Dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-530/2012

Proceso Nr. 1-38-1-00016-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.23.2; 1.2.23.3;2.1.16.2.18

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. M. (J. M.) ir D. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžiu D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems ir šešiems mėnesiams;

pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos (23,303 g) amfetamino 2010 m. vasario 5 d.–liepos 7 d. (turi būti vasario 7 d.) laikotarpiu) laisvės atėmimu devyneriems metams ir šešiems mėnesiams;

pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos (55,183 g) amfetamino 2010 m. kovo 5 d.) laisvės atėmimu dešimčiai metų;

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos (159,028 g) amfetamino 2010 m. kovo 24 d.) laisvės atėmimu trylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, D. G. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, J. M. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1968), iš D. G. ir J. M. solidariai konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti pinigai – 4 750 Lt.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir S. D., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartimi nuteistųjų S. D., D. G. ir J. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimo ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

nustatė:

J. M. ir D. G. nuteisti už tai, kad bendrininkaudami 2010 m. vasario 5 d., apie 16.00 val., Vilniuje J. M. D. G. neteisėtai pardavė 10 vienetų polietileninių maišelių su 96,17 g bendros masės baltos spalvos sausais milteliais, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis - 23,303 g masės psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o šis, t. y. D. G., turėdamas tikslą parduoti S. D., neteisėtai iš J. M. įgijo ir iki 2010 m. vasario 7 d., maždaug 13.10 val., laikė, gabeno iki Vilniaus autobusų stoties bei už 1 520 Lt pardavė S. D., perduodamas (persiųsdamas) autobusu Vilnius–Skuodas 10 vienetų polietileninių maišelių su 96,17 g bendros masės baltos spalvos sausais milteliais, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 23,303 g masės psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

J. M. ir D. G. taip pat nuteisti už tai, kad bendrininkaudami 2010 m. vasario 12 d., apie 14.00 val., J. M., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą, juodos spalvos automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko prie parduotuvės „Norfa“, Vilniuje, Justiniškių g. 91, kur, persėdęs į D. G. automobilį „Audi C4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai pastarajam perdavė penkis plastikinius maišelius su 50,071 g bendro svorio baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 11,161 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o šis, t. y. D. G., turėdamas tikslą šią medžiagą parduoti NVIM dalyviui, ją įgijo iš J. M. ir už 650 Lt NVIM dalyviui pardavė penkis plastikinius maišelius su 50,071 g bendro svorio baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 11,161 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

J. M. ir D. G. nuteisti ir už tai, kad bendrininkaudami, 2010 m. kovo 5 d., apie 15.24 val., J. M., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą, juodos spalvos automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko prie parduotuvės „Maxima“, Vilniuje, Taikos pr. 162 A, kur, persėdęs į D. G. automobilį „Audi C4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai pastarajam perdavė 187,974 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo - 55,183 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o šis, t. y. D. G., turėdamas tikslą šią medžiagą parduoti NVIM dalyviui, ją įgijo iš J. M. ir apie 15.30 val. už 2 600 Lt, neteisėtai pardavė NVIM dalyviui 187,974 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis - 55,183 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

J. M. ir D. G. nuteisti už tai, kad bendrininkaudami 2010 m. kovo 24 d., apie 22.00 val., Vilniuje J. M. neteisėtai perdavė D. G. 179,587 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 159,028 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, o šis, t. y. D. G., turėdamas tikslą šią medžiagą parduoti NVIM dalyviui, ją iš J. M. įgijo, laikė ir gabeno automobiliu „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki automagistralėje Vilnius–Kaunas vieno kilometro atstumu nuo Elektrėnų savivaldybėje Abromiškių kaime esančios degalinės „Abromika“, kur apie 23.30 val. neteisėtai, už 12 000 Lt NVIM dalyviui pardavė 179,587 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis - 159,028 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. vasario 12 d. epizodas), 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. kovo 5 d. epizodas) ir 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. kovo 24 d. epizodas) bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesta atitinkama jo apeliacinio skundo dalis ir šią bylos dalį nutraukti.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai keistini dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes teismai, vertindami byloje taikyto nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio (toliau – NVIEM) 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. kovo 5 d. ir 2010 m. kovo 24 d. epizoduose teisėtumą, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus.

Remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-549/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-549/2006">2K-549/2006</a>, 2K-7-315/2009 kasatorius teigia, kad NVIEM teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo įgyvendinimo teisėtumas. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Net ir esant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytiems operatyvinio tyrimo pagrindams, taikant NVIEM, negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą. Be to, šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad prieš jį buvo taikomas NVIEM, jis buvo sekamas, tačiau po įvykio 2010 m. vasario 5 d., kai jis perdavė siuntinį S. D. Vilniaus autobusų stotyje, nebuvo užkirstas kelias kitų nusikaltimų padarymui. Priešingai, jis buvo provokuojamas vėl nusikalsti. Policijos pareigūnų veiksmų provokacinį pobūdį, nuteistojo manymu, įrodo tai, kad jį sekdami ir turėdami duomenis apie 2010 m. vasario 5 d. epizodą, jie ir toliau inicijavo bei organizavo nusikalstamą veiką, kol galiausiai išprovokavo didelio ir labai didelio kiekio metamfetamino pardavimą, taip neteisėtai įtraukdami nuteistąjį į sunkų ir labai sunkų nusikaltimą. Paneigdami provokavimo versiją, abiejų instancijų teismai rėmėsi vien kaltinimo pateiktais įrodymais, atmesdami kasatoriaus teiginius apie tai, kad NVIEM dalyvis kiekvieną kartą prašydavo vis didesnio kiekio psichotropinių medžiagų, ir apie tai, kad buvo ir grasinimo atvejų. Teismai neįvertino bylos medžiagoje užfiksuotų aplinkybių, iš kurių matyti, kad iniciatyva įsigyti didelį ir labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos priklausė būtent NVIEM dalyviui.

Nuteistasis teigia, kad teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo, kuriame nurodyta, kad modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Pažymi, kad šiuo atveju pareigūnai, pasinaudodami 2010 m. vasario 5 d. sekimo rezultatais, jį provokavo įgyti ir parduoti psichotropines medžiagas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, jog pareiga tikrinti, ar atliekant modelį nebuvo provokuojama, tenka teismui, laikantis proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Šios pareigos teismai nesilaikė, nes, būdami šališki, netyrė jo nurodytų aplinkybių apie provokavimą daryti nusikaltimus, nevertino taikyto NVIEM teisėtumo todėl jų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Kasatoriaus teigimu, informacija, gauta naudojant neteisėtas priemones ir metodus, kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama byloje įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Nuteistasis mano, kad dėl tokių neteisėtų pareigūnų veiksmų iš esmės buvo suvaržyta jo teisė į teisingą baudžiamąjį procesą ir sutrukdė teismams priimti pagrįstą ir nešališką sprendimą.

Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje jam inkriminuota psichotropinė medžiaga įvardijama metamfetaminu, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje ši medžiaga įvardyta amfetaminu. Šie netikslumai, kasatoriaus manymu, leidžia abejoti sprendimų teisingumu.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį ir bylą nutraukti. Nuteistasis teigia, kad teismai byloje neteisingai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės, šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Jis pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys) ir formaliais pagrindais atmetė apeliacinį skundą bei paliko galioti neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos nuosprendį.

Kasatorius, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimais, teigia, kad teismas nagrinėdamas bylą turi būti nešališkas tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasme (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgemen of 15 October 2009, Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neštak v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of27 February 2007; ir kt.). Nuteistojo teigimu, šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepašalino visų abejonių ir nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios jautėsi teismų šališkumas, asmeninis priešiškumas jam ir siekis nuteisti už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Tai matyti iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties palikti galioti skundžiamą nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad teismai vertindami įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų, nuteistojo kaltė įrodinėjama prielaidomis ir abejonėmis. Kasatorius nurodo, kad remiantis kasacinio teismo praktika pagal BK 260 straipsnį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį, todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu už kurios nors vienos ar iš šių veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos jos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Nuteistojo teigimu, iš nuosprendžio matyti, jog didelio kiekio amfetamino įgijimas ir laikymas bei pardavimas pripažįstami nustatytais, tačiau šios veikos nepagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės amfetamino įgijimo, laikymo ir pardavimo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokias veiksmais, iš kokio asmens įgijo amfetamino, kas patvirtina, kad jis visą laiką buvo kaltininko žinioje, kur jis buvo laikomas, kada ir kam parduotas ir pan., nenustatytos. Todėl nuteistasis mano, kad šiuo atveju buvo pažeistas įrodymų pakankamumo principas, kuris nurodo, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nuteistasis mano, kad amfetamino įgijimo, laikymo ir pardavimo faktai šioje byloje tiesiog preziumuojami remiantis byloje esančiais netiesioginiais įrodymais.

Kasatorius pažymi, kad visi įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį yra netiesioginiai, tai: ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniai pranešimai, D. G. atžvilgiu taikyto NVIM metu surinktos medžiagos suvestinės, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo suvestinės, kuriuose nėra tiesiogiai užfiksuota, kad kasatorius būtų įgijęs, laikęs ar pardavęs didelį kiekį amfetamino. Nuteistojo teigimu, nuosprendis negali būti grindžiamas vien netiesioginiais įrodymais, nes jais įrodinėjamas tik tarpinis faktas, o ne pačios nusikalstamos veikos padarymas. Nė vienas iš apklaustų liudytojų nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepatvirtino jokių jo sąsajų su inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Byloje yra įrodymai ir liudytojų parodymai tik apie kitų asmenų daromas veikas, tuo tarpu kasatorius niekur neminimas. Vienintelis įrodymas, kuris bent kažkiek jį sieja su jam inkriminuotomis veikomis yra įslaptinto liudytojo parodymai. Tačiau nuteistasis pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu bei EŽTT jurisprudencija, įslaptinto liudytojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, kai būtina užtikrinti jų saugumą ir kai įslaptintų liudytojų ar nukentėjusiųjų apklausos teisiamajame posėdyje tvarka bei jų parodymų tyrimas ir naudojimas neriboja ir nepaneigia teisiamojo teisės į gynybą. Tais atvejais, kai liudytojo asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, teisiamajam turi būti garantuojama teisė užduoti tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam klausimus. Be to, įslaptintų liudytojų parodymai negali būti vieninteliai ar lemiami įrodymai, pagrindžiantys apkaltinamąjį nuosprendį. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas tik esant svarbioms priežastims, dėl kurių turi būti užtikrintas parodymus duodančio asmens duomenų slaptumas. Anonimiškumo taikymo pagrįstumas turi būti tikrinamas kiekvienoje baudžiamojoje byloje, todėl nepatikrinęs, ar egzistuoja būtini anonimiškumo taikymo pagrindai ir sąlygos, teismas negali liudytojo ar nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų laikyti pakankamai patikimais ir jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jo argumentus dėl byloje prieš D. G. taikyto NVIM teisėtumo. Pažymi, kad analogiškoje byloje Malininas prieš Lietuvą EŽTT konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Kasatoriaus teigimu, nepakanka, kad teismas pripažintų NVIM pagrindu surinktą informaciją įrodymu byloje, nustatęs vien aplinkybę, jog NVIM yra sankcionuota nepažeidžiant OVĮ nuostatų, nes NVIM teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų, bet ir jo vykdymo teisėtumas, kurio pagrindinis reikalavimas yra tai, kad negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-1040/2001, 2K-619/2003, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-549/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-549/2006">2K-549/2006</a>, 2K-332/2006, 2K-343/2006, 2K-676/2006, 2K-32/2007, 2K-P-412/2007). Nustačius, kad NVIM buvo neteisėtas, jį taikant surinkti įrodymai laikomi neleistinais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Šioje byloje prieš D. G. policijos pareigūnai veikė ne kaip slaptieji agentai, bet kaip agentai provokatoriai, t. y. jie ne vien tik „prisijungė“ prie daromos nusikalstamos veikos, bet išprovokavo jos padarymą. Taigi pareigūnai neapsiribojo iš esmės pasyviu D. G. nusikalstamos veikos tyrimu, bet darė tokį poveikį, kad paskatintų nusikalstamos veikos padarymą.

Kasatorius, remdamasis kasacinio teismo praktika, EŽTT byla Ramanauskas prieš Lietuvą, nurodo reikalavimus, kurie yra suformuoti teismams tikrinantiems NVIM teisėtumą, cituoja provokavimo sąvoką, nurodo aplinkybes, kuriomis remiantis sprendžiama, buvo ar nebuvo konkrečioje byloje provokuojama, bei teigia, kad iš išdėstytų aplinkybių galima spręsti, jog NVIM prieš D. G. buvo pritaikytas ir vykdomas neteisėtai, t. y. pažeidžiant OVĮ reikalavimus, todėl visais iš jo gautais duomenimis negalima buvo remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tokių duomenų pripažinimas įrodymais laikytinas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo šiuos skundu atmesti.

Prokurorė nurodo, kad nuteistojo D. G. kasacinis skundas yra deklaratyvus, jo argumentai neparemti teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismai patikrino ir įvertino D. G. teiginius apie tai, kad nusikalsti jis buvo provokuojamas policijos pareigūnų, išanalizavo ir įvertino informaciją, gautą taikant NVIM bei naudojant technines priemones, taip paneigdami provokacinį pareigūnų veiksmų pobūdį ir atskleisdami D. G. aktyvų vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme. Pirmosios instancijos teismas apklausė NVIM dalyvį - įslaptintą liudytoją, todėl kasatoriaus teisė į gynybą nebuvo pažeista. Klaida, nurodant psichotropinės medžiagos pavadinimą, veikos kvalifikavimui bei paskirtos bausmės dydžiui reikšmės neturi.

Nuteistasis J. M. kasaciniame skunde analizuoja OVĮ, NVIM bei anoniminio liudytojo institutų taikymo bendruosius principus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tačiau nenurodo, kokius konkrečiai pažeidimus padarė bylą nagrinėję teismai. Kasatorius deklaratyviai nurodo, kad teismai buvo šališki, nes nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pažeidė įrodymų leistinumo ir teisėtumo principus; kad jo kaltė grindžiama tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais (netiesioginiais įrodymais); kad netinkamai surašytas nuosprendis (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

Prokurorės teigimu, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, asmens kaltė taip pat gali būti įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, jei šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (įrodymų liečiamumas). Tiesioginiai įrodymai neturi prioriteto prieš netiesioginius, nes pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį, įrodymai yra duomenys, gauti įstatymų nustatyta tvarka. Šioje byloje įrodymų rinkimo tvarka nepažeista, teismai detaliai išnagrinėjo visas nuteistųjų padarytas veikas bei tarpinius veiksmus tarp jų. Šių faktų visuma susieja tiesioginius pirkėjo-pardavėjo santykius, tarp kurių visada yra J. M.. Byloje tai nustatyta ir užfiksuota minučių tikslumu, kai buvo vykdomi neteisėti psichotropinių medžiagų disponavimo sandoriai. Visi veiksmai yra sankcionuoti ir teisėti. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nė vienas apeliacinio skundo argumentas nepasitvirtino, taip pat pažymėjo, kad nuosprendis grindžiamas ne vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymais, bet ir liudytojų D. N., A. Z., A. K., V. S. bei nuteistojo D. G. parodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, keliami nuosprendžio surašymui.

Nuteistųjų D. G. ir J. M. kasaciniai skundai iš dalies tenkinami.

Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (NVIM) sankcionavimo ir vykdymo teisėtumo

Pagal 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnį vienas iš pagrindų operatyviniam tyrimui atlikti yra situacija, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus atitinkamuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Operatyvinis tyrimas – organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos. Vienas iš operatyvinių veiksmų yra nusikalstamos veikos imitacijos modelis. Pažymėtina, kad taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant modelį, gali būti pripažįstami įrodymais. Teismui tenka pareiga tikrinti, ar sankcionuojant modelį buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga dėl NVIM sankcionavimo aplinkybių, konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, rašydami teikimą dėl NVIM sankcionavimo, disponavo pirmine informacija apie galimai daromas nusikalstamas veikas. Įtariant D. G. psichotropinių medžiagų platinimu, siekiant surinkti duomenis apie D. G. bei jo bendrininkų daromą nusikalstamą veiką, 2009 m. gruodžio 10 d. surašytas teikimas LR generaliniam prokurorui dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka (telefoninių pokalbių pasiklausymo ir kt.) prieš D. G. sankcionavimo. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi, vadovaudamasis Operatyvinės veiklos įstatymu, sankcionavo D. G. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą. Kontroliuojant D. G. pokalbius gauta duomenų, patvirtinančių įtarimus dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo. Be to, nustatytas galimas psichotropinės medžiagos tiekėjas – J. M.. Remiantis surinkta medžiaga Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 19 d. nutartimi sankcionavo slaptą J. M. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę bei fiksavimą. Surinkus pakankamai duomenų dėl galimai daromų nusikaltimų 2010 m. vasario 1 d. surašytas ir LR generalinio prokuroro pavaduotojo, vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu, sankcionuotas teikimas Nr. S2-05 dėl NVIM taikymo prieš D. G.. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, išreikalavo medžiagą, liečiančią NVIM sankcionavimą, supažindino su ja proceso dalyvius, apklausė NVIM dalyvius ir nuosprendyje motyvavo savo išvadą. Todėl kasatoriai NVIM sankcionavimo teisėtumo šiuo aspektu neskundžia.

Kasatoriai skundžia NVIM taikymo teisėtumą, teigdami, kad nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo jie nuteisti taikant NVIM, jie padarė išprovokuoti. Kasatoriai teigia, kad teismai neįvertino bylos medžiagoje užfiksuotų aplinkybių, iš kurių matyti, kad iniciatyva įsigyti didelį ir labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos priklausė būtent NVIM dalyviui. Teismai netyrė jo nurodytų aplinkybių apie provokavimą daryti nusikaltimus, nevertino taikyto NVIEM teisėtumo todėl jų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Pažymėtina, jog tam, kad teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, jog NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. NVIM teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas Apie tai pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (kasacinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-549/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-549/2006">2K-549/2006</a>, 2K-7-315/2009 2K-7-86/2011). Net ir esant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytiems operatyvinio tyrimo pagrindams, taikant NVIM, negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. Pagal 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Taigi, jei taikant modelį provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, yra pažeidžiamos žmogaus teisės. 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ aprašomojoje dalyje konstatuota, kad „...modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė“. Informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti.

Provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius (kasacinė byla Nr. 2K-52/2001). Pagal 2002 m. birželio 20 d. redakcijos Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija - tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. „Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi padaryta be NVIM dalyvių įsikišimo (kasacinė byla Nr. 2A-P-2-2009).

Nors daromi nusikaltimai nebuvo nei tęstiniai, nei trunkamieji, ta prasme, kaip jie aiškinami baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje, tačiau iš operatyvinio tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad D. G. ir J. M. užsiima narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimu ir platinimu ir jų veikos nėra vienkartinės, epizodiškos. J. M. sistemingai gauna narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kai jų prašo užsakovai, ir parduoda jas D. G. bei, tikėtina, kitiems asmenims. Byloje nustatyta, kad D. G. ne vieną kartą telefonu skambino J. M., prašė gauti tam tikrų narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir jas pirko, o vėliau parduodavo jas užsakiusiems asmenims. Teisėsaugos institucijos, vykdydamos telefoninių pokalbių kontrolę, buvo surinkusios informacijos apie tai. Taigi NVIM sankcionavimas nesikirto su nuostata, kad modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie rengiamų ar jau prasidėjusių, besitęsiančių nusikaltimų. Siekiant surinkti duomenis apie D. G. daromus ir rengiamus nusikaltimus, byloje atsiranda įslaptintas liudytojas, kurio uždavinys vykdant teisėsaugos institucijų užduotį – pabandyti įgyti pas D. G. narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kaip jau buvo minėta, provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi padaryta be NVIM dalyvių įsikišimo. Pirma nusikalstama veika, dėl kurios nuteisti D. G. ir J. M. buvo padaryta 2010 m. vasario 5-7 d. be teisėsaugos institucijų įsikišimo, nors NVIM tuo metu jau buvo patvirtintas.

Įslaptintas liudytojas Nr. 1-10 pirmą kartą susisiekė su D. G. jau po vasario 5-7 d. nusikaltimo padarymo. Nustatyta, kad įslaptintas liudytojas pirmas paskambino D. G., tačiau pažymėtina, kad bylos medžiaga rodo, jog šio liudytojo skambutis nebuvo D. G. netikėtas. Jis iš karto sutiko „pagelbėti“ skambinančiajam, nors tik bendrais bruožais prisiminė jų ankstesnį bendravimą. Jis be užuolankų sutiko parūpinti prašomą kiekį psichotropinės medžiagos. Tai kalba apie tai, kad D. G. jau teikė panašias paslaugas ir buvo pasirengęs daryti naujus nusikaltimus, tik laukė tinkamo užsakymo. Apie D. G. nusistatymą daryti nusikaltimus liudija ir tas faktas, kad vos prieš kelias dienas jis jau buvo telefonu sutikęs aprūpinti psichotropine medžiaga S. D., kuris, gavęs iš D. G. metamfetamino, buvo sulaikytas Telšiuose. Be to, po pirmo pagal modelį padaryto nusikaltimo jis padarė dar dvi nusikalstamas veikas, įslaptintam liudytojui pardavęs psichotropinę medžiagą – metamfetaminą. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nusikaltimas būtų padarytas ir be anoniminio liudytojo žinios su kitais asmenimis, kurie kreiptųsi į D. G.. D. G. dar iki NVIM patvirtinimo buvo pasirengęs daryti nusikaltimus ir tik ieškojo asmenų, kuriems reiktų narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad liudytojas Nr. 1-10 išprovokavo D. G. padaryti nusikaltimą. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatorių tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi dar prieš jo susitikimą su įslaptintu liudytoju. Provokacija yra tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė asmenį padaryti nusikaltimą. Taigi provokacija pripažįstama tada, kai nusikaltimas be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų padarytas. Kolegija laiko, kad jei policijos pareigūnai nebūtų „prisijungę“ prie D. G. veiklos, jis vis vien būtų ieškojęs asmenų, galinčių dalyvauti nusikalstamoje veikoje. Pirmiau pateikta bylos medžiaga paneigia kasacinio skundo teiginį, kad šioje byloje pagal NVIM veikę pareigūnai provokavo D. G. elgtis nusikalstamai.

Dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) teisėtumo

Kasatoriai provokavimą mato ir tame, kad, sekdamos D. G. ir turėdamos duomenis apie 2010 m. vasario 5 d. epizodą, teisėsaugos institucijos ir toliau inicijavo bei organizavo nusikalstamą veiką, kol galiausiai išprovokavo didelio ir labai didelio kiekio metamfetamino pardavimą, taip neteisėtai įtraukdami nuteistuosius į sunkų ir labai sunkų nusikaltimą. Iš tikrųjų ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2010 m. vasario 22, dėl dviejų nusikaltimų, padarytų 2010 m vasario 5-7 d. ir 2010 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. kovo 1 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 159 straipsniu, leista prieš D. G. ir J. M. atlikti NVIV, t. y. patvirtintas naujas nusikalstamos veikos imitacijos modelis. Jo tikslai buvo nustatyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų gaminimo, laikymo, sandėliavimo vietas, bendrininkus ir sulaikyti juos.

Naudodamasis NVIV, įslaptintas liudytojas imitavo dar du nusikaltimus, be to, skirtingai nuo pirmo nusikaltimo, imitavo didelio ir labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą. 2010 m. kovo 5 d. atliktas antras psichotropinės medžiagos pirkimas iš D. G. pagal NVIV – įgyta 55,183 g metamfetamino (BK 260 straipsnio 2 dalį), o 2010 m. kovo 24 d. – trečias psichotropinės medžiagos pirkimas iš D. G. pagal patvirtintą NVIV – įgyta 159,028 g metamfetamino (BK 260 straipsnio 3 dalį). Atsakant į kasacinį skundą, pagrindinis klausimas – kiek pasiteisino šioje byloje nusikalstamos veikos imitacijos veiksmų pagalba surinkus pakankamai duomenų apie padarytas 2010 m. vasario 5 d. ir 2010 m. vasario 12 d. nusikalstamas veikas ir pradėjus ikiteisminį tyrimą vadovaujantis BPK 159 straipsniu kreipimasis į teismą leidimo dar trims mėnesiams imituoti nusikalstamą veiką prieš D. G..

Tikslas lyg ir pateisinamas – naujų bendrininkų išaiškinimas, medžiagų įgijimo, laikymo vietų nustatymas. Tačiau tenka konstatuoti, kad realiai pagal 2010 m. kovo 1 d. NVIV jokių naujų bendrininkų, nusikaltimo slėptuvių, įgijimo vietų nebuvo nustatyta.

Pažymėtina ir tai, kad nei NVIM, nei NVIV negali būti naudojami tam, kad vien tik pasunkinti kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus tol, kol kaltininkas padarys kuo daugiau nusikaltimų arba įgys ar išplatins didelį ar net labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų). Toks valstybės institucijų elgesys neatitiktų tų institucijų veiklos tikslų ir prieštarautų Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms. Valstybės institucijos šioje byloje galėjo tęsti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus su D. G. tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartyje apibrėžtiems NVIV keliamiems tikslams pasiekti, bet nesiekti dirbtinai sunkinti asmenų atsakomybės. Realiai 2010 m. kovo 5d. ir 2010 m. kovo 24 d. imituoti nusikaltimai neprisidėjo prie NVIV tikslų pasiekimo. Buvo išaiškinti tie patys asmenys, analogišku būdu realizavę psichotropines medžiagas. Tačiau neišaiškinta organizuotos grupės veikla, dėl to šis kaltinimo punktas pirmosios instancijos teismo buvo pašalintas iš nuosprendžio. Neišaiškinti liko narkotinių medžiagų tiekėjai, įgijimo būdai. Taigi pagal NVIV du nusikaltimai buvo valstybės sukurti tik tam, kad pasunkintų kaltininkų atsakomybę. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, NVIV pagrindu buvo „tiražuoti“ nauji nusikaltimai.

Nors byloje nustatyta, kad įslaptintas liudytojas, veikdamas valstybės vardu pagal NVIV, neprovokavo D. G. nusikalsti, tačiau valstybė, laiku neužkirsdama kelio daromiems nusikaltimams, tam tikra prasme skatino D. G. vis iš naujo kreiptis į J. M. ieškoti naujų psichotropinių medžiagų partijų, t. y. daryti naujus nusikaltimus. Taigi tęsiant pareigūnų veiksmus, pradėtus pagal NVIM, nesant provokacijos, ir toliau tęsiant juos pagal NVIV dėl ilgalaikio asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, net kai pati iniciatyva kyla ne iš pareigūnų, o iš asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, susidaro situacija, kai formaliai teisėti valstybės veiksmai supanašėja su provokacija ir tampa neteisėtais. (kasacinė nutartis 2K-7-86/2011).

Formaliai nusikalstami pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pažymėtina, kad ilgesnis imitacinių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą. Kaip tik tai ir įvyko šioje byloje. Įslaptinto liudytojo pagalba buvo padaryti du nauji nusikaltimai. Valstybės veiksmai šioje byloje galėtų būti pripažinti teisėtais tik tuo atveju, jei vykdant NVI veiksmus būtų pasiekti jame keliami tikslai. Šiuo atveju NVI veiksmais padaryti nusikaltimai prisidėjo tik prie kaltininkų baudžiamosios atsakomybės pasunkinimo, o ne naujų aplinkybių nustatymo.

Darytina išvada, kad teisėsaugos institucijų veiksmai, prasidėję teisėtai, dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius. Dėl to buvo padaryti nusikaltimai, kurių nebūtų, jei valstybė laiku užkirstų kelią naujų nusikaltimų padarymui, t. y., pradėjusi ikiteisminį tyrimą, sulaikytų įtariamuosius ir imtųsi aktyviai tirti jau padarytus nusikaltimus. Teisėjų kolegija laiko, kad teisėsaugos institucijų veiksmai, skatinantys naujas iniciatyvas, padaryti prieš D. G. pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal teismo patvirtintą NVIV, byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į NVIV panaudojimo rezultatą, negali būti pripažinti teisėtais ir atitinkančiais baudžiamojo proceso tikslus bei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Savo ruožtu tai reiškia, kad jo metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais. Šis BPK reikalavimų pažeidimas turi esminę įtaką D. G. ir J. M. baudžiamajai atsakomybei. Todėl teismų sprendimų dalis dėl jų nuteisimo už veikas, padarytas 2010 m. kovo 5 d. ir 2010 m. kovo 24 d., naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, ir ši bylos dalis nutrauktina.

Dėl J. M. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (2010 m. vasario 5-7 d.), 260 straipsnio 1 dalį (2010 m. vasario 12 d.)) ir įrodymų vertinimo.

Nuteistasis J. M. teigia, kad iš nuosprendžio matyti, jog didelio kiekio amfetamino įgijimas ir laikymas bei pardavimas pripažįstami nustatytais, tačiau šios veikos nepagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Dėl šios skundo dalies kolegija pažymi, kad BK 260 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka nustatyti bent vieną iš jų. J. M. teismo nuteistas tik dėl psichotropinių medžiagų realizavimo (pardavimo), jam neinkriminuotas nei psichotropinių medžiagų įgijimas, nei laikymas, nei gabenimas. Taigi šie kasatoriaus skundo argumentai neturi pagrindo.

Dėl nuteisimo už psichotropinių medžiagų pardavimą, tai byloje surinkta pakankamai įrodymų, liudijančių, kad kasatorius pardavinėjo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą D. G.. Nuteistojo dalyvavimą padarant pirmąją 2010 m. vasario 5-7 d. padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrindė D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad S. D. realizuotą psichotropinę medžiagą jis įgijo iš J. M., taip pat telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo protokole užfiksuotų telefoninių pokalbių bei SMS žinučių tarp J. M. ir D. G. turiniu. Iš jų matyti, kad D. G., šių kontaktų metu bendraudamas su psichotropinės medžiagos pirkėju S. D., šio užsakymą perduoda būtent J. M., informuoja jį apie bendravimo su S. D. eigą. Remdamasis šiame protokole užfiksuotais pokalbiais ir žinutėmis bei kitomis objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, atmetė nuteistojo J. M. bei D. G. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad J. M. su inkriminuota nusikalstama veika nesusijęs. Pažymėtina, kad minėtus įrodymus, siejančius J. M. su šia nusikalstama veika, pirmosios instancijos teismas vertino kaip visumą ir su kitais byloje esančiais įrodymais bei objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, t. y. liudytojų A. V., S. M., E. Š. parodymais apie pinigų už psichotropinę medžiagą pervedimą; asmens kratos, kratos, daiktų apžiūros protokolais, specialistų išvadomis, kuriomis nustatyta nuteistųjų, tarp jų ir J. M., neteisėtai disponuotos psichotropinės medžiagos rūšis ir kiekis (23,303 g), kuris įvertintas kaip didelis.

J. M. dalyvavimą 2010 m. vasario 12 d. nusikaltime įrodo liudytojo Nr. 1-10, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie tai, kad jam veikiant pagal NVIM ir įgyjant iš D. G. psichotropinę medžiagą 2010 m. vasario 12 d., prieš perduodamas jam šią medžiagą D. G. bendravo su asmeniu, į šios medžiagos perdavimo vietą atvykusiu automobiliu „Audi A4“. J. M. abejoja anonimiškumo liudytojui suteikimo pagrįstumu ir teigia apie jo teisių į gynybą pažeidimą. Be to, jis teigia, kad įslaptintų liudytojų parodymai negali būti vieninteliai ar lemiami įrodymai, pagrindžiantys apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau kolegija pažymi, kad priešingai, negu teigia kasatorius, įslaptinto liudytojo parodymai nėra vieninteliai parodymai, kuriais teismas rėmėsi, pripažindamas kaltu J. M., padarius 2012 m. vasario 12 d. nusikaltimą. Pastarojo dalyvavimą padarant 2012 m. vasario 12 d. nusikaltimą, rodo SMS žinutės bei telefoniniai pokalbiai tarp J. M. ir D. G., užfiksuoti vykdant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę. Slapto sekimo protokolu nustatyti tą dieną vykę susitikimai, kai J. M. automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į susitikimo su D. G. vietą. Taip pat nustatyta, kad minėtas automobilis „Audi A4“ registruotas J. M. tėvo vardu ir būtent J. M. naudojosi šiuo automobiliu. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas J. M. nuteisimą, motyvuotai atmetė D. G. ir J. M. teisme duotus parodymus ir nuosprendį grindė D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad visais atvejais psichotropinę medžiagą jis pirkdavo iš J. M.. Taigi pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, visiškai pagrįstai juos įvertino kaip pakankamus J. M. pripažinti kaltu dėl 2010 m. vasario 12 d. padaryto nusikalstamo. Apkaltinamajame nuosprendyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvai, kuriais atmetami kiti įrodymai, taigi akivaizdu, kad nuteistojo J. M. kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė nusikaltimų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo J. M. dalyvavimo kartu su D. G. padarant nusikaltimus, dėl kurių jie nuteisti. Kartu pirmiau paminėti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų ištirti ir įvertinti įrodymai paneigia ir tą kasacinio skundo argumentą, kad J. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais bei netiesioginiais įrodymais.

Dėl teismo šališkumo

Nuteistojo J. M. teigimu nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios jautėsi teismų šališkumas, asmeninis priešiškumas jam ir siekis nuteisti už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Tai matyti iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties palikti galioti skundžiamą nuosprendį.

Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius teisus, teigdamas, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02NDUvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-645/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-645/2005">2K-7-645/2005</a>, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-176/2010, 2K-425/2012; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000).

Pirmiausia, nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai dėl subjektyvaus teismo šališkumo, nes kasatorius nenurodė jokių realių faktų, rodančių bylą nagrinėjusių teisėjų šališkumą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, tokių faktų taip pat nenustatė.

Objektyviuoju požiūriu kasatorius teismų šališkumą įžvelgia tame, kad proceso metu jis jautė teismų priešiškumą, norą jį nuteisti už veikas, kurių nepadarė. Tačiau tai tik subjektyvi kasatoriaus nuomonė, nes jai pagrįsti jis nepateikia jokių faktų. Teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To teismas ir siekė viso baudžiamojo proceso metu. Tai kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis nėra teismo šališkumo įrodymas. Be to, kaip jau buvo pažymėta, nuosprendis paremtas byloje surinktais ir išnagrinėtais įrodymais, kuriuos teismas vertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartį.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutarties dalį dėl D. G. ir J. M. (J. M.) nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos (55,183 g) metamfetamino 2010 m. kovo 5 d.) ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos (159,028 g) metamfetamino 2010 m. kovo 24 d.) ir šią bylos dalį nutraukti.

D. G. vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga (11,161 g) metamfetamino 2010 m. vasario 12 d.) laisvės atėmimo penkeriems ir šešiems mėnesiams bausmę ir pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos (23,303 g) metamfetamino 2010 m. vasario 5–7 d.) laisvės atėmimo devyneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmę subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. M. (J. M.) vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga (11,161 g) metamfetamino 2010 m. vasario 12 d.) laisvės atėmimo penkeriems ir šešiems mėnesiams bausmę ir pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos (23,303 g) metamfetamino 2010 m. vasario 5–7 d.) laisvės atėmimo devyneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmę subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Rimantas Baumilas

Vytautas Piesliakas