Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-198/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.4;
1.2.14.9;
2.1.4.4.2.1;
2.1.6.1;
2.1.6.2;
2.2.7.3;
2.3.3.4;
2.3.7.4;
2.4.2.1;
2.4.7;
3.1.19
2008 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko, Valerijaus Čiučiulkos, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Jūratei Švabaitei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajai J. D.,
nuteistosios gynėjams advokatams Mindaugui Lošiui ir Daniui Svirinavičiui,
nukentėjusiesiems: G. A., Z. D., R. G., G. J., A. K., D. K., D. L., O. M. D. S., J. Š., A. Š.,
nukentėjusiųjų atstovei advokatei Reginai Kazlauskienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. D. ir jos gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžių.
Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendžiu J. D. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, J. D. paskirta bausmė sumažinta vieneriais metais. Civiliniams ieškovams G. M., D. S., A. K., D. J., M. A. N. ir S. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, perduodant klausimą dėl ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendis pakeistas: J. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki ketverių metų; pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ji atleista nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės; kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, nukentėjusiųjų ir jų atstovės, prašiusių Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistosios ir jos gynėjo kasacinius skundus atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės nukentėjusiųjų jai patikėtą svetimą turtą. J. D. inkriminuota tai, kad ji laikraštyje (duomenys neskelbtini) paskelbė apie prekybinių paviljonų statybą (duomenys neskelbtini), ir laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 30 d. iki 1998 m. liepos 31 d. su fiziniais asmenimis sudarė jungtinės veiklos sutartis, pagal kurias A. ir J. D. firmos „M“ vardu įsipareigojo suteikti statybai paruoštą su atliktu nuliniu ciklu žemės sklypą (duomenys neskelbtini) išnuomotą pagal neterminuotą 1994 m. kovo 4 d. sutartį su (duomenys neskelbtini) valdyba, pastatyti prekinius paviljonus, juos priduoti, pradėti eksploatuoti, parengti dokumentus ir perleisti kreditorių nuosavybėn, o piliečiai įsipareigojo mokėti pinigines įmokas proporcingai statomo paviljono plotui. Pagal šias jungtinės veiklos sutartis, taip pat pagal 1997 m. gruodžio 12 d.–1999 m. rugsėjo 23 d. laikotarpiu 6-ajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), notariškai patvirtintas paskolos sutartis ir papildomas rašytines sutartis, kuriomis paskolos davėjai įsipareigojo nereikalauti pinigų iš J. D., o ši baigus statybą sudaryti paviljono perleidimo sutartį, taip pat pagal kitas rašytines sutartis ir raštelius J. D. gavo iš fizinių asmenų 623 670 Lt. 1999 m. lapkričio 25 d. komisijai leidus naudoti turgavietę, ji statytojų vardu šios neįteisino, o 2000 m. kovo 27 d. Žemės ir kito nekilnojamo turto ir registro valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) filiale, esančiame (duomenys neskelbtini), įregistravo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) firmos „M“ vardu. Taip J. D. pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės nukentėjusiųjų (iš viso 30 asmenų) jai patikėtą turtą.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria J. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė sumažinta iki ketverių metų, taikytas 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir nuo neatliktos laisvės atėmimo dalies J. D. atleista.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai sušvelnino J. D. bausmę bei pritaikė Amnestijos įstatymą. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, iki ketverių metų sumažindamas bausmę nuteistajai, pateikė neįtikinančius argumentus, neva paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo, o nukentėjusieji patys buvo nepakankamai apdairūs, kad nuteistoji augina du sūnus, kurių auklėjimui, psichologiniam vystymuisi ir brendimui neigiamos įtakos turės motinai paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, skirdamas penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą, įvertino tai, kad buvo pasisavinta itin didelė J. D. patikėtų pinigų suma, kad žala padaryta dideliam nukentėjusiųjų skaičiui, nukentėjusieji patyrė ne tik materialinių nuostolių, bet ir moralinių sukrėtimų, o du nuteistosios sūnūs jau yra pilnamečiai. Kauno apygardos teismo motyvai visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-576/2006) išdėstytus teiginius dėl teisingumo principo įgyvendinimo skiriant bausmę.
Anot kasatoriaus, teismas ne tik nepagrįstai sumažino nuteistajai paskirtą bausmę, bet ir netinkamai pritaikė 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir be teisėto pagrindo atleido nuteistąją nuo neatliktos laisvės atėmimo dalies. Nuteistoji amnestuota kaip motina, auginanti vaiką iki 18 metų. Tuo tarpu nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, nei amnestijos akto taikymo metu ji negalėjo būti laikoma auginančia nepilnamečius vaikus, nes jos vaikai tapo pilnamečiai anksčiau.
Be to, Lietuvos Respublikos įstatyme dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį neapibrėžta, kurios motinos yra laikomos turinčiomis nepilnamečių vaikų pagal įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 2002 m. lapkričio 14 d. konsultacijoje („Teismų praktika“, Nr. 18, p. 294) nurodė, kad pagal šį įstatymą motinomis, auginančiomis iki 18 metų vaiką, yra laikomos motinos, kurioms nėra priimtas teismo sprendimas dėl laikino ar neterminuoto motinos (tėvų) valdžios apribojimo turimam vaikui (CK 3.180 straipsnis). Taigi nei įstatymo leidėjas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra aiškiai pasisakę, ar taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos tada, kai amnestijos akto taikymo metu nuteistosios vaikai jau yra tapę pilnamečiais, todėl šiuo atveju reikėtų vertinti, kokių tikslų siekia įstatymo leidėjas, įtvirtindamas galimybę atleisti nuo bausmės motinas, auginančias vaikus. Kasatoriui nekyla abejonių, kad įstatymų leidėjas vadovavosi pirmiausia vaikų interesais, jog atleista nuo bausmės atlikimo motina galėtų pati rūpintis nepilnamečiais savo vaikais, juos auginti, prižiūrėti ir išlaikyti. Kadangi aptartos tėvų pareigos baigiasi vaikams sulaukus pilnametystės, tai manytina, kad pilnamečių vaikų turinčios motinos atleidimas nuo bausmės atlikimo iškreipia Amnestijos įstatymo prasmę.
Kasaciniais skundais nuteistoji J. D. ir jos gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistosios apeliacinis skundas, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, arba baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriai teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti bei neteisėti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas esant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintiems išteisinimo ir bylos nutraukimo pagrindams, o nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
Kasatorė J. D., iš pradžių išsamiai išdėsčiusi turgavietės statybos detales ir sunkumus, nurodo, kad kaltinime įvardytas pinigų sumas ji skolinosi kaip fizinis asmuo, o ne kaip įmonės atstovė ir kad paskolų davėjai tai suprato. Visi darbai buvo atlikti įmonės bei kasatorės šeimos pastangomis bei lėšomis, nė vienas pašalinis asmuo vykdant statybas nedalyvavo. Jokios tariamos jungtinės veiklos su kokiais nors kitais asmenimis kasatorės įmonė nevykdė, kaip ir nesudarė jokios jungtinės veiklos sutarčių su trečiaisiais asmenimis. Norėdami užsitikrinti realų būsimų prekybos patalpų turgavietėje pirkimą, jie, prieš paskolindami pinigus, duodavo pasirašyti jų ranka surašytas sutartis, pagal kurias ji esą pažadėdavo parduoti jiems ateityje pastatytas šias prekybos patalpas. Pastačius turgavietės „M“ kompleksą (duomenys neskelbtini), ketinę jame įsigyti prekybos patalpas asmenys iš pradžių pageidavo jas išsinuomoti, norėdami įvertinti, ar jas apsimoka pirkti. Su šiais asmenimis buvo sudaromos prekybinės vietos – turgavietės – rinkliavos sutartys. Už prekybą turgavietės „M“ komplekse buvo mokami šalių aptarti ir nustatyti turgavietės rinkliavos mokesčiai. Anot kasatorės, iš tikrųjų jokia jungtinė veikla su kaltinime išvardytais asmenimis nebuvo vykdoma. Šios sutartys buvo neaktualios, nes 1998 m. turgavietės kompleksas jau buvo praktiškai pastatytas.
Teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą, nei jai, nei jos advokatui nesuteikė teisės išreikalauti bei susipažinti su visomis kasatorės įmonės nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylomis. Šiose bylose yra dokumentai, kuriuose jau tuo metu buvo nustatytos žemės sklypo ribos, tikslinė paskirtis, būdas, pobūdis, statytojas, pastatų kampų koordinatės, kurie aiškiai paneigia pareikštą kaltinimą bei priimtus teismų nuosprendžius.
Pareikštame kaltinime suformuluota nuostata, kad nuteistoji skolinosi iš fizinių asmenų įvairias pinigų sumas bei su jais sudarė jungtinės veiklos sutartis dėl to, jog įmonei statyboms trūko lėšų. Šią nuostatą paneigė baudžiamojoje byloje esantis revizijos aktas, taip pat 1997 m. pajamų deklaracija, kur J. D., kaip įmonės savininkė, deklaravo 532 400 Lt pajamų, iš kurių ir atsiskaitydavo su įvairiomis įmonėmis bei organizacijomis už atliktus darbus. Tuo tarpu tariami įmonės bendra turčiai už atliktus darbus bei naudojimąsi turgavietės paslaugomis įmonei nieko nemoka.
Kasatorės teigimu, jos veiksmuose nebuvo tyčios pasisavinti nukentėjusiųjų turtą. Ji nieko neapgavo, jos įmonė buvo moki, buvo vykdoma ūkinė–komercinė turgavietės veikla, iš jos buvo gaunamos pajamos. Su nukentėjusiaisiais buvo sudaromi legalūs sandoriai, kilę ginčai su jais buvo sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka. Pradėjus veikti įmonės turgavietei, atsirado galimybių atsiskaityti su paskolų davėjais, tačiau jų iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, areštuotas įmonės ir nuteistosios turtas. Tai ir sutrukdė vykdyti prievoles. Todėl jos veiksmuose nėra tyčios pasisavinti svetimą turtą. Jos veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių, tai tik civiliniai teisiniai ginčai.
Anot kasatorės, jai suformuotas kaltinimas nėra aiškus. Neaišku, ką ji pasisavino: ar nukentėjusiųjų pinigus ar jų turtą, ar šių asmenų turtines teises. Jei ji kaltinama pinigų pasisavinimu, tai nesuprantama, kodėl kaltinime nurodyta, jog ji nusikalto tuo, kad neperleido paviljonų ir registravo statinius savo firmos vardu. Kaltinime nėra nurodomos atskiros prekybos patalpos, kurias ji neva pasisavino, nėra jų vertės. Neaiški ta kaltinimo dalis, kurioje dėstoma apie nukentėjusiųjų turtinių teisių pažeidimą. Taip pat neaišku, apie kokį paviljonų perleidimo būdą kalbama. Pagal CK nuostatas turtas gali būti perleistas įvairiais būdais: parduodant, dovanojant ir kt. Nenurodžius to, tampa neaišku, nuo ko reikia gintis. Kaltinamasis aktas dėl nurodytų priežasčių neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Dėl to tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma BPK 234 straipsnio 2 dalies tvarka perduoti bylą prokurorui, nes taip suformuluotas kaltinamasis aktas šioje byloje trukdė ją nagrinėti teisme. Tačiau į šiuos prašymus nekreipta dėmesio. Taip buvo pažeista kasatorės teisė į gynybą.
Toliau kasatorė skunde pateikia detalizuotus kiekvieno jai inkriminuoto epizodo duomenis, atkreipdama dėmesį į įrodymų, kuriais nustatytos priimtų įmokų sumos ir pagrindas, prieštaravimus. Šioje kasacinio skundo dalyje taip pat grindžiamas teiginys, kad pinigai buvo imami kaip paskola, bet ne kaip įmokos pagal jungtinės veiklos sutartis.
Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo priimta nutartis atlikti įrodymų tyrimą. Teismo posėdžio metu kasatorės gynėjas teismui pateikė daugybę prašymų. Buvo prašoma apklausti VĮ Registrų centro Statinių registracijos skyriaus vadovą, taip pat išreikalauti iš VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo turgavietės komplekso kadastro ir registro bylą, techninės inventorizacijos bylą bei iš (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos turgavietės komplekso projektą. Gynėjo prašymas dėl techninės inventorizacijos bylos išreikalavimo buvo grindžiamas tuo, kad kasatorė kaltinama visus turgavietės statinius registre įregistravusi savo vardu. Pažymėtina tai, kad yra tik vienas statinys – turgavietė – ir iššifruoti pastatai su priklausiniais, o pastatuose yra patalpos. Tačiau visam turtui dar 1999 m. buvo uždėtas areštas, ir nors kasatorė ir stengėsi prekybos patalpas, kurias ketino įsigyti (pirkti) nukentėjusieji, perleisti, bet dėl taikyto laikinojo nuosavybės teisių apribojimo to padaryti negalėjo. Visi šie duomenys turėjo būti patvirtinti arba paneigti išanalizavus Žemės kadastro ir registro bylą, turgavietės „M“ techninės inventorizacijos bylą bei apklausus VĮ Registrų centro Statinių registracijos skyriaus vadovą.
Buvo prašoma iš (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko administracijos išreikalauti turgavietės projektą Nr. 1848. Iš projekto būtų matyti, kada šis pradėtas, duomenys apie jo kitimą, turgavietės plotas, derinimo trukmė. Tačiau teismo nutartimi gynėjo prašymai buvo atmesti. Kasatorė mano, kad taip buvo pažeistos BPK 1 straipsnio l dalies, 7 straipsnio nuostatos.
Teismai, priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius, netinkamai įvertino įrodymus, rėmėsi tais įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teismo posėdyje (nukentėjusiųjų A. K. ir A. P. parodymai).
Nuteistosios J. D. gynėjas savo kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria atmestas nuteistosios apeliacinis skundas, yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Iš esmės jis atkartoja nuteistosios skundo argumentus dėl kaltinamojo akto prieštaringumo ir neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą perduoti baudžiamąją bylą prokurorui pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį, teisės į gynybą pažeidimo, dėl turto arešto ir kitų objektyvių priežasčių, sutrikdžiusių vykdyti prievoles, dėl nuteistosios ir nukentėjusiųjų santykių civilinės teisės prigimties, dėl esminių prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymuose.
Kartu nuteistosios gynėjas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas J. D. išėjo už kaltinimo ribų: J. D. buvo kaltinama tuo, kad ji neperleido patalpų nukentėjusiesiems, o teismas nuteisė už tai, kad ji neįteisino prekybos patalpų turgavietėje nukentėjusiųjų vardu. Taip buvo pažeisti BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato Nr. 32 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, nustatančias teisminio nagrinėjimo ribas (BPK 279–282 str.)" nuostatų, kurios aktualios ir dėl atitinkamų naujojo Baudžiamojo proceso kodekso, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., normų taikymo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jungtinės veiklos sutartyse, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas, buvo nurodyta, kad A. ir J. D. firma „M“ įsipareigoja pastatyti prekybos paviljoną, priduoti ir pradėti jį eksploatuoti ir tik po to parengti dokumentus ir perleisti paviljoną kreditoriui jo nuosavybėn. Tai buvo įmanoma padaryti tik turint to turto teisinę registraciją savo vardu.
Nuteistojo gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo nuteistosios J. D. apeliacinį skundą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Iš esmės neišnagrinėta ir nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su preliminarių projektų „Jungtinės veiklos sutartys“ neatitikimo įstatymų reikalavimams, taip pat su tuo, kad J. D. neatsisakė vykdyti sutarčių su nukentėjusiaisiais, norėjusiais įsigyti prekybos patalpas turguje, ir būtų perleidusi patalpas abipusiai naudingoms sąlygomis, kad turgavietę „M“ buvo galima įregistruoti tik kaip vientisą turtinį kompleksą ir tik po teisinės registracijos atlikimo J. D. atsirado galimybė vykdyti savo prievoles kiekvienam konkrečiam asmeniui. Tačiau tam sutrukdė J. D. asmeninio ir jos įmonės turto areštai. Pažymėtina, kad, svarstydamas nuteistosios veiksmų tyčios klausimus, apeliacinės instancijos teismas pateikė kai kuriuos savo argumentus, kurie pagrįsti aplinkybėmis, išskirtomis iš daugybės bylos duomenų, paneigiančių kaltinimą. Pagaliau dalis jų padaryta remiantis visiškai nelogiškais neįtikinamais argumentais, taip pat tik kai kurių nukentėjusiųjų parodymais apie tai, kad jie esą buvo pačios J. D. įkalbėti duoti neteisingus, nepalankius kaltinimui parodymus ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė ir apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos, nagrinėjusios bylą, nepagrįsto atsisakymo nusišalinti.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas ne tik tinkamai neįvertino pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, surašant nuosprendį, bet ir pats pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" nuostatas. Šiame nutarime nurodyta, kad nuosprendis yra pagrįstas tik tais atvejais, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Nutarimo 1.1 punktas). Nurodytame Senato nutarime taip pat konstatuota, kad apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, tariamai patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys (Nutarimo 3.1.7 punktas); visa tai apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nepadaryta ir net nebuvo bandyta padaryti, teisėjų kolegijos nuosprendyje nepadaryta išsamiai. Būtent gynybos pateikti motyvai ir nurodyti įrodymai patvirtina, kad J. D. veiksmuose, santykiuose su nukentėjusiaisiais nebuvo ne tik jai inkriminuotos, bet ir jokios kitos nusikalstamos veikos sudėties, o nuteistosios ir tariamų nukentėjusiųjų santykiai buvo grynai civilinio teisinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra jokios atskirų kaltinimo epizodų analizės, nepasisakyta dėl atskirų nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, tuo tarpu J. D. santykiai su atskirais konkrečiais tariamais nukentėjusiaisiais buvo tikrai skirtingi. Neįvertindami esminių prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymuose bei daugybės kitų J. D. akcentuotų aplinkybių dėl atskirų nukentėjusiųjų, teismai viską išsprendė apibendrinančiai ir patvirtino pagrindinę kaltinimo dalį, iš jo pašalindami tik kai kurių vadinamųjų nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų epizodus. Kita vertus, kaltinimo apimties sumažinimas apkaltinamajame nuosprendyje taip pat rodo, kad kaltinimas J. D. buvo pareikštas neargumentuotai.
Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jo ginamoji nuteista iš esmės pažeidžiant ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 4 nuostatą, kad niekam negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės.
Visa tai rodo, anot kasatoriaus, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo
Esminiu nuteistosios ir jos gynėjo kasacinių skundų argumentu kolegija laiko teiginį, kad J. D. nepagrįstai patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes tarp jos ir nukentėjusiųjų kilo tik civilinio teisinio pobūdžio ginčai, kurie turėjo būti sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka.
Kolegija pažymi, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui (kasacinės nutartys Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007). Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti (Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006). Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurį suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori.
Bylos medžiaga rodo, kad J. D. iš esmės inkriminuota tai, kad ji pasisavino jungtinės veiklos dalyvių jai patikėtus 623 670 Lt, skirtus naudoti bendram tikslui, kurį pasiekus pinigai virstų nekilnojamuoju turtu – turgavietėje esančiais prekybos paviljonais, nuosavybės teise priklausančiais jungtinės veiklos dalyviams. Pastačiusi turgavietę, nuteistoji įregistravo ją savo įmonės „M“ vardu, įsipareigojimą perleisti paviljonus jungtinės veiklos dalyviams vykdyti atsisakė.
Kolegija, vertindama, ar J. D. inkriminuota veika atitinka BK 183 straipsnio 2 dalies požymius, atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji ir nukentėjusieji, sudarydami jungtinės veiklos sutartis, susitarė sukurti bendrą dalinę nuosavybę – nuteistajai buvo patikėti pinigai, kuriuos ši naudojo statant turgavietę, o pastačius turgavietę, nuteistosios žinioje atsidūrė nukentėjusiųjų įdėtomis lėšomis sukurtas ir jiems priklausantis nekilnojamas turtas – prekybinių paviljonų atitinkamos dalys. Nuteistosios ir jos gynėjo argumentai, kad jokios jungtinės veiklos nebuvo, atmestini. Faktas, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios atsiradusių civilinių teisinių santykių prigimtis yra jungtinė veikla, patvirtintas teismų, nagrinėjusių bylas civilinio proceso tvarka, sprendimais. Šiuose sprendimuose nedviprasmiškai konstatuojama, kad tarp šalių susiklostę santykiai pagal savo turinį atitiko jungtinės veiklos santykius ir kad sutartimis buvo siekiama sudaryti ne paskolos sutartis, bet įforminti įnašus į turgavietės statybą.
Turgavietę įregistravus J. D. įmonės vardu, nukentėjusiųjų turtas formaliai tapo nuteistosios nuosavybe. Kolegija pažymi, kad vien turgavietės registravimo J. D. įmonės vardu faktas dar nerodo nusikalstamo pasisavinimo požymių, nes dėl didelio jungtinės veiklos dalyvių skaičiaus, sutarimo nebuvimo, laiko stokos, netvarkingai sudarytų sutarčių ir kitų aplinkybių, tai iš tiesų galėjo būti sunku padaryti. Taigi vėlesni J. D. veiksmai vykdant savo įsipareigojimus bei perleidžiant kitiems jungtinės veiklos dalyviams paviljonus iš esmės reikštų, kad ji neturėjusi tyčios pasisavinti jai patikėto svetimo turto. Tačiau teismo nustatyti faktai rodo, kad nuteistoji panaudojo esamą padėtį kaip spaudimo nukentėjusiesiems priemonę: naudojimąsi paviljonais formindavo nuomos santykių pagrindu, nuosavybės teisės perleidimą susiejo su būtinumu papildomai sumokėti už tai, o nesumokėjus, žadėjo perleisti paviljonus kitiems asmenims. Toks elgesys rodo, kad nukentėjusiesiems priklausančios nuosavybės registravimas savo vardu nebuvo vien tik techniniu būtinumu nulemtas žingsnis, bet tyčinis jungtinės veiklos dalyvių piniginėmis įmokomis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sukurto nekilnojamojo turto uzurpavimas, kuriuo buvo įgyvendinta išankstinė tyčia pasisavinti nukentėjusiųjų jai patikėtus pinigus. Tyčios, nukreiptos į patikėtų lėšų pasisavinimą, buvimą rodo ir nukentėjusiųjų įmokų įforminimas tiek jungtinės veiklos, tiek paskolos sutartimis, vėliau (vykusių civilinių procesų metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą) atkakliai neigiant jungtinės veiklos su nukentėjusiaisiais buvimą apskritai, įmokų negrąžinimas tiems, kurie nutraukė su ja jungtinės veiklos sutartis.
Kartu kolegija pažymi, kad šioje byloje svetimo patikėto turto pasisavinimas buvo susijęs su civilinių teisinių prievolių, kilusių iš sutartinių santykių, neįvykdymu. Tokiais atvejais išvada apie tai, kad sutarčių nevykdymas užtraukia ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, galima esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (Nr. 2K-7-388/2007). Tokiomis papildomomis sąlygomis kolegija pripažįsta tai, kad nuteistoji nuo pat pradžios klaidino pakviestus dalyvauti bendroje jungtinėje veikloje asmenis: šalia jungtinės veiklos sutarties sudarinėjo apsimestines paskolos sutartis dėl gaunamų pinigų, nefiksuodavo gaunamų įmokų įmonės buhalterinėje apskaitoje, apgaulės būdu bandė iš nukentėjusiųjų paimti jungtinės veiklos sutartis, aiškindama, jog šios sutartys yra negaliojančios ir jiems nebereikalingos. Taip veikdama nuteistoji siekė apsunkinti nukentėjusiesiems galimybes įrodyti tikrąjį civilinių teisinių santykių turinį. Dalis nukentėjusiųjų, pasitikėdami J. D. sąžiningumu, atidavė jai jungtinės veiklos sutartis, pasilikdami tik notariškai patvirtintas paskolos sutartis, taip netekdami perspektyvos atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Tai, kad didesnė nukentėjusiųjų dalis apgynė savo turtines teises civilinio proceso tvarka ir teismo sprendimais yra jiems pripažintos nuosavybės teisės į atitinkamą turgavietės paviljono dalį, šiuo atveju nepašalina baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo. Atsižvelgdama į šiuos argumentus kolegija konstatuoja, kad teismai, kvalifikuodami J. D. veiką pagal BK 183 straipsnį 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl BPK 219 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimų laikymosi
Nuteistosios gynėjas savo kasaciniame skunde teigia, kad iš kaltinamojo akto neįmanoma suprasti, koks yra pasisavinimo dalykas – pinigai ar paviljonai. Neaišku, kaip nuteistoji turėjo pasielgti, kad nepadarytų įstatymų pažeidimo: sudaryti vienašalį ar dvišalį perleidimo sandorį; tas sandoris pagal civilinį teisinį pobūdį turėjo būti neatlygintinis ar atlygintinis. Be to, nenurodyta pasisavintų paviljonų vertė.
Kolegija pažymi, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys Nr. 2K–105/2007, 2K-415/2005). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas analogišką skundo argumentą dėl kaltinamojo akto defektų, konstatavo, kad kaltinamajame akte nurodytos tiek inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, pasekmės, nusikaltimo objektas, subjektas ir kt.), tiek pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami įtarimai, tiek juridinis kvalifikavimas. Iš kaltinimo formuluotės visiškai aišku, kad J. D. buvo įtariama pasisavinusi jai nukentėjusiųjų patikėtas pinigines lėšas, o ne prekybinius paviljonus, ir kokie buvo neteisėti veiksmai pasisavinant turtą.
Kolegija, iš esmės pritardama šiems argumentams, atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinamajame akte pasisavinimo dalyku įvardyti pinigai (719 930 Lt), surinkti iš nukentėjusiųjų paviljonų statybai. Kita vertus, inkriminuojamų faktinių aplinkybių specifika leidžia teigti, kad pasisavinimo dalyką šiuo atveju sudaro nukentėjusiesiems priklausančio turto dalys, įeinančios į bendrąją dalinę nukentėjusiųjų ir nuteistosios nuosavybę. Kol turgavietė nebuvo pastatyta, šį turtą sudarė pinigai, o pastačius turgavietę – prekybos paviljonai. Nukentėjusiesiems padaryta žala buvo ta, kad, pastačius turgavietės kompleksą, nekilnojamasis turtas, į kurį buvo investuoti pinigai, netapo jų nuosavybe, o naudojimasis šiuo turtu buvo įteisinamas nuomos santykių pagrindu. Nepaisant to, kad šis aspektas kaltinamajame akte atskirai nepabrėžtas, kaltinimo esmė jame vis dėlto išdėstyta pakankamai aiškiai – iš esmės kaltinamajai inkriminuota tai, kad ji pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės nukentėjusiųjų jai patikėtą turtą – 719 930 Lt (teismas šią sumą sumažino iki 623 670 Lt). Pasisavinimo mechanizmas taip pat aiškiai apibūdintas kaltinamajame akte: J. D. laikraštyje paskelbė apie prekybinių paviljonų statybą, jungtinės veiklos kitų sutarčių pagrindu gavo iš nukentėjusiųjų įvairias statomų paviljonų plotui proporcingas pinigų sumas įsipareigodama pastatyti prekybos paviljonus, juos priduoti, pradėti eksploatuoti, parengti dokumentus ir perleisti kreditorių nuosavybėn, tačiau šiuos įsipareigojimus vykdyti atsisakė – paviljonų neperleido, įmokų negrąžino, įregistravo statinius firmos „M“ vardu.
Kolegija konstatuoja, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, o J. D. teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama (BPK 22 straipsnio 3 dalis), pažeista nebuvo.
Kolegija taip pat atmeta nuteistosios gynėjo argumentą, kad teismas nuosprendyje inkriminavo pakeistą kaltinimą ir taip pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Nagrinėjamojoje byloje teismas nuosprendyje tarp inkriminuojamų aplinkybių vietoj kaltinamajame akte nurodytos paviljonų neperleidimo aplinkybės, nurodė turgavietės neįteisinimą statytojų vardu. Kolegija konstatuoja, kad tai nesuteikia pagrindo išvadai, jog teismas išėjo už kaltinimo ribų ir nuteisė J. D. už nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų. Turgavietės neįteisinimo statytojų vardu aplinkybė natūraliai siejasi su kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių visuma, ir turi tokią pat prasmę, kaip ir turgavietės paviljonų neperleidimas. Be to, kaip ir statinių įregistravimas firmos „M“ vardu, ši aplinkybė tik pagrindžia kaltinimo esmę – pinigų, kuriuos nuteistajai patikėjo nukentėjusieji, pasisavinimą.
Dėl įrodymų leistinumo, jų vertinimo ir nuosprendžio surašymo reikalavimų laikymosi
Kolegija atmeta kasacinių skundų argumentus, kad teismai, nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, netyrė ir nevertino įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas nuteistosios naudai, taip pat rėmėsi teismo posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė didelio skaičiaus nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais, patikrintais teisminio bylos nagrinėjimo metu: jungtinės veiklos sutartimis, notariškai patvirtintomis paskolos sutartimis ir papildomomis sutartimis, kurios patvirtina jungtinės veiklos santykių tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios buvimą; sutartimis ir rašteliais, patvirtinančiais, kad nuteistoji gavo iš nukentėjusiųjų įvairias pinigų sumas, proporcingas statomų paviljonų plotui; prekybinės vietos įsirengimo bei nuomos sutartimis; turgavietės priėmimo naudoti aktu; pažymėjimu apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos; teismų sprendimais civiliniuose bylose, kuriais jungtinės veiklos sutartys pripažintos galiojančiomis ir civiliniams ieškovams pripažinta nuosavybės teisė į atitinkamus pastatus turgavietėje; kitais dokumentais. Pažymėtina, kad kiekvieno nukentėjusiojo parodymus teismas vertino neatsiejamai nuo atitinkamų rašytinių įrodymų, esančių byloje. Šių įrodymų visuma suteikė pagrindą teismui daryti išvadą, kad nuteistoji pasisavino jungtinės veiklos dalyvių jai patikėtus pinigus. Kartu teismas motyvavo, kodėl atmeta nuteistosios teiginius apie jungtinės veiklos nebuvimą ir negalimumą vadovautis jungtinės veiklos sutartimis kaip įrodymais, taip pat teiginius apie tai, jog nukentėjusieji jai pinigus skolino kaip fiziniam asmeniui ne turgavietės statybai, o kitiems reikalams.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, pagrįsdamas savo išvadas, rėmėsi dalies teisiamajame posėdyje nedalyvavusių nukentėjusiųjų (A. R., A. K., A. P., S. S.) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nepaisant to, kad teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 4 punktu, šiuos parodymus balsu perskaitė teisiamojo posėdžio metu (T. 24, b.l. 116.), jie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnui, todėl neturėtų būti traktuojami kaip turintys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006). Todėl teismo išvadų pagrindimas vien šiais parodymais neabejotinai reikštų BPK įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principų pažeidimą. Kita vertus, kai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis Nr. 2K-206/2008). Nagrinėjamoje byloje minėtų keturių nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vertinant juos surinktų ir teismo patikrintų įrodymų kontekste, neturėjo lemiamos reikšmės teismo išvadoms, be to, šiuos parodymus teismas vertino kartu su juos atitinkančia rašytine bylos medžiaga – sutartimis, raštiškais pinigų gavimo pripažinimais, teismo sprendimais civilinėse bylose, sąmatomis, planais ir pan. Tokiomis aplinkybėmis teismo nuosprendžio pagrindimas nukentėjusiųjų A. R., A. K., A. P. ir S. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, netraktuotinas kaip įrodinėjimo tvarkos pažeidimas. Patikrinusi nuteistosios ir jos gynėjo kasacinių skundų argumentus, kolegija nerado pagrindo konstatuoti, kad įrodymai būtų vertinami nesilaikant BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų laikymosi
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo atmetimo atveju nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia kasatoriai, šių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą nukentėjusiųjų parodymų vertinimą, įrodymų tyrimo metu apklausė nuteistąją ir kai kuriuos nukentėjusiuosius, vienos nukentėjusiosios (A. K.) apklausą pavedė Vilkaviškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, išanalizavo byloje buvusius ir naujai pateiktus dokumentus, tačiau nerado objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistosios teiginius, neva nukentėjusiųjų parodymai apie jų ir nuteistosios bendrą jungtinę veiklą vykdant paviljonų statybą, jų tarpusavio įsipareigojimus baigus šią statybą, įmokų dydžius yra melagingi ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Patikrinęs nuteistosios apeliacinio skundo teiginį, neva jungtinės veiklos sutartys yra tik neturintys juridinės galios projektai, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė šį argumentą: jungtinių veiklos sutarčių tekstas spausdintas, yra nuteistosios ranka padaryti įrašai, parašai, nuteistosios ir nukentėjusiųjų rekvizitai, nuteistosios įmonės spaudas. Motyvuodamas veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė, kokios aplinkybės rodo, kad J. D. turėjo išankstinę tyčią pasisavinti jai patikėtas lėšas. Kartu buvo paneigtas ir nuteistosios argumentas, kad ji neatsisakė vykdyti sutarčių su nukentėjusiaisiais ir kad įvykdyti savo įsipareigojimus jai sutrukdė asmeninio ir jos įmonės turto areštai. Taip pat patikrinti ir motyvuotai atmesti apeliacinio skundo argumentai dėl išimtinai civilinio teisinio pobūdžio santykių tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų, kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, teismo, nagrinėjusio bylą, šališkumo. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakyta, nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendžio dalis, susijusi su J. D. pripažinimu kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teisinga. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai nėra nei trumpi, nei deklaratyvūs. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė.
Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo 1 straipsnyje įtvirtinto draudimo atimti laisvę dėl skolos
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo (1963) 1 straipsnyje nustatyta, kad niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad jis neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Kolegija pažymi, kad neįstengimas įvykdyti prievolės suponuoja situaciją, kai skolininkas, neturėdamas nesąžiningų ketinimų, neįvykdo prievolės dėl objektyvių galimybių nebuvimo. Tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje J. D. nuteista už jai patikėto turto pasisavinimą, kuris suponuoja tyčinį turtinės žalos padarymą kitam asmeniui. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo aiškinamąjį raštą draudimas įkalinti asmenį dėl skolos neapima atvejų, kai skolininko elgesį nulemia piktavališki ketinimai arba kai jis tyčia atsisako vykdyti prievolę ar tapo nemokus dėl paties neatsargumo. Kolegija konstatuoja, kad nuoroda į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo (1963) 1 straipsnį, kaip argumentas dėl negalimumo taikyti J. D. laisvės atėmimo, nėra tinkama.
Dėl apeliacinės instancijos teismo paskirtos bausmės
Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas J. D. paskirtą bausmę iki ketverių metų laisvės atėmimo, motyvavo tai pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės neatitikimu teisingumo principui, taip pat ir tuo, kad skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į nuteistosios vaikų interesus, pačių nukentėjusiųjų neapdairų elgesį sudarant sutartis su nuteistąja. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajai didesnę bausmę nei sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kai tuo tarpu J. D. buvo teisiama pirmą kartą, byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o didžioji nukentėjusiųjų dalis civilinio proceso tvarka prisiteisė nuosavybės teisę į nusavintą nekilnojamąjį turtą ir taip atkūrė pažeistas teises, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas nuteistajai paskirtą bausmę iki ketverių metų laisvės atėmimo, tinkamai aiškino ir taikė įstatymus, reglamentuojančius bausmės skyrimą.
Dėl amnestijos taikymo
2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį sieja amnestijos taikymą su kintamais asmenų demografiniais požymiais: nėštumu, nepilnamečių vaikų auginimu, amžiumi, invalidumu. J. D. šis įstatymas pritaikytas kaip motinai, auginančiai iki 18 metų vaiką (įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatyme nenustatyta, nuo kurio momento fiksuojama, kad motina augina nepilnametį vaiką. Pabrėžtina ir tai, kad nuteistoji J. D. amnestuota kaip asmuo, kuriam Įstatymo įsigaliojimo dieną dar nebuvo įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Šiai kategorijai asmenų amnestiją taiko teismai (14 straipsnio 1 punktas). Kolegija pažymi, kad motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, būklės fiksavimas vien pagal amnestijos taikymo momentą, kuris šiuo atveju sutampa su teismo nuosprendžio priėmimo momentu, neatitiktų įstatymo prasmės ir į amnestiją pretenduojančios moters teisėtų lūkesčių, nes šis momentas priklauso nuo konkrečios bylos nagrinėjimo trukmės, per kurį į amnestiją pretenduojančios motinos vaikas gali tapti pilnametis. Būtent taip ir atsitiko nagrinėjamu atveju. Tokiais atvejais logiška būtų remtis tam tikru pradinio laiko, nuo kurio gali būti nustatyta motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, būklė, kriterijumi. Kolegija daro išvadą, kad toks kriterijus įtvirtintas analizuojamo amnestijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmenims, kuriems šio Įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. imtinai. Sistemiškai aiškinant įstatymą, būtent ši data ir yra pirminis momentas, nuo kurio gali būti fiksuojama į teismo taikomą amnestiją pretenduojančios motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, būklė.
Nuteistosios J. D. vaikai tapo pilnamečiai 2005 m. rugpjūčio 17 d., o tai reiškia, kad 2002 m. spalio 25 d. nuteistoji priklausė motinų, auginančių iki 18 metų vaiką, kategorijai. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra visos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ numatytos sąlygos, kurioms esant J. D. turėtų būti taikoma amnestija ir ji turėtų būti atleista nuo neatliktos bausmės dalies.
Nukentėjusiesiems kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatas, todėl iš nuteistosios priteistinos atstovavimo išlaidos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios J. D., jos gynėjo Daniaus Svirinavičiaus ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus atmesti.
Priteisti iš J. D. nukentėjusiajam A. Š. 500 (penkis šimtus) litų turėtų atstovavimo išlaidų.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas
Vytautas Masiokas
Valerijus Čiučiulka
Benediktas Stakauskas
Olegas Fedosiukas
