Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-428//2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1.2; 1.1.8.9.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Viktoro Aiduko, Gintaro Godos, Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
gynėjui advokatui Mečislovui Norvaišui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal l. e. generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendis pakeistas: L. K. veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.
L. K. taikytas BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas ir paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, L. K. įpareigota būti namuose nuo 19.00 iki 6.00 val.; neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų per vienerius metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kita nuosprendžio dalis nekeista.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu L. K. buvo nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Iš L. K. I. S. priteista 2250 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, 2008 m. lapkričio 12 d., apie 13.00 val., bute, esančiame,,duomenys neskelbtini“, tarpusavio konflikto su sutuoktiniu V. K. metu tyčia smogė jam vieną kartą peiliu į krūtinę ir padarė durtinę pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su širdiplėvės ir širdies kiauriniu pažeidimu. Dėl to V. K. nuo ūmaus nukraujavimo mirė.
Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. kovo 10 d. nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog L. K. konflikto metu netiesiogine tyčia nužudė savo sutuoktinį V. K., neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius bei papildomo įrodymų tyrimo metu surinktus įrodymus, nustatė šias faktines bylos aplinkybes: įvykio metu V. K. reikalavo iš L. K. pinigų, o šiai atsisakius jų duoti prieš ją panaudojo fizinį smurtą (paėmęs už plaukų galvą trankė į sieną, keletą kartų ranka sudavė į šoną); L. K. rankoje turėtu peiliu gindamasi vieną kartą sudavė V. K. į krūtinę, sužalojo širdį, nuo to jis mirė. Įvertinęs šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kėsinimasis į L. K. sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, ji reagavo tuoj pat, taigi buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, tačiau L. K. peržengė būtinosios ginties ribas – dūris rankoje laikytu peiliu rodo aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes prieš ją buvo smurtauta tik rankomis. Šis teismas konstatavo, kad L. K. savo sutuoktinį nužudė tiesiogine neapibrėžta tyčia, peržengdama būtinosios ginties ribas, ir jos veiką kvalifikavo pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Kasaciniu skundu l. e. generalinio prokuroro pareigas R. Petrauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 28 straipsnio 3 dalį, taip pat BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 3 punktą ir paskyrė nuteistajai L. K. aiškiai per švelnią bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, o įstatymo taikymas suformuotai teismų praktikai. Šio teismo nuosprendyje tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog žuvusysis smurto prieš nuteistąją nenaudojo, pagrįstos prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados taip pat pagrįstos tik nenuosekliais nuteistosios teiginiais ir prieštaringais duomenimis. Kasatorius nurodo, kad byloje esantys L. K. ambulatorinio gydymo medicininiai dokumentai kategoriškai nepatvirtina, kad jai buvo padaryti kūno sužalojimai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino nuteistosios teiginius, kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes sužalojimų jai nenustatyta, todėl įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis) šios instancijos teismas nepažeidė. Šio buitinio konflikto metu patirtas smurtas, kuris nebuvo intensyvus, negali būti vertinamas kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis į asmens sveikatą, sudarantis būtinosios ginties situaciją, numatytą BK 28 straipsnyje. Konflikto metu nuteistoji matė, kad sutuoktinis jokio įrankio neturi, nužudyti ar sužaloti negrasino, jis tik siekė iš L. K. gauti pinigų alkoholiui nusipirkti. Nesant būtinosios ginties, negali būti ir jos ribų peržengimo. Be to, iš nuteistosios parodymų matyti, kad ji suvokė, jog joks pavojus nei jos gyvybei, nei sveikatai negrėsė. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad L. K. veikė netiesiogine tyčia, nes suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, ir nors kilusių padarinių nenorėjo bei nesiekė, sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad L. K. veikė tiesioginės neapibrėžtos tyčios forma. Kartu šios instancijos teismas nurodė, kad toks tyčios formos pakeitimas, nagrinėjant bylą pagal nuteistosios skundą, nelaikomas jos teisinės padėties pabloginimu ir neprieštarauja BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatoms, nes galutinis rezultatas, apeliacinės instancijos teisme pakeitus nusikalstamos veikos kvalifikavimą, yra aiškiai nuteistajai palankesnis. Kasatoriaus manymu, nesant dėl to paduoto prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, darydamas tokią išvadą teismas pasunkino nuteistosios teisinę padėtį bei pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir nesilaikė suformuotos teismų praktikos.
Atsižvelgiant į minėtus argumentus, į tai, kad nuteistoji neveikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl negalėjo viršyti būtinosios ginties ribų, šalintina apeliacinės instancijos teismo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Esant nustatytai tik vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), negali būti taikoma BK 62 straipsnio 2 dalis. Be to, teismų praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-287/2009) laikomasi nuomonės, kad pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išskirtinę reikšmę suteikė L. K. asmenybei, jos šeiminei padėčiai, atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, tačiau tinkamai neįvertino padarytos veikos pavojingumo bei to, kad nuteistajai nustatyta ir jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus ir BK 41 straipsnio nuostatų, todėl paskyrė neteisingą bausmę.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo ir tyčios turinio
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvykio metu L. K., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tarpusavio konflikto su sutuoktiniu V. K. metu smogė jam vieną kartą peiliu į krūtinę ir taip tyčia jį nužudė. Kaltinamosios parodymus, kad, jai atsisakius duoti pinigų V. K., šis prieš ją panaudojo fizinį smurtą (paėmęs už plaukų galvą trankė į sieną, keletą kartų ranka sudavė į šoną) ir tik tuomet rankoje turėtu peiliu gindamasi ji vieną kartą sudavė V. K. į krūtinę, pirmosios instancijos teismas įvertino kritiškai ir atmetė. Dėl to šis teismas L. K. veiksmą įvertino kaip sutuoktinio V. K. nužudymą padarytą netiesiogine tyčia.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad L. K. veiksmo teisinį įvertinimą lėmusios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes byloje surinkti įrodymai jų nepatvirtina. Dar kartą apklausęs nuteistąją, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertą psichiatrą, lavono apžiūrą atlikusį ekspertą, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovę, ištyręs nuteistosios ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, specialisto išvadą Nr. G 1253/08 ir medžiagą apie nuteistosios šeimą, įvertinęs kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė šias faktines bylos aplinkybes: įvykio metu V. K. reikalavo iš L. K. pinigų, o šiai atsisakius jų duoti prieš ją panaudojo fizinį smurtą (paėmęs už plaukų galvą trankė į sieną, keletą kartų ranka sudavė į šoną); L. K. rankoje turėtu peiliu gindamasi vieną kartą sudavė V. K. į krūtinę, sužalojo širdį, nuo to jis mirė. Šios instancijos teismas pažymėjo, kad vertino nuteistosios parodymų visumą, o ne atskirus fragmentus (kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas), taip pat konstatavo, jog jos parodymai apie gynimąsi nuo sutuoktinio naudoto prieš ją smurto yra nuoseklūs, be to, patvirtinti kitais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertas psichiatras paaiškino, kad nuo alkoholio priklausomo amens tolerancija alkoholiui yra didelė, todėl V. K. galėjo atlikti nuteistosios nurodytus smurto veiksmus (pirmosios instancijos teismas buvo padaręs prielaidą, kad labai girtas nukentėjusysis vargu ar galėjo atlikti aktyvius fizinius veiksmus). Specialisto išvadoje konstatuota, kad L. K. kliniškai nustatytas krūtinės sumušimas, t y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas gydytojas D. Velioniškis kategoriškai nepaneigė nuteistosios parodymų apie patirtą fizinį smurtą, be to, jis parodė, kad skausmą galima sukelti ir nepaliekant išorinių smurto žymių. Įtarimą agravacija įrašė todėl, kad nebuvo išorinių krūtinės sumušimo žymių. Be to, nuteistoji parodė, kad ji buvo apsirengusi keliais sluoksniais drabužių, įskaitant storą megztinį. Taip pat byloje yra duomenų apie tai, kad V. K. ir anksčiau naudojo smurtą prieš L. K. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kėsinimasis į nuteistosios sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, ji turėjo teisę į būtinąją gintį, tačiau, gindama savo sveikatą, peržengė būtinosios ginties ribas, nes sutuoktinis prieš ją smurtavo tik rankomis, todėl pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir L. K. veiksmą perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Kasatorius nenurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos duomenis ar vertindamas įrodymus esmingai pažeidė jų vertinimo taisykles, tik teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas tik išsamiai ištyręs bylos duomenis, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas, juos įvertino ir padarė teisingas išvadas. Neturėdama pagrindo kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių (BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu), kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal jas baudžiamojo įstatymo normos pritaikytos tinkamai.
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pažymėtina, kad šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Taigi ir pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinė 2007 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 2K-497/2007). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, L. K. atsisakius duoti savo sutuoktiniui pinigų (alkoholiui pirkti), V. K. ėmė naudoti prieš ją fizinį smurtą, o L. K. rankoje turėtu peiliu gindamasi vieną kartą dūrė V. K. į krūtinę. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kėsinimasis į L. K. sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus (paėmus už plaukų galvos trankymas į sieną, smūgių sudavimas į šoną) ir kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kurioje L. K. rankoje turėtu peiliu gindamasi vieną kartą įdūrė V. K. į krūtinę ir taip peržengė būtinosios ginties ribas, yra teisinga. Teisingai šis teismas įvertino L. K. veiksmą – dūrį rankoje turėtu peiliu – kaip peržengus būtinosios ginties ribas, tik nurodė neteisingus teisinius argumentus, kad tai rodo aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes prieš ją smurtauta tik ranka, neturint jokio žalojančio įrankio. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinosios ginties situacija gali iškilti nepriklausomai nuo to, ar besikėsinantis asmuo yra ginkluotas ar ne, fiziškai stipresnis ar silpnesnis, aktyvesnis ar pasyvesnis ir pan. Užpuolimo neteisėtumas, netikėtumas, neretai įžūlumas, ciniškumas, tiesioginis kėsinimasis (žalos darymas) ar sudarymas realaus pavojaus sveikatai, gyvybei ir pan. sukelia stresinę būseną, netikėtumo situaciją. Todėl įstatymas nereikalauja proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, puolimo ir gynybos intensyvumo, proporcijos tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos ir t. t. Teismų praktika patvirtina, kad kartais ranka sudavus vieną stiprų smūgį padariniai būna mirtini. Todėl tai, ar būtinoji gintis atitinka teisėtumo reikalavimus, ar buvo viršytos ar ne būtinosios ginties ribos, tai tiek fakto, tiek teisinio vertinimo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas vertinant bylos aplinkybių, tarp jų ir besikėsinančiojo asmenybę, jo ankstesnį elgesį, santykius su besiginančiuoju, visumą. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp L. K. ir V. K. išgertuvių metu vykdavo smurtiniai konfliktai, o šioje situacijoje V. K. kėsinimasis nebuvo toks pavojingas L. K. sveikatai ar gyvybei, jog šias vertybes buvo galima apginti tik atimant gyvybę V. K. Todėl laikytina, kad L. K. gynyba aiškiai neatitiko V. K. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes L. K. veiksmui baudžiamojo įstatymo normos, įtvirtintos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – pritaikytos tinkamai.
Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes: L. K. panaudoto prieš V. K. veiksmo pobūdį, sužalojimo padarymo lokalizaciją, panaudotą įrankį ir kt., teisingai konstatavo, kad nuteistoji L. K. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), t. y. ji suvokė savo veikos pavojingumą, bet nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, ją tenkino bet kokio laipsnio padariniai, jų nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kokių iš jų atsiradimo.
Pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs, kad nuteistoji veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas kitą tyčios rūšį, pablogino nuteistosios teisinę padėtį, nes byla buvo nagrinėjama pagal nuteistosios skundą. Šis argumentas nepagrįstas.
BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį BPK 320 straipsnio 4 dalies prasme reiškia priimti sprendimą, sukeliantį nuteistajam ar išteisintajam sunkesnes teisines pasekmes, negu buvo nustatytos apskųstame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje: nustatyti aplinkybes, sunkinančias nuteistojo teisinę padėtį, sugriežtinti paskirtą bausmę, kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemones, padidinti priteistą sumą žalai atlyginti ir pan.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos, nes nuteistosios apeliacinis skundas buvo iš dalies patenkintas, nustatytos tikrosios bylos aplinkybės bei tyčios rūšis, nuteistosios L. K. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
Dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo ir paskirtos bausmės
Už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo pripažįstamas kaltu, sankcijoje laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnyje nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis: teismas turi teisę skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmę tada, kai, jo nuomone, švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę bausmę. Tačiau skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, teismas turi ne tik išvardyti nustatytas BK 62 straipsnio atitinkamos dalies taikymo sąlygas bet ir pagrįsti, kokios kitos bylos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę. Nustatydamas kitas bylos aplinkybes, leidžiančias švelninti bausmę, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į tokias baudžiamosios bylos aplinkybes, kurios mažina kaltininko asmenybės arba padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko socialinius ryšius ar pan. Taip pat pažymėtina, kad BK 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog būtinosios ginties ribas peržengusiam asmeniui bausmė gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad L. K. veiką padarė peržengdama būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šis teismas, svarstydamas kokią bausmę skirti, atsižvelgė ne tik į tai, kad L. K. byloje nustatytos dvi lengvinančios aplinkybės (pirmosios instancijos teismas nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą aplinkybę – kaltinamoji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), taip pat į tai, kad bent iš dalies atlyginta turtinė žala, į jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, bet ir į tai, kad, paskyrus įstatyme numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti L. K. išlaikomų trijų vaikų (dviejų mažamečių ir vieno nepilnamečio), nes artimieji giminaičiai nepareiškė noro jais pasirūpinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatyta ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta sąlyga, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Esant įstatyme išvardytų sąlygų visumai, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai taikė BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei 3 dalies 3 punktą ir L. K. pagrįstai paskyrė švelnesnę bausmės rūšį (laisvės apribojimo bausmę bei įpareigojimus), negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą, ir išsamiai motyvavo tokį savo sprendimą.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 62 straipsnio nuostatas ir už padarytą nusikaltimą skirdamas L. K. laisvės apribojimą bei įpareigojimus, BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė. Priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Kadangi apeliacinės instancijos teismas, skirdamas nuteistajai L. K. bausmę, BK bendrosios dalies normų nepažeidė, tai kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sugriežtinti paskirtosios bausmės, nes tai padaryti galima tik tuo atveju, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
L. e. generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Viktoras Aidukas
Gintaras Goda
Jonas Prapiestis
Vytautas Piesliakas
Albinas Sirvydis
Vytautas Masiokas
