Baudžiamoji byla Nr. 2K-521/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00080-2008-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, prie šios bausmės pilnai pridėta bausmė, paskirta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš A. Š. priteista A. J. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimo ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
A. Š. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo teisę į A. J. priklausantį didelės 200 000 Lt vertės turtą, t. y. žinodamas, jog A. J. jam nėra įsiskolinęs ar kitaip finansiškai įsipareigojęs, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais laiku ir aplinkybėmis įgijo nenustatyto asmens pagamintą netikrą 2007 m. birželio 1 d. paprastąjį vekselį su suklastotu A. J. parašu, kuriame nurodyti žinomai melagingi duomenys, kad jis iki 2008 m. birželio 1 d. įsipareigoja sumokėti A. Š. 200 000 Lt, ir šį netikrą vekselį laikė su savimi, kol Vilniuje 2008 m. gegužės 30 d. pateikė notarui vykdomajam įrašui gauti; po to, sustabdžius vykdymą, 2009 m. sausio 28 d. pakartotinai kreipėsi į kitą notarą vykdomajam įrašui gauti ir išduotą vykdomąjį įrašą 2009 m. sausio 29 d. pateikė antstolių kontorai, kad išieškojimas būtų nukreiptas į A. J. turtą; dėl to 2009 m. vasario 25 d. antstolis tariamos skolos išieškojimui užtikrinti parengė turto arešto aktą bei areštavo A. J. turto.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. (skunde klaidingai nurodyta 2012 m. birželio 19 d.) nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nuteistasis A. Š. nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepašalino abejonių dėl jo kaltės, o tai yra esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, todėl apkaltinamasis nuosprendis nėra teisėtas ir turėtų būti panaikintas.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių pagrindu padaryta išvada, kad jis, nors nebuvo apkaltintas vekselio suklastojimu, disponavo hipotekos lakštu, iš kurio į vekselį buvo nukopijuotas A. J. vardo ir pavardės įrašas su parašu, ir kad, pateikdamas vekselį vykdyti, neabejotinai žinojo apie šio suklastojimą. Jis nurodo, kad pagal Notariato įstatymo 50 straipsnyje nustatytą tvarką notaras surašo du hipotekos lakšto egzempliorius, iš kurių pirmasis atiduodamas kreditoriui, o antrasis lieka notarinėje kontoroje. 2009 m. birželio 5 d. teismo nutartimi ekspertizės atlikimui buvo pateiktas policijos pareigūnų išreikalautas iš notaro išduoto hipotekos lakšto originalas. Taip pat nurodo, kad byloje yra 2009 m. vasario 20 d. A. J. prašymas atlikti ekspertizę, kuriame šis nurodo, kad, peržiūrėjęs namuose dokumentų kopijas, surado hipotekos lakšto kopiją ir ją prideda. Palyginus šiuos hipotekos lakšto lapus, iš juose esančių A. Š., A. J., A. G. parašų ir UAB „Alrosta“ ir notaro uždėto antspaudo, kasatoriaus manymu, net ir be ekspertizės matyti, kad tai skirtingi to paties dokumento egzemplioriai. Šiuo hipotekos lakštu įkeičiamo turto savininkai taip pat buvo R. J. ir A. J., dėl to išplaukia logiška išvada, kad pirmasis hipotekos lakšto egzempliorius buvo notarinėje kontoroje, o antruoju disponavo A. J. Tai iš esmės patvirtina kasatoriaus teiginius, kad jis niekada neturėjo minėto hipotekos lakšto, todėl negalėjo perpiešti ar kitaip suklastoti įrašo ir parašo vekselyje. Tačiau teismai nesiaiškino aplinkybės, kaip pas A. J. atsirado minėto hipotekos lakšto antrasis egzempliorius. Pagrįstos abejonės dėl kasatoriaus disponavimo hipotekos lakštu fakto, iš kurio neva buvo perpieštas A. J. vardo ir pavardės įrašas su parašu, kelia abejonių dėl byloje duotų ekspertų išvadų, kuriomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Kasatorius pažymi, kad specialisto išvadoje kategoriškai nurodyta, jog pateiktame tyrimui 2007 m. birželio 1 d. paprastajame 200 000 Lt vekselyje savo vardą ir pavardę parašė ir šalia pasirašė A. J. Teismo posėdyje šis specialistas suabejojo savo išvados patikimumu, tikėtina paveiktas itin patyrusių eksperčių J. V. ir R. R. autoriteto. Šių eksperčių atliktos ekspertizės 2009 m. spalio 29 d. akto išvada buvo padaryta žinant A. J. iškeltą versiją dėl minėto įrašo ir parašo perrašymo, bet ekspertės ir teismas nenagrinėjo klausimo, ar jų išvadoje konstatuoti sulėtėjęs rašymo tempas ir rašiklio sustojimai gali būti susiję su pasirašančiojo asmens būsenos pakitimais, pavyzdžiui, susijaudinimu, girtumu, taip pat nepatogiu pasirašomo dokumento pasidėjimu, tušo pasibaigimu rašiklyje ir pan. Kasatorius nurodo, kad vekselio išdavimo metu A. J. turėjo didelių finansinių problemų ir piktnaudžiavo alkoholiu, todėl pasirašydamas vekselį ryte buvo nevisai blaivus, o tai galėjo turėti įtakos jo rašysenai. Praėjus penkioms dienoms nuo minėtos dokumentų ekspertizės, 2009 m. lapkričio 3 d. rašysenos ekspertizę atlikusios ekspertės D. S. ir R. T. žinojo ir rėmėsi 2009 m. spalio 29 d. ekspertizės aktu ir jame pateikta išvada apie įrašo ir parašo perpiešimą. Esant tokiems prieštaringiems įrodymams byloje, teismas turėjo paskirti dar vieną kompleksinę rašysenos ekspertizę.
Kasatorius nesutinka ir su apeliacinio teismo išvada, kad dėl didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriams jis neturėjo galimybių skolinti tokių didžiulių pinigų sumų A. J. ir kad pateikimas teismo posėdyje šešių paskolos sutarčių, patvirtinančių jo turėtą galimybę skolinti pinigus, vertintinas kaip gynybos būdas, pasirinktas supratus, kad, teismui priėmus nutartį surinkti duomenis apie jo turtinę padėtį, tokių duomenų nebus ir kad šios sutartys nepaneigia jo kaltės padarius nusikaltimą. Iš šių teismo teiginių kasatoriui neaišku, dėl kokių priežasčių teismas rinko įrodymus apie jo finansinę padėtį ir galimybę skolinti pinigus A. J., jeigu ši aplinkybė teisiškai nėra reikšminga.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu neteikė išsamių parodymų apie savo turtinę padėtį dėl advokato užimtos gynybinės pozicijos ir nelaikė šios aplinkybės svarbia bylos baigčiai, bet vekselio pasirašymo laikotarpiu tikrai disponavo pakankamomis pinigų sumomis ir paskolino 200 000 Lt A. J.. Jo manymu, tai patvirtina prie jo kasacinio skundo pridedami dokumentai: 2005 m. rugsėjo 15 d. paskolos sutartis, pagal kurią jis buvo pasiskolinęs iš UAB „Alrosta“ 50 000 Lt; 2011 m. lapkričio 1 d. ir 2012 m. vasario 1 d. pakvitavimai, kad A. Š. buvo pasiskolinęs iš G. P. 20 000 Lt ir 15 000 Lt ir šiuos pinigus grąžino; 2006 m. balandžio 3 d. mokėjimo dokumentas, pagal kurį jo žmona J. Š., įmokėdama į antstolio sąskaitą, grąžino UAB „Kino ekspresas“ 20 000 Lt; 2009 m. rugpjūčio 10 d. antstolio patvarkymas, iš kurio matyti, A. Š. neįvykdyta turtinė prievolė UAB „Alrosta“ buvo ne 46 000 Lt, o tik 1500 Lt; UAB „Alrosta“ ir A. Š. 2005 m. balandžio 8 d. darbo sutartis su pakeitimais, kuria A. Š. buvo nustatytas 5300 Lt mėnesinis darbo užmokestis; 2006 m. lapkričio 17 d. tarp UAB „Alrostos grupė“ ir A. Š. sudaryta automobilio nuomos sutartis, pagal kurią jis kiekvieną mėnesį gaudavo 2352,94 Lt už automobilio nuomą, kurių šiems dingus negalėjo pateikti bylos nagrinėjimo metu arba kurie atsirado vėliau.
Kasatoriaus manymu, jo pateikti argumentai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir jis nuteistas nepagrįstai.
Atsiliepime į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad kasatorius iš esmės ginčija teismo nuosprendžio pagrįstumą, įrodymų tikrumą, pakankamumą ir jų vertinimą, o tai yra apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai, savo iniciatyva byloje atliko įrodymų tyrimą, nutartyje išsamiai aptaręs įrodymų patikimumo bei pakankamumo klausimus, ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė išvadas dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Prokurorė pažymi, kad pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes kasatoriaus padaryti nusikalstami veiksmai pagrįstai ir tinkamai kvalifikuoti kaip BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas.
Atsiliepime į nuteistojo A. Š. kasacinį skundą nukentėjusysis A. J. prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nukentėjusysis pažymi, kad hipotekos lakštas, nuo kurio buvo perrašyti jo vardas, pavardė ir parašas, buvo išregistruotas 2007 m. gruodžio 21 d. ir 2008 sausį registruotu laišku išsiųstas skolininkui, tuo metu bankrutavusiai UAB „,Alrosta“ adresu: (duomenys neskelbtini), kur jį priėmė tuo metu ten gyvenantis A. Š., nes laiškas atgal į Hipotekos skyrių negrįžo. Teismams pateiktos nukentėjusiojo pajamų deklaracijos, procesiniai dokumentai iš civilinių bylų patvirtina, kad nukentėjusiajam nebuvo reikalo skolintis pinigų iš A. Š., šis neskolino ir net neturėjo tokios galimybės, nes pats buvo skolingas nukentėjusiajam, o konfliktinė situacija tarp jų tęsiasi nuo 2007 m. pradžios.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Taigi kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų tyrimas bei vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo funkcija. Pirmosios ir apeliacinės instancijos priimtame teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.
BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kasacinės instancijos teismo kolegija nevertina nuteistojo naujai pateiktų dokumentų dėl galimybės skolinti, taip pat palieka nenagrinėtus skundo argumentus apie jo galimybes disponuoti hipotekos lakšto egzemplioriais, nukentėjusiojo būklę vekselio pasirašymo metu, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyku.
Abiejų instancijų teismų sprendimuose konstatuota, kad įrodymais pripažinti byloje surinkti ir įvertinti duomenys paneigia nuteistojo parodymus tiek dėl vekselio išdavimo, tiek ir dėl pinigų skolinimo nukentėjusiajam.
Išvadą, kad vekselyje A. J. vardo ir pavardės įrašas su parašu šalia yra suklastoti, teismai grindė nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, 2009 m. spalio 29 d. ir 2009 m. lapkričio 3 d. komisijos ekspertizių aktų išvadomis, teisme apklaustų eksperčių R. R., J. V. parodymais. Teismai vertino ir priešingą 2008 m. spalio 22 d. specialisto V. L. išvadą, tačiau jos nepripažino įrodymu. Svarbiausia priežastimi, dėl kurios ši išvada nepripažinta įrodymu, teismai nurodė ją davusio specialisto V. L. paaiškinimus teisme, kad jis tyrimo metu neturėjo pakankamai lyginamosios medžiagos ir kad jam nebuvo žinoma esminė aplinkybė apie vekselyje padarytų įrašų nukopijavimą iš hipotekos lakšto.
Teismai tyrė ir nuteistojo galimybes nuo 2005 m. iki bylos nagrinėjimo teisme skolinti nukentėjusiajam vekselyje nurodytą sumą pinigų. Abiejų instancijų teismai, ištyrė ir įvertino bankų, Centrinės hipotekos įstaigos ir Juridinių asmenų registro pateiktus dokumentus apie A. Š. finansinius įsipareigojimus, sutartis, areštuotą turtą ir kt., taip pat 2011 m. spalio 17 d. teisiamajame posėdyje nuteistojo gynėjo pateiktas paskolų sutartis ir nukentėjusiojo atstovo pateiktus dokumentus apie nukentėjusiojo ir A. Š. turtinius ginčus. Teismai konstatavo, kad nėra duomenų, kurie objektyviai ir patikimai patvirtintų, jog tuo metu A. Š. finansines galimybes būtų leidusios jam paskolinti nukentėjusiajam 200 000 Lt, ir kad jų tarpusavio turtinių ginčų, vykusių ir teisme civilinio proceso tvarka, dokumentuose nėra jokių nuorodų dėl nukentėjusiojo tariamos skolos A. Š., kuri padengtų A. Š. įsiskolinimus jam. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismui pateiktos paskolos sutartys dėl nuteistojo pasiskolintų didelių sumų yra nepatvirtintos notaro ir liudija apie jo turėtas dideles finansines problemas, bet tikrai nepatvirtina, o daugiau paneigia jo galimybę skolinti pinigus nukentėjusiajam.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir apeliacinio skundo argumentų, tarp jų dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų ir jų vertinimo, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjas nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo ir papildomai tirti naujus ar byloje jau esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyta laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų.
Konstatavus, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai bei nenustačius jokių esminių BPK pažeidimų, darytina išvada, jog nėra pagrindų naikinti ar keisti skundžiamų teismų sprendimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Masiokas
Gintaras Goda
