Dėl sandorio pripažinimo galiojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-356/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 96.1

121.11; 114.11 „S“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Kretingos rajono savivaldybės administracijai, A. P. dėl sandorio pripažinimo galiojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. A. nurodė, kad Kretingos miesto taryba 1991 m. lapkričio 7 d. sprendimu „Dėl žemės sklypo skyrimo individualiai statybos įmonei „Vaja“, vadovaudamasi Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278, skyrė įmonei 1300 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), gamybinei bazei statyti. Jam, kaip įmonės savininkui, buvo leista šį sklypą išsipirkti. Iki 1996 m. gruodžio 9 d. už perkamą žemės sklypą jis sumokėjo 16515 talonus ir 4559,04 Lt. Buvo parengtas sklypo planas su koordinatėmis ir patvirtintos ribos. 2002 metais ieškovas kreipėsi į Kretingos rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau sužinojo, kad žemės sklypo dokumentai nesutvarkyti. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. sausio 12 d. raštu Nr. 33 jį informavo, kad skyriaus archyvuose nėra dokumentų apie tai, kad Kretingos rajono valdyba būtų leidusi jam pirkti 1991 m. lapkričio 1 d. sprendimu skirtą individualiai statybos įmonei „Vaja“ žemės sklypą. Jis, būdamas individualios įmonės „Vaja“ savininkas, įvykdė savo įsipareigojimus, nes sumokėjo nustatytą kainą, todėl, remdamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, teismo prašė pripažinti 1300 kv. m sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų sprendimo ir nutarties esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2006 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Nustatyta, kad Kretingos miesto tarybos 1991 m. lapkričio 7 d. sprendimu individualiai statybos įmonei „Vaja“ skirtas 1300 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), gamybinei bazei statyti (b. l. 10). Žemėtvarkos tarnybos vyr. buhalterė 1992 m. gruodžio 11 d. įteikė ieškovui pasižadėjimą, kuriame nurodė sumokėtinas pinigų sumas už perkamą žemę (b. l. 8). Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tvarkymo departamento Kretingos rajono žemėtvarkos skyrius pažymoje nurodė, kad individuali įmonė „Vaja“ sumokėjo 16515 talonų bei 4559,04 Lt (b. l. 91). V. Alytos statybos remonto individuali įmonė „Vaja“ likviduota 2000 m. vasario 21 d.

Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos“ 4.1.5 punktuose nustatyta, kad fizinio asmens teisėmis veikiančios įmonės galėjo pirkti šių įmonių komercinei–ūkinei veiklai faktiškai naudojamus žemės sklypus, jeigu juose esantys pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso įmonių savininkams. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje nenustatyta galimybės pirkti valstybinės žemės sklypus, nesant juose nuosavybės teise valdomų pastatų, statinių ar kitų viešajame registre įregistruotų nekilnojamojo turto objektų. Teismas padarė išvadą, kad nei ieškovas, nei jo individuali įmonė neturėjo ir neturi teisės įsigyti ginčo žemės sklypo.

Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų teikęs prašymą įsigyti ginčo sklypą ir jam potvarkiu būtų leista jį pirkti. Byloje pateiktas pasižadėjimas nėra dokumentas, priskirtinas prie privalomų forminant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, jis nėra pasirašytas žemėtvarkos atstovų, todėl įvertintas kaip niekinis. Ieškovas negalėjo nurodyti, kokia yra įsigyto žemės sklypo vertė, tai įrodo, kad sandorio nebuvo. Ieškovo mokėjimas nėra pagrindas išvadai, kad jis įvykdė nustatytus reikalavimus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 27 d. nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas apklausė liudytojus, tyrė naujai pateiktus įrodymus.

Nustatyta, kad įrodymų apie tai, jog žemės sklypas, skirtas gamybinei bazei statyti, būtų leistas išsipirkti, nepateikta, nes pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 Kretingos rajono valdyba turėjo patvirtinti leidimą žemei pirkti potvarkiu (b. l. 11-12). Ieškovas buvo pradėjęs žemės pirkimo procedūras, tačiau įrodymų, kad tai buvo daroma įstatymo nustatyta tvarka ir už žemės sklypą sumokėta nustatyta kaina, nepateikta. Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Kretingos skyriaus pažyma (T. 2, b. l. 8) nustatyta, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, yra mokėjęs už žemę 311,67 Lt.

Byloje taip pat nustatyta, kad žemės sklypo planas buvo sudarytas ne statybinei bazei, o namų valdai statyti, be to, projektas vandentiekiui ir fekalinei kanalizacijai įrengti pagal prašymą buvo rengtas J. A. (b. l. 20, 21).

Apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausė liudytojus D. B. ir K. K., tuo metu dirbusius Kretingos rajono Žemėtvarkos tarnyboje. Jie parodė, kad ieškovas ketino pirkti žemės sklypą išsimokėtinai, tačiau šio veiksmo neįformino, nes nebuvo visiškai užmokėjęs už išperkamą žemę. Valstybinės žemės pardavimo kaina nenurodyta, sklypo paskirtis – statyti gyvenamąjį namą, o ne individualios įmonės „Vaja“ gamybinę bazę. Liudytoja D. B. nepatvirtino fakto, kad ji pagal ieškovo prašymą indeksuodavo mokėtinas sumas už išperkamą žemę.

Padaryta išvada, kad ieškovas neįrodė atlikęs visus veiksmus žemei išpirkti, taip pat, kad sandoris buvo įvykdytas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinį skundą jis grindžia šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo tiriami nauji įrodymai. Pirmosios instancijos teisme bylos esmė nebuvo visiškai atskleista, nes tik apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys: ieškovo prašymas parduoti ginčo žemės sklypą, jo įkainojimo aktas, pirkimo-pardavimo sutartis, kiti ginčo sprendimui reikšmingi dokumentai. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo teisingas, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes bylos nebuvo galima išnagrinėti apeliacine tvarka (CPK 327 straipsnio l dalies 2 punktas).

2. Nutartis naikintina dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė naują faktinę aplinkybę, kad vandentiekio ir fekalinės kanalizacijos projektas buvo rengtas J. A. ir kad jis prašė leidimo komunikacijoms įrengti. Klaipėdos apygardos teismas, neįtraukęs į bylą J. A., nutarė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

3. Tuometis Žemėtvarkos skyriaus vadovas K. K., sandorio sudarymo metu atstovavęs Valstybei, paliudijo, kad ieškovui buvo parduotas ginčo žemės sklypas išsimokėtinai ir kad jis pasirašė ginčo žemės sklypo įkainojimo aktą. Apeliacinės instancijos teismas šį faktą vertino neteisingai. Tuometė Žemėtvarkos skyriaus buhalterė D. B. taip pat paliudijo, kad kasatorius įmokas pagal sutartį mokėjo ir kad byloje pateikti pinigų mokėjimo kvitai patvirtina, jog kasatorius mokėjo pagal sutartį įmokas už parduotą žemės sklypą. Dėl šių faktų žemės sklypo prikimo-pardavimo sutartis (išsimokėtinai) pripažintina galiojančia.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo ribas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio l dalis). CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo. Nagrinėdamas naujus įrodymus, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovo teisę vesti bylą per advokatą. Ieškovas pageidavo naudotis teisininko paslaugomis. Posėdžio metu buvo apklausiami liudytojai, kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme, taigi jiems reikėjo pateikti klausimus, kuriems suformuluoti reikia teisinių žinių. Kadangi liudytojai buvo apklausinėjami nedalyvaujant advokatui, tai ieškovas negalėjo įgyvendinti savo procesinės teisės, nustatytos CPK 42 straipsnio l dalyje, 192 straipsnio 6, 7 dalyse, 249 straipsnio 2 dalyje.

6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. CPK 185 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas, priimdamas procesinį sprendimą, įvertina ne pavienius, o visus byloje surinktus įrodymus (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje pateikti dokumentai nėra įrodymai ir jais iš viso nesirėmė. Teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kad ginčo žemės sklypas ieškovui buvo parduotas išsimokėtinai. Nustatęs, kad ieškovas už parduodamą žemės sklypą yra sumokėjęs ne vieną įmoką, teismas dėl šių įrodymų motyvų neišdėstė. Nutartyje nenurodoma, kodėl atmesti visų liudytojų, iš esmės patvirtinusių apeliacinio skundo argumentus, parodymai. Kaip buvę sandorio šalies atstovai, jie paliudijo ginčo sandorio sudarymo faktą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo jį atmesti. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino naujai pateiktus įrodymus. Klaipėdos apskrities viršininko administracija negalėjo pateikti IĮ „Vaja“ bylos pirmosios instancijos teismui, nes ji buvo rasta tik vėliau, tačiau naujai pateiktuose dokumentuose nebuvo jokių duomenų, kurių pagrindu galėjo keistis pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismas nesprendė klausimų, susijusių su J. A. teisėmis ir pareigomis, o tik konstatavo, kad jis prašė leidimo rengti neidentifikuotai namų valdai vandentiekio ir fekalinės kanalizacijos projektus, kai tuo tarpu ginčo objektas byloje identifikuojamas kaip statybinė bazė.

Teismo posėdžio metu ieškovas nereikalavo, kad liudytojų apklausoje būtinai dalyvautų advokatas, turėjo galimybę pats pateikti liudytojams klausimus, sutiko, kad liudytojai būtų apklausiami. Kasatorius nenurodo aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą, kad kasatoriaus teisė pateikti liudytojams klausimus buvo apribota.

Byloje trečiojo asmens teisėmis dalyvaujanti A. P. pretenduoja atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, grąžinant jį natūra. Ginčo žemės sklype nėra įstatymų nustatyta tvarka viešajame registre įregistruotų nekilnojamojo turto objektų, suteikiančių šiam sklypui užstatytos, t. y. mieste natūra negrąžinamos, žemės statusą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Kretingos miesto taryba 1991 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo individualiai statybos įmonei „Vaja“ gamybinės bazės statybai (duomenys neskelbtini) skyrė 1300 kv. m žemės sklypą. V. A. statybos remonto individuali įmonė „Vaja“ buvo likviduota 2000 m. vasario 21 d. Ieškovas, kaip fizinis asmuo, yra sumokėjęs už žemę 311,67 Lt. Byloje taip pat nustatyta, kad žemės sklypo planas buvo sudarytas ne statybinei bazei, o namų valdai statyti. Projektas vandentiekiui ir fekalinei kanalizacijai įrengti pagal prašymą buvo rengtas J. A.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, be teisėto pagrindo priėmė ir tyrė naujus įrodymus, pažeidė ieškovo teisę vesti bylą per atstovą, neteisingai vertino įrodymus.

Visais šiais kasacinio skundo argumentais pagrindžiama ieškovo pozicija dėl netinkamo procesinių teisės normų taikymo ir šis aspektas yra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia CPK 320 straipsnis. Šias ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų kategorijų bylose.

Dėl apeliacijos ribų ir naujų įrodymų tyrimo

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas CPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė ir bylą nagrinėjo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrindamas faktinį ir teisinį jo pagrindus.

Dėl naujų įrodymų pateikimo pažymėtina, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/200). Nauji įrodymai, kuriuos priėmė, tyrė ir vertino apeliacinės instancijos teismas, rasti atsakovo archyve po pirmosios instancijos teismo sprendimo (T. 1, b. l. 132). Be to, šie įrodymai pagrindė ieškovo įrodinėjamas, atsakovo neigiamas, faktines aplinkybes, kad: V. A. teisės aktų nustatyta tvarka teikė prašymą parduoti jo individualiai įmonei suteiktą valstybinės žemės sklypą, žemės sklypas buvęs įkainotas ir t. t., - todėl jų priėmimas atitiko pirmiau nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamas procesinių normų taikymo teismų praktikoje taisykles.

Dėl atstovavimą reglamentuojančių procesinių normų taikymo

Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovo teisę vesti bylą per atstovą. Ieškovas šią teisę, remiantis CPK 51 straipsnio 1 dalimi, įgyvendino vesdamas bylą teisme pats ir turėdamas byloje atstovą – advokatą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo (T. 2, b. l. 58) matyti, kad ieškovas, neatvykus į teismo posėdį jo atstovui dėl užimtumo kitoje byloje (T. 2, b. l. 46), neprieštaravo liudytojų apklausai nedalyvaujant jo atstovui. Po liudytojų apklausos apeliacinės instancijos teismas paskelbė pertrauką. Po pertraukos tęsiant bylos nagrinėjimą ieškovo atstovas dalyvavo, tačiau CPK 251 straipsnio 2 dalyje jam suteikta teise prašyti papildomai tirti įrodymus, kurių tyrimo metu jis nedalyvavo, neprašė, baigiamosiose kalbose pasisakė (T. 2, b. l. 60, 61), todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovo atstovo nedalyvavimas tiriant įrodymus turėjo ar galėjo turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo

Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo neteisingo įrodymų, kuriais įrodinėjamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymas, vertinimo. Tokią išvadą kasacinis teismas daro įvertinęs teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta ieškovo teisė pirkti jo įsteigtos įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, veiklai suteiktą valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka, ir šios teisės įgyvendinimo reikalavimai, sudarantys teisinį pagrindą reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.

Byloje nustatyta, kad Kretingos miesto Tarybos 1991 m. lapkričio 7 d. sprendimu, remiantis Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278, ieškovo individualiai įmonei „Vaja“ gamybinės bazės statybai skirtas 1300 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

Žemės reformos įstatymo (priimtas 1991 m liepos 25 d., Nr. I-1607) 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės ūkinei ar kitai veiklai, prašymus turėjo pateikti vietos apylinkės, kurioje yra sklypas, agrarinės reformos tarnybai. Prašymai žemei įsigyti turėjo būti pateikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (Įstatymo 18 straipsnis). Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarką Vyriausybė nustatė 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89. Jame nustatyta, kad žemės sklypai gali būti suteikiami fiziniams bei juridiniams asmenims, užsiimantiems gyvenamųjų namų, socialinių ir gamybinių objektų statyba kaip komercine-ūkine veikla. Valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ne žemės ūkio veiklai gali įsigyti:

„1.1. privatinės nuosavybės teise:

1.1.1. veiksnūs Lietuvos Respublikos piliečiai, sukakę 18 metų, turintys šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvenantys Lietuvoje;

1.1.2. Lietuvos Respublikoje įregistruotos fizinio asmens teisėmis veikiančios įmonės, įsteigtos 1.1.1 punkte nurodytų asmenų“.

Ieškovas šio nutarimo įsigaliojimo metu buvo Lietuvos Respublikoje įregistruotos fizinio asmens teisėmis veikiančios įmonės savininkas ir atitiko pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo 1.1.1 punkte apibrėžtus subjektiškumo požymius.

Nutarimo 4 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami nekonkurso tvarka, taikant nominalią žemės sklypo kainą, nustatytą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ patvirtinta Perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodika ir indeksuotą priklausomai nuo skelbiamo bendrojo kainų indekso Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms - šių įmonių komercinei-ūkinei veiklai faktiškai naudojami žemės sklypai (bet ne didesni už 7.9.1 punkte nurodytus maksimalius), jeigu visi juose esantys pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso įmonės savininkams.

Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės reglamentavo tvarką, kaip įgyvendinama asmens teisė į naudojamos žemės privatizavimą (ši teisinė terminija vartota Žemės reformos įstatymo 6 straipsnyje, galiojusiame ginčo teisinių santykių metu).

Asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti (Taisyklių 4 punktas): prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą.

Gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį įpareigota surašyti sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindinti su šiais dokumentais pirkėją (Taisyklių 6 punktas).

Remiantis Taisyklių 8 punktu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu, kuriame turi būti nurodyta: parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis; sklypo kaina; nuosavybės teisės apribojimai, suderinti su pirkėju žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekte; asmuo, įgaliotas miesto (rajono) valdybos vardu pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Tik patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise miesto (rajono) valdyba:

„9.1. siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką;

9.2. įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą“.

„Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties“ (10 punktas).

„Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šių sąlygų nesilaikymas daro pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančią“ (10 punktas).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad prašymas pirkti žemę Kretingos miesto valdybai pateiktas 1992 m. balandžio 30 d., t. y. galiojant Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintoms Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėms. Žemės sklypo įkainojimo akto data nenurodyta. Kiti dokumentai pateikti arba jų projektai žemėtvarkos skyriaus darbuotojų parengti 1994 m., t. y. įsigaliojus Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimui Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės. Jose įtvirtinta tapati kaip ir Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintose Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėse nustatyta valstybinių žemės sklypų pardavimo tvarka. Įvertinus pirmiau nurodytą naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu. Dėl to tik esant tokiam individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – Valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o Valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, susiformavusiems teisiniams santykiams reguliuoti taikytina Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu, reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu. Šioje byloje nenustatyta (ir šį faktą pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas), kad Valstybei atstovaujantis savivaldybės administravimo subjektas Kretingos rajono valdyba individualiu teisės aktu (potvarkiu ar kitos formos teisės aktu) būtų patvirtinusi leidimą ieškovui įsigyti jo įsteigtai individualiai įmonei skirtą sklypą, todėl nei dokumentų projektų, pagal teisės aktus reikalaujamų parengti iki leidimo pirkti žemę patvirtinimo potvarkiu, parengimas, nei faktinis mokėjimų už žemę priėmimas nėra reikšmingas įrodomasis faktas CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Dėl šių išvadų teisiškai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) nereikšmingi kiti kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2007 m. birželio 12 d. nutartimi patenkintas V. A. prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo ir areštuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Kasaciniam teismui palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ieškinio atmetimo, laikinoji apsaugos priemonė panaikinama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 150 straipsnio 4 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Panaikinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), areštą, taikytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2007 m. birželio 12 d. nutartimi. Apie laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą pranešti Centrinei hipotekos įstaigai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Gintaras Kryževičius