalojo mažametę K. P., padarydamas jai lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo. A. P. šių savo tyčinių veiksmų visuma R. P. sukėlė potrauminio streso sutrikimą, E. P. sukėlė užsitęsusią depresinę reakciją, K. P. sukėlė potrauminio streso sutrikimą, taip padarė nukentėjusiesiems R. P., E. P. ir K. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 24 d. nutartimi pakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis, kadangi ši nutartis neteisėta, nes priimtas sprendimas nutraukti bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties dar nesuėjus senaties terminui. Iš bylos matyti, kad nusikaltimas, kuriuo kaltinamas A. P. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus, baigtas 2002 m. kovo 23 d., todėl pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 c punktą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis sukaks tik 2010 m. kovo 23 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 24 d. nutartyje nurodyta, kad teismas priėmė prieštaringas nutartis, nes 2006 m. kovo 9 d. nutartimi nutraukęs procesą dėl lengvesnių nusikaltimų, priėmė naują sunkesnį kaltinimą ir nagrinėjo bylą, o 2007 m. vasario 23 d. nutartimi tuo pačiu pagrindu, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutraukė procesą ir dėl naujo sunkesnio kaltinimo.
Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidą, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dėl kitų kaltinimų senatis. Nusikaltimo padarymo metu galiojo 1961 m. BK. Pagal šio kodekso 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2000-09-12 įstatymo Nr.VIII-1924 red.) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už tokį nusikaltimą senatis buvo penkeri metai. Tuo tarpu pagal 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 c punktą, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose, padarymą nustatyta aštuoneri metai. Nusikaltimo padarymo metu nusikalstama veika atitiko 2000 m. BK 112 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, t. y. galiojo švelnesnis įstatymas, nes už inkriminuoto nusikaltimo padarymą buvo numatytas laisvas atėmimas iki ketverių metų ir kitos švelnesnės bausmės. Pagal 2000 m. BK 138 straipsnio 2 dalies sankciją yra nustatyta griežtesnė bausmė už inkriminuotą veiką. Veikų perkvalifikavimo tvarką pagal naująjį 2000 m. BK nustatė 2002 m. spalio 29 d. įstatymas Nr. IX-1162 „ Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos ir kitų kodeksų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos“, o būtent, 4, 5 straipsniai. Todėl taikytinos 2000 m. BK 3 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatos, t. y. netaikytinas įstatymas, numatantis griežtesnę atsakomybę už tą pačią veiką, o taikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį švelninantis įstatymas.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, taikyti kasaciniame skunde minėtų BPK 409 straipsnio 2 dalies nuostatų nebegalima, procesas nutrauktinas. Nusikaltimas, kuriuo kaltinamas A. P., baigtas 2002 m. kovo 23 d. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis sukako 2007 m. kovo 23 d., todėl procesas nutrauktinas ir pakeitus pirmosios instancijos teismo nutartį. Tai reiškia, kad priimamas analogiškas sprendimas, tik kitais motyvais ir pagrindais.
Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad A. P. kaltinimai pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 1 dalį dėl 1995 m. rugpjūčio 11 d. D. P. sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 3 dalį dėl 1999 m. gegužės 19 d. D. P. sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 3 dalį dėl 2002 m. kovo 23 d. R. P. sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 3 dalį dėl 2002 m. sausio 14 d. E. P. sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 1 dalies dėl 2001 m. gruodžio 1 d. K. P. sužalojimo pareikšti neteisėtai, nesant nukentėjusiųjų skundų dėl šių veikų.
Taip pat konstatuota, kad Kauno miesto apylinkės teismo išvada, jog kaltinimai A. P. pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 3 dalį dėl 1998 m. sausio 6 d. D. P. padaryto sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 3 dalį dėl 2000 m. gruodžio 10 d. D. P. padaryto sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 1 dalies dėl 1998 m. sausio 7 d. E. P. padaryto sužalojimo; pagal 1961 m. BK 116 straipsnio 1 dalies dėl 2000 m. rugpjūčio 16 d. E. P. padaryto sužalojimo; pagal 1961 m. BK 117 straipsnio 2 dalies dėl 1999 m. sausio 1 d. R. P. padaryto sužalojimo pareikšti neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusias 1961 m. BPK 126 straipsnio, 134 straipsnio normas, yra teisinga. Be to, dėl šių ir kitų analogiškų kaltinime išvardytų nusikaltimų suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, todėl apylinkės teismas pagrįstai BPK 3 straipsnio 2 punkto pagrindu nutraukė procesą.
Kasaciniu skundu prašoma panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė nurodo, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismų nutartys yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes jas priimant buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami nutartis, netinkamai pritaikė BK 95 straipsnio 4 dalį, pažeidė BPK 254 straipsnio 3 dalį, o Kauno apygardos teismas pažeidė dar ir BPK 326 straipsnio 6 dalies 2 punktą.
Kasatoriai teigia, kad baudžiamoji byla A. P. buvo iškelta pagal nukentėjusiosios D. P. bei jos mažamečių vaikų R. P., E. P. bei K. P. skundus. Byloje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad kaltinamasis A. P. nuo 1995 m. rugpjūčio 10 d. iki 2002 m. kovo 23 d. dešimt kartų sumušė žmoną D. P., keturis kartus sumušė savo sūnų R. P., keturis kartus sumušė savo dukterį E. P. ir vieną kartą sumušė savo dukterį K. P. Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės, kurių metu nustatyta, kad kaltinamojo vaikams dėl kaltinamojo smurtavimo prieš juos bei jų motiną nuo 1995 m. rugpjūčio 10 d. iki 2002 m. kovo 23 d. išsivystė laikini psichikos sutrikimai, o tai sukėlė vaikams nesunkius sveikatos sutrikdymus. Todėl kasatoriai nurodo, kad prokuroras pasielgė teisingai, nepažeisdamas BPK 256 straipsnio reikalavimų, kaltinamajam A P. paprašė pakeisti kaltinimą į sunkesnį, t y. į BK 138 straipsnio 2 dalies l, 3, 5 punktus. Teismas šį naują kaltinimą priėmė ir pagal šį naują kaltinimą toliau nagrinėjo baudžiamąją bylą. Todėl teismo nutarties motyvas, kad ši baudžiamoji byla iškelta nesant nukentėjusiųjų skundo, yra nepagrįstas, nes LR BK 138 straipsnyje nenumatyta, kad tokia byla gali būti keliama tik esant nukentėjusiojo skundui.
Kasatoriai nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 9 d. nutartimi ir 2007 m. vasario 23 d. nutartimi be pagrindo nutraukė kaltinamajam A. P. baudžiamąją bylą atskiruose epizoduose, nes A. P. nuo 1995 m. rugpjūčio 10 d. iki 2002 m. kovo 25 d. padarė testinį nusikaltimą, tyčia, sistemingai mažamečių vaikų akivaizdoje mušdamas jų motiną D. P., taip pat savo mažamečius vaikus R. P., E. P. ir K. P., ir šios savo nusikalstamos veikos nenutraukė, nors 1998 m. vaikams sutriko psichika, tai žinojo ir A. P., nes vaikai jau buvo gydomi nuo psichikos sutrikimų. Kasatoriai teigia, kad kaltinamojo A. P. veiksmai rodo vieningą tyčią psichiškai traumuoti savo mažamečius vaikus, todėl baudžiamasis procesas dėl atskirų sumušimų negalėjo būti nutrauktas, nes tie sumušimai yra ne atskiri kokių nors nusikalstamų veikų padarymai, o jie yra aplinkybės, kuriomis buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies l, 3, 5 punktuose. Kasatoriai mano, kad šių nutarčių dalys dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams prieštarauja kitoms šių nutarčių dalims, kuriose A. P. pareikštas kaltinimas pagal BK 138 staipsnio 2 dalies l, 3, 5 punktus, nes tokiu atveju veika būtų grindžiama aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas nutrauktas.
Nukentėjusieji nurodo, kad kaltinamajam A. P. baudžiamoji byla dėl BK 138 staipsnio 2 dalies l, 3, 5 punktuose numatytos veikos padarymo negalėjo būti nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nes A. P. padarė tęstinę nusikalstamą veiką, o dar nepasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui jis padarė kitas nusikalstamas veikas, numatytas BK 245 ir 133 straipsniuose. Paskutinis šios nusikalstamos veikos epizodas yra 2006 m. rugsėjo 30 d. Dėl šios nusikalstamos veikos yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Kauno m. Žaliakalnio PK ir artimiausiu metu byla bus perduota į teismą. Padarius A. P. naują nusikalstamą veiką, dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga nutrūko ir, skaičiuojant nuo 2006 m. rugsėjo 30 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis sueis tik 2011 m. rugsėjo 30 d.
Nukentėjusieji mano, kad nebuvo pagrindo nutraukti baudžiamąją bylą ir dėl to, kad atskiruose epizoduose jau buvo priimti tardymo nutarimai nutraukti šią baudžiamąją bylą, nes senojo BPK 5 straipsnio l0 punkte buvo nustatyta, kad baudžiamoji byla negalima, jeigu yra nepanaikintas kvotos organo, tardytojo, prokuroro nutarimas nutraukti bylą dėl to paties kaltinimo. Tačiau naujojo BPK 3 straipsnyje tokia aplinkybė, kad dėl to būtų negalimas baudžiamasis procesas, nenumatyta, o šio straipsnio 8 punkte numatytas tik toks atvejis, kai yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis, ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.
Kasatoriai nurodo, kad vadovaujantis BK, BPK bylos, kurių nagrinėjimas teisme įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui jau pradėtas, baigiamos nagrinėti pagal senojo Baudžiamojo proceso kodekso taisykles, jei nagrinėjantis bylą teismas, išklausęs bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nuomones, nepriima nutarties baigti bylos nagrinėjimą teisme pagal naująjį BPK, tačiau nuosprendžiai ir nutartys nutraukti procesą priimamos naujajame BPK numatytais pagrindais ir jų turinys turi atitikti naujojo BPK normas. Kasatoriai mano, kad neturėjo būti atsižvelgta į anksčiau priimtus kvotos organo ar tardytojo nutarimus nutraukti baudžiamąją bylą, nes, atsižvelgus į naujojo BPK 3 straipsnio 8 punkto reikalavimą, būtų buvę galima nutraukti šią baudžiamąją bylą, jeigu būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.
Galiausiai kasaciniame skunde pažymima, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, turėtų bylą perduoti prokurorui, nes surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kurio negalima ištaisyti teisme, ir tai trukdo nagrinėti bylą. Prokuroras, gavęs tokią bylą, turėtų sujungti ją su šiuo metu ikiteisminiame tyrime esančia byla, kurioje A. P. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 133 ir 245 straipsniuose, ir dėl visų A. P. padarytų nusikalstamų veikų atlikti ikiteisminį tyrimą.
Nukentėjusiosios ir įstatyminės atstovės D. P. ir nukentėjusiojo R. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio apskundimo pagrindų ir motyvų
Apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai yra numatyti BPK 369 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio apskundimo ir bylos nagrinėjimo pagrindų sąrašas, pateiktas BPK 369 straipsnio 1 dalyje, yra išsamus. Reikėtų pabrėžti, kad D. P. ir R. P. kasacinio skundo motyvai iš dalies nėra susieti su įstatymu nustatytais kasacinio apskundimo pagrindais. Kasacinis skundas iš esmės yra tų pačių asmenų apeliacinio skundo dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 23 d. nutarties pakartojimas, nors Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 24 d. nutartimi apeliacinis skundas iš dalies patenkintas ir pirmosios instancijos teismo nutartis pakeista.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl D. P. ir R. P. kasacinio skundo motyvai dėl teismų nutarčių pagrįstumo nenagrinėjami. Beje, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka priimti nuosprendžiai ir nutartys.
Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktų netaikymo
Pagal 2002 m. gegužės 22 d. tardymo skyriaus prie Kauno miesto Žaliakalnio PK surašytą kaltinamąją išvadą, A. P. buvo kaltinamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų 1961 m. BK 116 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 117 straipsnio 2 dalyje, padarytų nuo 1995 m. rugpjūčio 10 d. iki 2002 m. kovo 23 d. Bylos nagrinėjimo teismuose metu kaltinimas tris kartus buvo keičiamas prokuroro prašymu. Paskutinis kaltinimo pakeitimas pagal prokurorės rašytinį prašymą padarytas 2006 m. kovo 9 d., nagrinėjant bylą Kauno miesto apylinkės teisme. Teismas patenkino prokurorės prašymą ir nutartimi nuspręsta bylą nagrinėti iš esmės, kaltinant A. P. tuo, kad jis nuo 1995 m. rugpjūčio 10 d. iki 2002 m. kovo 23 d. padarė nusikaltimą, numatytą 200 m. BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose.
Nusikalstama veika, dėl kurios buvo pateiktas kaltinimas A. P., padaryta iki 2003 m. gegužės 1 d. Ji atitiktų naujajame Baudžiamajame kodekse 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktuose numatyto nusikaltimo požymius, senajame Baudžiamajame kodekse tokia veika atitiktų 112 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Pagal 2000 m. BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus šioje byloje nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama, nes tai pasunkintų nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Tyčinis apysunkis kūno sužalojimas numatytas 1961 m. BK 112 straipsnio 1 dalyje atitinka 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus šios veikos kvalifikuoti negalima, nes tokių kvalifikuojančių požymių kaip nesunkus sužalojimas ar susargdinimas mažamečio, savo vaiko, dviejų ir daugiau žmonių, 1961 m. BK 112 straipsnis nenumatė. Pagal 2000 m. BK 2 straipsnio 1 dalies nuostatą, asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Vadinasi, A. P. nusikalstama veika jos padarymo metu atitiktų 1961 m. BK 112 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir atitinkamai 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. 1961 m. BK 112 straipsnio 1 dalies sankcija nustatė laisvės atėmimą iki ketverių metų arba pataisos darbus iki dvejų metų. 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcija nustato laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmę. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII– 1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX–994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, todėl kaltinimas A. P. galėjo būti pateiktas pagal 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 95 straipsnio taikymo ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų
Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus nustato BK 95 straipsnis. Senaties terminas pagal šio straipsnio nuostatą priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos rūšies, pavojingumo laipsnio ar pobūdžio.
Nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, priskiriama prie nesunkaus nusikaltimo ir pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 b punktą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas yra penkeri metai. Taip pat nusikalstamai veikai, numatytai 1961 m. BK 112 straipsnio 1 dalyje, pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą šis terminas penkeri metai. Vadinasi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl A. P. kaltinimu inkriminuotos nusikalstamos veikos suėjo 2007 m. kovo 23 d., todėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 24 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas nutrauktas teisėtai. Tuo labiau negali būti vykdomas baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, numatytų 1961 m. BK 116 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 117 straipsnio 2 dalyje arba 2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Kasacinio skundo motyvas, kad senaties eiga nutrūko, nes šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal naujus įstatymus A. P., nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes byloje tokių duomenų nėra. Ši aplinkybė galėtų būti pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punktas). BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyto pagrindo perduoti bylą prokurorui, nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, nebuvo.
Nesant BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų pagal paduotą kasacinį skundą naikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nutartis nukentėjusiųjų kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiosios ir įstatyminės atstovės D. P. ir nukentėjusiojo R. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Valerijus Čiučiulka
Josifas Tomaševičius
