Baudžiamoji byla Nr. 2K-274/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.6.1;
2.1.6.2;
2.4.2.1
2008 m. liepos 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 9 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžių.
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 9 d. nuosprendžiu G. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už 2006 m. lapkričio 23 d. automobilio vagystę) laisvės atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už 2006 m. gruodžio 19 d. automobilio vagystę) – laisvės atėmimu trejiems metams vienam mėnesiui; pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (už 2006 m. gruodžio 19 d. automobilio sugadinimą) – areštu trisdešimčiai parų. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, už nusikaltimus paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, gautą bausmę apėmimo būdu subendrino su bausme, paskirta už baudžiamąjį nusižengimą, ir paskyrė G. B. laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Prie paskirtos bausmės teismas iš dalies pridėjo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį ir galutinę bausmę G. B. paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš G. B. ir iš A. Č. solidariai priteisti civiliniai ieškiniai – A. G. priteista 720 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ŽŪB „V“ priteista 10 799,20 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžiu nuteistojo G. B. apeliacinį skundą iš dalies tenkino ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 9 d. nuosprendį pakeitė: vadovaudamasi BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu a papunkčiu, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2006 m. gruodžio 19 d. automobilio vagystė) ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, prie gautos bausmės iš dalies pridėjo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2006 m. lapkričio 23 d. automobilio vagystė) paskirtą bausmę ir G. B. paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaudamasi BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą subendrintą bausmę iš dalies sudėjo su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė G. B. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams; į G. B. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaitė: laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2006 m. gruodžio 30 d. iki 2007 m. liepos 12 d., pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendį iš dalies atliktą bausmę nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2006 m. liepos 13 d. ir nuo 2007 m. balandžio 11 d. iki 2007 m. spalio 9 d.; kitų nuosprendžio dalių nepakeitė.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. Č., tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
G. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad sunkinančiomis aplinkybėmis, bendrininkų grupe su A. Č., nuo 2006 m. lapkričio 22 d. 22 val. iki 2006 m. lapkričio 23 d. 3.40 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, iš L. G. gyvenamojo namo kiemo slapta pagrobė svetimą žemės ūkio bendrovei „V“ priklausantį turtą – 10 735 Lt vertės automobilį (duomenys neskelbtini) ir jame buvusius 64,20 Lt vertės daiktus, taip pat automobilyje buvusius G. D. priklausančius 15 Lt vertės ir L. G. priklausančius 46 Lt vertės daiktus.
Be to, G. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 19 d. 20 val. iki 2006 m. gruodžio 21 d. 15 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, veikdamas bendrininkų grupe su A. Č., Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, iš V. M. gyvenamojo namo kiemo pagrobė nukentėjusiajam A. G. priklausantį 8000 Lt vertės automobilį (duomenys neskelbtini) ir jame buvusius 580,50 Lt vertės daiktus.
Be to, G. B. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu sunkinančiomis aplinkybėmis, veikdamas bendrininkų grupe su A. Č., tyčia sugadino nukentėjusiajam A. G. priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini): išlaužė ir taip nepataisomai sugadino 80 Lt vertės vairuotojo durelių spynelę ir 100 Lt vertės automobilio užvedimo spynelę, taip padarė nukentėjusiajam A. G. 180 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 9 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžius panaikinti ir jam baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius taip pat prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. sausio 24 d. nuosprendį panaikinti ir dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius tvirtina, kad nusikalstamos veikos nėra padaręs, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, ikiteisminis tyrimas atliktas ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas šališkai, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, abejonės nebuvo vertinamos kaltinamojo naudai, teismo išvados buvo pagrįstos prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas jo skundo neišnagrinėjo taip, kaip reikalaujama įstatymuose.
Kasatorius nurodo, kad savo kaltę dėl automobilių vagysčių neigė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, o teismai kaip pagrindiniu jo kaltės įrodymu rėmėsi A. Č. melagingais parodymais. Tačiau pats A. Č. parodė, kad jį apkalbėjo verčiamas smurtavusių teisėsaugos pareigūnų duoti parodymus, jog nusikalstamas veikas jis padarė kartu su „V“. Jo dalyvavimo pavagiant automobilį neįrodo ir odorologinės ekspertizės rezultatai, kuriais nustatyta, jog rastas jo kvapas automobilyje. Šių duomenų patikrinti negalima, todėl išlieka suklydimo galimybė, o atlikus kitą ekspertizę – automobilyje nebuvo rasta mikrodalelių nuo jo rūbų.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė atsiliepimu prašo nuteistojo G. B. kasacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 9 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžio atmesti. Nuteistasis G. B. kasaciniame skunde nurodo, kad yra nepagrįstai nuteistas už dviejų automobilių vagystę bei svetimo turto sugadinimą, nes byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų, išskyrus nenuoseklius kito nuteistojo šioje byloje A. Č. jį kaltinančius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Kiti byloje esantys įrodymai, kasatoriaus nuomone, tik patvirtina automobilių vagystės faktą, bet ne jo kaltę. Nuteistojo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne jo kaltės įrodymais, bet prielaidomis. Anot prokuroro, šie G. B. kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato, taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymų tyrimas, taigi ir vertinimas, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pareiga, kurią jie įvykdo vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal šią normą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi būtina sąlyga vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatoriaus argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertindami įrodymus pažeidė šį reikalavimą ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nepagrįstas, be to, kasatorius ir nenurodo, kokios bylos aplinkybės neišnagrinėtos ar kokie bylos duomenys neištirti. Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai tyrė kasatoriaus nepasitenkinimą keliančius byloje įrodymus, tarp jų ir nuteistojo A. Č. parodymus, duotus teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, ir teisingai juos įvertino. Taip pat teismai teisingai įvertino ir kitus byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl G. B. dalyvavimo automobilių vagystėse bei sugadinant svetimą turtą pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu, o ne vieno asmens parodymais, kaip teigiama kasaciniame skunde.
Pabrėžtina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius neigia savo kaltę, bei teismų išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo iš esmės buvo ir nuteistojo apeliacinio skundo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatant šios baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, renkant, tiriant bei vertinant įrodymus, pagrindžiančius G. B. kaltę. Neteisingi kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, tyrė tik jį kaltinančius įrodymus, o į teisinančius visiškai neatsižvelgė, jų nenagrinėjo ir į pagrindinius skundo argumentus nepateikė motyvuotų išvadų. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje susiformavusi nuomonė, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai, jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. B. apeliacinį skundą padavė dėl, jo nuomone, nepagrįsto nuteisimo, byloje apklaustų liudytojų parodymų nepatikimumo, prieštaringumo bei kitų byloje surinktų įrodymų nepakankamumo jo kaltei pagrįsti. Iš Šiaulių apygardos teismo priimto nuosprendžio matyti, teismas tyrė ir pasisakė dėl visų apeliaciniame skunde keltų klausimų, pateikdamas į juos motyvuotas savo išvadas. Jokių aplinkybių, kurios nebuvo ištirtos pirmosios instancijos teisme ir kurios įrodytų, kad G. B. yra nekaltas dėl nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė. Todėl, anot prokuroro, kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė jo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, yra neteisingas. Kasaciniame skunde nuteistasis G. B. nenurodė tokių argumentų, kurie duotų pagrindą panaikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo
Kasaciniame skunde nuteistasis G. B. iš esmės ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jis pripažintas kaltas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį G. B. priėmė remdamasis kito nuteistojo A. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiųjų A. G., L. G., G. D., liudytojų V. Š., E. R., V. M., A. D., A. B., E. S., R. P., L. G. parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo ir jų apžiūros, kratos, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, tarnybiniais pranešimais, specialisto odorologo išvada, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašo darymo protokolu. Iš byloje surinktų įrodymų visumos pažymėtini įrodymai, tiesiogiai patvirtinantys G. B. dalyvavimą nusikalstamose veikose: tai pirmiausiai nuteistojo A. Č. specialisto odorologo išvada, užfiksuotų telefoninių pokalbių tarp E. O. ir G. B. turinys, liudytojo A. B. parodymai.
Analizuojant teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimo teisėtumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisme A. Č. neigė G. B. dalyvavimą nusikalstamose veikose. Kolegija pažymi, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai nepraranda savo įrodomosios reikšmės net ir tuo atveju, kai teisme asmuo jų atsisako, todėl, kolegijos vertinimu, teismas turėjo pagrindą remtis A. Č. 2007 m. vasario 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, patvirtinančiais, kad nusikalstamas veikas jis padarė kartu su G. B.. Kaip tiesiogiai rodantys G. B. kaltumą galėtų būti vertinami ir liudytojo E. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tačiau savo parodymus teisme jis pakeitė, todėl teismas, nuosprendyje motyvuodamas G. B. kaltumą dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, rėmėsi tik ta šio liudytojo parodymų dalimi, kurią jis patvirtino teisme. Taigi įrodymų leistinumo principo teismas nepažeidė. Kita vertus, liudytojo E. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis, kurios jis nepatvirtino teisme, atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl galėjo išlikti svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys.
Nuosprendyje išdėstyti teismo argumentai vertinant įrodymus yra aiškūs ir įtikinantys. Byloje surinktų ir teismo patikrintų įrodymų visuma leido teismui daryti neabejotiną išvadą, kad G. B. yra padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Kolegija nerado jokių aplinkybių, patvirtinančių kasatoriaus teiginius apie šališkumą atliekant ikiteisminį tyrimą ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, teismo išvadų pagrindimą prielaidomis.
Kolegija konstatuoja kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK nustatytų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo nuostatų nepažeidė.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo atmetimo atveju nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia kasatorius, šių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, motyvuotai dėl to pasisakė, aptarė ir atmetė visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nepalankų nuteistajam sprendimą, nereiškia, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas netinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
