Baudžiamoji byla Nr. 2K–558/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.2.8.
1.1.4.4.1.
1.1.4.5.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,
nuteistojo gynėjui advokatui Zenonui Juknevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą R. K. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.
Iš R. K. priteista atlyginti nukentėjusiajai L. P. 1000 Lt neturtinę žalą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalis, kuria R. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. K. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.
Iš R. K., L. K., R. T. priteista solidariai atlyginti nukentėjusiajai L. P. 90 000 Lt neturtinę žalą.
Dėl toje pačioje byloje nuteistų L. K., R. T. kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. balandžio 29 d., apie 14.30 val., Šiauliuose, tarp Dainavos tako 17 ir Ežero g. 3 namų esančiame pėsčiųjų take, veikdamas kartu su L. K. ir R. T., tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, minėtose gatvėse esančių namų gyventojų įprastinį gyvenimą bei panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. P., t. y., L. K. vairuojant automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priekiu trenkus D. P. į kojas, dėl to šiam nugriuvus ant žemės ir atsistojus bandant pabėgti, bendrais veiksmais kartu su L. K. ir R. T. sudavė smūgius kojomis ir beisbolo lazdomis (ne mažiau kaip vieną) nukentėjusiajam D. P. į galvos sritį, padarydami jam muštinę žaizdą galvoje, dešiniojo smilkinkaulio lūžį, trauminę išlają virš kietojo smegenų dangalo dešinėje pusėje, kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, bei suduodami smūgius kojomis ir beisbolo lazdomis (ne mažiau kaip du) į dešinę alkūnę, padarė jam nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; tokiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką bei sunkiai sutrikdė D. P. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį R. K. nuteistas už tai, kad, bendrai veikdamas su L. K. ir R. T., 2007 m. balandžio 29 d., apie 14.30 val., Šiauliuose, prie Dainavos tako 17 ir Ežero g. 3 namų esančiame pėsčiųjų take, t. y. viešoje vietoje, įžūliai ir tyčia, dėl asmeninių paskatų ir keršto, o R. K. ir R. T. padėdami L. K., demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: L. K. automobiliu privažiavus prie nukentėjusiojo D. Pašviesčio ir šį partrenkus, po to pastarajam pakilus ir bandant pabėgti, visi jį pasivijo ir viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdydami viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – L. K., R. K. ir R. T. bendrai veikdami sudavė smūgius nukentėjusiajam D. P. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata, o L. K. dar smogė nukentėjusiajam smūgius beisbolo lazda į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiajam sveikatą.
Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. K., taip pat ir R. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo išteisinti, panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo R. T. ir R. K, pripažino kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Šis teismas nustatė, kad: 2007 m. balandžio 29 d., apie 14.30 val., Šiauliuose, prie Dainavos tako 17 ir Ežero g. 3 namų esančiame pėsčiųjų take, t. y. viešoje vietoje R. K. ir R. T., veikdami kartu su L. K., tyčia, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė rimtį ir tvarką minėtose gatvėse esančių namų gyventojų įprastinį gyvenimą bei dėl asmeninių paskatų panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. P., t. y., L. K. vairuojant automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priekiu trenkus D. P. į kojas, dėl to šiam nugriuvus ant žemės ir atsistojus bandant pabėgti, L. K., R. K. ir R. T. bendrais veiksmais sudavė smūgius kojomis ir lazdomis nukentėjusiajam į galvą, padarydami D. P. muštinę žaizdą galvoje, dešinio smilkinkaulio lūžį, trauminę kraujo išlają virš kietojo dangalo dešinėje pusėje, kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą, t. y. sunkiai sutrikdė D. P. sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 2 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 15 straipsnį, todėl nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas suklydo aiškindamas teorinius teisės taikymo principus ir, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, išaiškino, kad neapibrėžta ir apibrėžta tyčia yra ne netiesioginės, o tiesioginės tyčios rūšys. Teismas nurodė, kad kaltės klausimo išsprendimas priklauso nuo tyčios rūšies, t. y. jei užpuolimo ir smūgių sudavimo metu visi bendrininkai turėjo tiesioginę tyčią padaryti bet kokį, taip pat ir sunkų sveikatos sutrikdymą, visi jie yra nusikalstamos veikos – sunkaus sveikatos sutrikdymo – bendravykdytojai. Teismo nuomone, nebūtina, kad kiekvienas iš nusikalstamos veikos bendrininkų padarytų trauminius poveikius, sukėlusius nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tik L. K. dėl nenustatytų priežasčių konfliktavo su D. P. Teisme L. K. parodė, kad 2007 m. balandžio 29 d. beisbolo lazda sudavė D. P. apie tris smūgius ir galėjo pataikyti į smilkinkaulį. Jis (kasatorius) ir R. T. tik bandė juos išskirti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. K. su savimi pasiėmė beisbolo lazdą. Jis (kasatorius) parodė, kad L. K. beisbolo lazda D. P. sudavė du kartus. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas L. K. ir jo (kasatoriaus) parodymus, rėmėsi tik prieštaringais ir nenuosekliais S. T. D., H. K., E. L. ir S. L. parodymais. Šis teismas atmetė ir liudytojos Z. Ž. parodymus, kad iš automobilio išlipęs vaikinas turėjo beisbolo lazdą. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pats L. K. prisipažino, jog, siekdamas atkeršyti D. P., subraižė jo motinos automobilį, jį patį persekiojo ir 2007 m. balandžio 29 d. beisbolo lazda sudavė tris kartus į galvą, galima daryti išvadą, kad tik jis veikė tiesiogine tyčia.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Dėl Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalies taikymo
Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai reiškia, kad priimtų sprendimų pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Įsiteisėję nuosprendis ar nutartis gali būti apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuteistasis R. K. kasacinį skundą padavė dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Tačiau, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, nuteistasis, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas jo, nuteistojo L. K. bei liudytojos Z. Ž. parodymus atmetė ir, darydamas išvadas, rėmėsi tik prieštaringais ir nenuosekliais liudytojų S. T. D., H. K., E. L., S. L. parodymais, mano, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje ištirtus įrodymus. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas, nesusietas su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, R. K. pripažino kaltu veikiant bendrininkų grupe padarius nukentėjusiajam D. P. sunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, neturi teisinio pagrindo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo gynybos versija, jog jis tik bandė nukentėjusįjį ir L. K. išskirti, paneigta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurį kasatorius prašo palikti galioti.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas R. K. baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje yra tyčinis materialiosios sudėties nusikaltimas (BK 15 straipsnis). Tyčia gali būti apibrėžta (konkretizuota) ir neapibrėžta (nekonkretizuota). Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia yra tada, kai kaltininkas darydamas veiką suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.
Sunkus kūno sužalojimas pripažįstamas padarytu bendrininkų grupės (BK 25 straipsnio 2 dalis), kai bent du asmenys yra šio nusikaltimo vykdytojai. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai, bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo procese, visi jie yra šio nusikaltimo vykdytojai. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tai yra tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą, arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. K., R. T. ir L. K., veikdami bendrininkų grupe, nukentėjusįjį D. P. spardė ir mušė lazdomis per galvą, taip padarydami jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl asmeninių paskatų ir keršto visi trys nuteistieji nukentėjusįjį mušė ir spardė į įvairias kūno vietas, kaltu dėl nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo pripažinęs tik L. K. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padarytas L. K. nukentėjusiajam į galvą beisbolo lazda suduotu smūgiu, todėl tik jis yra atsakingas už kilusius padarinius; kad visi kaltininkai veikė „neapibrėžta, nekonkretizuota, netiesiogine tyčia“, todėl kiekvienas atsako tik už savo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs liudytojų S. T. D., H. K., E. L., S. L., Z. Ž., mažamečio liudytojo D. S. Ž. parodymus, ekspertų išvadas bei duotus paaiškinimus, konstatavo, kad nuteistieji trise užpuolė nukentėjusįjį: L. K. vairuojamu automobiliu jį tyčia partrenkė ant žemės, pastarajam atsistojus ir bandant pabėgti, visi trys jį pasivijo ir visi trys rankomis bei kojomis, o R. K. ir L. K. dar ir lazdomis sudavė jam daugybę smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Įvertinęs įrodymų visumą teismas pripažino, kad nuteistieji veikė tiesiogine nekonkretizuota tyčia ir visi, kaip bendravykdytojai, yra atsakingi už kilusius padarinius.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. K. yra nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo bendravykdytojas, nes visų nuteistųjų naudoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams patvirtina ir susitarimą veikti bendrai, ir neapibrėžtą tyčią, apimančią ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija, nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
Aldona Rakauskienė
