Civilinė byla Nr. 3K-3-44-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22727-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ ir bendrovės „Eurovia CS, a. s.“, veikiančios per „Eurovia CS, a. s.“ filialą Lietuvoje, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus keliai“ ieškinį atsakovei bendrovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, tretieji asmenys – akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos draudimas“, uždarosios akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“, „Skinest Baltija“, bendrovė „Eurovia CS, a. s.“, veikianti per „Eurovia CS, a. s.“ filialą Lietuvoje, A. Č., E. K., V. J. (V. J.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių eismo įvykio pripažinimą draudžiamuoju įvykiu pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatas, aiškinimo bei taikymo.
Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad 2014 m. spalio 27 d. įvykis, kurio metu susidūrė ieškovės valdytas ratinis ekskavatorius „Caterpillar M315D“ ir trečiojo asmens AB „Lietuvos geležinkeliai“ šilumvežis TEP-70BS (toliau – ginčo įvykis), yra draudžiamasis eismo įvykis; įpareigoti atsakovę patenkinti trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ pretenziją ir sumokėti trečiajam asmeniui 4135,19 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškinyje nurodė, kad ieškovė subrangos sutarties pagrindu vykdė darbus – įrenginėjo triukšmą mažinančias užtvaras greta geležinkelio bėgių, vedančių į Kazlų Rūdos geležinkelio stotį. Ieškovės darbuotojas 2014 m. spalio 27 d. ekskavatoriumi užvažiavo ant geležinkelio bėgių. Tuo metu atvažiavo trečiojo asmens AB „Lietuvos geležinkeliai“ šilumvežis ir susidūrė su ieškovės ekskavatoriumi. Šio įvykio metu buvo sugadintas šilumvežis ir dalis geležinkelio infrastruktūros.
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atlygino AB „Lietuvos geležinkeliai“ patirtą žalą ir dėl išmokėtų sumų pareiškė reikalavimą ieškovei, kurios darbuotojas yra atsakingas už įvykį. Kadangi ieškovė su atsakove yra sudariusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta ekskavatoriaus valdytojo civilinė atsakomybė, tai ieškovė kreipėsi į atsakovę (draudikę) dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau jos prašymas buvo atmestas, nurodant, kad ekskavatorius nedalyvavo transporto priemonių eisme, dirbo geležinkelio kelyje, todėl įvykis laikytinas geležinkelio eismo įvykiu, o iš atsakovės negali būti reikalaujama atlyginti žalą TPVCAPDĮ pagrindu.
Ieškovė atsisakė reikalavimo sumokėti trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“ draudimo išmoką, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 15 d. nutartimi atsisakymą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga (publikuota leidinyje Teismų praktika Nr. 34), kurioje nurodyta, kad aiškinant eismo įvykio sampratą turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 11 dalimi.
Teismas nurodė, kad eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas (SEAKĮ 2 straipsnio 12 dalis). Geležinkelių transporto eismo įvykis – tai nepageidaujamas arba netyčinis netikėtas įvykis arba keli įvykiai, sukeliantys žalingus padarinius, kai geležinkelių riedmenys susiduria su kitais geležinkelių riedmenimis, statiniais ar įrenginiais, nurieda nuo bėgių, susiduria su pervažą kertančiomis transporto priemonėmis ar pervažoje esančiais objektais, taip pat kai dėl judančių geležinkelių riedmenų nukenčia bent vienas žmogus ar geležinkelių riedmenyse kyla gaisras, ir kiti panašius žalingus padarinius sukeliantys įvykiai (Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto eismo saugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalis).
Teismai formuoja praktiką, kad tuo atveju, kai įvykyje dalyvauja transporto priemonė, bet įvykis įvyksta transporto priemonei atliekant kokius nors darbus, nepaisant to, jog atliekant darbus transporto priemonė galėjo judėti, įvykis nelaikomas eismo įvykiu (Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTk0LTM0My8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-194-343/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-194-343/2008">2A-194-343/2008</a>).
Iš eismo įvykio schemos teismas nustatė, kad susidūrimo metu ieškovės ekskavatorius buvo ant geležinkelio bėgių, todėl padarė išvadą, jog įvykis įvyko ant geležinkelio kelio (Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 3 straipsnio 4 dalis); šilumvežis atsitrenkė į ekskavatorių, t. y. geležinkelio riedmenys susidūrė su transporto priemone – ekskavatoriumi.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog ginčo įvykis įvyko ne kelyje, viešoje ar privačioje teritorijoje, bet geležinkelio kelyje. Įvykis įvyko ekskavatoriui ne judant, bet dirbant užvažiavus ant geležinkelio bėgių (aplinkybė, kad transporto priemonė galėjo judėti atliekant rangos darbus, t. y. atliko technologinį darbo veiksmą, ginčui teisinės reikšmės neturi). Įvykis įvyko geležinkelio riedmenims (traukiniui) judant ir susidūrus su dirbančiu ant geležinkelio bėgių ekskavatoriumi, t. y. ginčo įvykis yra ne transporto priemonės, bet traukinio judėjimo pasekmė. Teismo vertinimu, toks įvykis neatitinka SEAKĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatytos eismo įvykio sąvokos, todėl ginčo įvykis nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalį. Tai konstatavęs, teismas nepasisakė dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, nes jie nepaneigia teismo padarytų išvadų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Skinest Baltija“ apeliacinius skundus, 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo – TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje draudžiamasis įvykis yra įvardijamas kaip eismo įvykis; eismo įvykio sąvoka pateikta SEAKĮ 2 straipsnio 12 dalyje.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad įvykis įvyko dėl ieškovės darbuotojo, dirbusio geležinkelio ruože, padarytų teisės pažeidimų, nes susidūrimo metu ieškovės ekskavatorius (kelių transporto priemonė) buvo ant geležinkelio bėgių. Iš byloje esančių įrodymų kolegija nustatė, kad ieškovei priklausantis ratinis ekskavatorius tiek iki įvykio, tiek jo metu nedalyvavo transporto priemonių eisme (iki įvykio veikė darbo režimu, o jo metu – stovėjo). Dėl nurodytų aplinkybių kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad įvykis įvyko ant geležinkelio kelio (Geležinkelių transporto kodekso 3 straipsnio 4 dalis), jo metu ieškovės ekskavatorius nedalyvavo eisme, todėl įvykis negali būti pripažintas eismo įvykiu.
Konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo įvykio nelaikė eismo įvykiu ir draudžiamuoju įvykiu, kolegija atmetė ieškovės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo ieškovės civilinės atsakomybės dėl ginčo įvykio sąlygų.
Atmesdama trečiojo asmens UAB „Skinest Baltija“ apeliacinio skundo argumentus, kolegija nurodė, kad SEAKĮ, kuriame įtvirtinta eismo įvykio sąvoka remiasi šis trečiasis asmuo, nustatyti eismo saugumo būtent automobilių keliais teisiniai pagrindai. Kadangi byloje nėra ginčo, kad įvykis įvyko geležinkelio kelyje, SEAKĮ nuostatos negali būti taikomos.
Kolegija taip pat nesutiko su UAB „Skinest Baltija“ argumentais, kad nei TPVCAPDĮ, nei SEAKĮ nereikalaujama, jog eismo įvykio metu judėtų būtent už žalą atsakingo asmens transporto priemonė. Šie argumentai atmesti, nes trečiojo asmens nurodyti teisės aktai byloje netaikytini.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad įvykis įvyko dėl ieškovės darbuotojo padarytų teisės pažeidimų, t. y. kad dėl įvykio kalta ieškovė. Iš byloje esančio geležinkelių transporto eismo įvykio akto nustatyta, kad ieškovės darbų vadovas statybos darbus vykdė ir organizavo be Kazlų Rūdos geležinkelio stoties budėtojo sutikimo ir neužtikrinęs darbų vietos paženklinimo, be to, ieškovės kelio darbininkai net neturėjo vykdyti darbų toje vietoje. Dėl to kolegija atmetė trečiojo asmens argumentus, kad skundžiamame sprendime nebuvo pasisakyta dėl aplinkybių, susijusių su ieškovės civiline atsakomybe.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, prisidėjimai prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Eurovia Lietuva“ ir bendrovė „Eurovia CS, a. s.“, veikianti per „Eurovia CS, a. s.“ filialą Lietuvoje, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje ir SEAKĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą eismo įvykio sąvoką, neatsižvelgė į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslus. Remiantis TPVCAPDĮ 3 straipsniu, privalomasis draudimas turi apimti visus atvejus, kai civilinė atsakomybė kyla transporto priemonės valdytojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu siekiama, pirma, garantuoti, kad transporto priemonių valdytojų padaroma žala tretiesiems asmenims būtų realiai atlyginta, antra, užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-382/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-382/2009">3K-3-382/2009</a>).
Teismų pateiktas TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra nesuderinamas su šio įstatymo tikslais, nes nepagrįstai išplečia TPVCAPDĮ 1 ir 21 straipsniuose nustatytų draudimo apsaugos netaikymo atvejų ir išimčių sąrašą. Nurodytose normose draudimo apsauga nesiejama su tuo, ar transporto priemonė atliko kokias nors darbo funkcijas, ar sukėlė žalos judėdama ar ne, taip pat jose nenurodyta, kad draudimo apsauga netaikoma, jeigu žala kyla ant geležinkelio bėgių. Teismai vadovavosi SEAKĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta eismo įvykio sąvoka, tačiau neįvertino, kad šiame įstatyme eismo įvykio apibrėžimas nustatytas kitais tikslais (apibrėžiant eismo saugumo automobilių keliais pagrindus), jis neapriboja TPVCAPDĮ įtvirtintos draudimo apsaugos apimties.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius Europos Sąjungoje reglamentuoja 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB), kurioje kodifikuotos ankstesnėse penkiose transporto priemonių draudimo direktyvose įtvirtintos taisyklės (nuorodos į šias panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą). Įgyvendinant Direktyvą 2009/103/EB, jos nuostatos perkeltos į TPVCAPDĮ. Atsižvelgdami į tai, teismai, spręsdami, ar ginčo įvykis yra draudžiamasis, privalėjo remtis Teisingumo Teismo praktikoje pateiktais eismo įvykio sąvokos išaiškinimais, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Teisingumo Teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendime byloje Vnuk, Nr. C-162/13, vertino, ar gali būti taikoma traktoriaus (transporto priemonės) valdytojo civilinės atsakomybės draudimo apsauga, jeigu jis naudojamas darbui, o ne kaip transporto priemonė, skirta kelių eismui. Teisingumo Teismas nurodė, kad „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją; minėta sąvoka galėtų apimti traktoriaus manevrą ūkio kieme, siekiant į daržinę įvairuoti prie šio traktoriaus prijungtą priekabą. Šiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo galiojimui nėra reikšminga tai, ar transporto priemonė naudojama kelyje ar ne, taip pat nesvarbu, ar ji naudojama kaip darbo mašina.
Šioje byloje nustatyta, kad ginčo įvykis įvyko, kai ieškovei priklausantis ekskavatorius buvo naudojamas pagal savo įprastinę funkciją. Kadangi, remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimais pirmiau nurodytoje byloje Vnuk, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas taikomas tiek įvykiams privačioje, tiek uždaroje teritorijoje, nepaisant žemės teisinio statuso kvalifikavimo, tai eismo įvykiu gali būti pripažintas ir toks įvykis, kuris įvyksta ant geležinkelio bėgių.
Teismai netinkamai aiškino SEAKĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą eismo įvykio sąvoką; pagal ją įvykyje nebūtinai turi dalyvauti ratinės transporto priemonės, be to, jis nebūtinai turi būti įvykęs kelyje. SEAKĮ 2 straipsnio 64 dalyje įtvirtintas transporto priemonės apibrėžimas jos netapatina vien tik su automobiliais; transporto priemonėmis laikomi automobiliai, dviračiai, keturračiai, mopedai, motociklai, traktoriai, taip pat ir bėginės transporto priemonės (SEAKĮ 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiomis teisės normomis, šilumvežis TEP-70BS laikytinas transporto priemone, jis taip pat galėjo būti eismo įvykio, įvykusio ant geležinkelio bėgių, dalyvis. Aplinkybė, kad ginčo įvykis atitinka ir Geležinkelių transporto eismo saugos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje įtvirtintą geležinkelių transporto eismo įvykio apibrėžimą, nereiškia, kad jis negali būti laikomas eismo įvykiu SEAKĮ ir TPVCAPDĮ prasme; Geležinkelių transporto eismo saugos įstatyme įtvirtinta geležinkelio transporto eismo įvykio sąvoka iš dalies sutampa su SEAKĮ įtvirtinta eismo įvykio sąvoka, tik pritaikyta specifinei transporto priemonių rūšiai. Tam tikrais atvejais įvykis gali būti laikomas ir eismo įvykiu, ir geležinkelių transporto eismo įvykiu.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ginčo įvykis negali būti laikomas eismo įvykiu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kurioje išaiškinta, kad eismo įvykio sąvoka nesiejama su to įvykio vieta (pagrindinis eismo įvykio elementas – judanti transporto priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy04MS8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-81/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-81/2006">3K-7-81/2006</a>). Kauno apygardos teismo nutartyje, kuria rėmėsi teismai (šios nutarties 9 punktas), pateikti išaiškinimai prieštarauja tiek Teisingumo Teismo, tiek kasacinio teismo praktikai.
Nei TPVCAPDĮ, nei SEAKĮ nenustatyta, kad eismo įvykis turi būti tos transporto priemonės, kurios valdytojui kyla civilinė atsakomybė, judėjimo pasekmė; pakanka, jog judėtų bent viena transporto priemonė ir tuo būtų sukelta žala. Vien dėl aplinkybės, kad ginčo įvykio metu ekskavatorius stovėjo, negalima šio įvykio nepripažinti eismo įvykiu (iki įvykio ekskavatorius judėjo, tikėtina, kad sustojo tik dėl to, jog vairuotojas iš jo iššoktų prieš susidūrimą), be to, judanti transporto priemonė neabejotinai buvo traukinys. Transporto priemonės valdytojui civilinė atsakomybė gali būti taikoma ne tik už judančia transporto priemone sukeltus teisės pažeidimus, bet ir už tokius, kai žala padaroma transporto priemonei nejudant (pvz., sustojus neleistinoje vietoje, nepaženklinus stovinčios transporto priemonės atitinkamais ženklais tamsiu paros metu, neįjungus avarinio signalo ir pan.). Šią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153/2008">3K-3-153/2008</a>).
Bylą nagrinėję teismai atsisakė vertinti ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas ir taip pažeidė CK 6.245–6.249, 6.263, 6.270 straipsnius, TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nepasisakė dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ieškovės civiline atsakomybe, kurie neabejotinai pateko į bylos nagrinėjimo dalyką, buvo vieni esminių, kuriuos reikėjo analizuoti sprendžiant ieškinio reikalavimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, nes draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis).
Egzistuoja visos ieškovės (ekskavatoriaus valdytojos) civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ginčo įvykis turėjo būti pripažintas draudžiamuoju. Byloje nustatytos ir kasaciniame skunde aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovės vairuotojas atliko neteisėtus veiksmus – nesilaikė SEAKĮ 12 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto draudimo, taip pat šio įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje ir 13 straipsnio 12 dalyje nustatytų įpareigojimų, pažeidė Kelių eismo taisyklių 150.10, 173 punktuose įtvirtintus draudimus, nesilaikė 168, 169 punktų įpareigojimų, Geležinkelių transporto eismo saugos įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo. Ieškovė (transporto priemonės valdytoja) neužtikrino, kad vairuotojas būtų apmokytas saugiai dirbti prie geležinkelio bėgių, nepaženklino darbo vietos saugos ženklais.
Dėl ginčo įvykio AB „Lietuvos draudimas“ šilumvežio savininkei AB „Lietuvos geležinkeliai“ išmokėjo 428 044,85 Eur draudimo išmoką, ši suma patvirtina padarytos žalos dydį. Žala atsirado dėl ieškovės darbuotojo neteisėtų veiksmų, todėl egzistuoja jų ir kilusios žalos priežastinis ryšys. Kadangi ekskavatoriaus vairuotojas, užvažiuodamas ant geležinkelio bėgių ir nepasitraukdamas atvažiuojant traukiniui, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, jis nebuvo apmokytas saugiai dirbti prie geležinkelio bėgių, tai dėl šio įvykio egzistuoja transporto priemonės valdytojo kaltė.
Apeliacinės instancijos teismas neišsprendė UAB „Eurovia Lietuva“ ir bendrovės „Eurovia CS, a. s.“ kartu su 2016 m. balandžio 27 d. atsiliepimu į apeliacinius skundus pateiktų naujų įrodymų, kurie pagrindžia ekskavatoriaus vairuotojo civilinę atsakomybę, priėmimo klausimo ir jų neįvertino, todėl pažeidė CPK 183, 185, 314 straipsnius; taip pat netinkamai įvertino 2014 m. lapkričio 12 d. Geležinkelio transporto eismo įvykio aktą, nepagrįstai sprendė, kad jis patvirtina, jog ginčo įvykis įvyko dėl ieškovės darbų vadovo padarytų pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismas neišsprendė UAB „Eurovia Lietuva“ ir bendrovės „Eurovia CS, a. s.“ 2016 m. balandžio 27 d. atsiliepime į apeliacinius skundus pateikto prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir taip pažeidė CPK 3 straipsnio 5 dalį. Kadangi TPVCAPDĮ nuostatos yra skirtos Direktyvos 2009/103/EB nuostatoms įgyvendinti, tai, byloje sprendžiant, ar ginčo įvykis laikytinas eismo įvykiu ir draudžiamuoju įvykiu pagal TPVCAPDĮ, aiškintinos ne tik šio įstatymo, bet ir Direktyvos 2009/103/EB nuostatos. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose suformuluoti išaiškinimai neatitinka Teisingumo Teismo formuojamos praktikos, dėl to kyla rizika, kad Europos Sąjungos teisė Lietuvoje bus aiškinama ir taikoma skirtingai nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Siekiant to išvengti, kasaciniame skunde prašoma sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant šio pateikti išaiškinimą, ar Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio 1 pastraipa turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ neapima konkretaus atvejo, kai traukinys atsitrenkia į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustą ekskavatorių, užvažiavusį ant geležinkelio bėgių neleistinoje vietoje ir įrenginėjantį triukšmą mažinančias užtvaras.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo ieškovė prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad geležinkelio riedmenys (keleivinio traukinio šilumvežis) yra bėginė transporto priemonė, kaip tai nustatyta SEAKĮ 2 straipsnio 64 dalyje. SEAKĮ nustato eismo saugumo automobilių keliais teisinius pagrindus (1 straipsnio 1 dalis), o geležinkelių transporto eismą reglamentuoja Geležinkelių transporto eismo saugos įstatymas. Bėginė transporto priemonė SEAKĮ 2 straipsnio 64 dalies prasme galėtų būti transporto priemonė, judanti bėgiais ir važiuojanti pagal Kelių eismo taisykles, pvz., tramvajus.
Kasacinio skundo argumentai, kad sprendžiant dėl įvykio pripažinimo eismo įvykiu pagal SEAKĮ yra nereikšminga tai, ar atsakinga dėl įvykio kilimo transporto priemonė judėjo, neturi pagrindo. Minėta, kad geležinkelio riedmenys nėra transporto priemonė SEAKĮ prasme, o ieškovei priklausantis ekskavatorius ginčo įvykio metu stovėjo.
Kasaciniame skunde nurodytos išvados, kurių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153/2008">3K-3-153/2008</a> nepadarė. Šioje nutartyje kasacinis teismas tik nurodė, kad, pirma, jeigu transporto priemonė dalyvauja eisme, tai jos (didesnio pavojaus šaltinio) valdytojo ir (ar) vairuotojo teisės ir pareigos nustatytos bendruosius ir specialiuosius reikalavimus įtvirtinančiuose teisės aktuose, antra, teismai privalėjo tirti autobuso vairuotojo kaltės klausimą ir nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, trečia, nustatyti, ar automobilį vairavęs ir į stovintį autobusą atsitrenkęs asmuo nėra pats kaltas dėl eismo įvykio. Šia nutartimi negalima remtis dar ir dėl to, kad ji priimta byloje, kurioje „judanti transporto priemonė“ buvo automobilis, o ne geležinkelio riedmenys.
Ginčą sprendę teismai pagrįstai konstatavo, kad keleivinio traukinio šilumvežio ir ekskavatoriaus susidūrimas kvalifikuotinas ne kaip eismo įvykis pagal SEAKĮ, bet kaip geležinkelių transporto eismo įvykis, apibrėžtas Geležinkelių transporto eismo saugos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje. Dėl to ginčo įvykis nelaikytinas draudžiamuoju pagal TPVCAPDĮ.
Kasaciniame skunde teigiant, kad teismai nepagrįstai neanalizavo ieškovės ir jos darbuotojo ekskavatoriaus vairuotojo civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytos ne visos teismų išvados. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose yra pažymėta, kad byloje nėra ginčo, jog įvykis įvyko dėl ieškovės darbuotojo padarytų teisės pažeidimų; pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad įvykis įvyko ir dėl ieškovės darbų vadovo, mechanizatoriaus-kelio darbininko ir meistro kaltės. Ieškovės padarytus pažeidimus patvirtina įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai kitose bylose (Marijampolės rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0yNC00MTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-24-416/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-24-416/2016">1-24-416/2016</a>, Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTczLTI5MC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-173-290/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-173-290/2017">1A-173-290/2017</a>).
Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-580-599/2017 pagal AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį solidariems atsakovams AB „Eurovia Lietuva“, bendrovei „Eurovia CS, a. s.“, UAB „Vilniaus keliai“ ir bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo. Nurodytoje byloje UAB „Vilniaus keliai“ įrodinėja, kad dėl ginčo įvykio yra atsakinga ji ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ (egzistuoja jų mišri kaltė). Kadangi pirmosios instancijos teismas šioje byloje nevertino ieškovės veiksmų neteisėtumo pagal SEAKĮ, taip pat nenagrinėjo, ar žalą patyręs asmuo (AB „Lietuvos geležinkeliai“) pats nėra kaltas dėl įvykio, tai kasacinis teismas privalėtų ne tik įvertinti, ar ginčo įvykis yra draudžiamasis įvykis pagal TPVCAPDĮ, bet ir ištirti AB „Lietuvos geležinkeliai“ galimą kaltę dėl įvykio. Jeigu būtų pripažinta, kad ginčo įvykis yra draudžiamasis, iš atsakovės ateityje galėtų būti reikalaujama atlyginti tik tą žalą, už kurią atsakinga UAB „Vilniaus keliai“.
Atsakovė nesutinka, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nurodo, jog kasaciniame skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.
Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju eismo įvykiu
Byloje kilo ginčas dėl įvykio, kai šilumvežis susidūrė su ekskavatoriumi, kuris, stovėdamas ant geležinkelio bėgių, įrenginėjo triukšmą mažinančias užtvaras, pripažinimo draudžiamuoju eismo įvykiu. Ginčą sprendę teismai nurodyto įvykio nepripažino draudžiamuoju, remdamiesi argumentais, kad jis įvyko ne kelyje, viešoje ar privačioje teritorijoje, o geležinkelio kelyje; įvykis buvo ne ekskavatoriaus, o šilumvežio judėjimo pasekmė; įvykis įvyko ekskavatoriui ne judant, bet dirbant užvažiavus ant geležinkelio bėgių. Kasacinį skundą pateikę tretieji asmenys UAB „Eurovia Lietuva“ ir bendrovė „Eurovia CS, a. s.“ nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu situacijos vertinimu, jų teigimu, teismai netinkamai aiškino eismo įvykio sąvoką, neatsižvelgė į TPVCAPDĮ tikslus, nesirėmė Teisingumo Teismo praktikoje pateiktais eismo įvykio sąvokos išaiškinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais.
Draudžiamojo įvykio sąvoka įtvirtinta TPVCAPDĮ (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1671 redakcija) 2 straipsnio 3 dalyje. Pagal ją draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal TPVCAPDĮ turi būti išmokama išmoka.
Aiškinant šios normos turinį svarbu pažymėti, kad TPVCAPDĮ nuostatomis yra įgyvendinta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirta 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.
Visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau kartu su nutarties 26 punkte nurodytomis direktyvomis – Privalomojo draudimo direktyvos), kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.
Remiantis nuoseklia Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45, 46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
Nė vienoje iš Privalomojo draudimo direktyvų nepateikta apibrėžtis, kaip pagal šias direktyvas reikia suprasti sąvokas „įvykis“, „nelaimingas atsitikimas“, „eismas“ ar „transporto priemonių naudojimas“. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje nėra jokio aiškaus nukreipimo į valstybių narių teisę šių nuostatų prasmei ir apimčiai nustatyti, tokia nuostata visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus (žr. Teisingumo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo byloje Vnuk, C-162/13, 42, 48 punktus).
Teisingumo Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kaip turėtų būti aiškinama Direktyvos 72/166 3 straipsnio 1 dalyje, kurios turinys iš esmės atitinka Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirmos ir antros pastraipų turinį, įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“:
sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Vnuk, 59 punktas); tai, ar jos variklis įvykio momentu buvo įjungtas, neturi reikšmės (Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, C-514/16, 39 punktas);
sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose (Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Nunez Torreiro, C-334/16, 28 punktas);
sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 35 punktas);
svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė, ir tokiu atveju šis naudojimas patenka į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, ar kaip darbo mašina, ir tokiu atveju tokio naudojimo ta sąvoka neapima (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 40 punktas).
Apibendrindama pirmiau aptartą Teisingumo Teismo praktiką, teisėjų kolegija nurodo, kad ji kryptingai formuojama ta linkme, jog sprendžiant, ar įvykis kvalifikuotinas kaip transporto priemonių eismo įvykis, kuriam gali būti taikoma privalomojo draudimo apsauga, esminę reikšmę turi ne vieta, kurioje įvykis įvyksta, bet funkcija, pagal kurią transporto priemonė tuo metu yra naudojama. Jeigu transporto priemonės naudojimas atitinka įprastą jos funkciją – a fortiori (tuo labiau) tai apima eismo keliais atvejus, tačiau jais neapsiriboja.
Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę faktines įvykio aplinkybes, konstatavo, kad įvykis nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu pagal TVPCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalį, nes jis, be kita ko, įvyko ne kelyje, viešoje ar privačioje teritorijoje, o geležinkelio kelyje (ant geležinkelio bėgių, vedančių į Kazlų Rūdos geležinkelio stotį).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus į privalomojo draudimo sritį patenka ne tik kelių eismo situacijos, t. y. eismas viešuosiuose keliuose, tačiau bet koks transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją; draudimo apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis (šios nutarties 30.2, 30.3 punktai). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, jokioje Direktyvos 2009/103/EB nuostatoje neįtvirtinta, kad draudimo pareigos ir apsaugos, kurią šia pareiga siekiama suteikti per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusiems asmenims, apimtis ribojama tik tais atvejais, kai tokios transporto priemonės naudojamos tam tikrose teritorijose ar keliuose (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nunez Torreiro, 31 punktas, taip pat sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 36 punktas). Privalomojo draudimo direktyvos buvo taikytos įvykiams, įvykusiems ne viešajame kelyje – ūkio kieme (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Vnuk), ant negrįsto keliuko vynuogyne, esančiame iš terasų sudarytame sklype su nuolydžiu (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade), taip pat teritorijose, į kurias patekimas yra apribotas, – kariniame poligone, skirtame vikšrinėms transporto priemonėms (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nunez Torreiro). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai ginčo įvykio vietą (geležinkelio kelią) nepagrįstai vertino kaip vieną iš pagrindų, dėl kurio ginčo įvykis nepripažintas draudžiamuoju.
Pripažintini nepagrįstais ir teismų motyvai ginčo įvykio nelaikyti draudžiamuoju dėl to, kad jis buvo ne ekskavatoriaus, o šilumvežio judėjimo pasekmė (nustatyta, kad įvykio metu ekskavatorius ne judėjo, o stovėjo ant bėgių, taip sudarydamas kliūtį). Šiuo aspektu Teisingumo Teismo didžioji kolegija yra pasisakiusi, kad vien dėl to, jog su eismo įvykiu susijusi transporto priemonė tuo metu, kai vyko įvykis, stovėjo su įjungtu varikliu vietoje, negalima atmesti galimybės, kad tuo momentu šios transporto priemonės naudojimas gali atitikti įprastą šios transporto priemonės funkciją ir dėl to jį gali apimti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 39 punktas). Be to, tam, kad įvykis būtų laikomas transporto eismo įvykiu ir patektų į direktyvų taikymo sritį, nebūtina, jog jo metu transporto priemonės variklis būtų įjungtas (žr. šios nutarties 30.1 punktą). Remdamasi šiais išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad transporto priemonės (ne)judėjimo faktas (jos stacionarumas ar mobilumas) negali būti aiškinamas kaip galintis riboti įvykio, kuriame ji dalyvavo, nepriskyrimą draudžiamiesiems įvykiams.
Ieškinio atmetimą teismai taip pat argumentavo tuo, kad ginčo įvykis įvyko ekskavatoriui ne judant, bet dirbant užvažiavus ant geležinkelio bėgių, t. y. atliko technologinį darbo veiksmą. Ginčydami šią teismų išvadą, tretieji asmenys UAB „Eurovia Lietuva“ ir bendrovė „Eurovia CS, a. s.“ kasaciniame skunde teigė, kad transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo galiojimui nėra reikšminga tai, ar įvykio metu transporto priemonė atliko darbus, nes Teisingumo Teismas pirmiau nurodytoje byloje Vnuk išaiškino, jog bet koks transporto priemonės panaudojimas pagal jai įprastą funkciją patenka į „transporto priemonių [eismo]“ sąvoką.
Teisėjų kolegija, nesutikdama su kasacinio skundo argumentais, pažymi, kad pirmiau nurodytoje byloje Vnuk pateiktas „naudojimo pagal savo įprastinę funkciją“ kriterijus vėliau buvo patikslintas Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendime byloje Rodrigues de Andrade. Jame teismas pabrėžė, kad Direktyvos 72/166/EEB 1 straipsnio 1 punkte nurodytos transporto priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas, paprastai yra skirtos naudoti kaip transporto priemonės. Iš to išplaukia, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal nurodytos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip transporto priemonės. Taigi, tais atvejais, kai transporto priemonės (pavyzdžiui, traktoriai), be to, kad yra naudojamos kaip transporto priemonės, tam tikromis aplinkybėmis dar gali būti naudojamos kaip darbo mašinos, svarbu nustatyti, ar tuo momentu, kai įvyko įvykis, su kuriuo susijusi ši transporto priemonė, ta transporto priemonė iš esmės buvo naudojama kaip transporto priemonė (tokiu atveju šis naudojimas patenka į „transporto priemonių [eismo]“ sąvoką) ar kaip darbo mašina (tokiu atveju šis naudojimas į tą sąvoką nepatenka) (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Rodrigues de Andrade, 37, 38, 40 punktai).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes ir dėl to tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovei priklausantis ratinis ekskavatorius iki įvykio pervažiavo dirbti ant geležinkelio bėgių ir veikė darbo režimu, o paties įvykio metu stovėjo (priartėjus traukiniui, vairuotojas iššoko iš kabinos). Tokio teismų vertinimo neginčijo ir kasacinį skundą pateikę tretieji asmenys, kurie skunde nurodė, kad įvykio metu ekskavatorius buvo naudojamas kaip darbo mašina, tačiau kitaip kvalifikavo situaciją (laikėsi pozicijos, kad nėra svarbu, ar transporto priemonė naudojama kaip darbo mašina, – draudimo nuostatos turi būti taikomos ir toms transporto priemonėms, kurios naudojamos darbui).
Šios byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad ekskavatorius buvo naudojamas kaip darbo mašina (faktas, kad prieš pat susidūrimą vairuotojas gelbėdamasis iššoko iš transporto priemonės, nekeičia šio teisinio vertinimo). Toks naudojimas, remiantis pirmiau aptarta Teisingumo Teismo praktika, nepatenka į „transporto priemonių [eismo]“ sąvoką, atitinkamai, jo metu įvykęs įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisingą išvadą, jog ginčo įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju įvykiu, todėl skundžiami procesiniai teismų sprendimai paliktini galioti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad juos motyvuodami teismai nurodė argumentus, kurie tik iš dalies atitinka byloje taikomu įstatymu įgyvendinamą Europos Sąjungos teisę. Dėl to teismų procesiniuose sprendimuose nurodyti motyvai keistini pagal šioje nutartyje kasacinio teismo išdėstytus argumentus.
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisakys dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovės (transporto priemonės valdytojos) civiline atsakomybe ir dėl jos, anot kasacinį skundą pateikusių trečiųjų asmenų, atsirandančio pagrindo ginčo įvykį pripažinti draudžiamuoju (šios nutarties 19.9–19.12 punktai).
Dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą
Kasaciniame skunde prašoma sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, siekiant išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio 1 pastraipa turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ neapima konkretaus atvejo, kai traukinys atsitrenkia į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustą ekskavatorių, užvažiavusį ant geležinkelio bėgių neleistinoje vietoje ir įrenginėjantį triukšmą mažinančias užtvaras; taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišsprendė jam pateikto analogiško prašymo.
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).
Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, taikomos jos išimtys. Viena jų – kai Teisingumo Teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką (angl. materially identical) klausimą panašioje byloje (Teisingumo Teismo 1963 m. kovo 27 d. sprendimas sujungtose bylose da Costa, 28, 29 ir 30/62). Pareigos ribojimo poveikį gali turėti ir atitinkamu teisės klausimu nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika, neatsižvelgiant į procedūras, pagal kurias ji buvo įtvirtinta, net jei nagrinėjami klausimai ir nėra visiškai tapatūs (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81, 14 punktas).
Pažymėtina, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir prašymo pateikimo bei sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (pirmiau nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas byloje CILFIT, 9 punktas).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad Teisingumo Teismas (tiesiogiai ar netiesiogiai) jau yra pasisakęs dėl šalių procesiniuose dokumentuose keliamų klausimų bei kasaciniame skunde suformuluoto prejudicinio klausimo aspektų. Nors faktinės šios ir Teisingumo Teismo nagrinėtų bylų aplinkybės nėra identiškos, tačiau savo sprendimuose bylose Vnuk, Rodrigues de Andrade ir Nunez Torreiro Teisingumo Teismas yra išdėstęs poziciją dėl aplinkybių, kai eismo įvykis įvyko ne automobilių kelyje, transporto priemonė nejudėjo, transporto priemonė įvykio metu vykdė darbinę funkciją, vertinimo. Šie išaiškinimai gali būti pritaikyti vertinant konkretaus ginčo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta.
Kadangi tuo atveju, kai, esant ankstesnei Teisingumo Teismo praktikai panašiose bylose, kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, tai trečiųjų asmenų UAB „Eurovia Lietuva“ ir bendrovės „Eurovia CS, a. s.“ prašymas dėl tokio kreipimosi atmestinas.
Tai konstatavus, papildomai nepasisakytina dėl kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas neišsprendė trečiųjų asmenų prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad tretieji asmenys AB „Eurovia Lietuva“ ir bendrovė „Eurovia CS, a. s.“, pateikdami kasacinį skundą, sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 3510,21 Eur atstovavimo išlaidų, o trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“, pateikdamas prisidėjimą prie kasacinio skundo, turėjo 847 Eur atstovavimo išlaidų; šių išlaidų atlyginimą tretieji asmenys prašo priteisti iš atsakovės bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, jį pateikusių trečiųjų asmenų AB „Eurovia Lietuva“ ir bendrovės „Eurovia CS, a. s.“ bei prie kasacinio skundo prisidėjusio trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ prašymai priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintini (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 28,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos lygiomis dalis iš jį pateikusių trečiųjų asmenų AB „Eurovia Lietuva“ ir bendrovės „Eurovia CS, a. s.“ (iš kiekvienos po 14,16 Eur) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš AB „Eurovia Lietuva“ (j. a. k. 121949798) 14,16 Eur (keturiolika Eur 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Priteisti valstybei iš bendrovės „Eurovia CS, a. s.“, veikiančios per „Eurovia CS, a. s.“ filialą Lietuvoje (filialo kodas 302813831), 14,16 Eur (keturiolika Eur 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Danguolė Bublienė
Gražina Davidonienė
Dalia Vasarienė
