Civilinė byla Nr. 3K-3-118/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.3; 44.2.4.1; 44.5.1; 44.8;
45.5; 114.4; 114.8.3
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Veritas ana“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Veritas ana“ dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami teisės klausimai dėl skolininko – elektros energijos vartotojo – kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, prezumpcijos ir kreditoriaus patirtų nuostolių (žalos) dydžio nustatymo tvarkos.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 121 763,02 Lt žalos už be apskaitos suvartotą elektros energiją, šešis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 29 d. planinio patikrinimo atsakovo administracinėse patalpose metu nustatyta, jog elektros skaitiklio gaubto plombos ir įvadinio apskaitos skydo plombos yra falsifikuotos, taip pat fiksuota srovės neatitiktis; buvo surašytas neapskaitinio elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktas. Šalių 2004 m. rugpjūčio 9 d. sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) atsakovas įsipareigojo užtikrinti tinkamą nuosavybės ribų akte jam priskirtų elektros tinklų, kitokių įrenginių ir prietaisų būklę bei jų eksploatavimo saugumą, elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų plombų apsaugą, laikytis nustatyto elektros energijos naudojimo režimo. Pagal ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatas atsakovui buvo perskaičiuotas suvartotos elektros energijos kiekis laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 26 d. iki 2005 m. gruodžio 29 d.; už šį laikotarpį atsakovas turi sumokėti 121 763,02 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 121 763,02 Lt žalos atlyginimą ir šešių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2005 m. gruodžio 29 d. planinio patikrinimo metu atsakovui nuosavybės teise priklausančiose administracinėse patalpose buvo nustatyta, kad elektros skaitiklio gaubto plombos ir įvadinio apskaitos skydo plombos yra falsifikuotos, nustatyta srovės neatitikčių. Ieškovas patikrino atsakovo apskaitą ir nustatė, kad srovės matavimo replių rodmenys neatitinka atsakovo elektros skaitiklio rodmenų, todėl apskaitos taško elementai buvo užplombuoti. Teismas nurodė, kad elektros skaitiklio gaubto varžteliuose matomos šviežios mechaninės žymės; skaitiklis buvo nuimtas, elektros tiekimas nenutrauktas. Teismo ekspertizės išvadose užfiksuoti elektros skaitiklio gaubto varžtelių mechaninio pobūdžio pažeidimai, būdingi sukimui atsuktuvu ar kitu panašiu daiktu, nurodyta, kad elektros skaitiklio gamintojo plomba ir metrologijos tarnybos plomba, kuriomis buvo užplombuotas tyrimui pateikto elektros skaitiklio gaubtas abiejuose šonuose apačioje, ir jas atitinkančios palyginamosios plombos buvo užspaustos ne tomis pačiomis plombavimo replėmis, kad plastikinis užraktas, kuriuo buvo užplombuotas tyrimui pateikto skaitiklio gaubtas, po pirminio uždėjimo buvo pažeistas, kad įvadinio apskaitos skydo plombos ir jas atitinkančios palyginamosios plombos buvo užspaustos ne tomis pačiomis plombavimo replėmis, kad tyrimui pateikto skaitiklio visų fazių srovės transformatorių pirminių apvijų laidų izoliacinis sluoksnis pažeistas; kiekvieno transformatoriaus vieną apvijos laido galą tvirtinantys varžtai buvo sukinėjami; šiais varžtais priveržti laidų galai buvo ištraukti iš jungčių dėžutės lizdo ir jame užfiksuoti pakartotinai; spausdinto montažo plokštės nugarinis paviršius ties srovės transformatoriais chaotiškai subraižytas; šie požymiai yra būdingi srovės transformatorių pirminės apvijos vijų skaičiaus pakeitimui (nuvyniojimui ir užvyniojimui atgal). Pagal skaitiklio duomenų failą nustatyta, kad elektros tinklo dingimas užfiksuotas 2005 m. gruodžio 5 d. nuo 9 val. 44 min. iki 14 val. 35 min. ir 2005 m. gruodžio 28 d. nuo 20 val. 55 min. iki 21 val. 12 min. Teismas padarė išvadą, kad elektros skaitiklis buvo atidarytas, taip pat buvo nuvyniojamos elektros skaitiklio srovės transformatorių pirminės apvijos, dėl to vartojama neapskaitinė elektros energija. Atsakovo pateiktuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose fiksuota, kad 2006 metų liepos mėnesiais patalpa, kurioje yra elektros apskaitos spintos, atitverta metalinės tvoros tinklu, jame įrengtos durys su užraktu, raktus turi akte įvardijami konkretūs asmenys. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovas ėmėsi elektros apskaitos įrenginių apsaugos priemonių, kurios sumažina pašalinių asmenų, galinčių patekti prie elektros apskaitos įrenginių, skaičių ir neatleidžia atsakovo nuo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Įvertinęs byloje atliktų ekspertizių išvadas ir nustatęs, kad elektros apskaitos skaitiklis buvo išardytas ir padaryti pakeitimai jo vidiniame mechanizme, pažeidus visas apsaugines plombas, ir tie pakeitimai padaryti turint tikslą sumažinti apskaitomos suvartotos energijos kiekį, teismas vertino kaip nepakankamus atsakovo argumentus, jog iki 2005 m. gruodžio 29 d. akto surašymo ir po jo buvo sunaudojamas analogiškas ar dar mažesnis energijos kiekis, jog plombas pažeisti galėjo bet kuris priėjimą prie skaitiklio turintis asmuo, įskaitant ieškovo darbuotoją, atlikusį patikrinimą, jog atsakovas neatliko jokių veiksmų, kurių neapimtų šalių Sutartis. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįvykdė šalių Sutarties 23 punkto reikalavimų užtikrinti tinkamą elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų plombų apsaugą, laikytis nustatyto elektros energijos naudojimo režimo dėl atsakovo kaltės, taip padaryta žala atsakovui. Žalos dydį teismas nustatė vadovaudamasis Taisyklių 93, 94, 96.5 punktų nuostatomis, pagal kurias apskaičiuotas sunaudotos elektros energijos kiekis laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 26 d. (paskutinio patikrinimo dienos) iki 2005 m. gruodžio 29 d. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas nesilaikė Taisyklių 92 punkto reikalavimų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimą pakeitė: priteistą žalos atlyginimo sumą sumažino iki 70 000 Lt, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad šalių teisiniai santykiai susiklostė sutarties, pagal kurią atsakovas (vartotojas), be kita ko, įsipareigojo sumokėti už patiektą elektros energiją ir laikytis sutartyje nurodyto jos naudojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių elektros tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą, pagrindu. Tiek, kiek elektros energijos vartotojų santykių su visuomeniniais tiekėjais nereglamentuoja sudarytos sutartys, šiuos santykius reglamentuoja ūkio ministro įsakymu patvirtintos Taisyklės. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl neteisėto elektros energijos vartojimo, nurodė, kad atsakovo elektros energijos apskaitos patikrinimas buvo tęstinis ir atliekamas 2005 m. gruodžio 28-29 dienomis. Kolegija pažymėjo, kad laikotarpio, už kurį operatorius (arba visuomeninio tiekėjo atstovas) turi teisę perskaičiuoti elektros energijos suvartojimą, skaičiavimo taisykles, taigi ir šio laikotarpio skaičiavimo pradžią įtvirtina Taisyklių 96.5 papunktis; tuo tarpu nei šalių Sutartis, nei Taisyklės nenustato ieškovo pareigos nustatyti neteisėto elektros energijos naudojimo pradžios; todėl aplinkybė, kad atsakovo patalpose buvo užfiksuotas elektros tinklo dingimas, neturi esminės reikšmės atsakovo suvartotos elektros energijos perskaičiavimui. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo, kaip skolininko, kaltė šiuo atveju preziumuojama. Rūpintis elektros energijos apskaitos prietaisų ir jų plombų apsauga atsakovą įpareigojo tiek sudaryta Sutartis (23 punktas), tiek ir Taisyklės (62 punktas). Byloje esantys duomenys (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai) leidžia teigti, kad atsakovas turėjo galimybę apsaugoti elektros apskaitos prietaisą nuo pašalinių asmenų poveikio. Byloje nepateikta duomenų, kad poveikį atsakovui tiekiamos elektros apskaitos prietaisui būtų darę pašaliniai asmenys. Pažymėjusi, kad didžiausia elektros energijos galia, kurią vartodavo atsakovo elektros energijos prietaisai, buvo užfiksuota 18 kW, t. y. didžiausios leistinos galios (40 kW) atsakovas nevartojo, kolegija sprendė, kad ieškovo pateiktas suvartotos elektros energijos perskaičiavimas nėra visiškai pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nustačiusi, kad faktiškai atsakovo elektros energijos suvartojimas ne darbo metu sumažėdavo apie 31 procentą, kolegija perskaičiavo atsakovo suvartotos elektros energijos kiekį ir, taikydama Taisyklių 96.5 papunkčio pirmąją pastraipą, nustatė, kad atsakovo suvartotos elektros energijos kiekis už laikotarpį nuo paskutinio patikrinimo iki pažeidimo nustatymo būtų 318 305 kW/h, iš kurio minusavus 52 957 kW/h, už kurias atsakovas buvo atsiskaitęs, perskaičiuotos ir neapmokėtos elektros energijos kiekis būtų 265 348 kW/h. Atsižvelgiant į atsakovui taikomą tarifą (0,286 Lt/kWh) šios suvartotos energijos kaina, įskaitant PVM, yra 89 549,64 Lt. Remdamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kolegija nurodė, kad nors Taisyklės, nustačius neteisėtą elektros energijos vartojimą, suteikia teisę operatoriui (visuomeniniam elektros energijos tiekėjui) perskaičiuoti energijos suvartojimą pagal vartotojui leistiną naudoti galią, tačiau šiuo atveju, esant duomenims, kad atsakovo faktiškai vartojamos energijos maksimali galia nesiekdavo net 50 proc. leistinos galios, nėra teisinga ir sąžininga iš atsakovo reikalauti sumokėti už maksimalios jam leistos galios energiją. Tai prieštarautų pirmiau nurodytiems principams ir neatitiktų CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo; be to, ieškovas įgytų galimybę nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, o atsakovui atsirastų nepriimtinų padarinių, nes reikalaujama priteisti suma yra didelė ir tai gali sužlugdyti atsakovo įmonės veiklą (CK 6.251 straipsnio 1, 2 dalys).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino kaltės, kaip privalomos civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymą ir įrodinėjimą šioje byloje. Kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, prezumpcijos suabsoliutinimas ir įrodinėjimo pareigos perkėlimas visais atvejais vien tik atsakovui, yra netinkamo materialiosios teisės aiškinimo, taip pat proceso teisės normų (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas) taikymo rezultatas. Kasatorius atkreipia dėmesį į CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad įstatymų nustatytais atvejais skolininko kaltė gali būti ir nepreziumuojama, vadinasi, įrodinėjama bendra tvarka kaip ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Atkreipęs dėmesį į Geležinkelių transporto kodekso 58 straipsnio, Kelių transporto kodekso 51 straipsnio 2 dalies, Aviacijos įstatymo 43 straipsnio 3 dalies, Prekybinės laivybos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad nurodytos teisės normos, aiškiai paskirstančios kaltės įrodinėjimo pareigą, patvirtina, jog CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta skolininko prezumpcija Lietuvos civilinėje teisėje nėra ir dėl teisinių santykių įvairovės negali būti absoliuti. Šalių Sutartis nereguliuoja santykių konstatavus neteisėto elektros energijos vartojimo faktą. Pagal Sutarties 31 punktą neteisėto elektros energijos vartojimo santykiai reglamentuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu tokią tvarką nustato Taisyklės, kurių 93 punkto nuostata, ją sistemiškai taikant su Sutarties 31, 33 punktais, taip pat CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, kasatoriaus teigimu, aiškiai ir nedviprasmiškai paskirsto įrodinėjimo pareigą, nustatydama, kad būtent ieškovas (tiksliau – operatoriaus sudaryta speciali komisija) privalo įrodyti ir nustatyti elektros energijos vartotojo kaltę. Aiškinant priešingai, būtų ne tik pažeidžiamos Taisyklės ir CK, tačiau ir iš esmės iškreipiami tarp elektros energijos tiekėjo ir vartotojo susiklostę santykiai. Preziumuojant kaltę tokiose bylose, vartotojui dėl specifinių žinių stokos visada bus sudėtinga įrodyti savo nekaltumą, ypač tais atvejais, kai elektros skaitiklis nėra vien tik vartotojo kontroliuojamoje teritorijoje ir jį gali nesudėtingai paveikti tretieji asmenys. Toks įrodinėjimo paskirstymas taip pat reikštų, kad vartotojas privalo įrodyti savo nekaltumą ir tais atvejais, kai tiekėjo atstovas ar trečiasis asmuo, turėdamas teisę prieiti prie skaitliuko, slapta jį sugadina ar kitaip paveikia jo tinkamą veikimą patikrinimo metu. Įvertinus Taisyklėse įtvirtintą užmokesčio už neteisėtą elektros vartojimą perskaičiavimo mechanizmą, kuris iš esmės reiškia baudinius nuostolius ir galimybę nepagrįstai praturtėti tiekėjui, visiškai tikėtina, jog tiekėjas gali netgi būti suinteresuotas neteisėtu elektros energijos vartojimu ir kuo didesniu pažeidimų skaičiaus nustatymu. Kasatoriaus vertinimu, Taisyklių 93 punkto nuostata laikytina CK 6.248 straipsnio 1 dalies išimtimi, paneigiančia kasatoriaus kaltės prezumpciją ir perkeliančia kaltės įrodinėjimo pareigą ieškovui.
2. Bylą nagrinėję teismai galėjo būti suklaidinti dėl šioje srityje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos neaiškios, nevienodos ir neišsamios teismų praktikos. Ieškinyje ieškovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ v. A. K., bylos Nr. 3K-3-1296/2000, teigdamas, kad šioje nutartyje Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę dėl vartotojo kaltės prezumpcijos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nurodyta nutartis priimta dėl teisinių santykių ir žalos padarymo fakto, kai dar galiojo 1964 m. CK ir 1991 m. Elektros energijos vartojimo taisyklės (1964 m. CK 483 straipsnio 2 dalyje nustatyta visiška kaltės prezumpcija be jokių išimčių, priešingai nei dabar galiojančio CK 6.248 straipsnio 1 dalyje). Įvertinus teismų praktiką, suformuotą jau galiojant dabartiniam CK, negalima vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kokios pozicijos laikosi Aukščiausiasis Teismas dėl kaltės prezumpcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. V. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-241/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „VST“ v. R. L., bylos Nr. 3K-3-348/2009). Kasatoriaus manymu, ankstesnė praktika paskatino ir dabartinės praktikos tendencijas. Įvertinęs nurodytose nutartyse išdėstytus motyvus, kasatorius teigia, kad kaltės prezumpcijos buvimą lemia tik Taisyklėse įtvirtinta nuostata, jog atsakovas yra atsakingas už elektros prietaisų, kurie priskiriami jo valdomai teritorijai, plombų apsaugą. Tokia teismų praktika yra akivaizdžiai neišsami, nes kaltės prezumpciją sieja tik su konkrečiomis teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios kitose panašaus pobūdžio bylose gali skirtis (kaip ir nagrinėjamoje byloje). Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Speisuva“ v. UAB „M-1“, bylos Nr. 3K-3-498/2009). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad elektros skaitiklis viešai prieinamas tretiesiems asmenims, ieškovas skaitiklio deramai neprižiūri, kasatoriaus manymu, turėtų būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog kasatorius negali būti atsakingas už plombų pažeidimą, o jeigu ir yra atsakingas, tai pareigą įrodyti kasatoriaus kaltę turi prisiimti ieškovas. Bylą nagrinėję teismai neteisingai vadovavosi neaiškia ir neišsamia bei epizodiškai ir tik su tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis sietina Aukščiausiojo Teismo praktika.
3. Ieškovo reikalaujami atlyginti nuostoliai laikytini netiesioginiais, t. y. negautomis pajamomis (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos civilinė teisė nepripažįsta baudinių nuostolių instituto, todėl, jeigu nukentėjusiam asmeniui taikant civilinę atsakomybę yra kompensuojama daugiau negu jis prarado, tai tokia situacija kvalifikuotina kaip nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.237 straipsnis). Kasatorius pažymi, kad tam tikrais atvejais ne visada galima taikyti visiško nuostolių atlyginimo principą (tai patvirtina teisės doktrina, pavyzdžiui, Mikelėnas, V. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Vilnius: Justitia, 2003, p. 346). Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai elektros energija vartojama pažeidžiant taisyklių reikalavimus, suvartotos energijos kiekio objektyviai neįmanoma nustatyti pagal apskaitos prietaisų rodmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. „Šermukšnėlė“ v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-460/2008). Sistemiškai įvertinus Taisyklių 96.5 papunkčio nuostatas su CK 6.251 straipsnyje įtvirtintu visiško nuostolių atlyginimo principu, darytina išvada, kad poįstatyminio teisės akto nustatytas žalos apskaičiavimo mechanizmas negali būti pateisinamas objektyviais kriterijais ir objekto, kuriam padaryta žala, specifika, todėl tai yra akivaizdus baudinių nuostolių įteisinimas. Elektros energijos tiekėjas, kaip verslininkas, visada turi pareigą investuoti papildomas lėšas ir sukurti technologiškai modernią elektros tiekimo infrastruktūrą, kuri sumažintų ne tik neteisėtus energijos vartojimo atvejus, bet ir padėtų tokiais atvejais tiksliai nustatyti ir apskaičiuoti patirtų nuostolių dydį. Dėl to toks teisinis reglamentavimas, kai sudaromos galimybės ekonomiškai pajėgiam subjektui neskaičiuoti realiai patirtos žalos, o per baudinius nuostolius perkelti visą naštą ant vartotojo pečių (kurio neva dar ir kaltė preziumuojama), akivaizdžiai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – CK. Dėl šios priežasties teismai į Taisyklėse įtvirtintą žalos apskaičiavimo mechanizmą turėjo žiūrėti itin skeptiškai arba kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl tokio akto atitikties CK (CPK 3 straipsnio 4 dalis), arba Taisyklėse nustatyta tvarka apskaičiuoti ieškovo nuostolius sistemiškai taikant CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą. Ieškovui priteisti nuostoliai vertintini kaip baudiniai ir akivaizdžiai prieštaraujantys protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
4. Ieškovas nurodė, kad, norint paveikti galimus skaitliuko parodymus siekiant neteisėtai vartoti energiją, būtina atjungti elektros srovę. Ieškovas byloje pateikė duomenis apie elektros tinklo atjungimus, vadinasi, pats aiškiai patvirtino laikotarpį ir atskaitos taškus, nuo kada galėjo būti daroma įtaka elektros skaitikliui ir neteisėtai vartojama elektros energija. Bylą nagrinėję teismai šį faktą ignoravo ir žalą priteisė formaliai pagal ieškovo prašymą ir Taisykles, t. y. nuo paskutinio skaitiklio patikrinimo dienos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sumažino atlygintinos žalos dydį nepaisydamas Taisyklių 96.5 papunktyje nustatytos tvarkos ir tokiu sprendimu expressis verbis patvirtino, jog taikant Taisyklių 96.5 papunktyje nustatytą tvarką, galima apskaičiuoti ne realius, o baudinius nuostolius, kurie reiškia ieškovo nepagrįstą praturtėjimą. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas ignoravo pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą klaidingą ir iš esmės neteisingą nuostolių apskaičiavimo laikotarpį. Negautoms pajamoms įrodinėti teismų praktikoje suformuluoti specialūs kriterijai – nustatant negautų pajamų dydį, vertinama, kiek pajamų būtų gauta normaliomis įprastomis sąlygomis, taip pat reikia įvertinti, kokios aplinkybės būtų lėmusios naudos gavimą konkrečioje situacijoje; nustatyti ne hipotetiškas, o realias nukentėjusio asmens negautas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. V.–F. v. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir kt., bylos Nr. 3K-3-353/2007). Tokių pajamų realumą visais atvejais turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006).
5. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, galėjo sumažinti priteistinų nuostolių dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių (ieškovas yra finansiškai stipri, didelė ir monopolinę padėtį rinkoje turinti kompanija, o kasatorius – nedidelė įmonė, kuri sunkmečiu balansuoja ties išlikimo rinkoje riba). Neadekvatų ir neproporcingą tariamam pažeidimui priteistinų nuostolių dydį turėtų įvertinti ir gerokai sumažinti netgi kasacinis teismas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasatorius nenurodo, kaip konkrečiai tariamai netinkamas teisės normų taikymas turėjo įtakos teismų sprendimams, o kasatoriaus pateikiami argumentai dėl atskirų CK institutų aiškinimo negali būti laikomi turinčiais įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Ieškovo manymu, kasatoriaus nurodyti teisės aktai (Geležinkelių transporto kodeksas ir kt.) fiksuoja ne kreditoriaus pareigą įrodyti skolininko kaltę, bet nurodo aplinkybes, kurias įrodžius bendroji skolininko kaltės prezumpcija gali būti paneigta arba įtvirtina atvejus, kai, nepaisant visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, civilinė atsakomybė gali būti netaikoma.
2. Net ir tuo atveju, jeigu skolininko kaltė nagrinėjamu atveju nepreziumuojama, tai kasatoriaus kaltė yra įrodyta. Kasatoriaus įvykdyti Sutarties ir Taisyklių pažeidimai, kuriuos ieškovas įrodė ir pagrindė leistinais įrodymais, būtent ir tapo pagrindu konstatuoti kasatoriaus kaltei, nes sutartinės atsakomybės atveju ji, kaip ir neteisėti veiksmai, reiškiasi sutarties pažeidimu. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad poveikį skaitikliui būtų darę pašaliniai asmenys (CPK 178 straipsnis). Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skolininkas yra įmonė (verslininkas) ir jo kaltės sampratai galioja specialioji norma – CK 6.256 straipsnio 4 dalis. Nei bylos nagrinėjimo metu, nei kasaciniame skunde kasatorius nenurodė ir neįrodė jokių aplinkybių, paneigiančių jo kaltę (CPK 178 straipsnis). Ieškovo manymu, teismų praktika atsakomybės už neteisėtą elektros vartojimą srityje yra nuosekli ir vienareikšmė, akcentuojanti kaltės prezumpcijos taikymą šios kategorijos bylose. Ieškovo byloje pateikti įrodymai (ekspertizės aktas, neapskaitinio elektros energijos vartojimo vietos apžiūra, liudytojų parodymai ir kt.) ne tik pagrindė ieškovo nurodomas aplinkybes (CPK 178 straipsnis), bet ir paneigė kasatoriaus kaip atsikirtimus nurodytas aplinkybes, susijusias su tariama trečiųjų asmenų galimybe daryti įtaką apskaitos prietaisams.
3. Anot ieškovo, visiško nuostolių atlyginimo principas šiuo atveju įgyvendinamas patirtą žalą apskaičiavus specialia, Taisyklėse nustatyta tvarka, remiantis objektyviais duomenimis – vartotojui leidžiama elektros energijos galia, taip pat žala apskaičiuota vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi, t. y. pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad priteistos sumos reiškia baudinių nuostolių taikymą. Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovo patirtų nuostolių dydį, įvertino visas aplinkybes, kurios būtų nulėmusios naudos gavimą konkrečioje situacijoje. Ieškovo vertinimu, Taisyklėse įtvirtintas nuostolių apskaičiavimo būdas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nurodytiems principams, taip pat visiško nuostolių atlyginimo principui prieštarautų situacija, jeigu patirtos žalos dydis nagrinėjamu atveju būtų nustatomas remiantis kitais nei Taisyklėse įtvirtintais kriterijais. Negalimumas tiksliai nustatyti patirtų nuostolių dydžio negali būti pagrindas atsisakyti juos atlyginti (kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus). Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl nustatytų elektros tinklo atjungimo aplinkybių. Dėl objektyvių priežasčių (nes to neįmanoma padaryti) nei Taisyklės, nei Sutartis nenustato ieškovo pareigos nustatinėti neteisėto elektros energijos vartojimo pradžios datos.
4. Įstatymai nenustato pareigos teismui ex officio spręsti dėl atlygintinų nuostolių dydžio mažinimo, tuo tarpu byloje kasatorius be bendro pobūdžio teiginių apie šalių finansinius pajėgumus ir užimamą padėtį rinkoje nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių būtinybę taikyti nuostolių atlyginimo mažinimo institutą (CPK 178 straipsnis).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl elektros energijos vartotojo kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos
CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
Aiškindamas ir taikydamas šias CK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Tuo tarpu skolininko kaltė, kaip sutartinės civilinės atsakomybės prielaida, yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB FMĮ „Spekonis ir Gastonas“ v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-567/2004; 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. V. įmonė v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-412/2008).
Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį skolininko, kuris yra įmonė (verslininkas), sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, t. y. ši specialioji teisės norma nustato bendrosios taisyklės, jog civilinė atsakomybė galima tik esant kaltei (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), išimtį. Sprendžiant pareikštą ieškinio reikalavimą taikyti sutartinę civilinę atsakomybę įmonei (verslininkui), pastarojo kaltės egzistavimas ar neegzistavimas yra teisiškai nereikšmingi, nes jis atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis).
Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad šią bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymą ir įrodinėjimą, nes Taisyklių 93 punkto nuostata laikytina CK 6.248 straipsnio 1 dalies išimtimi, paneigiančia kasatoriaus kaltės prezumpciją ir perkeliančia kaltės įrodinėjimo pareigą ieškovui.
CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Taisyklių 93 punkte nustatyta, kad <...>Visi neapskaitinio elektros vartojimo vietos apžiūros aktai, prieš apskaičiuojant padarytą žalą, turi būti apsvarstyti operatoriaus sudarytoje specialioje komisijoje, kuri, išanalizavusi aktą ir kartu su aktu pateiktus aiškinamuosius dokumentus ir įrodymus, turi nustatyti akto surašymo teisėtumą, vartotojo kaltę ir perskaičiavimo laikotarpį <...>.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad skolininko kaltės prezumpcija Lietuvos civilinėje teisėje nėra absoliuti. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta kaltės prezumpcija, aiškiai nurodoma apie šios prezumpcijos netaikymą „įstatymų numatytais atvejais“. Taigi įstatymas gali nustatyti bendrosios taisyklės, jog skolininko kaltė preziumuojama, išimčių. Kai įstatyme tokia išimtis yra nustatyta, tai, jį taikant, skolininko kaltė įrodinėjama kaip ir visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai ir kt.). Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse yra nustatyta bendrosios taisyklės dėl skolininko kaltės prezumpcijos išimtis. Įstatymo (kito norminio teisės akto) stiliui būdingi logiškumas, nuoseklumas ir formalus apibrėžtumas, teisės nuostatų tikslumas, aiškumas ir vienareikšmiškumas, nes įstatymus (kitus norminius teisės aktus) visi turi suprasti vienodai, vienodai jų laikytis, juos vykdyti ir taikyti. Šie reikalavimai keliami ir norminiame teisės akte nustatant CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įvirtintos bendrosios taisyklės, jog skolininko kaltė preziumuojama, išimtis. Taisyklių 93 punkto nuostata, pagal kurią operatoriaus sudaryta speciali komisija „turi nustatyti vartotojo kaltę“, negali būti aiškinama neatsižvelgiant į aiškinamos nuostatos turinį, esmę, paskirtį, kontekstą, teisės akto sistemą, struktūrą ir pan. Tuo tarpu, aptariamą Taisyklių 93 punkto nuostatą aiškinant sistemiškai su Taisyklėse įtvirtintais neapskaitinio elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktų surašymo pagrindais ir procedūromis (Taisyklių 92 punktas, 96.5, 97.4 papunkčiai ir kt.), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad šioje Taisyklių 93 punkto nuostatoje yra nustatyta CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos skolininko kaltės prezumpcijos išimtis. Taisyklių nuostata, kad operatoriaus sudaryta speciali komisija turi nustatyti vartotojo kaltę, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškintina kaip operatoriaus sudarytos specialios komisijos pareiga, be kita ko, įvertinti galimus konkretaus vartotojo argumentus ir (arba) nurodytas aplinkybes, kurie paneigtų vartotojo kaltę, taip pat išsiaiškinti, įsitikinti, ar konkrečiu atveju nėra kreditoriaus kaltės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) arba kitokių įstatymuose numatytų atvejų, kai elektros energijos vartotojui (skolininkui) civilinė atsakomybė netaikoma (pavyzdžiui, CK 6.253 straipsnis, kt.). Aptariama Taisyklių nuostata išimtinai nukreipta operatoriaus sudarytai specialiajai komisijai ir reglamentuoja šios veiklą, tuo tarpu joje (nuostatoje) nėra aiškiai ir vienareikšmiškai išreikštos valios, jog šia nuostata yra įtvirtinama bendrosios skolininko kaltės preziumavimo taisyklės išimtis. Pažymėtina ir tai, kad Taisyklių 2 punkte nurodyta, kad jos parengtos vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Elektros energetikos įstatymu, Energetikos įstatymu ir kitais teisės aktais, tuo tarpu nurodytuose įstatymuose nenustatyta skolininko (elektros energijos vartotojo) kaltės prezumpcijos išimčių.
Kasaciniame skunde kasatorius neginčija bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių dėl jo (kasatoriaus) sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, t. y. neteisėtų veiksmų kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos. Nustatę kasatoriaus sutartinių įsipareigojimų pažeidimą, bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, ginčo santykiams teisingai taikė CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skolininko kaltės prezumpciją. Kasatorius byloje nepateikė šią prezumpciją paneigiančių įrodymų (tokiu įrodymu nelaikytina kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad elektros skaitiklis viešai prieinamas tretiesiems asmenims, nes byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, jog tretieji asmenys iš tikrųjų būtų darę poveikį elektros skaitikliui). Dėl to nėra pagrindo sutikti su tais kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į netinkamą įrodinėjimo naštos paskirstymą (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo
Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų veiksnių) turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.
CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindas – jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Kai kasacinis skundas paduodamas šiuo pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei argumentuotai pagrįsti, kad ši praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Tai daroma analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą bylose, kurių ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos faktine fabula.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. VšĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009; kt.). Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtų precedentų (sprendimų analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Speisuva“ v. UAB „M-1“, bylos Nr. 3K-3-498/2009).
Šioje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, kuriais kasatorius grindžia savo teiginį apie nevienodą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl atsakovo (elektros energijos vartotojo) kaltės preziumavimo neteisėto elektros energijos vartojimo bylose, taip pat įvertinusi aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžia, kad šį kasatoriaus teiginį pripažinti pagrįstu nėra teisinio pagrindo. Viena vertus, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ v. A. K., bylos Nr. 3K-3-1296/2000, 2005 m. balandžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. V. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-241/2005, 2009 m. rugsėjo 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB „VST“ v. R. L., bylos Nr. 3K-3-348/2009, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas atitinkamas, tose bylose ginčo teisinį santykį dėl skolininko (elektros energijos vartotojo) kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, reglamentavusias materialiosios teisės normas, tapačiai sprendė, kad skolininko kaltė yra preziumuojama. Kita vertus, nurodytose bylose kasacinis teismas aiškino ir taikė ne tas pačias materialiosios teisės normas (pirmuoju atveju – 1964 m. CK 483 straipsnio 2 dalį ir Energetikos ministerijos 1991 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 2 patvirtintas Elektros energijos vartojimo taisykles, antruoju atveju – 2000 m. CK, ūkio ministro 1999 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 319 patvirtintas Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisykles bei 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 patvirtintas Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles, trečiuoju atveju – 2000 m. CK ir ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398 patvirtintas Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles), tuo tarpu skirtingų pagal turinį materialiosios teisės normų skirtingas aiškinimas ir taikymas nevertintinas kaip teismų praktikos nevienodumas (nenuoseklumas, prieštaringumas), net jeigu tai atliekama ir savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose, nes teismas privalo nagrinėti konkretų ginčą pagal jam (ginčui) galiojančią ir taikytiną teisę. Teismo precedentų (atitinkamų teisės nuostatų turinio bei jų taikymo sampratos) taikymas neatsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą yra negalimas. Teisinio reglamentavimo naujumas (teisės nuostatų turinio naujumas) lemia naujos teismų praktikos būtinumą, tačiau tokiu atveju naujos teismų praktikos atsiradimas nevertintinas kaip teismų praktikos nevienodumas (nenuoseklumas, prieštaringumas). Juo (kaip teismų praktikos nevienodumu) taip pat nevertintinas ir teismų praktikos neišsamumas, t. y. tie atvejai, kai teismo precedentas dar nėra sukurtas. Kasatoriaus UAB „Veritas ana“ kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl atsakovo (elektros energijos vartotojo) kaltės preziumavimo ir šiuo aspektu CK 6.248 straipsnio 1 dalies bei ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių nuostatų aiškinimo bei taikymo yra nevienoda. Kasacinio skundo teiginiai apie kasacinio teismo praktikos aptariamu klausimu neaiškumą kasatoriui ir jos neišsamumą neteikia galimybės konstatuoti CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindo šioje byloje egzistavimą.
Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai galėjo būti suklaidinti neaiškios, nevienodos ir neišsamios kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos. Pažymėtina, kad skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinys neteikia pagrindo konstatuoti, kad procesiniuose sprendimuose išdėstytus motyvus ir jų pagrindu padarytas išvadas bylą nagrinėję teismai apskritai būtų grindę kasacinio teismo praktika – skundžiamuose procesiniuose sprendimuose iš viso nėra nuorodų į kasacinio teismo nutartis.
Dėl nuostolių dydžio
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje sodininkų bendrija „Šermukšnėlė“ v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-460/2008), kad CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, reiškia, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriaus įmonėje buvo vartojama neapskaitinė elektros energija. Padarius pakeitimų elektros apskaitos skaitikliuose, taip suvartotos neapskaitinės energijos kiekio objektyviai neįmanoma nustatyti pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Dėl to tokiais atvejais suvartotos energijos kiekis ir, atitinkamai, energijos tiekėjo patirtų nuostolių dydis nustatomas kitais apskaičiavimo būdais.
Kreipdamasis į teismą, ieškovas nuostolių dydį apskaičiavo remdamasis Taisyklių, be kita ko, 96.5 papunkčio nuostatomis, pagal kurias operatorius turi teisę perskaičiuoti vartotojo suvartotos elektros energijos kiekį pagal vartotojui leistiną naudoti galią ir vartotojo darbo valandų arba vartotojo elektros imtuvų veikimo valandų skaičių; perskaičiuojamas laikotarpis nuo operatoriaus atstovo paskutinės apskaitos prietaisų patikrinimo dienos; galutinį perskaičiuojamo laikotarpio terminą nustato operatoriaus ar visuomeninio tiekėjo sudaryta komisija.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių, kaip įstatymų lydimojo akto, 96.5 papunktyje įtvirtinta suvartotos elektros energijos kiekio perskaičiavimo tvarka, turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai kartu su atitinkamomis CK normomis, įtvirtinančiomis, be kita ko, teismo pareigą, klausimus sprendžiant savo nuožiūra, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 3 dalis), taip pat nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti (6.249 straipsnio 1 dalis); galimybę skolininko gautą naudą pripažinti kreditoriaus nuostoliais (6.249 straipsnio 2 dalis); visiško nuostolių atlyginimo principą (6.251 straipsnis) ir kt. Kadangi Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios nuostolių dydžio nustatymą (suvartotos elektros energijos kiekio perskaičiavimą), turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai su įstatymų, kuriais vadovaujantis šios Taisyklės yra parengtos (Taisyklių 2 punktas), nuostatomis, tarp jų CK nuostatomis, tai nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad Taisyklėse įtvirtintas nuostolių apskaičiavimo teisinis reglamentavimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Civiliniam kodeksui. Kadangi Civiliniame kodekse, su kurio normomis sistemiškai taikytinos Taisyklių nuostatos, be kita ko, įtvirtina teismo pareigą nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai pirmiau nurodytų Taisyklių 96.5 papunkčio nuostatų nėra pagrindo vertinti kaip įtvirtinančių baudinius nuostolius. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad, spręsdamas dėl priteistinų nuostolių dydžio, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į byloje surinktus įrodymus apie kasatoriaus naudojamų elektros prietaisų veikimo trukmę per parą, faktiškai naudojamą didžiausią elektros galią ir pan., remdamasis byloje surinktais įrodymais bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje bei 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais, nustatė (sumažino) iš kasatoriaus priteistinų nuostolių dydį ir šie nuostoliai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojami kaip baudiniai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas, taip pat įtvirtinta galimybė nustatyti šio principo išimtį. Tokią išimtį nustato CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui teisę, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Teismas tai gali padaryti tiek savo iniciatyva, tiek atsakovo prašymu. Ši teisės norma gali būti taikoma tiek sutartinės, tiek ir deliktinės atsakomybės atveju. Ji leidžia teismui įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų atsakovui arba kitiems asmenims labai sunkių padarinių, todėl visiškas nuostolių atlyginimas pažeistų šiuos principus. Kadangi aptariama teisės norma nustato visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį, tai ji turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Ši teisės norma nustato ir teismo nuožiūros ribas – sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Jos taikymas turi būti motyvuojamas teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant konkretų jos taikymo sąlygų konkrečioje byloje turinį. Šioje byloje priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies taikymo ir šiuo pagrindu ieškovui priteistinų nuostolių dydžio sumažinimo, nenurodė pakankamų faktinių ir teisinių argumentų, patvirtinančių CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės normos taikymo sąlygų egzistavimą, nagrinėjamo atvejo išimtinumą. Apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai nepagrindžia, kad visiško nuostolių atlyginimo principo taikymas šioje byloje nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį. Remiantis nurodytais argumentais iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties pašalintini motyvai dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalies taikymo.
Kasaciniame skunde teigdamas, kad byloje pateikti duomenys apie elektros tinklo atjungimus, kaip atskaitos taškus, nuo kada galėjo būti daroma įtaka elektros skaitikliui ir neteisėtai vartojama elektros energija; taip pat apeliuodamas į neadekvatų ir neproporcingą pažeidimui priteistinų nuostolių dydį, kurį neva yra pagrindas sumažinti, kasatorius, teisėjų kolegijos vertinimu, kelia fakto klausimus, kurie nesiejami nė su vienu CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu kasacijos pagrindu, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo teiginių nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį, kurią naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam nėra atlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus ieškovo naudai priteistinos išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis). Ieškovas 2010 m. kovo 10 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktu prašymu prašo priteisti iš kasatoriaus 4304,38 Lt patirtų išlaidų advokato pagalbai už procesinių dokumentų rengimą ir konsultacijų teikimą, prie prašymo pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, sprendžia, kad ieškovui iš kasatoriaus priteistina 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Kasaciniame teisme patirta 24,65 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Veritas ana“ (j. a. k. 126297314) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) ieškovo akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai (j. a. k. 110870890) naudai išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Veritas ana“ (j. a. k. 126297314) 24,65 Lt (dvidešimt keturis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas
