Dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo panaikinimo, žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir dalių nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-286/2008

Procesinio sprendimo kategorija 30.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. P. ir ieškovo G. L. T. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. L. T. ieškinį atsakovams A. V., V. V., L. P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, valstybės įmonei Registrų centrui dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir įpareigojimo pašalinti ieškovo teisių pažeidimus bei atsakovių A. V., V. V. priešieškinį ieškovui G. L. T., atsakovams L. P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, valstybės įmonei Registrų centrui dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo panaikinimo, žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir dalių nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. L. T. prašė nustatyti naudojimosi namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypu tvarką pagal jo parengtą žemės sklypo padalijimo planą ir įpareigoti atsakoves pašalinti (perkelti) iš jam skirtinos žemės sklypo dalies ir bendro naudojimo žemės (keliuko) želdinius, tvoras bei įrenginius. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-509 nustatė namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dydį – 1539 kv. m, o Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 4080-01, atsižvelgdamas į namų valdos bendraturčiams priklausančias statinių dalis, nustatė kiekvienam iš jų priklausančias žemės sklypo dalis: ieškovui – 482 kv. m, atsakovei A. V. – 511 kv. m, atsakovei L. P. – 187 kv. m, atsakovei V. V. – 359 kv. m, ir leido sudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis. 2003 m. rugsėjo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė ieškovui 482/1539 dalis, o 2003 m. gruodžio 15 d. – atsakovei L. P. 187/1539 dalis namų valdos žemės sklypo. Kita žemės sklypo dalis liko neprivatizuota. Ieškovas, siekdamas tinkamai valdyti ir naudotis jam nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi ir dėl to ketindamas paženklinti savo nusipirkto žemės sklypo ribas, 2003 m. lapkričio 10 d. parengė žemės sklypo padalijimo planą, tačiau atsakovės nesutiko jo pasirašyti. Ieškovo teigimu, jis negali tinkamai naudotis įsigytu žemės sklypu, nes esama naudojimosi juo tvarka, kurią be jo sutikimo nustatė atsakovės, pažeidžia jo nuosavybės teisę.

Priešieškiniu atsakovės V. V. ir A. V. prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 4080-01 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) padalinimo ir dalių pardavimo pil. G. L. T., L. P., V. V.“; 2) pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2003-27928, sudarytą Vilniaus apskrities viršininko ir G. L. T.; 3) pripažinti negaliojančia 2003 m. gruodžio 15 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2003-28313, sudarytą Vilniaus apskrities viršininko ir L. P.; 4) nustatyti kiekvieno bendraturčio perkamos žemės sklypo dalis ir naudojimosi tvarką pagal UAB „Orkanas“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos 2007 m. kovo 27 d. projektą, A. V. paskiriant 475 kv. m sklypo dalį, pažymėtą „A“, L. P. – 205 kv. m sklypo dalį, pažymėtą „B“, V. V. – 488 kv. m sklypo dalį, pažymėtą „C“, G. L. T. – 371 kv. m sklypo dalį, pažymėtą „D“. Atsakovės nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, kuria naudojamasi ir šiuo metu. Ieškovo pasiūlytas projektas visiškai neatitinka nustatytos naudojimosi tvarkos. Ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, nes namų valdos bendraturčiams tenkančios žemės sklypo dalys apskaičiuotos pažeidžiant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatas, t. y. ne pagal jiems priklausančias gyvenamojo namo ar kito statinio, įregistruoto Nekilnojamo turto registre kaip pagrindinis daiktas, dalis. Dėl to įsakymas naikintinas, o jo pagrindu sudarytos žemės pirkimo–pardavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios imperatyviosioms teisės normoms.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. liepos 18 d. sprendimu: 1) atmetė ieškinio reikalavimus nustatyti namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal 2003 m. lapkričio 10 d. ieškovo parengtą žemės sklypo planą, įpareigoti atlikti veiksmus ir duoti sutikimus pagal nurodytą planą; 2) priešieškinį patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 4080-01 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) padalinimo ir dalių pardavimo pil G. L. T., L. P. ir V. V.“ 1.3 punktą, padidinant 1.3.1 punkte L. P. nustatytą namų valdos dalį nuo 187 kv. m iki 218 kv. m, sumažinant 1.3.2 punkte G. L. T. nustatytą namų valdos dalį nuo 482 kv. m iki 370 kv. m, padidinant 1.3.3 punkte A. V. nustatytą namų valdos dalį nuo 511 kv. m iki 533 kv. m, padidinant 1.3.4 punkte V. V. nustatytą namų valdos dalį nuo 359 kv. m iki 418 kv. m; pripažino negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos 2003 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko ir G. L. T., dalį dėl 112 kv. m žemės sklypo ploto, kitą dalį paliko galioti; dėl pripažintos negaliojančia sutarties dalies taikė restituciją – įpareigojo G. L. T. grąžinti Vilniaus apskrities viršininko administracijai valdyti 112 kv. m ploto žemės sklypo dalį, o Vilniaus apskrities viršininko administraciją – grąžinti G. L. T. jo sumokėtus už šią žemės dalį pinigus; kitus atsakovių reikalavimus atmetė; 3) išaiškino ginčo šalims, kad šis teismo sprendimas neužkerta joms kelio, parengus kitus atidalijimo projektus, atsidalyti iš bendrosios nuosavybės. Teismas nustatė, kad ieškovui G. L. T. ir atsakovėms A. V., L. P., V. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatai namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Pagal ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002 m. liepos 29 d. pažymėjimą ieškovui nuosavybės teise priklauso 41/100 dalis gyvenamojo namo 1A/1M, kurio bendras plotas 100,86 kv. m, 41/100 dalis ūkinio pastato 7I1ž, kurio bendras plotas 45 kv. m, ir 41/100 dalis ūkinio pastato 8I1ž, kurio bendras plotas 7 kv. m; atsakovei L. P. – gyvenamasis namas 2A/1M, kurio bendras plotas 24,38 kv. m; atsakovei A. V. – 59/100 dalys gyvenamojo namo 1A/1M ir visas ūkinis pastatas 8I1ž; atsakovei V. V. – gyvenamasis namas 3A/1M, kurio bendras plotas 46,68 kv. m. Taigi šalys yra trijų gyvenamųjų namų, kurių bendras plotas 171,92 kv. m, savininkės. Visi namai yra viename 1539 kv. m ploto žemės sklype. Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 4080-01, vadovaudamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 ir 8 punktais, atsižvelgdamas į kiekvienam namų valdos bendraturčiui priklausančias statinių dalis, nustatė namų valdos bendraturčiams priklausančias žemės sklypo dalis: ieškovui G. L. T. – 482 kv. m, atsakovei L. P. – 187 kv. m, A. V. – 511 kv. m, V. V. – 359 kv. m, ir nurodė, kad parduoda namų valdos bendraturčiams jiems priklausančią žemės dalį. Teismas nurodė, kad pagal šio įsakymo priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos (Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija) 8 punktą, bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Tai reiškia, kad bendraturčiams priklausančių gyvenamojo namo ar kito pastato priklausinių (ūkinių pastatų ir pan.) plotai nustatant žemės sklypo dalis neskaičiuojami. Tai patvirtina ir Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442, kuriuo pakeistas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260, 7 punkto nuostata, kad kiekvieno bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Teismas atsižvelgė taip pat į tai, kad tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje civilinėje byloje priimtoje 2006 m. sausio 30 d. nutartyje. Teismas nustatė, kad namų valdoje yra tik trys pagrindiniai pastatai – tai gyvenamieji namai, o kiti yra priklausiniai, todėl žemės sklypo dalys turi būti nustatomos pagal bendraturčiams priklausančias gyvenamųjų namų dalis. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 4080-01 žemės sklypo dalys bendraturčiams nepagrįstai nustatytos pagal visų jų turimų pastatų, o ne gyvenamųjų namų, plotus. Teismas pagal bendraturčių turimus gyvenamųjų pastatų plotus nustatė, kad ieškovui G. L. T. priklauso 370,23 kv. m, atsakovei A. V. – 532,77 kv. m, atsakovei L. P. – 218 kv. m, atsakovei V. V. – 418 kv. m ploto žemės sklypo dalis. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymas Nr. 4080-01 tiek, kiek jame nustatytos žemės sklypo dalys neatitinka pirmiau nurodytų benraturčiams tenkančių žemės sklypo dalių, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms – CK 4.19 straipsniui, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos (Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija) 8 punktui, todėl ginčijamas įsakymas iš dalies naikintinas: naikintina įsakymo 1.3.2 punkto dalis dėl 112 kv. m žemės sklypo dalies skyrimo ieškovui L. G. T., vietoje 1.3.3 punkte atsakovei A. V. nustatytos 511 kv. m skiriama 533 kv. m ploto žemės sklypo dalis, vietoje 1.3.1 punkte atsakovei L. P. nustatytos 187 kv. m skiriama 218 kv. m žemės sklypo dalis, o atsakovei V. V. vietoje 1.3.4 punkte nustatytos 359 kv. m dalies – 418 kv. m. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo panaikinti visą ginčijamą įsakymą, nes šalys turi teisę į žemės sklypą, tik jo dalys įsakyme buvo nustatytos netiksliai. Teismas taip pat nustatė, kad, iš dalies panaikinus Vilniaus apskrities viršininko įsakymą, kuris buvo ieškovo G. L. T. ir atsakovės L. P. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindas, atitinkamai įvertintinas šių sutarčių teisėtumas, t. y. pripažintina negaliojančia ieškovo G. L. T. ir Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 25 d. sudarytos sutarties dalis dėl 112 kv. m žemės sklypo dalies pardavimo (CK 1.80, 6.224 straipsniai) ir pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį taikytina restitucija, įpareigojant ieškovą grąžinti Vilniaus apskrities viršininko administracijai valdyti nurodytą žemės sklypo dalį, o Vilniaus apskrities viršininko administraciją – grąžinti ieškovui atitinkamą dalį šio sumokėtos už žemės sklypą sumos. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos su atsakove L. P., nes jai parduota mažesnė negu priklauso žemės sklypo dalis. Teismas taip pat konstatavo, kad šiuo metu pasikeitę šalims nuosavybės teise priklausančių pastatų plotai (atsakovė V. V. po ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko įsakymo priėmimo įregistravo gyvenamojo namo priestatą) nėra susiję su ginčo dalyku, todėl neturi įtakos teismo sprendimui. Be to, nustatytos žemės sklypo dalys neprieštarauja Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimui, nes juo nustatyta naudojimosi tvarka mažesnio dydžio žemės sklypu (900 kv. m), taigi ir žemės sklypo dalys nustatytos mažesnio ploto, dėl to negali būti pažeistos šalių teisės. 1992 m. rugpjūčio 12 d. notarine tvarka patvirtintą susitarimą dėl žemės sklypo pasirašė ne visi bendraturčiai, todėl teismas juo nesivadovavo. Teismas konstatavo, kad nė vienas iš šalių pasiūlytų žemės sklypo atidalijimo projektų neatitinka nustatytų žemės sklypo dalių, todėl juos atmetė. Teismas nenustatė pagrindo išskirti bylą pagal atskirus reikalavimus, nes šalims buvo išaiškinta teisė pateikti planus dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, suteiktos galimybės tinkamai įgyvendinti savo teises, tačiau jos tuo nepasinaudojo, tuo tarpu bylos išskyrimas į atskiras tik užvilkintų jos nagrinėjimą. Teismas nurodė, kad ieškovo pateiktas žemės sklypo padalijimo projektas ne tik neatitinka bendraturčiams tenkančių dalių, bet ir iš esmės keičia nusistovėjusią žemės sklypo naudojimosi tvarką bei prieštarauja Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu nustatytai naudojimosi tvarkai, todėl atmestinas, tačiau tai neatima iš ieškovo teisės kreiptis į teismą dėl atidalijimo pagal kitokį projektą (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad, nenustačius naudojimosi tvarkos pagal ieškovo pateiktą planą, jo reikalavimas ginti pažeistą teisę dėl to, jog atsakovės nesinaudoja žemės sklypu pagal jo projektą, pripažintinas nepagrįstu, dėl to atmetami ieškovo reikalavimai, kuriais prašomi duoti atsakovėms įpareigojimai, sutikimai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo G. L. T., atsakovių V. V. ir A. V. bei atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus, 2008 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimą pakeitė: 1) sprendimo dalį, kuria G. L. T. ieškinio reikalavimai atmesti, paliko galioti nepakeistą; 2) kitą sprendimo dalį panaikino ir atsakovių V. V. ir A. V. priešieškinį patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 4080-01 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) padalinimo ir dalių pardavimo pil. G. L. T., L. P., V. V.“ 1 dalies 3 punktą ir 3 dalį; 3) civilinės bylos dalį pagal V. V. ir A. V. priešieškinio reikalavimus dėl 2003 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų Vilniaus apskrities viršininko ir G. L. T. bei L. P., pripažinimo negaliojančiomis ir bendraturčių perkamos žemės sklypo dalių bei naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, taip pat bylinėjimosi išlaidų paskirstymo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teisėjų kolegija, remdamasi VĮ Registrų centro duomenimis, nustatė, kad atsakovei V. V. priklausančio gyvenamojo namo 3A1m bendras plotas šiuo metu yra ne 46,68 kv. m, o 128,31 kv. m, kitų šalių turimų gyvenamųjų namų plotai nepakitę. Atsižvelgdama į tai, kad šalys yra perėmusios nuosavybės teises iš ankstesnių savininkų, teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant dėl jų teisių naudotis žemės sklypu apimties reikšmingi visi faktai, kurie turėjo įtakos ankstesniųjų savininkų naudojimuisi žemės sklypu. Gyvenamųjų patalpų (namų) savininkų ginčas buvo išspręstas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu, kuriuo nustatyta naudojimosi 1660 kv. m ploto žemės sklypu tvarka. Kol bendraturčiai nesusitarė kitaip, perkant žemės sklypą jiems turi atitekti tos dalys, kuriomis faktiškai naudojamasi pagal nurodytą teismo sprendimą, ir proporcinga dalis bendro naudojimo teritorijos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į 1992 m. vasario 6 d. teismo sprendimą. Vilniaus apskrities viršininkas taip pat turėjo atsižvelgti į nurodytu teismo sprendimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką ir nustatyti parduodamo žemės sklypo dalis pagal šią tvarką atitinkantį žemės sklypo planą. Ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko įsakymo priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu bendraturčių susitarimu. Taigi, jei bendraturčiai nesusitarė pakeisti teismo sprendimu patvirtintos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, jis turėjo būti parduotas atsižvelgiant į nustatytą tvarką. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, žemės sklypo dalys tiek ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko įsakymu, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nustatytos itin formaliai nustatant bendraturčių valdomas nuosavybės teise gyvenamąsias ir kitas patalpas, neatsižvelgus į sklypo paskirtį. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, pateiktą šioje byloje priimtoje nutartyje, prioritetiškai turi būti atsižvelgiama į tai, jog žemės sklypo paskirtis yra namų valdos, jis skirtas tinkamam gyvenamųjų namų ir pastatų (bet ne jų priklausinių) eksploatavimui užtikrinti, todėl, padarius išvadą, kad nėra galimybės nustatyti žemės sklypo dalis bendraturčiams pagal naudojimosi tvarką, jos turi būti apskaičiuojamos proporcingai pagal nuosavybės teise valdomų gyvenamųjų patalpų plotą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atsakovės V. V. dalį, nes neatsižvelgė į aplinkybę, kad 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo priėmimo metu jos gyvenamojo namo plotas buvo padidėjęs iki 128,31 kv. m. Ši aplinkybė Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo žinoma, atsakovės gyvenamojo namo 3A1m priestatai 2a1/p ir 1a1/z 2003 m. gruodžio 8 d. aktu Nr. (101)11.4-2271 pripažinti tinkamais naudoti, kadastre duomenys užfiksuoti 2005 m. kovo 9 d., gyvenamojo namo priestatui įrengti 1996 m. birželio 27 d. buvo išduotas leidimas vykdyti nekilnojamosios kultūros vertybės remonto ir pritaikymo darbus Nr. 342. Duomenų, kad priestatų statyba buvo vykdoma savavališkai, civilinėje byloje nėra, todėl sprendžiant dėl žemės sklypo dalies pardavimo turėjo būti atsižvelgta ir į teisėtai pastatytų V. V. gyvenamųjų namų priestatų plotą, nes vertinimas tik pagal duomenų registravimo viešame registre kriterijų yra itin formalus ir prieštarauja teisingumo bei protingumo principams, juolab kad parduodamo žemės sklypo plane šie gyvenamieji pastatai buvo pažymėti. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl atsisakymo tenkinti G. L. T. ieškinį, taip pat dėl paliktinos galioti nepakeistos dalies Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo dėl namų valdos (duomenys neskelbtini) pardavimo, nes šiuo įsakymu yra ne tik nuspręsta dėl bendraturčių teisės pirkti namų valdos dalis, bet ir nustatytos sklypo išorinės ribos ir dydis, jo paskirtis – namų valdai, bendraturčiai šių faktų neginčija, tačiau nesutiko su bendraturčiams nustatytomis žemės sklypo dalimis bei išvadomis, kuriomis remiantis atmestas šalių reikalavimas nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Teisėjų kolegijos sprendimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino galimybės nustatyti bendraturčiams namų valdos dalis atsižvelgiant į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu nustatytą tvarką, nenagrinėjo atsakovių A. V. ir V. V. projektinio pasiūlymo, neanalizavo, ar jis atitinka nurodytu teismo sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką, o jei naudojimosi tvarka tokiu pasiūlymu keičiama, ar yra tai pagrindžiantys argumentai ir ar pakeitimai atitinka bendraturčių interesus.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė L. P. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria ši byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išdėstytais išaiškinimais, t. y. kiekvienam bendraturčiui teismo sprendimu priskirta sklypo dalis yra proporcinga tuo metu įregistruotai gyvenamojo namo daliai (remiantis 2002 m. liepos 29 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės pažyma), ūkiniai pastatai įvardyti kaip priklausiniai. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas kasacinio teismo išaiškinimų privalomumo bylą nagrinėjantiems teismams principą, įtvirtintą CPK 362 straipsnio 2 dalyje, grąžino bylą nagrinėti iš naujo, nurodydamas kitokį, nei konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagrindą žemės sklypo dalims bei naudojimosi žemės sklypu tvarkai nustatyti. Teismas motyvavo tuo, kad, sprendžiant dėl byloje dalyvaujančių asmenų teisių naudotis žemės sklypu apimties, reikšmingos ne tik ginčijamo įsakymo priėmimo metu (2003 m. rugpjūčio 13 d.) buvusios aplinkybės, bet ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimas, tačiau šis sprendimas galėtų būti privalomas tik dėl naudojimuisi paskirtų sklypo dalių dislokacijos, bet ne dėl dydžių, nes juo padalyta tik 900 kv. m ploto žemės sklypo dalis, žemė po pastatais nepadalyta, paliktas nepagrįstai didelis bendro naudojimo plotas, o šiuo metu namų valdos žemės sklypas yra 1660 kv. m ploto. Be to, byloje yra pateiktas buvusių savininkų susitarimas dėl žemės sklypų išsipirkimo, notarine tvarka patvirtintas 1992 m. rugpjūčio 12 d., t. y. vėliau nei nurodytas teismo sprendimas. Taigi Vilniaus apskrities viršininkas turėjo kompetenciją nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančias naudotis žemės sklypo dalis.

2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 4080-01 pagrįstumas, o ne žemės sklypo padalijimas. ŽKNTKRVĮ 2002 m. liepos 29 d. pažymėjime atsakovės V. V. priestatas nenurodytas, nes tuo metu nebuvo įteisintas (priestatas įregistruotas tik 2005 m. kovo 18 d.). Šiuo pažymėjimu teisėtai vadovavosi tiek Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamą įsakymą, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad sprendžiant žemės sklypo dalies pardavimo V. V. klausimą buvo būtina atsižvelgti į jos gyvenamojo namo tuo metu neįregistruoto priestato plotą, nepagrįstas jokia įstatymo norma. Kadangi šioje byloje sprendžiamas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo teisėtumo klausimas, tai reikšmingos yra tik aplinkybės, buvusios 2003 metais, o ne atsiradusios vėliau. Dėl to buvo negalima vadovautis 2005 m. kovo 18 d. registro duomenimis dėl V. V. priestato. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. V. priklausančios namo dalies padidėjimas, įregistravus priestatą, suteikia jai teisę išpirkti didesnį žemės sklypą, prieštarauja Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintai Tvarkai.

3. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka nė vieno iš CPK 327 straipsnyje nurodytų atvejų, kada apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apygardos teismas nepagrįstai panaikino visą ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko įsakymo dalį, neatsižvelgdamas į tai, kad šis įsakymas pripažintinas neteisėtu tik iš dalies ir yra tikslintinas, bet ne naikintinas. Atitinkamai tikslintinos ir žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys.

Kasaciniu skundu ieškovas G. L. T. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, panaikinti ir atitinkamą bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka gali būti nustatyta tik po to, kai bus išspręstas klausimas dėl žemės sklypo dalių kiekvienam bendraturčiui nustatymo, nes tik nustačius žemės sklypo dalis bendraturčiai gali pareikšti projektus ir siūlymus dėl naudojimosi tvarkos. Kasatorius prašė teismo išskirti šiuos reikalavimus į atskiras bylas, tačiau teismas prašymo netenkino, taigi šalys, nežinodamos, koks bus teismo sprendimas dėl žemės sklypo dalių nustatymo, negalėjo pateikti tinkamų pasiūlymų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Visi bylos šalių pateikti atidalijimo projektai teismo buvo atmesti tik dėl to, kad jie neatitiko žemės sklypo dalių, neatsižvelgiant į tai, kad šios buvo nustatytos vėliau, t. y. po to, kai buvo pateikti atidalijimo projektai.

2. Kasatoriaus reikalavimą įpareigoti atsakoves pašalinti trukdymus naudotis jo subjektinėmis teisėmis pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad kasatorius savo teisės pažeidimu iš esmės laiko atsakovių nesinaudojimą ginčo žemės valda pagal jo projektą. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti, nes kasatoriaus teisės buvo pažeistos dar iki ginčo iškėlimo: atsakovė L. P. po jo langais augina daržoves, kurios kenkia namo sienai, o dėl daržo tvoros nėra galimybės prieiti prie namo, privažiuojamasis kelias prie kasatoriui priklausančių sandėliukų ir lauko tualetų užsodintas atsakovės V. V. pasodintais želdiniais, be to, po kasatoriaus langais yra keliukas, kurio dulkės skverbiasi į namo vidų. Tai, kad atsakovės, teismo teigimu, neprivalo naudotis žemės valda pagal kasatoriaus projektą, nereiškia, jog kasatoriaus teisės nepažeidžiamos (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Atsakovių veiksmai, ribojantys kasatoriaus teises, yra neteisėti, nes civilines teises gali apriboti tik teismas (CK 1.2 straipsnio 2 dalis), atsakovės subjektinėmis teisėmis gali naudotis tik nepažeisdamos kitų asmenų teisių ir interesų (CK 1.137 straipsnis). Pagal CK 4.99 straipsnį kasatorius turi teisę reikalauti, kad kitų asmenų veiksmai, darantys neigiamą poveikį jo nuosavybei (pastatui), nebūtų vykdomi. Nurodyti trukdymai gali būti pašalinti nekeičiant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimu nustatytos naudojimosi sklypu tvarkos, nes nesusiję su naudojimosi tvarkos nustatymu. Be to, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl ieškinio reikalavimo, kurį kasatorius vėliau pakeitė ir suformulavo visiškai kitaip. Dėl patikslintame ieškinyje išdėstyto reikalavimo – įpareigoti atsakoves pašalinti iš jo žemės ir nuo keliuko visus ten pasodintus želdinius, įrengtas tvoras ir kitus daiktus – teismas nepasisakė. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė ir CPK 185 straipsnį, nes nenustatė visų reikšmingų aplinkybių bylai teisingai išnagrinėti, t. y. neatskleidė bylos esmės.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, taigi padarė tuos pačius teisės taikymo pažeidimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, kad vienas iš kasatoriaus ieškinio reikalavimų – nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką – sutapo su atsakovių V. V. ir A. V. priešieškinio reikalavimu, nusprendė kasatoriaus ieškinį atmesti visiškai, o bylą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tokiu teismo sprendimu buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartis ydinga dar ir dėl to, kad kasatorius netenka galimybės iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu (CPK 279 straipsnio 4 dalis), t. y. iš jo atimama galimybė teikti siūlymus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Atsiliepimu į atsakovės L. P. kasacinį skundą ieškovas (kasatorius) G. L. T. prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutarties dalį, kuria bylos dalis dėl priešieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiomis pirkimo–pardavimo sutartis, nustatyti perkamos žemės sklypo dalis ir naudojimosi žemės sklypu tvarką grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

1. Kasatorė netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą šioje byloje, todėl daro klaidingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė absoliučiai teisėtą sprendimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti, nes pažeistas CPK 185 straipsnis. Kasacinis teismas nenurodė, kaip konkrečiai nagrinėjamoje byloje, sprendžiant šalių ginčą, turi būti taikoma jo išaiškinta Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto norma, dėl to kasacinio skundo motyvai, kad apeliacinės instancijos teismas šią pažeidė, yra nepagrįsti.

2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad sprendžiant dėl teisės naudotis žemės sklypu apimties reikšmingi visi faktai, kurie turėjo įtakos ankstesniųjų savininkų naudojimuisi žemės sklypu. Visi bendrasavininkių susitarimai ar kitokie juridiniai faktai, kol nenuginčyti, yra jiems privalomi. Teismai šiuos faktus įvertino netinkamai. Naudojimosi ginčijamu žemės sklypu tvarka buvo nustatyta 1978 ir 1992 metų teismų sprendimais. 1978 m. spalio 31 d. teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl visos namų valdos žemės, o 1992 m. vasario 6 d. – tik dėl dalies, be to, tvarka šiek tiek pakeista, todėl šiuo metu nustatant, kokios žemės sklypo dalys priklauso savininkams, būtina vadovautis abiejų nurodytų teismų sprendimų nuostatomis, t. y. 900 kv. m sklypo plotą dalyti pagal 1992 metų, o likusį – pagal 1978 metų teismo sprendimą. 1992 m. rugpjūčio 12 d. notarine tvarka patvirtintu susitarimu V. V., G. K. ir L. P. susitarė nusipirkti žemės sklypo dalis kitokio dydžio nei buvo nustatyta 1978 ir 1992 metų teismų sprendimais, todėl joms parduotinos žemės sklypo dalys turėtų būti perskaičiuotos pagal šį susitarimą. Taigi namų valdos savininkams priklausančios žemės sklypo dalys buvo nustatytos 1992 metais ir po to jų sutartiniai santykiai nesikeitė, todėl 2003 metais sprendžiant emės pardavimo klausimą nebuvo jokio teisinio pagrindo keisti jau nustatytas žemės sklypo dalis. Tai atitinka ir pirmiau nurodytu Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkto 2 dalies nuostatas, kad parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu tik tada, kai šiuo klausimu bendraturčių santykiai nereglamentuoti.

Kasatorius taip pat nurodė, kad pritaria L. P. kasacinio skundo argumentams dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio pažeidimo sprendžiant dėl atsakovės V. V. namo priestato statybos teisėtumo ir pasekmių nustatant ginčijamo žemės sklypo dalis, taip pat dėl CPK 327 straipsnio pažeidimo.

Atsiliepimu į atsakovės L. P. kasacinį skundą atsakovės V. V. ir A. V. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorė nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad šiuo metu yra reikšmingi visi faktai, kurie turėjo įtakos ankstesniųjų savininkų naudojimuisi žemės sklypu, išplaukia iš kasacinio teismo nutarties, kurioje nurodyta, kad šalių ginčui išnagrinėti iš naujo spręstini konkrečių ginčo namų valdos žemės sklypo dalių, tenkančių kiekvienam bendraturčiui, taip pat bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimai, sudarant bylos šalims galimybę teikti projektus ir siūlyti savo variantus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. vasario 6 d. sprendimo svarbą, nes šis sprendimas yra galiojantis ir privalomas visoms valstybės institucijoms, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas, be to, juo buvo paskirtas ne tik 900 kv. m plotas, bet ir po pastatais esanti žemė, bendras sklypo plotas nurodytas 1660 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į viešame registre įregistruotą teismo sprendimu nustatytą bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarką. Pirmosios instancijos tiesmas nenustatė visų esminių bylos aplinkybių, nevertino pateiktų naujų įrodymų, be pagrindo atmetė atsakovių V. V. ir A. V. pateiktus projektus. Nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas įvertino, todėl jo sprendimas šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo laikytinas teisingu.

2. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties, priimtos šioje byloje, išaiškinimams. Apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo žinoma apie V. V. gyvenamojo namo ploto padidėjimą, todėl sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo dalies pardavimo turėjo būti į tai atsižvelgta, nes vertinimas tik pagal duomenų registraciją viešame registre yra itin formalus ir prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 327 straipsnio pažeidimo atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad negali vertinti aplinkybių, kurių netyrė ir nevertino pirmosios instancijos teismas, nes apeliacinės instancijos teisme priėmus sprendimą iš esmės būtų ribojama kitų byloje dalyvaujančių asmenų apeliacijos teisė. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas ne tik nepažeidė, bet ir tinkamai taikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

4. 1992 m. rugpjūčio 12 d. notarinis susitarimas, kuriuo remiasi kasatorė, nesukelia teisinių padarinių, nes sudarytas dalyvaujant ne visiems gyvenamųjų namų valdos bendraturčiams.

Atsiliepimu į atsakovės L. P. kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, sprendžiant dėl 2003 m. rugpjūčio 12 d. žemės sklypo dydžio dalies pardavimo V. V., reikėjo atsižvelgti į jos pastatyto priestato plotą, kuris buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre tik 2005 m. kovo 18 d., prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 9 d. nutarties išaiškinimams. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai byloje rėmėsi Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442, nes šis nutarimas ginčijamų santykių metu dar nebuvo priimtas. Teismas neįvertino to, kad byloje sprendžiamas ne žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo klausimas, bet ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 4080-01 teisėtumo.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija taip pat nurodė, kad sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties dalimi, kuria bylos dalis dėl bendraturčių perkamų žemės sklypo dalių ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes šalių ginčas dėl šių reikalavimų byloje neišnagrinėtas.

Atsiliepimu į ieškovo G. L. T. kasacinį skundą atsakovės V. V. ir A. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad kasatorius savo poziciją gina tais pačiais teisiniais argumentais, dėl kurių jau yra pasisakyta šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartyje. Toje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad teismai, tenkindami kasatoriaus ieškinį, padarė esminių materialinės ir proceso teisės pažeidimų. Kasatoriaus parengtas žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektas teismų buvo atmestas teisėtai, nes kasatorius šį reikalavimą grindžia neteisėtais pagrindais. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas dėl to paties reikalavimo (nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką) priėmė skirtingą sprendimą, atmestinas, nes teismas skundžiama nutartimi neišsprendė bylos iš esmės. Kasatoriui neatimta teisė bylos nagrinėjimo iš naujo metu pirmosios instancijos teisme pateikti naują projektą.

Atsiliepimu į ieškovo G. L. T. kasacinį skundą atsakovė L. P. prašo skundą atmesti, argumentuodama tuo, kad kasatorius iš esmės skunde remiasi faktinėmis aplinkybėmis, be to, jas iškreipia, nutyli kai kuriuos svarbius faktus. Kasatoriaus motyvas dėl bylų neteisėto neišskyrimo pripažintinas nepagrįstu, nes skundžiamas sprendimas neužkerta kelio pagal jau nustatytas dalis šalims rengti projektus ir kreiptis į teismą. Kasatoriaus reikalavimas pašalinti trukdymus naudotis sklypu negalėjo ir negali būti tenkinamas, kol nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, be to, jis neįrodė savo teisių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis CPK 362 straipsnio 2 dalies reikalavimų, tiksliai įgyvendino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus, tačiau kasatorius teismo sprendimą traktuoja savaip, į tai neatsižvelgdamas. Atmestinas ir kasacinio skundo teiginys, kad kasatoriaus ir atsakovės V. V. reikalavimai yra tapatūs, nes jų prašoma nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarka iš esmės skiriasi.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žemės sklypo dalių nustatymo

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovės yra kelių savarankiškų pastatų, esančių viename valstybinės žemės sklype, savininkai, turintys teisę išsipirkti iš valstybės jų naudojamo namų valdos žemės sklypo dalis, tačiau nesusitariantys dėl šių dydžio nustatymo. Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 4080-01, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 ir 8 punktais ir atsižvelgdamas į šalims nuosavybės teisėmis priklausančių pastatų dalis, nustatė namų valdos bendraturčiams priklausančių žemės sklypo dalių dydžius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 26 d. nutartimi, priimta šioje civilinėje byloje, konstatavo, kad žemės sklypo dalys ginčijamu apskrities viršininko įsakymu buvo nustatytos netinkamai taikant nurodyto Vyriausybės nutarimo nuostatas, ir išaiškino, kad, nustatant kiekvienam iš pastatų savininkų tenkančios dalies dydį, turi būti atsižvelgta ne į visų jiems priklausančių pastatų, bet tik į gyvenamųjų namų plotą, t. y. neįskaičiuojant jų priklausinių ploto. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šiuo aspektu tinkamai taikė Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintos tvarkos 8 punkto nuostatas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad nustatant žemės sklypo dalis turėjo būti atsižvelgta ir į atsakovės V. V. gyvenamojo namo priestato plotą, dėl kurio bendras gyvenamojo namo plotas gerokai padidėjo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovės L. P. kasacinio skundo argumentą, kad šis apeliacinės instancijos teismo motyvas yra klaidingas.

Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punktą kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2006, išaiškino, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkto norma nereglamentuoja teisinės situacijos, kai suformuoto valstybinės žemės sklypo naudotojai yra ne konkretaus gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendraturčiai, o jame esančių atskirų individualių gyvenamųjų namų savininkai, tačiau, atsižvelgiant į reglamentuojamų teisinių santykių pobūdį, yra pagrindas šią normą taikyti pagal įstatymo analogiją. Šis išaiškinimas taikytinas ir nagrinėjamoje byloje, kurioje yra iš esmės panaši faktinė padėtis – ieškovas ir atsakovės yra trijų individualių gyvenamųjų namų, esančių viename žemės sklype, savininkai. Šalims, kaip bendro žemės sklypo naudotojoms, nesusitarus dėl joms priklausančių žemės sklypo dalių, šios buvo nustatytos Vilniaus apskrities viršininko sprendimu, priimtu vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta Tvarka. Pagal nurodytos Tvarkos nuostatas žemės sklypo dalių dydžių nustatymas priklauso apskrities viršininko kompetencijai, taigi ieškovo ir atsakovių teisių į žemės sklypą dydžio klausimas teisėtai buvo išspręstas būtent apskrities viršininko įsakymu. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes ir atitinkamas teisės aktų nuostatas, konstatuotina, kad, apskrities viršininkui įsakymu nustačius valstybinės žemės sklypo naudotojams priklausančias sklypo dalis, teismas, nagrinėdamas bylą pagal reikalavimą nustatyti bendrai naudojamo valstybinės žemės sklypo dalis, iš esmės ne iš naujo sprendžia šiems asmenims priklausančių žemės sklypo dalių nustatymo klausimus, bet vertina jau priimto administracinio akto teisėtumą. Darytina išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju turi būti vertinama apskrities viršininko įsakymo priėmimo metu buvusi faktinė situacija ir taikomi tuo metu galioję įstatymai ir kiti teisės aktai. Pažymėtina, kad atsakovės V. V. gyvenamojo namo priestatas ginčijamo apskrities viršininko įsakymo priėmimo metu nebuvo įteisintas, todėl į jį negalėjo ir neturėjo būti atsižvelgta nustatant namų valdos gyvenamųjų namų savininkams priklausančių žemės sklypo dalių dydžius. Dėl to pripažintinas nepagrįstu apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad, nustatant šalims priklausančias žemės sklypo dalis, į bendrą gyvenamųjų namų pastatų plotą įtrauktinas ir atsakovės V. V. gyvenamojo namo priestato plotas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šis statinys buvo pripažintas tinkamu naudoti 2003 m. gruodžio 8 d. aktu, kadastro duomenys užfiksuoti 2005 m. kovo 9 d., taigi po to, kai buvo priimtas ginčijamas apskrities viršininko įsakymas. Minėta, kad šioje byloje vertintina ne šiuo metu esanti, bet apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo priėmimo metu buvusi faktinė padėtis ir taikytini tuo metu galioję teisės aktai.

Taip pat pažymėtina, kad nustatant žemės sklypo dalių dydžius nėra pagrindo remtis nei 1978, nei 1992 metų teismų sprendimais. Pirma, 1978 metais nebuvo privačios žemės nuosavybės teisės, taigi šiuo teismo sprendimu negalėjo būti nustatytos žemės sklypo dalys, kurias žemės sklypo naudotojai turi teisę įsigyti nuosavybėn. Antra, 1992 m. vasario 6 d. teismo sprendimu nustatant žemės sklypo dalis ir naudojimosi tvarką buvo išspręstas klausimas tik dėl dalies žemės sklypo ploto, taigi šis teismo sprendimas taip pat negali būti pagrindas nustatant ieškovui ir atsakovėms priklausančias žemės sklypo dalis. G. K., L. P. ir V. V. notarine tvarka patvirtintas 1992 m. rugpjūčio 12 d. susitarimas dėl išsiperkamų žemės sklypo dalių dydžių negali turėti šalims teisinių pasekmių, nes šį susitarimą pasirašė ne visi žemės sklype esančių pastatų savininkai, taigi jis neįrodo visų žemės sklype esančių pastatų savininkų suderintos valios dėl naudojamo žemės sklypo dalių nustatymo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai dėl vieno iš pagrindinių šios bylos klausimų – žemės sklypo dalių nustatymo – negali būti pripažinti teisėtais.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ir atsakovių reikalavimus nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal jų pateiktus projektus. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pasiūlytą projektą, o sprendimo dalį, kuria atmesti atitinkami atsakovių reikalavimai, panaikino ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas kritikuotinas dėl kelių priežasčių.

Minėta, kad nėra pagrindo vadovautis 1992 m. vasario 6 d. teismo sprendimu nustatant šalims priklausančių žemės sklypo dalių dydžius. Kita vertus, šis teismo sprendimas gali ir turi būti pagrindas sprendžiant klausimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tačiau konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi šiuo teismo sprendimu. Byloje nustatyta, kad 1992 m. vasario 6 d. teismo sprendimu nustatyta tvarka iš esmės žemės sklypu naudojamasi ir šiuo metu, todėl sprendžiant šalių ginčą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo į tai būtina atsižvelgti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatkreipė reikiamo dėmesio į tai, kad, nepaisant 1992 metais priimto teismo sprendimo, šalių ginčas dėl naudojimosi tvarkos tęsiasi, iš dalies dėl to ir buvo pareikštas ieškinys ir priešieškinis šioje byloje. Taigi teismas turi iš esmės išnagrinėti šalių pareikštus reikalavimus ir, spręsdamas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą, vertinti šalių pateiktus projektus atsižvelgiant ne tik į tai, ar juose iš esmės nenukrypta nuo pirmiau nustatytos ir jau nusistovėjusios naudojimosi tvarkos, bet ir į tai, ar prašoma patvirtinti tvarka nepažeidžia pastatų savininkų teisių naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais, taip pat į racionalumo ir patogumo kriterijus.

Kasatoriaus G. L. T. argumentas, kad teismai turėjo išspręsti jo teisių pažeidimo klausimą net ir nepriėmę sprendimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, nepagrįstas. Kasatorius, formuluodamas šį reikalavimą, savo teisių pažeidimo pašalinimą susiejo su žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymu, t. y. reikalavo pašalinti sodinius, įrenginius ir kitus trukdymus naudotis jam priskirta žemės sklypo dalimi. Nenustačius, kokiomis konkrečiomis žemės sklypo dalimis turės teisę naudotis ieškovas ir atsakovės, šio reikalavimo nebuvo galima patenkinti. Kita vertus, teismas, spręsdamas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, turi vertinti, ar šalių siūlomuose naudojimosi tvarkos nustatymo projektuose atsižvelgta į kiekvieno iš pastatų savininkų (taigi ir kasatoriaus) teisėtus interesus tinkamai naudotis jiems priklausančiu žemės sklype esančiu turtu. Naudojimosi žemės sklypu tvarka turi būti nustatyta taip, kad būtų pasiektas maksimalus visų savininkų teisių ir teisėtų interesų suderinamumas.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, o bylos dalį pagal priešieškinio atitinkamą reikalavimą grąžindamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, neatsižvelgė į nurodytus aspektus ir nesudarė galimybės šalims teikti savo siūlomus žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektus tam, kad būtų pasiektas visų šalių interesus optimaliai atitinkantis sprendimas.

Pažymėtina, kad kasatoriaus G. L. T. keliamas šios bylos išskyrimo į dvi atskiras klausimas nėra pagrindas konstatuoti teismų sprendimo ar nutarties neteisėtumo. Tokiu atveju, kai toje pačioje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas ir dėl žemės sklypo dalių, ir dėl naudojimosi juo tvarkos nustatymo, neabejotina, turi būti laikomasi šių reikalavimų sprendimo eiliškumo, tačiau tai nereiškia, kad jie negali būti nagrinėjami vienoje byloje, be to, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, šių iš esmės susijusių reikalavimų nagrinėjimas kartu gali būti pagrindas teismui išsamiau išanalizuoti tarp bendraturčių susiklosčiusius santykius ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius teisingai nurodo, kad pirmiausia turi būti išspręstas klausimas dėl žemės sklypo dalių nustatymo, tačiau šis argumentas nėra pagrindas konstatuoti, jog tokie reikalavimai negali būti išnagrinėti vienoje byloje.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarčių

Apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintina ydinga dar ir dėl to, kad teismo argumentai ir padarytos išvados prieštarauja vieni kitiems. Teismas, iš dalies patenkindamas priešieškinio reikalavimą ir panaikindamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo 1.3 ir 3 punktus, o civilinės bylos dalį pagal kitą reikalavimą – pripažinti negaliojančiomis 2003 m. rugsėjo 25 d. ir 2003 m. gruodžio 15 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis – grąžindamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neatsižvelgė į tai, kad nurodytų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo pagrindas yra būtent tie apskrities viršininko įsakymo punktai, kuriuos teismas panaikino kaip neteisėtus. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti sutarčių galiojimo klausimus, panaikinus administracinio akto dalis, kurių pagrindu jos sudarytos, pripažintinas prieštaringu ir neturinčiu teisinio pagrindo.

Be to, teismas, nustatęs, kad šalys turi teisę pirkti jų naudojamo žemės sklypo dalis, tik šių dydžiai buvo nustatyti netiksliai, be pagrindo visiškai panaikino ginčijamo apskrities viršininko įsakymo 1.3 ir 3 punktus. Kokia apimtimi apskrities viršininko įsakymas prieštarauja teisės normų reikalavimams, gali būti nustatyta tik išsprendus žemės sklypo dalių nustatymo klausimą.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šios civilinės bylos faktines aplinkybes ir taikytinas materialinės teisės normas, dalies byloje pareikštų reikalavimų iš esmės neišsprendė, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nes teismas nenurodė, kokia proceso teisės norma vadovaudamasis priėmė tokį sprendimą, ir išsamiais teisiniais argumentais nepagrindė būtinybės grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taip pat nenurodė tinkamų argumentų, kodėl visa byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal visus pareikštus reikalavimus ir priėmė teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, be pakankamo pagrindo atsisakydamas priimti sprendimą, kuriuo visa byla būtų išnagrinėta iš esmės, ir grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo, nesilaikė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų ir tinkamai neįvykdė apeliacijos funkcijos. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis, atsižvelgiant į šio teismo kompetenciją nagrinėti tiek fakto, tiek teisės klausimus, pripažintina nepakankamai motyvuota, nepagrįsta ir yra naikintina.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvacija gali būti pripažįstama tinkama tik tada, kai teismo sprendimas pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, šių pagrindu nustatytoms aplinkybėms teisingai taikant teisės aktų normas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, kokius rašytinius įrodymus teismas tyrė ir vertino, kuriais iš jų rėmėsi, o kuriuos atmetė. Tais atvejais, kai byloje yra keli to paties pobūdžio dokumentai (pvz., nekilnojamojo turto registro išrašai, žemės sklypo planai ir pan.), iš teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamosios dalies turi būti visiškai aišku, kokius konkrečius įrodymus teismas vertino ir jais remdamasis padarė atitinkamas išvadas. Šio reikalavimo nesilaikymas taip pat yra pagrindas pripažinti teismo sprendimą (nutartį) netinkamai ar nepakankamai motyvuotu.

Apeliacinės instancijos teismui priėmus nutartį grąžinti bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatuotina, kad šioje byloje nebuvo tinkamo apeliacinio proceso, todėl byla, pripažinus apeliacinės instancijos teismo nutartį neteisėta ir nepagrįsta, grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis