Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-348/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 44.2.4.2; 44.5.2.17; 92

„S“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Transmėja“ kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 24 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. E. ieškinį atsakovui UAB „Transmėja“, trečiajam asmeniui VSDFV Šiaulių skyriui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. E. teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Transmėja“ žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju periodinėmis išmokomis po 325,50 Lt kas mėnesį nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki gyvos galvos ir 65100 Lt moralinę (neturtinę) žalą.

Ieškovė nurodė, kad jos sutuoktinis A. E. nuo 2004 m. lapkričio 16 d. dirbo UAB „Transmėja” vairuotoju-ekspeditoriumi. Mėnesinis darbo užmokestis, nustatytas darbo sutartimi – 651 Lt. Atsakovo administracijos 2004 m. lapkričio 29 d. įsakymo pagrindu A. E. išvyko į komandiruotę maršrutu Lietuva-Maskva laikotarpiui nuo 2004 m. lapkričio 29 d. iki 2004 m. gruodžio 8 d.

2004 m. gruodžio 5 d. A. E., nuvykęs į krovinio iškrovimo vietą, t. y. Maskvos sritį, Odincovo rajoną, Minsko greitkelio 44-ąjį kilometrą, apie 18 val. 40 min. buvo mirtinai traumuotas.

Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius S. J. Nelaimingo atsitikimo darbe 2005 m. vasario 4 d. akte Nr. 2 konstatavo darbdavio kaltę, nes nustatė, kad darbuotojas buvo neaprūpintas asmeninėmis apsaugos priemonėmis (darbo drabužiais), darbdavys neįvertino galimos profesinės rizikos, susijusios su vairuotojo darbo pobūdžiu, t. y. vaikščiojimu tvarkant krovinio dokumentus pakrovimo-iškrovimo vietose, neaprūpino darbo drabužiais su šviesą atspindinčiais elementais, dėl to lengvojo automobilio vairuotojas, per vėlai pastebėjęs į važiuojamąją kelio dalį išėjusį A. E., nebespėjo išvengti eismo įvykio. Akte taip pat konstatuota, kad darbdavys pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.

VSDFV Šiaulių skyrius 2005 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 76 nusprendė įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu, nes ekspertizės aktu nustatyta, kad apdraustasis (ieškovės sutuoktinis) buvo neblaivus. Kadangi sutuoktinio mirtis nepripažinta draudiminiu įvykiu, tai žalą ieškovė prašė priteisti vadovaujantis CK XXII skyriaus 3 skirsnyje nustatytų įstatymų pagrindu bei suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2005 m. birželio 13 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-276/2005).

Ieškovė teigė po sutuoktinio mirties patyrusi didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocines depresijas, todėl jai turi būti atlyginta ir neturtinė žala.

Atsakovas nepripažino, kad dėl jo kaltės padaryta ieškovei žala; teigė, kad automobilyje buvo šviesą atspindinti liemenė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo ieškovei 6510 Lt neturtinę žalą; likusią ieškinio dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės vyras A. E. dirbo UAB „Transmėja“ vairuotoju-ekspeditoriumi, vidutinis darbo užmokestis - 651 Lt (b. l. 24, 53). Vairuotojo-ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos 1.8 punkte nustatyta, kad draudžiama ateiti į darbą neblaiviam ar vartoti darbe alkoholinius gėrimus, 1.10, 1.10.4 punktuose - kad darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, jei jis nėra aprūpintas asmeninėmis apsaugos priemonėmis, nurodoma (2.7.1 punktas), kad vairuotojas ekspeditorius privalo nepradėti darbo be asmeninių apsaugos priemonių ir jas naudoti viso darbo proceso metu (b. l. 83, 86). Vairuotojo ekspeditoriaus pareiginiuose nuostatuose (1.1.3 punkte) nustatyta, kad jis privalo laikytis Kelių eismo taisyklių (b. l. 109). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus sprendimu šis nelaimingas atsitikimas darbe dėl A. E. neblaivumo pripažintas nedraudiminiu įvykiu (b. l. 7).

Laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 29 d. iki 2004 m. gruodžio 8 d. A. E. buvo siunčiamas į komandiruotę maršrutu Lietuva-Maskva. 2006 m. gruodžio 5 d. apie 18 val. 40 min. jis Maskvos srities Odincovo rajone, Minsko greitkelio 42-ajame kilometre, buvo mirtinai traumuotas pravažiuojančio automobilio VAZ-2107. Nutarimu atsisakyti kelti baudžiamąją bylą nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl A. E. kaltės, nes jis pažeidė Rusijos Federacijos kelių eismo taisykles, t. y. ėjo per kelio važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje, neįsitikinęs, ar nėra artėjančių transporto priemonių, nesustojęs ant priešingas eismo juostas skiriančių linijų (b. l. 60). Kelių eismo įvykio pažyma nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, neapšviestoje vietoje (b. l. 56).

Valstybinės darbo inspektorius S. J. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 2 nustatė, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo eismo taisyklių pažeidimai, vairuotojo neblaivumas bei tai, kad jis nebuvo aprūpintas asmeninėmis apsaugos priemonėmis – darbo drabužiais su šviesą atspindinčiais elementais (b. l. 3). Ekspertas, tyręs žuvusiojo lavoną, konstatavo, kad kraujyje rasta 2,0 promilės, o šlapime – 3,2 promilės etilo alkoholio (b. l. 14, 21).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad CK 6.284 straipsnio prasme darbdavys, nesant įstatyme nustatytų jo atsakomybę eliminuojančių sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka atsako ir už dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nepripažintas draudiminiu įvykiu, atsiradusią žalą. Teismo sprendimu, Civilinio kodekso normos tiesiogiai nesieja žalos atlyginimo su draudiminiais ar nedraudiminiais įvykiais, nustatytais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, todėl ieškovė D. E., kaip mirusiojo A. E. sutuoktinė, jo mirties dieną turėjusi teisę gauti iš jo išlaikymą, turi teisę į žalos, taip pat ir neturtinės, atlyginimą.

Vienintele aplinkybe, turėjusia priežastinį ryšį su jos sutuoktinio mirtimi, ieškovė nurodė šviesą atspindinčios liemenės nebuvimą automobilyje, dėl ko, būdamas išvykęs, belaukiant iškrovimo, A. E., einant per kelią, buvo blogai pastebimas atvažiuojančio automobilio, todėl jo partrenktas ir mirtinai sužalotas. Šviesą atspindinčios liemenės nebuvimas automobilyje užfiksuotas tik iš esančių įmonėje dokumentų, tačiau faktiškai nenustatytas. Atsakovo atstovai pripažino, kad dokumentai, tinkamai įforminantys tokios liemenės perėmimą, nebuvo surašyti. Teismas taip pat nustatė, kad, išvykdamas į reisą, vairuotojas A. E. nebuvo pareiškęs jokių pretenzijų dėl asmeninių darbo saugos priemonių – šviesą atspindinčios liemenės nebuvimo, nors pagal vairuotojo-ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukciją privalėjo tai padaryti. Teismas pažymėjo, kad atsakovo darbuotojams nurodyta naudoti darbo saugos priemones darbo metu, tačiau, išvykus į reisą, darbdavys praranda galimybę kontroliuoti tokių priemonių naudojimą.

A. E. darbo metu vartojo alkoholinius gėrimus, ėjo per gatvę tamsiu paros metu, neleistinoje vietoje, per greitkelį, žinodamas, kad taip eidamas per gatvę yra sunkiai pastebimas. Įrodymų, kad jis privalėjo toje vietoje ir tuo metu eiti per kelią, teismui nepateikta, kaip ir įrodymų, jog vairuotojai laukdami iškrovimo visą laiką dėvi šviesą atspindinčias liemenes. Padaryta išvada, kad pats žuvusysis savo veiksmais, pažeidžiančiais Kelių eismo taisykles, eidamas tamsiu paros metu neleistinoje vietoje per kelią, žinodamas, jog yra sunkiai pastebimas, kartu prisiėmė riziką dėl galimų pasekmių. Teismas nevertino, ar tokiam A. E. elgesiui turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio, nes teigė, kad tai nesusiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu. Taigi, nustatęs, kad A. E. prisiėmė riziką ir atliko veiksmus, dėl kurių atsirado nuostolių ir kurių atsakovas negalėjo kontroliuoti, teismas atleido atsakovą nuo civilinės atsakomybės dalies dėl žalos atlyginimo fizinio asmens mirties atveju, kiek tai siejama su išlaikymo priteisimu.

Spręsdamas neturtinės žalos klausimą, teismas nurodė, kad neturtinė žala gali atsirasti ne tik dėl priežasčių, tiesiogiai susijusių su fizinio asmens mirtimi, bet ir su įvykiais, susijusiais su tokia mirtimi. Atsakovas, neaprūpindamas darbuotojų asmens saugos priemonėmis, elgėsi neatsargiai ir, netinkamai įformindamas tokį aprūpinimą, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir nors tai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su fizinio asmens mirtimi, šiam prisiėmus riziką, tačiau tokie atsakovo veiksmai sukėlė pagrįstų abejonių ieškovei dėl galimybės išvengti fizinio asmens – A. E. mirties, kas padidino jos dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją. Teismas sumažino priteistiną neturtinės žalos dydį iki 10 procentų ieškovės prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 9 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 24 d. sprendimą pakeitė: priteisė iš atsakovo UAB „Transmėja“ ieškovei D. E. turtinės žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo periodinėmis išmokomis po 162,75 Lt kas mėnesį nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki jos gyvos galvos ir 32 550 Lt neturtinę žalą; kitą ieškinio dalį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra surinkta įrodymų dėl šviesą atspindinčios liemenės vilkike nebuvimo.

Nelaimingo atsitikimo darbe akte VDI Šiaulių skyriaus darbo inspektorius S. J. užfiksavo, kad A. E. nebuvo aprūpintas darbo drabužiais su šviesą atspindinčiais elementais, dėl to lengvojo automobilio vairuotojas per vėlai pastebėjo į važiuojamąją kelio dalį išėjusį A. E. ir nespėjo išvengti susidūrimo.

Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 2 dalį būtent darbdavys privalo apsaugoti darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Šio įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatus ir privalomuosius šių priemonių saugos reikalavimus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 69 buvo patvirtintas Techninis reglamentas „Asmeninės apsaugos priemonės“. Šio reglamento 2.13 punkte nustatyta, kad turi būti suteikiami drabužiai, skirti dėvėti numatytomis sąlygomis, kai apie naudotojo buvimą turi būti įspėjama vizualiai ir individualiai, privalo turėti vieną (ar daugiau) tinkamai pritvirtintą priemonę ar įtaisą, tiesiogiai skleidžiantį ar atspindinti atitinkamo intensyvumo šviesą ir pasižymintį fotometrinėmis bei spalvinėmis savybėmis. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad buvo aprūpinęs tokiomis priemonėmis A. E.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs kelis byloje esančius perdavimo-priėmimo aktus (b. l. 90-92), nustatė, kad UAB „Transmėja“ buvo nusistovėjusi praktika perduoti vairuotojams automobilį su priedais ir įrankiais, tačiau tokio perdavimo-priėmimo akto, kurį būtų pasirašęs A. E., nėra. Jokios šviesą atspindinčios liemenės taip pat nerasta po įvykio ir policijos darbuotojų neperduota atsakovui (b. l. 106-107). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo G. B. (b. l. 116) parodymai prieštarauja kitai surinktai medžiagai, šis liudytojas dirba vairuotoju UAB „Transmėja“.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad, išvykus vairuotojams į reisą, darbdavys praranda galimybę tikrinti, ar šie laikosi apsaugos priemonių taisyklių, tačiau sprendė, kad A. E. atveju būtent darbdavys neaprūpino pastarojo apsaugos priemone. Jei tokia priemonė būtų perduota žuvusiajam, jis būtų privalėję ja naudotis, o nepasinaudojus – prisiimti riziką dėl galimų pasekmių. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais (šio įstatymo 25 straipsnis). Darbdavys šių nuostatų nesilaikė. Vairuotojo-ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos Nr.10 2.3 punkte nustatyta, kad šis asmuo negali pradėti dirbti be asmeninių apsaugos priemonių ir turi naudoti jas viso darbo proceso metu (b. l. 85). Tačiau jokiame įmonės dokumente darbdavys neatleistas nuo pareigos aprūpinti šiomis priemonėmis darbuotojus. A. E. taip pat nesilaikė Kelių eismo taisyklių bei į važiuojamąją kelio dalį išėjo neblaivus ir neleistinoje vietoje. Padaryta išvada, kad tiek atsakovas, tiek nukentėjusysis nesilaikė šių nuostatų, todėl jų abiejų kaltė sudaro 50 procentų tiek turtinės, tiek neturtinės žalos.

Ieškovė nuo 2002 metų yra neįgali (b. l. 168), netekusi 70 procentų darbingumo dėl sunkios ligos (b. l. 158). Byloje nenuginčytas faktas, kad ieškovė buvo žuvusiojo išlaikoma. Nuspręsta, kad ieškovė turi teisę gauti žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo periodinėmis išmokomis po 325,50 Lt. Kadangi darbdavys ir žuvusysis dėl įvykio kalti lygiomis dalimis po 50 procentų, ieškovei priteista žalos atlyginimo suma periodinėmis išmokomis sudarytų po 162,75 Lt kas mėnesį nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki jos gyvos galvos (CK 6.284 straipsnio 2 dalis).

Nepagrįsta pripažinta pirmosios instancijos teismo argumentacija, kuria remdamasis teismas priteisė dalį neturtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pripažinęs atsakovo kaltę, nustatęs neteisėtus jo veiksmus (neveikimą), nesuteikiant žuvusiajam reikiamų darbo apsaugos priemonių, ir priežastinį ryšį tarp veiksmų bei kilusių pasekmių, nusprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovei dalį prašomos priteisti neturtinės žalos (CK 6.250 straipsnis). Tuoj po vyro mirties ieškovė dėl reakcijos į turėtą stresą susirgo sunkia liga ir yra gydoma specifiniais vaistais. Ieškovė dar iki vyro mirties sirgo onkologine liga, kuri progresuoja ir ieškovės darbingumas gerokai pablogėjo. Nepaneigtas ieškovės teiginys, kad streso pasekmės pasunkino jos būklę, gydantis onkologinę ligą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir priteisė per mažą neturtinės žalos sumą. Neturtinės žalos dydis taip pat turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į tiek atsakovo, tiek į žuvusiojo kaltės dydį ir priteistina suma yra 50 procentų reikalaujamos neturtinės žalos dydžio – 32 550 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Transmėja“ prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista ieškovei 6510 Lt neturtinė žala ir bylinėjimosi išlaidos; panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovo priteistas ieškovei žalos atlyginimas dėl maitintojo netekimo periodinėmis išmokomis po 162,75 Lt kas mėnesį nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki jos gyvos galvos, 32 550 Lt neturtinė žala ir bylinėjimosi išlaidos; ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės kasatoriaus turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, tame jų išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinį nesprendė, ar yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir kilusių pasekmių (CK 6.247 straipsnis), todėl neteisėtai iš atsakovo priteisė turtinę ir neturtinę žalą.

Bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nelaimingo atsitikimo priežastis buvo ta, jog pats žuvusysis (ieškovės sutuoktinis) ignoravo kiekvienam asmeniui suvokiamas paprasčiausias atsargumo taisykles, savo iniciatyva ir valia pateko į jam labai pavojingą padėtį ir dėl jo paties kaltės buvo mirtinai traumuotas pravažiuojančio automobilio. Atsakovo kaltės šiuo atveju nėra.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad A. E. atliko veiksmus, dėl kurių atsirado nuostoliai, o atsakovas tų veiksmų niekaip negalėjo kontroliuoti, kad atsakovas, neaprūpindamas A. E. asmens saugos priemonėmis ar netinkamai įformindamas tokį aprūpinimą, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tačiau tai neturi priežastinio ryšio su asmens mirtimi.

Priteisdamas neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas netinkamai įformino apsauginių priemonių išdavimą A. E. ir tai ieškovei sukėlė pagrįstas abejones dėl galimybės išvengti sutuoktinio žūties. Šiuo pagrindu priteisdamas iš atsakovo neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį, nes tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir sukelti dėl nukentėjusiojo žūties ieškovės išgyvenimai neturi priežastinio ryšio. Toks pernelyg platus priežastinio ryšio aiškinimas nėra sąžiningas. Iš teismo nutarties apeliacinės instancijos teismo nutarties nėra aišku, tarp kokių veiksmų yra priežastinis ryšys.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus, nepasisakė dėl CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalių taikymo, nenurodė motyvų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės.

Klausimas, ar civilinė atsakomybė bus taikoma konkrečiu žalos padarymo atveju, priklauso ne tik nuo to, ar bus nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos (pagrindai). Net ir nustačius reikiamus civilinės atsakomybės pagrindus, būtina patikrinti, ar nėra faktų, dėl kurių skolininko atsakomybė negalima. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti atleistas nuo jos dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalies 5 punktą nukentėjusio asmens veiksmai - tai veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusiojo rizikos prisiėmimas. Rizikos prisiėmimas yra suprantamas kaip realaus žalos atsiradimo pavojaus įvertinimas ir apsisprendimas laisva valia elgtis savo pasirinktu būdu, numatant žalos atsiradimo galimybę, bet neatsisakant savo ketinimų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės sutuoktinis savo veiksmais, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, eidamas neleistinoje vietoje per kelią, prisiėmė riziką dėl galimų pasekmių (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad pats žuvusysis prisiėmė riziką ir atliko veiksmus, dėl kurių atsirado nuostoliai ir kurių atsakovas negalėjo kontroliuoti, atleido atsakovą nuo civilinės atsakomybės dalies dėl turtinės žalos atlyginimo fizinio asmens mirties atveju, kiek tai siejama su išlaikymo priteisimu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl CK 6.253 straipsnio 1,5 dalių taikymo šioje byloje ir nenurodė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl CK 6.253 straipsnio 5 dalies taikymo, t. y. atsakovo atleidimu nuo civilinės atsakomybės, ir pažeidė CK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus.

3. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo 32 550 Lt neturtinę žalą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalį. Be to, darydamas išvadą, kad tiek atsakovo, tiek A. E. kaltė sudaro po 50 procentų, teismas jos nemotyvavo ir nepaisė protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Nors įvertinti neturtinės žalos dydį pinigais palikta teismo nuožiūrai, tačiau teismas, nustatydamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais. Bylos aplinkybės rodo, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl A. E. kaltės, kuris nepaisė paprasčiausių atidumo, rūpestingumo taisyklių, šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, išvykęs į reisą girtavo, būdamas girtas išėjo draudžiamoje vietoje į kelią, kur ribojamas greitis 90 km/h, dėl to buvo mirtinai traumuotas pravažiuojančio automobilio. 32 550 Lt neturtinės žalos priteisimas iš atsakovo neatitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų ir pažeidžia sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė dar iki nelaimingo atsitikimo susirgo sunkia liga, kuri turėjo įtakos jos emocinei būsenai.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias CPK 176, 183, 185 straipsnių nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus suformuotos teisės taikymo praktikos.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad šviesą atspindinti liemenė yra perduodama ne vairuotojui, o laikoma kiekviename vilkike ir ja naudojasi vilkiką vairuojantis vairuotojas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo S. J. duotų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, nesiaiškino, ar šviesą atspindinčios liemenės nebuvimo faktas darbo inspekcijos nustatytas tinkamai. Įvertinus S. J. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, labai svarbūs tampa kiti byloje surinkti įrodymai: liudytojas G. B. pirmosios instancijos teisme apklausiamas patvirtino, kad vilkike buvo šviesą atspindinti liemenė (b. l. 116-117). Šį faktą patvirtino ir atsakovo komercijos direktorius V. V., o jo paaiškinimai pagal CPK taip pat laikytini įrodinėjimo priemonėmis. Byloje yra įrankių ir priedų priėmimo-perdavimo aktai (b. l. 90, 91) įrodantys, kad šviesą atspindinti liemenė vilkike buvo. Tai, kad po nelaimingo įvykio prie A. E. nerasta šviesą atspindinčios liemenės, įrodo tik faktą, kad jis jos nevilkėjo, tačiau nepatvirtina išvados, jog jos nebuvo vilkike.

5. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas turtinės žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo periodinėmis išmokomis po 162,75 Lt kas mėnesį nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki jos gyvos galvos, pažeidė CK 6.290 straipsnį, nes neįskaitė į priteisiamos turtinės žalos atlyginimą D. E. nuo 2004 m. gruodžio 5 d. gaunamos našlių pensijos.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius prašo jį patenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė D. E. prašo jį atmesti. Ji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovo priešingų teisei veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nustatydamas priežastinį ryšį tarp atsakovo priešingų teisei veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai nurodė, kokius teisės aktų reikalavimus atsakovas pažeidė. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 2 dalį darbdavys privalo apsaugoti darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Šio įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatus ir privalomuosius šių priemonių saugos reikalavimus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. 69 patvirtinto Techninio reglamento „Asmeninės apsaugos priemonės“ 2.13 punkte nustatyta, kad turi būti suteikiami drabužiai, skirti dėvėti numatytomis sąlygomis, kai apie naudotojo buvimą turi būti įspėjama vizualiai ir individualiai, privalo turėti tinkamai pritvirtintą priemonę ar įtaisą, tiesiogiai skleidžiantį ar atspindintį atitinkamo intensyvumo šviesą ir pasižymintį fotometrinėmis bei spalvinėmis savybėmis. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog žuvęs darbuotojas turėjo tokias priemones.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalių taikymo, todėl kartu pažeidė ir CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl CK 6.253 straipsnio normų taikymo, nutartyje padaryta pagrįsta išvada – darbdavys neaprūpino žuvusiojo apsaugos priemone. Jei tokia priemonė būtų perduota A. E., jis būtų privalėjęs ja naudotis, o nepasinaudojus, prisiimti riziką dėl galimų pasekmių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės vyras A. E. dirbo UAB „Transmėja“ vairuotoju-ekspeditoriumi, vidutinis darbo užmokestis - 651 Lt (b. l. 24, 53).

Laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 29 d. iki 2004 m. gruodžio 8 d. A. E. buvo komandiruotėje, vairavo vilkiką maršrutu Lietuva-Maskva. 2006 m. gruodžio 5 d. apie 18 val. 40 min. jis Maskvos srities Odincovo rajone, Minsko greitkelio 42-ajame kilometre, buvo mirtinai traumuotas pravažiuojančio automobilio VAZ-2107. Nutarimu atsisakyti kelti baudžiamąją bylą nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl A. E. kaltės, nes jis pažeidė Rusijos Federacijos kelių eismo taisykles, t. y. ėjo per kelio važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje, neįsitikinęs, ar nėra artėjančių transporto priemonių, nesustojęs ant priešingas eismo juostas skiriančių linijų (b. l. 60). Kelių eismo įvykio pažyma nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, neapšviestoje vietoje (b. l. 56).

Valstybinis darbo inspektorius Nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 2 nustatė, kad nelaimingo atsitikimo priežastis buvo Kelių eismo taisyklių pažeidimai, vairuotojo neblaivumas, bei tai, kad jis nebuvo aprūpintas asmeninėmis apsaugos priemonėmis – darbo drabužiais su šviesą atspindinčiais elementais (b. l. 3). Ekspertas, tyręs žuvusiojo lavoną, konstatavo, kad kraujyje rasta 2,0 promilės, o šlapime – 3,2 promilės etilo alkoholio (b. l. 14, 21).

Ieškovė nuo 2002 metų yra neįgali (b. l. 168), netekusi 70 procentų darbingumo dėl sunkios ligos (b. l. 158), ji buvo A. E. išlaikoma. Po vyro mirties ieškovė dėl patirto streso susirgo sunkia liga ir yra gydoma specifiniais vaistais.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą reglamentuojama CK 6.284 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. birželio13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. S. v. UAB „Vigidas“, bylos Nr. 3K-P-276/2005, yra nurodžiusi, kad CK 6.284 straipsnio ir jo 4 dalies sisteminis aiškinimas leidžia padaryti išvadą, jog šis CK straipsnis gali būti taikomas ir tais atvejais, kai, esant nustatytoms darbdavio atsakomybės sąlygoms, nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nelaimingas atsitikimas darbe nepripažintas draudiminiu įvykiu. Šioje byloje konstatuota būtent tokia faktinė situacija, todėl ieškovė, A. E. mirties dieną kaip jo sutuoktinė turėjusi teisę gauti iš jo išlaikymą, esant nustatytoms darbdavio atsakomybės sąlygoms, pagal CK 6.284 straipsnį turi teisę gauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės reikalavimus, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, nesprendė, ar yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir kilusių pasekmių (CK 6.247 straipsnis), ir dėl to neteisėtai iš atsakovo priteisė turtinę ir neturtinę žalą.

Apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos įvertinus visus byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir padarytos išvados apie atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą atitinka byloje surinktus įrodymus. Nėra pagrindo pripažinti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos ir išvados apie atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą padarytos pažeidžiant įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar deliktinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas. Tai, kad nutartyje apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nenurodė visų įrodinėjimo priemonių, kuriose esančių duomenų vertinimo pagrindu padarė išvadas, nėra pagrindas naikinti apskųstą nutartį. Bylos duomenys įgalino apeliacinės instancijos teismą spręsti, kad dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo A. E., yra atsakovo kaltės, taip pat kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo priešingų teisei veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai konstatavo nukentėjusiojo neatsargumą, kuriam įtakos turėjo ir girtumas. Esant atsakovo kaltei, nukentėjusiojo neteisėti veiksmai neeliminuoja atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės. Priežastinio ryšio, kaip atsakomybės sąlygos, buvimo klausimą apeliacinės instancijos teismas išsprendė atsižvelgęs į visus veiksnius, lėmusius nelaimingą atsitikimą ir į tai, kad nelaimingą atsitikimą lėmė atsakovo neveikimas - darbo saugos norminių teisės aktų pažeidimas, todėl pagrįstai sprendė, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo priešingo teisei neveikimo ir atsiradusios žalos. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, atsižvelgė ir į nukentėjusiojo veiksmus bei jų ryšį su kilusiomis pasekmėmis ir pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiojo neatsargumas padėjo žalai atsirasti. Atsakovo ir nukentėjusiojo kaltės proporcijas (po 50 proc.) apeliacinės instancijos teismas nustatė tinkamai. Įvertindamas faktines aplinkybes, kad tuoj po vyro mirties ieškovė dėl reakcijos į turėtą stresą susirgo sunkia liga ir yra gydoma specifiniais vaistais, dar iki tol ji sirgo onkologine liga, kurios gydymui neigiamą įtaką daro stresas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovei padaryta neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė atsakovo ir nukentėjusiojo kaltės proporcijas (po 50 proc.), todėl teisėtai priteisė 32 550 Lt (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Padaręs teisingą išvadą, kad darbdavys ir žuvusysis dėl įvykio kalti lygiomis dalimis po 50 procentų, apeliacinės instancijos teismas ieškovei priteisė žalos atlyginimo sumą periodinėmis išmokomis po 162,75 Lt kas mėnesį nuo 2004 m. gruodžio 5 d. iki jos gyvos galvos (CK 6.284 straipsnio 2 dalis) šiai išmokų daliai taikydamas kaltės proporcingumo principą, nors remiantis CK 6.282 straipsnio 2 dalimi į nukentėjusio asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą. Dėl tokio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo nepadavė kasacinio skundo, tačiau kasacinės instancijos teismas, imdamasis ginti imperatyviomis teisės normomis saugomas itin socialiai pažeidžiamų asmenų teises, o tokių asmenų teisių apsauga patenka į teismų praktikoje plėtojamą viešojo intereso teisinę sampratą, remdamasis CPK 353 straipsnio 2 dalimi, peržengia kasacinio skundo ribas, konstatuoja imperatyvaus CK nustatyto draudimo pažeidimą ir šią bylos dalį grąžina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Priimdama tokią nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėdamas bylą iš naujo dėl žalos atlyginimo sumų periodinėmis išmokomis priteisimo, apeliacinės instancijos teismas turi atsižvelgti ir į tai, kad ieškovė nuo 2004 m. gruodžio 5 d. gauna valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją (CK 6.290 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovo UAB „Transmėja“ ieškovei D. E. priteista 32 550 Lt neturtinės žalos, palikti nepakeistą.

Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutarties dalį panaikinti ir bylą dėl turtinės žalos atlyginimo periodinėmis išmokomis priteisimo grąžinti nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius