Baudžiamoji byla Nr. 2K–314/2007 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.9.6.; 1.1.12.1.; 2.1.1.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant J. Morkytei,
dalyvaujant prokurorui J. Rėksniui,
nuteistosioms R. Z. ir D. G.,
gynėjams advokatams R. Mikliušui ir P. Mockevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Z. ir D. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendžių.
2002 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu R. Z. nuteista pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 207 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi, R. Z. paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Remiantis 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktu, R. Z. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleista.
D. G. šiuo nuosprendžiu nuteista pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 207 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, konfiskuojant pusę jai priklausančio turto. Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi, šios bausmės subendrintos, D. G. paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams, konfiskuojant pusę jos turto, bausmę atliekant pataisos namuose.
2002 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu nuteisti ir G. G. bei V. N. (V. N.), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendis dėl D. G. nuteisimo pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 1 ir 2 dalis panaikintas ir byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Dėl D. G. nuteisimo pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, 274 straipsnio 3 dalį, R. Z. nuteisimo pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: D. G. nusikalstama veika iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies (dėl sukčiavimo) perkvalifikuota į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį (nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi įstatymo redakcija) ir jai paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams; D. G. nusikalstama veika iš 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalies, 207 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį ir jai paskirtas laisvės atėmimas trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šios bausmės ir bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 d., D. G. subendrintos taikant apėmimo būdą ir jai nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, D. G. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleista.
R. Z. nusikalstama veika iš 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalies, 207 straipsnio 1 dalies, 207 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 10 MGL (1200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis 2000 m. BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. G. priteista 32 000 Lt Valstybinei mokesčių inspekcijai valstybės naudai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų bei gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
D. G. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu nuteista už tai, kad 1998 m. kovo mėnesį, Vilniuje, žinodama, kad jos sutuoktinis nebaigęs vidurinio mokslo bei neturi tokį mokslą patvirtinančio dokumento, norėjo jam padėti įstoti į Maskvos naująjį teisės institutą. Iš G. G. gavusi jau suklastotą oficialų dokumentą – R. P. priklausiusio brandos atestato (duomenys neskelbtini) šviesokopiją su žinomai melaginga informacija, pateikė ją (duomenys neskelbtini) vertėjai I. Ž., kad ši jį išverstų į rusų kalbą ir patvirtintų klastoto dokumento vertimą, tačiau I. Ž. atsisakė savo parašu tvirtinti minėtą dokumentą. Su suklastotu oficialiu dokumentu G. G., R. Z. 1998 m. kovo 27 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) buvusį vertimų biurą į vertėją R. K., norėdami, kad ši patvirtintų vertimą, tą ji ir padarė. Vėliau, 1998 m. kovo 27 d. šis oficialus dokumentas, žinant D. G., buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) notarų biurui. Ten notarei buvo pateiktas suklastotas G. G. oficialus dokumentas – vidurinio mokslo brandos atestato šviesokopija.
D. G. taip pat nuteista už tai, kad 1998 m. balandžio mėnesio pirmosiomis dienomis Vilniaus (duomenys neskelbtini), suklastojo oficialų dokumentą, žinodama, kad jis bus panaudotas V. N. stojant į Maskvos naująjį teisės institutą. Oficialaus dokumento originalą ji gavo iš (duomenys neskelbtini) dirbusio P. C. (Kauno aukštesniosios ekonomikos mokyklos baigimo diplomas (duomenys neskelbtini), padarė kelias šio diplomo šviesokopijas, į vieną įrašydama ranka V. N. pavardę, ir perdavė šį oficialų dokumentą jam naudotis. Vėliau nepranešė, kad šis oficialus dokumentas suklastotas, tarpininkavo, kad šis dokumentas būtų notariškai patvirtintas, tai ir buvo padaryta: dokumentą išvertė į rusų kalbą vertėja L. S. (duomenys neskelbtini) vertimų biure, bei patvirtino (duomenys neskelbtini) notarų biuro patalpose.
D. G. nuteista ir už tai, kad 1998 metų birželio 4–11 dienomis, V. N. susitarus su I. J., H. K. ir M. J., kurių sūnūs buvo suimti už plėšimą, kad jis, tarpininkaujant D. G., dirbančiai (duomenys neskelbtini), perduos valstybės pareigūnui – teisėjui, sprendusiam M. J., B. K. ir J. J. kardomųjų priemonių – suėmimo termino pratęsimą, 8000 JAV dolerių. D. G. 1998 m. birželio 12 d. ryte iš V. N., kuris gavo 4000 JAV dolerių iš A. D., atstovavusiai I. J., H. K. ir M. J. interesus, (duomenys neskelbtini) pasiėmė dalį, t. y. 4000 JAV dolerių, tačiau pareigūnui – teisėjui jų neperdavė. Tos pačios dienos vakare ji iš G. G. pasiėmė likusius 4000 JAV dolerių, kuriuos jis gavo 1998 m. birželio 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš V. N. (duomenys neskelbtini) degalinėje, tačiau jų pareigūnui – teisėjui neperdavė.
R. Z. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu nuteista už tai, kad 1998 m. kovo mėnesį (duomenys neskelbtini), padarė A. K. vardu išduoto Vilniaus miesto 43-iosios vidurinės mokyklos baigimo atestato (duomenys neskelbtini) šviesokopiją ir, baltu tepikliu užtepusi A. K. vardą, pavardę, asmens kodą, mokyklos baigimo metus, vietoj jų savo ranka įrašė melagingus duomenis – savo vardą, pavardę, asmens kodą, mokyklos baigimo metus ir užsienio kalbos bei kūno kultūros egzamino dalykų įvertinimus 10-čia balų. Ji padarė tokio vidurinio mokslo baigimo atestato melagingą šviesokopiją, esą ji, R. Z., 1995 m. išlaikė baigiamuosius egzaminus ir baigė Vilniaus miesto 43-ąją vidurinę mokyklą. 1998 m. kovo mėnesį R. Z. perdavė suklastotą vidurinio mokslo baigimo atestato kopiją D. G., kad ši perduotų šviesokopiją vertėjai, kuri išverstų jį į rusų kalbą ir patvirtintų vertimą savo parašu. Ji taip pat prašė surasti notarą, kuris patvirtintų atestato šviesokopįją be dokumento originalo. D. G. įvykdė R. Z. prašymą. (duomenys neskelbtini) perdavė, nežinodama, kad dokumentas suklastotas, I. Ž. prašydama jį išversti į rusų kalbą. I. Ž. šį dokumentą išvertė į rusų kalbą, tačiau tvirtinti atsisakė, nes nebuvo verčiamo dokumento originalo, taip pat ji atsisakė surasti notarą. 1998 m. kovo 27 d. R. Z. kartu su G. G., nežinančiu, kad R. Z. brandos atestato kopija suklastota, nuvyko į (duomenys neskelbtini), į buvusį vertimų biurą pas vertėją R. K. ir pateikė šiai I. Ž. suklastoto brandos atestato (duomenys neskelbtini) vertimą į rusų kalbą, kad šis būtų patvirtintas. Dokumentas buvo patvirtintas. 1998 m. kovo 27 d. R. Z., nežinodama, kad ir G. G. atestato (duomenys neskelbtini) kopija yra suklastota ir jo vertimas į rusų kalbą taip pat yra suklastotas, nuvyko su G. G. į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, ten abu pateikė notarei D. L. suklastotus dokumentus. Notarė žinomai suklastotas dokumentų kopijas ir vertimus į rusų kalbą patvirtino. 1998 m. kovo 27–28 d. su suklastotais oficialiais dokumentais R. Z. įstojo į Maskvos naująjį teisės institutą, laikė egzaminus Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvusiose Maskvos naujojo instituto biuro patalpose, t. y. juos panaudojo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu R. Z. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalies, 207 straipsnio 1 dalies, 207 straipsnio 1 dalies perkvalifikavusi į BK 207 straipsnio 1 dalį pažymėjo, kad jos veika buvo tęstinė, todėl pirmosios instancijos teismo toks veikos kvalifikavimas negalimas. Be to, kaltinimas dokumentų suklastojimu buvo pagrįstas tik pačios R. Z. parodymais, duotais ikiteisminio (parengtinio) tyrimo metu, neteisėtai ją apklausiant kaip liudytoją, nedalyvaujant gynėjui; kitų įrodymų dėl R. Z. padaryto oficialaus dokumento suklastojimo nėra.
Perkvalifikuodama D. G. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalies, 207 straipsnio 1 dalies į 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymėjo, kad D. G. gali būti pripažinta padėjusi G. G. suklastoti oficialų dokumentą tik tada, jei jis būtų pripažintas vykdytoju pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį. D. G. nusikalstamą veiką perkvalifikavęs iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį teismas vadovavosi 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs, kad 2000 m. baudžiamasis įstatymas švelnina D. G. teisinę atsakomybę.
Nuteistoji R. Z. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendį dėl jos nuteisimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (suklastotų oficialių dokumentų panaudojimas) ir ją išteisinti, nesant šio nusikaltimo sudėties. Jei teismas nerastų tam pagrindo, tuomet Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendį dėl jos nuteisimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Nuteistoji R. Z. kasaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu ji buvo atleista nuo jai paskirtos bausmės; nors neįvykdė jokios naujos nusikalstamos veikos, pagal BK 97 straipsnio 3 dalį 2005 m. gegužės 27 d. teistumas jai išnyko, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu R. Z. vienintelė buvo nuteista realia bausme – bauda ir teistumas jai atsinaujino. Kasatorės nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, tačiau to nepadarė. Taip pat, anot kasatorės, buvo pažeisti rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principai – teismui buvo pateikti dokumentai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje veikos padarymo metu nebuvo įregistruotas joks užsienio universitetas ar institutas, taigi R. Z. negalėjo pateikti dokumentų neegzistuojančiai atstovybei (Maskvos naujasis teisės institutas Lietuvoje neturėjo atstovybės, o Minsko filialas negalėjo pats įkurti savo atstovybės ar filialo). Byloje yra dokumentas iš Maskvos naujojo teisės instituto Minsko filialo, kad kasatorės dokumentai buvo pateikti Minske, šio instituto padalinio buveinėje; su kastore sudarius sutartį, ji buvo priimta mokytis; kadangi šis institutas buvo ir yra komercinis, tai pateikti dokumentai (Minske) neturėjo nieko bendra su jos priėmimu į institutą, taip pat Minske pateikus net ir suklastotus dokumentus, baudžiamojon atsakomybėn ji negali būti patraukta Lietuvoje. Byloje yra dokumentai, kad nei Maskvos naujasis teisės institutas, nei Maskvos naujojo teisės instituto Minsko filialas jai jokių pretenzijų neturi, tai patvirtina faktas, jog šioje baudžiamojoje byloje, kol jai nebuvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ji buvo iškviesta šio instituto į sesiją ir laikė egzaminus, nors R. Z. dokumentai STT tyrėjos jau buvo išreikalauti iš Minsko filialo. 1998 m. rugsėjo 21 d. Baltarusijos atašė J. Bartkevičius atsiuntė dokumentus iš Minsko, o ne iš Vilniaus ar kitos Lietuvos vietovės, tai rodo, jog dokumentai buvo pateikti ir laikomi Minsko filiale, todėl už dokumentų pateikimą ar panaudojimą negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvoje.
Nuteistoji D. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendį dėl jos nuteisimo pagal BK 274 straipsnio 3 dalį, 18 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, ją išteisinti, nenustačius, jog kasatorė dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
Nuteistoji D. G. skunde nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje yra garantuota teisė į tai, kad asmens bylą išnagrinėtų teisingas ir nešališkas teismas, tokia pati nuostata yra ir BPK 382 straipsnio 2 dalyje (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną galiojusi įstatymo redakcija); byla turi būti išnagrinėta teisėta teismo sudėtimi, teisėjas negali dalyvauti baudžiamosios bylos bet kurioje proceso stadijoje, jei yra aplinkybių, lemiančių jo neobjektyvumą. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje pripažino, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų surašant nuosprendį iš dalies pagrįsti, tačiau, anot kasatorės, vengdamas tai įvardyti kaip teismo šališkumą, pažeidimus pavadino formaliais, taip pademonstruodamas ir savo neobjektyvumą. Nuteistoji D. G. skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas buvo surašytas 2002 m. gegužės 27 d., o pirmininkaujančios teisėjos V. Rasimavičienės pasirašytas 2002 m. birželio 5 d. 2002 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismo l. e. p. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas V. Nikitinas patvirtino, kad 2002 m. gegužės 30 d., kaip to reikalaujama BPK 117 straipsnio 4 dalyje, protokolas nebuvo surašytas. Tai, kasatorės manymu, yra teismo neobjektyvumo požymis – pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo rašomas, nesiremiant teismo posėdžio protokolu, nes jame nėra aptarti visi teisme ištirti įrodymai, remiamasi tik kaltinimo pateiktais įrodymais, užfiksuotais kaltinamojoje išvadoje. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio apeliacinio skundo argumento pasisakė formaliai – teismo posėdžio protokolo nesurašymas laiku nevertinamas kaip esminis pažeidimas, nutylima, kad, nesant byloje protokolo, neįmanoma surašyti nuosprendžio. Teismo nurodymas, kad protokolo nesurašymas laiku netrukdė D. G. surašyti pastabų, anot kasatorės, neteisingas – ji tokių pretenzijų niekada nekėlė.
Nuteistoji D. G. nurodo, kad jos baudžiamoji byla atiduota į Vilniaus apygardos teismą 2000 m. liepos 3 d., teismui kasatorė buvo atiduota 2000 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, baudžiamoji byla teisme buvo tiriama beveik dvejus metus. Negalima, anot kasatorės, teigti, kad buvo tiriama labai didelės apimties byla – tokį ilgą bylos tyrimą lėmė ne jos apimtis, o teismo netinkamas bylos tyrimo organizavimas (pertraukos tarp posėdžių trukdavo du ir keturis mėnesius). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą iki kasacinio bylos įvertinimo, baudžiamąją bylą taip pat nagrinėjo daugiau nei dvejus metus, nors įrodymų tyrimas apsiribojo vos kelių asmenų papildoma apklausa; teismo nutartis skirti fonoskopinę ekspertizę Ekspertizės centrui buvo perduota tik po pusmečio. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė bylos vilkinimo, nes, kaip rašoma nuosprendyje, pertraukos buvo objektyviai pagrįstos, tačiau nepasisakė dėl kriterijų, iš kurių sprendė, kad toks ilgas laikas yra pagrįstas.
Nuteistoji D. G. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos visapusiškai, tai turėjo įtakos priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino liudytojų D. M., R. J., M. J. ir kt., tiesiogiai perdavusių pinigus, skirtus kyšiui, nuteistajam V. N., parodymų pakeitimo priežasčių ir motyvų. Šie liudytojai duodami parodymus pirmosios instancijos teisme liudijo, jog jiems buvo žinoma, kad V. N. pinigus perduos teisėjui, tačiau, pradėjus bylą iš naujo tirti Vilniaus apygardos prokuratūroje, liudytojai pakeitė parodymus ir ėmė aiškinti, kad jie žinojo, jog V. N. pinigus turės perduoti kasatorei. Tik liudytoja M. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad parodymus pakeitė, nes iš kalėjimo paleistas V. N. atvyko pas juos į namus ir ėmė aiškinti, kad pinigai buvo skirti D. G. Kodėl telefoninių pokalbių metu šie liudytojai mini ne kasatorę, o teisėją ir prokurorę R., jie negalėjo paaiškinti. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė aiškinti prieštaravimus tarp labai svarbių liudytojų parodymų, nustatyti jų keitimo priežastis ir motyvus, į šį apeliacinio skundo argumentą neatsakė, prašymo pakartotinai apklausti minėtus liudytojus netenkino.
Taip pat kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas leido jai atsisakyti gynėjo, tačiau pagal BPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punktą (Bylos nagrinėjimo metu galiojusi BPK redakcija) nors gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, jai jis nebuvo paskirtas. Taip, anot nuteistosios D. G., buvo pažeista jos teisė į gynybą; teismai negalėjo vien iš fakto, kad ji surašiusi apeliacinį skundą, daryti išvadą, jog kasatorei buvo suprantamas ir kaltinimas, ir nuosprendžiai. Nuteistoji, remdamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalimi, teigia, kad 2003 m. balandžio 7 d. kalbos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad net 56 nuosprendyje esantys teiginiai yra nesuvokiami, o kai kurie eksperto išaiškinti teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, taigi galbūt ir ji, neteisingai supratusi nuosprendžio esmę, netinkamai jį skundė. Ši aplinkybė, anot kasatorės, lėmė jos teisės į suprantamą kaltinimą pažeidimą; apeliacinės instancijos teismas apie šį apeliacinio skundo argumentą nieko nepasisakė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino daug baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (suklastoti dokumentai, neteisėtas poėmis, neatnaujinus parengtinio tardymo, asmeninių pažinčių keliu, apklausų ir poėmių vienu metu atlikimas ir kt.), tačiau juos nepagrįstai įvardijo formaliais. Į tai, kad nėra nusikaltimo objekto, anot kasatorės, nėra atsižvelgiama, nes jo neprocesinis gavimas užkerta kelią jį vertinti teisiškai.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė taip pat ir šių procesinių pažeidimų: Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro D. Stankevičiaus, vėliau tyrusio šią bylą, apsilankymo pas suimtąjį V. N. kalėjime, kai prokuroras net nebuvo priėmęs baudžiamųjų bylų savo žinion; po šio apsilankymo atsiradęs V. N. nuoširdus prisipažinimas, tariamai priimtas kalėjimo pareigūno, tačiau jo surašymas, priėmimas ir oficialus išsiuntimas iš kalėjimo buvo oficialiai paneigtas kalėjimo viršininko, paaiškinusio, jog nuoširdžių prisipažinimų registracijos žurnale nėra V. N. nuoširdaus prisipažinimo, jis iš kalėjimo nebuvo išsiųstas; liko nesuprantama, kas jį išsinešė iš kalėjimo, nenorėdamas oficialiai registruoti, ir kodėl teismai vengė apklausti kalėjimo pareigūną, kuris tariamai priėmė šį prisipažinimą. Kasatorė skunde teigia, kad Vilniaus apygardos prokuroro D. Stankevičiaus kalėjime atliktų V. N. apklausų, kuriomis teismai grindė jos kaltę, suklastojimas yra akivaizdus: tai patvirtina apklausų atlikimo laiko ir jų metu daromų garso įrašų trukmės nesutapimas, garso įrašo ir apklausų protokolų neatitikimas. Taip pat nuteistoji D. G. nurodo, kad V. N. įvykdytas nusikaltimas buvo atskleistas jai surašius tarnybinį pranešimą dėl gautos informacijos apie nusikaltimą; 2000 m. gegužės 10 d. Vilniaus rajono policijos komisariato rašte į paklausimą, kada buvo gautas D. G. raportas apie moterų, kurių sūnūs buvo kaltinamaisiais plėšimo byloje, vizitus, aiškinant, kad jos perdavė kyšį V. N., siekdamos papirkti pareigūną, patvirtinama, kad 1998 m. rugpjūčio 4 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) D. G. tarnybinio pranešimo nuorašas, pridėtas prie iškeltos baudžiamosios bylos, kuri šiuo metu yra Vilniaus apygardos prokuratūroje. Tačiau kasatorė pastebi, kad byloje šio dokumento nėra, o 1998 m. rugpjūčio 10 d. (vėlesne data, nei buvo gautas kasatorės tarnybinis pranešimas, melagingai surašytas kitas nutarimas iškelti baudžiamąją bylą, teigiant, kad nutarimas priimtas moterų surašyto pareiškimo pagrindu. Taigi bylos tyrimas ir nagrinėjimas dėl sukčiavimo stambiu mastu, anot D. G., yra neteisėtas.
Taip pat kasatorė nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo metu buvo sunaikinti įrodymai, patvirtinantys jos nekaltumą: V. N. laiškai, rašyti savo tėvams iš kalėjimo, kuriuose jis pasakoja apie jam daromą spaudimą, kad būtų gauti parodymai prieš D. G., užrašų knygutės, kuriose yra įrašai, patvirtinantys jos alibi. Tokio pažeidimo neįmanoma panaikinti, todėl visos abejonės turi būti vertinamos nuteistosios D. G. naudai.
Kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismui ne kartą buvo reiškiamas nušalinimas, tačiau prašymas nebuvo patenkintas; vienas prašymo pagrindų buvo tai, kad apeliacinės instancijos teismas viešai išsakė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas – teismui, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nereikia tirti įrodymų, nagrinėti jų, vertinti, reikia tik patenkinti kasatorės prašymus ir argumentuoti apeliacinio skundo netenkinimą; be to, bylos nagrinėjimo metu teismas nepagrįstai atsisakė pagarsinti D. G. prašomus dokumentus, nes ji negalėjusi nurodyti tikslios jų buvimo byloje vietos.
Kasatorė nurodo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje jos tariamai nusikalstamos veikos objektyvioji pusė yra labai nekonkreti, ji negalėjusi tinkamai gintis nuo jai pareikšto kaltinimo ir apskųsti priimtą nuosprendį. Anot kasatorės, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jai dėl dokumentų klastojimo turėjo būti panaikintas, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo tik pakeistas. Baudžiamajame įstatyme veikos padarymo metu nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už kopijos suklastojimą ar tokios kopijos vertimą. Tačiau teismai sąmoningai nuosprendžiuose atestato kopijos vertimą įvardija oficialiu dokumentu. Brandos atestato kopija ir jos vertimas į rusų kalbą, priešingai nei teigiama nuosprendžiuose, negali būti pripažinti oficialiais dokumentais, nes jie nesukelia teisinių padarinių. Pats apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad šie dokumentai tapo oficialūs tik po to, kai juos patvirtino notarė D. L., t. y. tik po to galėjo sukelti teisinius padarinius – G. G. iš tikrųjų įstojo į Maskvos naująjį teisės institutą. Taip pat nuteistoji D. G. nurodo, kad studentai, pateikę dokumentus, įstojo į Maskvos naująjį teisės institutą ne dėl pateiktų netinkamų dokumentų, o dėl kyšių, kuriuos pateikė I. Ž. Apeliacinės instancijos teismas pats įvardijo oficialaus dokumento suklastojimo momentą – notarinį kopijos ir jos vertimo patvirtinimą bei asmenį, dėl kurio veiksmų kopija ir jos vertimas tapo oficialiu dokumentu. BK 300 straipsnyje numatyta atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą ir realizavimą, tačiau veikos metu tokio įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą ir realizavimą, nebuvo, apeliacinės instancijos teismas šią teisės normą analizuoja tik tiek, kad įstatymas suteikia teisinę apsaugą tiek oficialiam, tiek privačiam dokumentui, nors D. G. apeliaciniame skunde buvo pažymima, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento suklastojimą, o tai atitiktų nuteistųjų įvykdytų veikų, suklastojant kopijas, kvalifikavimą, o kadangi nebuvo veikų padarymo metu baudžiamosios atsakomybės už netikro dokumento suklastojimą, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį negalima. Nuteistoji D. G. teigia, kad ji turėjo būti išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, suklastojant V. N. atestato šviesokopiją. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į notarės D. L. paaiškinimą, kad dokumento kopijos vertimas, net ir patvirtintas vertėjos, netampa oficialiu dokumentu.
Taip pat skunde teigiama, kad kaltinimas D. G. dėl padėjimo suklastoti oficialų dokumentą netinkamas. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismo ji prašiusi grąžinti bylą tardymui papildyti, kad būtų sukonkretinti jai pateikti kaltinimai, tačiau teismas jos prašymo netenkino; nekonkretus kaltinimas pažeidžia jos teisę į gynybą. Pirmosios instancijos teismas priėmė netikėtą sprendimą – pripažinęs kasatorę kalta ir nuteisęs pagal BK 18 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį ne tik neįvardijo jos nusikalstamos veikos, tariamai pripažintos įrodyta, bet ir pakeitė kaltinimo formuluotę – „su suklastotu oficialiu dokumentu G. G., R. Z. 1998 m. kovo 27 d. nuvyko į (duomenys neskelbtini) buvusį vertimų biurą pas vertėją R. K., norėdami, kad ši patvirtintų vertimą. Vėliau šis oficialus dokumentas, žinant D. G., buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) notarų biure, ten notarei buvo pateiktas suklastotas G. G. oficialus dokumentas – vidurinio mokslo brandos atestato šviesokopija“. Šį momentą D. G. savo kasaciniame skunde aiškina kad ji, kaltinta padėjimu suklastoti dokumentą, buvo įvardyta kalta, nepranešus apie nusikaltimo įvykdymą. Kasatorė skunde nurodo, kad jos veiksmai dėl padėjimo suklastoti oficialų dokumentą, pirmosios instancijos teismo įvardyti kaip nusikalstami, nebuvo teisiškai įvertinti apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo atliktas veikos perkvalifikavimas iš BK 18 straipsnio 6 dalies, 207 straipsnio 1 dalies į BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį nesuprantamas, kasatorė teigia esanti nuteista už pasikėsinimą padėti G. G. įvykdyti nusikaltimą, už kurį jis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad G. G. veiksmų vertinti kaip pasikėsinimo suklastoti oficialų dokumentą atskirai nuo jo panaudojimo negalima, nes tai yra tęstinė veika, turinti vieningos tyčios požymių; tačiau apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė nei R. Z., nei G. G. veiksmuose jiems perduodant atestatų šviesokopijas, kad I. Ž. jas išverstų, t. y. veiksmuose, atliktuose vieningai ir vienu metu, nusikalstamos veikos požymių, nors pirmosios instancijos teismas juos pripažino kaltais tik už suklastoto dokumento pateikimą, bet ne suklastojimą; vadinasi, teismai neįvardijo pagrindinio nusikaltimo vykdytojo, kuriam kasatorė galėtų padėti atlikti nusikalstamą veiką; už dokumentų, kurių šviesokopijas tariamai ji prašė išversti, suklastojimą nieko nenuteisė. Taip pat tariami I. Ž. atlikti šviesokopijų vertimai negali būti vertinami kaip jos pasikėsinimas bendrininkauti, klastojant dokumentus, nes šio nusikaltimo objekto – šviesokopijų vertimo – niekas nematė ir netyrė, kaltinimas grindžiamas tik liudytojos I. Ž. parodymais. Taip pat, anot nuteistosios D. G., apeliacinės instancijos teismas išplėtė jai pateiktų kaltinimų apimtį ir į pasikėsinimą bendrininkauti suklastojant oficialius dokumentus įtraukė naują nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdinančią aplinkybę, kad ji ne tik (duomenys neskelbtini) vertėjos I. Ž. prašė išversti atestatų šviesokopijas, bet ir surasti notarą, kuris galėtų patvirtinti brandos atestatų atitiktį originalui. Kadangi G. G. ir R. Z. pripažinti nekaltais dėl oficialaus dokumento suklastojimo, privaloma buvo pagal pasikėsinimą suklastoti oficialų dokumentą kasatorę išteisinti, o ne perkvalifikuoti jos veiką.
Nuteistoji D. G. nurodo, kad V. R. ir A. K. parodymus ėmė duoti daugiau nei po metų, negalėjo paaiškinti, iš kur prokurorui tapo žinoma, kad jos gali šioje byloje paliudyti apie tam tikras aplinkybes. Teismai šių liudytojų bei liudytojo D. S. parodymų patikimumo nevertino. Taip pat neįvertinti ir liudytojos I. Ž. parengtinio tyrimo metu nuolat keisti parodymai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neaptarė, kodėl G. T. parodymais tikima tik iš dalies, tik kaltinamuoju aspektu.
Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, nuosprendyje melagingai teigia apie G. G. parodymus, kuriais patvirtinama jos kaltė dėl oficialių dokumentų suklastojimo – tokių parodymų byloje nėra. Taip pat teigia, kad byloje nėra tokių I. Ž. parodymų, kuriais apeliacinės instancijos teismas nurodė: „nuteistoji D. G. teiravosi ir dėl savo sesers R. Z. Sakė, kad R. Z. atestatą paslėpė vyras, norėdamas, jog ši neįstotų į institutą, o G. G. atestatas dingo po jo motinos mirties“. Liudytojos notarė D. L. ir vertėja R. K. patvirtino, kad ji jokiuose veiksmuose verčiant ar tvirtinant dokumentus nedalyvavo. Todėl, anot kasatorės, nesuprantama, kodėl teismai teigia, kad šių liudytojų parodymai taip pat įrodo jos kaltę klastojant oficialius dokumentus.
Nuteistoji D. G. abejoja kito nuteistojo byloje, V. N., parodymų nuoseklumu ir jo parodymų vertinimu, atliktu apeliacinės instancijos teismo, taip pat nurodo, kad teismai nesiaiškino liudytojų V. N., S. N., J. N., P. C. parodymų keitimo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs garso įrašus, kuriuose liudytojas G. J. pasakoja apie STT tyrėjos poveikį liudytojui P. C., R. J. kalba apie pinigų mokėjimus I. Ž., o tai patvirtino ir kaltinimo liudytoja G. T., dėl ištirtų įrodymų nuosprendyje niekaip nepasisakė. Tačiau teismas, net išgirdęs įrašų turinį, dėl nesuprantamų priežasčių rėmėsi minėtų liudytojų, paneigusių ankstesnius savo žodžius, parodymais. Dėl kokių priežasčių teismas nevertino svarbių įrodymų nuosprendyje neaptariama.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir BK 95 straipsnio 1 dalies b punktą, neteisingai ir šališkai vertino įrodymus, todėl neteisingai priėmė nuosprendį. Vilniaus apygardos teismas D. G. dėl BK 274 straipsnio 1 dalies ir BK 2 dalies išteisino, tačiau apeliacinės instancijos teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžio išteisinamąją dalį ir nutraukė baudžiamąją bylą pagal BK 274 straipsnio 1 ir 2 dalis, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, neturėjo teisės vertinti surinktų įrodymų, pasisakyti dėl kaltės, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Po atnaujinto bylos tyrimo apeliacinės instancijos teisme apklausdamas pakartotinai nuteistąjį V. N., teismas vėl pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei BK 95 straipsnio 1 dalies b punktą ir tyrė su šiais kaltinimais susijusius įrodymus. Taip pat kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ją kalta dėl BK 274 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų veikų padarymo ir nutraukdamas bylą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vėl tyrė tik kaltinamuosius įrodymus, nepasisakydamas dėl įrodymų, patvirtinančių jos nekaltumą – fonoskopinės ekspertizės metu ištirtų garso įrašų, liudytojos G. T. parodymų, patvirtinančių, kad pinigai už neteisėtą įstojimą į Maskvos naująjį teisės institutą buvo mokami I. Ž., ir kt.
Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą vertindamas bylos faktines aplinkybes, susijusias su jos ir notarės D. L. pažinties vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas pirmosios instancijos teismo klaidą, nepasisakant dėl išteisinimo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, padarė analogišką klaidą – nuosprendžio rezoliucinėje dalyje niekaip nepasisakė dėl jai inkriminuotų veikų, numatytų BK 274 straipsnio 1 ir 2 dalyje, įvertinimo, taip pažeidė BPK 307 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Taip pat nuteistoji D. G. atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties trukmę, rėmėsi ne naujai įsigaliojusia BK 95 straipsnio 1 dalies b punkto nuostata, lengvinančia nuteistojo padėtį, o negaliojančia BPK 329 straipsnio 4 dalies nuostata, ir taip pat nurodė tokios senaties termino trukmę – penkerius metus. Todėl turėjo būti palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis, kuria ji pagal BK 274 straipsnio 1 ir 2 dalis buvo išteisinta.
Apeliacinės instancijos teismas į visus D. G. apeliacinio skundo argumentus bei pateiktus įrodymus apie bylos suklastojimą, anot nuteistosios, atsakė formaliai, pasisakydamas tik dėl dviejų aplinkybių – pinigų perdavimo degalinėje ir tariamai V. N. kuriamo alibi. J. M. parodymai nebuvo įvertinti; apeliacinės instancijos teismas, tik išvardijęs liudytojų pavardes ir atkartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, atėmė iš kasatorės galimybę tinkamai tokį nuosprendį skųsti. Neigdamas akivaizdžius įrodymus – garso įrašus, kuriuose aiškiai girdisi, kaip STT pareigūnas siūlo G. G. jos butą mainais į kaltinančius kasatorę įrodymus, teismas pademonstravo savo šališkumą. Nuosprendyje taip pat kritiškai vertinamas rašytinis įrodymas, akivaizdžiai paneigiantis techninių priemonių panaudojimo protokolo įrašą, kuriame sakoma, kad filmuotoje medžiagoje yra nufilmuotas jos ir V. N. buvimas Pailgio bazėje (nuosprendyje, anot kasatorės, iškreipta – prie Pailgio ežero) teismui pateiktame rašte patvirtinta, kad nei ji, nei V. N. niekada nebuvo Pailgio bazėje, byloje nerasta ir tokios filmuotos medžiagos. Teismai, anot nuteistosios D. G., nepagrįstai nurodo, kad ji ir V. N. tariamai buvo labai artimi žmonės, bet tam tikras aplinkybes, kurias galima būtų pateisinti artimu ryšiu, interpretuoja kaltinimo aspektu.
Taip pat kasatorė nurodo nesuprantanti, kodėl kyšiui skirti pinigai priteisiami ne juos davusiems asmenims, o valstybei.
Apeliacinės instancijos teismas, sušvelnindamas pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę už bendrininkavimą klastojant dokumentus, už dokumentų suklastojimą paliko galioti tokią pačią vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, nors už šį nusikaltimą nuteisto V. N., atlikusio didesnės apimties ir pavojingumo veiksmus, bausmė yra tokio paties sunkumo. Perkvalifikuodamas kasatorės veiką iš BK 274 straipsnio 3 dalies į 182 straipsnio 2 dalį, teismas bausmės nesumažino. Nuteistoji D. G. pažymi, kad bausmių skyrimas buvo formalus, pažeidžiantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, be to, neįvardijant paskirtos bausmės pagal BK 207 straipsnio 1 dalį – vien tik nurodant, kad paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė.
Kasaciniai skundai netenkintini.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje būtų padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, taip pat nekonstatuotinas proceso šališkumas ir kiti esminiai procesiniai pažeidimai.
Nagrinėdamas bylą kasacine tvarka teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir (ar) nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas apibrėžia kasacinis skundas. Kasaciniame skunde būtina nurodyti, kasatoriaus manymu, pažeistas BK ar BPK nuostatas. Nagrinėjamoje byloje gauti išsamūs kasaciniai skundai, ypač nuteistosios D. G. skundas, tačiau kai kuriose šio kasacinio skundo dalyse kasaciniai pagrindai nėra aiškiai išskirti. Kasacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija gali atsakyti tik į tuos kasacinio skundo argumentus, kuriais grindžiamas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai BPK pažeidimai; dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl tų kasacinių skundų motyvų, kurie aiškiai nėra siejami su kasaciniais pagrindais. Teisėjų kolegija negali atsakyti į deklaratyviai pareikštus teiginius dėl procese dalyvavusių valstybės pareigūnų šališkumo. Vien sprendimų, dėl kurių kasatorė D. G. nesutinka, priėmimas, procese kilusių klausimų sprendimas kitaip, nei kasatorei atrodė teisinga, įrodymų vertinimas, dėl kurio kasatorė nesutinka, nėra pagrindas konstatuoti, kad procesas ar atskiri jo etapai vyko šališkai.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dėstydama motyvuotas išvadas dėl kasacinių skundų, pirmiausia atsako į kasatorės R. Z. kasacinio skundo argumentus, po to – į kasatorės D. G. kasacinio skundo argumentus, kuriais grindžiamas kasacinių pagrindų buvimas.
I. Dėl R. Z. kasacinio skundo argumentų
1. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo momento. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties trukmė priklauso nuo BK sankcijoje numatytos bausmės už padarytą nusikalstamą veiką. R. Z. nusikalstama veika buvo padaryta 1998 m. kovo mėnesį, t. y. dar galiojant 1961 m. BK. 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo numatyta, kad už oficialaus dokumento suklastojimą ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimą ar panaudojimą skiriamas laisvės atėmimas iki trejų arba pataisos darbai iki dvejų metų arba bauda. 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip penkeriems metams, suėjo penkeri metai. Tai reiškia, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas R. Z. yra penkeri metai. Apkaltinamasis nuosprendis R. Z. priimtas 2002 m. gegužės 27 d., t. y. nesuėjus baudžiamajame įstatyme numatytam patraukimo baudžiamojon atsakomybėn penkerių metų senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendį, BK ir BPK nuostatų nepažeidė, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra skaičiuojamas nepriklausomai nuo to, kad kai nagrinėjant bylą pirmąja instancija baudžiamoji byla nutraukiama ar priimamas išteisinamasis nuosprendis. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas R. Z. yra priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, todėl apeliacinio proceso metu senaties klausimas nebuvo aktualus – senaties termino eiga jau buvo nutrūkusi paskelbus pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Taip pat pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis 2000 m. BK 3, 95 straipsnių taisyklėmis; kadangi R. Z. ir padarė nusikalstamą veiką, ir buvo nuteista iki 2000 m. BK įsigaliojimo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimas sprendžiamas pagal 1961 m. BK – šiuo aspektu švelnesnį įstatymą.
Dėl šių nurodytų aplinkybių kasaciniame skunde nuteistosios R. Z. pateiktas argumentas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo nepagrįstas.
2. Dėl teistumo
Teistumo trukmė priklauso nuo apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės. Baudžiamojo proceso metu teistumo terminas priklausomai nuo skirtingų teismų instancijų sprendimų gali kisti. Aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine ar kasacine tvarka, gali keisti anksčiau priimtus teismų sprendimus dėl bausmės. Tokie pakeitimai, gali turėti įtakos teistumo terminų skaičiavimui, tačiau tokie aukštesnės instancijos teismo daromi nuosprendžio pakeitimai nelaikomi nuteistojo asmens procesinių teisių suvaržymu.
Pabrėžtina, kad teistumas pats savaime nesukelia asmeniui jokių papildomų baudžiamųjų teisinių apribojimų. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį dėl asmenų, nuteistų už nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., teistumo ir jo išnykimo, teistumo laiko sutrumpinimo ar teistumo panaikinimo sprendžiama vadovaujantis naujojo Baudžiamojo kodekso 3 ir 97 straipsniais. R. Z. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu buvo nuteista subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausme, nuo neatliktos laivės atėmimo bausmės dalies, vadovaujantis 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atleista. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu R. Z. nuteista 1200 Lt bauda. Teistumo terminas pagal 1961 m. BK 58 straipsnio 2-2) punktą yra vieneri metai nuo paskirtos bausmės įvykdymo, t. y. švelnesnis už 2000 m. BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktyje numatytą terminą (trejus metus).
3. Dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos
Kasatorė nepagrįstai teigia atlikusi veiką, už kurią ji yra nuteista, ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal nusikalstamos veikos metu galiojusio BK 4 straipsnio 2 dalį nusikaltimo padarymo vieta yra ta vieta, kurioje asmuo veikė ar galėjo ir privalėjo veikti, arba ta vieta, kurioje kilo baudžiamojo įstatymo numatytos pasekmės. Nuteistoji R. Z. panaudojo suklastotą dokumentą; 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo veikos atlikimo. Kasatorės argumentas, kad suklastoti dokumentai buvo pateikti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra nepagrįstas: suklastoto dokumento panaudojimu laikomas jo pateikimas valdymo ar savivaldos institucijai, įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui, vadinasi, toks dokumento pateikimas yra susijęs su jį pateikiančiojo ar kito suinteresuoto suklastoto dokumento pateikimu asmens teisiniu subjektiškumu: teisių ar pareigų atsiradimu, pakeitimu ar panaikinimu. Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad egzaminai stojant į Maskvos naująjį teisės institutą (Minsko filialas) buvo laikomi Lietuvoje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Stojimo sutartis, priešingai nei teigia nuteistoji R. Z., buvo sudaroma po stojimo egzaminų sėkmingo išlaikymo, stojimo dokumentų pateikimas nesiejamas su šiuo teisiniu faktu. J. K., duodamas parodymus kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad laikyti egzaminus nepateikus dokumentų neįmanoma. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo įregistruotas užsienio valstybės universitetas ar institutas, jų filialai R. Z. veikos padarymo metu – kasaciniame skunde kasatorė, teigdama, kad jos dokumentai buvo pateikti Minske, t. y. ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, klysta: J. K., Maskvos naujojo teisės instituto filialo Minsko mieste direktoriaus S. V. V. įgaliotas užsiimti reklamine veikla valstybinėse, visuomeninėse ir kitose organizacijose, švietimo įstaigose, tiesiogiai su fiziniais asmenimis dėl abiturientų paruošimo stojant į Maskvos naująjį teisės institutą, Minsko filialą, nurodė, kad jis taip pat priimdavo ir stojančiųjų asmenų stojimo dokumentus, juos perduodavo Lietuvoje ar Minske Maskvos naujojo teisės instituto Minsko filialo direktoriui S. V. V., taip pat teigė, kad kartais dokumentus paimdavo I. Ž. ir perduodavo jam; iš I. Ž. parodymų, duotų proceso metu, taip pat akivaizdi stojimo į Maskvos naujojo teisės instituto (Minsko filialas) tvarka, jos parodymai šiuo aspektu yra analogiški J. K. parodymams (pažymint, kad ji aiškiai parodė, jog jos perduoti R. Z. stojimo dokumentai J. K. buvo nuvežti į Maskvos naujojo teisės instituto Minsko filialą). Pažymėtina, kad oficialiai turintis teisę priimti stojimo dokumentus buvo S. V. V., jo dalyvavimas egzaminuojant pretendentus, siekiančius studijuoti Maskvos naujajame teisės institute (Minsko filialas), buvo būtinas. Sprendžiant dėl nusikaltimo padarymo vietos šiuo atveju nėra svarbu, kiek tarpininkų suklastotus dokumentus perdavinėjo – jei nors vienas iš jų veikė Lietuvos Respublikos teritorijoje, laikytina, kad nusikalstama veika padaryta Lietuvos Respublikoje (nusikaltimas laikomas padarytu Lietuvos teritorijoje, jeigu Lietuvos teritorijoje nusikaltimas buvo pradėtas ar baigtas arba jam užkirstas kelias (1961 m. BK 4 straipsnio 3 dalis). Taigi jau suklastotų dokumentų perdavimas I. Ž. (byloje nustatyta, kad tai buvo atlikta Vilniuje) leidžia pagrįstai teigti, kad nusikaltimo padarymo vieta yra ne kitos valstybės, o Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Čia išdėstyti motyvai dėl nusikalstamos veikos padarymo atitinkamai taikytini ir D. G. veikoms, kvalifikuotoms pagal 1961 m. BK 207 straipsnį.
II. Dėl D. G. kasacinio skundo argumentų
1. Dėl teismo posėdžio protokolo
Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad teismo posėdžio protokolo pasirašymas, pažeidžiant šio proceso veiksmo metu galiojusio BPK 117 straipsnio 4 dalies nuostatas, įpareigojančias pasirašyti protokolą tuoj po to, kai pasibaigia teisiamasis posėdis, bet ne vėliau kaip per tris dienas po jo pabaigos, yra vertintinas kaip teismo šališkumas ir neobjektyvumas. BPK nustatytų teisiamojo posėdžio protokolo surašymo terminų nesilaikymas, be jokios abejonės, yra procesinis pažeidimas, tačiau toks pažeidimas nagrinėjamoje byloje nelaikytinas esminiu BPK 369 straipsnio prasme, t. y. tokiu pažeidimu, dėl kurio kasacine tvarka apskųstas nuosprendis turėtų būti naikinamas ar keičiamas.
Pagal proceso pirmosios instancijos teisme metu galiojusią BPK redakciją (BPK 113 straipsnio 1 dalį) buvo privaloma rašyti protokolus atliekant tardymo veiksmus ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų teisiamuosiuose ir prireikus tvarkomuosiuose posėdžiuose. BPK buvo nustatyta: teisiamojo posėdžio protokolo rašymo būdas (BPK 113 straipsnio 2 dalis), protokolo turinys (BPK 17 straipsnio 1 dalis), pasirašymo tvarka ir jį pasirašantys subjektai (BPK 117 straipsnio 4, 5 dalys); specialūs teisiamojo posėdžio turinio ypatumai, kai liudytojo ar nukentėjusiojo asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti. Nuosprendžio surašymo reikalavimus atitinkamai apibrėžė BPK 344 straipsnis: 1) nuosprendžio rašymo pradžios momentas tik nustačius, kad: a) buvo padaryta veika, kurios padarymu kaltinamas teisiamasis; b) ar yra šioje veikoje nusikaltimo sudėtis ir kuris būtent baudžiamasis įstatymas tą veiką numato; c) ar teisiamasis padarė šią veiką; d) ar kaltas teisiamasis šios veikos padarymu; e) ar baustinas teisiamasis už savo padarytą nusikaltimą; f) kokia būtent bausmė turi būti skiriama teisiamajam ir ar turi teisiamasis atlikti ją; g) ar tenkintinas civilinis ieškinys, kieno naudai, iš ko būtent ir kokio dydžio; ar atlygintina materialinė žala, padaryta nusikaltimu, jeigu civilinis ieškinys nebuvo pareikštas; ar išieškotinos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos, išleistos asmenų, nukentėjusių nuo tyčinių nusikaltimų, sveikatos priežiūrai; h) kaip pasielgti su daiktiniais įrodymais; i) kas turi apmokėti teismo išlaidas ir kokio dydžio; j) dėl kardomosios priemonės teisiamajam iki nuosprendžio įsiteisėjimo; k) dėl pripažinimo teisiamojo itin pavojingu recidyvistu; l) kurią pataisos darbų įstaigų rūšį su atitinkamu režimu nustatyti teisiamajam, jei jam paskiriama laisvės atėmimo bausmė; m) dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą, kai teisiamajam paskiriama laisvės atėmimo ar pataisos darbų be laisvės atėmimo bausmė; 2) klausimo dėl teisiamojo pakaltinamumo svarstymas (BPK 335 straipsnis); 3) nuosprendžio struktūros, kalbos, rašančiųjų nuosprendį subjektų, nuosprendžio ištaisymo procedūros reikalavimai. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nebuvo numatyta, jog teismo posėdžio protokolas turi būti būtinai pasirašytas prieš tai, kai surašomas ir paskelbiamas nuosprendis. Nuosprendžio paskelbimas 2002 m. gegužės 27 d., o teismo posėdžio protokolo pasirašymas 2002 m. birželio 5 d. kasatorės D. G. teisių baudžiamajame procese nesuvaržė, nes ji turėjo galimybę pateikti pastabas dėl teismo posėdžio protokolo ir šią savo teisę realizavo (BPK 118 straipsnis). Kasatorės skunde keliamas klausimas dėl nuosprendžio surašymo pagrindo („nesant byloje protokolo, buvo neįmanoma surašyti nuosprendžio“) nepagrįstas, nes nuosprendžio turinys, nuosprendžio surašymo laikas, kaip minėta, įstatyme tiesiogiai nesusietas priežastiniu ryšiu su teismo posėdžio protokolo turiniu ir jo surašymo laiku. BPK reglamentuojami tik teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo, bet ne surašymo terminai. Kiekvienu atveju teismo posėdžio protokolas rašomas teismo posėdžio metu. Vadinasi, rašant nuosprendį yra remiamasi teismo posėdžio protokolu.
2. Dėl baudžiamojo proceso trukmės
Bylos nagrinėjimas teismuose užtruko kelerius metus. Neabejotina, kad tokia teismo proceso trukmė nėra įprasta, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ilgą proceso trukmę daugiausia lėmė objektyvūs veiksniai. Baudžiamoji byla buvo didelės apimties; teismui buvo perduoti keturi kaltinamieji, kiekvienas iš jų buvo kaltinamas padaręs daugiau nei vieną nusikalstamą veiką; dėl vieno iš kaltinamųjų (G. G.) tuo pat metu vyko ir kitas procesas; šioje byloje turėjo būti atliktas sudėtingas, daug proceso veiksmų reikalavęs įrodymų tyrimas. Tai matyti iš posėdžių pirmosios instancijos teisme chronologijos. Pirmasis teisiamasis posėdis pirmosios instancijos teisme įvyko 2000 m. rugsėjo 28 d. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, apklausus BPK 300 straipsnyje nustatyta tvarka atvykusius liudytojus. Į šį posėdį neatvyko dvi svarbios liudytojos, kurių dalyvavimo būtinumą teisiamojo posėdžio metu pripažino ir D. G.; iš byloje esančių dokumentų matyti, kad liudytoja I. Ž. nurodė svarbią savo nedalyvavimo posėdyje priežastį – sesiją nuo 2000-09-22 iki 2002-10-01 Maskvos naujajame teisės institute; liudytoja G. T. taip pat nurodė svarbią savo nedalyvavimo priežastį – 2000 m. rugsėjo 27 d. buvimas ligoninėje dėl būsimos operacijos. Teisiamasis posėdis buvo tęsiamas 2000 m. gruodžio 1 d. Į teisiamąjį posėdį atvykę liudytojai buvo apklausti BPK 300 straipsnyje nustatyta tvarka, o bylos nagrinėjimas iš esmės atidėtas, neatvykus keliems liudytojams; priimta nutartis atvesdinti keturis liudytojus. Teisiamasis posėdis buvo tęsiamas 2001 m. vasario 15 d. Į posėdį neatvykus kaltinamosios R. Z. gynėjui, nepristačius į posėdį kaltinamojo G. G., neatvykus dviem kviestiems liudytojams, posėdis buvo atidėtas iki 2001 m. kovo 12 d. Teisiamasis posėdis tęstas 2001 m. kovo 12 d., tačiau neatvyko nukentėjusysis V. N. (2004 m. kovo 12 d. nutartimi nubaustas 200 Lt bauda), trys liudytojai, kuriems šaukimai buvo įteikti, tačiau neatvykimo priežastys nežinomos, ir viena liudytoja, kuriai šaukimas neįteiktas dėl to, kad ji išvykusi į užsienį. 2001 m. gegužės 1-2 d. teisiamasis posėdis tęsiamas, į jį neatvyko liudytojai (M. J., J. J., J. K., kuriuos 2001 m. gegužės 1 d. ir 2001 m. gegužės 2 d. nutartimis nutarta atvesdinti). 2001 m. gegužės 10 d. pateiktas D. G. prašymas išklausyti jos pateiktus garso įrašus ir iškviesti į kitą teismo posėdį apklausti kaip liudytojus R. M. ir R. J. Posėdis tęsiamas 2001 m. birželio 1 d. Pertrauka iki 2001 m. liepos 2 d., V. N. atsisakius gynėjo pagal susitarimą ir paprašius skirti gynėją BPK 56 straipsnio tvarka (2001 m. gegužės 24 d. gautas teisme V. N. prašymas). 2001 m. liepos 2 d. posėdis tęsiamas, skelbiama pertrauka iki 2001 m. lapkričio 5 d. 2001 m. spalio 29 d. gautas D. G. prašymas iškviesti liudytoją – Teismo ekspertizės instituto ekspertę, atlikusią byloje rašysenos ekspertizę. Posėdžiai vyksta 2001 m. lapkričio 5 d., lapkričio 6 d., lapkričio 7 d., lapkričio 30 d. Po pertraukos posėdis tęsiamas iki 2002 m. sausio 9 d. – nes neatvyko teisiamasis V. N. ir jo gynėja (pranešimas tinkamas), skelbta pertrauka iki 2002 m. vasario 5 d., vėliau tęsiamas iki vasario 6 d. Kovo 12 d. posėdis nevyko, padaryta pertrauka dėl teisėjos ligos. 2002 m. balandžio 19 d. bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas – paskelbta, kad sprendimas bus skelbiamas 2002 m. balandžio 23 d. Tą pačią dieną paskelbta nutartis atnaujinti teisminį tardymą. 2002 m. gegužės 10 d. posėdis tęsiamas, paskelbta pertrauka iki gegužės 14 d. (neatvyko teisiamasis V. N.), vėliau pertrauka iki gegužės 23 d. ir iki gegužės 27 d. Taigi bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko nuo 2000 m. rugsėjo 28 d. iki 2002 m. gegužės 27 d. (teismo sprendimo priėmimo).
Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka taip pat buvo sudėtingas. Apeliacinės instancijos teismas irgi atliko įrodymų tyrimą, buvo paskirta ir ekspertizė. Byla apeliacine tvarka nagrinėta du kartus, nes pirmasis apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas buvo panaikintas, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka.
Pažymėtina, kad ilgą proceso trukmę lėmė ir kasatorės D. G. veiksmai. D. G. pati kelis kartus dėl įvairių priežasčių (patemptos kojos, eismo įvykio ir kt.) prašė atidėti teismo posėdžius, papildomos laiko sąnaudos buvo reikalingos ir dažnai D. G. reikštiems nušalinimams, prašymams, skundams nagrinėti. Kasatorės D. G. elgesys kasacinio proceso metu taip pat rodo, kad kasatorė pati nebuvo suinteresuota kuo greitesniu proceso užbaigimu, nes kasacinį skundą ji pateikė paskutinę numatyto termino dieną, prašymus dėl gynėjo ir nušalinimus reiškė paskutiniu momentu, nors prašymai ir nušalinimai raštu galėjo būti teikiami gerokai anksčiau.
Antra vertus, iš dalies sutinkant su kasatorės D. G. argumentais, pripažintina, kad kai kuriais atvejais pertraukos tarp posėdžių pirmosios instancijos teisme buvo per ilgos, apeliacinės instancijos teismas ne itin sparčiai atliko organizacinius ekspertizės skyrimo veiksmus, tačiau šis proceso delsimas dėl ne visai sklandaus teismų darbo organizavimo kasatorei D. G. buvo kompensuotas skiriant bausmę. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu D. G. nėra nuteista jokia realia bausme. Vienintelė D. G. pritaikyta teisinė sankcija yra nusikalstamos veikos metu įgytos pinigų sumos priteisimas valstybės naudai.
3. Dėl teisės į gynybą užtikrinimo
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio BPK 57 straipsnis reglamentavo gynėjo atsisakymo tvarką. Nuteistoji D. G. realizavo BPK 57 straipsnio 1, 2 dalyse numatytą savo procesinę teisę bet kuriuo proceso metu atsisakyti gynėjo. Pirmosios instancijos teisme D. G. atsisakius ją gynusio gynėjo advokato A. Liutvinsko teisinių paslaugų, šiam šį atsisakymą palaikius, teismui D. G. valios dėl gynėjo atsisakymo pareiškimas buvo privalomas (BPK 57 straipsnio 3 dalyje numatytų aplinkybių, kurių buvimas teismo neįpareigoja tenkinti pareikšto atsisakymo nuo gynėjo, nekonstatuota). BPK 56 straipsnyje numatyti būtino gynėjo dalyvavimo atvejai. Prieštaravimų tarp įtariamųjų, kaltinamųjų ar teisiamųjų gynybos interesų buvimas, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją (BPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punkte), yra vienas iš būtinos gynybos atvejų. BPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas atvejis buvo pagrindas teismui skirti gynėją, jei jo nėra pasikvietęs kaltinamasis ar jam gynėjo nepakvietę kiti asmenys, tačiau teisiamajam atsisakius procese dalyvaujančio gynėjo ir nepareiškus valios dėl kito gynėjo pakvietimo ar paskyrimo, teismas nebuvo įpareigotas skirti gynėją. Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendyje konstatuodamas, kad nuteistoji D. G., Vilniaus apygardos teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, nepareiškė prašymo skirti jai naują gynėją ir sutiko gintis pati, tinkamai pagrindė nuteistosios D. G. ir apeliaciniame skunde nurodytą analogišką argumentą; nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BPK 382 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas teisėtai ir pagrįstai nekonstatuotas.
4. Dėl baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumo
Tyrimas nagrinėjamoje byloje dėl D. G. nusikalstamos veikos pradėtas teisėtai, vadovaujantis bylos iškėlimo D. G. metu galiojusio BPK 125 straipsniu. D. G. iškelta baudžiamoji byla, įtariant ją 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, pagal BPK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą vadą – rašytinį M. J. 1998 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą. Nuteistoji D. G. klaidingai dėl baudžiamosios bylos dėl sukčiavimo stambiu mastu iškėlimo jai nurodo, kad tai ji pranešė apie nusikalstamą veiką. 1998 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros rašte, apie kurį kalba nuteistoji D. G. savo kasaciniame skunde, pažymima, kad (duomenys neskelbtini) buvo gautas D. G. tarnybinio pranešimo nuorašas dėl daromo jai kaltinamųjų J. J., M. J. ir B. K. giminių spaudimo nutraukti bylą. 1998 m. liepos 30 d. D. G. tarnybinis pranešimas yra pridėtas prie šios baudžiamosios bylos (kasatorė klysta skunde teigdama priešingai), šio tarnybinio pranešimo turinys jos baudžiamajai atsakomybei dėl sukčiavimo jokios įtakos pagrįstai neturėjo.
5. Dėl bausmės skyrimo ir pinigų priteisimo į valstybės biudžetą
Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 35 straipsnį turto konfiskavimas buvo traktuojamas kaip papildoma bausmė, teismo privalomai skiriama ir asmeniui, padariusiam BK 274 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. D. G. 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu už 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, konfiskuojant pusę nuteistajai priklausančio turto. Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. gruodžio 1 d. nuosprendyje, vadovaudamasis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2002 m. spalio 29 d. įstatymas Nr. IX-1162) 4 straipsnio 1 dalimi, D. G. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies (sankcija numatyta laisvės atėmimas nuo vienerių iki dešimties metų su bauda ar be baudos) į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį (sankcija numatyta laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, minimali laisvės atėmimo riba – trys mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis). Taigi dėl minimalios ir maksimalios bausmės ribos skirtumo D. G. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal naujojo BK 182 straipsnio 2 dalį – bausmę švelninantį įstatymą. Kasatorė skunde neteisingai teigia, kad veikos perkvalifikavimas neturėjo jokios įtakos jai paskirtai bausmei: D. G. turto konfiskavimo – privalomos papildomos bausmės netaikymas (2000 m. BK nenumatytas papildomų bausmių institutas) yra bausmę švelninantis momentas: pažymėtina, kad bausmę švelnina toks įstatymas, kuris ne tik sumažina jos minimalią, maksimalią arba abi šias ribas, bet ir numato švelnesnę bausmės rūšį, pašalina papildomas bausmes, papildomas privalomas bausmes pakeičia į fakultatyvias ir pan.
Dėl kasaciniame skunde nurodyto neva neteisėto nuteistajai D. G. bausmės paskyrimo už 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą pažymėtina, kad nors kasatorė teisingai nurodo, kad V. N. padarė didesnės apimties nusikalstamus veiksmus nei nuteistoji D. G., tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 39 straipsnio nuostatas tinkamai jomis vadovaudamasis D. G. bausmę skyrė ne tik atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininkės asmenybę, bet ir į aplinkybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę (nuteistosios D. G. nei lengvinančių, nei sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, o skiriant bausmę V. N. atsižvelgta į tai, kad jis padėjo išaiškinti padarytus nusikaltimus – tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe). Taigi pripažintina, kad D. G. ir V. N. bausmės buvo tinkamai diferencijuotos.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad 8000 JAV dolerių (32 000 Lt) yra konfiskuotini, vadovaujantis 2000 m. BK 72 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais. Asmenys, iš kurių buvo reikalaujama ar kurie buvo provokuojami duoti kyšį ir jį davę nedelsdami apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, o baudžiamojoje byloje dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų dėl disponavimo kyšio dalyku yra pripažįstami ne nukentėjusiaisiais, kuriems padaryta materialinė žala, o liudytojais; šioje byloje asmenys, per tarpininką davę D. G. kaip kyšiui skirtus pinigus, kuriuos ji apgaule pasisavino, buvo teisėtai pripažinti ne nukentėjusiaisiais, o liudytojais. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai savo nuosprendyje nurodė, kad 8000 JAV dolerių (32 000 Lt) yra priteistini iš nuteistosios valstybei.
6. Dėl 1961 m. BK 207 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties dalyko
Tiek baudžiamosios teisės doktrinoje, tiek ir praktikoje dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Kasatorė kvestionuoja jai inkriminuoto dokumento suklastojimą ir pasikėsinimą bendrininkaujant suklastoti dokumentą, atkreipdama dėmesį į tai, kad 1961 m. BK 207 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas buvo oficialus dokumentas, skirtingai nei pagal 2000 m. BK 300 straipsnį – jame nurodyto nusikaltimo dalykas – netikras dokumentas, t. y. skirstymo į oficialius ir neoficialius dokumentus nebeliko. Nuteistosios D. G. kasaciniame skunde pateikiama oficialaus dokumento traktuotė yra klaidinga. Kasatorė skunde akcentuoja daugiau dokumento formą, o ne teismų praktikoje pripažintą oficialaus dokumento sampratą. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos dalyko yra teisingos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas brandos atestato kopiją teisingai įvertino kaip 1961 m. BK 207 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinąjį požymį – dalyką, akcentuodamas dokumento turinio svarbą ir jo panaudojimo tikslą kaip svarbius momentus, pripažįstant dokumentą oficialiu (2001 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-1032). Kasatorė D. G. savo veiksmais siekė pagaminti dokumentą, kuris būtų pripažįstamas ir galėtų būti panaudojamas kaip oficialus. Nagrinėjamoje byloje nustatyti suklastoto dokumento panaudojimo tikslai (buvo siekiama turėti dokumentus, patvirtinančius juridinį faktą – šiuose dokumentuose nurodyto išsilavinimo įgijimą bei panaudojant šiuos dokumentus siekti aukštesnio išsilavinimo) leidžia daryti išvadą, kad D. G. veiksmai yra teisingai kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 207 straipsnį.
Bylą nagrinėjantis teismas pats privalo daryti išvadas dėl dokumento pripažinimo oficialiu. Jokio liudytojo, net jei tas liudytojas yra notaras, samprotavimai šiuo klausimu negali tapti teismui privalomi. Nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas.
7. Dėl apeliacinės instancijos teismų išvadų, susijusių su kaltinimais pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 1 ir 2 dalis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 27 d. nuosprendį kasacine tvarka skundė ne tik D. G., R. Z., G. G., V. N., bet ir prokuroras. Vienas iš esminių prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų buvo abejonė dėl nuosprendžio dalies pagrįstumo, kur D. G. buvo išteisinta dėl 1961 m. BK 274 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Apeliacinės instancijos teismas pagal gautą prokuroro kasacinį skundą turėjo teisę ir pareigą tikrinti, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kur D. G. buvo išteisinta dėl veikų, numatytų 1961 m. BK 274 str. 1 ir 2 dalyse, padarymo yra teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, gali nurodyti, jo manymu, pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir, esant pagrindui, naikinti nuosprendį. Jei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jau yra suėję senaties terminai, procesas šiuo pagrindu turi būti nutraukiamas. Nagrinėjamojo byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas išteisinimo pagrįstumą, BPK pažeidimų nepadarė, kasatorės kaltės šioje bylos dalyje nekonstatavo, o tik pažymėjo objektyvų faktą – apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo negalimumą. Apeliacinės instancijos teismo išdėstyti motyvai kasatorei jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, jos teisių niekaip nesuvaržė.
8. Dėl apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribų, kasacinės instancijos teismui grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme
2005 m. spalio 18 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Vadovaujantis BPK 386 straipsnio 1 dalimi, jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka, tad kasatorė savo kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismui, iš naujo nagrinėjančiam apeliacinius skundus, „nereikia tirti įrodymų, nagrinėti juos, vertinti, reikia tik patenkinti mano prašymus ir argumentuoti apeliacinio skundo netenkinimą, ko nepadarė ankstesnė apeliacinės instancijos teismo kolegija“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, panaikinusi 2005 m. vasario 22 d. nuosprendį ir perdavusi bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas buvo padarytas ne tik teisėtumo, bet ir pagrįstumo aspektu, t. y. apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinių skundų ir dėl argumentų dėl netinkamo veikų kvalifikavimo, ir dėl įrodymų vertinimo. Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, tiek ir jo pagrįstumą.
9. Dėl D. G. nuteisimo pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 6 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. G. buvo pripažinta padariusi tris nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. BK 207 straipsnyje, kurios buvo kvalifikuotos pagal: 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, ir 207 straipsnio 1 dalį; 2) 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį ir 3) 1961 m. 207 straipsnio 1 dalį. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių yra aišku, kad šiuo nuosprendžiu šioje bylos dalyje darytas tik vienas pakeitimas – veika, kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kvalifikuota pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį perkvalifikuota pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 6 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį („Todėl D. G. veika iš 1961 m. BK 18 str. 6 d., 207 str. 1 d. turi būti perkvalifikuota į 1961 m. BK 16 str. 2 d., 18 str. 6 d., ir 207 str. 1 d.“). Taip perkvalifikavęs vieną iš veikų apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė; toks veikos kvalifikavimas yra galimas ir suprantamas; veiką kvalifikavus kaip pasikėsinimą D. G. padėtis buvo tik palengvinta, nes pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra mažiau pavojingas. Šį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo, nurodydamas, kad G. G. dėl dalies veiksmų nėra pripažintas kaltu dėl dokumento klastojimo kaip dėl atskiros nusikalstamos veikos padarymo, todėl ir D. G. veiksmai tokiu atveju laikytini pasikėsinimu.
10. Dėl kaltinimo aiškumo
Apie netinkamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimą ir kaltinimo nesupratimą nuteistoji D. G. kasaciniame skunde nurodo kaip apie galimybę („Galimai ir aš, neteisingai suprasdama nuosprendžio esmę, netinkamai jį skundžiau“), t. y. nenurodo nesupratusi nuosprendžio esmės. Teisėjų kolegija negali atsakyti į tokius kasacinio skundo teiginius, kuriuose aiškiai ir argumentuotai nekalbama apie padarytą teisės nuostatų pažeidimą, o tik reiškiamos neapibrėžtos abejonės dėl procesinio dokumento turinio. Dėl šios priežasties negali būti konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos, nustatančios asmens teisę jam suprantama kalba būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą, pažeidimas. Veiksmai, dėl kurių D. G. patraukta baudžiamojon atsakomybėn, kaltinamajame akte buvo aprašyti pakankamai aiškiai. Iš šio procesinio dokumento yra aiški kaltinimų apimtis ir pobūdis, todėl nėra pagrindo manyti, kad kuriame nors proceso etape kasatorei galėjo būti neaišku, kuo ji yra kaltinama. Kasatorės D. G. galimybės gintis nuo jai pareikštų kaltinimų niekaip nebuvo suvaržytos. Apeliacinės instancijos teismo atliktas vienos iš veikų perkvalifikavimas kasatorės gynybos niekaip neapsunkino, nes jokie nauji, nenumatyti, pagal faktines aplinkybes besiskiriantys nusikalstamos veikos požymiai nebuvo inkriminuoti.
11. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas naujų faktų nenustato. Faktas, kad prokuroras D. Stankevičius šioje baudžiamojoje byloje būtų netinkamai atlikęs savo pareigas, nenustatytas. Teisėjų kolegija taip pat negali nustatyti, kad kito nuteistojo byloje – V. N. – nuoširdus prisipažinimas, išdėstytas rašytine forma ir esantis šioje baudžiamojoje byloje, buvo nesavanoriškas. Priešingai, byloje esantis lydraštis patvirtina faktą, kad V. N. nuoširdus prisipažinimas tikrai buvo išsiųstas teisėsaugos institucijai. Nuoširdaus prisipažinimo ribojimas laiku nebuvo numatytas šio dokumento surašymo metu galiojusio baudžiamojo proceso įstatymo. V. N. po nuoširdaus prisipažinimo parašymo teismui davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė. Teismas, vertindamas V. N. parodymus, neteikė jiems išskirtinės reikšmės.
Kasacinės instancijos teismas taip pat įrodymų iš naujo nevertina. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai yra nuoseklūs ir vienas kitą papildantys, įvertinti kaip visuma, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kasatorės skunde nurodomi skirtingi įrodymų (liudytojų J. M., R. J., M. J., I. Ž. parodymų ir kt.) vertinimo aspektai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, netiriami, iš naujo nevertinami, nes kaip šioje nutartyje jau pažymėta, kasacinės instancijos teismas tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų R. Z. ir D. G. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Albinas Sirvydis
Gintaras Goda
