M. G. pagal BK 22 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-593/2010

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.3.2.5.

1.1.4.2. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

gynėjai advokatei Irinai Kizinai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. G.-K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 17 d. nuosprendis – M. G.–K., pripažintai kaltai ir nuteistai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus, 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, paskirtos bausmės:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus laisvės atėmimas trylikai metų;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimas dvylikai metų šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. G.–K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios gynėjos, prašiusios skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

M. G.–K. nuteista už tai, kad 2007 m. gruodžio 21 d, apie 1.30 val., name, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, turėdama išankstinį tikslą nužudyti kambaryje vienoje lovoje miegančius P. Š. ir R. B., pasinaudodama bejėgiška šių būkle, nes būdami neblaivūs ir miegodami jie negalėjo pasipriešinti, veikdama vieninga apibrėžta tyčia, peiliu dūrė miegančiam P. Š. į gyvybiškai svarbią vietą – kairę krūtinės pusę, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes peiliu pataikė jam į šonkaulį ir dėl to nebuvo padaryta pavojingų gyvybei sužalojimų, o tik durtinė–pjautinė krūtinės kairės pusės žaizda, kuri komplikavosi supūliavimu bei krūtinės pūliniu. Po to, tęsdama savo išankstinį nusikalstamą sumanymą, M. G.–K. peiliu dūrė miegančiai R. B. į krūtinės kairę pusę, padarydama jai durtinę–pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje su širdiplėvės ir širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu, kraujo išsiliejimu į širdiplėvės ertmę, širdies tamponada, nuo to nukentėjusioji mirė; taip M. G.–K. pasikėsino nužudyti du bejėgiškos būklės žmones P. Š. ir R. B. ir nužudė bejėgiškos būklės R. B.

Kasaciniu skundu M. G.–K. prašo pakeisti teismų sprendimus, jos nusikalstamą veiką dėl nukentėjusiojo P. Š. sužalojimo iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktų perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal faktišką sveikatos sutrikdymą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis nepagrįstas, nes netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Ji neginčija, kad dūrė P. Š., nes pamatė, kaip jis, būdamas jos sugyventinis, meilinosi R. B., tačiau pagal specialisto išvadą P. Š. sveikata buvo tik nežymiai sutrikdyta, dūrio metu gyvybiškai svarbūs organai nepažeisti. Be to, ji neturėjo tikslo nužudyti abiejų nukentėjusiųjų (P. Š. ir R. B.) ir nė vienas jų tuo metu nemiegojo, todėl nebuvo bejėgiškos būklės. Kasatorė mano, kad jos veiksmai dėl P. Š. sužalojimo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau, nesant nukentėjusiojo pretenzijų, jai ši baudžiamosios bylos dalis turėjo būti nutraukta.

Nuteistosios M. G.–K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl M. G.–K. veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo

Kasatorė teigia, kad jos veika dėl P. Š. padaryto sužalojimo kvalifikuota netinkamai. Ji neneigia dūrusi peiliu pastarajam, tačiau pagal specialisto išvadą jo sveikata buvo tik nežymiai sutrikdyta, dūrio metu gyvybiškai svarbūs organai nepažeisti. Jos veiksmai dėl P. Š. sužalojimo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Be to, ji pažymi, kad neturėjo tikslo nužudyti nei P. Š., nei R. B.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. G.–K., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, turėdama išankstinį tikslą nužudyti kambaryje vienoje lovoje miegančius P. Š. ir R. B., pasinaudodama bejėgiška šių būkle, nes būdami neblaivūs ir miegodami jie negalėjo pasipriešinti, veikdama vieninga apibrėžta tyčia, peiliu dūrė miegančiam P. Š. į gyvybiškai svarbią vietą – kairę krūtinės pusę, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes peiliu pataikė P. Š. į šonkaulį ir dėl to nebuvo padaryta pavojingų gyvybei sužalojimų, o tik durtinė–pjautinė krūtinės kairės pusės žaizda. Po to, tęsdama savo išankstinį nusikalstamą sumanymą, M. G.-K. peiliu dūrė miegančiai R. B. į krūtinės kairę pusę, padarydama jai durtinę–pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje su širdiplevės ir širdies kairiojo skilvelio sužalojimu, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu, kraujo išsiliejimu į širdiplevės ertmę, širdies tamponada, nuo to nukentėjusioji mirė; taip M. G.–K. pasikėsino nužudyti du bejėgiškos būklės žmones P. Š. ir R. B. ir nužudė bejėgiškos būklės R. B..

Ši išvada pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visetu – kaltinamosios M. G.–K., nukentėjusiojo P. Š., liudytojų E. A., A. A. parodymais, įvykio vietos apžiūros, kaltinamosios parodymų patikrinimo vietoje, daiktų apžiūros protokolais, specialistų išvadomis. Kaltinamoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino peiliu dūrusi P. Š. ir R. B.. Nukentėjusysis P. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nuosekliai parodė, kad įvykio dieną jis, M. G.–K., E. A. ir R. B. vartojo alkoholinius gėrimus. Begeriant jam pasidarė bloga, todėl nuėjo į kambarį, atsigulė ant lovos ir užmigo. Po kurio laiko prie jo atsigulė R. B. Jie abu miegojo su drabužiais. Jis pabudo nuo smūgio peiliu į krūtinės sritį, atsibudęs pamatė M. G.–K., kuri tuo metu pastūmė R. B. ir jai taip pat dūrė peiliu. Liudytojas E. A. parodė, kad įvykio dieną jie keturiese gėrė alkoholinius gėrimus, jam pasidarė bloga ir jis nuėjo miegoti į kambarį. Pabudęs pamatė lovoje gulinčią kruviną R. B., vėliau P. Š. jam pasakė, kad ją peiliu subadė M. G.–K. Atvažiavus greitajai medicinos pagalbai, jis (E. A.) matė, kaip M. G.–K. numetė peilį po lova, kurį vėliau rado policijos pareigūnai. Liudytojas A. A. parodė, kad gavus pranešimą, jog pas P. Š. namuose sužalotas žmogus, nuvyko į įvykio vietą, kur rado lovoje gulinčią sužalotą moterį su durtine žaizda. Sužalotas buvo ir P. Š. M. G.–K. pasakė, kad ji dūrė peiliu.

Iš pirmiau pateiktų parodymų tyrimo galima daryti išvadą, kad miegančius neblaivius, t. y. bejėgiškos būklės P. Š. ir R. B., peiliu sužalojo nuteistoji M. G.–K. ir nuo jos padarytų sužalojimų mirė nukentėjusioji R. B.

Kasatorė taip pat neigia turėjusi tyčią nužudyti P. Š. ir R. B. Pagal teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą bei po jo ir pan.

Įvertinęs visas nusikaltimo aplinkybės: nuteistoji M. G.–K., būdama neblaivi, pasinaudodama abiejų nukentėjusiųjų bejėgiška būkle – buvo girti ir miegojo, padarė sužalojimus virtuviniu peiliu, kurio geležtė 17,4 cm ilgio, durdama peiliu miegantiems P. Š., po to R. B. į krūtinės ląstos kairę pusę, teismas nustatė, kad M. G.–K. suvokė, jog savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiųjų gyvybes, numatė, kad gali atimti gyvybę tiek P. Š., tiek R. B., ir norėjo atimti gyvybę abiem nukentėjusiems, t. y. ji nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine apibrėžta tyčia atimti gyvybę abiem nukentėjusiems, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes P. Š. peiliu pataikė į šonkaulį ir tik dėl to nebuvo padaryta pavojingų gyvybei sužalojimų. Ši teismo išvada patikrinta apeliacinės instancijos teisme, atsakant į prokuroro ir nuteistosios apeliacinių skundų argumentus. Šios instancijos teismas, dar kartą patikrinęs įrodymų visumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl M. G.–K. tyčios turinio yra teisinga, taigi jos nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus ir BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti teismo nustatytų aplinkybių, apibūdinančių M. G.–K. veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios M. G.–K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Antanas Klimavičius

Viktoras Aidukas