Dėl sutarties sąlygų pripažinimo įvykdytomis

Civilinė byla Nr. 3K-3-357/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 35.4; 45.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. M. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl sutarties sąlygų pripažinimo įvykdytomis; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 24–ojo notarų biuro notaras Algirdas Gaulia.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2006 m. birželio 22 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ir UAB „Stafis“ 2005 m. sausio 5 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija įsipareigojo parduoti, o UAB „Stafis“ – išsimokėtinai nupirkti valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini). UAB „Stafis“ ir ieškovė 2005 m. sausio 25 d. sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė perėmė visus UAB „Stafis“ įsipareigojimus valstybei ir įgijo pirmiau nurodytą žemės sklypą. Nurodytos sutarties 5 punkte nustatyta, kad pirkėjas yra skolingas 4,24 mln. Lt, 2 proc. metinių palūkanų, taip pat šios skolos ir palūkanų mokėjimo terminai ir sąlygos. Pirkėjas už išsimokėtinai įsigytą valstybinės žemės sklypą skolos likutį ir palūkanas privalėjo mokėti nuo antrų kalendorinių metų po sutarties pasirašymo, t. y. nuo 2006 metų. Ieškovė pasinaudojo sutartyje nustatyta galimybe pagal sutartį atsiskaityti pirma laiko ir visą kainą be palūkanų sumokėjo iki 2006 metų, todėl mano, kad 2 proc. 2006 metų metinių palūkanų neprivalėjo ir neprivalo mokėti. Ieškovė kreipėsi į atsakovą, prašydama patvirtinti, kad sutarties sąlygos yra įvykdytos, ir išduoti pažymą apie visišką jos atsiskaitymą. Vilniaus apskrities viršininko administracija atsisakė išduoti tokią pažymą ir nurodė, kad ieškovė skolinga valstybei 84 800 Lt palūkanų už 2005 metus.

Ieškovė, remdamasis CK 1.138, 6.37, 6.200 straipsniais, prašė teismo pripažinti, kad jos ir UAB „Stafis“ 2005 m. sausio 25 d. sudaryta žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra visiškai įvykdyta, įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją išduoti pažymą dėl visiško ieškovės atsiskaitymo su valstybe.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino, kad ieškovė 2005 m. sausio 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė visiškai, nėra skolinga valstybei už žemės sklypą (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovą išduoti ieškovei pažymą, patvirtinančią, kad ji su valstybe atsiskaitė visiškai; priteisė ieškovei iš atsakovo 1100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad sistemiškai vertinant Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 4.1, 4.4 punktus ir ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis matyti, kad bet kokie mokėjimai pradedami mokėti antraisiais kalendoriniais metais po valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. nuo 2006 metų. Ieškovė sumokėjo visą sutartyje nurodytą kainą iki 2005 m. gruodžio 30 d. Tiesioginio reikalavimo mokėti palūkanas už faktinį naudojimąsi valstybei mokėtinu kainos likučiu pirmaisiais sutarties galiojimo metais pirmiau nurodytose taisyklėse ir ginčijamose sutartyse nenustatyta, tokia situacija nereglamentuota. Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai. Nesant tiesioginio nurodymo mokėti palūkanas pirmaisiais valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo metais, darytina išvada, kad ieškovė, sumokėdama visą skolą iki prasidedant antriesiems kalendoriniams metams po sutarties sudarymo, visiškai atsiskaitė su valstybe.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 5 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą: ieškinį atmetė. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovės sumokėta visa žemės sklypo kaina be palūkanų negali būti laikoma visišku sutarties sąlygų įvykdymu. UAB „Stafis“ pasižadėjime Nr. 680 prie valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties įsipareigojo mokėti grafike nustatytas sumas ir 2 proc. palūkanų nuo priklausančios mokėti skolos likučio, pradedant antraisiais kalendoriniais metais nuo sklypo įsigijimo. Mokėtina suma turi būti sumokėta iki tų metų, už kuriuos mokama sausio 15 d. Šiuos įsipareigojimus perėmė ieškovė. Teismas nurodė, kad skolos terminas įprastais atvejais suprantamas kaip laiko tarpas nuo skolos atsiradimo dienos iki visiško atsiskaitymo. Kadangi sklypo perdavimo metu visa jo kaina nesumokėta, tai teismas skolos atsiradimo diena laikė sutarties sudarymo dieną (2005 m. sausio 5 d.), visiško atsiskaitymo diena – 2005 m. gruodžio 30–ąją, kai ieškovė sumokėjo visą žemės sklypo kainą. Teismas pabrėžė, kad sutarties tekste esantis netikslus posakis, jog mokėtina suma turi būti sumokėta iki tų metų, už kuriuos mokama, sausio 15 dienos, negali būti aiškinamas kaip sutarties sąlyga, numatanti pirkėjo atleidimą nuo palūkanų mokėjimo už skolą pirmaisiais metais. Teismo nuomone, ši sąlyga turi būti suprantama kaip nustatanti terminą konkrečiais metais iki sausio 15 dienos sumokėti suderintame grafike nustatytą skolos sumą ir palūkanas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovei, sumokėjusiai žemės sklypo kainą anksčiau negu nustatyta sutartyje, tenka pareiga sumokėti sutartines 2 proc. dydžio palūkanas nuo skolos, kuri buvo laikotarpiu nuo skolos atsiradimo iki visiško atsiskaitymo. Šią išvadą teismas grindė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklių 4.1, 4.4 punktais ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. rugsėjo 4 d. raštu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas: pripažinta, kad ieškovė visiškai įvykdė 2005 m. sausio 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir nėra skolinga valstybei už žemės sklypą, esantį, Vilniuje, Verkių g. 50; Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota išduoti pažymėjimą dėl ieškovės visiško atsiskaitymo su valstybe; ieškovei iš atsakovo priteista 1100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Mokėjimų už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija), 4.4 punktą, nes iš šio ir 4.1 punkto formuluotės matyti tai, kad 2 proc. dydžio metinės palūkanos nuo nesumokėtos valstybinio žemės sklypo kainos pradedamos mokėti antraisiais kalendoriniais metais ir skaičiuojamos už einamuosius metus. Tai patvirtina ieškovės 2005 m. vasario 10 d. pasižadėjimas Nr. 680. Ginčijamose dviejose valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyse nustatyta galimybė atsiskaityti už žemės sklypą pirma laiko. Ieškovė šia galimybe pasinaudojo, todėl neprivalo mokėti palūkanų.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ieškovė taip pat privalo mokėti pirmųjų pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo metų palūkanas nuo nesumokėtos kainos likučio, pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatytą ir kasacinio teismo praktikoje patvirtintą sutarčių aiškinimo taisyklę, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir priėmusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. G. B. ir partnerių KŪB, valstybės įmonė Registrų centras, byla Nr. 3K-3-204/2004; 2002 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Junksta“ akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, byla Nr. 3K-3-777/2002). Kasatorė nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nei Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „Stafis“ 2005 m. sausio 5 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties 4 punkte, nei UAB „Stafis“ ir ieškovės 2005 m. sausio 25 d. sudarytos žemės pirkimo–pardavimo sutarties 2.2.1 punkte nenustatyta, kad pirkėjas 2 proc. dydžio metines palūkanas privalo mokėti nuo faktinės skolos visą laiką nuo pat skolos atsiradimo. Priešingai, 2005 m. sausio 5 d. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutarties 5 punkte nustatyta, kad mokėtina suma turi būti sumokėta iki tų metų, už kuriuos mokama, sausio 15 dienos. Kasatorė buvo tuo įsitikinusi sutarties sudarymo metu.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas tvirtina, kad teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas (Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 4.1 ir 4.4 punktus). Iš nurodytų teisės normų, 2005 m. sausio 5 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir 2005 m. sausio 25 d. sutarties aiškiai matyti, kad kasatorė įsipareigojo sumokėti žemės sklypo kainą ir 2 proc. dydžio metines palūkanas, kurios mokamos nuo faktinės skolos per visą jos buvimo laiką. Dėl to, atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė privalo sumokėti palūkanas nuo 2005 m. sausio 25 d. sutarties sudarymo iki visiško atsiskaitymo su valstybe, t. y. 2005 m. gruodžio 30 d. Atsiliepime nurodoma, kad skolos terminas paprastai suprantamas kaip laiko tarpas nuo skolos atsiradimo dienos iki visiško atsiskaitymo, todėl Vilniaus apygardos teismas motyvuotai nurodė, kad palūkanos turi būti mokamos nuo skolos atsiradimo dienos (2005 m. sausio 5 d.) iki visiško atsisakymo (2005 m. gruodžio 30 d.). Atsakovas teigia, kad kasatorė nepagrįstai tvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Atsiliepime akcentuojama, kad kasatorės nurodytos kasacinio teismo nutartys priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo jomis vadovautis (kasatorės nurodytose bylose buvo spręsta dėl elektros įrenginių prijungimo prie tinklų ir draudimo sutarties ypatumų). Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. K. v. V. B. ir V. Č., byla Nr. 3K-3-11/2005, suformuotą taisyklę, kad sutartys turi būti vykdomos sąžiningai ir draudžiama vienašališkai atsisakyti jas vykdyti. Dėl to, atsakovo manymu, draudžiama vienašališkai atsisakyti mokėti palūkanas už faktinį skolos laiką.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 24–ojo notarų biuro notaras A. Gaulia pateikė kasaciniam teismui pareiškimą apie prisidėjimą prie kasacinio skundo.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. sausio 5 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi pardavė UAB „Stafis“, o šis nupirko valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo kaina – 5,3 mln. Lt, UAB „Stafis“ sumokėjo 1,06 mln. Lt. Sutarties 5 punkte šalys susitarė dėl likusios 4,24 Lt kainos dalies ir 2 proc. metinių palūkanų mokėjimo, nustatydamos, kad ši suma ir palūkanos už skolą pradedamos mokėti nuo 2006 metų, už kiekvienus einamuosius metus sumokant iki tų metų sausio 15 dienos. Sutartyje pirkėjui palikta teisė sumokėti likusią sumą pirma laiko. Ieškovė 2005 m. sausio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš UAB „Stafis“ minėtą žemės sklypą ir perėmė visus UAB „Stafis“ įsipareigojimus valstybei. Ieškovė 2005 m. gruodžio 30 d. (iki mokėjimo pagal sutartį pradžios) sumokėjo atsakovui 4,24 mln. Lt likusią kainą be palūkanų ir mano, kad su atsakovu atsiskaitė visiškai. Atsakovas mano, kad ieškovė yra skolinga 2 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2005 m. sausio 5 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai dėl pardavėjo teisės į sutartines palūkanas pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, kaip atlyginimą už naudojimąsi pardavėjui priklausančiais pinigais, yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija turi pasisakyti (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyti du palūkanų pagal prievoles atsiradimo pagrindai: įstatymas arba šalių susitarimas. Civiliniame kodekse nesuformuluota palūkanų sąvokos. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensacinę (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB banko,,Hansa–LTB“ prašymą priverstinai išieškoti skolą iš skolininkės A. M. ir įkaito davėjo A. S., byla Nr. 3K-7-571/2006; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. J. P., byla Nr. 3K-3-572/2005). Aiškindamas palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad jos ekonomine ir teisine prasme yra mokestis, atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S.?. V. B., Nr. 3K-3-225/1999, kategorija 43, 2000 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Lietuvos taupomasis bankas“?. E. L. ir kt., Nr. 3K-3-1334/2000, kategorija 43, 2001 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje akcinis kredito bankas,,Nida“?. S. L., Nr. 3K-3-908/2001, kategorija 57.2; 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. L. U., byla Nr. 3K-3-1085/2002).

Kasatorės ginčijama pareiga mokėti palūkanas atsirado sutarties pagrindu, nes ieškovė 2005 m. sausio 25 d. sutartimi įsipareigojo iki 2014 metų kiekvienais metais iki sausio 15 dienos sumokėti konkrečias grąžintinas įmokas ir 2 proc. dydžio metines palūkanas nuo likusios nesumokėtos kainos, t. y. įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir dydžiais mokėti likusią žemės sklypo kainą bei 2 proc. dydžio metines palūkanas nuo kainos likučio. Toks konkretus ir aiškus ginčo šalių sudarytas susitarimas ne tik dėl kainos, bet ir dėl palūkanų dydžio, mokėjimo terminų ir jų periodinių įmokų dydžių nurodytoje sutartyje atitinka CK 6.37, 6.414 straipsnių 1 dalis, todėl yra galiojantis ir jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai patvirtina byloje esantys įrodymai (sutarties 2.1, 2.2.1 punktai, kasatorės 2005 m. vasario 10 d. pasižadėjimas Nr. 680). Be to, 2005 m. sausio 5 d. ir 2005 m. spalio 25 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys sudarytos vadovaujantis Mokėjimo už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260. Nurodytų taisyklių 4.3 punkte nustatyta, kad pirkėjai nuo skolos likučio moka 2 proc. metinių palūkanų.

Be to, iš 2005 m. sausio 5 d. ir 2005 m. sausio 25 d. sutarčių matyti, kad tai yra pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys, nes jose šalys susitarė, kad žemės sklypo kaina bus sumokama sutartyse nustatytomis dalimis ir per konkrečius terminus (CK 6.411 straipsnio 1 dalis, 6.413 straipsnio 2 dalis, 6.414 straipsnio 1 dalis; b. l. 6–18). CK normose, reglamentuojančiose šios rūšies pirkimo–pardavimo teisinius santykius, nenustatyta draudimo šalims sutartyje susitarti dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją. Pažymėtina, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai esmė yra pirkimas kreditan, nes visa prekių kaina pardavėjui sumokama ne iš karto, bet dalimis per nustatytus terminus po prekių perdavimo pirkėjui. Dėl to šis tam tikrą laiką naudojasi pinigais, kurie faktiškai priklauso pardavėjui. Teisėjų kolegija nurodo, kad dėl tokio bruožo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) santykiai yra panašūs į paskolos santykius, kuriuose įprasta susitarti dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją. Taigi daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutarties esmė ir tikslas lemia tai, kad sutartinės palūkanos nuo nesumokėtos kainos pradedamos skaičiuoti nuo sutarties sudarymo momento.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Mokėjimų už perkamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija), 4.4 punktą, nes iš šio ir 4.1 punkto formuluotės matyti tai, kad 2 proc. dydžio metinės palūkanos už nesumokėtą valstybinio žemės sklypo kainą pradedamos mokėti nuo antrųjų kalendorinių metų ir skaičiuojamos už einamuosius metus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad skolos terminas įprastais atvejais suprantamas kaip laiko tarpas nuo skolos atsiradimo dienos iki visiško atsiskaitymo. Šalys 2005 m. sausio 5 d. ir 25 d. sutartyse susitarė dėl palūkanų periodinių mokėjimų dydžių ir terminų. Tai, kad ginčijamose sutartyse nustatyta, jog pirmoji palūkanų įmoka mokama iki 2006 m. sausio 15 d. už 2006 metus, reiškia susitarimą dėl palūkanų mokėjimo termino ir tvarkos, bet ne dėl jų skaičiavimo pradžios. Iš sutarčių aiškiai matyti, kad kiekvienais metais mokėtinos periodinės palūkanų įmokos yra apskaičiuotos nuo nesumokėtos kainos likučio, kuris buvo praėjusiais metais. Toks šalių susitarimas atitinka palūkanų kaip atlyginimo už pasinaudojimą svetimais pinigais praeityje, bet ne ateityje esmę. Taigi ir ginčijamose sutartyse nustatyta 84 800 Lt palūkanų periodinė įmoka, mokėtina iki 2006 m. sausio 15 d., yra apskaičiuota nuo 4,24 mln. Lt nesumokėtos kainos likučio, kuris buvo ne 2006, bet 2005 metais, t. y. nuo 2005 m. sausio 5 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentą dėl palūkanų skaičiavimo ne visą skolos laikotarpį, nes toks kasatorės pateiktas palūkanų skaičiavimo termino aiškinimas pažeidžia pardavėjo, kaip kreditoriaus pagal piniginę prievolę, interesus, prieštarauja daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties esmei ir yra nepriimtinas privačia nuosavybe bei rinkos principais grindžiamuose turiniuose santykiuose. Toks aiškinimas skatintų nesąžiningumą sutartiniuose santykiuose ir stabdytų kapitalo apyvartą.

Ieškovės prievolė iki 2006 m. sausio 15 d. sumokėti kainos ir palūkanų dalį yra prievolė su atidedamuoju terminu, nes ji yra egzistuojanti, bet nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas (CK 6.33 straipsnio 2 dalis). Nurodytas terminas nustatytas ieškovės naudai. Kasatorė nepagrįstai tvirtina, kad ji neprivalo mokėti palūkanų, nes pasinaudojo sutartyje nustatyta galimybe atsiskaityti už žemės sklypą pirma laiko, t. y. iki 2006 m. sausio 15 d. Pirmiau minėta, kad ieškovė ginčijamoje sutartyje įsipareigojo mokėti 2 proc. palūkanas nuo skolos (nesumokėtos kainos) likučio, bet, prieš terminą sumokėjusi visą kainą, nesumokėjo 2005 metų palūkanų. Šalis, kurios naudai buvo nustatytas terminas, turi teisę atsisakyti jį taikyti be kitos šalies sutikimo. Tokiu atveju prievolę reikia įvykdyti nedelsiant (CK 6.35 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovė, sumokėjusi visą kainą iki nustatyto termino pabaigos, atsisakė jos naudai nustatyto termino, todėl privalėjo sumokėti sutartyje nustatyto dydžio 2005 metų palūkanas.

Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisyklę contra proferentem (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, vienareikšmiškai nustatė, jog ginčijamose pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyse yra aiškiai susitarta dėl palūkanų skaičiavimo nuo skolos atsiradimo momento. Tai, kad kasatorė savaip interpretuoja nurodytų sutarčių sąlygas dėl likusios kainos ir palūkanų mokėjimo terminų, susiedama juos su palūkanų skaičiavimo pradžia, neturi įtakos sutartyse aiškiai nustatytai ieškovės pareigai palūkanas mokėti nuo nesumokėtos kainos likučio, nekelia abejonių dėl šios sąlygos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė ir neturėjo taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasaciniame skunde nurodytais pagrindais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas